Aristotelio filosofinė etika

TURINYS

TURINYS 2
ĮVADAS 3
ARISTOTELIO FILOSOFINĖS SISTEMOS BRUOŽAI 4
IŠMINTIS 7
KOKIE JAUSMAI BŪDINGI ARISTOTELIUI? 8
IŠVADOS 9
NAUDOTA LITERATŪRA 10ĮVADAS
Aristotelio (384 – 322 m. p. m. e.) mokslinė veikla apėmė visas to meto žinojimo sritis. Mokslininkus iki šiol stebina, kaip jis kiekvieną nagrinėjamą klausimą sugebėjo pagrįsti tokia gausia, kruopščiai parinkta ir sistemingai pateikta faktine medžiaga. Įvertindamas ir panaudodamas savo pirmtakų teorijas, Aristotelis kiekvienoje jų ieškojo pozityvių momentų. Juos derindamas, jis sukūrė filosofinę sistemą, kuri leidžia jį apibūdinti kaip „universaliausią galvą tarp antikos filosofų”.

Gyveno Aristotelis tuo metu, kai graikų miestai-valstybės (poliai) smuko ekonomiškai ir politiškai, nors saavo kultūra dar ir pirmavo. Į istoriją įžengė nelabai kultūringa, netgi pusiau barbariška Makedonija. Ji pajungė naminių karų ir vidinės netvarkos išvargintus graikus ir suvienijo juos kovai prieš persus. Makedonijai ir buvo lemta kalaviju praskinti kelią graikų kultūrai į beveik visą tuo metu žinomą pasaulį.

Aristotelio gimtinė – Stagiro miestas Egėjo jūros pakraštyje. Jo tėvas Nikomachas – Makedonijos karaliaus gydytojas. 15 metų Aristotelis neteko tėvo, paveldėdamas iš jo didelę biblioteką ir šeimos tradicijas – domėjimąsi gamtos mokslais. Dėdės globojamas, būsimasis filosofas, sulaukęs 17 metų, atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Čia jis praleido 20 metų: iš pradžių kaip mokinys, vėliau – mokytojas, mokslo vyras. Tai buvo didelio, įtempto darbo ir savarankiškos pasaulėžiūros formavimosi metai.ARISTOTELIO FILOSOFINĖS SISTEMOS BRUOŽAI
Iš pradžių Aristotelis sekė Platonu. Vėliau (nors pagarbos mokytojui jis niekada neprarado) jame lyg at

tbudo tradiciniai gamtininko interesai. Platono idėjų suabsoliutinimo Aristotelio nebepatenkino, ir jis pasisakė prieš mokytojo idealistinę doktriną, mėgindamas suderinti kraštutinumus: sensualizmą su racionalizmu, materializmą su idealizmu.

Aristotelis turėjo išmokyti taisyklingai naudotis sąvokomis ir sprendiniais. Svarbiausi dalykai logikoje – sąvokų apibrėžimai, mokėjimas jungti sąvokas, sudarant teisingus sprendinius, sugebėjimas įrodinėti.

Aristotelis pateikė įrodymo teoriją, kuri rėmėsi silogizmu. Aristotelio nuopelnai logikos istorijoje dideli. Jau ir anksčiau graikų mąstytojai nagrinėjo logikos problemas. Remdamasis jais, Aristotelis sukūrė logikos teoriją. Tai buvo pirmoji formalizuota logikos sistema. Aristotelio logika neatskiriamai siejasi su jo pažinimo teorija, ontologija ir visa jo filosofija.

Atmetęs savarankišką idėjų egzistenciją, Aristotelis kuria savąją teoriją, remdamasis konkrečiais daiktais, tuo, kas egzistuoja savarankiškai, būtent substancija. Gamtos realumu jis neabejojo. Aristotelio filosofijos išeities taškas – materializmas, tik mąstytojas jo nuosekliai neesilaiko.

Gamtoje daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija. Tokius juos suvokiame jutimais. Tačiau mintis juose išskiria du komponentus: materiją ir formą. Aristotelio požiūriu, abu tie komponentai pažinimo procese būtini, bet nelygiaverčiai.

Materijos ir formos terminus Aristotelis vartoja nevienareikšmiškai. Materija – tai visų pirma medžiaga, iš kurios formuojasi daiktas, substratas.

