Buties problema

TURINYS

ĮVADAS 2
I. BŪTIES SĄVOKOS SAMPRATA 3
1.1. Kasdienė būties sąvoka 3
1.2. Normalizmo ir realizmo požiūriai į būtį 4
1.3. “Gamta yra būtis” 5
1.4. Būties problema egzistencializme 7
II. BŪTIS PAGAL FILOSOFUS 7
2.1. Būtis pagal Platoną 7
2.2. Būtis kaip pagrindas pagal Heideggerį 8
2.3. Būties prasmė ir beprasmybė (A. Šliogeris) 10
III. BŪTIS IR NEBŪTIS 12
IŠVADOS 13
LITERATŪROS SĄRAŠAS 14ĮVADAS
Filosofinį klausimą galima pavadinti begaliniu klausimu arba klausimu be galutinio atsakymo, -” teigiama Arvydo Šliogerio ” Transendencijos tyloje”. Filosofinį klausimą keliantis žmogus maksimaliai įsibūna į savo baigtinumą, nesistengia jo peržengti, tačiau stovėdamas ant baigtinumo ribos, kuo intensyviau atsiveria tam, kas anapus ribos – begalybei, pasirodančiai per transendencijos fenomeną. Filosofinis klausimas yra nukreiptas į būtį &##8211; anapus – žmogaus. Filosofinis mąstymas yra nuolat atsinaujinantis klausimas, kuriuo vis iš naujo grįžtama prie tų pačių dalykų. Todėl yra pamatinių filosofijos klausimų, einančių per visą filosofijos istoriją – ikisokratikų iki šiuolaikinės filosofijos ir neduoda ramybės visų laikų mąstytojams. Tokį mįslingumą yra išlaikęs ir būties klausimas. Klausiant “Kas yra būtis? Koks pasaulio pradas? Kodėl yra būtis, o ne niekas?” išeinama į begalinio (t.y. filosofinio) klausimo kelią.

Būties klausimas arba “Kas yra būtis?” domina mąstytojus jau nuo Platono laikų. Visa šiuolaikinė filosofija kalba apie būtį kaaip apie duotą, kaip savaime suprantamą dalyką, visai nesiekdama išsiaiškinti, kas sudaro būties esmę ir prasmę.

Nėra vienodų būties aiškinimų nei antikoje, nei dabartyje. Būties sąvoka, pati plačiausia ir bendriausia sąvoka, yra logiška neapibrėžiama. Būtent būties sąvokos sampratą aptarsiu pirmajame re

eferato skyriuje. Norint suprasti būtį, tenka būties sąvoką aptarti, nurodant santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis, ją apsvarstyti, nors ir nepateikiant tikslaus apibrėžimo.I. BŪTIES SĄVOKOS SAMPRATA
1.1. Kasdienė būties sąvoka
Įvairūs filosofinių sąvokų žodynai būties sąvoką apibrėžia nevienodai. Paprastai ji aiškinama taip:
1) Būtis – filosofinė sąvoka, reiškianti nepriklausomai nuo sąmonės esantį objektyvų pasaulį, materiją. Kalbant apie visuomenę, vartojamas terminas “visuomenė B”. pasaulio materialumą ir jo būtį laikydamas tapatingomis sąvokomis, dialektinis materializmas atmeta idealistinį teiginį, kad B. egzistuojanti iki materijos arba nepriklausomai nuo jos, taip pat idealistinius mėginimus kildinti B, iš sąmonės akto. Kita vertus, nepakanka pabrėžti, kad B. yra tik objektyvi, nes tokiu atveju lieka neišaiškintas klausimas, ar B. materiali ar ideali. Pripažindamas, kad B. yra pirminė, o sąmonė – antrinė, dialektinis materializmas kartu traktuoja sąmonę nee tik kaip pasyvų atspindį, bet ir kaip aktyvią jėgą, darančią poveikį būčiai.
2) Būtis – bendriausia ir abstrakčiausia sąvoka, žyminti ko nors apskritai egzistavimą. Tuo atveju būtį reikia skirti nuo realybės, egzistavimo, tikrovės ir t.t., kurios yra konkretesnės ir gilesnės objektyvių procesų bei reiškinių charakteristikos.

Dabarties filosofijoje nagrinėjant būties klausimus mintis pasiekia aukščiausias apibendrinimų abstrakcijų noras. Tuo pat metu būties klausimas artimas žmogaus gyvenimo svarbiausioms problemoms, kai jam reikia spręsti “būti ar nebūti” ir kitus gyvybinius klausimus – mąstant apie pasaulį visumoje ar apie ko
onkretaus žmogaus likimą. Tačiau šie būties apskritai konkrečiame žmonių gyvenime labai dažnai persipina. Taigi, norint suprasti būties problemos prasmę, reikia siekti neatitrūkti nuo žmogaus gyvenimo realijų.

Kasdienė būties samprata turi savo ištakas realiame žmogaus ir žmonijos gyvenime. Žmonių gyvenimiška veikla remiasi paprastomis, suprantamomis, abejonių nesukeliančiomis prielaidomis. Iš kurių pirmoji yra natūralus žmogaus įsitikinimas, kad pasaulis yra “čia” ir “dabar”. Dauguma žmonių natūraliai įsitikinę kad, nežiūrint nuolatinės gamtos ir visuomenės kaitos, pasaulis išliks kaip santykinai stabili visuma.

