Aristotelis

ARISTOTELIS

MOKSLINĖ ARISTOTELIO ORIENTACIJA. PIRMTAKIAI. Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. prieš Kr. g. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo folosofojos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono (Aristotelio mokytojas) sistemoje- matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Jis patyrė medicinos mokyklų įtaką, o tai padėjo įgyti ne tik biologijos žinių, bet irr susiformuoti empirinę ir realistinę mąstyseną. Aristotelis, nokslo istorikas ir neeilinis eruditas, geriau nei kas nors kitas iki jo pažino senąsias ir dabartines filosofines ir mokslines pažiūras ir į jas atsižvelgė. Jis įstengė kiekvienose iš jų įžvelgti particulam veri ir sukurti sintezę.
RAIDA. 1. Savo veiklą Akademijoje 307 m. (dirbo 20 metų) Aristotelis pradėjo kaip Platono doktrinos šalininkas. Tada rašytuose dialoguose jis skelbė idėjų teoriją: „pirmąją filosofiją“ suprato kaip mokslą apie savaiminę ir amžiną būtį, pripažino anamnezę ir sielos nemirtingumą, kurė normatyvinę etiką, keliančią žmmonėms transtendencinius tikslus. Tuo metu susiformavo loginės Aristotelio pažiūros.
2. Dar Platonui esant gyvam Aristotelis pasisakė prieš idėjų teoriją. Palikęs Akademiją suformavo pozityvią doktriną, kuri jam atstojo Platono mokslą: tai buvo teologinė doktrina. Garsiausi Aristotelio metafizikos sumanymai- transtendencinio dievo ir transtendencinio pr

roto teorija, teologinė gamtotyra ir teologinė etika, jie atsirado būtent šioje epochoje.
3. Vėliau, jau dirbdamas Likėjuje, Aristotelis dar labiau nutolo nuo platonizmo. Dabar empirinis jo filosofijos veiksnys aiškiai užėmė pirmaujančią padėtį. Aristotelis net liovėsi domėtis bendriausiais pasaulėžiūros klausimais, užtat dirbdamas drauge su būriu mokinių kūrė empirinį mokslą, ypač biologiją, sociologiją, istorija. Jo psichologija iš spekuliatyvinės proto teorijos tapo empirinės ir fiziologinės pakraipos disciplina (dvi pirmosios veikalo „Apie sielą“ knygos); gamtotyra, ypač astronomija, įgijo mechanistinį pobūdį; net etikoje buvo surastas empirinis dorumo matas (jo sampratą Aristotelis išdėstė „Nikomacho etikoje“), o metafizikoje atsirado teiginys, kad nėra nematerialios būties (tai rodo kai kurios „Matfizikos“ knygos). Tuo laikotarpiu parašyta dauguma specialiųjų Aristotelio darbų: jo išleisti raštai skirti plačiajam skaitytojų ratui. Paprastai tai gbvuo dialogai apie meeilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas“ ir „Politikas“, dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą.
ARISTOTELIO PAŽIŪROS. Logika. 1. Metafizika ir logika. Jis neigė, kad anaous atskirų daiktų galėtų buti idėjos; užtat pripažino, kad žinios yra sukauptos bendrosiose sąvokose. Jo išvada tokia: būtis yra atskirybė, o žinios- visuotinybė.
2. Sąvokų ir sprendinių teorija. Logika privalo mokyti kaip naudotis sąvokomis ir sprendiniais. Sąvokų teisingumo pamatas yra apibrėžimas, o sprendinių- įrodymas; dėl to apibrėžimas ir įrodymas buvo svarbiausios Aristotelio logikos te
emos.
a. Sąvokos būna mažesnio ar didesnio bendrumo laipsnio, todėl jos sudaro hierarchiją. Hierarchijos viršūnėje yra pačios bendriausios sąvokos. Sąvoka apibrėžiama nustatant jos vietą toje hierarchijoje, įtraukiant ją į aukštesniąją rūšį (ir nurodant skyriamąjį požymį). Aukščiausiosios rūšys yra apibrėžimo riba: jos yra bet kokio apibrėžimo pamatas, bet pačios negali būti apibrėžtos, nes nebėra už jas bendresnių sąvokų, kurių negalima ir nereikia apibrėžti.
b. Tokie pat santykiai yra ir sprendinių teorijoje. Sprendiniai taip pat sudaro hierarchiją, būtent prielaidų ir išvadų hierarchiją, kurioje bendresni sprendimai yra mažiau bendrų sprendinių prielaida, bet ne atvirkščiai. Hierarchijos viršūnėje yra patys bendriausi sprendiniai. Įrodymas yra sprendinio vietos toje hierarchijoje nustatymas ir jo įjungimas į aukštesnįjį sprendinį, vadinasi, į tokį, kuris žemesniojo atžvilgiu yra prielaida. Patys bendriausieji sprendiniai yra įrodymo riba. Jie yra bet kokio įrodymo pamatas, bet patys negali būti įrodyti, nes nėra už juos bendresnių sprendimų, kurie galėtų būti jų prielaida. Pvz., toks bendriausias įrodymo pamatas yra neprieštaravimo dėsnis, be to, kiekviena žinių sritis turi tik jai būdingus principus. Tai buvo svarbu: iš Aristotelio pažiūros plaukė išvada, kad yra bendriausiųjų sprendinių, neįrodomų ir nereikalaujančių įrodymų.
