Dvi dėl informacinių technologijų plėtros įsivyraujančios civilizacijos raiškos tendencijos:

Informacinės technologijos

Šiandienos gyvenimas neįsivaizduojamas be tokių sąvokų kaip “informatika”, “informacija”, “informacinės technologijos”, “informacinė visuomenė”. Nekreipdami dėmesio į tariamo šių sąvokų (ypač “informacija”) paprastumo įspūdį pastebėsime, kad jos apibrėžiamos ir interpretuojamos įvairiai. Prof. K.V.Paulausko redaguotame kompiuterijos žodyne pateikiamos 5 sąvokos “informacija” traktuotės. Ko gero, jų yra daugiau. Pateiksime tokį informacijos apibrėžimą: “Informacija yra žinių, kurias žmogus gali suvokti, priimti ir panaudoti, visuma”. Informacija gali būti perduodama žodžiu, raštu ar ryšio priemonėmis. Kalbant apie moderniąją informacinę visuomenę reikia pabrėžti, jog ryšio priemonės kompiuterizuotos, taigi innformacija perduodama ir kompiuteriais.
Terminą “informacinės technologijos” apibrėžti lengviau. Tačiau irgi galima jį traktuoti dvejopai. Svarbu, kaip interpretuojama sąvoka “technologija”. Ją galima suprasti ir kaip atlikimo metodų bei priemonių visumą, ir kaip tų metodų bei priemonių panaudojimą. Taigi informacinės technologijos gali būti apibrėžiamos kaip informacijos kaupimo (saugojimo), apdorojimo (ir paieškos), pateikimo metodų ir priemonių sistema. Kita vertus, informacinės technologijos gali būti traktuojamos kaip aukščiau minėtos metodų ir priemonių sistemos taikymas praktiniams visuomenės uždaviniams spręsti. Reikia nepamiršti, kad technologija yra informacinė tiik tada, kai jos taikymas pagrįstas visapusišku kompiuterių panaudojimu. Visapusiškas informacines technologijas naudojanti visuomenė ir yra informacinė, arba modernioji (postmodernioji), visuomenė.
Informacinei visuomenei būdinga daugybė naujų aspektų.

Informacijos globalizacija.

Išplėtojus pasaulinį kompiuterių tinklą informacija tampa globaline. Tie laikai, kai informacijos šaltinius skyrė valstybių, re

egionų sienos, kai net informacijos turinys atskirose valstybėse buvo skirtingas, negrįžtamai praeina. Dabar informacijos vartotojams nekliudo nei valstybių sienos, nei geografinė padėtis.

Globalizacija ir jos alternatyva – lokalizacija

Šiandien ryškėja dvi dabar – informacinių technologijų plėtros dėka – įsivyraujančios civilizacijos raiškos tendencijos. Tai globalizacija ir jos alternatyva –lokalizacija. Apie tai verta mums kalbėti, nes esame nestabilios, sutrikusios, ekonomiškai silpnos visuomenės nariai. Kaip žinia, nestabili sistema yra sunkiai prognozuojama. Net nedideli atsitiktiniai poveikiai gali tokioje sistemoje sukelti nevaldomus, į griūtį panašius procesus. Įvertinus teroristinį Niujorko bei Vašingtono antpuolį (2001 09 11) ir jo pasekmes, galima teigti, kad ir ekonomiškai išvystyta, turtinga šalis taip pat nėra patikimai veikianti sistema. Staigus ir netikėtas smūgis, sukrėtęs struktūrų darniа veiklа,gali valstybės galias nukreipti kita veiklos kryptimi.Baltijos kraštų situacija kitokia: joms po tokio sukrėtimo kažin arr pavyktų pakilti. Paliesti klausimai yra painūs ir reikalaujantys specialaus tyrimo. Nekreipdami dėmesio į šiа spragа, pamėginkime pasiūlytos temos rėmuose kai kа išsiaiškinti. Pradėkime nuo kertinių sаvokų.

