DIEVAS ŽMOGAUS MĄSTYMO GALIMYBĖJE

TURINYS

ĮVADAS..............................3.
1. „.SUPRASTI TAVO TIESĄ, KURIĄ TIKI IR MYLI MANO ŠIRDIS.“(A.KENTERBERIETIS; 43 PSL.)......................4.
2. DIEVAS – TIKINČIŲJŲ IR NETIKINČIŲJŲ SIELOSE.............5. 3. „.KAS ESI, VIEŠPATIE, KAS ESI.“ (A. KENTERBERIETIS; PROSLOGIONAS, 77 PSL.)..............................5.
4. DIEVO ATLYGIS, ARBA „. TEISIEJI GYVENS PER AMŽIUS.“ (A.KENTERBERIETIS; PROSLOGIONAS, 89 PSL.)................7.
IŠVADOS..............................8.
LITERATŪRA..............................9.ĮVADAS
Religija teorinėje savo srityje dažnai verčiasi tikėjimu, nes ji turi reikalo su klausimais arba sunkiai prieinamais, arba visai neprieinamais žmogaus protui, ir dargi galutinėje sąskaitoje remiasi dieviškuoju autoritetu. Tuo tarpu filosofija, keldama protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį, stengiasi kurti moksliškąją pasaulėžiūrą vien patyrimo bei protavimo priemonėmis.

Religija galima aptarti objektyviniu ir suubjektyviniu atžvilgiu. Pirmuoju atžvilgiu religija yra pasaulio ir žmogaus jungimasis su Dievu. Antruoju atžvilgiu yra tai žmogaus gyvenimo jungimas vienu dieviškuoju pradu.

Religijos filosofijai rūpi ne viena kuri apreikštoji religija, bet religija kaipo tokia, visuotinieji žmonių santykiai su Dievu.

Prieš paimant į rankas A.Kenterberiečio kūrinėlį “Proslogionas”, teko nemažai apie jį girdėti. Buvo įdomu, kokiems skaitytojams autorius jį parašė. Tačiau skaitant pajaučiau neapsakomai pažįstamą jausmą, pažinau labai artimas mintis.

Analizuojant šį kūrinėlį norėjau išsiaiškinti kaip žmogus jaučia Dievą, kaip Jį suvokia, kaip bendrauja, koks Jis yra “nnutapytas “ žmogaus vaizduotėje, kaip ir kokį Jį priima žmogaus protas. Ar žmogus vis dėlto tiki pačia aukščiausia jėga, meile, pačiu gailestingiausiu gailestingumu, teisingumu, ar Dievas jam yra tik kažkoks stabas, kuriam reikia tik kartais sukalbėti maldelę?

1. „.SUPRASTI TAVO TIESĄ, KURIĄ TIKI IR

R MYLI MANO ŠIRDIS.“ (A.KENTERBERIETIS; 43 PSL.)

Žmogaus kasdieninis gyvenimas, monotonija, rūpesčiai užgožia jį, užgožia jo vidinę mąstyseną. Jis neturi laiko pabūti net pačiu savimi, neturi laiko pagalvoti apie kažką tokio.jam labai svarbaus, apie tai, kad, gal būt jis nenori prasitarti kitiems. Jis turi, tikrai turi tokių minčių, kurios priklauso vien tik jam, jomis jis neturi, negali ir net nenori dalintis. Gal būt tai mintys apie būtį, galbūt tai labai svarbūs pamąstymai apie esybę, apie egzistavimą, apie to, pilkojo kasdieninio gyvenimo prasmę.

A. Kenterberietis sako: „Eik į savo proto kambarėlį, neįsileisk nieko, tik Dievą“ (A.Kenterberietis; 37psl.). Kad žmogus galėtų suvokti tai, ko jis negali suvokti, kad jis galėtų priartėti prie to, prie ko labai sunku priartėti, jam būtinai reikia tikėti, tikėti Dievu. Tikėdamas Juo žmmogus, tarsi kalba Jam, tarsi bando su Juo kartu įžvelgti bent mažą šviesulėlį, kuris nurodytų kelią į žinomybę. Žmogui labai sunku, sunku ir skaudu. Jam atrodo, kad tik Dievas gali jam padėti, nes į savo slaptą kambarėlį nieko daugiau jis neįsileis.

Bet.kalbėti su Dievu per mąstyseną jam sunku, nes jis nežino kaip priartėti prie pačio Dievo: „mano Dieve, nepažįstu Tavo veido“ (A.Kenterberietis; 37psl.). Žmogus Jo ieško, kalbasi su Juo, tačiau atrodo, kad nėra lengva aiškiai mintimis prie Jo priartėti. Žmogaus protas per si

ilpnas, jo mąstymai kyla tik po vieną laiptelį, iš lėto prie suvokinių. Tai labai sunku, tai beveik neįmanoma. Kuomet atrodo, kad tikslas jau netoli, viskas apsiverčia kitąpus.

