Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija

A. Krevnevičius SM 3/7

Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija

Filosofijos referato PLANAS

I. Įvadas II. A.Maceinos ir J.Girniaus krikščioniškoji filosofija 1. Žmogaus santykis su Dievu 2. Tiesos problema 3. Laisvės problema III. Maceinos ir Girniaus filosofijos ištakos ir kontekstas IV. Išvados V. Literatūra

Antanas Maceina (1908-1988) ir Juozas Girnius (1915-1994) –vieni žymiausių lietuvių išeivijos filosofų. Susiklosčiusiosgyvenimo sąlygos, aplinka ir gyventas laikotarpis lėmė jiems būtikrikščioniškojo egzistencializmo atstovais. Nors abiejų filosofijapersmelkta katalikiškų pažiūrų, tačiau skiriasi. Juozą Girnių būtųgalima laikyti liberalesnės krikščioniškosios filosofijos atstovu, oAntaną Maceiną – konservatyvesnės. Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, netne į tikėjimo ramybėje esantį mirtingąjį, o į žmogų, kuris visaspasinėręs į laikinybės sąmonę, į žmogų be Dievo. Turbūt todėl jofilosofija paženklinta nerimu ir tragizmu. Tuo tarpu Maceinosfilosofavimas nerūpestingas ir neegzistencinis. Jam krikščioniškojiorentacija ir krikščioniškoji filosofija yra tarsi savaimesuprantamas dalykas, absoliuti ir nekvestionuojama tiesa. Maceinabuvo vienas iš nedaugelio tarpukario Lietuvos mąstytojų, kuris, netir gyvendamas emigracijoje, laikėsi nuostatos, jog Šventasis Raštas– tai abejonių nekelianti Dievo žodžių visuma. Šia prasme kievienutiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento žodžiu ar teiginiu jisnaudojosi kaip absoliučia tiesa, kuriai negali prilygti jokia kita –nei iš gamtos mokslų, nei iš kurio nors filosofų raštų paimtamintis. Ypač tais atvejais, kai tai yra teiginys šiomis ŠventojoRašto tiesomis abejojantis ar joms prieštaraujantis. Taigi tam tikraintelektualinio nepakantumo atmosfera kitaip manantiems būdingavisiems Maceinos kūriniams. Šia prasme neprieštaringumo ŠventajamRaštui nuostata A.Maceinai yra tapusi absoliučiai intelektualine irdorovine mąstytojo kūrybinės saviraiškos dogma, vertybe ir nuostata,

prie kurios mąstytojas verčia prisiderinti kitus. Sunesutinkanačiais jis ne tik aistringai polemizuoja, ginčijasi, juosneigia, bet prireikus ir atsiriboja. Tai nulemia filosofo poleminįmonologinį filosofinių tekstų pobūdį ir voliuntaristinį polinkį įteosofinį grožinės literatūros, meno kūrinių interpretavimą. A.Maceinos filosofijoje žmogus nėra vienišas nei kaip kalba, neikaip lemtis, likimas, t.y. kaip egzistencija. Jis visada ir visuryra su kažkuo: su Dievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimuir t.t.Taigi jo šviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikiaeiti toli, kad atrastų Dievą. Jis nuo pat pradžių yra Maceinosfilosofinės minties ‘rūmo’ pamatas. Tuo tarpu Girnius leidžia savofilosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jotikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo.Maceina pratesia, jog šiurpus yra gyvenimas be Dievo, bet daršiurpesnis gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Tikinčiojoegzistencija tokiu atveju būtų pasibaisėtina saviapgaulė. Maceinosnuomone, žmogus Dievą gali rasti tik būtyje, ne savo sąmonėje, netjei ši sąmonė ir būtų labai nelaiminga bei neprasminga. Jeigu Dievasyra, jis turi turėti ryšio su būtimi. Jeigu jis turi ryšio subūtimi, jis gali būti proto sklaida būtyje ir rastas. Jeigu būtiessklaida Dievo neranda, tai reiškia, kad jo išviso nėra, nes Dievasneturi jokio ryšio su būtimi. A.Maceinos būties mąstymas – tai mąstymas laukiant irpasitikint. Laukimas ir pasitikėjimas – pamatiniai A.Maceinoskrikščioniškojo egzistencializmo postulatai. Tai ir yra esminėkrikščioniškojo egzistencializmo ypatybė, išskirianti ar atskiriantijį nuo heidegeriškojo ar sartriškojo pasaulėžiūrinės orientacijosmąstytojų. Dvi pamatinės jungtys, siejančios atskirą individą kaip
