A. Krevnevičius SM 3/7
Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija
Filosofijos referato PLANAS
Antanas Maceina (1908-1988) ir Juozas Girnius (1915-1994) –
vieni žymiausių lietuvių išeivijos filosofų. Susiklosčiusios gyvenimo sąlygos, aplinka ir gyventas laikotarpis lėmė jiems būti krikščioniškojo egzistencializmo atstovais. Nors abiejų filosofija persmelkta katalikiškų pažiūrų, tačiau skiriasi. Juozą Girnių būtų galima laikyti liberalesnės krikščioniškosios filosofijos atstovu, o
Antaną Maceiną – konservatyvesnės.
Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, net ne į tikėjimo ramybėje esantį mirtingąjį, o į žmogų, kuris visas pasinėręs į laikinybės sąmonę, į žmogų be Dievo. Turbūt todėl jo filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu. Tuo tarpu Maceinos filosofavimas nerūpestingas ir neegzistencinis. Jam krikščioniškoji orentacija ir krikščioniškoji filosofija yra tarsi savaime suprantamas dalykas, absoliuti ir nekvestionuojama tiesa. Maceina buvo vienas iš nedaugelio tarpukario Lietuvos mąstytojų, kuris, net ir gyvendamas emigracijoje, laikėsi nuostatos, jog Šventasis Raštas
– tai abejonių nekelianti Dievo žodžių visuma. Šia prasme kievienu tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento žodžiu ar teiginiu jis naudojosi kaip absoliučia tiesa, kuriai negali prilygti jokia kita –
nei iš gamtos mokslų, nei iš kurio nors filosofų raštų paimta mintis. Ypač tais atvejais, kai tai yra teiginys šiomis Šventojo
Rašto tiesomis abejojantis ar joms prieštaraujantis. Taigi tam tikra intelektualinio nepakantumo atmosfera kitaip manantiems būdinga visiems Maceinos kūriniams. Šia prasme neprieštaringumo Šventajam
Raštui nuostata A.Maceinai yra tapusi absoliučiai intelektualine ir dorovine mąstytojo kūrybinės saviraiškos dogma, vertybe ir nuostata, prie kurios mąstytojas verčia prisiderinti kitus. Su nesutinkanačiais jis ne tik aistringai polemizuoja, ginčijasi, juos neigia, bet prireikus ir atsiriboja. Tai nulemia filosofo poleminį monologinį filosofinių tekstų pobūdį ir voliuntaristinį polinkį į teosofinį grožinės literatūros, meno kūrinių interpretavimą.
A.Maceinos filosofijoje žmogus nėra vienišas nei kaip kalba, nei kaip lemtis, likimas, t.y. kaip egzistencija. Jis visada ir visur yra su kažkuo: su Dievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimu ir t.t.Taigi jo šviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikia eiti toli, kad atrastų Dievą. Jis nuo pat pradžių yra Maceinos filosofinės minties ‘rūmo’ pamatas. Tuo tarpu Girnius leidžia savo filosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo.
Maceina pratesia, jog šiurpus yra gyvenimas be Dievo, bet dar šiurpesnis gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Tikinčiojo egzistencija tokiu atveju būtų pasibaisėtina saviapgaulė. Maceinos nuomone, žmogus Dievą gali rasti tik būtyje, ne savo sąmonėje, net jei ši sąmonė ir būtų labai nelaiminga bei neprasminga. Jeigu Dievas yra, jis turi turėti ryšio su būtimi. Jeigu jis turi ryšio su būtimi, jis gali būti proto sklaida būtyje ir rastas. Jeigu būties sklaida Dievo neranda, tai reiškia, kad jo išviso nėra, nes Dievas neturi jokio ryšio su būtimi.
A.Maceinos būties mąstymas – tai mąstymas laukiant ir pasitikint. Laukimas ir pasitikėjimas – pamatiniai A.Maceinos krikščioniškojo egzistencializmo postulatai. Tai ir yra esminė krikščioniškojo egzistencializmo ypatybė, išskirianti ar atskirianti jį nuo heidegeriškojo ar sartriškojo pasaulėžiūrinės orientacijos mąstytojų. Dvi pamatinės jungtys, siejančios atskirą individą kaip žmogų su pasauliu ir su būtimi – tai visada šalia esantis kitas žmogus ir Dievas. To užtenka, kad būtis ir būtiškumas nustotų būti vien tik bauginanti tuštuma, kurioje ar už kurios jau nieko nėra.