Sprendinį Aristotelis traktavo kaip sąvokų junginį; loginis vienetas jam buvo sąvoka. Į sprendinį įeina dvi sąvokos, viena- subjektas, kita- predikatas, ir pats sprendinys yra sąvokų jungimas to
okiu būdu, kada mažiau bendra sąvoka įjungiama į bendresnę (techniškai kalbant, atliekama sąvokų „subsumpcija“). Sprendinys „Sokratas yra žmogus“ Sokrato sąvoką įjungia į žmogaus sąvoką, o sprendinys „Žmogus yra mirtingas“ žmogaus sąvoką įjungia į dar bendresnę mirtingos būtybės sąvoką. Subsumpcijos santykis yra tranzityvinis: jei mirtingumas būdingas žmogui, tai jis būdingas ir Sokratui, kuris yra žmogus. Tuo remiasi samprotavimas, taip pat įrodymas, kuris yra nekas kita, kaip teisingais teiginiais grindžiamas samprotavimas. Paprasčiausia jo forma- vadinamasis silogizmas- yra išvados darymas iš dviejų vieną bendrą sąvoką turinčių sprendinių. Aristotelio silogizmų teorija yra daugmaž išsami. Ji yra esmiškiausia amžius gyvuojančios jo logikos dalis.
Labai išplėtojęs logiką, Aristotelis ėmė ją traktuoti kaip atskirą dalyką. Todėl logika atsidūrė anapus filosofijos ribų. Maža to, logiką jis suprato ne kaip tikrą mokslą, o tik kaip parengiamąją discipliną ir mikslo įrankį, arba, kaip vėliau pradėta vadinti, formaliąją discipliną.
Tačiau logika nebuvo nepriklausome nuo vienokio ar kitokio bendrųjų filosofijos klausimų sprendimo; Aristotelio logika buvo jo filosofinės nuostatos išraiška. Ji rėmėsi įsitikinimu, kad būtis yra atskirybės, o bendrieji bruožai sudaro jų esmę. Dėl to subsumpcijos santykiams joje buvo skiriama didesnė reikšmė nei kitiems loginiams ryšiams; taip pat loginiu vienetu buvo laikoma sąvoka, apimanti bendruosius atskirų daiktų bruožus.
3. Logika ir pažinimo psichologija. Hierarchinė apibrėžimo ryšiais susietų sąvokų tvarka ir
r hierarchinė įrodymais susietų sprendimų sistema Aristoteliui buvo idealus žinojimo, tačiau ne tampančio, o užbaigto žinojimo, pavyzdys. Tad Aristotelio logika buvo greičiau turimų žinių dėstymo nei jų įgijimo metodas. Kad iš bendrybės atsiranda atskirybė, o ne atvirkščiai, priklauso nuo dalykų prigimties; užtat žmogaus proto prigimtis lemia, kad, priešingai, tik žinodami atskirybes galime sužinoti bendrybę. Silogizmas yra jau turimų žinių struktūra; o įgyjamo žinojimo struktūra jau yra ne silogizmas, bet indukcija. Tad Aristotelio logika nusakė dalykinę tiesų tvarką, anaiptol neteigdama ją esant psichologinę tvarką, kuria pažįstamos tiesos. Tos dvi tvarkos, Aristotelio nuomone, buvo tiesiog viena kitai priešingos; jo filosofijoje tai buvo svarbiausios priešybės: kelias nuo bendrybės prie atskirybės ir nuo atskirybės prie bendrybės, kitaip tariant, daiktų prigimčiai būdinga kryptis ir žmogaus protui būdinga kryptis, arba loginė tvarka ir psichologinė tvarka- dar kitaip, turimų žinių sutvarkymo metodas ir žinių įgijimo metodas.
