Dievas

Įvadas

Žmogus turi ryšį su begalybe, amžinybe, visuma.Įsisąmonintas bei pripažintas šis ryšys yra jo religija.Religija puoselėjamas santykis su begalybe nėra vien abstrakti filosofijos sąvoka;pereidama į praktiką, apimančią ir kulto aktus, ji tampa konkrečia žmogaus pasaulėžiūra.

Apmąstant religiją kaip faktą, reikia pagalvoti ir apie tai, kad pirmiau už religiją eina tam tikras pradinis suvokimas, leidžiantis vėliau religiją interpretuoti. Religijos filosofija, mokslas apie religijos prasmę ir tiesą, nagrinėja religijos esmės ir vertingumo klausimus. Tai ne kas kita, kaip filosofinio pobūdžio apmąstymai apie religijos prasminį tuurinį, kritiškas įvertinimas tokių religinių sąvokų, kaip Dievas, pasaulio sukūrimas, nemirtingumas ir kt., aiškinimas, kiek tos sąvokos gali pretenduoti į tiesą.

Iš pradžių filosofija buvo glaudžiai susijusi su teologija. Tik filosofijai vaduojantis iš teologijos globos, jau naujaisiais laikais, susiformavo savarankiška disciplina – religijos filosofija.

Platonas:Dievas yra gėrio priežastis

Išskirtinis dievybės bruožas , pasak Platono, yra tiesa ir gerumas. Dievai privalo būti žmonėms provaizdžiai. Tai – jų funkcija. Blogiausias dalykas, pasak Platono, apie dievus pasakojamos neteisybės – ,,tuomet pateikiamas klaidingas ir bjaurus dievų ir herojų vaizdas’’.

,,Dievą visuomet reikia vaaizduoti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, nesvarbu, ar tai būtų epinis veikalas, ar lyriškos eilės, ar tragedija<.>. Tikrovėje dievas yra geras, ir toks jis turi būti vaizduojamas.

Dievas taipgi yra visiškai paprastas ir teisingas tiek savo žodžiais, tiek ir darbais.dievas ne

esikeičia ir neapgaudinėja kitų nei apgaulingais vaizdais, nei žodžiais, nei siųsdamas jiems kokius nors ženklus: nei budint, nei sapnuojant’’.( Platonas, Valstybė ).

Dievas yra geras, ir toks jis turi būti piešiamas žmonėms. Kadangi Dievas yra laimės priežastis, jis negali būti visų daiktų priežastimi:

,,Gėris, beje, yra priežastis to, kas gera; dėl blogio jis nekaltas’’. ( Platonas, Valstybė ).
,,Tik dėl kai ko, kas liečia žmogų, kaltas yra Dievas; dėl daugelio dalykų jis nekaltas, nes gėrio, kurį mes turime, yra daug mažiau negu blogio.Gėrio priežastimi mes negalime laikyti ką nors kita kaip gėrį; o blogiui paaiškinti privalome ieškoti kitur, tik ne Dieve’’( Platonas, Valstybė ).

Aristotelis:Dievas – nejudantis Judantis

Aristotelio įnašas – visiškai naujas Dievo aiškinimas, nuo mitų apvalyta filosofinė Dievo samprata. Toks Dievas neturi nieko bendra su liaudies tiikėjimu ar su graikų mitologijos dievais. Filosofinės argumentacijos keliu iš gamtoje aptinkamo judėjimo analizės Aristotelis išveda , kad būtinai turi būti dar kita Būtis, negu toji, kurią mes aptariame. Tai inteligibiliai mąstomai Būčiai dera aukštesnis buvimo rangas. Ji ir yra ne kas kita, o Dievas.

Apmąstydamas Dievą kaip nejudantį pasaulio Judintoją, Aristotelis suvokia jį kaip bet kokio judėjimo pradžią, o kartu mąsto ir apie gamtos vienovę. Šiuo Mąstymo modeliu vėliau buvo grindžiami visi Dievo buvimo įrodymai.

Aristotelis pažįsta Dievą ne nusigręždamas nuo juntamojo pa

asaulio, o racionaliai jį aiškindamas. Nors patyrime Dievo nerandame, bet jis yra galimybės mąstyti patiriamą pasaulį, kaip vienį, sąlyga.