Kiekvieno iš mūsų kaip individo santykis su kitu žmogumi, o juo labiau su Dievu, pripildo mūsų egzistenciją nenusakomo ir neišreiškiamo dvasinio turinio – meilės, rūpesčio ir atsakomybės.
Žmogiškoji egzistencija, žmogiškoji būtis pasaulyje Maceinai nėra tik tuščios sąvokos ar abstrakcijos, nes būtent jas, kaip nemirtingosios mūsų sielos ekvivalentus, mes visada turime realią galimybę paaukoti Dievui.
Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi ne metafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievą žmogui pažinti protu (be abejo su tam tikra išlyga, nes žmogiškasis protas nėra pajėgus aprėpti Absoliutą). Tai, kas protu nepažįstama, yra paslaptis, o paslaptis tegali būti išpažįstama.
Dievo klausimu Maceina laikėsi kenozės koncepcijos. Žmogus pajėgia pažinti tik apsiribojusį Dievą, nes tik tada jis sueina su
Dievu į abipusį santykį. Absoliuti transcendencija sunaikintų žmogų kaip “Aš”, tuo tarpu žmogaus egzistencija yra laisva apsispręsti
Dievo atžvilgiu.
Žmogaus santykis ir sąjunga su Dievu, kad ir kokia dramatiška ar tragiška ji būtų, atsiskleidžia kaip pamatinė dorovinė, pasaulėžiūrinė A.Maceinos filosofavimo konstanta. Tai ir visos žmogiškosios egzistencijos, buities ir būties konstanta, nes tai –
ir kiekviena žmogaus gyvenimo akimirka. Žmogus susaistytas su Dievu ne tik savo prigimtimi, bet ir kaip Jo valios ir galios pasaulyje išraiška, t.y. ir kaip kūrinys, ir kaip kūrėjas. Žmogus yra susaistytas su Dievu ne tik per savo gimimą, gyvenimą ir mirtį, bet ir per dieviškosios moralės, t.y. Dievo ir artimo meilės Įstatymo, raidę ir dvasią. Galiausiai žmogus yra susaistytas su Dievu ir per mirtį kaip amžinojo gyvenimo viltį Dievo akivaizdoje.
Girnius lieka metafizikas tikrąja prasme. Neatmesdamas tomistinių Dievo buvimo įrodymų, jis neišsitenka egzistencializmo rėmuose. Girniaus nuomone, protas gali peržengti juslinę patirtį, reikalaudamas patirtinės tikrovės baigtinybę pagrįsti nebaigtinybe, t.y. priežastingumo dėsnį taikyti už juslinės patirties plotmės.
Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinį egzistencinį rūpestį. “Savęs įprasminimo rūpestis ir Dievo ieškojimas yra susiję, nes žmogaus klausimas implikuoja Dievo klausimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78).
Keldamas savo galutinės paskirties klausimą žmogus vienaip ar kitaip sprendžia ir Dievo klausimą. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu nulemia žmogaus požiūrį į patį save.
“Dvasinė žmogaus prigimtis, moralinė sąmonė ir amžinybės ilgesys yra tie pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos faktai, kurie žmogaus klausimą paverčia drauge ir Dievo klausimu”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78). Girniaus teigimu, tik dvasinės prigimties dėka žmogus pajėgia peržengti laiko horizontą ir atsiverti amžinybės perspektyvai. Dvasinė prigimtis palaiko žmoguje moralinio tyrumo ir amžinybės ilgesį. Ilgėtis amžinybės – tai ilgėtis tobulybės. Kiekvienas žmogus, tiek krikščionis, tiek ateistas, ilgisi nemirtingumo. Anot Girniaus, degdami nemirtingumo ilgesiu žmonės savotiškai dega ilgesiu Dievui, nepaisant tiki juo ar neigia. “Žmogus savotiškai liudija Dievą ir tada, kai jį neigia”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.27) –
pagrindinė Girniaus studijos apie žmogų be Dievo mintis. Pasak filosofo, nėra nieko, kas Dievo neliudytų. Visi jo kūriniai liudija
Dievą. Girnius neatmeta galimybės Dievą pažinti protu. Tačiau, “kadangi Dievas pažįstamas kaip nelygstama Paslaptis, santykis su
Dievu visada yra daugiau negu tik paprastas pažinimas”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.24).