Aristotelis atkakliai laikėsi pažiūros, kad pažinimo pamatas yra empirinis, ginčijo esant vadinamąjį įgimtą veiksnį, o dar labiau priešinosi mistiniams elementams pažinime. Joks pranašiškas įkvėpimas negali atstoti patirties. Priešingai Platonui, manuisiam, kad protas bejėgis išspręsti galutinius klausimus, Aristotelis pasitikėjo protu ir net juslėmis; jis laikėsi nuostatos, kad įgimtomis proto galiomis reikia pasitikėti. Aristotelis manė, kad įrodymas negali tęstis iki begalybės, kad privalo būti pirminės prielaidos; šitokia dalykų padėtis skatino jo pasitikėjimą protu: jis buvo įsitikinęs, kad proto pripažįstamos bendrosios tiesos yra vertos visiško pasitikėjimo ir nereikalauja įrodymų, todėl jos ir gali atlikti pirminių prielaidų funkciją. Tad Aristotelio filosofija rėmėsi neįrodytomis tiesomis ir buvo sąmoningai dogmatiška. Jos pasitikėjimas protu leido kurti metafiziką, o pažinimo kritiką darė nereikalingą. Į Aristotelio filosofijos sistemą įėjo logika ir pažinimo psichologija, atlikusios joje tą funkciją, kuri kitose sistemose atitenka kritikai arba pažinimo teorijai.
Teorinė filosofija. 1. Filosofijos skirstymas. Filosofija, tuo metu suprasta plačiausia prasme kaip „tiesos pažinimas“, Aristotelio tyrinėjimų dėka taip išplėtė savo apimtį, kad pasidarė aktualus jos skirstymo klausymas. Tokį skirstymą pradėjo Aristotelis, pirmiausia atskyręs logiką kaip pagalbinę discipliną, o paskui padalijęs filosofiją į dvį dideles dalis: teorinę ir praktinę.
Praktinėje filosofijoje jis skyrė dvi svarbiausias sritis, etiką ir politiką, kuriomis pavaldžios tokios šalutinės disciplinos kaip retoriką, ekonomika ir poetika (nors kadaise poetiką laikė atskira sritimi). O teorinę filosofiją jis dalijo į tris dalis, į fiziką, matematiką ir pirmąją filosofiją. Šio skirstymo pamatas buvo abstraktumo laipsnis, mažiausias- fizikoje, didesnis- matematikoje.
2. Substancija. Aristotelis laikėsi įsitikinimo, kad savaiminė būtis arba- vartojant vėliau sumanytą lot. terminą- „substancija“ yra tik atskiri konkretūs daiktai. Tiesa, būtį galima suprasti įvairiai: kaip daiktų visumą, bet taip pat kaip savybių, kvantų bei įvairiausio pobūdžio santykių visumą. Tačiau iš visų šių „kategorijų“ tiktai „daiktas“ yra substancija, o savybės, kiekiai ir santykiai gali būti susiję su daiktais tik kaip jų „įvykis“. Šis įsitikinimas, nepripažįstantis kitos savaiminės būties anapus realių daiktų ir tokiu būdu netraukiantis ryšį su Platono idealizmu, buvo pamatinis Aristotelio principas.
3. Forma ir medžiaga. Loginiai tyrinėjimai vertė Aristotelį skirti du substancijos dėmenis. Jei turime kokią nors individualią substanciją, pvz., tam tikrą žmogų, vienos jo savybės įeina į žmogaus sąvoką, į jos apibrėžimą, o kitos, pvz., jo mažas ūgis, į šią sąvoką, į jos apibrėžimą neįeina. Todėl šiuo požiūriu galima ir reikia kiekviename daikte skirti tai, kas įeina į jo sąvoką, ir tai, kas netelpa į šią sąvoką; kas priklauso apibrėžimui, o kas nepriklauso. Tai yra skirti visuotines daikto savybes, bendras šiam ir kitiems tos rūšies daiktams, ir individualias jo savybes.
Į daikto sąvoką įeinančias bendrąsias, rūšines savybes Aristotelis pavadino forma, o kitas- medžiaga. Ir substancija, kaip jis ją suprato, suskilo į formą ir medžiagą. Abiejų jos dėmenų pavadinimai „forma“ ir „medžiaga“ buvo pagrįsti tam tikra analogija su tuo, kas šitaip vadinasi šnekamojoje kalboje. Tačiau Aristotelio „forma“ prarado pirminę prasmę, ji įgavo perkeltinę prasmę. Priešingai erdviniai formai, Aristotelis sukūrė ypatingą ir istoriškai svarbią sąvokinės formos sampratą.
Panašiai Aristotelis pakeitė ir medžiagos sąvoką. Medžiaga jis vadino tai, kas substancijoje nėra forma: ji yra tai, kas iš prigimties nesuformuota, neapibrėžta. Ši sąvoka netaikoma tam, kas paprastai vadinama „medžiaga“, kaip, pvz., bronza arba marmuras. Bronza ir marmuras, pasak Aristotelio, yra ne gryna, o suformuota medžiaga. Tik „pirmoji“, gryna medžiaga dar neturi savyje jokios formos ir iš tikrųjų yra neapibrėžiama. Taip atsirado ypatinga ir istoriškai svarbi medžiagos kaip neapibrėžto daiktų pamato samprata.