Materija – tai tik pasyvi būties būklė. Apibrėžtumą jai suteikia forma, per kurią daiktas yra pažįstamas ir atskiriamas nuo kitų. Pagaliau formos pranašumai, palyginus su materija, tie patys, kaip ir esmės, lyginant su tuo, ka
as antraeiliška ir atsitiktina.

Santykis tarp materijos ir formos nėra absoliutus, nes kiekviena materija yra apiforminta. Aristotelio formos ir materijos santykio supratimas yra, be abejo, kompromisinis. Graikų materialistai pripažino tik materialiąją substanciją. Platonui savarankiškai egzistavo tik idėjos. Tuo tarpu Aristotelis pamėgino abu kraštutinumus sujungti. Jo substancija – formos ir materijos vienovė; materijos atžvilgiu forma imanentinė. Ir tik būdama tokia, Aristotelio požiūriu, ji gali atlikti tas funkcijas, kurias Platonas buvo priskyręs idėjai.

Forma, pasak Aristotelio, – nesunaikinama aktyvi jėga. Pagaliau ją mąstytojas sutapatina su priežastimi ir vystymosi tikslu. Materija formos atžvilgiu tik galimybė; ji įsikūnija, tapdama apiformintu daiktu. Kiekviena forma realizuojasi ne bet kur, o tik tokioje materijoje, kurioje yra galimybė jai realizuotis. Žmogų gimdo tik žmogus. Tas, kas neturi išsilavinimo, turi galimybę jį įgyti. Tendencija pabrėžti potencialų būties sugebėjimą pereiti iš vieno būvio į kitą, pabrėžti galimybę kiekvienam tapti kitu – labai verta dėmesio. Aristotelis neatskiria galimybės nuo tikrosios būties. Jį domina ne vien tik esamybė, bet ir tai, ką ji potencialiai savyje slepia ir kas iš jos gali išplaukti.

Objekto realizavimąsi ir to proceso pažinimą. Aristotelis siejo su keturiais dalykais: materija, forma, priežastimi ir tikslu. Tačiau tų terminų analizė parodo, kad svarbiausi jam yra forma ir jos priešybė – materija. Priežastį ir tikslą jis su
utapatina su forma.

Gamta, anot Aristotelio, nieko nedaro veltui. Joje visa, kas vyksta, pajungta tikslui. Kiekvienos atskirybės tikslas – visiškai įgyvendinti savyje turimas galimybes, pasiekti tobulą formą – entelechiją. Kiekviena būtis, anot Aristotelio, slepia tikslą, kuris savo ruožtu subordinuotas aukštesniam.

Aristotelio forma daug kuo primena Platono idėją, tačiau idėjų absoliutus savarankiškumas, išskyrus aukščiausiąją formą, praranda platoniškąsias pozicijas. Būdama imanentine, Aristotelio forma susijusi su konkrečiais daiktais. Visas jos turtingumas ir aktyvumas atsiskleidžia daikto realizacijoje.

Aristotelis tvirtino, ka.d pasaulis yra amžinas, bet ribotas erdvėje. Amžinumą jis grindė trim nesunaikinamais dalykais: materija, forma, judėjimu, o ribotumą tuo, kad kiekvienas elementas pasaulyje užima vietą. Nedialektiškas erdvės supratimas sąlygojo išvadą, kad už paskutiniojo elemento nieko nėra. Nėra net vietos, kur materija galėtų būti.

Vietos supratimas ir vaidmuo ryškus ir Aristotelio judėjimo teorijoje. Jis pripažįsta, kad pasaulis yra substancialus, kokybiškas ir dinamiškas. Mąstytojas nagrinėja jau pirmtakų nurodytas keturias judėjimo rūšis: 1) padidėjimą ir sumažėjimą, 2) kokybinį pasikeitimą, 3) atsiradimą ir sunaikinimą ir 4) vietos pakeitimą.

Aristotelis judėjime skiria: 1) tai, kas juda, ir 2) tai, kas judina. Svarbiausias judintojas yra forma, kuri, Aristotelio filosofijoje tapatinama su priežastimi.

Remdamasis analogija su žmogumi, Aristotelis jį vadina pasaulio protu.

