Untitled
TURINYS
ĮVADAS
Aristotelis (384-322 pr.Kr.) – graikų filosofas, tyrinėtojas. Aristotelis savo etikoje žmogų laiko kaip būtybę, t.y. kaip dorovinį individą, kuris yra laisvas ir gali laisvai disponuoti savo valia. O kadangi dorybė, anot Aristotelio, yra susijusi su išgyvenimais ir neatsiejama, ar tiksliau pasireiškia išoriniais veiksmais, iš ko ir yra sprendžiama ar asmuo turi tam tikrą dorybę ar ne, nagrinėjant ją (dorybę) yra būtina apibrėžti ir atskirti tai, kas daroma savo noru, nuo to, kas daroma ne savo noru.
Taigi nenoromis įvykdytais yra laikomi tie dalykai, kurie įvyksta kam nors verčiant arba dėl nežinojimo, o noromis arba savo noru atliktais veiksmais bus laikomi, priešingi nenoromis atliktiems veiksmams, t.y. tokie veiksmai, kuriuos veikėjas sąmoningai (būdamas įsisąmoninęs konkrečias aplinkybes) atlieka pats.
Dorybė, – rašo Aristotelis “Nikomacho etikos” antrojoje knygoje – yra dviejų rūšių: proto ir būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko, o „būdo dorybės įgyjamos tik per ilgą praktiką.“(Aristotelis. Rinktiniai raštai. Nikomacho etika. Vilnius, Mintis, 1990 ). Nors Aristotelis perima iš Platono svarbiausių dorybių teorijų pagrindines mintis, tačiau savo ruožtu Aristotelis dorybes suskirsto į dianoetines (teorines) ir etines (praktines) dorybes. Dianoetinės dorybės glūdi paties proto praktikavime,o etinės dorybės žmogui jau yra duotos. Susipažinkime su pagrindinėmis Aristotelio pateiktomis dorybėmis: saikingumas (santūrumas), drąsa (narsa), išmintis, teisingumas. Bei ne ką mažiau svarbesnėmis dorybėmis kaip – dosnumas ir iškilnumas, didybė, draugiškumas ir sąmojingumas.
1. DRĄSA (NARSA)
Pirmoji dorybė yra narsa (drąsa). Baimę Aristotelis apibūdina kaip gresiančio pavojaus laukimą. Bijome visokių blogybių – blogo vardo, skurdo, ligų, senatvės, mirties. Tačiau narsumas pasireiškia ne visų dalykų atžvilgiu. Blogo vardo reikia bijoti. Tas, kuris to bijo, – teisingas ir garbingas žmogus, kuris nebijo, priešingai,- laikomas begėdžiu. O, pavyzdžiui skurdo, ligos pavydo nereikia bijoti, nes tai ištinka ne dėl mūsų pačių kaltės. Tačiau tokios baimės kontrolė nėra drąsa tikrąja šio žodžio prasme. Drąsa yra susijusi su didžiausio blogiu – mirtimi. Bet ne su bet kokia mirtimi (jūroje ar nuo ligos), o su mirtimi mūšio lauke. Drąsus žmogus anot Aristotelio, yra tas, kuris nebijo kilnios mirties.
Aristotelis išskiria 5 narsumo formas. Pirmiausia, tai pilietinė narsa -drąsa rizikuoti dėl garbės. Kadangi jos motyvas garbė, Aristotelio manymu, ji labiausiai panaši į tikrąjį narsumą. Kita drąsos forma yra profesionalių kareivių patirtis. Taip pat yra drąsa, kurią įkvepia pyktis arba skausmas. Ji primena žvėrių drąsą, kai šie puola tuos, kurie juos sužeidė. Aristotelis šio narsumo nevadina tikrąja narsa, nes narsą jis sieja tik su sąmoningu pasirinkimu. „Panašiai ir išalkusius asilus galėtum pavadinti narsiais: net mušami jie nesiduoda atitraukiami nuo ėdalo.“ Ir ištvirkėliai, aistrosskatinami, išdrįsta leistis į pavojus“.(Aristotelis. Rinktiniai raštai.Vilnius.Mintis.1990). Yra ir nežinojimo drąsa. Kai argiečiai buvo narsūs puldami spartiečius, nes manė, jog kovoja su sikoniečiais.
Drąsa yra vidurys pasitikėjimo ir baimės jausmo atžvilgiu. Jos pabaiga yra maloni, tačiau kelias į ją – susijęs su skausmu. Dorybinga veikla tampa maloni tik pasiekus tikslą. Narsus bus tas, kuris ir bijos, ir iškęs tai, ką reikia ir dėl ko reikia, ir kada reikia, ir bus deramai pasitikintis, nes narsus ir išgyvena, ir veikia taip, kaip reikalauja esama padėtis ir kaip liepia jo protas.