Globalizacijos sаvoka dabarties kontekstuose nusako siekį visа pasaulį įtraukti į vieningа valdymo ir komunikacijų sistemа. Globalizacijos pagrindinė varomoji jėga – sparti informacinių technologijų raida, jų paplitimas, atvėręs vartus nevaržomam kapitalo bei finansinių operacijų proveržiui visomis kryptimis. Šiai lavinai nėra jokių užtvarų nei sienų. Pelno, naudos siekis bei varžybų įkarštis, išstūmė istoriškai susiklosčiusias vertybes, užėmė jų vietа, sukeldami vi

isuomenėje sumaištį.Visos senosios civilizacijos siekė aprėpti jų stebi-mа pasaulį, paversti jį savo egzistencijos arealu. Apie tai liudija gausūs istoriniai dokumentai ir archeologiniai duomenys. Ištakos sampratų apie viešpatavimа ir visuotinа teritorijų užvaldymа yra nutįsusios į pačius archaičkiausius laikus. Vyravimo pasaulyje idėjа formavo genčių bei etnosų raida, amžinos varžybos ir kautynės dėl egzistencijos ribų išplėtimo. Šie veiksmai įgavo globalizacijos – visuotinų užmojų reikšmę tik XX amžiuje, kai komunikacijos ir transporto tinklai apraizgė visа Žemę ir ne tik nusidriekė iki Saulės sistemos planetų, bet ir daro proveržius į beribę kosminę erdvę.Po sovietinio pasaulio šalis globalizacija užklupo dar joms nespėjus suformuoti nei naujos ekonomikos, nei vidaus ir užsienio politikos gairių, nei vertybinės orientacijos: šios šalys nustumtos į civilizacijos raidos periferijа.Globalizacija ugdo kosmopolitinį mentalitetа, abejingа istorinėms ir etninėms vertybėms. Globalizacijos šalininkai nacionalumа (tautiškumа) suplaka su iškreipta nacionalizmo samprata, priskirdami jai šovinizmo, separatizmo ir net fundamentalizmo reikšmes. Kuo labiau pati globalizacija reiškiasi kaip naujasis vakarietiškas fundamentalizmas, tuo ji agresyviau kėsinasi į kultūros ir istorinio paveldo vertybes. Į tai jautriai reaguoja Baltijos šalys, kurių istorinis, politinis, socialinis bei ūkinis patyrimai esmingai skiriasi nuo kitos Europos dalies šalių. Baltijiečių visuomenės patyrimas ugdė savigynos, prisitaikymo mechanizmus, kurie padėjo stabilizuoti visuomenę, apginti jų specifinę savimonę, tiesiogiai susietа su žemdirbių kultūra, tradicijomis ir su XIX amžiuje pradėta ug
gdyti tautiškumo samprata. Kitа, alternatyviа, civilizacijos tendencijа galima sа-lyginai pavadinti lokalizacija. Tai regionų bei tautinių valstybių pastanga savarankiškai tvarkytis ir autentiškai reikštis ne tik kaip ūkinis, politinis, bet ir kaip kultūrinis subjektas. Ši tendencija, puoselėdama vietines vertybes, praturtina pasaulio kultūrų įvairovę. Aptariant lokalizacijos reiškinį pozityviai, reikėtų nepamiršti, kad naujos idėjos, teorijos, originalūs projektai atsiranda kaip autonomiškas individo saviraiškos aktas, kaip nepakartojama asmeninių galių konkreti išraiška. Ir tik vėliau tokio lokalaus fenomenorezultatai pasklinda plačiau ir galop gali tapti universalia, globaliai reikšminga vertybe. Taigi kiekviena naujovė, sukurianti reikšmingus dalykus, be kurių negalėtų egzistuoti civilizacija, yra lokali indivi-dualumo ir asmeninės iniciatyvos apraiška. Šia prasme lokalumas yra globalinių reiškinių ugdytojas.

Lokalizacija, kaip ir jos antipodas globalizacija,turi ir kitа savojo veido pusę. Absoliutizavus lokalinę tendencijа, iškyla pavojus užsidaryti vietinių poreikių, „amžinų“ tiesų ar mitų rate. Ši lokalizacijos ypatybė stumia visuomenę į civilizacijos periferijа. Valstybė tampa priklausoma nuo išorės poveikių, prarasdama iniciatyvas civilizacijos „katile“. Atsiranda pseudo valstybės, imituojančios savarankiškumа, tačiau visiškai priklausančios nuo geopolitini posūkių, nuo nevaldomų finansų rinkos audrų. Informacinė globalizacija, intensyvūs kapitalo srautai, rinkos ekonomikos diktuojama arši konkurencija ir fizinis dabartinės visuomenės mobilumas sukuria keistas žmonių pseudobendruomenes – laikinus kolektyvus, kurių narius jau nesieja tradiciniai ryšiai.Garsusis finansų makleris George Soros taikliai pažymi, jog tuos darbuotojus epizodiškai jungia la
aikinos pareigos, kurioms atlikti jie yra nusamdomi .

