Šeimos transformacija – kohabitacija

TURINYS

1. Įvadas
2. Šeimos transformacija – kohabitacija šiuolaikinėje visuomenėje
3. Išvados
4. Panaudota literatūra

ĮVADAS

Per paskutinius dešimtmečius Europos šalys susidūrė su svarbiais pokyčiais šeimos sektoriuje:
• Mažėja santuokų skaičius
• Didėja skyrybų skaičius
• Didėja vienišų motinų ir ne santuokoje gimusių kūdikių skaičius
• Didėja porų, gyvenančių kohabitacijoje, skaičius

Daugelyje Europos šalių santuoka praranda savo vaidmenį.. Visose visuomenėse buvo pastebimas toks reiškinys kaip kohabitacija, nors taip gyvenančių porų skaičius skyrėsi.. Kohabitacijos lygis Šiaurės Europos šalyse yra labai aukštas ir tai neabejotinai veikia mūsų šalies visuomenės požiūrį į šeimą ir jos struktūrą. Mes stebime savotišką šeimos kaitą ir santuokos vaidmens si ilpnėjimą. Vienas iš neregistruotų santuokų plitimą iliustruojančių rodiklių yra nesantuokinių vaikų gausėjimas. Dabartiniu metu pastebimas šio skaičiaus didėjimas Lietuvoje, o tai reiškia, kad didėja ir neregistruotų santuokų skaičius.. Kokios tokio proceso priežastys? Tai tikriausiai galima paaiškinti pasikeitusiu požiūriu į gyvenimą, Vakarų kultūros plitimu, moralinių normų laisvėjimu, mažesniu religingumu ir tradicijų paisymu, atsiveriančiomis naujomis galimybėmis tiek vyrui, tiek moteriai..

Kaip šiuos šeimos pokyčius vertina pati visuomenė? Šis reiškinys yra ypač paplitęs jauniausiose amžiaus grupėse, nes jaunimas sparčiau keičia savo moralines nuostatas, tačiau vyresni žm monės neskuba atsisakyti savo tradicinių pažiūrų. Kadangi Lietuvos visuomenė yra palyginti sena, t.y. joje gyvena pagyvenę žmonės, tai kohabitacijoje gyvenančių porų skaičiaus didėjimas sukelia neigiamą tos visuomenės narių reakciją. Kitaip į tai reaguoja jaunesnė visuomenės dalis. Kas sąlygoja tradicinės lietuviškos šeimos ka

aitą? Lietuvoje, palyginus su Latvija ir Estija, o ypač lyginant su kitomis šalimis, kohabitacijos proceso didėjimas nėra toks aukštas. Galima spręsti, kokią didele įtaką Lietuvoje vis dar daro visuomenės kultūrinės, religinės, dorovinės ir moralinės nuostatos. Reikėtų paminėti, kad neregistruotų šeimų plitimo vertinime dominuoja atsakymas “nei gerai, nei blogai”. Tai reiškia, kad visuomenė tokių santuokas nei labai smerkia, nei labai griežtai prieš jas pasisako.

Ar gyvenimas kartu nesusituokus turi negatyvių pasekmių tokį šeimos modelį pasirinkusiai porai? Dauguma atliktų tyrimų (tiesa, jie buvo atliekami užsienio šalyse ) rezultatų leidžia teigti, jog gyvenimas kartu nesusituokus didina skyrybų riziką vėlesnėse santuokose bei atneša kitokių neigiamų pasėkmių. Bet vis tik, negalima teigti, kad kohabitacijoje gyvenančios poros sąjunga yra silpnesnė už įregistruotą. Visos minėtos neigiamos tendencijos puikiai įsitvirtina ir r registruotose santuokose.

Lietuvoje svarstymui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektas, kuris leistų teisiškai nustatyti sugyventinių teises ir pareigas bei atsakomybę vaikams. Vyriausybė pritarė Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektui ir pateikė jį Seimui. Ar tai atneš laukiamų rezultatų ar tik dar pablogins situaciją?