Dievas neturi veido ar kitų išorinių reiškimosi formų

Judaizmo Dievas ( Jahvė ) yra asmeniška, protinga, tobula, amžina virš pasaulio esanti, pasaulį kurianti, palaikanti ir tvarkanti dvasia. Jis – gamtos dėsnių ir Apvaizdos pradžia, Dievas Kūrėjas, turįs neribotą galią. Dievo didybė viršija bet kokio vaizdavimosi galimybes: jis nepalyginamas nei su žmogumi, nei su gyvuliu, nei su Saule. Ir taip jis tampa gryna mintimi, abstrakcija. ,,Nedarysiu sau drožinio, nei sau paveikslo, panašaus į visą tai, kas yra danguje aukštybėse, kas yra, pasilieka vandenyse po žeme’’ ( Įst. 5, 8 ). Tai uždraudusi, judaizmo religija palieka magiškąjį vaizdinių pasaulį. Tačiau pasekmės buvo skausmingos: buvo griežtai atskirti religija ir menas. Dievo esmės negalima įkūnyti medyje, akmenyje ar metale.

Krikščioniškoji Dievo samprata yra susiformavusi iš judaistinio monoteizmo. Krikščionių Dievas yra ne tik visagalis Kūrėjas, bet visų pirma mylintis Tėvas. Apreiškimas paveikė religinį žmogaus nusiteikimą ta prasme, kad filosofinis Aristotelio Dievas tapo įsakmiu asmeniniu Dievu, tuo, apie kurį kalba Biblija. Kita vertus, Aristotelio suformuluoti dieviškosios Būties apibrėžimai, lygiai kaip ir Platono filosofija, iš esmės paveikė viduramžiškąjį teologinį krikščionių mąstymą.

Ir kai žmogus ieško atsakymo į klausimą, kas yra tikrovė, jis išsiveda jį nebe iš abstrakčių principų, kai darė senovės fi

ilosofai. Atsakymas nūnai jam yra apreikšta tiesa. Reikia giliai apmąstyti tikėjimą Apreiškimu. Kita vertus,kad būtų suvokti tiek Dievas, tiek ir pasaulis, reikalingos metafizinės sąvokos, kurias I filosofiją įvedė Platonas ir Aristotelis, o viduriniais amžiais toliau plėtojo mąstytojai krikščionys.

Augustinas:savęs pažinimas yra Dievo pažinimas

Aurelijui Augustinui visi daiktai kalba apie Dievą, jų Kūrėją. Daiktai yra Dievo pėdsakas.

,,<.>neabejodamas, o būdamas tikras, myliu Tave, o Viešpatie.Tu užgavai mano širdį savo žodžiu, ir nuo tada aš myliu Tave. Bet ir dangus, ir žemė, ir visa ,kas joje, man kužda iš visų pusių, kad privalau mylėti Tave, ir jie nesiliaus visiems tai sakę; kitaip jie negali “ ( Augustinas, Confessiones )

Kadangi visas pasaulis sutelktas žmogaus sieloje, tai ir Dievo reikia joje ieškoti. Kelias – savęs pažinimas: ,,Pažįstu save, pažįstu ir Tave”. Tačiau Dievą žmogaus protas gali pažinti tiktai tuomet, kai suvokia, kad pats žmogus yra Dievo paveikslas ir panašybė.

,,Kas yra tas, kuris peršviečia mane, perveria mano širdį jos nesužeisdamas? Aš nustėrstu ir užsidegu: nustėrstu, nes aš toks nepanašus į Jį, o imu degti dėl to, kad esu Jam beveik lygus. Pati išmintis savo spinduliais įsiskverbia į mane išsklaidydama mane supančią rūko sieną, kai jau rodėsi, kad esu to tvaiko prarytas, kai atrodė, kad skęstu bausmių už savo nuodėmes sąvartyne” ( ten pat ).

Tomas Ak

kvinietis: Dievas – neišmatuojama Būtis, Tiesa ir Gėris

Pagal Tomą Akvinietį, Dievą tikrai galime pažinti tik tuomet, ,, kai tikime, kad Jis yra aukščiau visko, kas įgalina žmogų mąstyti apie Dievą” .
Tomas Akvinietis formuluoja aiškų skirtumą tarp Dievo egzistencijos ir Dievo esmės pažinimo. Jeigu laikantis tam tikrų mąstymo sąlygų bus suvokta , kokia turėtų būti Dievo esmė, tuomet jos egzistencija gali būti logiškai įrodyta.
Remdamasis Aristotelio mokymu apie keturias būties priežastis, Tomas Akvinietis įrodinėja Dievo buvimą penkiais žingsniais arba, kaip jis sako, ,, būdais “:

,, Pirmasis būdas išplaukia iš judėjimo supratimo. Juk yra aišku ir įrodoma pojūčiais, kad kai kas šiame pasaulyje juda. Tačiau visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito. Tad būtina prieiti iki kažkokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina. Tokiu judintoju visi laiko Dievą.
Antrasis būdas išplaukia iš veikiančiosios priežasties supratimo. Mat pojūčiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikiančiųjų priežasčių eilę. Tačiau negali būti tokio atvejo, kad koks nors daiktas būtų savo paties veikiančioji priežastis, nes tokiu atveju jis turėtų būti anksčiau už save patį, o tai yra neįmanoma. Todėl turi būti kokia nors pirminė veikiančioji priežastis, kurią visi laiko Dievu.
Trečiasis būdas išplaukia iš galimybės ir būtinybės supratimo. Tarp daiktų mes matome tokių, kurie gali būti, ir nebūti. Tačiau visiems tokiems daiktams negalima amžina būtis, nes jeigu jie gali nebūti, tai kada nors jų nebus.Vadinasi, ne kiekviena būtis yra galima, tačiau reikia, kad kai kurie dalykai pasaulyje būtų būtini.Taigi būtinai turi būti kas nors būtina savaime, o ne dėl kokios nors priežasties, ir tai yra visų kitų būtinų dalykų priežastis. Visų manymu, tai yra Dievas.
Ketvirtasis būdas išplaukia iš skirtingų laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo. Tarp daiktų mes matome daugiau ar mažiau gerų arba teisingų, kilnių. Vadinasi, yra kažkas, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių daiktų gerumo ir tobulumo priežastis. Ją vadiname Dievu.
Penktasis būdas išplaukia iš daiktų valdymo supratimo. Mes matome, jog kai kurie neturintys proto daiktai – gamtos kūnai – priklauso nuo tikslo.Jie pasiekia tikslą ne atsitiktinai, bet vadovaujami sąmoningos valios. Tad yra kažkokia protinga būtybė, kuri visa, kas egzistuoja gamtoje, nukreipia į tam tikrą tikslą. Tą būtybę vadiname Dievu “ ( Tomas Akvinietis, Teologijos visetas ).

Dievo buvimo įrodymų problema

Remdamasis patirtine būtimi, – kuri pati yra praeinanti ir kontingentiška ( atsitiktinė ), todėl negalinti būti savęs pačios pagrindas, – Tomas Akvinietis, apeliuodamas į metafizinį priežastingumą ( tai, kas neegzistuoja pats iš savęs, būtinai gali egzistuoti tiktai kito dėka ), eina prie pirmosios priežasties, kuri priežastingumo požiūriu jau nėra priklausoma nuo ko nors kito.

Tokia argumentacija, pradiniu tašku pasirinkusi pasaulio baigtinumą bei atsitiktinį pobūdį, bet vis dėlto užkopianti iki Pradžių Pradžios, kuri yra mąstoma kaip pirmasis Judintojas, pirmoji Priežastis arba Esantysis, vadinama kosmologiniu Dievo buvimo įrodymu. Jeigu argumentacijos pradinis taškas yra ne pasaulis, o pats Dievas, kaip tobuliausia ir būtiniausia Esybė, kuri, tokia būdama, negali neegzistuoti, – toks Dievo buvimo įrodinėjimas vadinamas ontologiniu.

Dievo buvimo įrodymų branduolys yra būtinumas pripažinti absoliutą kaip pasaulio pagrindą, kaip virš visa ko esantį ir visa vienijantį principą, į kurį būtų galima suvesti visa, kas baigtina, reliatyvu, kas pagaliau visai būčiai suteiktų prasminį sąryšį įtraukdamas į tą vienybę ir dorovinį žmogaus siekį.

Jau Antikoje atsirado Dievo buvimo įrodinėjimo priešininkų.Skeptiko Seksto Empiriko manymu, priežasties sąvoka neperteikia nieko realaus, o yra vien santykio išraiška, kažkas dirbtinai sugalvota, lyg ir priedas prie tikrovės, o ne jos išsakymas. Be to, skeptikai yra nusistatę prieš bet kokį išankstinį pritarimą sąvokiniams vaizdiniams. Pažinimo pagrindas negalįs būti kas nors, kas pats savo ruožtu neturėtų būti grindžiamas ar pagrįstai atmetamas.
Hume’as, išvis ginčijęs žmogaus galimybę ką nors metafiziškai pažinti, žinoma, neigė ir galimybę įrodyti Dievo buvimą. Dialoguose prigimtinės religijos tema Hume’as pateikia daugelį kitų alternatyvų, jo manymu, priešingų hipotezėms, tuo siekdamas įrodyti, kad žmogaus protas nesugeba rasti galutinių atsakymų į metafizinius klausimus. Beje, Hume’as neneigia Dievo buvimo, nes pasaulis, pasak jo, turėjo turėti priežastį; jis tik nesutinka, kad iš patyrimo būtų galima ką nors pasakyti apie Dievo buvimo savybes, būtent, kad jis yra visagalis, visažinantis ar be galo geras.Nėra pagrindo,