žmogų su pasauliu ir su būtimi – tai visada šalia esantis kitasžmogus ir Dievas. To užtenka, kad būtis ir būtiškumas nustotų būtivien tik bauginanti tuštuma, kurioje ar už kurios jau nieko nėra. Kiekvieno iš mūsų kaip individo santykis su kitu žmogumi, o juolabiau su Dievu, pripildo mūsų egzistenciją nenusakomo irneišreiškiamo dvasinio turinio – meilės, rūpesčio ir atsakomybės.Žmogiškoji egzistencija, žmogiškoji būtis pasaulyje Maceinai nėratik tuščios sąvokos ar abstrakcijos, nes būtent jas, kaipnemirtingosios mūsų sielos ekvivalentus, mes visada turime realiągalimybę paaukoti Dievui. Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi nemetafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievąžmogui pažinti protu (be abejo su tam tikra išlyga, nes žmogiškasisprotas nėra pajėgus aprėpti Absoliutą). Tai, kas protu nepažįstama,yra paslaptis, o paslaptis tegali būti išpažįstama. Dievo klausimu Maceina laikėsi kenozės koncepcijos. Žmoguspajėgia pažinti tik apsiribojusį Dievą, nes tik tada jis sueina suDievu į abipusį santykį. Absoliuti transcendencija sunaikintų žmogųkaip “Aš”, tuo tarpu žmogaus egzistencija yra laisva apsispręstiDievo atžvilgiu. Žmogaus santykis ir sąjunga su Dievu, kad ir kokia dramatiška artragiška ji būtų, atsiskleidžia kaip pamatinė dorovinė,pasaulėžiūrinė A.Maceinos filosofavimo konstanta. Tai ir visosžmogiškosios egzistencijos, buities ir būties konstanta, nes tai –ir kiekviena žmogaus gyvenimo akimirka. Žmogus susaistytas su Dievune tik savo prigimtimi, bet ir kaip Jo valios ir galios pasaulyjeišraiška, t.y. ir kaip kūrinys, ir kaip kūrėjas. Žmogus yrasusaistytas su Dievu ne tik per savo gimimą, gyvenimą ir mirtį, betir per dieviškosios moralės, t.y. Dievo ir artimo meilės Įstatymo,
raidę ir dvasią. Galiausiai žmogus yra susaistytas su Dievu ir permirtį kaip amžinojo gyvenimo viltį Dievo akivaizdoje. Girnius lieka metafizikas tikrąja prasme. Neatmesdamastomistinių Dievo buvimo įrodymų, jis neišsitenka egzistencializmorėmuose. Girniaus nuomone, protas gali peržengti juslinę patirtį,reikalaudamas patirtinės tikrovės baigtinybę pagrįsti nebaigtinybe,t.y. priežastingumo dėsnį taikyti už juslinės patirties plotmės.Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinįegzistencinį rūpestį. “Savęs įprasminimo rūpestis ir Dievoieškojimas yra susiję, nes žmogaus klausimas implikuoja Dievoklausimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78).Keldamas savo galutinės paskirties klausimą žmogus vienaip ar kitaipsprendžia ir Dievo klausimą. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu nulemiažmogaus požiūrį į patį save. “Dvasinė žmogaus prigimtis, moralinė sąmonė ir amžinybės ilgesysyra tie pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos faktai, kuriežmogaus klausimą paverčia drauge ir Dievo klausimu”(Žmogus beDievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78). Girniaus teigimu, tikdvasinės prigimties dėka žmogus pajėgia peržengti laiko horizontą iratsiverti amžinybės perspektyvai. Dvasinė prigimtis palaiko žmogujemoralinio tyrumo ir