Demokrito ir Aristotelio Filosofija

Turinys:

Įvadas......................2
Demokrito sąmprotavimai...............3
Atomai......................3
Išmintis......................4
Materija ir forma..................5
Išvada.......................6Įvadas
Buvo tai gal beveik prieš du su puse tūkstančio metų. Į Abderą
keliavo žmogus, ėjo ramus ir pasitikintis. Buvo kuo džiaugtis: ilgi
klajonių metai, daugybė kraštų – Egiptas, Etiopija, Babilonas – jau
praeityje, o prieš akis – gimtoji Abdera, broliai ir . tiesą sakant,
viskas.

Keistasis abderinietis tapo Demokritu (460 – 370 m. pr. Kr.) iš
Abderos.

Kuo Demokritas patraukė savo tevynainius? Demokritas pasaulį ir
žmogų aiškino taip, kad graikai vėl pajuto po kojomis žemę, virš galvos
dangų, o savyje protą, galintį pažinti erdves nuo žemės gelmių iki dangaus
bedugnių. Demokrito sąmprotavimai
Kas yra nepaneigiama protui? NNepaneigiama yra tai, kad pasulis
yra. Tai, kas yra. Šiatas buvimas, yra kažkas konkretu, daiktiška –
apčiuopiama, suvokiama. O jeigu yra kažkas, ką neabejotinai galme
laikyti esančiu, būvančiu ne tik čia ir dabar, bet ir visur, ir visada,
arba būtinai, tai, savaime aišku, turi būti ir tai, kas nėra tuo, kas
yra būtis. Kitaip sakant, jeigu yra būtis, turi būti ir nebūtis. Jeigu
būtis yra daiktiškumas, medžiagiškumas, arba tiesiog medžiaga, iš
kurios sudaryti visi daiktai, tai nebūtis turi būti bedaiktiškumas,
nebuvimas tos medžiagos, iš kurios susidaro daiktai, arba ttuštuma.
Tai, kas yra, arba būtis, reiškiasi įvairiais daiktais: daiktas yra
ir medis, ir vanduo, ir žemė, ir pasaulis. Daiktai nuolat kinta: siela
tampa medžiu, medis – ugnimi ir pelenais, pelenai žole ir kt.
Būtis ir nebūtis eina greta, ir visi pasaulio daiktai, netgi miletiečių
“elementai”, kl