Tad Aristotelis sukūrė naują formos ir medžiagos sampratą. Tačiau ne iki galo atsikratė ir senojo supratimo: kaip medžiagos pavyzdžius jis dažnai pateikdavo bronzą ir marmurą, o kaip formavimo pavyzdį- skulptoriaus darbą. Todėl forma ir medžiaga jo filosofijoje tapo ne tik naujų idėjų, bet ir nesklandumų bei painiavos objektu.
4. Daiktų esmė. Aristotelis manė abu substancijos dėmenis esant vienodai būtinus, tačiau vienodai svarbius. Forma jam buvo svarbesnė, nes formą jis laikė realiu sąvokos atitikmeniu, lygiai kaip Platonas traktavo transtendencinę idėją. Ir jo filosofijoje forma užėmė tokią vietą, kokią Platono filosofijoje užėmė idėja. Aristotelio samprotavimuose ji tapo svarbiausiu ir pažinimo, ir būties veiksniu.
a. Tikrasis pažinimas yra iš prigimties sąvokinis: juk mūsų turima daikto sąvoka, o ne atsitiktiniai jo suvokiniai pasako mums, kas tas daiktas yra iš tikrųjų: daikte pažįstame tai, kas yra jo sąvokoje. Arba jame pažįstame tik formą. Tai buvo pirma svarbi išvada, gauta sutapatinus formą ir sąvoką. O tolesnė išvada- kad medžiaga yra nepažini.
b. Svarbiausias daikto dėmuo yra tas, kuris įeina į jo sąvoką. Skulptūra yra tik tai, kas turi sąvokos „skulptūra“ savybes; ri tik tos savybės skulptūrai yra esminės, o visos kitos- atsitiktinės, skulptūra gali jų turėti arba neturėti. Kas yra sąvokoje, tas būdinga visai rūšiai, vadinasi, yra pastovu, o kas pastovu, tas esmiška. Taigi forma, kaip daikto sąvokos turinys, yra esminis jo dėmuo, svarbiausia substancijos dalis, daikto esmė. Tai buvo antra formos ir sąvokos sutapatinimo pasekmė.
5. Priežastis ir tikslas. Daiktų savybes galima paaiškinti keturiais atžvilgiais: arba formos, arba medžiagos, arba dar jų veikiančiosios priežasties bei tikslo atžvilgiu. Pažinę daikto formą arba medžiagą, priežastį ar tikslą, suprasime ir pati daiktą. Forma, medžiaga, priežastis ir tikslas Aristoteliui buvo keturi daiktų pažinimo pradai. Pirmieji du yra daiktų dėmenys, o kas yra kiti du?
Dėl kokios priežasties atsirado, pvz., šita skulptūra? Dėl to, kad skulptorius ją sumanė. Dėl to, kad buvo sumanyta skulptūra, atsirado materiali skulptūra. O kas susiejo priežastį ir pasekmę? Ne medžiaga, nes priežastis buvo nemateriali; jas susiejo jų bendra forma. Panašus ryšys susidaro ir atsirandant kitiems žmonių kūriniams. Ir gamtoje yra toks pat priežastinis ryšys: gyva būtybė gimdo kitą tos pačios rūšies arba tokios pat formos būtybę, nors jų medžiaga yra ne ta pati. Todėl Aristotelis daro išvadą, kad veikiančioji priežastis yra ne medžiaga, o forma. Tad forma nėra vien formalus ir idealus veiksnys, ji yra jėga, kuri veikia ir sukelia pasekmes; ji yra aktyvusis substancijos elementas.
Tikslus Aristotelis suprato kitaip nei Platonas ir teigė, jog tikslas nėra transcendentinis ir idealus, jog jis yra pačaime daikte, o ne anapus jo. Kas yra daikto tikslas, aiškiausiai rodo gyvos būtybės: jos vystosi taip, kad įgytų savos rūšies bruožų. Panašiai yra ir su kiekvienu daiktu: jo raidos tikslas yra išugdyti savyje rūšies savybes, arba formą. Tad forma yra kartu daikto tikslas ir jo priežastis.
Taip tris principus redukuoti į vieną buvo galima modifikavus formos sąvoką: forma yra tikslingai veikianti jėga. Toji modifikacija pirmiausia atspindi Aristoteliui būdingą formos sampratą: ji yra dviprasmiška, viena vertus, forma yra sąvoka, o antra vertus- aktyvus veiksnys.