amžinybės ilgesį. Ilgėtis amžinybės – taiilgėtis tobulybės. Kiekvienas žmogus, tiek krikščionis, tiekateistas, ilgisi nemirtingumo. Anot Girniaus, degdami nemirtingumoilgesiu žmonės savotiškai dega ilgesiu Dievui, nepaisant tiki juo arneigia. “Žmogus savotiškai liudija Dievą ir tada, kai jįneigia”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.27) –pagrindinė Girniaus studijos apie žmogų be Dievo mintis. Pasakfilosofo, nėra nieko, kas Dievo neliudytų. Visi jo kūriniai liudijaDievą. Girnius neatmeta galimybės Dievą pažinti protu. Tačiau,“kadangi Dievas pažįstamas kaip nelygstama Paslaptis, santykis suDievu visada yra daugiau negu tik paprastas pažinimas”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.24). Labiausiai Dievą liudija pats žmogus savo dvasine ir kūrybineprigimtimi, besiveržiančia begalybėn. Žmogus be dievo liudija jįsavo ateistine gyvenimo tuštuma. Tai ypač ryšku tokiose ribinėsesituacijose kaip mirtis. Tikintįjį guodžia viltis, kad baigusžemiškąjį gyvenimą, prasidės pomirtinis gyvenimas be kančios. Ožmogus gyvenantis be Dievo santykyje su mirtimi, anot Girniaus, turitris galimybes. Tai – slėptis nuo mirties (Schopenhaueris), atviraisutikti mirtį (Heideggeris) arba mirties prasmės suvokimas kaipbeprasmybė (Sartre). Anot Girniaus, tik mirtis įvertins ir pasvers žmogiškojopašaukimo vykdymą. Ji yra žmogiškojo buvimo pasaulyje sąlyga ir šiaprasme tiesiogiai priklauso žmogaus gyvenimui. Mirtis žadina žmogųieškoti savojo buvimo prasmės. Žmogiškasis būties klausimas susijęssu mirties klausimu, nes jis visu savo aštrumu iškyla tik mirtiesakivaizdoje. Visus gyvenimo rūpesčius užgožia vienas – viso gyvenimoprasmės rūpestis. “Kaip žiūrima į mirtį, taip žiūrima įgyvenimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.195). Krikščioniškas Dievo išpažinimas sąlygoja angažavimąsiatitinkamai tiesos koncepcijai, kuri nulemia žmogaus pasirinkimąvienoje ar kitoje egzistencinėje situacijoje. Žmonės yra linkęmanyti, kad tiesos pažinimas yra galimas. Anot Girniaus, žmonėsdogmatiškai tiki, kad kiekvienas pažinimas savaimingai tikras,pasiekiąs tiesą. Vadinamojo sveiko proto nusistatymas šita prasme iryra dogmatizmas, pažiūra, kad kiekvienu pažinimu mes neklystamaipažystame tiesą. Kiekvienas žmogus turi savą tikėjimą tiesa. Tačiau ne kiekvienaspažinimas yra teisingas, tad žmogus yra atviras ne tik tiesosgalimybei, bet ir klaidos grėsmei. Žmogus gyvendamas tam tikrojekultūrinėje aplinkoje tam tikru laiku, mano, kad visi vertina jamrūpimus dalykus. Tačiau pakanka vien iš ten išeiti, kad
įsitikintume, jog skirtingose aplinkose skirtingu laiku tie patysdalykai suprantami skirtingai. Kadangi tiesa gali būti tik viena,tampa aišku, jog kažkur kažkada žmonės, natūraliai laikę savolaikmečio pažiūras teisingomis, klydo. Tai sudaro pagrindąskepticizmui, pažiūrai, pagal kurią joks mūsų pažinimas nepasiekiatikros tiesos. Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesospažinimas. Todėl žmogus pažindamas privalo būti kritiškas. Girniuskritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog žmogus gali klysti,nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negaliatskleisti tiesos. Nėra paprasta rasti tiesą. Tiesos istorija – taiir klaidų istorija. Nors tiesa neiskeičia, jos pažinimas kinta.Atskiri mokslai ieško savų tiesų, kurias gali patikrintiankstesnėmis pažintimis. Tuo tarpu filosofija ieško pačios Tiesos,kaip visų atskirųjų tiesų pagrindo, Tiesos, kuri baigtinio