Pradėjęs nuo realaus daikto, nuo materijos, Aristotelis baigė absoliutu. Teleologinis gamtos traktavimas atitraukė jį nuo kelio, kuriuo eidami ankstesnieji filosofai materialistai bu
uvo pasiekę labai gražių rezultatų. Aristotelio pasaulis suskilo į žemiškąjį pasaulį, kur viskas sudaryta iš keturių pirminių elementų, viskas praeinama ir netobula, ir dangaus ferą, kurios viršūnėje užkeltas tobulas absoliutas. Aristotelio teleologija palieka praviras duris teologijai.

Sielos Aristotelis nemistifikuoja, aiškina ją natūraliai, remdamasis gamtamoksliniais principais. Siela jam nėra kažkas šalia kūno. Ji yra kūne. Tai aktualizuojanti kūną jėga, kūno energija. Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis. Dėl to sielą jis pripažįsta ne vien žmogui. Visa, kas gyva, turi sielą. Žmogaus sieloje prie funkcijų, būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas, kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų. Pastarąjį, matyt, reikėtų suprasti ne tik kaip vieno ar kito žmogaus individualų protą.

Etikai Aristotelis skiria daug dėmesio ir kuria ją pagal bendrus savo filosofijos principus, postuluojančius, kad viskas gamtoje vyksta tikslingai. Kiekviena esybė, realizuodama savo prigimtyje turimas potencijas, siekia tobulybės. Žmogus čia išimties nesudaro. Jis veikia tikslingai, taip, kad žemesnius tikslus panaudoja kaip priemonę aukštesniems pasiekti. O aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – realizuoti žmogiškąją specifiką, skiriančią jį nuo visos gamtos. Tokia žmogaus savybė – protingumas. Aristotelio požiūriu, didžiausia vertybė – žmogus, protinga būtybė, kuri, specifiškai, žmogiškai, veikdama, kuria ne tik kultūrą, mokslą, meną, bet ir pati save.

Moralinio gėrio Aristotelis ieško ne transcendentiniame pasaulyje, kaip tai darė Platonas, bet realioje žmogaus veikloje, kurią jis, sekdamas ankstesniais graikų humanistais, sieja su žinojimu.

Protinga ir naši veikla yra maloni, ji suteikia laimės. Todėl etikoje Aristotelis tikrai įveikia kinikų, iš dalies ir Platono asketizmą. Jis neginčija laimės ir malonumo reikšmės žmogui ir plačiai nagrinėja socialinės padėties, šeimos laimės, draugystės, sveikatos, materialinės gerovės ir net jutiminio pasitenkinimo įtaką gyvenimui. Visų tų dalykų jis nelaiko blogiu, tačiau ne jie sudaro žmogaus gyvenimo tikslą.

Dorybė Aristotelio etikoje suprantama kaip mokėjimas surasti vidurį tarp dviejų priešybių, tarp kraštutinumų. Kiekvienas protingas žmogus „vengia pertekliaus ir nepritekliaus. Jis ieško vidurio ir renkasi jį”. Dėl to Aristotelio etika dažnai vadinama vidurio doktrina. Vidurys Aristoteliui – optimaliausias, geriausias veiklos variantas. Klysti galima įvairiai, o tiesa – viena.

Reikalavimą ieškoti geriausios ir optimaliausios veiklos Aristotelis pateikia bendra prasme. Kiekvienas individas konkrečioje situacijoje turėtų remtis saiko principu, atsižvelgdamas į galimybes ir savo individualų sugebėjimą. Jis renkasi vidurį ne tik pačiame objekte, bet „atsižvelgdamas į save”. Tik įsigilindamas į savo veiksmų prasmę, valdydamas savo aistras, kartodamas ir įgusdamas veikti taip, kaip reikalauja protas, žmogus ugdo savyje asmenybę..

Teorinė veikla neieško tikslo šalia savęs. Tokia veikla gali pasitenkinti savimi, ir joje, Aristotelio požiūriu, yra visa, kas apibūdina tikrąją laisvę. Pradėjęs nuo konkrečios veiklos, Aristotelis pamažu prieina prie abstrakčios teorinės veiklos ir ją paskelbia idealu.