,, remiantis baigtiniais požymiais, Dievybei priskirti tobulumą aiškinant, pavyzdžiui, kad ji negalinti klysti, apsirikti ar prieštaringai elgtis. Gamtos kūriniuose yra daug mums neaiškių problemų. Jeigu mes a priori laikysimės nuostato apie Kūrėjo tobulumą, taivisos problemos pasirodys lengvai išsprendžiamos. Jos bus tik tariamos problemos, atsiradusios dėl to, kad žmogus disponuoja ribotomis galiomis ir daug ko negali suprojektuoti į begalybę’’ ( D. Hume’as, 1981 ).

Immanuelis Kantas: Dievas kaip reguliatyvioji jėga

Pagal Kantą, Dievas nėra proto pažinimo objektas. Jis yra idėja,kuri teoriniam protui yra ,, reguliatyvioji “ ta prasme kad su jos pagalba patirtinų sąryšių komplekse galima nustatyti pačią didžiausią vienovę. Pasaulį reikia mąstyti tokį, lyg jis yra kilęs iš Dievo ir Jo tvarkomas. Pats Dievas neįrodomas ir nepaneigiamas. Jis – tiesiog nepažįstamas. Reguliatyviosios idėjos ,, Dievas “ neatitinka joks stebinys, ir todėl Dievas nėra joks objektas.
Dievas postuluojamas kaip ,, dorovinio pasaulio “ pagrindas. Jo reikalauja dorovinis praktinis protas.Jis nėra ,, jokia šalia manęs esanti substancija “ , o ,, moralinis nusiteikimas manyje “ ; Jis – ,, mintis manyje “ , ,, subjektyvus žmogaus proto produktas “. Kantas įžvelgia tokį religijos ir moralės sąryšį:
,,Religija yra įstatymas mumyse; ji tampa reikšminga tiktai tuomet , kai yra įstatymų leidėjas ir teisėjas. Taigi religija yra į Dievo pažinimą nukreipta moralė <.>. Aukščiausiai Esybei negalima patikti kitaip , kaip tik darantis geresniu žmogumi “ ( I. Kantas, 1975, Bd. 7 ).

Jeigu religijai pritrūksta moralinės sąmonės, tuomet ji tampa prietarais pagrindžiamu tarnavimu.

,, Kadangi visų religijų esmė yra ta, kad Dievas laikomas garbinimo vertu visų mūsų pareigas liečiančių įstatymų davėju, todėl apibrėžiant religiją reikia atsižvelgti į tai, kad bendras mūsų noras yra žinoti, kaip jis nori būti mūsų garbinamas ir kaip Jam paklūstama. Dieviškuosius įstatymus leidžianti valia reiškiasi arba pati, arba vien per moralinius įstatymus. Pastarųjų atžvilgiu kiekvienas pats savo protu gali pažinti Dievo valią, glūdinčia jo religijos pamatuose. Mat pati Dievybės samprata iš esmės kyla tik iš šių įstatymų suvokimo ir poreikio akceptuoti jėgą, kuri vienintelė gali sukurti į galutinį dorovinį tikslą orientuotą efektą. Taigi vien doroviniais įstatymais apibrėžiamos Dievo valios samprata leidžia mums mąstyti apie religiją, kuri yra tik moralinė “ ( ten pat ).

Friedrichas Nietzche: Dievas yra miręs

,,Tai ką aš pasakoju, – dviejų būsimųjų šimtmečių istorija. Aprašinėju, kas bus ir negali būti kitaip: ateina nihilizmo amžius “.

Friedricho Nietzche’s nuomone, krikščionybė išgyvena saulėlydį. Nihilizmas vis labiau ir labiau plinta. Jis – ne kas kita, kaip tuštuma, atsiradusi po to, kai buvo prarastos krikščioniškosios vertybės.
,,Po Koperniko žmogus iš centro smuktelėjo į nieką “. Jis prarado ašį. Jis nužudė Dievą.
Pats tikėjimas krikščioniškąjį Dievą Friedrichui Nytzchei tapo nebeįtikėtinu dalyku. Bet Dievo mirties pasekmės šiurpinančios: vargu, ar kas gali jas įsivaizduoti, nes tai pranoksta bet kokios vaizduotės galimybes.