žmogausproto negali būti visai pažinta. Girnius teigia, jog tiesa nors irnegali būti pasiekiama kiekvienu pažinimu, tačiau taip pat ji nėraabsoliučiai neprieinama. Tiesos pažinimas yra galimas, nors visadagresia klaidos pavojus. Nenuilstamas tiesos ieškojimas teikia žmoguididybę, o praradus tikėjimą tiesa, prarandamas tikėjimas ir žmogumi.Dogmatinis ar skeptinis tiesos ieškojimas vienaip ar kitaipparalyžiuoja gyvenimą. Pirmasis virsta fanatizmu, o skepticizmas –abejingumu, atviru cinizmu. Sistemingiausiai egzistencinės tiesos kaip laisvo tikėjimosampratą, anot filosofo, išplėtojo K.Jaspersas. Girnius priimaJasperso loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesosskyrimą. Pasak Jasperso,loginės tiesos galioja visuotinai irnepriklauso nuo to, kas žmogus yra ir kaip jis gyvena. Tai kądiktuoja pažįstamoji tikrovė turime visi lygiai pripažinti.Moralinės tiesos iš mūsų reikalauja absoliučios ištikimybės. Šiomis
tiesomis grindžiamas ir “fizikos” bei “metafizikos” principas.Moksliniai duomenys reikalauja vien loginio pripažinimo. Kas kitayra metafizinė tiesa, kurią reikia pasisavinti ne tik logiškai, betir morališkai, vadinasi ją reikia ne tik pripažinti, bet irišpažinti. Tačiau Girnius nesutinka su Jaspersu, kai šis loginių iregzistencinių tiesų skyrimą nuveda iki skirtumo tarp žinojimo irtikėjimo. Anot Jasperso, loginis mąstymas teikia žinojimą, moralinis– metafizinis veda į tikėjimą, kuris drauge yra nežinojimas. Todėlmoralinė – metafizinė tiesa kupina netikrybės. Girniaus nuomone, netir metafizinės tiesos veda į žinojimą. Jis nepriima Jaspersoegzistencinės tiesos sampratos, pagrįstos asmenine ištikimybe.Išdavimas nepaliečia pačios tiesos. Tad ir išsižadėjimas neįrodo josklaidingumo. Mirdamas dėl savo įsitikinimų žmogus neįrodo jųteisingumo, tačiau parodo savo “…moralinę ryžtį vertinti tiesąaukščiau už gyvybę.[…]Besąlyginė ištikimybė padaro morališkaiteisų net tą, kuris objektyviai neturi tiesos”(Žmogus beDievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.444). Kiekvieną įsitikinimąlaikyti tiesa yra lygu neteisėtai pereiti iš moralinės į loginęplotmę. Ištikimybė įsistikinimams yra ne tiesos, o žmogaus matas.“Mirtis įrodo ne pačią tiesą, o tik tikėjimą tiesa”(Žmogus beDievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.445). Žmonės miršta už savoįsistikinimus, anot Girniaus, tik todėl, kad juose regi pačią tiesą.Skeptikai niekada netaps tiesos kankiniais: jie abejoja nelygstamatiesa, tad ir neturi pagrindo už ką mirti. Tuo tarpu žmogui be Dievovienokie ar kitokie idealai gali tapti pagrindu herojinei mirčiai. Lyginant Girniaus tiesos koncepciją su Maceinos, tampa aišku,jog pastarasis eina kitu keliu. Savo filosofinės tiesos sampratąMaceina kuria moderniosios filosofijos-hermeneutikos, kontekste.Filosofas stengiasi įrodyti, kad teigdami būtybę esant kūrinį,
interpretacijos keliu prieiname jos kūrėją – asmeninį Dievą. Taipadaryti leidžia interpretacinės tiesos pobūdis, Maceinos žodžiaistariant, “esmiškai laisvas nuo įrodymų”. Tačiau būtybės kūriniškumasiš anksto postuluojamas, o galutinis sprendimas – kad Dievas yrabūtybės kaip būtybės kūrėjas – prieštarauja hermeneutinėsfilosofijos postulatams, išvis neprileidžiančios galutiniosprendimo. Įrodydamas, kad tikėjimo Dievas yra aukščiausioji Būtis,Maceina grįžta į scholastinę tradiciją, besiremiančią prielaida, kadžmogus yra Dievo kūrinys ir paveikslas. Todėl tiesos klausimuGirnius daug nuoseklesnis už Maceiną, teigdamas