Labiausiai Dievą liudija pats žmogus savo dvasine ir kūrybine prigimtimi, besiveržiančia begalybėn. Žmogus be dievo liudija jį savo ateistine gyvenimo tuštuma. Tai ypač ryšku tokiose ribinėse situacijose kaip mirtis. Tikintįjį guodžia viltis, kad baigus žemiškąjį gyvenimą, prasidės pomirtinis gyvenimas be kančios. O
žmogus gyvenantis be Dievo santykyje su mirtimi, anot Girniaus, turi tris galimybes. Tai – slėptis nuo mirties (Schopenhaueris), atvirai sutikti mirtį (Heideggeris) arba mirties prasmės suvokimas kaip beprasmybė (Sartre).
Anot Girniaus, tik mirtis įvertins ir pasvers žmogiškojo pašaukimo vykdymą. Ji yra žmogiškojo buvimo pasaulyje sąlyga ir šia prasme tiesiogiai priklauso žmogaus gyvenimui. Mirtis žadina žmogų ieškoti savojo buvimo prasmės. Žmogiškasis būties klausimas susijęs su mirties klausimu, nes jis visu savo aštrumu iškyla tik mirties akivaizdoje. Visus gyvenimo rūpesčius užgožia vienas – viso gyvenimo prasmės rūpestis. “Kaip žiūrima į mirtį, taip žiūrima į gyvenimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.195).
Krikščioniškas Dievo išpažinimas sąlygoja angažavimąsi atitinkamai tiesos koncepcijai, kuri nulemia žmogaus pasirinkimą vienoje ar kitoje egzistencinėje situacijoje. Žmonės yra linkę manyti, kad tiesos pažinimas yra galimas. Anot Girniaus, žmonės dogmatiškai tiki, kad kiekvienas pažinimas savaimingai tikras, pasiekiąs tiesą. Vadinamojo sveiko proto nusistatymas šita prasme ir yra dogmatizmas, pažiūra, kad kiekvienu pažinimu mes neklystamai pažystame tiesą.
Kiekvienas žmogus turi savą tikėjimą tiesa. Tačiau ne kiekvienas pažinimas yra teisingas, tad žmogus yra atviras ne tik tiesos galimybei, bet ir klaidos grėsmei. Žmogus gyvendamas tam tikroje kultūrinėje aplinkoje tam tikru laiku, mano, kad visi vertina jam rūpimus dalykus. Tačiau pakanka vien iš ten išeiti, kad įsitikintume, jog skirtingose aplinkose skirtingu laiku tie patys dalykai suprantami skirtingai. Kadangi tiesa gali būti tik viena, tampa aišku, jog kažkur kažkada žmonės, natūraliai laikę savo laikmečio pažiūras teisingomis, klydo. Tai sudaro pagrindą skepticizmui, pažiūrai, pagal kurią joks mūsų pažinimas nepasiekia tikros tiesos.
Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesos pažinimas. Todėl žmogus pažindamas privalo būti kritiškas. Girnius kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog žmogus gali klysti, nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali atskleisti tiesos. Nėra paprasta rasti tiesą. Tiesos istorija – tai ir klaidų istorija. Nors tiesa neiskeičia, jos pažinimas kinta.
Atskiri mokslai ieško savų tiesų, kurias gali patikrinti ankstesnėmis pažintimis. Tuo tarpu filosofija ieško pačios Tiesos, kaip visų atskirųjų tiesų pagrindo, Tiesos, kuri baigtinio žmogaus proto negali būti visai pažinta. Girnius teigia, jog tiesa nors ir negali būti pasiekiama kiekvienu pažinimu, tačiau taip pat ji nėra absoliučiai neprieinama. Tiesos pažinimas yra galimas, nors visada gresia klaidos pavojus. Nenuilstamas tiesos ieškojimas teikia žmogui didybę, o praradus tikėjimą tiesa, prarandamas tikėjimas ir žmogumi.
Dogmatinis ar skeptinis tiesos ieškojimas vienaip ar kitaip paralyžiuoja gyvenimą. Pirmasis virsta fanatizmu, o skepticizmas –
abejingumu, atviru cinizmu.
Sistemingiausiai egzistencinės tiesos kaip laisvo tikėjimo sampratą, anot filosofo, išplėtojo K.Jaspersas. Girnius priima
Jasperso loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesos skyrimą. Pasak Jasperso,loginės tiesos galioja visuotinai ir nepriklauso nuo to, kas žmogus yra ir kaip jis gyvena. Tai ką diktuoja pažįstamoji tikrovė turime visi lygiai pripažinti.