2. SANTŪRUMAS (SAIKINGUMAS )
Santūrumas (arba saikingumas) kaip dorybė, Aristotelio požiūriu, yra nuostata malonumų ir skausmų atžvilgiu. Saikingumą jis sieja tik su tais malonumais, kuriuos patiria ir gyvuliai, tokie malonumai yra vergiški ir gyvuliški. Nuostatų regos, klausos, intelekto ar kvapų teikiamų malonumų atžvilgiu Aristotelis nepriskiria saikingumo dorybei. Jis neteigia, kad malonumas yra blogis ir kad dvasinis tobulėjimas reikalauja atsisakyt malonumų. Pasak Aristotelio, beveik nepasitaiko žmonių, kuriems nereikia malonumų. Jeigu atsirastų toks, kuriam niekas nebūtų malonu ir kuris nematytų skirtumo tarp paskirų daiktų, tai toks žmogus būtų visiškai nužmogėjęs. Toks padaras net neturi atskiro pavadinimo, nes vargu ar egzistuoja. Santūrus laikosi vidurio. Jo nedžiugina tai, kuo mėgaujasi ištvirkėlis. Jis nejaučia skausmo dėl to, kad per mažai patiria malonumų. O jeigu trokšta – tai saikingai, ne daugiau negu dera, ir ne tada, kai nedera.
3. IŠMINTIS
Išmintis – kaip teigė Aristotelis yra tobuliausia pažinimo forma. Išminčiui būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų,bet ir aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus. Todėl išmintis yra ir protas, ir mokslinis pažinimas. Nors iš prigimties niekas nesąs išminčius, vis dėlto prigimtis žmogui gali suteikti sveiką protą bei nuovoką. Šie sugebėjimai galimi išugdyti. Supratingumas yra proto priešybė.
Išminčiui būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų,bet ir aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus. Todėl išmintis yra ir protas, ir mokslinis pažinimas. Nors iš prigimties niekas nesąs išminčius, vis dėlto prigimtis žmogui gali suteikti sveiką protą bei nuovoką.
4. TEISINGUMAS
Teisingumas, sako Aristotelis, yra tobula dorybė, bet ne apskritai, o kito piliečio atžvilgiu, Todėl teisingumas yra ne būdo, o pilietinė dorybė.
Teisingumui bendriausia prasme Aristotelis suteikia teisinį aspektą. Teisingumas – tai įstatymų paisymas. Įstatymai, pasak Aristotelio apima visą gyvenimą. Jie reguliuoja ir tarpusavio santykius.
Apie teisingumą Aristotelis kalba ir kaip apie dalinį dorybės pasireiškimą. Išskiria dvi jo rūšis: paskirstomąjį ir reguliuojamąjį. Pirmasis patvirtina lygybę dalijant garbę, pinigus arba kitas paskirstomas vertybes. Antrasis kalba apie savanoriškai ir nesavanoriškai žmonių sudaromas sutartis.
Tai kas teisinga, rašo Aristotelis, yra proporcinga. Neteisingas žmogus pažeidžia lygybę – ir paskirstymo, ir sutarties. Reguliuojamasis teisingumas – tai vidurys tarp nuostolio ir pelno.
Neteisingumas pasireiškia dvejopai: kai turime per mažai ir kai turime per daug. Pirmuoju atveju patiriame skriaudą, antruoju – neteisingai elgiamės. Teisingumas nėra vien vidurio ir proporcijos laikymasis, jis suponuoja ir tam tikrą proto nuostatą. Tai sąmoningas pasirinkimas veikti tam tikru būdu. Jei nežinodami sukeliame neteisingumą, kurio nebuvo galima tikėtis, tai yra nelaimingas atsitikimas, tačiau jeigu veikiame nežinodami, neturėdami blogų ketinimų, ir sukeliame neteisingumą, kurio buvo galima tikėtis, tai yra klaida. Kita vertus, jeigu veikiame žinodami, bet netyčia ( apimti pykčio ar aistros), veiksmas yra neteisingas, tačiau tai dar nereiškia, kad asmuo yra neteisingas.
5. DOSNUMAS IR IŠKILNUMAS
Aristotelio etika iš kitų etikos koncepcijų išsiskiria pagarba turtui. Turto išdalijimas – Aristotelio etikoje vadinama švaistymo yda.
Pagal Aristotelio etiką, kilniam žmogui turtas būtinas, kitaip pirmasis negalės įrodyti savo kilnumo. Turtas jam reikalingas, kad galėtų dalyti. Jo tikslas – padėti kitiems. Jis visada duoda daugiau, negu gauna. O kilnus žmogus duodamas išreiškia savo galią. Pinigų kiekis, kurį žmogus sugeba išdalyti, netgi suteikia dorybei svarumo. Saikingos, mažos pinigų sumos išdalijimą Aristotelis vadina dosnumu, o didelės – iškilnumu.