Būties problema atsiranda tada, kai tokiomis prielaidomis pradedama abejoti. O pagrindo tokioms abejonėms nestokota. Juk daugybė neatsakytų klausimų, kuriuos pateikia gamta ir pats žmonių gyvenimas ar pasaulis turi savo ribas ar beribis, begalinis? Ar yra kiti pasauliai? Ar pasauliai amžini, ar atsiradę? O jei atsiradę, tai kokiu būdu? Ir t.t. mąstymas apie būtį negali apsiriboti, tik paprasta konstatacija, kad pasaulis yra “čia” ir “dabar”. Žmogus, net ir nelabai smalsus, paklaus, o kas “ten” už horizonto? Mintyse, ar net praktiškai bandydamas tai patikrinti jis įsitikins, kad ir “ten” yra būties reiškiniai. Ir tada paprastam mąstančiam žmogui natūraliai susiformuoja mintis, kad sunku įsivaizduoti, kad už horizonto jokios tikrovės, jokio pasaulio nėra. Tokia išvada kelia dar daugiau klausimų ar tai nereiškia, kad pasaulis yra visur? Ar tai reiškia, kad pa
asaulis visada buvo, yra ir bus? Ir t.t. Žinoma, galimi įvairūs atsakymai – pasaulis yra begalinis, pasaulis turi pradžią ir pabaigą ir pan. Tai ir suprantama, nes žmonės santykiauja su baigtiniais daiktais ir jam sunku įsivaizduoti begalybę ir būti apskritai. Negalima pamiršti, kad žmogus savo mintimis išeina už santykio su konkrečiais daiktais ribų, į abstrakcijų sritį, neturinčio sąlyčio su konkrečiu žmonių patyrimu. Jis gali mąstyti antropomorfiškai – jeigu žmogus daro įvairius daiktus, tai gal ir visas pasaulis yra sukurtas galingesnės už žmogų jėgos? Kaip liudija įvairūs mitai, kurie yra kuriami iki šių dienų, žmonių išmonė yra begalinė ir pati būties samprata gali įgauti pačius neįtikimiausius pavidalus.

Tačiau žmogus dažniausiai yra realistas ir jam artimesnis realus daiktinis mąstymas, susijęs su baigtiniais daiktais su tuo, kad jis pats gyvena tik tam tikrą laiko tarpą, ir kad gyvenimas tuo nesibaigia. Iš to jis gali daryti išvadas arba apie pasaulio objektyvaus egzistavimo ribas, arba apie tokių ribų nebuvimą, amžinumą ir neamžinumą. Tos išvados labai priklauso nuo visuomenėje susiklosčiu.sių papročių, religijos, visuomenės sąmonės. Kiekvienai besiformuojančiai asmenybei būties problemos klausimai nėra tokie paprasti. Žmogus kasdieniniame gyvenime susimąsto ir jaudinasi dėl savo gyvenimo, lygina jį su praeities ir ateities žmonių gyvenimu bei amžiumi, kaip jam atrodo, gamtos egzistavimu. Tai ir yra bū
ūties problemų apmąstymas žmonių kasdieniniame gyvenime, kuris susijęs su jų realiu patyrimu “čia” ir “dabar”, tačiau visada siejamas su visa Visata, su buvusiomis ir būsiančiomis žmonių kartomis.1.2. Normalizmo ir realizmo požiūriai į būtį
Dar Aristotelis būtį aptarė dvejopai: kaip substanciją ir kaip daikto esmę. Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę. Požiūris, ar esmė, išreikšta bendrąją sąvoka yra reali, ar tik sutartas pavadinimas, skiria realistinės ir norminalistinės filosofijos kryptis.

Realistinė filosofija mūsų dienomis populiaresnė ir dar skirstoma į idealistinę ir racionalistinę. Šiuolaikinis idealizmas akcentuoja ne būtį, o tapsmą, bet ši filosofijos krypties daug šalininkų neturi. Racionalizmo pradininku laikomas Dekartas, o šiuolaikinėje filosofijoje racionalistinę tradiciją išlaiko egzistencialistai, Husserlio fenomenologijos šalininkai, Bergsono intuityvizmo siekėjai ir kiti.