vienintelę irneklystamą tiesą bei apribodamas laisvą pasirinkimą griežtąja prasmevienintelės tiesos rinkimuisi. Tuo tarpu Maceina, Jasperso pavyzdžiusupriešinęs mokslą ir filosofiją, drauge paneigęs metodo vaidmenįfilosofijoje bei gnoseologijos reikšmę, mėgina pasiekti Dievąontologiškai, naudodamasis modernios filosofijos priemonėmis. Tačiauinterpretacinės tiesos kelias neatveria scholastinio Dievo. Norintjo buvimą įrodyti, Maceinai norom nenorom tenka grįžti į scholastinętradiciją arba, kaip teigia Mickūnas, “į istorinę ir laikinęsampratą, kurios ribas jis norėjo peržengti” (A.Mickūnas.Išeivijosfilosofija//Metmenys,1986.-Nr52; p.133). Filosofijoje laisvės problema yra žinoma dar nuo antikos laikų,iš jos krikščionybės ji ir buvo paveldėta – perimta ir ištobulinta.Anot krikščioniškojo požiūrio, kaip moraliai atsakinga būtybė žmogusskirtingai nuo gyvūnų, egzistuoja tik todėl, kad jis turi jam Dievoduotą ypatybę – laisvą valią. Laisvės samprata ir sąvoka A.Maceinos filosofijoje apibrėžiamair įvardijama ne kaip medžiaginio, materialaus, o kaip dvasiniopasaulio kategorija. Kitaip tariant, laisvė yra kilusi ir į šįpasaulį atėjusi ne iš medžiaginio, materialaus, o iš idealiojo,antgamtiškojo dvasių pasaulio. Siekdamas laisvės žmogus, pasak
filosofo, privalo paisyti gamtos dėsnių ir kito asmens laisvės.Todėl jų atžvilgiu mes nesame laisvi. Tik santikyje su Dievu žmogustampa nevaržomas. Juo santikis su Dievu gilesnis, tuo pats asmuo yralaisvesnis. A.Maceinos filosofijos teigimu, valios laisvė – tai ne tik ir netiek žmogaus dvasios, jo nemirtingos sielos savybė. Tai substancija,kuriai esąs pavaldus absoliučiai visas dvasių pasaulis. Tai žmogausmedžiaginei prigimčiai nematomas ir negirdimas procesas. Laisvavalia, anot A.Maceinos, visada egzistuoja tik kaip be galotragiškos, dramatiškos situacijos. Kitaip tariant, valios laisvėbūtiškai dvasiniame lygmenyje – tai nuolatinė ontinio Gėrio irBlogio kova, kurios vienu iš komponentų visada esti konkretūs žmonėskaip doroviniai individai, o visi kartu – kaip visa žmonija. Taigi,anot A.Maceinos, gėrio ir blogio kova pasaulyje atsirado anksčiau,nei kad buvo sukurti pirmieji žmonės. Ši kova niekada nesibaigs ikipat pasaulio pabaigos. Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yratik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmogus negimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Gamtoje laisvės nėra, yra tikbūtinybė. Apsisprendimas neįmanomas ten, kur valdo determinizmas.Girnius teigia, jog laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi.Kiekvienas lygiai turi tik principinę laisvės galimybę, betfaktiškai šią galimybę kiekvienas aktualizuoja tiek, kiek jis ištiesų tampa savęs pačio versme pats save sukurdamas. Turėti savoesme laisvę reiškia būti pašauktam patį save sukurti. Pašauktas savesukurti, žmogus niekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiektitobulybę visam laikui. Tačiau savikūra negali tapti savivale. Pašaukti save sukurtižmonės neturėtų savęs suabsoliutinti. Laisvė nėra savivalėspateisinimas,o priešingai, atsakomybės reikalavimas. Suabsoliutintilaisvę tolygu jos nuvertinimui iki savivalės. Girnius teigia ne