Kadangi jaunesnės kartos vis palankiau žiūri į kohabitaciją, galima numanyti, kad oficialiai neregistruotų santuokų daugės, šis reiškinys bus toleruojamas ir įgaus socialinį pripažinimą.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose beveik visose Europos šalyse šeima iš es

smės patyrė ryškių pokyčių visose šeimos gyvenimo srityse. Dauguma Vakarų šalių keitė šeimos teisės nuostatas dėl santuokos ir jos padarinių lyčių santykiams, skyrybų, tėvystės, kohabitacijos,santuokinių ir nesantuokinių vaikų teisių.

Vienas iš ryškesnių pokyčių modernioje šeimoje yra dabartinėje visuomenėje labai paplitęs reiškinys – kohabitacija, t.y. vyro ir moters gyvenimas kartu neįregistravus oficialios santuokos. Pažiūrėkime ką sako skaičiai:
• Štai JAV 1970 m. gyvenusių kartu nesusituokus buvo 19%, o 1995 – 30%,
• Švedijoje apie 78% 16 – 29 metų amžiaus žmonių gyvena kartu nesusituokę,
• Suomijoje apie 71%
• Prancūzijoje apie 64%
• Pietų Europoje porų, gyvenančių kartu nesusituokus, yra mažai, apie 1 – 4 %

Dabar žvilgtelėkime į situaciją Lietuvoje. Iki 1990 metų šis fenomenas pas mus iš viso neegzistavo. 1988m. Demografijos Departamento prie Lietuvos Mokslų Akademijos atlikto tyrimo duomenimis iš 2.880 respondentų vos vienas procentas tepasakė, kad gyvena oficialiai neįregistruotoje santuokoje. Visa tai tik dar kartą patvirtina, kokią didelę įtaką nesantuokinių gimimų, gyvenimo ne santuokoje lygiui daro visuomenės kultūrinės, religinės, dorovinės ir moralinės nuostatos.

O kaip yra dabar? Vykstant esminiams Lietuvos visuomenės pokyčiams, lietuviškoji šeima taip pat patiria ryškų pokytį. Kalbant apie kohabitaciją, akivaizdu, kad keičiasi šeimos vertinimo nuostatos, vertybės, vidiniai saitai tarp šeimos narių. Taip pat keičiasi ir pats šeimos, kaip socialinio statuso, vertinimas visuomenėje bei individo gyvenime.

Jei 1990 m. galima buvo kalbėti tik apie labai ribotą kohabitacijos reiškinį Lietuvoje, tai dabar akivaizdu, kad Li
ietuvoje daugėja porų, gyvenančių nesusituokus, kurios tokią gyvenimo formą renkasi kaip alternatyvą įprastai santuokai arba „įžangą” į registruotą santuoką. Tačiau iliustruoti šį reiškinį statistiniais duomenimis beveik nėra galimybių. Vienintelis realus informacijos šaltinis – 1995 m. sociologinio tyrimo „Lietuvos šeima ir gimstamumas” duomenys. Šį tyrimą atliko Lietuvos Filosofijos ir Sociologijos instituto Demografinių tyrimų centras.

Šis tyrimas rodo, kad gyvenimo nesusituokus plitimas prasidėjo 10-ojo dešimtmečio viduryje ir ypač išsiplėtė kartoje, gimusioje 8-ojo dešimtmečio pradžioje:
• 20% 1971– 1973 m. gimusios kartos vyrų ir 14–19% moterų, sulaukę 22 metų turėjo gyvenimo kartu neregistravus santuokos patirtį,
• 1965 – 1970 metais gimusioje kartoje šie rodikliai buvo 4 ir 7%,
• 1946 – 1949 metais gimusioje kartoje – 0,4 ir 3%10.

Neregistruota šeima tampa alternatyva tradicinei šeimai. Minėtas tyrimas parodė, kad pastaraisiai metais pradėjo daugėti tokių porų. Yra manoma, kad kohabitacijoje gyvenančių žmonių yra dar daugiau, nes dauguma respondentų labia nenoriai tą pripažįsta, tikėdamiesi neigiamo visuomenės požiūrio. Kiek atviriau kalba tos poros, kurių neregistruota šeima baigėsi įregistruota santuoka. Todėl per tokias apklausas surinkti faktai nėra visiškai tikslūs.

