Aristotelio formos ir materijos teorija bei Platono kritika

Aristotelio formos ir materijos teorija bei Platono kritika

Aristotelis, Platono mokinys, kritikavo savo mokytoją ir pats sukūrė pasaulio pažinimo teoriją. Aristotelis buvo vienas genialiausių antikos filosofų. Skirtingai nei Platonas, jis gyvai domėjosi gamtos pasauliu. Gamtos pasaulis yra realus, o mokslinio pažinimo pagrindas yra suvokimas ir juslinė patirtis. Šiam mąstytojui buvo svetimas Platono idealizmas. Aristotelis vadovavosi sveiko proto pažiūriu. Platonas tyrė intelektą, o Aristotelis domėjosi gamtos pasauliu. Aristotelio mąstymas mokslinis, pagrįstas suvokimu, stebėjimais, tyrimais.

Aristotelis akcentavo kitimą, tačiau jis domėjosi anaiptol ne visais ki intamais daiktais, o tik gamtiniais. Kiekvienas gamtinis objektas, pavyzdžiui, metalo gabalas, augalas arba gyvūnas turi sau būdingą veikimo būdą. Elgsenos būdas priklauso nuo objekto gamtinių sudedamųjų dalių ypatybių. Pavyzdžiui, namo turimos gamtinės galios jam priklauso ne pačiam savaime, o tik dėl to, kad jis yra padarytas iš plytų ir skiedinio. Tuo tarpu plytos ir skiedinys turi savo pačių gamtinių galių, t.y. galių savaime. Kita vertus, namo elgsena, būvis priklauso ne tik nuo jo medžiaginių sudedamųjų dalių ir jų galių, bet ta aip pat nuo jo struktūros, nuo to, kaip sudedamosios dalys sudėtos į daiktą, nuo pavidalo arba formos, kuris jas daro, pavyzdžiui, namu. Aristotelis daro išvadą, kad materialios substancijos yra sudėtinės. Aristotelis įveda substrato sąvoką- pagrindų pagrindą, pavyzdinį Metafizikos objektą. Šis objektas su

uvokiamas arba kaip materija, arba kaip forma, arba kaip pastarųjų mišinys. Taigi individualios substancijos pamatinė individuali struktūra yra jos forma bei medžiaga. Ir materija, ir forma priklauso šiam pasauliui, ne kitam anapusiniam, kaip Platono formos. Materija yra tai, iš ko pagal tam tikrą formą kas nors atsiranda. Taigi medžiaga yra visko, kas atsiranda pagrindas. Materija gali būti naujos formos pradinis taškas. Forma yra daikto kontūras, esmė, tam tikras organizuojantis principas, paverčiantis materiją atpažįstamais objektais. Vadovaudamasis tokiu įsitikinimu, Aristotelis teigė, jog siela yra kūno forma, jo esmė. Aristotelio žmogaus samprata laikoma materialistine, kadangi jis atmeta dvasingosios sielos idėją, kurią gynė Platonas. Siela neįžengia į mus iš kažin kur. Iš išorės, kaip mano Aristotelis, ateina tik mintis, intelektas. Siela be kūno gali egzistuoti ti iek, kiek mes galime vaikščioti be kojų. Būti gyvam- vadinasi turėti kūną, kuriam būdingi įvairūs sugebėjimai bei savybės. Kaip forma yra veikiančioji materijos priežastis, taip ir siela yra gyvybės šaltinis- kūno forma. Tirdami sielą, mes pažįstame skirtingas gyvybės formas. Tad žmogaus atveju materija yra kūnas, o siela yra forma.
Objektai keičiasi, ir jų keitimasis paprastai turi paskirtį ir tikslą. Daiktams būdingas apibrėžtumas arba potencija. Sėkla tampa augalu, vaikai suaugusiais žmonėmis ir t.t. Tokį kitimą Aristotelis vadino tikslingu, prigimtine daiktų savybe. Forma yr
ra tikroji daikto prigimtis, todėl ji yra viršesnė materijos atžvilgiu. Tuo tarpu materija tėra potencija, galimybė tapti kažkuo aktualiu. Forma įgalina šį aktualumą, nes ji yra veikiančioji priežastis, kuri apipavidalina pasyvią materiją. Medžiaga niekada nebus knyga, gėle ar kuo kitu, tol kol ji nebus aktualiai padaryta, apiforminta knygos ar gėlės pavidalu. Pavidalas, forma yra prigimtis, mat žmonės randasi iš žmonių, gėlės iš gėlių ir t.t.
Svarstydamas pradų problemą, Aristotelis parodo, kad visų kitimų schema yra viena: visais atvejais mes turime tai, kas atsiranda, antra, tai, kas priešinga atsiradimui, ir trečia, tai, iš ko kažkas atsiranda. Tai, kas atsirado, visada turi formą, kurios neturėjo. Priešingas jai neturėjimas, ir pagaliau, trečiasis pradas, atsiradimo pagrindas, yra substratas, kuris atsiradimo procese įgauna formą. Taigi yra trys pradai: forma, neturėjimas ir materija. Forma yra priežastis, jos veikimas ( materijos aktualizavimas) yra tikslingas. Forma yra jėga, kuri veikia ir sukelia pasekmes, ji yra aktyvusis substancijos elementas. Ji sujungia priežastį ir pasekmę. Ir gamtoje yra toks pats priežastinis ryšys: gyva būtybė gimdo kitą tos pačios rūšies arba tokios pat formos būtybę, nors jų medžiaga yra ne ta pati. Gamtoje vyrauja tikslingumas. Tikslinga yra ne tik žmonių veikla, bet tikslo siekia ir gamta, kurioje viešpatauja tokie pat dėsningi ryšiai kaip ir
r žmonių veikloje. Tikslus Aristotelis suprato kitaip nei Platonas ir teigė, jog tikslas nėra transcendentinis ir idealus, jog jis yra pačiame daikte, o ne anapus jo. Kas yra daikto tikslas, aiškiausiai rodo gyvos būtybės: jos vystosi taip, kad įgytų savo rūšies bruožų. Panašiai yra ir su kiekvienu daiktu: jo raidos tikslas yra išugdyti savyje rūšies savybes, arba formą. Tad forma yra kartu ir daikto tikslas, ir jo priežastis, ji yra tikslingai veikianti jėga.