6. Energija ir potencija. Kadangi formos prigimčiai būdingas veiklumas, Aristotelis vadina ją energija. Kadangi forma yra svarbiausias būties dėmuo, tai energija, aktyvumas, veiklumas yra būties esmė. „Yra“- tai ne „užima erdvę“, o „veikia“. Tai nebuvo visiškai nauja pažiūra: jau hilozoistai gamtos pradu laikė tik tai, kas yra jėga. Bet tik Aristotelis aiškiai suformulavo energetinę būties sampratą.
Jei forma yra energija, tai kas yra medžiaga? Ji yra potencija, nes potencija yra energijos priešybė ir papildymas. Priešingai veikiančiai jėgai, ji yra polinkis. Šitokia potencijos sąvoka taip pat buvo sukurta Aristotelio. Vidinį jėgos pojūtį Aristotelis suobjektino, pritaikė jį materialiems reiškiniams ir įtraukė į filosofinių sąvokų sąrašą.
7. Bendrųjų principų taikymas (gamtos teorija). Aristotelio koncepcijoje gamta buvo: 1.substanciali, 2. apibrėžta kokybiškai, 3. dinamiška, 4. tikslinga. Kitaip sakant, reiškinių pamatu Aristotelis laikė ne abstrakčius santykius, o konkrečias substancijas; formai priklausančias kokybines daiktų savybes manė esant esmiškesnes už kiekybines; gamtoje ieškojo savaiminių jėgų veikimo; jėgų veikimą aiškino kaip tikslo siekimą.
Normalų kūnų judėjimą- akmens kritimą arba dūmų kilimą aukštyn- Aristotelis aiškino kaip kiekvieno jų siekimą užimti jiems priderančią vietą. Kartu jis skelbė, kad atstumas, kaip santykis, o ne substancija, negali daryti poveikio ir dėl to negali pakeisti to judėjimo jėgos. Vadinasi, mechanikoje jis vadovavosi neteisingomis prielaidomis ir neteisingai suformulavo judėjimo dėsnį, ir jo klaidai buvo lemta gyvuoti tūkstantmečius.
Jis atsitraukė atgal ir astronomijoje- atmetė Žemės sukimosi hipotezę ir grįžo prie Eudokso sistemos; tad ir čia jo dėka tūkstantmečiams įsigalėjo klaidingas požiūris. Žemė vėl tapo nejudančiu pasaulio centru, apie kurį sukasi žvaigždžių sferos. Maža to, kadangi jis manė, jog judesys negali tęstis, jei nėra palaikomas nuolat veikiančios judinančios jėgos, tai buvo priverstas pripažinti esant jėgas, nepaliaujamai šias sferas judinančias, ir šios jėgos, sprendžiant iš jidesio tobulumo, esančios dieviškų būtybių jėgos. Tokiu mitologiniu posūkiu jis padarė nemaža žalos astronomijos raidai.
8. Pirmoji priežastis (teologija). Pasaulis yra amžinas ir karut ribotas erdvės atžvilgiu. Yra amžinas, nes jį sudaranti medžiaga yra bet kokios raidos sąlyga ir dėl to ji negali būti raidos padarinys; ji neatsirado, vadinasi, yra amžina, o kartu su ja amžinas ir visas materialus pasaulis. Jis yra ribotas erdvėje štai kokia prasmė: kiekviena stichija turi savo vietą visatoje, tad už paskutinės stichijos sferos jau nebėra medžiagos, nebėra net tuštumos, nes tuštuma yra vieta, kurioje nėra medžiagos, bet galėtų būti. Kadangi pasaulis yra amžinas, tai nebuvo kito pasaulio iki jo ir nebus po jo; o kadangi nėra vietos už jo ribų, tai nėra kitų kartu su juo egzistuojančių pasaulių. Vadinasi, mums žinomas pasaulis yra vienintelis.
