Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija

A. Krevnevičius SM 3/7

Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija

Filosofijos referato PLANAS

I. Įvadas

II. A.Maceinos ir J.Girniaus krikščioniškoji filosofija

1. Žmogaus santykis su Dievu

2. Tiesos problema

3. Laisvės problema

III. Maceinos ir Girniaus filosofijos ištakos ir kontekstas

IV. Išvados

V. Literatūra

Antanas Maceina (1908-1988) ir Juozas Girnius (1915-1994) –
vieni žymiausių lietuvių išeivijos filosofų. Susiklosčiusios
gyvenimo sąlygos, aplinka ir gyventas laikotarpis lėmė jiems būti
krikščioniškojo egzistencializmo atstovais. Nors abiejų filosofija
persmelkta katalikiškų pažiūrų, tačiau skiriasi. Juozą Girnių būtų
galima laikyti liberalesnės krikščioniškosios filosofijos atstovu, o
Antaną Maceiną – konservatyvesnės.

Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, net
ne į tikėjimo ramybėje esantį miirtingąjį, o į žmogų, kuris visas
pasinėręs į laikinybės sąmonę, į žmogų be Dievo. Turbūt todėl jo
filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu. Tuo tarpu Maceinos
filosofavimas nerūpestingas ir neegzistencinis. Jam krikščioniškoji
orentacija ir krikščioniškoji filosofija yra tarsi savaime
suprantamas dalykas, absoliuti ir nekvestionuojama tiesa. Maceina
buvo vienas iš nedaugelio tarpukario Lietuvos mąstytojų, kuris, net
ir gyvendamas emigracijoje, laikėsi nuostatos, jog Šventasis Raštas
– tai abejonių nekelianti Dievo žodžių visuma. Šia prasme kievienu
tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento žodžiu ar teiginiu jis
naudojosi kaip absoliučia tiesa, kuriai negali prilygti jokia kita –
nei iš gamtos mookslų, nei iš kurio nors filosofų raštų paimta
mintis. Ypač tais atvejais, kai tai yra teiginys šiomis Šventojo
Rašto tiesomis abejojantis ar joms prieštaraujantis. Taigi tam tikra
intelektualinio nepakantumo atmosfera kitaip manantiems būdinga
visiems Maceinos kūriniams. Šia prasme neprieštaringumo Šventajam
Raštui nuostata A.Maceinai yra tapusi ab

bsoliučiai intelektualine ir
dorovine mąstytojo kūrybinės saviraiškos dogma, vertybe ir nuostata,
prie kurios mąstytojas verčia prisiderinti kitus. Su
nesutinkanačiais jis ne tik aistringai polemizuoja, ginčijasi, juos
neigia, bet prireikus ir atsiriboja. Tai nulemia filosofo poleminį
monologinį filosofinių tekstų pobūdį ir voliuntaristinį polinkį į
teosofinį grožinės literatūros, meno kūrinių interpretavimą.

A.Maceinos filosofijoje žmogus nėra vienišas nei kaip kalba, nei
kaip lemtis, likimas, t.y. kaip egzistencija. Jis visada ir visur
yra su kažkuo: su Dievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimu
ir t.t.Taigi jo šviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikia
eiti toli, kad atrastų Dievą. Jis nuo pat pradžių yra Maceinos
filosofinės minties ‘rūmo’ pamatas. Tuo tarpu Girnius leidžia savo
filosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo
tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo.
Maceina pratesia, jog šiurpus yra gyvenimas be Dievo, bbet dar
šiurpesnis gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Tikinčiojo
egzistencija tokiu atveju būtų pasibaisėtina saviapgaulė. Maceinos
nuomone, žmogus Dievą gali rasti tik būtyje, ne savo sąmonėje, net
jei ši sąmonė ir būtų labai nelaiminga bei neprasminga. Jeigu Dievas
yra, jis turi turėti ryšio su būtimi. Jeigu jis turi ryšio su
būtimi, jis gali būti proto sklaida būtyje ir rastas. Jeigu būties
sklaida Dievo neranda, tai reiškia, kad jo išviso nėra, nes Dievas
neturi jokio ryšio su būtimi.

A.Maceinos būties mąstymas – tai mąstymas laukiant ir
pasitikint. Laukimas ir pasitikėjimas – pamatiniai
A.Maceinos
krikščioniškojo egzistencializmo postulatai. Tai ir yra esminė
krikščioniškojo egzistencializmo ypatybė, išskirianti ar atskirianti
jį nuo heidegeriškojo ar sartriškojo pasaulėžiūrinės orientacijos
mąstytojų. Dvi pamatinės jungtys, siejančios atskirą individą kaip
žmogų su pasauliu ir su būtimi – tai visada šalia esantis kitas
žmogus ir Dievas. To užtenka, kad būtis ir būtiškumas nustotų būti
vien tik bauginanti tuštuma, kurioje ar už kurios jau nieko nėra.