lauso būties alsavimo. O pasaulis vis tiek išlieka, mes
vistiek sakome, kad jis yra! Kas yra galingiau, visuotingiau net už
tuos “elementus”, ir kas galėtų būti laikoma viso, kas yra pamatu?
Matyt, niekas kita tik medžiaga iš kurios susidaro visi daiktai.Atomai
Visi mūsų stebimi daiktai gali kisti tik tam tikrose ribose, kurias
peržengus daiktas tampa jau nebe tuo , kuo buvo. Matyt, daiktų pamatą
sudaranti medžiaga taip pat gali kisti tik iki tam tikro laipsnio, kurį
peržengus, medžiaga taptų nemedžiaga, niekuo, nebūtimi. Kadangi esantis
negali būti nesantis, gali būti tik nematomas, negirdimas ir panašiai, tai,
matyt, daiktus sudaranti medžiaga gali virsti tik kitais daiktais, bet ne
niekuo. Daiktą galima dalyti į daugybę smulkesnių dalelių. Matyt, ir
daiktus sudarančią medžiagą galima išdalyti į nebesudedamas smulkias, bet
tam tikras ribas vis dėlto turinčias daleles. Nuo tos ribos daalelės, matyt,
toliau nebegali būti dalomos, kitaip prieitume ribą, nuo kurios jos turėtų
tapti kažkuo. O tai paneigtų mūsų akivaizdžiai stebimą faktą, kad medžiaga
yra. O daiktus sudaro dar mažesni, jutimui nesuvokiami, tik protu nustatomi
daikteliai[1].
Atomai neatsiranda ir neišnyksta – jie buvo, yra ir bus per amžius. Jie
nepavaldūs laikui. Todėl, nors mūsų pasaulis ir nėra amžinas, būtis
yra amžina: ją tęsia erdvių begalybės, gimsta nauji pasauliai. Atomai
neturi jokių savybių – nėra nei drėgni, nei šilti, nei saldūs, nei
spalvoti, jie skiriasi tik forma ( a ir b), tvarka ( ab ir
r ba ), bei
padėtimi ( b ir p ), be to atomai sudaro visą begalinę mūsų pasaulio daiktų
įvairovę, visą būties turtingumą.
Daugybė atomų juda visatos begalybėje, susidurdami vienas su kitu ir pagal
panašumą jungdamiesi. Tuose susibūrimuose keičiasi atomų judėjimo greičiai,
susidaro sūkuriai. Sūkuriuose atomų koncentracija tęsiasi: sunkesni atomai
tampa sambūrių centrais, lengvesni – išorinėmis sritimis. Taip formuojasi
“didžiosios erdvių vienybės” – žemė, vanduo, oras ir ugnis[2].
Mūsų pasaulis, musų Žemė irgi taip atsirado. Iš tų “didžiųjų vienybių”
atomų judėjmo išaugo visi dabar mums matomi Žemės daiktai, kurie ir dabar
yra nuolatinio judėjimo būsenoje.
Visatos erdvės panašios į niekada nesibaigiantį fejerverką: antai įsižiebia
naujos šviesos, štai čia gęsta. Čia atomai jau yra nurimę, susitelkę į
apvalias sankaupas ir juda naujais pavidalais – kaip žemės, oro, vandens
stichijos. Jū atomai juda jau kitaip, jie susitelkia į neregėtus žalius
stiebelius – žoles, kiti – miškai. Pasaulis prisipildo gyvybės ir augina
žmogų, tokią atomų sankaupą, kurioje telkiasi tobuliausios formos – apvalūs
ir patys judriausi atomai, kurie sudaro sielą, suteikiančią žmogui ypatingų
sugebėjimų – justi ir protauti. Šitų sugebėjimų dėka gautas pradėtą
pasaulio buvimą žmogus tęsia nauja forma – savarankiškosios kūrybos
forma[3]. Žmogus sukuria gamtoj nebūtų daiktų, kurie pasaulį papildo taip,
kad jie dar labiau tiktų gyventi aukščiausiam gamtos kūriniui. Šitaip gamta
jau žmogaus rankomis siekia savo naujojo būvio tobulumo[4].Išmintis
Teisingu, išmintingu gyvenimu gali būti laikomas tik gyvenimas pagal gamtos
tvarką, štai kodėl aukščiausia išmintis yra gamtos tvarkos pažinimas.
Iš kur me
es galime tos išminties pasisemti? Išminties mums gali suteikti
priežasčių pažinimas ir žinojimas.
Ką reiškia “priežasčių žinojimas”?
Jis reiška štai ką. Tarkime – mes žiūrime pro langą ir matome: medžiai
linguoja. Taigi, nusprendžiame, pučia vėjas. Kai pučia vėjas, jūra
banguoja. Štai kas yra išmintis.
Šitaip galima išsiaiškinti viską. Nes viskas yra, tai tam tikrų priežasčių