Ugdyti savyje asmenybę, siekti tobulumo individui, Aristotelio požiūriu, padeda valstybė. Žmogų jis laiko visuomenine būtybe, kuri iš prigimties yra linkusi gyventi šeimoje, visuomenėje, valstybėje. Individai gimsta ir gyvena valstybėje, ir jų asmenybė tik čia gali atsiskleisti.

Valstybė Aristoteliui nėra savaiminis tikslas. Ji privalo tarnauti piliečiams. Pagal Aristotelio teoriją, valstybė ne vien rūpinasi piliečių gerove ir jų saugumu. Svarbiausias valstybės tikslas – piliečių auklėjimas, jų moralinis išprusimas. Valstybė rūpinasi, kad jos piliečiai būtų tvirtos asmenybės, mokančios derinti savo individualius interesus su visuomeniniais. Svarbiausia piliečių dorybė – saiko pajautimas, mokėjimas tvarkyti savo norus. Todėl valstybė ir privalo išauklėti tokius piliečius, kurie netrokštų daugiau, negu jiems reikia ar sugeba, o mažiau išsilavinusiems valstybė neduoda galimybės turėti daugiau, negu reikia.

Geros valstybės požymis, anot Aristotelio, yra rūpinimasis visais piliečiais. Jis nagrinėja tris valstybės tipus: 1) monarchiją – vieno žmogaus valdymą, 2) aristokratiją – nedaugelio išrinktųjų valdymą ir 3) politėją – daugumos dalyvavimą valdžioje. Priklausomai nuo sąlygų, kiekviena iš tų formų gali būti gera ir priimtina, jei tik esantys valdžioje rūpinsis visų piliečių reikalais. Tačiau kiekviena forma gali išsigimti. Kai monarchas užmiršta valstybės ir piliečių reikalus, o rūpinasi tik savo ir savo artimųjų interesais, jis tampa tironu, o valstybė – tironija. Tai blogiausia valdymo forma, kurioje tironas išsilaiko tik jėga. Išsigimusi aristokratija virsta oligarchija, kuri rūpinasi tik turtingųjų reikalais. Politėja galinti tapti demokratija, kurią Aristotelis supranta siauriau, negu mes šiandien. Anot jo, demokratinė laisvė remiasi lygybės principu, leidžiančiu „kiekvienam gyventi, kaip jis nori”. O kadangi neturtingųjų valstybėje yra visada daugiau, negu turtingųjų, tai demokratija tampanti rūpinimusi vien neturtingųjų reikalais. Tačiau Aristotelis mano, kad demokratija ne tokia pavojinga, kaip oligarchija ir ypač tironija: ji rečiau atveda prie politinių suiručių. Todėl iš politiko Aristotelis reikalauja proto, situacijos, piliečių interesų ir nuotaikų žinojimo.

Valstybės teoriją Aristotelis, kaip ir jo mokytojas Platonas, kūrė tik laisviesiems graikams, žmonėms, kurie turi galimybių pasišvęsti teoriniams ir valstybiniams reikalams.IŠMINTIS
Taigi būdo dorybė yra tam tikras vidurys, nes ji siekia vidurio. Be to, klysti galima įvairiai, nes, kaip teigia pitagorininkai, blogis priklauso begalybei, o gėris – tam, kas ribota. Bet teisingai elgtis galima tik vienu būdu, todėl gėrį pasiekti sunku, o blogį – lengva, nes tikslo nepasiekti lengva, o pasiekti – sunku. Dėl to perteklius ir stoka priklauso blogiui, o vidurys – gėriui. Būna geri tik vienaip, bet įvairiausiai – blogi.

Taigi dorybė yra nuostata, kurią galima laisvai pasirinkti, tai – surastas vidurys mūsų atžvilgiu, o tą vidurį protas apibrėžia taip, kaip apibrėžia protingas žmogus. Tas vidurys yra tarp dviejų ydų – pertekliaus ir stokos; be to, tos dvi ydos išgyvenimuose ir veiksmuose arba nepasiekia reikiamo saiko, arba jį viršija, o dorybė vidurį ir suranda, ir pasirenka. Taigi, atsižvelgiant į esmę ir į apibrėžimą, kuris nusako tą esmę, dorybė yra vidurys, o didžiausio gėrio ir tobulumo atžvilgiu tai yra viršūnė.