Kiekvieno iš mūsų kaip individo santykis su kitu žmogumi, o juo
labiau su Dievu, pripildo mūsų egzistenciją nenusakomo ir
neišreiškiamo dvasinio turinio – meilės, rūpesčio ir atsakomybės.
Žmogiškoji egzistencija, žmogiškoji būtis pasaulyje Maceinai nėra
tik tuščios sąvokos ar abstrakcijos, nes būtent jas, kaip
nemirtingosios mūsų sielos ekvivalentus, mes visada turime realią
galimybę paaukoti Dievui.

Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi ne
metafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievą
žmogui pažinti protu (be abejo su tam tikra išlyga, nes žmogiškasis
protas nėra pajėgus aprėpti Absoliutą). Tai, kas protu nepažįstama,
yra paslaptis, o paslaptis tegali būti išpažįstama.

Dievo klausimu Maceina laikėsi kenozės koncepcijos. Žmogus
pajėgia pažinti tik apsiribojusį Dievą, nes tik tada jis sueina su
Dievu į abipusį santykį. Absoliuti transcendencija sunaikintų žmogų
kaip “Aš”, tuo tarpu žmogaus egzistencija yra laisva apsispręsti
Dievo atžvilgiu.

Žmogaus santykis ir sąjunga su Dievu, kad ir kokia dramatiška ar
tragiška ji būtų, atsiskleidžia kaip pamatinė dorovinė,
pasaulėžiūrinė A.Maceinos filosofavimo konstanta. Tai ir visos
žmogiškosios egzistencijos, buities ir būties konstanta, nes tai –
ir ki
iekviena žmogaus gyvenimo akimirka. Žmogus susaistytas su Dievu
ne tik savo prigimtimi, bet ir kaip Jo valios ir galios pasaulyje
išraiška, t.y. ir kaip kūrinys, ir kaip kūrėjas. Žmogus yra
susaistytas su Dievu ne tik per savo gimimą, gyvenimą ir mirtį, bet
ir per dieviškosios moralės, t.y. Dievo ir artimo meilės Įstatymo,
raidę ir dvasią. Galiausiai žmogus yra susaistytas su Dievu ir per
mirtį kaip amžinojo gyvenimo viltį Dievo akivaizdoje.

Girnius lieka metafizikas tikrąja prasme. Neatmesdamas
tomistinių Dievo buvimo įrodymų, jis neišsitenka egzistencializmo
rėmuose. Girniaus nuomone, protas gali peržengti juslinę patirtį,
reikalaudamas patirtinės tikrovės baigtinybę pagrįsti nebaigtinybe,
t.y. priežastingumo dėsnį taikyti už juslinės patirties plotmės.
Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinį
egzistencinį rūpestį. “Savęs įprasminimo rūpestis ir Dievo
ieškojimas yra susiję, nes žmogaus klausimas implikuoja Dievo
klausimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78).
Keldamas savo galutinės paskirties klausimą žmogus vienaip ar kitaip
sprendžia ir Dievo klausimą. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu nulemia
žmogaus požiūrį į patį save.

“Dvasinė žmogaus prigimtis, moralinė sąmonė ir amžinybės ilgesys
yra tie pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos faktai, kurie
žmogaus klausimą paverčia drauge ir Dievo klausimu”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78). Girniaus teigimu, tik
dvasinės prigimties dėka žmogus pajėgia peržengti laiko horizontą ir
atsiverti amžinybės perspektyvai. Dvasinė prigimtis palaiko žmoguje
moralinio tyrumo ir amžinybės ilgesį. Ilgėtis amžinybės – tai
ilgėtis tobulybės. Kiekvienas žmogus, tiek krikščionis, tiek
ateistas, ilgisi nemirtingumo. Anot Girniaus, degdami nemirtingumo
ilgesiu žmonės savotiškai dega ilgesiu Dievui, nepaisant ti
iki juo ar
neigia. “Žmogus savotiškai liudija Dievą ir tada, kai jį
neigia”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.27) –
pagrindinė Girniaus studijos apie žmogų be Dievo mintis. Pasak
filosofo, nėra nieko, kas Dievo neliudytų. Visi jo kūriniai liudija
Dievą. Girnius neatmeta galimybės Dievą pažinti protu. Tačiau,
“kadangi Dievas pažįstamas kaip nelygstama Paslaptis, santykis su
Dievu visada yra daugiau negu tik paprastas pažinimas”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.24).