„Viešpatie, aš, sulinkęs, galiu žiūrėti tik žemyn, ištiesink mane, kad galėčiau nukreipti (akis) aukštyn.“ Žmogus sulinkęs, sulinkęs nuo vargų, nuo visko..jis prašo, kad Dievas leistų jam pradėti mąstyti kitaip, šviesiau, kad Jis apšviestų jo protą. Dievas – tai begalinis gėris, ir grožis pats savaime, juk be vieno nebūtų ir kito. Žmogus negali daugiau nieko to paprašyti, kadangi Dievas – tobulas, žmonės – ne. Kada jam būna taip sunku, taip skaudu, kada jo siela miršta iš skausmo, jis būtinai nueis.nueis mintimis į slaptą kambarėlį pas Dievą, kad suprastų visą esmę, susivoktų. Tik per Dievą, per amžiną tobulybę. Nes jis daugiau neturi kur eiti, negali, žmogiškasis gyvenimas to neleidžia.

2. DIEVAS – TIKINČIŲJŲ IR NETIKINČIŲJŲ SIELOSE

Vienas be jokių abejonių tiki Dievu, kalba savo mintyse, trokšta įžvelgti Jo skleidžiamą ryškią šviesą, meldžia nukreipti jį tuo keliu, kuris nušviestas tos šviesos.. Kitas, neišmintingasis, kuris, kaip A.Kenterberietis sako: „.neišmintingasis pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo“ (A.Kenterberietis; 45psl.) netiki Juo, tai pripažįsta, tačiau. Jo viduje, giliai, jo intelekte yra tikėjimas Dievu. Gal būt ten, intelekte, Dievas „gyvena“, nors tas žmogus to nesupranta, jam trukdo abejonės, tačiau jis vi

is vien suvokia, jog yra kažkas didingo, kažkas aukščiausia iš visų, kažkas geriausia , gražiausia ir gailestingiausia. Sunkią gyvenimo minutę jis vis tiek kalbės „kažkam“, tikėsis ir vilsis „iš kažko“, nors jis prieš tai stovėjo ant abejonių kalno ir į visa tai žiūrėjo iš aukštai.

3. „.KAS ESI, VIEŠPATIE, KAS ESI.“ (A. KENTERBERIETIS; PROSLOGIONAS, 77 PSL.)

Ne taip lengva įsivaizduoti Dievą. Vienaip galima jį įsivaizduoti savo vaizduote, kitaip mąstysena. Žmogus, tarsi, iki aukščiausio taško išmąsto visus Dievo bruožus. Jis verčia protą be atvangos plėsti žinojimo ribas, kol jis pajus padaręs viską, kas yra jo galioje: „ Taigi, Viešpatie, esi ne tik tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, bet ir kai kas didesnio negu gali būti pamąstyta. Mat kadangi galima pamąstyti esant kai ką tokį, o tu pats tai nesi, gali būti pamąstyta ir kai kas didesnio už Tave, o to negali būti.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 73 psl.) Žmogaus protas, nors ir kaip stengtųsi mąstyti, jis gali labai priartėti prie to tikslo, prie tos minties, prie to supratimo, tačiau tik priartėti: „.apšviesk mano proto akį, idant ji galėtų matyti Tave.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 77 psl.) Intelektas per ankštas. Žmogus gali pažinti tik iki tam tikros ribos. Už tos ribos yra tai, ko žmogus nesugeba išmąstyti, suvokti. Už tos ribos spinduliuoja ryški Di

ievo šviesa: „. jos neregiu dėl to, kad ji man pernelyg skaisti.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 73 psl.). Ši šviesa neprieinama, žmogus mato tik, tarsi, jos spindulius, pro tarpelius besiskverbiančius į jo gyvenimą. Jo mintys nepajėgios aprėpti to pačio svarbiausio suvokimo.

Žmogus Dievą mato gailestingiausiu, nors jis ir negali patirti kęsmo, bet žmogui Jis yra gailestingas: „Juk esi [gailestingas] mūsų suvokimu, o nesi savuoju.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 55 psl.). Žmogus prašo Dievo pagalbos, maldauja Jo atleisti, jis yra žemiau Dievo. Ir Jis atleidžia, tačiau, nors ir žmogus tai stipriai jaučia, pats Dievas negali patirti to jausmo.

„.iš tiesų esi gailestingas, nes [esi] teisingas.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 61 psl.). Dievas visų teisingiausias bei geriausias. Dievas – besąlygiškas gėris, todėl jis yra palankus blogiesiems. Jei jis būtų mažiau geras, nebūtų tokio palankumo. O Jis ir už gera, ir už bloga atlygina gerumu: „O neišmatuojamas gerume, taip didžiai pranokstantis kiekvieną supratimą.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 59 psl.). Du Dievo bruožai gailestingumas ir gėris, tarsi, „išplaukia“ iš jo teisingumo. Jis teisingas, nes visada blogiesiems atleidžia, o atleisdamas parodo gailestį ir padaro gera.