A.Plėšnys teigia, kad nuosekliausią ir radikaliausią norminalistinį požiūrį į būtį išlaiko empirizmas: bendrosios sąvokos prasmingos tik tiek, kiek tenkina atskirus stebėjimo faktus. XX a. empirizmo programa tokia: atradimų logiką pakeičia mokslo žinių patvirtinimo teorija. Tačiau empirizmo terminas filosofijos istorijoje pažymi ne tiek tam tikrą požiūrį į būtį, kiek požiūrį į pažinimą. Ankstyviausia ir mažiausiai radikali norminalizmo kryptis yra materializmas. Naujausiais laikais materialistinė filosofija, vis labiau ir labiau traukiamasi į mokslo populiarinimo ir pseudomokslo pakraštį, miršta savaime. Materialistinę filosofiją, pavadinę dialektiniu materializmu, buvo atnaujinę Markso ir Lenino siekėjai. Šis naujasis materializmas perima materializmui būdingą požiūrio į būtį tradiciją, realiu pripažindamas tik substanciją – daiktų ir individų pasaulį. Visos nominalistinės filosofijos kryptys nusigręžia nuo būties problematikos: empirizmas virsta į specialią loginę discipliną, materializmas linkęs tapti mokslą parazituojančia teorija, Kanto šalininkai imasi tirti praktinį protą, etinius, socialinius klausimus. Toks posūkis matomas vertybių filosofijos kūrėjų – N. Hartmanno, A. Šopoenhauerio, F. Nyčės veikaluose.1.3. “Gamta yra būtis”
(V. Vyčinas vartina M. Heideggerio mintis, kitų filosofų samprotavimai). Žmogus, suprastas kaip galutinės realybės atsiskleidimo vieta, prasilaužiant Niekui į Būtį, pasirodo kaip transcendentalių, užbūtybiškų realybės galių sandūros laukas. Šitaip suprasta realybė telkiasi anaiptol ne žmoguje, bet greičiau Gamtoje kaip Neapibrėžtybėje. Šia prasme Martino Heideggerio filosofija specifiškai primena pirmojo graikų mąstytojo Anaksimandro išlikusiame posakyje glūdinčią realybės sampratą. Laisvai perteiktas anas posakis išlaiko tokią tiesą: Neapibrėžtybėje yra visų daiktų (apibrėžtybių) kilmės vieta, būdama kartu vieta, kurioje jis būtinai pradingsta. Už savo atsiskleidimą daiktai turi atsilyginti užsiskleidinu pagal (Neapibrėžtybės) viską saistančią (likiminę) tvarką.

Paprastai, sakyčiau, sodietiškai išreikšta šita mintis sakytų, kad Gamta, būdama visų būtybių kilmės vieta, drauge yra jų užbaigos vieta. Visos būtybės, visi daiktai plačiąją prasme yra trsi įsiskolinę Gamtai už savo buvimą atskleistais jos kaip Būties “nebūtybiškoje” (Nieko) plotmėje, ir dėl to jie (daiktai) turi žlugti atsilygindami už savo buvimą. Kitaip tariant, tai ką, Gamta atskleidžia, kam suteikia buvimą bei gyvenimą, vėl turi būti užskleista, viskas praranda savo buvimą bei gyvenimą. Gamta yra būtis; ji “yra’ galutinė prasmė, yra “neapibrėžtybiškai”. O visų būtybių, visų apibrėžtybių buvimas, jų “yra” (jų būtis), grįsdamasi Gamtoje kaip Neapibrrėžtybėje (Būtyje), yra tarsi neatskleistas išsišokimas, už kurį jos (būtybės) turi atlyginti savo išnykimu bei žlugtimi. Tik Gamta (Neapibrėžtybė, Būtis) yra teisėtai – yra amžinai, o būtybės (apibrėžtybės), grįsdamosi Gamta, yra laikinai: patekusios į jos šviesos akiratį ir sužėrėjusios amžinumu, jos vėl turi iš jos akiračio išeiti, užgesimu atsilygindamos už savo apgaulingą sužėrėjimą ir tuomi atsiskleisdamos savo laikinume. Gamta yra amžina, o joje viskas yra laikina.

Iš visų laikinų būtybių žmogus yra itin laikinas savo buvimu mirties akistatoje ir dėl to savo suvokimu savęs ir būtybių (jį supančių esybių bei daiktų) kaip laikinų – kaip apibrėžtybių, drauge suvokdamas Būtį kaip amžiną – kaip Neapibrėžtybę. Žmogus suvokia būtybių esimą (jų “yra”) kaip savimi sutelkiantį amžiną Būties esimą (jos “yra”, t.y. jos, kaip Nieko, prasilaužimą iš kosminės tamsos į kosminę šviesą). Žmogus suvokia būtybės kaip laikinai esančias, kadangi jis pirma to suvokia Būtį kaip amžinybę – kaip savo Neapibrėžtybės šviesos esimu (jos “yra’). Iš čia kaip tik ir išryški žmogaus tarpinis esimas (jo “yra”) kaip “ex-sistavimas” arba kaip Dasein – kaip jo buvimas dinamiškoje Nieko prasilaužimo į Būtį pagautyje.

Bandau įsijausti į sampratas pirminio europiečio, kuris, būdamas pernelyg arti Gamtos (savo Didžiosios Deivės) dinamiškumo, cikiškumo atsiskleidimo iš savo Nakties į savą Dieną, būdamas pernelyg arti jos kūrybingumo, pats kūrybingai harmonizavosi su ja savais kultais, pasivesdamas jos dukromis – deivėmis kaip jos kūrybingumo pradams. Ankstyvojo europiečio kultai laikytini pačiais pirminiais Europos (vakarų) kultūros pagrindais. Jis atskleidžia Gamtą kaip dievišką ir žmogų jo harmonizavosi su Gamta paskirtyje.

Žmogaus gyvenimas, jam harmonizuojantis su Gamta, Heideggerio vadinamas poetišku. “poetišką” gyvenimą tenka suprati kaip kūrybingą gyvenimą. Gyventi poetiškai, vadinasi, leisti didingiems Gamtos pradams (mitinio žmogaus suprastiems kaip dievybės) žiūrėti ant kiekvieno daikto jo buityje ir tuo būdu sergėti Būtį (Gamtą) kaip saistančią to daikto atsiskleidimą ir žmogų savaime “poetiškame” jo paslaugume Būčiai. Gyventi poetiškai, anot Heideggerio, vadinasi, būti “Gamtos peimeniu”.