,, Visa, kas buvo su juo susiję, viskas – po to, kai buvo pakirstas tikėjimas, – turi sugriūti, nes ant jo stovėjo, juo rėmėsi, iš jo buvo išaugusi, pavyzdžiui, visa mūsų europietiškoji moralė “.

Filosofams ir ,, laisvamaniams “ žinia apie Dievo mirtį yra išlaisvinimas.
Žmogus išsilaisvino iš Dievo, bet liko vienas ir remtis privalo pats savimi. Tas vienišumas Friedrichui Nietzchei, atrodo, yra įgavęs naujos kokybės bruožų. Toje vienatvėje įvyks šuolis nuo ,, žmogaus “ į ,, antžmogį “ , prasidės radikaliai nauja buvimo forma, kuriai bus būdingas nuolatos atsinaujinantis kūrybiškumas.

Sorenas Kierkegard’as: Dievas nenužengia į mases

Tvirtas atramos taškas , pagal Kierkegaard’ą, gali būti tiktai religija.
,, Todėl toks ir yra mano požiūris į visą europietišką sumaištį: neįmanoma bus prieš ją atsilaikyti, jeigu nebus religingumo. Toks yra mano įsitikinimas: kaip savo metu įvyko stebuklas, kad reformacija, pasireiškusi kaip religinis sąjūdis, staiga pasirodė esanti politinė jėga, taip ir mūsų laikų sąjūdis, besireiškiantis kaip blanki politika, pasirodys esąs religingas ir ištroškęs religingumo “ ( S. Kierkegaard’as, 1976 ).

Pasak Kierkegaard’o, toks religingumas neišsiugdomas sustabarėjusioje masių krikščionybėje, kuri nesiremia tikruoju tikėjimu, yra tapusi paviršutiniška ir abejinga.

,, <.> šalta abejingo mokslo didybė, krikščionišku požiūriu, yra ne aukštesnė rimtumo pakopa , o greičiau pokštas ir tuštybė “ ( ten pat ).

Nekrikščioniškas , Kierkegaard’o manymu , yra išimtinis moksliškumo dominavimas. Instrumentalusis protas tapo stbu ; siekdamas absoliutaus objektyvumo, jis nesiliauja ir, susidūręs su žmogumi, jį degraduoja iki daikto, iki masių žmogaus.
Sudaiktėjęs žmogus apsilenki su konkrečia individualia savo egzistencija. Būtina iš naujo susimąstyti dėl savo buvimo.pasaulyje.Žmogus privalo grįžti į save ne tam, kad paklausęs Nietzche’s išsilaisvintų iš priklausomybės Dievui, o kad Dievą padarytų visų savo poelgių masteliu.

Dievas – ,, žmogaus išgalvota hipotezė “

Julieno Huxley’o suformuluotas teiginys : ,, Dievas žmogaus išgalvota hipotezė mėginant susidoroti su egzistencijos problemomis “ , galima sakyti , koncentruotai išreiškia visuotinės Dievo kritikos esmę. Ji anaiptol nėra būdinga vien naujiesiems laikams ; jos užuomazgų rastume jau tais laikais , kai dar tik mezgėsi filosofinis mąstymas , ji tęsėsi per visą šimtmečius trukusią filosofijos istoriją.
Graikų politikas ir filosifas Kritikas ( 460 – 403 m. pr. Kr. ) kalba apie

,, gudrias galvas, kurios įvedė tikėjimą dievais, kad piktadariai bijotų net ir slapta ką nors bloga darydami , sakydami ar net apie tai galvodami “.

Racionalų , psichologišką tikėjimo dievais paaiškinimą pateikia Demokritas . Tai – gamtos reiškinių , pavyzdžiui , žaibų , griaustinio , nepaaiškinamumas , jų keliama baimė:

,, Kai ankstesnių laikų žmonės matydavo vyksmus kosmose ( žaibus ir griaustinį žvaigždžių susidūrimus ar Saulės bei Mėnulio užtemimus ), juos apimdavo baimė, nes jie manydavo, kad šiuos reiškinius sikelia dieviškosios būtybės “ ( Sekstas Empirikas ).