Moralinės tiesos iš mūsų reikalauja absoliučios ištikimybės. Šiomis tiesomis grindžiamas ir “fizikos” bei “metafizikos” principas.
Moksliniai duomenys reikalauja vien loginio pripažinimo. Kas kita yra metafizinė tiesa, kurią reikia pasisavinti ne tik logiškai, bet ir morališkai, vadinasi ją reikia ne tik pripažinti, bet ir išpažinti. Tačiau Girnius nesutinka su Jaspersu, kai šis loginių ir egzistencinių tiesų skyrimą nuveda iki skirtumo tarp žinojimo ir tikėjimo. Anot Jasperso, loginis mąstymas teikia žinojimą, moralinis
– metafizinis veda į tikėjimą, kuris drauge yra nežinojimas. Todėl moralinė – metafizinė tiesa kupina netikrybės. Girniaus nuomone, net ir metafizinės tiesos veda į žinojimą. Jis nepriima Jasperso egzistencinės tiesos sampratos, pagrįstos asmenine ištikimybe.
Išdavimas nepaliečia pačios tiesos. Tad ir išsižadėjimas neįrodo jos klaidingumo. Mirdamas dėl savo įsitikinimų žmogus neįrodo jų teisingumo, tačiau parodo savo “…moralinę ryžtį vertinti tiesą aukščiau už gyvybę.[…]Besąlyginė ištikimybė padaro morališkai teisų net tą, kuris objektyviai neturi tiesos”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.444). Kiekvieną įsitikinimą laikyti tiesa yra lygu neteisėtai pereiti iš moralinės į loginę plotmę. Ištikimybė įsistikinimams yra ne tiesos, o žmogaus matas.
“Mirtis įrodo ne pačią tiesą, o tik tikėjimą tiesa”(Žmogus be
Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.445). Žmonės miršta už savo įsistikinimus, anot Girniaus, tik todėl, kad juose regi pačią tiesą.
Skeptikai niekada netaps tiesos kankiniais: jie abejoja nelygstama tiesa, tad ir neturi pagrindo už ką mirti. Tuo tarpu žmogui be Dievo vienokie ar kitokie idealai gali tapti pagrindu herojinei mirčiai.
Lyginant Girniaus tiesos koncepciją su Maceinos, tampa aišku, jog pastarasis eina kitu keliu. Savo filosofinės tiesos sampratą
Maceina kuria moderniosios filosofijos-hermeneutikos, kontekste.
Filosofas stengiasi įrodyti, kad teigdami būtybę esant kūrinį, interpretacijos keliu prieiname jos kūrėją – asmeninį Dievą. Tai padaryti leidžia interpretacinės tiesos pobūdis, Maceinos žodžiais tariant, “esmiškai laisvas nuo įrodymų”. Tačiau būtybės kūriniškumas iš anksto postuluojamas, o galutinis sprendimas – kad Dievas yra būtybės kaip būtybės kūrėjas – prieštarauja hermeneutinės filosofijos postulatams, išvis neprileidžiančios galutinio sprendimo. Įrodydamas, kad tikėjimo Dievas yra aukščiausioji Būtis,
Maceina grįžta į scholastinę tradiciją, besiremiančią prielaida, kad žmogus yra Dievo kūrinys ir paveikslas. Todėl tiesos klausimu
Girnius daug nuoseklesnis už Maceiną, teigdamas vienintelę ir neklystamą tiesą bei apribodamas laisvą pasirinkimą griežtąja prasme vienintelės tiesos rinkimuisi. Tuo tarpu Maceina, Jasperso pavyzdžiu supriešinęs mokslą ir filosofiją, drauge paneigęs metodo vaidmenį filosofijoje bei gnoseologijos reikšmę, mėgina pasiekti Dievą ontologiškai, naudodamasis modernios filosofijos priemonėmis. Tačiau interpretacinės tiesos kelias neatveria scholastinio Dievo. Norint jo buvimą įrodyti, Maceinai norom nenorom tenka grįžti į scholastinę tradiciją arba, kaip teigia Mickūnas, “į istorinę ir laikinę sampratą, kurios ribas jis norėjo peržengti” (A.Mickūnas.Išeivijos filosofija//Metmenys,1986.-Nr52; p.133).
Filosofijoje laisvės problema yra žinoma dar nuo antikos laikų, iš jos krikščionybės ji ir buvo paveldėta – perimta ir ištobulinta.