Jeigu Heideggeris būtį sieja su Gamta, tai A. Šopenhaueris dar neįvardinęs savo būties sampratos skuba pabrėžti, kad individas pats savaime būties neturi, o yra tik vaizdinys, savotiškas fantomas, kuriamas pažįstančiojo subjekto sąmonės. O valia nėra būtis, nėra transcendentinė būtis. Valia neturi jokio tikslo ir prasmės. Tuo tarpu F. Nyčė “valia vi.ešpatauti”, lyg ir sutapatina su Šopenhauerio valia, yra betikslė. Nyčė skelbia “Dievo mirtį”, turėdamas galvoje, jog transcendentinė būtis Vakarų žmogui prarado prasmę ir kaip “anas”, tikrasis, pasaulis, ir kaip idealas – tiesos, gėrio ir grožio šaltinis. Joks daiktas, joks esinys savaiminės būties neturi. Jo būtis sutampa su jo verte antžmogio gyvenimui. Visus reiškinius remdamasis būties samprata aiškino L. Korsovimas (Lietuvoje XXa. Pirmoje pusėje gyvenęs filosofas). ‘Tobula būtis,- rašė jis,-reikia apibrėžti kaip visako vienybė, kuri statosi ir įveikia savo prieštaravimus. Tačiau mūsų būtis, kurioje mes gyvename, yra netobula. Mūsų būtyje nėra pilnos jos vienybės ir pilnos jos daugybės; jos vienybės ir daugybės pilnumas yra už jos ribų. Tuo būdu, ji stovi prieš savo pačios tobulumą, kaip savo idealą ir savo absoliutų uždavinį, kuris empiriškai neįvykdomas ir dailiai įvykdomas įveikiant empirijų; kame ir yra tobulėjimas”. E. Huserlis, , mąstytojas, padaręs didžiulę įtaką dabarties filosofijai, kaip ir kiti moderniosios filosofijos kūrėjai, atmeta bet kokią transendentinę būtį ir atsisako pastangų įsimastyti į pačius daiktus.

Būtis, anot Karsavino, kinta – darosi vis tobulesnė. Ši būties raida ir esąs istorijos procesas.1.4. Būties problema egzistencializme
Egzistencializmas nagrinėja ne daiktų, gyvūnų, augalų o žmogaus būtį. Iš esmės egzistencializmas yra maisto filosofija , jos dėmesio centre individo ir egzistencijos problema. Daugelis egzistencialistų visai nemanė, kad dorovės principai slypi pačioje visatos sandaroje, žmonės patys nuolat renkasi kaip pasielgti, kokiais būti. Egzistencializme dažniausiai vartojamos sąvokos Laisvė, Individualybė, Atsakomybė, Pasirinkimas. Kadangi žmogaus egzistencijos samprata neatsiejama nuo mirties sampratos egzistencialistai nagrinėjo ir tokias problemas kaip Kaltė, Susvetimėjimas, Neviltis, Mirtis. Remdamiesi asmenine patirtimi filosofai skyrė 3 žmogiškosios egzistencijos tipus: estetinė, paprasta ir spontaniška egzistencijos. Etinė egzistencija – žmogus privalo priešintis minios poveikiui, Religinė egzistencija- pati tobuliausia, nes ji grindžiama tikėjimu. Tikėjimas tai stebuklas keičiantis visą žmogaus gyvenimą. Pažinti Dievą yra toli gražu ne tas pat kaip pažinti kitą kokį nors šio pasaulio objektą. Kad pažintų dievą žmogui būtinas tikėjimo šuolis už racionalaus mąstymo ribos, nes jis turi įtikėti į tai kas objektyviai nėra tikra. Dievo tiesa yra išgyventa asmeninė tiesa, tuomet nebereikia jokių įrodymų tėra tiktai tikėjimas.II. BŪTIS PAGAL FILOSOFUS
2.1. Būtis pagal Platoną
Blogis yra kaip ir gėris yra būties dalis, o ne visuma ir ne pamatas. Būtis yra gėris tai blogis tegali būti nebūtis. Tai kas yra būtis? Būtis yra tai kas yra , kas būva čia ir dabar, kaip visur ir visada ir neišnyksta jokiu būdu ir niekada. Kas pasaulyje yra tokia galia? Visi daiktai kinta ir nyksta. Bet ar ištikrųjuir pati medžiaga galų gale neišnyksta ir nevirsta medžiagiškumo idėja. Tarkim, kad medžiaga neišnyksta , kad ji yra visur ir visada, bet mes apie tą medžiagiškumą negalėsime pasakyti nieko daugiau tik tai, kad ji yra galimybė, neapibrėžtinybė. Ar tai nerodo, kad tik mintis, idėja reiškia ir teikia buvimą. Pats buvimas yra Tikrumas,Tvarka, Teisingumas ir Gėris.Visa kas yra atsirado būčiai įveikiant nebūtį. Anot Platono yra uždaiktinis būtie pasaulis. Jis yra dvasingas protingas ir geras. Kadangi ir dvasingumas ir gerumas taip pat yra gėris tai anas pasaulis yra visiško absoliutaus gėrio pasaulis, grynoji būtis kuri lyg šviesa sminga į nebūtį gindama mūsų laikinosios būties ir gėrio pasaulį

