Įvadas
Buvo tai gal beveik prieš du su puse tūkstančio metų. Į Abderą keliavo žmogus, ėjo ramus ir pasitikintis. Buvo kuo džiaugtis: ilgi klajonių metai, daugybė kraštų – Egiptas, Etiopija, Babilonas – jau praeityje, o prieš akis – gimtoji Abdera, broliai ir … tiesą sakant, viskas.
Keistasis abderinietis tapo Demokritu (460 – 370 m. pr. Kr.) iš
Abderos.
Kuo Demokritas patraukė savo tevynainius? Demokritas pasaulį ir žmogų aiškino taip, kad graikai vėl pajuto po kojomis žemę, virš galvos dangų, o savyje protą, galintį pažinti erdves nuo žemės gelmių iki dangaus bedugnių.
Demokrito sąmprotavimai
Kas yra nepaneigiama protui? Nepaneigiama yra tai, kad pasulis yra. Tai, kas yra. Šiatas buvimas, yra kažkas konkretu, daiktiška –
apčiuopiama, suvokiama. O jeigu yra kažkas, ką neabejotinai galme laikyti esančiu, būvančiu ne tik čia ir dabar, bet ir visur, ir visada, arba būtinai, tai, savaime aišku, turi būti ir tai, kas nėra tuo, kas yra būtis. Kitaip sakant, jeigu yra būtis, turi būti ir nebūtis. Jeigu būtis yra daiktiškumas, medžiagiškumas, arba tiesiog medžiaga, iš kurios sudaryti visi daiktai, tai nebūtis turi būti bedaiktiškumas, nebuvimas tos medžiagos, iš kurios susidaro daiktai, arba tuštuma.
Tai, kas yra, arba būtis, reiškiasi įvairiais daiktais: daiktas yra ir medis, ir vanduo, ir žemė, ir pasaulis. Daiktai nuolat kinta: siela tampa medžiu, medis – ugnimi ir pelenais, pelenai žole ir kt.
Būtis ir nebūtis eina greta, ir visi pasaulio daiktai, netgi miletiečių “elementai”, klauso būties alsavimo. O pasaulis vis tiek išlieka, mes vistiek sakome, kad jis yra! Kas yra galingiau, visuotingiau net už tuos “elementus”, ir kas galėtų būti laikoma viso, kas yra pamatu?
Matyt, niekas kita tik medžiaga iš kurios susidaro visi daiktai.
Atomai
Visi mūsų stebimi daiktai gali kisti tik tam tikrose ribose, kurias peržengus daiktas tampa jau nebe tuo , kuo buvo. Matyt, daiktų pamatą sudaranti medžiaga taip pat gali kisti tik iki tam tikro laipsnio, kurį peržengus, medžiaga taptų nemedžiaga, niekuo, nebūtimi.
Kadangi esantis negali būti nesantis, gali būti tik nematomas, negirdimas ir panašiai, tai, matyt, daiktus sudaranti medžiaga gali virsti tik kitais daiktais, bet ne niekuo. Daiktą galima dalyti į daugybę smulkesnių dalelių. Matyt, ir daiktus sudarančią medžiagą galima išdalyti į nebesudedamas smulkias, bet tam tikras ribas vis dėlto turinčias daleles.
Nuo tos ribos dalelės, matyt, toliau nebegali būti dalomos, kitaip prieitume ribą, nuo kurios jos turėtų tapti kažkuo. O tai paneigtų mūsų akivaizdžiai stebimą faktą, kad medžiaga yra. O daiktus sudaro dar mažesni, jutimui nesuvokiami, tik protu nustatomi daikteliai[1].
Atomai neatsiranda ir neišnyksta – jie buvo, yra ir bus per amžius. Jie nepavaldūs laikui. Todėl, nors mūsų pasaulis ir nėra amžinas, būtis yra amžina: ją tęsia erdvių begalybės, gimsta nauji pasauliai. Atomai neturi jokių savybių – nėra nei drėgni, nei šilti, nei saldūs, nei spalvoti, jie skiriasi tik forma ( a ir b), tvarka ( ab ir ba ), bei padėtimi ( b ir p ), be to atomai sudaro visą begalinę mūsų pasaulio daiktų įvairovę, visą būties turtingumą.
Daugybė atomų juda visatos begalybėje, susidurdami vienas su kitu ir pagal panašumą jungdamiesi. Tuose susibūrimuose keičiasi atomų judėjimo greičiai, susidaro sūkuriai. Sūkuriuose atomų koncentracija tęsiasi: sunkesni atomai tampa sambūrių centrais, lengvesni – išorinėmis sritimis. Taip formuojasi “didžiosios erdvių vienybės” – žemė, vanduo, oras ir ugnis[2].
Mūsų pasaulis, musų Žemė irgi taip atsirado. Iš tų “didžiųjų vienybių”
atomų judėjmo išaugo visi dabar mums matomi Žemės daiktai, kurie ir dabar yra nuolatinio judėjimo būsenoje.
Visatos erdvės panašios į niekada nesibaigiantį fejerverką: antai įsižiebia naujos šviesos, štai čia gęsta. Čia atomai jau yra nurimę, susitelkę į apvalias sankaupas ir juda naujais pavidalais – kaip žemės, oro, vandens stichijos. Jū atomai juda jau kitaip, jie susitelkia į neregėtus žalius stiebelius – žoles, kiti – miškai.
Pasaulis prisipildo gyvybės ir augina žmogų, tokią atomų sankaupą, kurioje telkiasi tobuliausios formos – apvalūs ir patys judriausi atomai, kurie sudaro sielą, suteikiančią žmogui ypatingų sugebėjimų – justi ir protauti. Šitų sugebėjimų dėka gautas pradėtą pasaulio buvimą žmogus tęsia nauja forma – savarankiškosios kūrybos forma[3].