Pasaulyje visur vyksta tas pats procesas: laipsniškai formuojama medžiaga, realizuojama tai, kas joje buvo potencialiai. Dėl to pasaulis yra vientisa priežasčių ir pasekmių ryšiais susietų įvykių grandinė. Tačiau šiame pasaulio vientisume yra spraga: visos grandys yra tos pačios prigimties, išskyrus pačią pirmąją grandį. Kiekvienas daiktas turi savo priežastį, o ši- vėl savo, tačiau priežasčių grandinė, pasak Aristotelio, negali tęstis iki begalybės; labiausiai jis buvo įsitikinęs, jog privalo būti pirmoji priežastis. Pirmoji priežastis privalo turėti kitokias savybės nei mums žinomi daiktai, kurie yra priežasčių veikimo padarinys, o ji, neturėdama priežasties, yra pati savaime; vadinasi, daiktai yra priklausoma būtis, o pirmoji priežastis- nepriklausoma. Štai kokios yra tos nepriklausomos būties savybės:
a) ji yra nejudanti ir nekintanti; jos negalima išjudinti, nes tada ji nebūtų pirmoji priežastis, ir ji negali pati išjudėti, nes tada būtis būtų sudėtinė; b) ji yra nesudėtinė, nes iš dalių sudaryta visuma privalėtų turėti priežastį; c) ji yra nemateriali: medžiaga yra kaitos šaltinis, ir visa, kas medžiagiška, yra kintama. Vadinasi, ji yra gryna forma, gryna energija; d) ji yra dvasinė esatis: juk niekaip kitaip neįmanoma paaiškinti nematerialios formos; e) ji yra protas; analogija su žmogaus dvasiniu gyvenimu verčia atsiriboti nuo žemesniųjų psichinių funkcijų, nes jos yra išorinių priežasčių padarinys; f) o kaip protas gali išjudinti materialų pasaulį? Tik nustatydamas tikslą, kuris pasaulį traukia, veikia „kaip mylimasis, kuris patraukia mylintįjį“. Būdamas pasaulio tikslas, protas judina pasaulį. Jo veikimo pradas- tai nuolatinės vilionės pradas; g) proto veikla gali būti tik mąstymas. O mąstymo objektas šiuo atveju gali būti tik pats protas: juk pažįstantysis tampa panašus į pažintą, ir jei pirmosios priežasties minčių objektas būtų pasaulis, tai ji pasidarytų panaši į pasatarąjį ir įgytų jo nepastovias savybes; h) ji yra tik viena, nes kitaip nebūtų pasaulyje vieningumo, pasaulis būtų tik epizodų rinkinys, o iš tikrųjų pasaulis yra vieningas; i) ji yra būtina, nes joje nėra medžiagos, kuri slepia savyje įvairias galimybes; j) ji yra tobula, nes būtyje tobuliasia yra forma, protas, energija.
Tad atsitiktinis, netobulas, priklausomas pasaulis rodo, jog turėtų būti tobula, absoliuti būtis; jei yra pasaulis, tai yra ir absoliutas. O absoliuti, būtina, tobula būtis, kuri pati yra nejudanti, bet išjudina pasaulį, yra ne kas kita, kaip tai, ką visi vadina Dievu. Kosmologija atvedė Aristotelį į teologiją. Svarstydamas kosmologines problemas, jis pagrindė Dievo buvimą ir apibrėžė jo prigimtį. Tie jo svarstymai buvo Dievo buvimo įrodymo, vėliau pavadino „kosmologiniu“, prototipas.
Dievo santykį su pasauliu Aristotelis suprato kitaip nei Platonas: Dievas jam nebuvo pasaulio kūrėjas, pasaulis apskritai nebuvo sukurtas- jis esąs amžinas. Dievas išjudino pasaulį, ir šia prasme jis yra jo pirmoji priežastis ir kartu jo galutinis tikslas; bet Dievas nėra pasaulio kūrėjas. Aristotelis priskyrė Dievui ne tik kai kurias Platono demiurgo savybes, bet ir kai kurias Platono idėjų savybes. Teologija pakeitė ideologiją; vietoje daikto ir idėjos priešpriešos atsirado pasaulio ir Dievo priešprieša.
9. Dangaus sritis ir žemės sritis (kosmologija). Pasaulio ir Dievo, netobulos ir tobulos būties dualizmas atsispindėjo Aristotelio kosmologijoje, padarydamas ir ją dualistinę. Dievo veikla yra pastovi, tagi ir Dievo sukeltas judėjimas turi būti pastovus. Toks yra tik pastovių žvaigždžių dangaus judėjimas (išorinė pasaulio sritis, vadinamasis „pirmasis dangus“); tik jo judėjimas tiesiogiai kyla iš Dievo tik šitą vieną išorinę pasauliosferą „pirmoji priežastis“ veikia tiesiogiai. O kadangi kitos sferos juda panašiai kaip ir pirmasis dangus, tai Aristotelis daro prielaidą, kad jas išjudina esybės, panašios į pirmąją priežastį, tik jos ne tokios tobulos. „Pirmoji judėjimo priežastis“, pradžioje buvusi viena, buvo suskaidyta siekiant patenkinti astronomijos poreikius. Teologija persiformavo į astronomiją, o gal greičiau atvirkščiai, astronomija- į kažkokią astrologiją: visa „anapus Mėnulio“ esanti sritis pradėta laikyti dievų veiklos sritimi.