Labiausiai Dievą liudija pats žmogus savo dvasine ir kūrybine
prigimtimi, besiveržiančia begalybėn. Žmogus be dievo liudija jį
savo ateistine gyvenimo tuštuma. Tai ypač ryšku tokiose ribinėse
situacijose kaip mirtis. Tikintįjį guodžia viltis, kad baigus
žemiškąjį gyvenimą, prasidės pomirtinis gyvenimas be kančios. O
žmogus gyvenantis be Dievo santykyje su mirtimi, anot Girniaus, turi
tris galimybes. Tai – slėptis nuo mirties (Schopenhaueris), atvirai
sutikti mirtį (Heideggeris) arba mirties prasmės suvokimas kaip
beprasmybė (Sartre).

Anot Girniaus, tik mirtis įvertins ir pasvers žmogiškojo
pašaukimo vykdymą. Ji yra žmogiškojo buvimo pasaulyje sąlyga ir šia
prasme tiesiogiai priklauso žmogaus gyvenimui. Mirtis žadina žmogų
ieškoti savojo buvimo prasmės. Žmogiškasis būties klausimas susijęs
su mirties klausimu, nes jis visu savo aštrumu iškyla tik mirties
akivaizdoje. Visus gyvenimo rūpesčius užgožia vienas – viso gyvenimo
prasmės rūpestis. “Kaip žiūrima į mirtį, taip žiūrima į
gyvenimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.195).

Krikščioniškas Dievo išpažinimas sąlygoja angažavimąsi
atitinkamai tiesos koncepcijai, kuri nulemia žmogaus pasirinkimą
vienoje ar kitoje egzistencinėje situacijoje. Žmonės yra linkę
manyti, kad tiesos pažinimas yra galimas. Anot Girniaus, žmonės
dogmatiškai tiki, kad kiekvienas pažinimas savaimingai tikras,
pasiekiąs tiesą. Vadinamojo sveiko proto nusistatymas šita prasme ir
yra dogmatizmas, pažiūra, kad kiekvienu pažinimu mes neklystamai
pažystame tiesą.

Kiekvienas žmogus turi savą tikėjimą tiesa. Tačiau ne kiekvienas
pažinimas yra teisingas, tad žmogus yra atviras ne tik tiesos
galimybei, bet ir klaidos grėsmei. Žmogus gyvendamas tam tikroje
kultūrinėje aplinkoje tam tikru laiku, mano, kad visi vertina jam
rūpimus dalykus. Tačiau pakanka vien iš ten išeiti, kad
įsitikintume, jog skirtingose aplinkose skirtingu laiku tie patys
dalykai suprantami skirtingai. Kadangi tiesa gali būti tik viena,
tampa aišku, jog kažkur kažkada žmonės, natūraliai laikę savo
laikmečio pažiūras teisingomis, klydo. Tai sudaro pagrindą
skepticizmui, pažiūrai, pagal kurią joks mūsų pažinimas nepasiekia
tikros tiesos.

Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesos
pažinimas. Todėl žmogus pažindamas privalo būti kritiškas. Girnius
kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog žmogus gali klysti,
nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali
atskleisti tiesos. Nėra paprasta rasti tiesą. Tiesos istorija – tai
ir klaidų istorija. Nors tiesa neiskeičia, jos pažinimas kinta.
Atskiri mokslai ieško savų tiesų, kurias gali patikrinti
ankstesnėmis pažintimis. Tuo tarpu filosofija ieško pačios Tiesos,
kaip visų atskirųjų tiesų pagrindo, Tiesos, kuri baigtinio žmogaus
proto negali būti visai pažinta. Girnius teigia, jog tiesa nors ir
negali būti pasiekiama kiekvienu pažinimu, tačiau taip pat ji nėra
absoliučiai neprieinama. Tiesos pažinimas yra galimas, nors visada
gresia klaidos pavojus. Nenuilstamas tiesos ieškojimas teikia žmogui
didybę, o praradus tikėjimą tiesa, prarandamas tikėjimas ir žmogumi.
Dogmatinis ar skeptinis tiesos ieškojimas vienaip ar kitaip
paralyžiuoja gyvenimą. Pirmasis virsta fanatizmu, o skepticizmas –
abejingumu, atviru cinizmu.