Anot krikščioniškojo požiūrio, kaip moraliai atsakinga būtybė žmogus skirtingai nuo gyvūnų, egzistuoja tik todėl, kad jis turi jam Dievo duotą ypatybę – laisvą valią.
Laisvės samprata ir sąvoka A.Maceinos filosofijoje apibrėžiama ir įvardijama ne kaip medžiaginio, materialaus, o kaip dvasinio pasaulio kategorija. Kitaip tariant, laisvė yra kilusi ir į šį pasaulį atėjusi ne iš medžiaginio, materialaus, o iš idealiojo, antgamtiškojo dvasių pasaulio. Siekdamas laisvės žmogus, pasak filosofo, privalo paisyti gamtos dėsnių ir kito asmens laisvės.
Todėl jų atžvilgiu mes nesame laisvi. Tik santikyje su Dievu žmogus tampa nevaržomas. Juo santikis su Dievu gilesnis, tuo pats asmuo yra laisvesnis.
A.Maceinos filosofijos teigimu, valios laisvė – tai ne tik ir ne tiek žmogaus dvasios, jo nemirtingos sielos savybė. Tai substancija, kuriai esąs pavaldus absoliučiai visas dvasių pasaulis. Tai žmogaus medžiaginei prigimčiai nematomas ir negirdimas procesas. Laisva valia, anot A.Maceinos, visada egzistuoja tik kaip be galo tragiškos, dramatiškos situacijos. Kitaip tariant, valios laisvė būtiškai dvasiniame lygmenyje – tai nuolatinė ontinio Gėrio ir
Blogio kova, kurios vienu iš komponentų visada esti konkretūs žmonės kaip doroviniai individai, o visi kartu – kaip visa žmonija. Taigi, anot A.Maceinos, gėrio ir blogio kova pasaulyje atsirado anksčiau, nei kad buvo sukurti pirmieji žmonės. Ši kova niekada nesibaigs iki pat pasaulio pabaigos.
Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yra tik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmogus ne gimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Gamtoje laisvės nėra, yra tik būtinybė. Apsisprendimas neįmanomas ten, kur valdo determinizmas.
Girnius teigia, jog laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi.
Kiekvienas lygiai turi tik principinę laisvės galimybę, bet faktiškai šią galimybę kiekvienas aktualizuoja tiek, kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme pats save sukurdamas. Turėti savo esme laisvę reiškia būti pašauktam patį save sukurti. Pašauktas save sukurti, žmogus niekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiekti tobulybę visam laikui.
Tačiau savikūra negali tapti savivale. Pašaukti save sukurti žmonės neturėtų savęs suabsoliutinti. Laisvė nėra savivalės pateisinimas,o priešingai, atsakomybės reikalavimas. Suabsoliutinti laisvę tolygu jos nuvertinimui iki savivalės. Girnius teigia ne laisvą, subjektyvią moralę, o laisvą žmogų. Žmogus išsiveržęs iš gamtos, vietoj gamtinės būtinybės laisvės dėka atsiduria prieš moralinio apsisprendimo prievolę.
Žmogus kuria save kaip moralinę asmenybę vadovaudamasis moraliniais principais. Jo laisvė turi būti nukreipta į vertybes.
Taip kaip nėra vertybių be laisvės, taip ir laisvės nėra be vertybių. Pasak Girniaus, be vertybių laisvė sutaptų su gamtos spontaniškumu, paprasta savivale. Vertybės yra visų pareigų pagrindas. Ne negatyvūs draudimai, anot Girniaus, o gėrio entuziazmas yra moralės esmė. “Vertybės įprasmina laisvę, nes realizuodamas vertybes savo gyvenime, pats žmogus tampa vertinga būtybe” (Žmogus be Dievo// J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.84).
Žmogus laisvas pasirinkti tiek gera, tiek bloga. Jis, galėdamas vertingai gyventi, nusikalsta tuščiai leisdamas laiką. Tad kur laisvė, ten yra ir kaltės galimybė. Anot Girniaus, iliuziška laisvę absoliutinti laisve be kaltės, nes visada laisvė atvira kaltei tuo būdu, kad be laisvės nebūtų kaltės.