Vis dėlto akivaizdžiai matome, kad neregistruotų šeimų Lietuvoje daugėja. Kas sąlygoja tradicinių šeimos formų kaitą? Galima įžvelgti sąsajas tarp šiuolaikinės lietuviškos šeimos pokyčių ir jau daugiau nei tris dešimtnečius kitose šalyse vykstančios šeimos transformacijos. . Akivaizdu, kad šiuos pokyčius paskatino tuo laikotarpiu vykę politiniai, ekonominiai ir sociokultūriniai pokyčiai. Lietuviai išgyveno žymius ekonominės aplinkos pokyčius – ekonomikos sm
mukimą, nestabilumą, nedarbą, aukštas kainas ir t.t., taip pat socialinės sferos pokyčių didėjimą, šeimos idealų ir vertybių pasikeitimą. Taip pat nyksta griežtai apibrėžtos socialinės normos, kurių buvo laikomąsi iš kartos į kartą Jau minėtame 1995 m. Lietuvoje atlikto „Lietuvos šeimos ir gimstamumo“ tyrime nustatyta, kad viena iš priežasčių, sąlygojusių 10-ąjį dešimtmetį jauniausioje kartoje prasidėjusį neregistruotų santuokų plitimą, gali būti dešimt – dvidešimt metų anksčiau pradėjusios plisti skyrybos. Tyrimo rezultatai parodė, kad „asmenys, kurių tėvai išsiskyrė, kai jie dar buvo vaikai ir neturėjo 15 metų, anksčiau pradėjo vedybinį gyvenimą ir beveik apie du kartus dažniau jį pradėjo neregistravę santuokos, nei tie, kurie augo su abiem tėvais“. Taip pat atsiranda galimybė rinktis – vesti ar gyventi kartu nesusituokus, kuria pasinaudoja nemažai neapsisprendusių tuoktis porų.. Visa tai įtakojo, kad daugėja šeimų, kuriose ryšiai tarp sutuoktinių įgauna kitas gyvenimo formas – atsiranda kohabitacijoje gyvenančios poros. Jos keičia tradicinę šeimą. Kaip buvo minėta, nuo XXa. 10 dešimtmečio pradžios Lietuvoje ypač sparčiai imta perimti tradicinės šeimos pasikeitimo bruožus. Tokių šeimų daugėja, nors veikia buvusios sąlygos, ilgametis patyrimas, etnokultūriniai veiksniai. Taigi, vis labiau įsigali naujos šeimos bruožai. Mūsų katalikiškosios visuomenės požiūris į kohabitaciją vis liberalėja:
• 21% lietuvių teigia, jog santuoka yra atgyvenęs dalykas, labiausiai tam pritaria jauniausio amžiaus
žmonės.
• 35 – 44 amžiaus grupėje taip manančių yra 19%,
• amžiaus grupėje iki 24 metų – net 39%.

Konservatyvios pažiūros į kohabitaciją, ypač jaunesnėse kartose, yra nusilpusios, o ryškios modernistinės pažiūros dar neįsigalėjo. Ryškiausias šio naujo šeimos bruožo vertinimo požymys yra tolerancija.

Jei lyginti su kitomis šalimis, galima paastebėti kad Lietuva tarsi atkartoja šeimos formavimo pokyčius, kuriuos kitos šalys patyrė jau per pastaruosius 3 – 4 dešimtmečius.

Taigi, galima sakyti, kad Lietuvoje plintančią kohabitaciją visuomenė priima kaip vedybinio gyvenimo eksperimentą (reikia pabandyti gyventi kartu, pažinti vienas kitą), o gyvenimo kartu nesusituokus patirtis pristatoma kaip pozityvus dalykas, negalintis turėti neigiamų pasekmių poros ar partnerių ateičiai. Ar taip yra ištikrųjų? Lietuvoje tokių tyrimų nėra atlikta, bet galima remtis užsienio šalyse pateikra informacija.