Sistemingiausiai egzistencinės tiesos kaip laisvo tikėjimo
sampratą, anot filosofo, išplėtojo K.Jaspersas. Girnius priima
Jasperso loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesos
skyrimą. Pasak Jasperso,loginės tiesos galioja visuotinai ir
nepriklauso nuo to, kas žmogus yra ir kaip jis gyvena. Tai ką
diktuoja pažįstamoji tikrovė turime visi lygiai pripažinti.
Moralinės tiesos iš mūsų reikalauja absoliučios ištikimybės. Šiomis
tiesomis grindžiamas ir “fizikos” bei “metafizikos” principas.
Moksliniai duomenys reikalauja vien loginio pripažinimo. Kas kita
yra metafizinė tiesa, kurią reikia pasisavinti ne tik logiškai, bet
ir morališkai, vadinasi ją reikia ne tik pripažinti, bet ir
išpažinti. Tačiau Girnius nesutinka su Jaspersu, kai šis loginių ir
egzistencinių tiesų skyrimą nuveda iki skirtumo tarp žinojimo ir
tikėjimo. Anot Jasperso, loginis mąstymas teikia žinojimą, moralinis
– metafizinis veda į tikėjimą, kuris drauge yra nežinojimas. Todėl
moralinė – metafizinė tiesa kupina netikrybės. Girniaus nuomone, net
ir metafizinės tiesos veda į žinojimą. Jis nepriima Jasperso
egzistencinės tiesos sampratos, pagrįstos asmenine ištikimybe.
Išdavimas nepaliečia pačios tiesos. Tad ir išsižadėjimas neįrodo jos
klaidingumo. Mirdamas dėl savo įsitikinimų žmogus neįrodo jų
teisingumo, tačiau parodo savo “.moralinę ryžtį vertinti tiesą
aukščiau už gyvybę.[.]Besąlyginė ištikimybė padaro morališkai
teisų net tą, kuris objektyviai neturi tiesos”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.444). Kiekvieną įsitikinimą
laikyti tiesa yra lygu neteisėtai pereiti iš moralinės į loginę
plotmę. Ištikimybė įsistikinimams yra ne tiesos, o žmogaus matas.
“Mirtis įrodo ne pačią tiesą, o tik tikėjimą tiesa”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.445). Žmonės miršta už savo
įsistikinimus, anot Girniaus, tik todėl, kad juose regi pačią tiesą.
Skeptikai niekada netaps tiesos kankiniais: jie abejoja nelygstama
tiesa, tad ir neturi pagrindo už ką mirti. Tuo tarpu žmogui be Dievo
vienokie ar kitokie idealai gali tapti pagrindu herojinei mirčiai.

Lyginant Girniaus tiesos koncepciją su Maceinos, tampa aišku,
jog pastarasis eina kitu keliu. Savo filosofinės tiesos sampratą
Maceina kuria moderniosios filosofijos-hermeneutikos, kontekste.
Filosofas stengiasi įrodyti, kad teigdami būtybę esant kūrinį,
interpretacijos keliu prieiname jos kūrėją – asmeninį Dievą. Tai
padaryti leidžia interpretacinės tiesos pobūdis, Maceinos žodžiais
tariant, “esmiškai laisvas nuo įrodymų”. Tačiau būtybės kūriniškumas
iš anksto postuluojamas, o galutinis sprendimas – kad Dievas yra
būtybės kaip būtybės kūrėjas – prieštarauja hermeneutinės
filosofijos postulatams, išvis neprileidžiančios galutinio
sprendimo. Įrodydamas, kad tikėjimo Dievas yra aukščiausioji Būtis,
Maceina grįžta į scholastinę tradiciją, besiremiančią prielaida, kad
žmogus yra Dievo kūrinys ir paveikslas. Todėl tiesos klausimu
Girnius daug nuoseklesnis už Maceiną, teigdamas vienintelę ir
neklystamą tiesą bei apribodamas laisvą pasirinkimą griežtąja prasme
vienintelės tiesos rinkimuisi. Tuo tarpu Maceina, Jasperso pavyzdžiu
supriešinęs mokslą ir filosofiją, drauge paneigęs metodo vaidmenį
filosofijoje bei gnoseologijos reikšmę, mėgina pasiekti Dievą
ontologiškai, naudodamasis modernios filosofijos priemonėmis. Tačiau
interpretacinės tiesos kelias neatveria scholastinio Dievo. Norint
jo buvimą įrodyti, Maceinai norom nenorom tenka grįžti į scholastinę
tradiciją arba, kaip teigia Mickūnas, “į istorinę ir laikinę
sampratą, kurios ribas jis norėjo peržengti” (A.Mickūnas.Išeivijos
filosofija//Metmenys,1986.-Nr52; p.133).