Tapsmas, atsirandantis dėl galimybės virtimo realybe, taigi dėl potencijos aktualizavimosi yra visą laiką netobulas, nes viena priežastis iš anksto sąlygota kitos priežasties, kaip statytojas sąlygotas užsakovo ir t.t. Tai pagaliau veda prie realybės, kuri nebėra veikimas, o tik priežastis, nebe medžiaga, o tik gryna forma, taigi nebe materija. Tai yra pirmasis judintojas, kuris pats nejuda. Ši substancija yra pati aukščiausia būtis, tikroji būtis, tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, taigi gryna aktualybė ir gryna forma. Ši neturinti kūno, nejudanti ir amžina būtis yra Dievas, „ nejudantis judintojas“. Jei nebūtų formos, nebūtų ir judėjimo. Dievas yra tarsi pirmasis magnetas, kuris siurbia į save nejuslinę materiją ir padaro ją regima. Kitaip tariant, Dievas yra forma, o pasaulis materija, kurią ši aukščiausia forma ( Dievas) aktualizavo. Pirmojo judintojo apraiškos begalinės, jos yra kiekvieno daikto branduolyje. Fo

orma yra tarsi gyvybę teikiantis pradas, kuris naikina monotoniją. Kiekvienas daiktas yra tuo pačiu ir pirmasis judintojas, mat jame slypinti formos apraiška suteikia daiktui galimybę į šį dievišką tikslingą judėjimą. Dievas yra pirminis judintojas, kurio valia pasaulis kinta, juda ir siekia tobulumo.

Norint suvokti daikto prigimtį, reikia tirti abi prigimties rūšis, tiek materiją, tiek formą. Materija neegzistuoja atskirai nuo formos. Skirtingai nuo Platono, kuris savo idėjas atskyrė nuo gamtinio pasaulio ir iškėlė virš jo kažkur atskirai plūduriuoti, Aristotelis teigia, jog idėja yra pačiame daikte.

Kalba taip pat išreiškia tiesą, nes ji irgi yra substratas. Kalbos materija yra. pavyzdžiui, tušinukas, kreida, o forma yra raidės.

Aristotelio manymu mes negalime matyti daikto branduolio, mes galime jį mąstyti. Mes matome tik formos profilius, juslines apraiškas, kurios yra kintančios. Pamatinis Metafizikos objektas ( pirmasis pradas) yra pačių jusliškai pagaunamų daiktų branduolys arba jų nematoma pusė ( ji mažesnė negu antjuslinė forma). Daikto patyrimas begalinis, mes negalime iki galo patirti jo visumos. Pats paprasčiausias patyrimas jau atveria mums begalybę. Tikrasis pažinimas yra iš prigimties sąvokinis: juk mūsų turima daikto sąvoka, o ne atsitiktiniai jo suvokiniai pasako mums, kas tas daiktas yra iš tikrųjų: daikte pažįstame tai, kas yra jo sąvokoje. Arba jame pažįstame tik formą . Tai buvo pirma labai svarbi išvada, gauta sutapatinus formą ir sąvoką. Antrinė medžiaga, pavyzdžiui, marmuras ar bronza, pažini, o pirminė medžiaga, kuri yra visiškai nesuformuota ( neaktualizuota),
nepažini. Kas yra sąvokoje, tas būdinga visai rūšiai, vadinasi, yra pastovu, o kas pastovu, tai esmiška. Taigi forma yra svarbiausia substancijos dalis, daikto esmė.
Aristotelis išskiria du materijos lygmenis. Pirmasis lygmuo yra jusliškai neduodama materija ( taip pat kaip ir forma). Pavyzdžiui, mėlynumo materija mums jusliškai neduodama, mes pagauname tik konkrečias mėlynumo apraiškas . Mėlynumas ,kaip pirmoji materija, egzistuoja tik kalboje. Taigi, antroji materija yra konkrečios mėlynumo apraiškos. Grynosios materijos mes pagauti negalime. Nors pirmoji materija neapčiuopiama, o antroji tėra konkrečios juslinės apraiškos, jų suvokti atskirai viena nuo kitos neįmanoma. Nesuvokę mėlynumo, nesuvoksime jo apraiškų, neturėsime teisės vartoti mėlynumo sąvokos.