Sandorių visuomenės institucijos – korporacijos,koncernai, firmos – šalina nuo savo kelio visuomenes, besiremiančias universaliomis švietimo epochos deklaruotomis vertybėmis ir moraliniu kodeksu, kurį suformavo šimtmečiais vykusio žmonių bendravimo patirtis. Sandorių visuomenės esminė substancija – nevaržomai judantys kapitalo srautai. Jie tapo nematoma,bet galinga elektroniniais komunikacijos tinklais cirkuliuojančia jėga, kuriai neegzistuoja jokios teritorinės ribos, joks valstybių saugomas suverenumas. Jis univeliuoja ir, jeigu jai reikia, griauna nusistovėjusias struktūras, sukurdama laikinus virtualios realybės darinius. Taip gimsta ir tvirtėja globali naujos formos imperija, kurios laikino stabilumo veiksnys –aukštosios informacinės technologijos. Jau čia minėtas finansų meistras George Soros teigia, kad ši imperija – nepasotinamas grobuonis, ryjantis finansų rinkas bei išteklius. O visa tai savo ruožtu sukuria nestabiliа sistemа, kuri manevruoja ties susinaikinimo riba.Samdomas laikinų kolektyvų narys yra įsuktas į išlikimo tokioje nepatvarioje struktūroje kovа. Šiuolaikino egzistavimo metu pelno ir turto įgijimo pastanga tampa vyraujančiu tikslu. Finansinės sėkmės varžybose pranyksta žmogaus gyvenimo kaip aukštesnės vertybės prasmė. G. Soros pažymi, kad „stipriausiųjų išlikimas tapo mūsų civilizacijos tikslu“. Akivaizdu: išplėtotų informacinių technologijų civilizacijoje pelnas išstumia moralinius principus. Čia tik vienas principas – bet kuriomis priemonėmis pasiekti tikslа. Turėdami tai omenyje, pasvarstykime individo vietа informacinio tinklo spаstuose. Individas visuomet pagal savo genezę ir veiklos pobūdį priklauso konkrečiai kultūros apibrėžtai vietai.Tai reiškia, kad žmogus yra ne tik lokalios erdvės atstovas, bet ir lokalus subjektas. Tačiau šiandien žmonija jau įkalinta komunikacinių tinklų rezginyje. Elektroninės bendravimo priemonės jį daro globalios sistemos nariu, besinaudojančiu universaliais kalbos, ženklų, ko-dų standartais.Šiame unifikacijos glėbyje visuomenės nariai virsta beasmeniais veikėjais – alaviniais kareivėliais, surikiuotais pagal civilizacijos žaidimo taisykles.Antropologas Ernest Gellner mano, kad lokali, vietinė kultūra yra pasmerkta išnykti unifikuotoje informacinės civilizacijos kultūroje. Globalių įvykių dalyvis, jei jis nori susikalbėti su veiklos partneriais, privalo „atsijungti“ nuo vietinės, etninės kultūros konteksto, kuris egzistuoja atskirtoje erdvėje, prasilenkiančioje sucivilizacijoje vyraujančia kultūra. Globalių įvykių dalyvis, kaip teigia E. Gellner, yra „kastruotas“. Jo giminystės ryšiai yra nupjauti.