Platonas teigė, kad idėjų pasaulis sudaro tikrąją būti, jis yra pirminis, o iš jo gauti juntami daiktai yra antriniai, jie užima tarpinę vietą tarp būties ir nebūties. Platono idėja reiškė tobulybę idealų modelį absoliutą. Idėja savo esme yra nekintanti – amžina. Materija yra daikto priešingybė. Daikto atsiradimą nulemia materijos ir idėjos sujungimas. Materija yra ne kas kitą kaip pasyvi beformė masė. Pasak Platono kiekvienas objektas turi savo idėją. Idėja nėra tolygi jokiam objektui, ji yra pirminė, o materialūs daiktai – atšvaitai. Idėjos anot Platono amžinos , o materialūs daiktai laikini. Visą kas susiję su materialumu yra nepastovu.

Pagal Platoną žmogus susideda iš laikino kūno ir amžinos sielos. Jutimo organai koreguojami kūno priklauso nuo jo, todėl mūsų pojūčiai negali duoti tikro vaizdo. Siela yra amžina nepriklausoma nuo jokio atsitiktinumo. Ji negimsta ir nemiršta. Platono teigimu žmogaus siela yra gimininga pasaulio sielai, ji yra jos dalis. Platonas aiškino, kad po mirties žmogaus siela atsiduria idėjų pasaulyje, po to ji sugrįžta į kito gimstančiojo kūną ir yra gimimo priežastis. Savo šiuo mastymu Platonas aiškina sielos reinkarnacijos principą.

Aplink dvasiškumo centrą spiečiasi idėjos nežemiško pasaulio protingumo išraiška. Idėjos yra tobulos ir spindi protinga ramybe. Sielos anot Platono blaškosi tarp būties ir nebūties. Vieningesnės sielos priartėja prie idėjų sferos ir gerdamos jos harmoniją prisipildo išminties.Prieštaringesnės sielos klajoja būties pasaulio pakraščiais jas pasiekia tik blausi idėjų pasaulio šviesa ir jos krinta nebūtin.

Platonas buvo jausmo žmogus, o kaip pasaulį jausmu aprėpsi, tiktai kaip gėrį ir blogį. Vien gėrio siekdamas protu atradęs jį esantį pastovų Platonas kitimą palaikė blogiu, dėl to, kad pasaulis geras galėjo būti tik tiek kiek buvo idealus, o blogas tiek kie materialus – daiktiškas.2.2. Būtis kaip pagrindas pagal Heideggerį
“Kiekviena būtybė kaip būtybė,- sako Heideggeris,- tik todėl praneša turinti savų “pagrindų”, kadangi būtis savaime jau iš anksto yra suvokiama kaip grindžianti” (Pagrindo dėsnis logikoje yra gnoseologinė išraiška ontologinės sąrangos būtyje. Užtat Heideggeris loginę Leibnizo formulę ir persako ontologiškai: “Kiekviena būtybė turi savo pagrindą”, laikydamas šį teiginį svarbiausiu Vakarų filosofijos rūpesčiu, nes “būtybės pagrindo klausė filosofija kiekvieną kartą. Šiuo klausimu filosofija prasidėjo, šiuo klausimu ji ir baigsis.

Atsakymas būtybės pagrindo ieškantį klausimą Heideggeriui yra neabejotinas: pagrindas, kad būtybė būna, nenuslysdama nebūtin, yra būtis. Jau savo veikale “Būtis ir laikas” Heideggeris yra teigęs, kad ” būtis yra tai, kas apsprendžia būtybę kaip tokią” ir kad todėl esanti išmonė arba, Platono žodžiais tariant, “vaikų pasaka” būtybės pagrindo ieškoti kitoje būtybėje, šokinėjant nuo vienos prie kitos ir tuo būdu sukiojantis vis toje pačioje plotmėje tarsi užburtame rate. Būtybės pagrindą galima rasti tik ją peržengus, o būtybės peržengimą arba jos “anapus” mes ir vadiname būtimi. Šią pirmykštę savo mintį Heideggeris yra pakartojęs ir vėliau – net ir dabar įtaigiau bet aiškiau negu pradžioje. Būtis esanti “kiekvienai būtybei laidas, kad būtų. Be būties kiekviena būtybė liktų nebūtiškume”. “Būtis teikia kiekvienai būtybei laidą ir tiesą”. Todėl, pasak Heideggerio, ir “pati būtis yra santykis”, nes ji yra ne-būtybė ir vis dėlto be jos nėra būtybės. Būtis būtybei yra kartu ir “anapus”, ir “šiapus”: “anapus” būtis yra todėl,kad yra būtybės peržengimas arba ne-būtybė; “šiapus’ būtis yra todėl, kad grįsdama būtybę jos buvime, ji tampa jai “pati artimiausioji”. Užtat ir mąstyti būtybę galima tik ryšium su būtimi arba, pasak Heideggerio, tik “būties šviesoje”, nes “kad būtybė būna yra stebuklų stebuklas”, ir šį stebuklą galime suprasti tik apmąstydami būtybę, būties nušviestą. “Kur tik kyla klausimas, kas yra būtybė, ten visados jau žvelgiama į ją kaip tokią”, vadinasi, kaip būnančiąją; šią gi įžvalgą galima įgyti tiktai “iš būties šviesos. Kiekvieną kartą būtybė kaip būtybė pasirodo būties šviesoje”. Į klausimą tad, kas yra būtis būtybei, Heideggeris atsako gana aiškiai: būtis yra pagrindas būtybei kaip būtybei ir būti, ir mąstyti. Tik būties jėga būtybė laikosi buvime,ir tik būties šviesa ji yra pažįstama mūsų mąstyme. Būti gi pagrindu reiškia būti peržengimu arba transcendencija ir todėl savaime netilpti priežasties kategorijoje. Pastaroji filosofo mintis, kad būtis būna pati, priartėja prie dar šv. Tomo minties, ištartos Dievo atžvilgiu, kad jis yra “pati būtis”. Ir vargu ar būtų galima įrodyti, jog šios dvi ištaros objektyviai skiriasi viena nuo kitos. Būti “pačia būtimi” ir “būti pačiam”yra vienas ir tas pats dalykas, nes tik pati būtis gali būti pati.