Tačiau kalta yra ne pati žmogiškoji egzistencija, t.y. žmogus kaltas ne pačiu savo buvimu, o tik nusikreipimu nuo to, kuo privalo būti. Anot Girniaus, žmogaus paskirties klausimas yra pats pagrindinis ieškant atsakymo, kaip save suprasti. Šiame klausime iškyla ryšys tarp žmogaus sampratos ir nusistatymo Dievo atžvilgiu.
Pasak Maceinos, Dievas žmogų sukūrė turėdamas labai aiškų ir konkretų tikslą – liudyti pasauliui ir žmogui save patį kaip vienintelę visos tikrovės egzistavimo priežastį. Todėl ir dieviškumo kiekviename žmoguje yra tiek, kiek iš šios valios sampratos išplaukiančio supratimo, kad esame būtent tokie, o ne kitokie, ir kad tai sutampa su doroviniu moraliniu, pasaulėžiūriniu asmenybės apsisprendimu kaip egzistavimo šiame pasaulyje būdu.
Liudydamas save Dievas dalyvaująs kiekviename žmogaus dorovinio pasirinkimo bei apsisprendimo akte. Žmogus iš esmės visada yra reginti ir jaučianti būtybė. Dievo nematomumas jam visada pasireiškia kaip Jo buvimo netikrumo grėsmė, kuri pagundos momentu atskleidžia įsitikinimų trapumą. Nelaimės, ligos, visi įmanomi praradimai, pasaulio neteisingumas, abejingumas, žmogaus kūno ir dvasios kančios, smurtas ir prievarta- tai, anot A.Maceinos, amžinieji abejojančių Dievo egzistavimu bei Jo teisingumu argumentai. Žmogus iš tikrųjų neturi jokios kitos laisvės, kaip tik laisvę doroviškai pasirinkti: su Dievu ar prieš Dievą. Toks pasirinkimas nieko kito nereiškia, kaip tik laisvą dorovinio individo galimybę apsispręsti už gėrį ar už blogį šiame pasaulyje.
Anot A.Maceinos, krikščionybė yra paskutinis žmonijos išganymo tarpsnis. Jokia kita religija arba santykiu su Dievu krikščionybės pakeisti negalima, nes nieko negalima pastatyti vietoje asmeninės
Dievo vienybės su žmogumi. Asmeninė žmogaus ir Dievo vienovė krikščionybėjeskleidžiasi jau ne per gamtą, ir netgi ne per Dievo išrinktosios tautos istoriją, o per žmogaus dorinį santykį su Dievu ir kitu žmogumi. Šis santykis – tai pasitikėjimas vienas kitu ir meilė.
Pasak filosofo, tikėjimo ir netikėjimo, teizmo ir ateizmo, religijos ir mokslo santykių problema išlieka aktuali dėl tikrovės sekuliarizacijos (nudievinimo) proceso ir dėl pačios dvasios, kaip ontoetinės substancijos, prigimties. Sekuliarizacijos proceso istorinį dramatiškumą sąlygoja ne paties Dievo, bet žmogaus dorovinis ir intelektualinis ribotumas, nes visa, kas yra sena ir atgyvenę, žmonių valia ir galia dar siekia egzistuoti. Pavyzdžiu filosofas pateikia judaizmą, kurį esą tikrovės sekuliarizacijos procesas jau seniai yra paneigęs krikščionybės, Jėzaus Kristaus apreikštos žmonijai religijos, pavidalu. Mokslo ir religijos prieštaringumas taip pat esąs tik tariamas, kaip iš pačių žmonių tamsumo ir tarpusavio nesupratimo išplaukiąs konfliktiškumas.
Mokslas gamtoje ir istorijoje galįs pažinti tik tai, iš kur Dievas yra galutinai pasitraukęs kaip savęs paties žmonijai liudijimo lauko. Pradžioje tai buvusios gamtmeldiškosios religijos, kuriose gamtos reiškiniai žmogui buvę ne kas kita,kaip Dievo jam siunčiami ženklai, bei savęs ir savo valios ludijimai (Senajame Testamente liepsnojantis Mozės dykumoje regėtas krūmas).
Pasak A.Maceinos, Dievo ir žmogaus tarpusavio santykiai būna dramatiški ir dėl trečiosios priežasties, kuri ir pavertė žmonijos būtį istorija. “Dievažmogiškoji kūryba istorijoje yra pagrindinis elementas. Istorija iš esmės yra religinio pobūdžio” (Prometėjizmo problema, p.450 //A.Maceina.Raštai,II.V.1992). Žmogus, anot
A.Maceinos, paties gyvenimo yra verčiamas tam tikru būdu nusistatyti šito religinio charakterio atžvilgiu: jį pripažinti (kaip šv.Augustinas) arba jį paneigti, pradėti su juo kova ir pabaigti
Likimo tikėjimu kaip Spengleris. Pirmas nusistatymas, pasak filosofo, veda žmogų į teizmą, o antrasis – į prometėjizmą.