Filosofijoje laisvės problema yra žinoma dar nuo antikos laikų,
iš jos krikščionybės ji ir buvo paveldėta – perimta ir ištobulinta.
Anot krikščioniškojo požiūrio, kaip moraliai atsakinga būtybė žmogus
skirtingai nuo gyvūnų, egzistuoja tik todėl, kad jis turi jam Dievo
duotą ypatybę – laisvą valią.

Laisvės samprata ir sąvoka A.Maceinos filosofijoje apibrėžiama
ir įvardijama ne kaip medžiaginio, materialaus, o kaip dvasinio
pasaulio kategorija. Kitaip tariant, laisvė yra kilusi ir į šį
pasaulį atėjusi ne iš medžiaginio, materialaus, o iš idealiojo,
antgamtiškojo dvasių pasaulio. Siekdamas laisvės žmogus, pasak
filosofo, privalo paisyti gamtos dėsnių ir kito asmens laisvės.
Todėl jų atžvilgiu mes nesame laisvi. Tik santikyje su Dievu žmogus
tampa nevaržomas. Juo santikis su Dievu gilesnis, tuo pats asmuo yra
laisvesnis.

A.Maceinos filosofijos teigimu, valios laisvė – tai ne tik ir ne
tiek žmogaus dvasios, jo nemirtingos sielos savybė. Tai substancija,
kuriai esąs pavaldus absoliučiai visas dvasių pasaulis. Tai žmogaus
medžiaginei prigimčiai nematomas ir negirdimas procesas. Laisva
valia, anot A.Maceinos, visada egzistuoja tik kaip be galo
tragiškos, dramatiškos situacijos. Kitaip tariant, valios laisvė
būtiškai dvasiniame lygmenyje – tai nuolatinė ontinio Gėrio ir
Blogio kova, kurios vienu iš komponentų visada esti konkretūs žmonės
kaip doroviniai individai, o visi kartu – kaip visa žmonija. Taigi,
anot A.Maceinos, gėrio ir blogio kova pasaulyje atsirado anksčiau,
nei kad buvo sukurti pirmieji žmonės. Ši kova niekada nesibaigs iki
pat pasaulio pabaigos.

Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yra
tik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmogus ne
gimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Gamtoje laisvės nėra, yra tik
būtinybė. Apsisprendimas neįmanomas ten, kur valdo determinizmas.
Girnius teigia, jog laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi.
Kiekvienas lygiai turi tik principinę laisvės galimybę, bet
faktiškai šią galimybę kiekvienas aktualizuoja tiek, kiek jis iš
tiesų tampa savęs pačio versme pats save sukurdamas. Turėti savo
esme laisvę reiškia būti pašauktam patį save sukurti. Pašauktas save
sukurti, žmogus niekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiekti
tobulybę visam laikui.

Tačiau savikūra negali tapti savivale. Pašaukti save sukurti
žmonės neturėtų savęs suabsoliutinti. Laisvė nėra savivalės
pateisinimas,o priešingai, atsakomybės reikalavimas. Suabsoliutinti
laisvę tolygu jos nuvertinimui iki savivalės. Girnius teigia ne
laisvą, subjektyvią moralę, o laisvą žmogų. Žmogus išsiveržęs iš
gamtos, vietoj gamtinės būtinybės laisvės dėka atsiduria prieš
moralinio apsisprendimo prievolę.

Žmogus kuria save kaip moralinę asmenybę vadovaudamasis
moraliniais principais. Jo laisvė turi būti nukreipta į vertybes.
Taip kaip nėra vertybių be laisvės, taip ir laisvės nėra be
vertybių. Pasak Girniaus, be vertybių laisvė sutaptų su gamtos
spontaniškumu, paprasta savivale. Vertybės yra visų pareigų
pagrindas. Ne negatyvūs draudimai, anot Girniaus, o gėrio
entuziazmas yra moralės esmė. “Vertybės įprasmina laisvę, nes
realizuodamas vertybes savo gyvenime, pats žmogus tampa vertinga
būtybe” (Žmogus be Dievo// J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.84). Žmogus
laisvas pasirinkti tiek gera, tiek bloga. Jis, galėdamas vertingai
gyventi, nusikalsta tuščiai leisdamas laiką. Tad kur laisvė, ten yra
ir kaltės galimybė. Anot Girniaus, iliuziška laisvę absoliutinti
laisve be kaltės, nes visada laisvė atvira kaltei tuo būdu, kad be
laisvės nebūtų kaltės. Tačiau kalta yra ne pati žmogiškoji
egzistencija, t.y. žmogus kaltas ne pačiu savo buvimu, o tik
nusikreipimu nuo to, kuo privalo būti. Anot Girniaus, žmogaus
paskirties klausimas yra pats pagrindinis ieškant atsakymo, kaip
save suprasti. Šiame klausime iškyla ryšys tarp žmogaus sampratos ir
nusistatymo Dievo atžvilgiu.