Ar ji reiškia, kas būtis Heideggerio mąstyme yra Dievas? Aukščiau svarstyti būties nusakymai – būtis kaip nebūtybė, kaip visai kas kita, kaip transcendencija, kaip pagrindas – gundo mus atsakyti į šį klausimą teigiamai. Pats gi Heideggeris atsako į jį neigiamai. Būtis – ji yra ne Dievas ir ne pasaulio pagrindas.

Daiktų esatį, tą ypatingą požymį, kuris objektui suteikia būtį Heideggerio įsitikinimu ignoravo visi vakarų filosofai Esatis yra būtie dalis, Būtį turi visą kas tik egzistuoja pasaulyje, tačiau ji pati nėra pasaulis. Heideggerį žmogiškoji egzistencija domino tik kaip vartai į egzistenciją kaip visumos pažinimą.

Nors Heideggerio būties samprata atrodė patraukli daugeliui teologų jis niekuomet neketino būčiai priskirti antgamtiškos prasmės ir niekuomet netvirtino jog būtis tai Dievas.Kadangi žmonės yra tai jie atviri būčiai jie gali jos klausytis ir jai atsiliepti. Heideggeris apvertė aukštyn kojom garsųjį Dekarto pasakymą „mąstau vadinasi esu“ pagal jį šis posakis virto „esu vadinasi mąstau.

Faktiškumas nusako Žmogiškos egzistencijos faktą. „mes esame pasaulyje“. Mes netik egzistuojame mes tai ir suvokiame, vadinasi mes egzistuojame ypat.ingu būdu. Pasak Heideggerio žmogui būdinga transcendemijos savybė – sugebėjimas peržengti dabartinės situacijos ribas, kad taptų tuo kas jis dar nėra.Žmonės jaučiasi tarsi įmesti į egzistenciją, dėl to jiems nejauku persekioja nerimo jausmas. Jie tarytum benamiai visur svetimi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo jog Heideggerio filosofija sutelkia dėmesį į individą, objektus jis laiko įrankiais kuris jis turi po ranka, kad galėtų pasinaudoti. Naudojimas ir yra objektų egzistencijos dalis, antrą vertus jų naudojimą pagrindžia žmonių egzistavimo faktas. Heideggerio filosofija pabrėžia, kaip svarbu būti susijusiam su kitais žmonėmis. Neautentiška būtis – kai žmogus yra minios dalis, autentiška – kai žmogus išlieka savimi.2.3. Būties prasmė ir beprasmybė (A. Šliogeris)
Jeigu daikto būties ir pačios būties prasmė slypi daikto instrumentinių manipuliacijų arba jo pritaikymo galimybėje, kodėl žmogus iš manipuliacijų ir transcendavimo visatos nuolat stengiasi sugrįžti ir sugrįžta į šventės šventumą, t.y. į tokią būseną, kai daiktas ir daiktų visuma jam atsiveria savo beprasmiškąja tikrove iki galimybės, iki pritaikomumo ir iki reikmeniškumo. Tik nominaline, tik skurdžiausia prasme galima kalbėti apie daikto prasmę ir tą prasmę tapatinti su reikmeniškumu. Vis dėl to žmogus laukia sekmadienio, žmogus ilgisi žaidimo ir, pasinėręs į šventės stichiją, prasmę atveria beprasmybėje, t.y. neinstrumentinio egzistavimo dimensijoje. Anapus reikmeniškumo ir jos prasmės plyti šventumo ir šventumo prasmės kontinentas. Dalykas tas, kad būtis ateina po reikmeniškumo, o ne iki jo. Nors pats reikmeniškumas ir kuria nominalinių natūralistinių prasmių visatą, bet žmogus ją apleidžia ieškodamas dievų. O dievai yra galimybė, tapusi būtimi; kitais žodžiais, dievai yra būtis, pabėgusi iš galimybės ir jos prasmių srities. Kadangi žmogus yra gyvulys, suprantantis savo gyvuliškumą, ir natūra, suprantanti savo natūralumą, tokus savo supratimu jis jau yra anapus natūros ir gyvuliškumo. Todėl specifiškai žmogiškosios prasmės dimensiją žmogus atskiria nuo natūralistinio transcendavimo prasmių dimensijos.žmogus negali pasprukti iš transcendavimo tinklo, bet jis turi akis, kurios perregi transcendavimo tinklą, įžvelgia būties fenomeno būtį ir šioje būtyje mato savo buvimo prasmę. Paprasčiausias daiktas žmogui visada yra kažkas daugiau negu reikmuo, todėl daikto kaip šio būtis mirtingajam yra kažkas daugiau negu daikto kaip reikmens “tam, kad”, t.y. jo manipuliavimo galimybės. Aišku, tas “kažkas” konstituojantis šio daikto būtį, egzistencijai pasirodo ne bet kur ir ne bet kada. Technizuota visata ir technizuoti daiktai praranda būties perviršį ir visiškai ištirpsta savo funkcijose. Tuo tarpu vietovėje – šiapus visi daiktai egzistencijai atsiveria savo individualumu, šis modusu. Daikto individualumas, jo ontiškai ontofilinis šis koegzistuoja su ontologiniu funkcionalumu. Būtų neteisinga priešpriešinti ir atskirti ontiškai onofilinius ir funkcinius daikto parametrus; vieni priklauso nuo kitų, vieni kitų sąlygojami, viens į kitą persilieja. Tačiau reikia vengti kokių nors parametrų absoliutinimo, nes ir vienu, ir kitu atveju gauname tą patį rezultatą – tarsi – būtį. Pirmuoju atveju – grynosios būties, antruoju – grynojo nieko pavidalu. Tai reiškia: būtis nėra daikto kaip reikmens prasmė, o yra šio daikto kaip nereikmens prasmės beprasmybė ar beprasmybės prasmė. Individualumas beprasmiškas reikmeniškumo prasmės požiūriu, bet jis prasmingas būties požiūriu.