Prometėjizmo sąvoką A.Maceina suvokia labai savitai. Tradiciškai prometėjizmas suprantamas kaip dievų ir pudievių maištas prieš kitus dievus ir pusdievius, o tikrąja prometėjiškosios dvasios išraiška laikoma Aischilo tragedija “Prikaltasis Prometėjas”. Filosofas teigia, jog Aischilas prometėjiškosios idėjos nesugalvojo, o tik perėmėm iš graikų dvasios, suteikdamas jai literatūrinę meninę formą.
A.Maceina prometėjiškumo sampratą suabsoliutina tiekm, kad konstatuoja ją esant gyvą pačioje žmonijoje. Jo nuomone, žmogus linkęs savo teigimu visada sukilti prieš Kūrėją. Ir tai buvo gyva visų laikų žmogaus sąmonėje, tuo žavėjosi visų laikų literatūros meno kūrėjai. Prometėjiškumo idėją filosofas kildina iš antgamtinio pasaulio.
Kadangi prometėjiškumas išplaukia iš žmogaus valios laisvės principo, tai jį, A.Maceinos nuomonė, tiek pasaulio ir žmogaus prigimtyje, o ypač kultūroje, numatė pats Dievas.
Pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, rojuje prometėjiškąjį maištingumą išgyvenę pirmiausia kaip jų pačios laisvos valios ir galios trūkumą, pasireiškiantį jų būtiškuoju ribotumu, dorovine, intelektualine ir galiausiai fizine nuo jo priklausomybe. Paneigus Dievo pranašumą ar net jo egzistavimą, visų šių trūkumų galima išvengti. Anot
A.Maceinos, taip elgiasi “prometėjiškumo” dvasios apsėsti tokie kaip rusų literatūros herojai Antikristas (rusų filosofo V.Solovjovo legendos apie antikristą A.Maceinos metafizinis variantas) arba
Didysis inkvizitorius (rusų rašytojo F.Dostojevskio legendos apie
Didįjį inkvizitorių A.Maceinos metafizinis variantas) [Cor inquietum
// A.Maceina.Raštai III. V.1990].
Kūrybingiausi Girniaus metai buvo Vokietijoje ir iš pradžių
Amerikoje. Jis nemėgino ieškotis darbo Amerikos universitetuose.
Nors domėjosi kitų sričių mokslininkų darbais apie žmogų ir jo aplinką, tačiau liko abejingas anglosaksų filosofijai. Anglosaksų filosofija jokio poveikio nepadarė ir Maceinai. Jis visų pirma bandydamas nagrinėti būties problemą, natūraliai linko į didžiąją vokiečių filosofinę tradiciją bei į pastarosios atmainą – rusų religinę filosofiją. Maceinos vienareikšmio ontologiškumo siekis neleidžai jo tapatinti su M.Scheleriu, K.Jaspersu. Dievažmogiškumo idėja ir ontologinis klausimų kėlimo būdas buvo pamatiniai Antano
Maceinos ir rusų religinės filosofijos sąlyčio taškai. Lietuvių filosofas buvo pakankamai savarankiškas, todėl tos idėjos nebuvo perimtos mechaniškai. Be to Maceinos požiūris į rusų religinę filosofiją laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. Kalbant apie jo ir Girniaus santykį su XX amžiaus egzistencializmu, reiktų pažymėti, jog jie, kaip ir daugelis šios filosofijos atstovų (išskyrus J.P.Sartre’ą), bandė atsikratyti egzistencialisto vardo.
Maceinos ir Girniaus filosofavimas vienaip ar kitaip įvairiu laiku skirtingai atspindėjo egzistencijos filosofijos idėjas.
Išvados
A.Maceinos filosofijoje žmogus visada ir visur yra su kažkuo: su
Dievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimu ir t.t.Taigi jo šviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikia eiti toli, kad atrastų Dievą. Tuo tarpu Girnius leidžia savo filosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo.
Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi ne metafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievą žmogui pažinti protu. Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinį egzistencinį rūpestį. Apsisprendimas
Dievo atžvilgiu nulemia žmogaus požiūrį į patį save.
Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesos pažinimas, tačiau kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog žmogus gali klysti, nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali atskleisti tiesos. Sistemingiausiai egzistencinės tiesos kaip laisvo tikėjimo sampratą, anot filosofo, išplėtojo
K.Jaspersas loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesos skyrime. Jis nepriima Jasperso egzistencinės tiesos sampratos, pagrįstos asmenine ištikimybe. Išdavimas nepaliečia pačios tiesos.
Tad ir išsižadėjimas neįrodo jos klaidingumo. Lyginant Girniaus tiesos koncepciją su Maceinos, tampa aišku, jog pastarasis eina kitu keliu. Maceina stengiasi įrodyti, kad teigdami būtybę esant kūrinį, interpretacijos keliu prieiname jos kūrėją – asmeninį Dievą. Tai padaryti leidžia interpretacinės tiesos pobūdis. Tačiau tiesos klausimu Girnius daug nuoseklesnis už Maceiną, teigdamas vienintelę ir neklystamą tiesą bei apribodamas laisvą pasirinkimą griežtąja prasme vienintelės tiesos rinkimuisi. Tuo tarpu Maceina, Jasperso pavyzdžiu supriešinęs mokslą ir filosofiją, drauge paneigęs metodo vaidmenį filosofijoje bei gnoseologijos reikšmę, mėgina pasiekti
Dievą ontologiškai, naudodamasis modernios filosofijos priemonėmis.
Laisvės samprata ir sąvoka A.Maceinos filosofijoje apibrėžiama ir įvardijama ne kaip medžiaginio, materialaus, o kaip dvasinio pasaulio kategorija. Siekdamas laisvės žmogus, pasak filosofo, privalo paisyti gamtos dėsnių ir kito asmens laisvės. Todėl jų atžvilgiu mes nesame laisvi. Tik santykyje su Dievu žmogus tampa nevaržomas. Juo santykis su Dievu gilesnis, tuo pats asmuo yra laisvesnis.
Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yra tik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmonės ne gimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Girnius teigia, jog laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi. Pašauktas save sukurti, žmogus niekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiekti tobulybę visam laikui.
Anglosaksų filosofija nepadarė jokio poveikio nei Girniui, nei
Maceinai. Pastarasis visų pirma bandydamas nagrinėti būties problemą, natūraliai linko į didžiąją vokiečių filosofinę tradiciją bei į pastarosios atmainą – rusų religinę filosofiją. Kalbant apie
Maceinos ir Girniaus santykį su XX amžiaus egzistencializmu, reiktų pažymėti, jog jie, kaip ir daugelis šios filosofijos atstovų (išskyrus J.P.Sartre’ą), bandė atsikratyti egzistencialisto vardo.
Maceinos ir Girniaus filosofavimas vienaip ar kitaip įvairiu laiku skirtingai atspindėjo egzistencijos filosofijos idėjas.
ŠALTINIAI
Girnius Juozas. Raštai II. V,1994.
Maceina Antanas. Raštai II. V,1992.
Maceina Antanas. Raštai III. V,1990.
Maceina Antanas. Raštai VII. V,1994.
Literatūra
Balčius Jonas. Antanas Maceina – krikščioniškojo egzistencializmo pradininkas. // Logos. Nr.35.2003 spalis-gruodis.
Butkus Petras. Antano Maceinos filosofinių pažiūrų ištakos ir kontekstas. // Filosofija, sociologija.1998.Nr.3.
Mickūnas Algis.Išeivijos filosofija //Metmenys,1986.-Nr52.
Sverdiolas Arūnas. Antano Maceinos filosofinis kelias//
Švyturys,1989-19.
Sverdiolas Arūnas. Juozas Girnius-kartos filosofas //Naujasis židinys.1991 Nr.1.
Sverdiolas Arūnas. Kuriant dvasinės erdvės Lietuvą //Naujasis židinys.1995, spalis.
Šliogeris Arvydas. Autentiškiausias (ir galbūt vienintelis) mūsų mąstytojas // Šiaurės atėnai. Nr.11(305)1996 03 16.
Šliogeris Arvydas. Juozas Girnius ir egzistencinė filosofija
//Juozas Girnius.Raštai I. V.1991.
Tumėnaitė Rūta. Juozo Girniaus egzistencializmas //Naujasis židinys.1995, spalis.
http://www.xxamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20031001/2-1.html