laisvą, subjektyvią moralę, o laisvą žmogų. Žmogus išsiveržęs išgamtos, vietoj gamtinės būtinybės laisvės dėka atsiduria priešmoralinio apsisprendimo prievolę. Žmogus kuria save kaip moralinę asmenybę vadovaudamasismoraliniais principais. Jo laisvė turi būti nukreipta į vertybes.Taip kaip nėra vertybių be laisvės, taip ir laisvės nėra bevertybių. Pasak Girniaus, be vertybių laisvė sutaptų su gamtosspontaniškumu, paprasta savivale. Vertybės yra visų pareigųpagrindas. Ne negatyvūs draudimai, anot Girniaus, o gėrioentuziazmas yra moralės esmė. “Vertybės įprasmina laisvę, nesrealizuodamas vertybes savo gyvenime, pats žmogus tampa vertingabūtybe” (Žmogus be Dievo// J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.84). Žmoguslaisvas pasirinkti tiek gera, tiek bloga. Jis, galėdamas vertingaigyventi, nusikalsta tuščiai leisdamas laiką. Tad kur laisvė, ten yrair kaltės galimybė. Anot Girniaus, iliuziška laisvę absoliutintilaisve be kaltės, nes visada laisvė atvira kaltei tuo būdu, kad belaisvės nebūtų kaltės. Tačiau kalta yra ne pati žmogiškojiegzistencija, t.y. žmogus kaltas ne pačiu savo buvimu, o tiknusikreipimu nuo to, kuo privalo būti. Anot Girniaus, žmogauspaskirties klausimas yra pats pagrindinis ieškant atsakymo, kaipsave suprasti. Šiame klausime iškyla ryšys tarp žmogaus sampratos irnusistatymo Dievo atžvilgiu. Pasak Maceinos, Dievas žmogų sukūrė turėdamas labai aiškų irkonkretų tikslą – liudyti pasauliui ir žmogui save patį kaipvienintelę visos tikrovės egzistavimo priežastį. Todėl irdieviškumo kiekviename žmoguje yra tiek, kiek iš šios valiossampratos išplaukiančio supratimo, kad esame būtent tokie, o nekitokie, ir kad tai sutampa su doroviniu moraliniu, pasaulėžiūriniuasmenybės apsisprendimu kaip egzistavimo šiame pasaulyje būdu. Liudydamas save Dievas dalyvaująs kiekviename žmogaus dorovinio
pasirinkimo bei apsisprendimo akte. Žmogus iš esmės visada yrareginti ir jaučianti būtybė. Dievo nematomumas jam visadapasireiškia kaip Jo buvimo netikrumo grėsmė, kuri pagundos momentuatskleidžia įsitikinimų trapumą. Nelaimės, ligos, visi įmanomipraradimai, pasaulio neteisingumas, abejingumas, žmogaus kūno irdvasios kančios, smurtas ir prievarta- tai, anot A.Maceinos,amžinieji abejojančių Dievo egzistavimu bei Jo teisingumuargumentai. Žmogus iš tikrųjų neturi jokios kitos laisvės, kaip tiklaisvę doroviškai pasirinkti: su Dievu ar prieš Dievą. Tokspasirinkimas nieko kito nereiškia, kaip tik laisvą dorovinioindivido galimybę apsispręsti už gėrį ar už blogį šiame pasaulyje. Anot A.Maceinos, krikščionybė yra paskutinis žmonijos išganymotarpsnis. Jokia kita religija arba santykiu su Dievu krikščionybėspakeisti negalima, nes nieko negalima pastatyti vietoje asmeninėsDievo vienybės su žmogumi. Asmeninė žmogaus ir Dievo vienovėkrikščionybėjeskleidžiasi jau ne per gamtą, ir netgi ne per Dievoišrinktosios tautos istoriją, o per žmogaus dorinį santykį su Dievuir kitu žmogumi. Šis santykis – tai pasitikėjimas vienas kitu irmeilė. Pasak filosofo, tikėjimo ir netikėjimo, teizmo ir ateizmo,religijos ir mokslo santykių problema išlieka aktuali dėl tikrovėssekuliarizacijos (nudievinimo) proceso ir dėl pačios dvasios, kaipontoetinės substancijos, prigimties. Sekuliarizacijos procesoistorinį dramatiškumą sąlygoja ne paties Dievo, bet žmogausdorovinis ir intelektualinis ribotumas, nes visa, kas yra sena iratgyvenę, žmonių valia ir galia dar siekia egzistuoti. Pavyzdžiufilosofas pateikia judaizmą, kurį esą tikrovės sekuliarizacijosprocesas jau seniai yra paneigęs krikščionybės, Jėzaus Kristausapreikštos žmonijai religijos, pavidalu. Mokslo ir religijosprieštaringumas taip pat esąs tik tariamas, kaip iš pačių žmoniųtamsumo ir tarpusavio nesupratimo išplaukiąs konfliktiškumas.