Iš pasaulio pseudodaiktų absoliutaus prasmingumo sugrįždamas į vietovę – šiapus, galiu pasakyti taip: būties fenomenas privalo turėti absoliučios beprasmybės horizontą, nes daiktiškumas savyje ir sau yra neskaidri siena, atbloškianti transcendavimo agresiją ir kaip tik todėl redukuojanti visas tematizuotas ir refleksuotas prasmes. Ir tik toji būties fenomeno beprasmybė transcendavimo požiūriu konstituoja prasmę būties požiūriu: būtis kaip kita-būtis ir yra galutinė, toliau netranscenduojama ir nekvestionuojama prasmė. Aišku, būties prasmė yra prasmė iki prasmės klausimo; nesuvokta prasmė. Tačiau tik prasmė, atsiverianti iki beprasmybės suvokimo, ir yra tikroji prasmė. Prasmė tematizuojama po beprasmybės; tačiau tematizuota prasmė yra ne kas kita kaip pačios beprasmybės tematizavimas ir bejėgiškumo įveikti beprasmybę, t.y. beprasmiškumo tironijos ir totalizacijos, dokumentas. Vietovės-šiapus žmogus atsiveria ne prasmei, bet daiktui, o pasaulio žmogus, priešingai,- ne daiktui, o grynajai prasmei. Vienoje pusėje – daiktai be prasmės, taigi prasminga beprasmybė, kitoje – prasmė be daiktų, taigi beprasmiškoji prasmė.

Galop aš klausiu apie prasmę ir ieškau prasmės. Tačiau viskas šiame pasaulyje yra beprasmiška – ir pasaulis, ir Dievas, ir prasmė, jeigu nebėra esmingojo “kur”, jeigu .prieglobsčio prarastis yra galutinė. Mes klausiame apie gyvenimo, būties, žmogaus prasmę, tarsi būtų aiški paties klausimo apie prasmę ir net pačios prasmės prasmė. Atvirumas būties fenomenui vietovėje, t.y. namai, anuliuoja ne tik klausimą apie prasmę, bet ir pačios prasmės prasmę, bet ir pačios prasmės reikalingumą. Būtis – absoliučiai beprasmiška, bet kaip tik todėl – absoliučiai prasminga. Ji – anapus prasmės – beprasmybės antinomijos. Tik iš beprasmybės (nebūties) būtina klausyti apie prasmę, ir tik iš prasmės mes klausiame apie beprasmybę ir dūstame neviltyje. Būtis yra žmogaus nulinis taškas ir nulinė prasmėIII. BŪTIS IR NEBŪTIS
Kaip priešinga sąvoka būčiai, gali būti priešpastatoma nebūtis, regimybė iliuzinė būtis. Būties antonimas priklauso nuo to, kaip visų pirma yra traktuojama pati būties sąvoka. A. Šliogeris apie šį supriešinimą daug kalba “Transcendencijos tyloje”, kur teigia, kad už tų dviejų vienas kitam prieštaraujančių ir net vienas kitą neigiančių transcendencijos vaizdinių slypi dvi filosofinės orientacijos. Negana to, galėtume pridurti, kad už jų slypi dvi pragmatinės žmogaus orientacijos šiame pasaulyje; viena iš jų atitinka metafizinė, kitą – pragmatinė patirtis. Šios orientacijos nėra atsitiktinės. Jos parodo ne tokį nors asmeninį filosofo kaprizą ir nėra nei “sugalvojamos”, nei “išrandamos”.