Informacinės visuomenės – šiuo atveju laikinų kolektyvų – narys yra valdomas virtualios realybės, kuri elektroniniais kanalais jį globaliai susieja su visais ir kartu su nieku, nesvisi jo elektroninės sistemos partneriai, spaudantys prietaisų klavišus, kurie impulsų ekrane tveria unifikuotų ženklų kombinacijas. Ir vis dėlto tokioje globalioje virtualių figūrų erdvėje būti lygiaverčiu varžybų partneriu gali ne kiekvienas. Išsilavinimas, nuolatinė žinių paieška ir jų kaupimas tampa informacinės civilizacijos socialine vertybe, kuriа galima drаsiai vadinti socialiniu kapitalu. Išsilavinimas arba, kaip mūsų visuomenėje sakoma, mokslas, tapdamas universalia vertybe, atveria galimybes individualios raiškos pokyčiams ir naujos formos tapatybei. Tačiau išsilavinimas ir aukštųjų technologijų naudojimas sukelia negailestingа socialinę diferenciacijа. Formuojasi dvi ryškios grupės: a)įgijusiųjų aukštаjį išsilavinimа bei informacinius įgūdžius ir b) neturinčiųjų pakankamo išsilavinimo –išstumtųjų į įvykių periferijа. Iš pastarųjų formuojasi informacinės eros „proletarai“, kuriems skiriami ne-kvalifikuoti darbai. Tačiau ir tų paprastų darbų lieka vis mažiau, nes urbanistinių centrų aprūpinimo ir net atliekų šalinimo darbai darosi vis labiau technologizuoti. Dabar, nuoseklumo dėlei, pažvelkime į praeitį. Manau, šiandien jau nereikia aiškinti, kad tautinės valstybės, gausiai subujojusios XX amžiuje, yra industrinės visuomenės formavimosi pasekmė. Tautinėms valstybėms įkurti buvo reikalingi trys pagrindiniai veiksniai:gimtoji kalba, tautinė kultūra ir išsilavinimas. Tautinę valstybę kaip politinį subjektа formavo Juozas Algimantas Krikštopaitis visuomenės šviesuoliai – tautinė inteligentija. Dabar,peržengę XXI amžiaus slenkstį, esame keista, nuoseklios istorinės raidos nepatyrusi visuomenė. Prieškaryje buvome žemdirbių ir atkuntančių miestelių mažumos visuomenė, subrandinusi atkaklų patriotizmа ir minėtų trijų vertybių sampratа. Pilietiškumas dar tik rezgėsi siaurame intelektualiai išprususių asmenybių rate. Sovietmečiu dirbtinai ir prievartos būdu industriali-zuojami tapome pseudoindustrine visuomene su visomis totalitarizmo deformacijomis. Šiandien esame įsivėlę į Europos integracijа, į bendravimа su Vakarų visuomenėmis, kurių istorinė patirtis, nulėmusi jų mentalitetа, yra visiškai kitokio pobūdžio. Be to, esame informacinės produkcijos vartotojai ir šiek tiek dalyvaujame jа kuriant. Tautinei valstybei įkurti buvo reikalingi jau minėti trys veiksniai – gimtoji kalba, tautinė kultūra ir išsilavinimas, tuo tarpu informacinėje visuomenėje išlieka tik trečiasis elementas – išsilavinimas, kuris, aprėpdamas studijas, tyrimus, naujoves, tampa nauja vertybe. Vietoj gimtosios kalbos įsivyrauja universali kalba, kurianti informacinės technologijos tekstus. In-dividai, tapdami anonimiškais civilizacijos nariais, yra pažymimi globalios, beveidės visuomenės tapatumu. Čia individualumas kaip lokalių įvykių esmė ištirpsta pasaulinių ambicijų jūroje. Tačiau ši jūra nurims,nes išnyks narių individualumas. Jūra, užpildyta ano-nimine terpe, pavirs unisonu kurkiančia kūdra. Klasikiniame gamtos moksle apie tai bylojo 2-asis termodinamikos dėsnis, pranašaujantis skirtumų ir energijos srautų išnykimа. Tikimės, šis visuotinаs sаstingį lemiantis dėsnis netinka visuomenei. Joje glūdi tai,kas nusakoma sаvoka netikėtumas. Mes linkę manyti,kad netikėtumai kils iš lokalumo, iš žmogui įgimto troškimo reikštis individualiai ir unikaliai. O tokiai saviraiškai galimybes ir kūrybinius impulsus teikia vietinė kultūra, jos etninis savitumas, prieš gerа šimtmetį