Vadinasi, pasaulyje yra dvi visiškai skirtingos prigimties sritys: dangus ir žemė. Dangaus sritis, kurią išjudiną pirmoji priežastis ir jai giminiškos sferas judinančios esybės, yra neprulygstamai tobulesnė; jai būdingas judėjimas apskritimu, o jos medžiaga yra eterinė. Žemės sričiai (ji yra pačiame pasaulio centre) būdingas judėjimas yra teisiaeigis, o jos medžiaga sudaryta iš keturių stichijų. Pirmoji yra elėjiečių modelį atitinkančių amžinų ir nekintančių, o antroji- kintančių ir laikinų daiktų sritis, atitinkanti Herakleito modelį. Jei ir yra žemiškajame pasaulyje kas nors vertinga, tai tik dangaus pasaulio ir žvaigždžių poveikio dėka. Visos teorijos- dangiškojo ir žemiškojo pasaulių priešprieša, žvaigdžių įtakos teorija kartu su mokslu apie centrinę Žemės padėtį ir apie pasaulio sferas judinančių dieviškų esybių buvimą- paremtos Aristotelio moksliniu autoritet, ištvėrė amžius.
10. Siela (psichologija). Psichologijoje Arostotelis vadovavosi bendraisiais savo filosofijos principais- vartojo formos irmedžiagos sąvokas sielos ir kūno santykiui paaiškinti. Dėl to jis sukūrė trečią svarbią koncepciją graikų psicologinės minties istorijoje. Pasak Aristotelio, siela yra organinio kūno forma arba energija: vadinasi, siela ir kūnas organiškai sudaro nedalomą visumą; siela negali egzistuoti be kūno, o kūnas be sielos, kuri jam teikia gyvybę, negali atlikti savo funkcijų.
Samonė buvo tik viena iš taip suprastos sielos funkcijų, kurių siela turi tiek, kiek yra organinio kūno veiklso sričių. Šias funkcijas Aristotelis surikiavo hierarchiškai. Aukštesniosiomis laikė tas, kurios nagali būti atliktos be kitų, žemesniųjų, šia prasme mąstymas yra aukštesnis už suvokimą, o suvokimas- už maitinimąsi. Aristotelis skyrė trejopas funkcijas ir atitinkamai tris sielos rūšis. Augalinė siela atlieka tiktai žemiausiąja funkciją: skatina maitinimąsi ir augimą; neturėdama atitinkamo organo, ji negali turėti suvokimo sugebėjimų, suvokimo sugebėjimą turi aukštesnės pakopos siela- gyvulinė siela. Kadangi su suvokimu siejasi melonumas ir nemalonumas, o su jais malonumo troškimas ir paskata vengti nemalonumo, tai gyvulinė siela- ir pirmiausia ji- turi jausmus ir impulsus. Tad tik antros pakopos sieloje prasideda pasichinės funkcijos. Yra ir dar aukštesnė pajopa- mąstančioji siela, būdinga tik žmogui. Jos sugebėjimas- protas- yra pats aukščiausias sielos sugebėjimas. Protas pažįsta ir būtį, ir gėrį; pažindamas gėrį, jis vadovauja valiai, jo dėka valia tampa protinga. Kai protas vadovauja valiai, jis vadinasi praktiniu, skirtingai nuo teorinio arba pažįstančiojo. Kadangi aukštesnieji sugebėjimai apima žemesniuosius, tai žmogaus siela vienija savyje visus sielos sugebėjimus.
Tokio mokslo ketinimai yra aiškūs, bet pats mokslas- tamsus. Kad aktyvusis protas galėtų būti pirmoji priežastis, jis privalo būti grynoji forma, grynas aktas. Visos sielos funkcijos yra susijusios su kūnu ir su juo dalyjasi likimu, o aktyvusis protas- ne; būdamas nepriklausomas nuo medžiagos, jis yra nesunaikinamas, ir dėl to ji prigimtis greičiau dieviška nei žmogiška. Aktyviojo proto dėka siela yra mikrokosmas su sava pirmąja priežastimi. Kaip Dievas makrokosme, taip siela mikrokosme yra bendrojo Aristotelio sistemos principo išimtis: bet kokia forma gali egzistuoti tik susijusi su medžiaga. Tuo tarpu Dievas ir siela yra savarankiškos formos.
Teorinė filosofija. 1. Aukščiausiasia gėris. Ir etikoje Aristotelis į platoniškus rėmus įtalpino realistinę ir empirinę doktriną. Platonas norėjo tvarkyti gyvenimą pagal gėrio idėją, Aristotelis laikėsi nuostatos, kad nėra kito gėrio nei realus gėris. Platonas kėlė transcendentinius tikslus, Arisotelis ieškojo pasiekiamų tikslų. Platono etika buvo dedukcinė, Aristotelis etiką padarė empirinę. Platonas etiką suprato tik normatyviškai, Aristotelis normas jungė su žmonių elgesio aprašymu, nes Platonas normas kildino iš idėjos, oArostotelis- iš realios žmogaus prigimties. Platonas pripažino tik visuotines normas, Aristotelis norėoj normų visuotinumą suderinti su individualia besielgiančiojo prigimtimi. Platonui teisingumo matas buvo tik bendroji taisyklė, o Aristoteliui- gyvas gero ir išmintingo žmogaus pavyzdys.