Pasak Maceinos, Dievas žmogų sukūrė turėdamas labai aiškų ir
konkretų tikslą – liudyti pasauliui ir žmogui save patį kaip
vienintelę visos tikrovės egzistavimo priežastį. Todėl ir
dieviškumo kiekviename žmoguje yra tiek, kiek iš šios valios
sampratos išplaukiančio supratimo, kad esame būtent tokie, o ne
kitokie, ir kad tai sutampa su doroviniu moraliniu, pasaulėžiūriniu
asmenybės apsisprendimu kaip egzistavimo šiame pasaulyje būdu.

Liudydamas save Dievas dalyvaująs kiekviename žmogaus dorovinio
pasirinkimo bei apsisprendimo akte. Žmogus iš esmės visada yra
reginti ir jaučianti būtybė. Dievo nematomumas jam visada
pasireiškia kaip Jo buvimo netikrumo grėsmė, kuri pagundos momentu
atskleidžia įsitikinimų trapumą. Nelaimės, ligos, visi įmanomi
praradimai, pasaulio neteisingumas, abejingumas, žmogaus kūno ir
dvasios kančios, smurtas ir prievarta- tai, anot A.Maceinos,
amžinieji abejojančių Dievo egzistavimu bei Jo teisingumu
argumentai. Žmogus iš tikrųjų neturi jokios kitos laisvės, kaip tik
laisvę doroviškai pasirinkti: su Dievu ar prieš Dievą. Toks
pasirinkimas nieko kito nereiškia, kaip tik laisvą dorovinio
individo galimybę apsispręsti už gėrį ar už blogį šiame pasaulyje.

Anot A.Maceinos, krikščionybė yra paskutinis žmonijos išganymo
tarpsnis. Jokia kita religija arba santykiu su Dievu krikščionybės
pakeisti negalima, nes nieko negalima pastatyti vietoje asmeninės
Dievo vienybės su žmogumi. Asmeninė žmogaus ir Dievo vienovė
krikščionybėjeskleidžiasi jau ne per gamtą, ir netgi ne per Dievo
išrinktosios tautos istoriją, o per žmogaus dorinį santykį su Dievu
ir kitu žmogumi. Šis santykis – tai pasitikėjimas vienas kitu ir
meilė.

Pasak filosofo, tikėjimo ir netikėjimo, teizmo ir ateizmo,
religijos ir mokslo santykių problema išlieka aktuali dėl tikrovės
sekuliarizacijos (nudievinimo) proceso ir dėl pačios dvasios, kaip
ontoetinės substancijos, prigimties. Sekuliarizacijos proceso
istorinį dramatiškumą sąlygoja ne paties Dievo, bet žmogaus
dorovinis ir intelektualinis ribotumas, nes visa, kas yra sena ir
atgyvenę, žmonių valia ir galia dar siekia egzistuoti. Pavyzdžiu
filosofas pateikia judaizmą, kurį esą tikrovės sekuliarizacijos
procesas jau seniai yra paneigęs krikščionybės, Jėzaus Kristaus
apreikštos žmonijai religijos, pavidalu. Mokslo ir religijos
prieštaringumas taip pat esąs tik tariamas, kaip iš pačių žmonių
tamsumo ir tarpusavio nesupratimo išplaukiąs konfliktiškumas.
Mokslas gamtoje ir istorijoje galįs pažinti tik tai, iš kur Dievas
yra galutinai pasitraukęs kaip savęs paties žmonijai liudijimo
lauko. Pradžioje tai buvusios gamtmeldiškosios religijos, kuriose
gamtos reiškiniai žmogui buvę ne kas kita,kaip Dievo jam siunčiami
ženklai, bei savęs ir savo valios ludijimai (Senajame Testamente
liepsnojantis Mozės dykumoje regėtas krūmas).

Pasak A.Maceinos, Dievo ir žmogaus tarpusavio santykiai būna
dramatiški ir dėl trečiosios priežasties, kuri ir pavertė žmonijos
būtį istorija. “Dievažmogiškoji kūryba istorijoje yra pagrindinis
elementas. Istorija iš esmės yra religinio pobūdžio” (Prometėjizmo
problema, p.450 //A.Maceina.Raštai,II.V.1992). Žmogus, anot
A.Maceinos, paties gyvenimo yra verčiamas tam tikru būdu nusistatyti
šito religinio charakterio atžvilgiu: jį pripažinti (kaip
šv.Augustinas) arba jį paneigti, pradėti su juo kova ir pabaigti
Likimo tikėjimu kaip Spengleris. Pirmas nusistatymas, pasak
filosofo, veda žmogų į teizmą, o antrasis – į prometėjizmą.