Tačiau, pasak Aristotelio dažnai duoti elgetai nėra iškilnumo ženklas. Nes noras parodyti savo turtingumą, jau liudija ydą – pasipūtimą. Tačiau bene svarbiausia yra pati duodančiojo elgsena – ar duodamas jis geba nutylėti, ar neišlaikęs pasigiria.
6. DIDYBĖ
Iškilnumas artimas didybei. Didis žmogus yra nepriklausomas, savarankiškas. Didžiu laikomas tas, kuris laiko save vertu didžių dalykų, ir toks yra iš tikrųjų.Galima laikyti save didžiu, bet tokiam nebūti. Tai yda. Toks žmogus – pasipūtėlis. Galima būti nedaug vertam, ir tokiu save laikyti. Toks žmogus bus santūrus, bet ne didis. Didžiam žmogui, pasak Aristotelio, svarbiausia išorinė vertybė yra garbė. Jausti savo pranašumą prieš kitus – tai būtina didžio žmogaus ypatybė. Pasak Aristotelio tik didis žmogus pagrįstai kitus niekina, nes jis teisingai sprendžia, o dauguma žmonių kitus vertina bet kaip. Jis mielai padeda kitiems, bet gėdijasi, kai kiti jam padeda, mat padėti – vadinasi, būti pranašesniam, o priimti pagalbą – vadinasi, jausti kito pranašumą.
7. DRAUGIŠKUMAS IR SĄMOJINGUMAS
Pasak Aristotelio, žmogus, neturintis draugų, negali būti laimingas. Tiesioginis santykis su kitais turi išlaikyti racionalų atstumą. Ir meilikavimas, ir sąmoningas neprieštaravimas kito nuomonei, manant, kad pašnekovui nedera būti nemaloniam, yra vis tas pats meilikavimas. Aristotelis meilikavimą laiko yda, kaip ir kitą priešingybę – visišką nesirūpinimą savo elgesiu. Tuos, kurie negalvoja apie tai, ar jie nesukelia kam nors nemalonumų, Aristotelis vadina bambekliais ir užsispyrėliais. Vidurio nuostata abiejų kraštutinumųatžvilgiu tarsi ir neturinti pavadinimo. Labiausiai ji primenanti draugystę. Skiriasi tuo, kad draugaudami mylime savo draugus. Gebėjimas dalyti draugiškumą kitiems ir įvairiose situacijose vienodai gerai elgtis su pažįstamais ir su nepažįstamais liudija žmogaus kilnumą. Toks žmogus veikiau skleis gerą nuotaiką ir vengs suteikti nemalonumų. Be to, paisys savo elgesio padarinių. Nuoširdumas – tai gebėjimas sakyti tiesą. Nuoširdus žmogus gyvena ir veikia tai, kaip liepia jo būdas. Jis nei giriasi, nei dedasi esąs vertesnis, negu iš tikrųjų yra, nei sąmoningai menkina save. Bet vis dėlto, tie kurie dedasi kuklūs daro geresnį įspūdį, nes jie sumenkina pranašumus. Mokėjimas bendrauti poilsio valandėlėmis taip pat dorybė. Tačiau ir čia reikia žiūrėti ką ir kaip kalbi, jausti saiką juokaujant. Nes taktiškas juokavimas linksminant draugiją liudija saiko pajautimą, mandagumą ir sąmojingumą.
IŠVADOS
Vieną iš reikšmingesnių išvadų, būtų galima padaryti tą, jog antikos filosofija kartu yra ir žmogiškųjų vertybių atsiradimo, raidos bei sklaidos istorija. Visa tai – neatskiriama, neatidaloma nuo žmogaus dvasios. Taigi, susipažinę su Aristotelio etika pastebime jog Aristotelio etikos objektas žmogus, kuriam būdingas gėrio siekimas. Savo etikoje Aristotelis nagrinėjo pagrindines dorybes tokias kaip narsa, drąsa, teisingumas, kurių žmogus turėtų laikytis visa gyvenimą, nes jos yra aktualios ir šiandieniniame pasaulyje.
LITERATŪRA
1. Aristotelis. Rinktiniai raštai. ,,Nikomacho etika“ ,Vilnius, Mintis, 1990m
2. http://lt.wikipedia.org/wiki/Aristotelis
3. ,,Filosofijos įvadas“ ,Evaldas Nekrašas.2-ojo leidimo 4-asis tiražas.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas , Vilnius, 2008.
7