Yra regima forma ir neregimas jos kontūras. Forma ir materija nesukuriamos ( jos neturi nei pradžios, nei pabaigos ). Bet konkrečios formų apraiškos neamžinos. Pavyzdžiui, stalo forma amžina, o jos apraiškos ( įvairūs stalai) ne.
Forma – savotiškas absoliutas. Tai pradas, nuo kurio priklauso viskas. Čia įtvirtinamas individualumo principas, atsiranda individas. Egzistuoja tik tai, kas turi formą. Pavyzdžiui, ekonomikos forma yra privati nuosavybė. Aukščiausia tikrovė yra maksimaliai įforminta forma. Individualumas yra aukščiau nei visuotinybė. Idėja yra visuomet individuali. Juslinių daiktų individualumas kyla iš formų individualumo. Kadangi bendrybė yra bendrybė daugeliui dalykų, tai ji negali , anot Aristotelio, būti savarankiška būtimi, tuo, kas egzistuoja nereikalaudamas kito buvimo, arba, kitaip tariant, substancija. Substancija gali būti tik atskiras daiktas ar individas. Esme pirmine, tikriausia ir tinkamiausia prasme yra vadinama toji, kuri nepasakoma apie jokį subjektą ir neglūdi jokiame subjekte, pavyzdžiui, tam tikras žmogus, tam tikras katinas ir t.t. Antrinėmis esmėmis vadinamos rūšys ir jų giminės, pavyzdžiui, paskiras žmogus priklauso“ žmogaus rūšiai“, o tos rūšies giminė yra „gyva būtybė“. Bendrybė, pasak Aristotelio, negali būti analizuojama kaip savarankiškai egzistuojanti reali esybė, bet tik kaip tai, kas gali būti tariama apie visus individus. Bendrybė yra objektyviai reali tik pagal turinį, bendrumo formą įgydama mūsų proto dėka, ji išreiškia esmę, vienodą visuose individuose. Tuo tarpu Platonas visus daiktus redukuoja iki bendros vienovės, idėjos, ir todėl jo mąstymui ir būties sampratai yra būdingi prieštaravimai.

Aristotelis teigė, jog logikos požiūriu Platono formų teorija atrodo truputi keistoka.. Grožio, tiesos ir teisingumo idėjoms nusakyti Platonas pasirinko terminą- pavadino jas formomis. Šias formas jis laikė tam tikrais objektais arba pavidalais. Platonas teigė, kad pasaulyje egzistuoja ir konkrečios grožio apraiškos, pavyzdžiui, paveikslas arba gėlė, tačiau ir šie, ir apskritai visi gražūs dalykai tėra universalios grožio formos konkretūs pavidalai. Platonas manė, jog egzistuoja , pavyzdžiui, idealioji katė, arba katės forma, kaip egzistuoja grožio forma arba teisingumo forma. Aristotelis griežtai kritikavo šią Platono formų teoriją. Jis teigė, jei konkreti katė tėra tiktai idealiosios katės atvaizdas, kaip teigė Platonas, tai ar nėra dar ir trečios katės- idealo idealo? Jei taip, tai ir ši turėtų turėti savo idealą ir taip iki begalybės. Kokia prasmė tada apskritai kalbėti apie idealiąją katę.

Aristotelio mokymas neigia kategoriškumą, t.y. tik vienos tiesos pripažinimą. Kiekviename filosofiniame teiginyje yra dalelė tiesos, todėl nėra absoliučios tiesos. Aristotelizme idealizmo ir materializmo, moralizmo ir hedonizmo sampratos yra vertinamos lygiaverčiai, nekildinamos viena prieš kitą, o šių sampratų svarbai suteikiamas vienodas įvaizdis. Tai aiškiai parodo Aristotelio aiškinimas, jog substancijos yra tik materialios ( materialistinė samprata), tačiau substancija negali egzistuoti be jos esmės ( idealistinė samprata).
Konkrečios substancijos yra atskiros, tačiau jų esybė sudaro šių substancijų bendrybę. Kitaip tariant, aristotelizme ieškoma atskirų substancijų bendrybių. Materija negali egzistuoti be formos, kaip forma negali egzistuoti be materijos; materializmas ir idealizmas yra vieningi ir jų egzistavimas vienas be kito neįmanomas.
Kiekviena materiali substancija turi savo formą, kurioje ir gimsta šios substancijos esmė. Visa, kame nėra formos- tai niekas, nežinomybė, galų gale neesminga.
Aristotelio mokymo svarba glūdi tame, jog šiame mokyme įrodoma materialumo bei idealizmo harmonija, kuri įvardijama kaip pasaulio reiškinių, daiktų tobulėjimo varomoji jėga. Aristotelio materijos ir formos vieningumo suvokime ir slypi pasaulio nepertraukiamas tobulėjimo fenomenas.

Leave a Comment