Žmogus sukuria gamtoj nebūtų daiktų, kurie pasaulį papildo taip, kad jie dar labiau tiktų gyventi aukščiausiam gamtos kūriniui. Šitaip gamta jau žmogaus rankomis siekia savo naujojo būvio tobulumo[4].
Išmintis
Teisingu, išmintingu gyvenimu gali būti laikomas tik gyvenimas pagal gamtos tvarką, štai kodėl aukščiausia išmintis yra gamtos tvarkos pažinimas.
Iš kur mes galime tos išminties pasisemti? Išminties mums gali suteikti priežasčių pažinimas ir žinojimas.
Ką reiškia “priežasčių žinojimas”?
Jis reiška štai ką. Tarkime – mes žiūrime pro langą ir matome: medžiai linguoja. Taigi, nusprendžiame, pučia vėjas. Kai pučia vėjas, jūra banguoja. Štai kas yra išmintis.
Šitaip galima išsiaiškinti viską. Nes viskas yra, tai tam tikrų priežasčių pasėkmė. Ieškodami priežasčių, mes galime įsiskverbti taip giliai, kad pasineriame į daiktų vidų, arba pakilti taip aukštai, kad prieš mus atsivers visatos beribės[5].
Materija ir forma
Aristotelio “Fizikos” pirmoji knyga nagrinėja tradicinį senovės graikų filosofinį klausimą kas yra – arche, t. y. pasaulio daiktų ir reiškinių pradas. Sekdama Aristoteliu, scholastika aiškino, kad vidiniai daiktų pradai yra tai, iš ko visi daiktai atsiranda, ir, kad jie negali būti išvedami iš kokių nors kitokių pradų.
Tie vidiniai pradai esą galutiniai – atomai. “ Gamtos kūno vidiniai pradai yra tai, kas neišvedama nei iš jų pačių, nei iš kitų pradų, bet viskas atsirado iš jų. Taip teigia Aristotelis”[6]. Kokie tie pradai?
Scholastika teigė, kad gamtos kūnus galima nagrinėti dviem požiūriais.
Pirma, statistiškai – tai gamtos kūnų traktavimas pastovume, tokių, kokie jie tuo metu yra. Šiuo požiūriu gamtos kūnus sudaro du pradai – materija ir forma. Antra, dinamiškai – tai gamtos objektų nagrinėjimas, jiems kintant, įgyjant substancialią formą, pakeičiant vieną formą kita. Šiuo požiūriu nagrinėjant, atsiranda trys pradai – materija, forma, jos neturėjimas (privatio)[7].
Šiuos tris pradus nurodo ir Aristotelis. “Taigi vienas pradas yra ji –
materija ( ne ta prasme vienas ir vieninga kaip apibrėžtas objektas), kitas pradas – tai ką atitinka sąvoka (forma), be to priešinga jai –
“neturėjimas”[8].
Dėl Aristotelio materijos ir formos koncepcijos viduranžių filosofijoje vyko dideli ginčai. Tomistai, skotistai, averoistai akcentavo ir aiškino šią koncepciją kitaip. Tomistai akcentavo idealistinę šios koncepcijos pusę, o pastarųjų trijų srovių atstovai iš matrijos ir formos koncepcijos darydavo artimas materializmui išvadas.
Materija buvo skirstoma į pirminę ir antrinę. Tokį skirstymą pateikė jau
Aristotelis, kuriuo sekant, pirmine materija buvo laikoma toji, kuri esanti visų formų pagrindas, kuri bendra visiems kūnams, o antrine – toji, kuri atskiros konkrečios formos, apibrėžta, apiforminta. Egzistuojanti pirminė materija, kuri yra visuose daiktų atsiradimuose ir išnykimuose išlaikančio substancialių formų subjekto pavadinimas[9].
Sudėtingiausias buvo materijos ir formos santykio klausimas, dėl kurio būta didelių nesutarimų tarp žymiausių viduramžių filosofijos autoritetų. Tomas
Akvinietis teigė, kad materija tėra galimybė, gryna potencija, kad savarankiškai ji negali egzistuoti. “Pirminė materija gamtoje savaime neegzistuoja, nes ji yra ne aktuali būtis, o tik galimybė”[10].
Išvada
Gyvenimo džiaugsmas dvelkia iš visos Demokrito filosofijos. Demokritui viskas svarbu, visur skverbiasi mąslus jo žvilgsnis. Viskas prieš mus –
nuostabus kūrinys. Gražiausias iš jų – žmogus, pažinimo dėka sugebantis įžvelgti gamtos nuostabumą. Žmogus sugebėjęs pajusti būties amžinumą, pergyvena amžinybės jausmą. Argi maža būties dovana žmogui, argi vien ji nėra verta pasigėrėjimo ir džiaugsmo?[11]
[1] R. Ozolas., “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”.,
Vilnius.”Vyturys”., 1988, 39 psl.
[2] R. Ozolas., “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”,
Vilnius.”Vyturys”., 1988, 39 – 40 psl.
[3] Ten pat, 40 – 41 psl.
[4] Ten pat, 41 psl.
[5] Ten pat, 41 psl.
[6] F3 1019p. 145r.
[7] Aristotelis, “Fizika”, 7 skyrius, 24 psl.
[8] Ten pat, 7 skyrius, 24 psl.
[9] Ten pat, 7 skyrius, 25 psl.
[10] Tomas Akvinietis “Summa totilus theologiae” I dr. 7, art 2, Lugdunė
1608, 12 psl.
[11] R. Ozolas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”, Vilnius,
“Vyturys”, 1988. 44 – 45 psl.