puoselėjęs tautinę savimonę. Netikėtumo sаvokoje telpa ir pavojingi dalykai: ekstremizmas, galintis reikštis ne tik kaip fundamentalizmo, fanatizmo,separatizmo, bet ir kaip kriminalinių užmačių viskа naikinantys teroro aktai.Vaisingų minčių čia aptariamai temai siūlo jau klasikine tapusi Claude Lūvi-Strauss studija „Rasė ir istorija“. Nors knyga parašyta XX a. viduryje, tačiau autorius jau tuomet apčiuopė globalizacijos ir lokalizacijos santykio reikšmingas ypatybes, vertas dėmesingo aptarimo.Studijos autorius pažymi, kad įvairių kultūrų koegzistencija, jų „diferencinis nuotolis“, t. y. skirtingumas, sudaro civilizacijos raidos pagrindа. Jis primena, kad socialinėje realybėje veikia dvi priešingos jėgos – diferenciacijos ir konvergencijos (supanašėjimo). Kitaip tariant, etnologijos klasikas atkreipia dėmesį į lokalizacijа ir globalizacijа žadinančias jėgas. Mūsų aptarimo rėmuose yra svarbu tai, kad garsiojo etnologo daugiamečiai tyrimai siūlo išvadа:civilizacijos gyvybingumа, jos pažangа skatina jа sudarančių koalicinių kultūrų įvairovė – ir skirtumai.Tačiau kultūrų sаveika, išsemdama fizinius ir intelektualinius išteklius, naikina skirtumus, slopina civilizacijos gyvybingumа. C. Lūvi-Strauss minėtoje studijoje aptaria kelis tokiа niveliacijа šalinančius būdus, kurių nederėtų pamiršti.Dabartinės informacinės technologijos nulemtos globalizacijos dalyviams, ieškantiems išeities, teks analizuoti naujа patirtį, apmаstyti jos turinį ir spręsti socialiai reikšmingas problemas. Todėl šiа klasikinę studijа tenka peržiūrėti ir čia atliktа klausimo svarstymа papildyti pastarojo dešimtmečio patirtimi. Mėginant tai atlikti dėmesį patraukia viena nurodyta diversifikacijа skatinanti galimybė. Tai antagonistinės politinės ir socialinės santvarkos, galinčios atsirasti kultūroms atstovaujančiuose sociumuose. Būtent jų bei įvairių partijų ar organizacijų prieštara, nekompromisė jų konkurencija gali tapti „diferencinius nuotolius“ išlaikančiu veiksniu.Mūsų tyrimo rezultatai, jau minėti šiek tiek anksčiau, siūlo pratęsti čia kа tik išsakytas mintis.Taigi neivengiama socialinė diferenciacija, kuriа sukelia išsilavinimo skirtumai ir informacinių technologijų naudojimo tempai, prie kurių ne visi sugeba prisitaikyti, tikriausiai taps nauju niveliacijа stabdančiu veiksniu. Antru stabdančiu veiksniu, taps jau nurodytas netikėtumo egzistavimas, susijęs su nacionalumo ambicijomis. Tad baigiant galima tvirtinti, kad išvardyti du veiksniai slepia savyje ci-vilizacijos gyvybingumа žadinančias galias. O tai savo ruožtu liudija, kad civilizacijos išlikimo problemoje, globalizacijos ir lokalizacijos tendencijos, surasdamos tarpusavio sаlyčio taškus, apsireiškia kaip dvi skirtingos, viena kitа papildančios civilizacijos raidos reiškinio pusės. Ir dar, labai galimas dalykas, kad kiekvienas darinys, kurį vertiname kaip su-dėtingа sistemа, savo struktūrų gelmėse slepia alternatyvias galimybes: susinaikinimo ir išsigelbėjimo.Galbūt jau minėtas informacinės civilizacijos diferenciacijos ir niveliacijos tendencijų egzistavimas tai galėtų paliudyti.Baigiant aptarti straipsnyje išskleistа temа, nega-lima apeiti jau pradžioje minėto sukrečiančio įvykio.Šį teroro aktа išsamiai nagrinėti dar per anksti, nes nėra aiškūs galutiniai įvykio padariniai ir pasekmių grandinės. Nekreipiant dėmesio į tai, pamėginkime tarti kelis žodžius, sietinus ir su įvykiu, ir su plėtota tema.Kyla klausimas: ar galima minėtа faktа interpretuoti kaip kultūroms atstovaujančių sociumų grės-mingа ir išprovokuotа karinę akistatа, „ištempusiа“iki kraštutinės ribos „diferencinį nuotolį“.