Mokslas gamtoje ir istorijoje galįs pažinti tik tai, iš kur Dievasyra galutinai pasitraukęs kaip savęs paties žmonijai liudijimolauko. Pradžioje tai buvusios gamtmeldiškosios religijos, kuriosegamtos reiškiniai žmogui buvę ne kas kita,kaip Dievo jam siunčiamiženklai, bei savęs ir savo valios ludijimai (Senajame Testamenteliepsnojantis Mozės dykumoje regėtas krūmas). Pasak A.Maceinos, Dievo ir žmogaus tarpusavio santykiai būnadramatiški ir dėl trečiosios priežasties, kuri ir pavertė žmonijosbūtį istorija. “Dievažmogiškoji kūryba istorijoje yra pagrindiniselementas. Istorija iš esmės yra religinio pobūdžio” (Prometėjizmoproblema, p.450 //A.Maceina.Raštai,II.V.1992). Žmogus, anotA.Maceinos, paties gyvenimo yra verčiamas tam tikru būdu nusistatytišito religinio charakterio atžvilgiu: jį pripažinti (kaipšv.Augustinas) arba jį paneigti, pradėti su juo kova ir pabaigtiLikimo tikėjimu kaip Spengleris. Pirmas nusistatymas, pasakfilosofo, veda žmogų į teizmą, o antrasis – į prometėjizmą. Prometėjizmo sąvoką A.Maceina suvokia labai savitai. Tradiciškaiprometėjizmas suprantamas kaip dievų ir pudievių maištas prieš kitusdievus ir pusdievius, o tikrąja prometėjiškosios dvasios išraiškalaikoma Aischilo tragedija “Prikaltasis Prometėjas”. Filosofasteigia, jog Aischilas prometėjiškosios idėjos nesugalvojo, o tikperėmėm iš graikų dvasios, suteikdamas jai literatūrinę meninęformą. A.Maceina prometėjiškumo sampratą suabsoliutina tiekm, kadkonstatuoja ją esant gyvą pačioje žmonijoje. Jo nuomone, žmoguslinkęs savo teigimu visada sukilti prieš Kūrėją. Ir tai buvo gyvavisų laikų žmogaus sąmonėje, tuo žavėjosi visų laikų literatūrosmeno kūrėjai. Prometėjiškumo idėją filosofas kildina iš antgamtiniopasaulio. Kadangi prometėjiškumas išplaukia iš žmogaus valios
laisvės principo, tai jį, A.Maceinos nuomonė, tiek pasaulio iržmogaus prigimtyje, o ypač kultūroje, numatė pats Dievas. Pirmiejižmonės, Adomas ir Ieva, rojuje prometėjiškąjį maištingumą išgyvenępirmiausia kaip jų pačios laisvos valios ir galios trūkumą,pasireiškiantį jų būtiškuoju ribotumu, dorovine, intelektualine irgaliausiai fizine nuo jo priklausomybe. Paneigus Dievo pranašumą arnet jo egzistavimą, visų šių trūkumų galima išvengti. AnotA.Maceinos, taip elgiasi “prometėjiškumo” dvasios apsėsti tokie kaiprusų literatūros herojai Antikristas (rusų filosofo V.Solovjovolegendos apie antikristą A.Maceinos metafizinis variantas) arbaDidysis inkvizitorius (rusų rašytojo F.Dostojevskio legendos apieDidįjį inkvizitorių A.Maceinos metafizinis variantas) [Cor inquietum// A.Maceina.Raštai III. V.1990]. Kūrybingiausi Girniaus metai buvo Vokietijoje ir iš pradžiųAmerikoje. Jis nemėgino ieškotis darbo Amerikos universitetuose.Nors domėjosi kitų sričių mokslininkų darbais apie žmogų ir joaplinką, tačiau liko abejingas anglosaksų filosofijai. Anglosaksųfilosofija jokio poveikio nepadarė ir Maceinai. Jis visų pirmabandydamas nagrinėti būties problemą, natūraliai linko į didžiąjąvokiečių filosofinę tradiciją bei į pastarosios atmainą – rusųreliginę filosofiją. Maceinos vienareikšmio ontologiškumo siekisneleidžai jo tapatinti su M.Scheleriu, K.Jaspersu. Dievažmogiškumoidėja ir ontologinis klausimų kėlimo būdas buvo pamatiniai AntanoMaceinos ir rusų religinės filosofijos sąlyčio taškai. Lietuviųfilosofas buvo pakankamai savarankiškas, todėl tos idėjos nebuvoperimtos mechaniškai. Be to Maceinos požiūris į rusų religinęfilosofiją laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. Kalbant apiejo ir Girniaus santykį su XX amžiaus egzistencializmu, reiktųpažymėti, jog jie, kaip ir daugelis šios filosofijos atstovų(išskyrus J.P.Sartre’ą), bandė atsikratyti egzistencialisto vardo.
Maceinos ir Girniaus filosofavimas vienaip ar kitaip įvairiu laikuskirtingai atspindėjo egzistencijos filosofijos idėjas.