Orientacijos atspindi ir pagauna tai, ką galima pavadinti pamatine esnijos antinomija, arba, vaizdingai tariant, kiekvieno daikto balansavimą ant skustuvo ašmenų. Filosofinis mąstymas išsiskleidžia ant šių ašmenų, prisiderindamas prie pačios esinijos sandaros. Šią pamatinę esinijos antinomiją galima pavadinti labai paprastai: tai daikto svyravimas tarp būties ir nebūties. Galbūt tiksliausiai šią antinomiją išreiškia klausimas: kodėl yra būtis, o ne niekas? Juk nėra neįmanoma, kad nieko nebūtų. Juk būtis neturi jokios atramos ir jokio pagrindo, kuris būtų kažkas kita nei ji pati. Kita būties atžvilgiu yra tik nebūtis. Bet juk nebūtis negali būti būties pagrindas, nes būtis negali būti pagrįsta tuo, kas ją neigia ir kas yra jos priešingybė. Kita vertus, nebūtis irgi neturi jokios atramos, nes ji negali būti savo pačios pagrindas, o būtis irgi negali būti nebūties pagrindas, nes būtis yra nebūties priešingybė. Ir vis dėlto esinijos sandara tokia, tarsi būtis būtų nebūties pagrindas, o nebūtis pagrįstų būtį, nes esinija ir kiekvienas daiktas yra ne kas kita, kaip dviejų pradų “mišinys”. Toks yra didysis esinijos paradoksas ir didžioji antinomija, iš kurios visai natūraliai atsiranda dvejopas transcendencijos vaizdinys ir dvi vyraujančios filosofinės orientacijos.

Nubloškus kasdienybės mitų ir abstrakcijų skraistę tampa aišku, kad daiktas yra ne tik būties, bet ir nebūties fenomenas. Juk daiktai nėra amžini ir tvarūs; kiekvienas daiktas nuo tos akimirkos, kai jis pradeda būti, kartu pradeda svirti nebūties pusėn. Būtis nuolat krenta į nebūties prarają, bet sykiu nuolat kyla iš nebūties pragarmės. Regėdamas būtį substancinio individo pavidalu, metafizinės patirties subjektas kartu regi ir nebūtį, tarsi mantija apgaubiančią kiekvieną daiktą ir visą esiniją.IŠVADOS
Būties sąvoka yra plačiausia ir bendriausia sąvoka. Tačiau kuo sąvoka platesnė, visuotinesnė, tuo mažiau galime apie ją pasakyti,- mažiau yra bendresnių sąvokų, kuriomis remiantis tai galime padaryti. Juk daiktas logine prasme apibrėžiamas, jį priskiriant platesnei objektų grupei, kuri apibūdinama bendresne sąvoka. Būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Antra vertus, būties sąvokos negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ji nėra sudėtinė.

Būdama bendriausia ir plačiausia, būties sąvoka yra mažiausiai informatyvi ir apibrėžta. Kasdieninė būties samprata yra siaura ir ne filosofams atrodo nesudėtinga, paprasta, elementari. Gilintis į būties sąvoką imamasi tik atsidūrus ribinėse situacijose.

Kasdienybės pamatinė būklė yra gyvenimas – pasaulyje. Būtis tapatinama su gyvenimu ir pasauliu. Visa, kas yra (ar ko nėra) anapus gyvenimo – pasaulyje, iki jo arba po jo, vadinasi nebūtimi. Būties – nebūties antinomija išskleidžiama laiko perspektyvoje ir šitaip išsprendžiama, o iš tikrųjų ignoruojama. Nebūtimi vadinama begalybė iki gimimo ir begalybė po mirties. Tarp dviejų nebūties begalybių tęsiasi trumpas laiko ruožas, suvokiamas kaip kelias iš būties į nebūtį. Šitaip būtis atskiriama nuo nebūties tam tikru laiko tarpu: kol gyvenama, yra tik būtis, o nebūties nėra, nes nebūtis ateina kartu su mirtimi. Tarp būties ir nebūties įspraudžiamas laiko – nuo gimimo iki mirties – pleištas. Todėl kasdieninei sąmonei nebūtis visada yra kažkur labai toli; nebūtis neturi jokio realumo ir nekelia jokios apčiuopiamos grėsmės. Ji kada nors “bus”, tačiau čia ir dabar jos nėra, o “yra” būtis – gyvenimas. Savo ruožtu būtis suvokiama ne kaip stebuklas ir neįmenama mįslė, o kaip kasdienė banalybė, nereikalaujanti jokių egzistencinių pastangų, palaikymo ir puoselėjimo, juolab nereikalaujanti apmąstymo. Būtimi nesirūpinama. Priešingai, labiau rūpinamasi būsima nebūtimi, ir tai tik retkarčiais, be rimtos egzistencinės aistros.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1) Girnius J. Raštai. I t. – Vilnius: Mintis, 1991
2) Heideggeris M. . Rinktiniai raštai. – Vilnius:, 1992
3) Maceina J.Raštai. – Vilnius: Mintis, 1994.-T6. psl. 7-317
4) Plėšnys A. Filosofijos įvadas. – Vilnius, p. 47-54
5) Šliogeris A. Būtis ir pasaulis. – Vilnius: Mintis, 1990

Leave a Comment