Individualios raiškos problema informacinės globalizacijos

tinkle

Ar tai skirtingų civilizacijų konfrontacija, ar ekstremistinis vienos kultūros, besiremiančios religiniu fundamentalism , išsišokimas? Mėginant ieškoti atsakymų į juos, iškyla įvairių interpretacijų. Vienа iš jų – su tam tikru atsargumu – būtų galima jau pasiūlyti.Užpuolikai ir jų „smegenų centrai“ pasiruošimui ir smūgio realizavimui naudojosi visomis informacinei civilizacijai būdingomis priemonėmis: elektronine ryšio sistema, jų vartotojų ir skrydžio pilotų moderniomis paruošimo mokyklomis, kruopščia JAV vidaus gyvenimo ir struktūrų funkcionavimo analize,optimaliais tikslo pasiekimo mechanizmo apskaičiavimo būdais. Nors ekstremistai rėmėsi islamiškos tradicijos išplėtota religine dogmatika, neatstovaujančia Vakarų civilizacijai, tačiau jie pasinaudojo bendromis Vakarų ir Rytų pasauliuose vyraujančiomis žiniomis ir technologija. O tai reiškia, kad: a) minimas užpuolimo faktas – dabar įsivyraujančios informacinės civilizacijos padarinys; b) ši civilizacija subrandino ir išlaisvino joje tūnančias atsinaujinimo ir/ar susinaikinimo galimybes. Įvertinus pasisakymus ir išreikštas įvairių islamiškųjų valstybių pozicijas, galima susidaryti nuomonę, bylojančiа apie šio įvykio ypatingа vietа ekstremizmo istorijoje. Yra pagrindo manyti, kad tai vieno turtingo ir įtakingo asmens nežabotų ambicijų išraiška. Vakarų pasaulio jurisprudencijos tekstų šviesoje tai vertintina kaip kriminalinis nusikaltimas.Tai taip pat iššūkis ne tik labai trapiai demokratijai,bet ir aukštųjų technologijų išplėtotai civilizacijai, kuri dėl savo įvairialytiškumo bei begalinio ryšių ir santykių painumo pasiekė kvazistabiliа būsenа.

Programinės įrangos pritaikymas tam tikrai kalbinei ir kultūrinei aplinkai.

Lokalizuotos programos turi taisyklingai rengti ir apdoroti ta kalba parašytus dokumentus, vartoti tai kalbai tinkamą koduotę, toje kalboje ir valstybėje priimtus matavimo vienetus ir jų žymėjimus, datos, laiko ir kitus formatus, į tą kalbą išverstus naudotojo matomus tekstus (meniu, dialogo langų užrašus, kompiuterio pranešimus), dokumentaciją (elektroninius ir popierinius žinynus, vadovėlius). Taip pat turi būti naudojama tai kultūrinei terpei būdinga simbolika, spalvos ir kiti elementai. Visa tai paprastai yra apibrėžiama lokalėje.
Programinės įrangos lokalizacija konkrečiai terpei vadinama tą terpę įvardijančiu terminu, pavyzdžiui, programinės įrangos pritaikymas lietuvių kalbai vadinamas lietuvinimu, arabų kalbai ir kultūrai – arabizacija ir pan.
Programinę įrangą būna lengviau lokalizuoti, jeigu ji yra internacionalizuota.
Veikla, susijusi su programinės įrangos lokalizavimu, kartais žymima l10n. Šio simbolinio žymens pirmoji ir paskutinė raidės yra angliško žodžio „localization“ pirmoji ir paskutinė raidės, o skaičius 10 rodo, kiek šio žodžio raidžių praleista santrumpoje nuo pirmosios iki paskutinės raidės.

Internacionalizacija.

Globalizacija” šiuo metu skamba visų lūpose. Šis apžavus žodis baigia virsti slaptažodžiu, magišku užkeikimu, visrakčiu, turinčiu atrakinti visų dabarties ir ateities paslapčių duris. Vieniems “globalizacija” reiškia tai, ką mes įpareigoti daryti, jei norime būti laimingi, o kitiems ji – mūsų nelaimingumo priežastis. Tačiau visiems “globalizacija” yra nepermaldaujama pasaulio lemtis, negrįžtamas procesas, veikiantis mus visus vienodu mastu ir tokiu pačiu būdu. Mes visi “globalizuojami”, ir būti “globalizuojamiems” reiškia beveik tą patį visiems, kurie yra globalizuojami”.