Ksenofanas dievus laiko žmonių modeliais:

,, Ir mirtingieji ėmė spėlioti, kad dievai gimsta, rengiasi taip pat, kaip ir jie, turi tokį ptat balsą ir išvaizdą. Bet jeigu jaučiai, žirgai ar liūtai turėtų rankas ir sugebėtų tapyti ar kalti skulptūras taip , kaip žmonės , ar jų dievai nebūtų panašūs į jaučius ar žirgus? Ar skulptūrose jie nevaizduotų panašių į jų kūnus? “ ( Ksenofanas ).

Fauerbachas teigė , kad religija yra kilusi iš paties žmogaus esmės , iš jo laimės troškimo . Kas žmogus ,, dar nėra , bet nori būti , dievuose iškyla jau kaip esamas dalykas; dievai yra sugalvoti ir realiomis būtybėmis paversti žmogaus norai “.
Froidas religiją irgi laiko iliuzija , atsiliepiančia į pačius giliausius žmogaus troškimus. Jis teigia:

,,Apskritai tai – neįrodomos iliuzijos, ir niekas negali būti verįiamas jų laikyti tiesa, jomis tikėti. Kai kurios jų tiesiog neįtikėtinos, o kitos prieštarauja tam, ką taip vargingai esame patyrę apie pasaulio tikrovę , jog jas galime palaikyti svaičiojimais , žinoma, atsižvelgdami į atitnkamus psichologinius žmonių skiringumus. Negalima spręsti apie daugelio iš jų vertę realybės pažinimo požiūriu. Jeigu jų negalima įrodyti, tai juo labiau neįmanoma logiškai paneigti “ ( S.Froidas, 1982, Bd. 9 ).

Visuomet būdavo mėginimų taip modifikuoti tikėjimą, kad jis atitiktų individualius ar asmeninius norus. Norėdami kalbėti apie Dievą ir nenorėdami , kad tai būtų ,, pilstymas iš tuščio į kiaurą “ , mes dažnai griebiamės iš žmogaus gyvenimo paimtų posakių bei vaizdų. Noras matyti Dieve žmogaus išsiilgtą vaizdinį jau yra išpažinimo aktas, ne mažiau kaip ir noras jį suvokti atsietai nuo savęs.
Pranašavimai ir lūkesčiai, kad religijos krizė, į kurią ji yra patekusi moderniosios švietimo dvasios dėka, yra neįveikiama ,irgi yra niekuo nepagrįsti.

,,Naujasis religingumas” ir teologinis protas

Bandymus viską paaiškinti bei įvaldyti mokslo priemonėmis, įveikti daiktų kontigentiškumą reikėtų laikyti nepasisekusiais. Pasirodo, kad sugamtamokslintas pasaulis palieka didžiulį vakuumą. Kontigencijoje atsiveriantį prasmės deficitą dažnai norima pridengti naujomis mitologijomis, kurios, kaip vertybiškai nuspalvintos fantazijos, braunasi į masių sąmonę iš plakatų, iliustruotų žurnalų, įvairiausių ekranų.
K. Wuchterlis knygoje ,,Religinis protas. Analizė ir kritika “ tą ,, naująjį religingumą “ bei jo santykį su religiniu protu apibūdina taip:

,,Naujojo religingumo” sąvoka aprėpia visas tendencijas, kurios vyrauja tokiose madingose srovėse, kaip NEW AGE ar jaunimo sektos, ir kurių nepaliečia minėta teologinė refleksija.<.> ,, Gyvenimo prasmės “ ieškojimas tampa religingumo kriterijumi. Kadangi ši gyvenimo prasmės išraiška greičiau yra savaime suprantamų dalykų paneigimas negu vienareikšmiškai atsakomo klausimo vaizdinys, tai dažnai jaunatviškas orientyrų ieškojimas, sutrikimas, aiškios pozicijos stoka ar hiperkritinė arogancija painiojama su religingumu.Visiškai išleidžiama iš akių, kad prasmė visuomet yra ir kažkas, ką priimame kaip fiksuotą duotybę, o ne vien kaip autonomiško Aš savivalės veiksmą. <.> Matome, kad čia iš akių išleidžiami svarbūs religinio proto momentai, būtent – santykis su Apreiškimu, kaip visiškai Kito kreipimusi ,į kurį negali būti reaguojama vien emociškai, ir intelektualiai atsakingo pateisinimo reikalavimas. Šis proto atsisakymas ,, naująjį religingumą “ daro neprotingą “ ( K. Wuchterlis, 1989 ).

Leave a Comment