Taigi tiesos atžvilgiu tas, kuris laikosi vidurio, tegul bus vadinamas tiesiu, o vidurys – tiesumu; tiesos iškraipymas perdedant – pagyrūniškumu, o iškraipytojas – pagyrūnu; siekimas – sumenkinti – apsimesti kuklumu, o tas, kuris menkina, – apsimetėliu. Tas, kuris pramogų teikiamų malonumų atžvilgiu laikosi vidurio, vadinamas sąmoningu žmogumi, o jo polinkis – sąmojingumu; polinkis perdėti – maivymasis, o tas, kuris perdeda – pamaiva; kas stokoja sąmojo – niurna, o jo yda – niurgzlumas. Dėl kitokių gyvenimo malonumų, tai tas, kuris yra malonus taip, kaip pridera, bus draugiškas, o vidurys – draugiškumas; tą, kuris perdėtai malonus, jei jis nėra savanaudis, vadinsime meilikautoju, o jei siekia sau naudos – pataikūnu; tas, kuriam stinga draugiškumo, kuris visuomet linkęs vaidytis, yra stačiokas ir storžievis. Vidurys būdingas ir išgyvenimams, ir tiems dalykams, kurie susiję su išgyvenimais. Antai drovumas nėra dorybė, bet drovus žmogus yra giriamas, jeigu jis laikosi vidurio; kitas yra pernelyg nedrąsus ir visko drovisi; dar kitas neturi gėdos, nieko nesigėdi – tai begėdis, o kuris laikosi vidurio, yra drovus. Doras pasipiktinimas yra vidurys tarp pavydo ir džiaugsmo dėl kito nelaimės.KOKIE JAUSMAI BŪDINGI ARISTOTELIUI?
Aristotelis svarsto, kuo pyktis skiriasi nuo neapykantos. Pykstantis žmogus sielvartauja, neapkenčiantis – ne. Pykstantis gali ir užjausti, neapkenčiantis – ne. Neapkenčiantis trokšta, kad nekenčiamo žmogaus iš viso nebūtų. Pavydas, teigia Aristotelis, yra sielvartas dėl sėkmės žmogaus, kuris mums lygus ir panašus į mus kilme, giminyste, amžiumi, gabumais, šlove, turtu. Tačiau garbingas charakteris, tęsia Aristotelis, užjaus ir gailėsis žmonių, kuriems nepelnytai nesiseka, ir teisėtai piktinsis tais, kuriems nepelnytai sekasi. Aristotelis atskiria pavydą nuo teisėto piktinimosi. Pavydi tie, kuriems nedaug tetrūksta, kad turėtų viską. Kas kuo nori pagarsėti, to ir pavydi.

Žmogus, sielvartaujantis dėl nepelnytos kitų nesėkmės, džiaugsis arba bent nesielvartaus dėl nepelnytos kitų nesėkmės, džiaugsis arba bent nesielvartaus, kai kitiems pelnytai bloga.IŠVADOS
Taigi.Žmogų gimdo žmogus, gyvulį – gyvulys. Pasak Aristotelio, panašus gimdo į save panašų, tuo pratęsdamas formos realizaciją, todėl forma čia traktuoja kaip veikianti jėga, kaip energija, kuri išjudina materiją. Judėjimas, vystymasis – tai formos veiklos pasekmė. Materija tame procese taip pat dalyvauja, tačiau kaip stabdys. Marmuras lengvai nepasiduoda skulptoriaus kaltui. Išsilavinusiu žmogus tampa taip pat tik nugalėdamas kliūtis. Dėl tokio materijos priešinimosi gamtoje atsirandą neįprasti reiškiniai, išsigimėliai ir visa, kas nevobula. Tuo tarpu forma, anot Aristotelio, veikia ir įveikia kliūtis ne bet kaip, o teisingai. Čia vėl matome ryškų Aristotelio norą suderinti Demokrito determinizmą su Platono tikslingumu. Apeliuodamas į žmonių veiklos tikslingumą, Aristotelis mato jį visur.NAUDOTA LITERATŪRA
1. T. Sodeika, J. Baranova „Filosofija”
2. „Filosofijos istorijos chrestomatija”
3. „Filosofinės etikos chrestomatija XI – XII kl”

Leave a Comment