Užsienio šalių patirtis rodo, kad gyvenimas kartu nesusituokus ne visuomet yra negatyvių pasekmių neturintis dalykas. Nustatyta, kad susituokę partneriai, kurie anksčiau kartu gyveno ne santuokoje, palyginus su tais, kurie niekada negyveno ne santuokoje, dažniau konfliktuoja, mažiau bendrauja tarpusavyje jų partnerystė mažiau stabili. Sutuoktiniai, kurie iki santuokos gyveno kartu nesusituokę, mažiau įsipareigoja tęsti santuokinius ryšius. Jei nors vienas iš sutuoktinių turėjo gyvenimo neregistruotoje santuokoje patirtį, tikimybė, jog santuoka iširs, išauga 50%.

Tyrimai leidžia teigti, kad gyventi kartu nesusituokus apsisprendžia tam tikras socialinis psichologinis tipas žmonių, kurie turi aiškiau išreikštas nuostatas, jog partnerystė gali iširti. Kitaip tariant, gyventi kartu nesusituokus dažniau apsisprendžia tie, kurie nėra tvirtai apsisprendę ilgam laikui įsipareigoti partnerystei.

Dar kiti tyrimai rodo, kad ir gyvenimas ne santuokoje keičia žmonių įsipareigojimą tęsti santykius. Pagyvenę ne santuokoje žmones lengvabūdiškiau vertina skyrybas, o tai savo ruožtu vėliau gali paskatinti ir pačias skyrybas.

Lyginant 10 metų kartu gyvenančių nesusituokusių ir sutuoktinių santykių kokybę nustatyta, kad nesusituokę mažiau patenkinti savo tarpusavio santykiais nei sutuoktiniai ir mažiau įsipareigoję partnerystei. Tačiau tarpusavio konfliktų dažnumas reikšmingai nesiskiria tarp gyvenančių santuokoje ir ne santuokoje, vadinasi, sugyventiniai ir sutuoktiniai konfliktuoja vienodai dažnai.

Tiesa, būtina pažymėti, kad yra ir sugyventinių poras stabilizuojančių veiksnių. Vienas iš jų yra vaikų atsiradimas. Sugyventiniai, auginantys vaikus, rečiau skiriasi nei sugyventiniai, neturintys vaikų.

Taigi, dauguma aptartų tyrimų rezultatų leidžia teigti, jog gyvenimas kartu nesusituokus didina skyrybų riziką vėlesnėse santuokose. Bet vis tik, negalima teigti, kad kohabitacijoje gyvenančios poros sąjunga yra silpnesnė už įregistruotą. Visos minėtos neigiamos tendencijos puikiai įsitvirtina ir registruotose santuokose.

Lietuvoje svarstymui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektas, kuris leistų teisiškai nustatyti sugyventinių teises ir pareigas bei atsakomybę vaikams. Registruotos partnerystės administracine tvarka nebus galima nutraukti, jei įregistravusi partnerystę pora kartu pargyveno ilgiau nei vienerius metus ir turi vaikų. Registruota partnerystė iš esmės yra prilyginama santuokai, ir yra numatomos tik tam tikros išimtys, susijusios su įvaikinimu ir kt. Registruotos partnerystės atveju svarbūs tampa tie patys klausimai, kurie aktualūs ir reglamentuojant santuokas, t.y. partnerystės registravimo sąlygos, partnerystės negaliojimas, nutraukimas ir pan. Vyriausybė pritarė Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektui ir teikia jį Seimui.
Partneryste, kaip ir santuoka, siekiama sukurti šeiminius santykius. Partnerystei, kaip ir santuokai, turi būti taikomas bendras šeimos principas, t.y. turi būti kontroliuojamas šeimų sukūrimas tarp artimų giminaičių, nustatoma tam tikra amžiaus riba bei veiksnumo reikalavimas.