„Tu vienintelis esi beribis ir amžinas.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 67 psl.). Dievas amžinas, nes nėra jo egzistavimo nei pradžios, nei pabaigos. Tai dvasia, kuri paliečia visus žmones: buvusius, esamus ir būsimus. Visada žmonės kalbėjo, kalba ir kalbės Jam, visais laikais jie tikėjosi stebuklų ypač sunkiais laikotarpiais ir ne iš ko nors kito, bet iš Dievo.

Dievas beribis, nes jis gali būti visas visur, visada ir tuo pat metu. „.Dievo nėra erdvėje ar laike, bet visa yra Jame.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 79 psl.). Taip ir negalėtų būti. Juk Dievas niekada neegzistavo tam tikrais metais ar panašiai. Jis buvo visada, yra visada ir visada bus. Jis neperžengia laiko juostų, jos keičiasi Jame. Erdvėje Dievo taip pat nėra. Jis neapčiuopiamas, Jis ir yra erdvė, kurioje galima kažką aptikti.

„.Jis yra prieš ir po mūsų.“ (A.Kenterberietis; Proslogionas, 81 psl.). Šiandien žmogus bando suvokti, įžvelgti Dievo esybę, kalba Jam. Prieš jį tai darė kitas, dar anksč.iau – dar kitas. Po šiandienos, ateityje tą patį pakartos atėję džiaugtis gyvenimu žmonės. Ir taip be pradžios ir be pabaigos. O Dievas buvo, yra ir bus visada. Jis yra ištisai. Jis, tarsi, pirmas ir paskutinis. Tačiau be pradžios ir be pabaigos, tarsi, Jame yra erdvė (žmogus suvokia kokia yra erdvė), o Dievas yra daug didesnis už ją (to žmogus nepajėgia suprasti, iki šio taško mąstymas „nenueina“).4. DIEVO ATLYGIS, ARBA „. TEISIEJI GYVENS PER AMŽIUS.“ (A.KENTERBERIETIS; PROSLOGIONAS, 89 PSL.)
Tas, kuris Dievą myli visa siela, visa visa širdimi ir protu, visaip stengiasi įžvelgti Jo skleidžiamą šviesą (nors akys mato labai silpnai), gyvens amžinybėje, kur ir yra Viešpats. Dievas jį mylės labiau, negu jis mylės save patį, nes save patį ir kitus žmogus mylės per Dievą. Žmogus turėtų būtį laimingas, juk jis, visada ieškojęs sielos ramybės, pateks į amžinąjį gėrį, grožį ir teisingumą bei džiaugsmą.
Nuskurdusi žmogaus siela šiam gyvenime svajoja kuo greičiau patekti į Viešpaties pasaulį, išvysti jo veidą, pajausti tai, ko čia neįmanoma pajausti – tikrojo gerumo, tokio, kokio čia nėra (nes žmogiškasis gerumas yra įspraustas į rėmus); patirti teisingumą, kuris žemėje yra dvipusis ( iš kurių viena pusė – vienaip teisinga, kita – kitaip); patirti amžinąją meilę, už kurią nieko nėra tyriau ir kurios taip žmogui trūksta; pajausti džiaugsmo pilnatvę. Visa tai žmogus gali suvokti tik abstrakčiai, tai negalima patirti čia..IŠVADOS
A.Kenterberietis Dievą „piešia“ tobulai. Žmogus gyvena tik tam tikrame laike, Dievas – amžinai. Jis – tobuliausia beribė būtybė, kurioje žmogus lyg ir yra, bet negali jos pasiekti net mintimis. Jis tiki Dievo tobuliausiais bruožais: gailestingumu, teisingumu, aukščiausiu gėriu, jis tiki ir tuo, kad mylėdamas Dievą pačia tyriausia meile, jis gyvens amžinybėje, kur visi šie bruožai yra tokie, kurių nėra čia, žemėje, kur žmogus negali būti net pačiu savimi.
Perskaitęs šią A.Kenterberiečio knygą, aš supratau, jog tai kūrinys žmogaus sielai. Sielai, kuriai taip sunku egzistuoti žemėje, egzistuoti kūne, laviruoti tarp kitų kūnų ir jų sielų. Ir kuomet žmogui sielą skauda, jai reikia kalbėti, tačiau kalbėti ne bet kam. bet kam kalbėti pernelyg sunku, gali būti skaudu. Norint surasti sielai ramybę, reikia be perstojo siekti tikslo, kuris yra sunkiai pasiekiamas. Tai – kalbėti Dievui, kalbėti tikėjimui, kuris ypač svarbus. Negalima teigti, jog vyksta „pasikalbėjimas“ su Dievu , ne, juk žmogus vienas, paskendęs savo mintyse kalba..Jam. Jis vis ieško tos tikrosios tiesos, kuri sunkiai prieinama, kalbėdamas jis vis sužadina savo mąstymą, kuris tampa elastingesnis, plečia žinojimo ribas. Tačiau jis visada lauks ir tikėsis nors vieno šiek tiek ryškesnio šviesos spindulėlio, sklindančio iš tos pusės.LITERATŪRA
1. A.Kenterberietis. Proslogionas – V., 1996
2. S. Šalkauskis Raštai I tomas – V., 1990
3. www.lcn.lt

Leave a Comment