pasėkmė. Ieškodami priežasčių, mes galime įsiskverbti taip giliai, kad
pasineriame į daiktų vidų, arba pakilti taip aukštai, kad prieš mus
atsivers visatos beribės[5].Materija ir forma
Aristotelio “Fizikos” pirmoji knyga nagrinėja tradicinį senovės graikų
filosofinį klausimą kas yra – arche, t. y. pasaulio daiktų ir reiškinių
pradas. Sekdama Aristoteliu, scholastika aiškino, kad vidiniai daiktų
pradai yra tai, iš ko visi daiktai atsiranda, ir, kad jie negali būti
išvedami iš kokių nors kitokių pradų.
Tie vidiniai pradai esą galutiniai – atomai. “ Gamtos kūno vidiniai pradai
yra tai, kas neišvedama nei iš jų pačių, nei iš kitų pradų, bet viskas
atsirado iš jų. Taip teigia Aristotelis”[6]. Kokie tie pradai?
Scholastika teigė, kad gamtos kūnus galima nagrinėti dviem požiūriais.
Pirma, statistiškai – tai gamtos kūnų traktavimas pastovume, tokių, kokie
jie tuo metu yra. Šiuo požiūriu gamtos kūnus sudaro du pradai – materija ir
forma. Antra, dinamiškai – tai gamtos objektų nagrinėjimas, jiems kintant,
įgyjant substancialią formą, pakeičiant vieną formą kita. Šiuo požiūriu
nagrinėjant, atsiranda trys pradai – materija, forma, jos neturėjimas
(privatio)[7].
Šiuos tris pradus nurodo ir Aristotelis. “Taigi vienas pradas yra ji
i –
materija ( ne ta prasme vienas ir vieninga kaip apibrėžtas objektas), kitas
pradas – tai ką atitinka sąvoka (forma), be to priešinga jai –
“neturėjimas”[8].
Dėl Aristotelio materijos ir formos koncepcijos viduranžių filosofijoje
vyko dideli ginčai. Tomistai, skotistai, averoistai akcentavo ir aiškino
šią koncepciją kitaip. Tomistai akcentavo idealistinę šios koncepcijos
pusę, o pastarųjų trijų srovių atstovai iš matrijos ir formos koncepcijos
darydavo artimas materializmui išvadas.
Materija buvo skirstoma į pirminę ir antrinę. Tokį skirstymą pateikė jau
Aristotelis, kuriuo sekant, pirmine materija buvo laikoma toji, kuri esanti
visų formų pagrindas, kuri bendra visiems kūnams, o antrine – toji, kuri
atskiros konkrečios formos, apibrėžta, apiforminta. Egzistuojanti pirminė
materija, kuri yra visuose daiktų atsiradimuose ir išnykimuose išlaikančio
substancialių formų subjekto pavadinimas[9].
Sudėtingiausias buvo materijos ir formos santykio klausimas, dėl kurio būta
didelių nesutarimų tarp žymiausių viduramžių filosofijos autoritetų. Tomas
Akvinietis teigė, kad materija tėra galimybė, gryna potencija, kad
savarankiškai ji negali egzistuoti. “Pirminė materija gamtoje savaime
neegzistuoja, nes ji yra ne aktuali būtis, o tik galimybė”[10].Išvada
Gyvenimo džiaugsmas dvelkia iš visos Demokrito filosofijos. Demokritui
viskas svarbu, visur skverbiasi mąslus jo žvilgsnis. Viskas prieš mus –
nuostabus kūrinys. Gražiausias iš jų – žmogus, pažinimo dėka sugebantis
įžvelgti gamtos nuostabumą. Žmogus sugebėjęs pajusti būties amžinumą,
pergyvena amžinybės jausmą. Argi maža būties dovana žmogui, argi vien ji
nėra verta pasigėrėjimo ir džiaugsmo?[11]

———————–
[1] R. Ozolas., “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”.,
Vilnius.”Vyturys”., 1988, 39 psl.
[2] R. Ozolas., “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”,
Vilnius.”Vyturys”., 1988, 39 – 40 psl.
[3] Ten pat, 40 – 41 psl.
[4] Ten pat, 41 psl.
[5] Ten pat, 41 psl.
[6] F3 1019p. 145r.
[7] Aristotelis, “Fizika”, 7 skyrius, 24 psl.
[8] Ten pat, 7 skyrius, 24 psl.
[9] Ten pat, 7 skyrius, 25 psl.
[10] Tomas Akvinietis “Summa totilus theologiae” I dr. 7, art 2, Lugdunė
1608, 12 psl.
[11] R. Ozolas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”, Vilnius,
“Vyturys”, 1988. 44 – 45 psl.

Leave a Comment