Prometėjizmo sąvoką A.Maceina suvokia labai savitai. Tradiciškai
prometėjizmas suprantamas kaip dievų ir pudievių maištas prieš kitus
dievus ir pusdievius, o tikrąja prometėjiškosios dvasios išraiška
laikoma Aischilo tragedija “Prikaltasis Prometėjas”. Filosofas
teigia, jog Aischilas prometėjiškosios idėjos nesugalvojo, o tik
perėmėm iš graikų dvasios, suteikdamas jai literatūrinę meninę
formą. A.Maceina prometėjiškumo sampratą suabsoliutina tiekm, kad
konstatuoja ją esant gyvą pačioje žmonijoje. Jo nuomone, žmogus
linkęs savo teigimu visada sukilti prieš Kūrėją. Ir tai buvo gyva
visų laikų žmogaus sąmonėje, tuo žavėjosi visų laikų literatūros
meno kūrėjai. Prometėjiškumo idėją filosofas kildina iš antgamtinio
pasaulio. Kadangi prometėjiškumas išplaukia iš žmogaus valios
laisvės principo, tai jį, A.Maceinos nuomonė, tiek pasaulio ir
žmogaus prigimtyje, o ypač kultūroje, numatė pats Dievas. Pirmieji
žmonės, Adomas ir Ieva, rojuje prometėjiškąjį maištingumą išgyvenę
pirmiausia kaip jų pačios laisvos valios ir galios trūkumą,
pasireiškiantį jų būtiškuoju ribotumu, dorovine, intelektualine ir
galiausiai fizine nuo jo priklausomybe. Paneigus Dievo pranašumą ar
net jo egzistavimą, visų šių trūkumų galima išvengti. Anot
A.Maceinos, taip elgiasi “prometėjiškumo” dvasios apsėsti tokie kaip
rusų literatūros herojai Antikristas (rusų filosofo V.Solovjovo
legendos apie antikristą A.Maceinos metafizinis variantas) arba
Didysis inkvizitorius (rusų rašytojo F.Dostojevskio legendos apie
Didįjį inkvizitorių A.Maceinos metafizinis variantas) [Cor inquietum
// A.Maceina.Raštai III. V.1990].

Kūrybingiausi Girniaus metai buvo Vokietijoje ir iš pradžių
Amerikoje. Jis nemėgino ieškotis darbo Amerikos universitetuose.
Nors domėjosi kitų sričių mokslininkų darbais apie žmogų ir jo
aplinką, tačiau liko abejingas anglosaksų filosofijai. Anglosaksų
filosofija jokio poveikio nepadarė ir Maceinai. Jis visų pirma
bandydamas nagrinėti būties problemą, natūraliai linko į didžiąją
vokiečių filosofinę tradiciją bei į pastarosios atmainą – rusų
religinę filosofiją. Maceinos vienareikšmio ontologiškumo siekis
neleidžai jo tapatinti su M.Scheleriu, K.Jaspersu. Dievažmogiškumo
idėja ir ontologinis klausimų kėlimo būdas buvo pamatiniai Antano
Maceinos ir rusų religinės filosofijos sąlyčio taškai. Lietuvių
filosofas buvo pakankamai savarankiškas, todėl tos idėjos nebuvo
perimtos mechaniškai. Be to Maceinos požiūris į rusų religinę
filosofiją laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. Kalbant apie
jo ir Girniaus santykį su XX amžiaus egzistencializmu, reiktų
pažymėti, jog jie, kaip ir daugelis šios filosofijos atstovų
(išskyrus J.P.Sartre’ą), bandė atsikratyti egzistencialisto vardo.
Maceinos ir Girniaus filosofavimas vienaip ar kitaip įvairiu laiku
skirtingai atspindėjo egzistencijos filosofijos idėjas.

IŠVADOS

A.Maceinos filosofijoje žmogus visada ir visur yra su kažkuo: su
Dievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimu ir t.t.Taigi jo
šviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikia eiti toli, kad
atrastų Dievą. Tuo tarpu Girnius leidžia savo filosofijos Dievui
būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo tikėjimas visa pakelia ir
su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo.

Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi ne
metafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievą
žmogui pažinti protu. Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip
kiekvieno žmogaus pagrindinį egzistencinį rūpestį. Apsisprendimas
Dievo atžvilgiu nulemia žmogaus požiūrį į patį save.

Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesos
pažinimas, tačiau kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog
žmogus gali klysti, nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada
žmogus negali atskleisti tiesos. Sistemingiausiai egzistencinės
tiesos kaip laisvo tikėjimo sampratą, anot filosofo, išplėtojo
K.Jaspersas loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesos
skyrime. Jis nepriima Jasperso egzistencinės tiesos sampratos,
pagrįstos asmenine ištikimybe. Išdavimas nepaliečia pačios tiesos.
Tad ir išsižadėjimas neįrodo jos klaidingumo. Lyginant Girniaus
tiesos koncepciją su Maceinos, tampa aišku, jog pastarasis eina kitu
keliu. Maceina stengiasi įrodyti, kad teigdami būtybę esant kūrinį,
interpretacijos keliu prieiname jos kūrėją – asmeninį Dievą. Tai
padaryti leidžia interpretacinės tiesos pobūdis. Tačiau tiesos
klausimu Girnius daug nuoseklesnis už Maceiną, teigdamas vienintelę
ir neklystamą tiesą bei apribodamas laisvą pasirinkimą griežtąja
prasme vienintelės tiesos rinkimuisi. Tuo tarpu Maceina, Jasperso
pavyzdžiu supriešinęs mokslą ir filosofiją, drauge paneigęs metodo
vaidmenį filosofijoje bei gnoseologijos reikšmę, mėgina pasiekti
Dievą ontologiškai, naudodamasis modernios filosofijos priemonėmis.

Laisvės samprata ir sąvoka A.Maceinos filosofijoje apibrėžiama ir
įvardijama ne kaip medžiaginio, materialaus, o kaip dvasinio
pasaulio kategorija. Siekdamas laisvės žmogus, pasak filosofo,
privalo paisyti gamtos dėsnių ir kito asmens laisvės. Todėl jų
atžvilgiu mes nesame laisvi. Tik santykyje su Dievu žmogus tampa
nevaržomas. Juo santykis su Dievu gilesnis, tuo pats asmuo yra
laisvesnis.

Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yra
tik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmonės ne
gimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Girnius teigia, jog laisvė
yra tai, kas žmogų padaro žmogumi. Pašauktas save sukurti, žmogus
niekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiekti tobulybę visam
laikui.

Anglosaksų filosofija nepadarė jokio poveikio nei Girniui, nei
Maceinai. Pastarasis visų pirma bandydamas nagrinėti būties
problemą, natūraliai linko į didžiąją vokiečių filosofinę tradiciją
bei į pastarosios atmainą – rusų religinę filosofiją. Kalbant apie
Maceinos ir Girniaus santykį su XX amžiaus egzistencializmu, reiktų
pažymėti, jog jie, kaip ir daugelis šios filosofijos atstovų
(išskyrus J.P.Sartre’ą), bandė atsikratyti egzistencialisto vardo.
Maceinos ir Girniaus filosofavimas vienaip ar kitaip įvairiu laiku
skirtingai atspindėjo egzistencijos filosofijos idėjas.

ŠALTINIAI

Girnius Juozas. Raštai II. V,1994.

Maceina Antanas. Raštai II. V,1992.

Maceina Antanas. Raštai III. V,1990.

Maceina Antanas. Raštai VII. V,1994.

LITERATŪRA

Balčius Jonas. Antanas Maceina – krikščioniškojo egzistencializmo
pradininkas. // Logos. Nr.35.2003 spalis-gruodis.

Butkus Petras. Antano Maceinos filosofinių pažiūrų ištakos ir
kontekstas. // Filosofija, sociologija.1998.Nr.3.

Mickūnas Algis.Išeivijos filosofija //Metmenys,1986.-Nr52.

Sverdiolas Arūnas. Antano Maceinos filosofinis kelias//
Švyturys,1989-19.

Sverdiolas Arūnas. Juozas Girnius-kartos filosofas //Naujasis
židinys.1991 Nr.1.

Sverdiolas Arūnas. Kuriant dvasinės erdvės Lietuvą //Naujasis
židinys.1995, spalis.

Šliogeris Arvydas. Autentiškiausias (ir galbūt vienintelis) mūsų
mąstytojas // Šiaurės atėnai. Nr.11(305)1996 03 16.

Šliogeris Arvydas. Juozas Girnius ir egzistencinė filosofija
//Juozas Girnius.Raštai I. V.1991.

Tumėnaitė Rūta. Juozo Girniaus egzistencializmas //Naujasis
židinys.1995, spalis.

http://www.xxamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20031001/2-1.html

Leave a Comment