Statistikos departamentas ir vėl paskelbė duomenis, kad 2001 metais kas keturiolikta Lietuvos pora gyveno nesusituokusi, ypač kaime, daugiau kaip trečdalyje tokių šeimų augo vaikai. Tačiau tokių vaikų teises gina tėvystės nustatymo procedūra, pagal Hagos konvenciją ne santuokoje gimusio vaiko teisės nesiskiria nuo kitų vaikų teisių, o valstybė turi būdų tiek perkelti finansinę naštą ant tėvo pečių, tiek ir pati paremti tokius vaikus finansiškai ir kitomis priemonėmis. Partneryste, kaip ir santuoka, siekiama sukurti šeiminius santykius. Partnerystei, kaip ir santuokai, turi būti taikomas bendras šeimos principas, t.y. turi būti kontroliuojamas šeimų sukūrimas tarp artimų giminaičių, nustatoma tam tikra amžiaus riba bei veiksnumo reikalavimas. Be to, partnerystės registravimas, kaip ir santuoka, yra savanoriškas aktas, taigi jis reikalaus iš asmens geros valios ir sutikimo prisiimti visus iš jos išplaukiančius įsipareigojimus ir padarinius.

Šis įstatymas skatins neregistruotoje santuokoje gyvenančių porų skaičiaus augimą, bet tuo pačiu ir nustatys jų teises, pareigas ir atsakomybę. Kitas klausimas, kiek porų registruos partnerystę, kuri panaši į santuoką? Galima numatyti, kad didelė žmonių dalis partnerystės paprasčiausiai neregistruos. Vietoj to ir toliau bus sugyvenama stichiškai, o valstybės abejingumas asmens moraliniam pasirinkimui neskatins rinktis stabilumo. Ar pasiteisins šio įstatymo priėmimas, parodys laikas.
.

IŠVADOS

Nyksta tradicinės šeimos bruožai, o vietoje jų sparčiai ryškėja nauji, atkeliavę iš vakarų šalių. Taip pat sparčiai keičiasi ir šeimos strategija.

Lietuvoje daugėja porų, gyvenančių nesusituokus, kurios tokią gyvenimo formą renkasi kaip alternatyvą registruotai santuokai arba „įžangą” į registruotą santuoką Dabartiniu metu pastebimas neregistruotų santuokų skaičius didėjimas Lietuvoje.. Kokios tokio proceso priežastys? Tai tikriausiai galima paaiškinti pasikeitusiu požiūriu į gyvenimą, Vakarų kultūros plitimu, moralinių normų laisvėjimu, mažesniu religingumu ir tradicijų paisymu, atsiveriančiomis naujomis galimybėmis tiek vyrui, tiek moteriai..

Dėl konservatyvių katalikiškų pažiūrų Lietuvoje kohabitacija buvo išvis netoleruojama. Šiuo metu vis rečiau šeimos kuriamos tradiciškai – tuokiantis. Daugelis porų pasirenka kitokį bendro gyvenomo būdą – gyvena nesusituokę kurį laiką arba išvis nesituokia. Kodėl tokios šeimos, iš pradžių susidūrę su visuomenės pasipriešinimu, po truputį virsta universaliu faktu? Konservatyvios pažiūros į kohabitaciją, ypač jaunesnėse kartose, yra nusilpusios, o ryškios modernistinės pažiūros dar labai neįsigalėjo. Gal todėl ryškiausias šio naujo šeimos bruožo vertinimo požymys yra tolerancija

Kadangi jaunesnės kartos vis palankiau žiūri į kohabitaciją, galima numanyti, kad oficialiai neregistruotų santuokų daugės, šis reiškinys bus toleruojamas ir įgaus socialinį pripažinimą.

PANAUDOTA LITERATŪRA

www.tic.lt/portal/ start.asp?act=news
www.omni.lt
www3.lrs.lt

AušraMaslauskaitė. Šeimos deinstitucionalizacija: raida, priežastys ir iššūkiai šeimos politikai

Stankūnienė V., Jonkarytė A., Mitrikas A. Šeimos transformacija Lietuvoje: požymiai ir veiksniai.
Sociologija. 2003 Nr. 2. P. 51-58.

Šeimos revoliucija? Iššūkiai šeimos politikai
Jurga Trečiokaitė. Nesantuokinių gimimų fenomenas Baltijos šalyse

Leave a Comment