Vadovaudamasis šiais principais, Aristotelis tikėjosi gėrio prigimtį surasti eidamas ne abstraktaus samprotavimo keliu, o apibrėždamas tikslus, kurių žmonės siekia realiame gyvenime. Žmonių tikslai yra įvairūs, bet vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni; aukštesni tie, kuriems žemesni yra priemonės. Priemonių ir tikslų grandinė negali tęstis iki begalybės- tokia išvada atitiko finalistinį Aristotelio mąstymo būdą: privalo būti kažkoks aukščiausiasis tikslas, kuris niekam nėra priemonė. Toks tikslas yra aukščiausiasis pasiekiamas gėris. Aristoteliui tai buvo eudaimonija. Šis konkretus tikslas jo etikoje užėmė pagrindinę vietą. Eudamonija, kaip ją suprato graikai, buvo asmens tobulumas arba tas optimumas, kokį apskritai žmogus daėl savo prigimties gali pasiekti. Jei laikysimės įpročio, bet užtat rizikuosime netiksliai perteikti mintį, žodį „eudaimonija“ galėtume versti „laimė“.
2. Dorybės. Proto veikloje galima skirti dvi- pažinimo ir praktinio gyvenimo- sritis. Atitinkamai dvejopi yra ir protingo žmogaus pranašumai: vieni vadinami dianoetinėmis dorybėmis, pvz., išmintis, sveikas protas, kiti- etinėmis dorybėmis, pvz., dosnumas, drąsa. Visiška eudaimonija gali būti pasiekta grynai teorinėje veikloje- tada būna aktyvus tik protas, taigi tobuliausioji žmogaus galia. Bet gyventi vien tik teorine veikla įmanoma tik dievams, o ne žmogui: žmogui, kad jis galėtų gyventi, reikalingasne vien žinojimas, bet ir sveikata, maistas, materialinės gėrybės.
Dorybių sistemos negalima sukurti dedukciškai; ją tik galima nustatyti iš patirties. Dorybių yra tiek, kiek yra žmogui būdingų veiklos sričių, nes kiekviena veikla turi savąją dorybę; pvz., kai žmogus susiduria su išorinėmis gėrybėmis, tada dorybė yra dosnumas; kai žmogų apima baimės jausmas, tada dorybė yra drąsa.
Taip suprasta dorybė atitinka proto reikalavimus. Ji negali užtikrinti eudaimonijos. Tad žmogus nėra pajėgus visiškai įvaldyti praktinį gyvenimą, o grynai teorinis gyvenimas, kuris užtikrintų eudaimoniją, žmogui yra nepasiekiamas.
3. Menas. Platonui buvo būdinga anapus regimos tikrovės ieškoti kitos, aukštesnės: anapus daiktų jis ieškojo idėjų, anapus patirties- intuityvaus pažinimo, anapus įprasto meno- pranašiško pažinimo. O Aristotelis atmetė tuos antstatus kaip nerealius ir neprotingus- atmetė idėjas, intuiciją, taip pat poetų pretenzijas būti pranašais. Aiškindamas meninę veiklą, jis atsižvelgė į formalius dalykus, bet taip pat ir į jausmus.
ARISTOTELIZMO ESMĖ. Aristotelizmas yra filosofinė vidurio doktrina, vengianti griežčiausių sprendimų ir linkusi pripažinti kiekviename iš jų slypinčią tiesos dalelę. Metafizikoje aristotelizmas vienodai vengia idealizmo ir materializmo, pažinimo teorijoje- gryno racionalizmo ir gryno sensualizmo, etikoje- moralizmo bei hedonizmo.
Metafizikoje aristotelizmui būdinga teigti, kad nėra kitų substancijų, tik materialios, bet substancijų pamatas yra iedali jų esmė; kad substancijos yra atskirybės, tačiau jų esmė yra bendrybė. Atskiruose daiktuose ieškoti bendrosios esmės- tai arisotelizmas.
Pažinimo teorijoje aristotelizmas teigia, kad pažinimo kilmė yra empirinė, bet kad jo išvados yra racionalios. Empirinis racionalaus žinojimo ieškojimas- tai aristotelizmas.
Etikoje aristotelizmas teigia, kad aukščiausiasis gėris yra ne dorybė, o laimė, bet kad laimės pamatas yra ne patirtas malonumas, o žmogui deranti protinga ir dora veikla. Per dorybę siekti laimės- tai aristotelizmas.

Leave a Comment