IŠVADOS

A.Maceinos filosofijoje žmogus visada ir visur yra su kažkuo: suDievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimu ir t.t.Taigi jošviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikia eiti toli, kadatrastų Dievą. Tuo tarpu Girnius leidžia savo filosofijos Dievuibūti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo tikėjimas visa pakelia irsu nerimu žvelgia į žmogų be Dievo. Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi nemetafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievąžmogui pažinti protu. Filosofas suvokia Dievo klausimą kaipkiekvieno žmogaus pagrindinį egzistencinį rūpestį. ApsisprendimasDievo atžvilgiu nulemia žmogaus požiūrį į patį save. Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesospažinimas, tačiau kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jogžmogus gali klysti, nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekadažmogus negali atskleisti tiesos. Sistemingiausiai egzistencinėstiesos kaip laisvo tikėjimo sampratą, anot filosofo, išplėtojoK.Jaspersas loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesosskyrime. Jis nepriima Jasperso egzistencinės tiesos sampratos,pagrįstos asmenine ištikimybe. Išdavimas nepaliečia pačios tiesos.Tad ir išsižadėjimas neįrodo jos klaidingumo. Lyginant Girniaustiesos koncepciją su Maceinos, tampa aišku, jog pastarasis eina kitukeliu. Maceina stengiasi įrodyti, kad teigdami būtybę esant kūrinį,interpretacijos keliu prieiname jos kūrėją – asmeninį Dievą. Taipadaryti leidžia interpretacinės tiesos pobūdis. Tačiau tiesosklausimu Girnius daug nuoseklesnis už Maceiną, teigdamas vienintelęir neklystamą tiesą bei apribodamas laisvą pasirinkimą griežtąjaprasme vienintelės tiesos rinkimuisi. Tuo tarpu Maceina, Jaspersopavyzdžiu supriešinęs mokslą ir filosofiją, drauge paneigęs metodo

vaidmenį filosofijoje bei gnoseologijos reikšmę, mėgina pasiektiDievą ontologiškai, naudodamasis modernios filosofijos priemonėmis. Laisvės samprata ir sąvoka A.Maceinos filosofijoje apibrėžiama irįvardijama ne kaip medžiaginio, materialaus, o kaip dvasiniopasaulio kategorija. Siekdamas laisvės žmogus, pasak filosofo,privalo paisyti gamtos dėsnių ir kito asmens laisvės. Todėl jųatžvilgiu mes nesame laisvi. Tik santykyje su Dievu žmogus tampanevaržomas. Juo santykis su Dievu gilesnis, tuo pats asmuo yralaisvesnis. Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yratik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmonės negimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Girnius teigia, jog laisvėyra tai, kas žmogų padaro žmogumi. Pašauktas save sukurti, žmogusniekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiekti tobulybę visamlaikui. Anglosaksų filosofija nepadarė jokio poveikio nei Girniui, neiMaceinai. Pastarasis visų pirma bandydamas nagrinėti būtiesproblemą, natūraliai linko į didžiąją vokiečių filosofinę tradicijąbei į pastarosios atmainą – rusų religinę filosofiją. Kalbant apieMaceinos ir Girniaus santykį su XX amžiaus egzistencializmu, reiktųpažymėti, jog jie, kaip ir daugelis šios filosofijos atstovų(išskyrus J.P.Sartre’ą), bandė atsikratyti egzistencialisto vardo.Maceinos ir Girniaus filosofavimas vienaip ar kitaip įvairiu laikuskirtingai atspindėjo egzistencijos filosofijos idėjas.

ŠALTINIAI Girnius Juozas. Raštai II. V,1994. Maceina Antanas. Raštai II. V,1992. Maceina Antanas. Raštai III. V,1990. Maceina Antanas. Raštai VII. V,1994.

LITERATŪRA

Balčius Jonas. Antanas Maceina – krikščioniškojo egzistencializmopradininkas. // Logos. Nr.35.2003 spalis-gruodis. Butkus Petras. Antano Maceinos filosofinių pažiūrų ištakos irkontekstas. // Filosofija, sociologija.1998.Nr.3. Mickūnas Algis.Išeivijos filosofija //Metmenys,1986.-Nr52. Sverdiolas Arūnas. Antano Maceinos filosofinis kelias//Švyturys,1989-19. Sverdiolas Arūnas. Juozas Girnius-kartos filosofas //Naujasisžidinys.1991 Nr.1. Sverdiolas Arūnas. Kuriant dvasinės erdvės Lietuvą //Naujasis

židinys.1995, spalis. Šliogeris Arvydas. Autentiškiausias (ir galbūt vienintelis) mūsųmąstytojas // Šiaurės atėnai. Nr.11(305)1996 03 16. Šliogeris Arvydas. Juozas Girnius ir egzistencinė filosofija//Juozas Girnius.Raštai I. V.1991. Tumėnaitė Rūta. Juozo Girniaus egzistencializmas //Naujasisžidinys.1995, spalis.

http://www.xxamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20031001/2-1.html