Turinys:
Įvadas…………………………………………………………2Demokrito sąmprotavimai…………………………………….3Atomai…………………………………………………………3Išmintis…………………………………………………………4Materija ir forma………………………………………………5Išvada………………………………………………………….6ĮvadasBuvo tai gal beveik prieš du su puse tūkstančio metų. Į Abderąkeliavo žmogus, ėjo ramus ir pasitikintis. Buvo kuo džiaugtis: ilgiklajonių metai, daugybė kraštų – Egiptas, Etiopija, Babilonas – jaupraeityje, o prieš akis – gimtoji Abdera, broliai ir … tiesą sakant,viskas. Keistasis abderinietis tapo Demokritu (460 – 370 m. pr. Kr.) išAbderos. Kuo Demokritas patraukė savo tevynainius? Demokritas pasaulį iržmogų aiškino taip, kad graikai vėl pajuto po kojomis žemę, virš galvosdangų, o savyje protą, galintį pažinti erdves nuo žemės gelmių iki dangausbedugnių. Demokrito sąmprotavimaiKas yra nepaneigiama protui? Nepaneigiama yra tai, kad pasulisyra. Tai, kas yra. Šiatas buvimas, yra kažkas konkretu, daiktiška –apčiuopiama, suvokiama. O jeigu yra kažkas, ką neabejotinai galmelaikyti esančiu, būvančiu ne tik čia ir dabar, bet ir visur, ir visada,arba būtinai, tai, savaime aišku, turi būti ir tai, kas nėra tuo, kasyra būtis. Kitaip sakant, jeigu yra būtis, turi būti ir nebūtis. Jeigubūtis yra daiktiškumas, medžiagiškumas, arba tiesiog medžiaga, iškurios sudaryti visi daiktai, tai nebūtis turi būti bedaiktiškumas,nebuvimas tos medžiagos, iš kurios susidaro daiktai, arba tuštuma.Tai, kas yra, arba būtis, reiškiasi įvairiais daiktais: daiktas yrair medis, ir vanduo, ir žemė, ir pasaulis. Daiktai nuolat kinta: sielatampa medžiu, medis – ugnimi ir pelenais, pelenai žole ir kt.Būtis ir nebūtis eina greta, ir visi pasaulio daiktai, netgi miletiečių“elementai”, klauso būties alsavimo. O pasaulis vis tiek išlieka, mesvistiek sakome, kad jis yra! Kas yra galingiau, visuotingiau net užtuos “elementus”, ir kas galėtų būti laikoma viso, kas yra pamatu?
Matyt, niekas kita tik medžiaga iš kurios susidaro visi daiktai.AtomaiVisi mūsų stebimi daiktai gali kisti tik tam tikrose ribose, kuriasperžengus daiktas tampa jau nebe tuo , kuo buvo. Matyt, daiktų pamatąsudaranti medžiaga taip pat gali kisti tik iki tam tikro laipsnio, kurįperžengus, medžiaga taptų nemedžiaga, niekuo, nebūtimi. Kadangi esantisnegali būti nesantis, gali būti tik nematomas, negirdimas ir panašiai, tai,matyt, daiktus sudaranti medžiaga gali virsti tik kitais daiktais, bet neniekuo. Daiktą galima dalyti į daugybę smulkesnių dalelių. Matyt, irdaiktus sudarančią medžiagą galima išdalyti į nebesudedamas smulkias, bettam tikras ribas vis dėlto turinčias daleles. Nuo tos ribos dalelės, matyt,toliau nebegali būti dalomos, kitaip prieitume ribą, nuo kurios jos turėtųtapti kažkuo. O tai paneigtų mūsų akivaizdžiai stebimą faktą, kad medžiagayra. O daiktus sudaro dar mažesni, jutimui nesuvokiami, tik protu nustatomidaikteliai[1].Atomai neatsiranda ir neišnyksta – jie buvo, yra ir bus per amžius. Jienepavaldūs laikui. Todėl, nors mūsų pasaulis ir nėra amžinas, būtisyra amžina: ją tęsia erdvių begalybės, gimsta nauji pasauliai. Atomaineturi jokių savybių – nėra nei drėgni, nei šilti, nei saldūs, neispalvoti, jie skiriasi tik forma ( a ir b), tvarka ( ab ir ba ), beipadėtimi ( b ir p ), be to atomai sudaro visą begalinę mūsų pasaulio daiktųįvairovę, visą būties turtingumą.Daugybė atomų juda visatos begalybėje, susidurdami vienas su kitu ir pagalpanašumą jungdamiesi. Tuose susibūrimuose keičiasi atomų judėjimo greičiai,susidaro sūkuriai. Sūkuriuose atomų koncentracija tęsiasi: sunkesni atomaitampa sambūrių centrais, lengvesni – išorinėmis sritimis. Taip formuojasi“didžiosios erdvių vienybės” – žemė, vanduo, oras ir ugnis[2].Mūsų pasaulis, musų Žemė irgi taip atsirado. Iš tų “didžiųjų vienybių”atomų judėjmo išaugo visi dabar mums matomi Žemės daiktai, kurie ir dabaryra nuolatinio judėjimo būsenoje.Visatos erdvės panašios į niekada nesibaigiantį fejerverką: antai įsižiebianaujos šviesos, štai čia gęsta. Čia atomai jau yra nurimę, susitelkę įapvalias sankaupas ir juda naujais pavidalais – kaip žemės, oro, vandensstichijos. Jū atomai juda jau kitaip, jie susitelkia į neregėtus žaliusstiebelius – žoles, kiti – miškai. Pasaulis prisipildo gyvybės ir auginažmogų, tokią atomų sankaupą, kurioje telkiasi tobuliausios formos – apvalūsir patys judriausi atomai, kurie sudaro sielą, suteikiančią žmogui ypatingųsugebėjimų – justi ir protauti. Šitų sugebėjimų dėka gautas pradėtąpasaulio buvimą žmogus tęsia nauja forma – savarankiškosios kūrybosforma[3]. Žmogus sukuria gamtoj nebūtų daiktų, kurie pasaulį papildo taip,kad jie dar labiau tiktų gyventi aukščiausiam gamtos kūriniui. Šitaip gamtajau žmogaus rankomis siekia savo naujojo būvio tobulumo[4].IšmintisTeisingu, išmintingu gyvenimu gali būti laikomas tik gyvenimas pagal gamtostvarką, štai kodėl aukščiausia išmintis yra gamtos tvarkos pažinimas.Iš kur mes galime tos išminties pasisemti? Išminties mums gali suteiktipriežasčių pažinimas ir žinojimas.Ką reiškia “priežasčių žinojimas”?Jis reiška štai ką. Tarkime – mes žiūrime pro langą ir matome: medžiailinguoja. Taigi, nusprendžiame, pučia vėjas. Kai pučia vėjas, jūrabanguoja. Štai kas yra išmintis.Šitaip galima išsiaiškinti viską. Nes viskas yra, tai tam tikrų priežasčiųpasėkmė. Ieškodami priežasčių, mes galime įsiskverbti taip giliai, kadpasineriame į daiktų vidų, arba pakilti taip aukštai, kad prieš musatsivers visatos beribės[5].Materija ir formaAristotelio “Fizikos” pirmoji knyga nagrinėja tradicinį senovės graikųfilosofinį klausimą kas yra – arche, t. y. pasaulio daiktų ir reiškiniųpradas. Sekdama Aristoteliu, scholastika aiškino, kad vidiniai daiktųpradai yra tai, iš ko visi daiktai atsiranda, ir, kad jie negali būtiišvedami iš kokių nors kitokių pradų.Tie vidiniai pradai esą galutiniai – atomai. “ Gamtos kūno vidiniai pradaiyra tai, kas neišvedama nei iš jų pačių, nei iš kitų pradų, bet viskasatsirado iš jų. Taip teigia Aristotelis”[6]. Kokie tie pradai?Scholastika teigė, kad gamtos kūnus galima nagrinėti dviem požiūriais.Pirma, statistiškai – tai gamtos kūnų traktavimas pastovume, tokių, kokiejie tuo metu yra. Šiuo požiūriu gamtos kūnus sudaro du pradai – materija irforma. Antra, dinamiškai – tai gamtos objektų nagrinėjimas, jiems kintant,įgyjant substancialią formą, pakeičiant vieną formą kita. Šiuo požiūriunagrinėjant, atsiranda trys pradai – materija, forma, jos neturėjimas(privatio)[7].Šiuos tris pradus nurodo ir Aristotelis. “Taigi vienas pradas yra ji –materija ( ne ta prasme vienas ir vieninga kaip apibrėžtas objektas), kitaspradas – tai ką atitinka sąvoka (forma), be to priešinga jai –“neturėjimas”[8].Dėl Aristotelio materijos ir formos koncepcijos viduranžių filosofijojevyko dideli ginčai. Tomistai, skotistai, averoistai akcentavo ir aiškinošią koncepciją kitaip. Tomistai akcentavo idealistinę šios koncepcijospusę, o pastarųjų trijų srovių atstovai iš matrijos ir formos koncepcijosdarydavo artimas materializmui išvadas.Materija buvo skirstoma į pirminę ir antrinę. Tokį skirstymą pateikė jauAristotelis, kuriuo sekant, pirmine materija buvo laikoma toji, kuri esantivisų formų pagrindas, kuri bendra visiems kūnams, o antrine – toji, kuriatskiros konkrečios formos, apibrėžta, apiforminta. Egzistuojanti pirminėmaterija, kuri yra visuose daiktų atsiradimuose ir išnykimuose išlaikančiosubstancialių formų subjekto pavadinimas[9].Sudėtingiausias buvo materijos ir formos santykio klausimas, dėl kurio būtadidelių nesutarimų tarp žymiausių viduramžių filosofijos autoritetų. TomasAkvinietis teigė, kad materija tėra galimybė, gryna potencija, kadsavarankiškai ji negali egzistuoti. “Pirminė materija gamtoje savaimeneegzistuoja, nes ji yra ne aktuali būtis, o tik galimybė”[10].IšvadaGyvenimo džiaugsmas dvelkia iš visos Demokrito filosofijos. Demokrituiviskas svarbu, visur skverbiasi mąslus jo žvilgsnis. Viskas prieš mus –nuostabus kūrinys. Gražiausias iš jų – žmogus, pažinimo dėka sugebantisįžvelgti gamtos nuostabumą. Žmogus sugebėjęs pajusti būties amžinumą,pergyvena amžinybės jausmą. Argi maža būties dovana žmogui, argi vien jinėra verta pasigėrėjimo ir džiaugsmo?[11]———————–[1] R. Ozolas., “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”.,Vilnius.”Vyturys”., 1988, 39 psl.[2] R. Ozolas., “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”,Vilnius.”Vyturys”., 1988, 39 – 40 psl.[3] Ten pat, 40 – 41 psl.[4] Ten pat, 41 psl.[5] Ten pat, 41 psl.[6] F3 1019p. 145r.[7] Aristotelis, “Fizika”, 7 skyrius, 24 psl.[8] Ten pat, 7 skyrius, 24 psl.[9] Ten pat, 7 skyrius, 25 psl.[10] Tomas Akvinietis “Summa totilus theologiae” I dr. 7, art 2, Lugdunė1608, 12 psl.[11] R. Ozolas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”, Vilnius,“Vyturys”, 1988. 44 – 45 psl.