Madingiems žodžiams lyg ir būdinga ta pati lemtis: juo daugiau patirties stengiamasi jais nuskaidrinti, juo labiau jie patys tampa miglotesni. Juo daugiau jais išstumiama ir išgyvendinama ortodoksinių tiesų, juo greičiau jie patys virsta nekvestionuojamais kriterijais. Žmonių veiklos aspektai, kuriuos iš pradžių stengtasi ta sąvoka aprėpti, dingsta iš akiračio; dabar atrodo, jog tas terminas “tiesiogiai” atskleidžia “tikrovės faktus”, “nuo mūsų nepriklausomo pasaulio” pobūdį, kurį jis nurodo pats pretenduodamas būti apsaugotas nuo abejonių. Šiuo atžvilgiu “globalizacija” nėra išimtis. Globalizacijos fenomenas yra kur kas sudėtingesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio; atskleidžiant socialines globalizacijos procesų šaknis ir pasekmes, stengiamasi kiek išsklaidyti miglą, kuri gaubia šį terminą, pretenduojantį paaiškinti šių dienų žmogaus būvį.

Terminas “laiko/erdvės susitraukimas” apima vykstantį įvairialypį žmogaus būvio parametrų kitimą. Kai įsigiliname į šio susitraukimo socialines priežastis ir padarinius, tampa akivaizdu, jog globalizacijos procesų sukeltoms pasekmėms nebūdingas tam tikras bendrumas, kaip kad paprastai manoma. Laiko ir erdvės “naudojimai” labai diferencijuoti ir sykiu diferencijuojantys. Globalizacija išskaido lygiai kaip ir suvienija; ji skaido vienydama, o pasaulio skaidymo priežastys yra tos pačios kaip ir skatinančios jo vienodėjimą. Kai verslas, finansai, prekyba ir informacijos srautai įgauna pasaulinį mastą, prasideda “lokalizacijos” procesas, kuris apibrėžia erdvę. Be to, šie du glaudžiai susiję procesai lemia griežtą ištisų bendruomenių ir įvairių gyventojų sluoksnių sąlygų skirtingumą. Kas vieniems rodosi kaip globalizacija, kitiems reiškia lokalizaciją; globalizacija, vieniems skelbianti naują laisvę, daugeliui kitų stoja kaip nekviesta nuožmi lemtis. Mobilumas įgauna geidžiamiausios vertybės rangą, judėjimo laisvė – visuomet trūkstamas ir netolygiai paskirstytas reikmuo – vis greičiau tampa pagrindiniu mūsų vėlyvosios modernybės ar postmodernybės laikų išsluoksniavimo veiksniu.

Visi mes norom nenorom, patys ar kieno nors verčiami judame. Mes judame net tada, kai fiziškai liekame toje pačioje vietoje: nerealu nepaliaujamos kaitos pasaulyje rinktis nejudrumą. Vis dėlto šios naujos būklės sukeliamos pasekmės būna iš esmės nevienodos. Kai kurie mūsų tampa tikrai “globaliais žmonėmis”, o kiti sukaustomi jų “lokalumo” – tokia padėtis nėra nei maloni, nei pakenčiama pasaulyje, kuriame “globalieji” duoda toną ir kuria gyvenimo žaidimo taisykles.

Būti “lokaliajam” globalizuotame pasaulyje yra socialinio atskirtumo ir nuosmukio ženklas. Lokalumo sąlygomis egzistencijai kylančius sunkumus lemia tai, jog visuomeninės erdvės darosi nepasiekiamos lokalizuotam gyvenimui ir vietinės bendrijos praranda sugebėjimą kurti prasmes bei derėtis dėl jų, jos ima vis labiau priklausyti nuo tokių prasmę teikiančių ir ją interpretuojančių veiksmų, kurių pačios nebekontroliuoja, – juo labiau nuo globalizuotų intelektualų galvose kylančių komunitarinių svajų/paguodų.
Globalizacijos procesams būdinga vis didėjanti erdvinė segregacija, erdvinis atskirtumas ir išskirtumas. Neogentinės ir fundamentalistinės tendencijos, atspindinčios ir išsakančios globalizacijos ištiktų žmonių patirtį, yra toks pat teisėtas globalizacijos vaisius, kaip ir plačiai skelbiama aukštosios kultūros “hibridizacija” – tos kultūros, kuri būdinga globalizuotai viršūnei. Itin skatina nerimauti tai, kad vis sparčiau žlunga komunikacija tarp vis globališkesnių bei eksteritoriškesnių elitų ir vis labiau lokalizuojamų kitų žmonių. Prasmės-ir-vertės kūrimo centrai šiuo metu yra eksteritoriniai ir išsilaisvinę iš tų suvaržymų, kuriuos primeta lokalumas, tačiau šitai nepasakytina apie žmogaus padėtį, kurią tos vertės bei prasmės turėtų nušviesti ir įprasminti.

Laisvė judėti yra šių dienų poliarizacijos pagrindas ir jai būdinga daugybė dimensijų; šis naujas pagrindas verčia kitaip aiškinti nuo seno gerbiamus turtingųjų ir vargšų, klajoklių ir sėsliųjų, “normaliųjų” ir nenormaliųjų ar įstatymus laužančiųjų skirtumus. Kokiu būdu šios įvairios poliarizacijos dimensijos susisaisto ir daro įtaką viena kitai – kita sudėtinga problema, kurią stengiamasi nušviesti.

Globalizacijos terminas dažniausiai vartojamas kalbant apie ekonomiką bei politiką. Ekonomikoje „pirmoji globalizacijos era“ sutapo su liberalizacijos bei laissez-faire įsigalėjimu. Sąlyginai laisva prekyba bei industrializacija lėmė pirmosios globalizacijos eros įsigalėjimą. Antrąja globalizacijos era galima būtų laikyti įvykius po II Pasaulio karo, kuomet buvo pasirašytos visos bene svarbiausios prekybos sutartys bei įkurta Pasaulio Prekybos Organizacija. Taigi globalizacija visų pirma siejama su ekonomika, laisva prekyba, laisvu prekių, paslaugų, darbo jėgos judėjimu, tačiau šis reiškinys apima ne tik šias, bet ir daugelį kitų sričių.

Kalbėdami apie globalizaciją, dažnai nesusimąstome, kad šis terminas vartojamas ne visuomet tinkamai. Madingu ir dažnai vartojamu terminu tapęs reiškinys dažnai suvokiamas ne visai taip, kaip galbūt derėtų. Globalizacija įvardijama kaip „naujas mąstymas“, „kapitalizmo stadija“ ar „vėlyvoji modernybė“. Kalbėdami apie globalizaciją, galėtume išskirti penkias skritingas koncepcijas, iš kurių tarsi mozaika būtų sudėliota šiandieninė globalizacijos sąvoka.

Kita vertus, neteisinga būtų teigti, kad globalizacija apsiriboja ekonominių ar kultūrinių procesų paaiškinimu. Anot Z. Bauman, globalizacijos fenomenas yra kur kas sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šis autorius teigia, kad globalizacija turi socialinės šaknis bei pasekmes. Globalizacijos negalima apibūdinti tik kaip laiko ir erdvės susitraukimo, nes globalizacija išskaido lygiai taip pat, kaip ir suvienija: ji skaido vienydama, o pasaulio skaidymosi priežastys yra tos pačios, kurios verčia jį vienytis. Anot jo, globalizacijos idėja siejama su mintimi, jog pasaulio reikalai neapibrėžti, nesuvaldomi ir palikti savieigai, nebėra centro, valdymo pulto. Z. Bauman teigia, kad globalizacijos terminas yra tarsi nuoroda į globalines pasekmes, bet ne į globalinius siekius ar iniciatyvas.

Kai kurie mokslininkai drįsta teigti, kad globalizacijos pradžios verta ieškoti prieš tūkstančius metų, kuomet atsirado pinigai bei įsigalėjo prekyba. Laipsnišką Viduržemio jūros prekybos ekspansiją galima laikyti šių dienų pranašu. Taigi galime teigti, kad informacinių technologijų globalizacija yra toks pat senas reiškinys kaip ir civilizacija.

Leave a Comment