Dešimt Dievo įsakymų ir šiuolaikinė jų interpretacija
Mūsų civilizacijai gresia prarasti humaniškumą dėl moralinių normų trūkumo. Ir ne vien tik krikščionys taip teigia, netgi literatūros veikėjai, kurie nėra krikščioniško tikėjimo šalininkai, kartais pastebi šią problemą. Taigi aplinkinis pasaulis mūsų klausia: „Normos, ar kas nors jas turi?“. Po to paprastai seka klausimas: „Tačiau kieno normos?“ Nebūtų pernelyg įžūlu teigti, kad civilizacijai reikia Dievo normų, arba kad civilizacijai reikia jo standartų. Taigi mes, krikščionys, tikime, kad Dievas atėjo pas mus per Dešimt Dievo įsakymų ir, tiesą sakant, pasakė: „Jums reikia mano normų“. Pagrindinė mintis yra dvejopa: pirmiausia, Dešimtyje Dievo įsakymų Dievas pasakė mums nustatytas, visiems laikams išliekančias normas, kurių mums reikia, norint užtirkinti darnų kartų egzistavimą, be to, kad Dešimtyje Dievo įsakymų jis pateikė mums išbaigtą gyvenimo filosofiją, kuri leidžia mums suvokti pasaulį. Prieš nagrinėjant kiekvieną iš Dievo įsakymų, vertėtų pastebėti keletą bendrų dalykų apie juos. Pirmiausia tai, kad Dešimt Dievo įsakymų, ne kaip kitos taisyklės ir įsakymai, atlieka išskirtinį vaidmenį ir turi išskirtinį statusą Biblijoje ir visoje religijoje. Tik Dešimt Dievo įsakymų pristatė pats Dievas girdimu balsu Izraelio žmonėms nuo Sinajaus kalno. Ir tik Dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti akmenyje. Visas šis išskirtinumas buvo šių įsakymų universalaus pobūdžio ženklas: jie skirti visiems žmonėms visais laikais ir visose vietose, netgi neatsižvelgiant į kitas pasaulio religijas. Šią universalią Dešimties Dievo įsakymų paskirtį galima pastebėti lyginant juos su Biblijos įsakymais, kurie nepasižymi tokiu stipriu, universaliu pobūdžiu. Pavyzdžiui, įsakymas nevirti ožiuko jo motinos piene greičiausiai buvo tik atsakas į pagoniškus religinius papročius. Taigi jei modernūs pagonys atgaivins šią praktiką, turime būti tikri, kad niekada joje nedalyvausime, tačiau tikimybė labai didelė, kad šio įsakymo daugeliui iš mūsų niekada net prisiminti nebus progos. Taip pat ir įsakymas padirbti savo stogui turėklus buvo susijęs su praktika naudotis namo stogu kaip vidaus kiemu. Jei kas nors naudoja namo stogą kaip vidinį kiemą, jis, be abejonės, turi paklusti Biblijos įsakymui pritvirtinti turėklus, tačiau tai gali tiesiogiai neliesti daugelio iš mūsų. Abiejų šių įsakymų pritaikymas ribotas. O Dešimt Dievo įsakymų, priešingai, yra išskirti kaip universalūs; rodos, jie visada tinka visiems žmonėms visose vietose.
Kad klaidingai neįgyvendintume Dievo įstatymo, turime elgtis dvejopai: tinkamai jį naudoti; visiškai pasitikėti Dievo malone, kaip yra skelbiama krikščioniškoje religijoje. Kai įstatymas mums kalba apie Dievo taisykles ir reikalavimus, religija skelbia, kad Jėzus už mūsų nuodėmes numirė ant kryžiaus. Be to, religija skelbia, kad tik per tikėjimą galime būti teisūs prieš Dievą, kai mums visiškai atleista už nuodėmes. Mūsų kaip krikščionių nuodėmingumas be paliovos verčia mus pamiršti Dievo įstatymus (ir ne tik) ir klaidingai juos panaudoti. Taigi pažiūrėkime į žodžius, iškaltus akmenyje, ne tik dėl pasikeitusių ir sparčiai nuolat besikeičiančių žemiškų standartų, tačiau dėl visos gyvenimo filosofijos. Kas taip sunku? Dažnai kyla klausimas, kodėl Lietuvoje Bažnyčios reitingas vienas iš aukščiausių, o gyvename beveik atvirkščiai: niekas nenori laikytis Dešimt Dievo įsakymų, religijos nuostatų. Niekas taip aiškiai to ir nesugeba ar nedrįsta nusakyti, nors žiniasklaidoje kartais bandoma bažnyčią kritikuoti dėl per didelio konservartyvumo, atsilikimo nuo šiuolaikinio gyvenymo normų. Ši nuomonė jau senokai sklando tiek spaudoje, tiek įvairiuose susitikimuose. Retkarčiais sakoma, kad šiuolaikiniam žmogui Bažnyčios reikalavimai esą per sunkūs. Krikščionybė pasiliko su senais dievais – valdovais, karaliais, viešpačiais,– reikšdama jiems savo ištikimybę, paklusnumą, pamaldumą liturginėmis apeigomis. Pamėgo meną, muziką ir teatrą. Tai ir visi Bažnyčios nuopelnai. Šiandien Bažnyčia kinta savo taktika, rūpinasi daugiau vargdieniais, bet neturi nė mažiausio noro pakeisti Dievą, kanonus, atsiskirti nuo Senojo Įstatymo dogmų ir pasaulėžiūros, kuri visiškai netinka prie mūsų laikų aukštos kultūros. Toji visa seniena demoralizuoja mokslus einantį jaunimą, tikėjimas į Dievą tapo pajuokos objektu. Manyčiau reiktų skubios krikščionybės reformos pačios krikščionybės labui.O kas ten tokio sunkaus šiuolaikiniam žmogui? Pažvelkime į tuos įsakymus: Pirmasis įsakymas. “Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną”. Ką tai reiškia? Pasak krikščionybės mes turime visų labiausiai bijotis Dievo, jį mylėti ir juo pasitikėti. Ar tai sunku? Matyt, kai kam sunku. Juk beveik visa mūsų žiniasklaida pilna visokių horoskopų, zodiakų, ieškoma išminties pasitelkus kinų kates ar beždžiones. Kai kas nori švęsti budistų, induistų šventes, persitvarkyti savo namus, sodą ar tiesiog visą aplinką pagal kinų Feng Shui išmintį. Matyt daugeliui išmintis, kaip sujungti kūno, proto ir dvasios išteklius, mikro ir makro erdvės objektus pagal kitų, ne krikščionių parašytas tiesas, pasirodė mums krikščionims daug priimtinesnė. Kodėl? Gal dėl to, kad lengviau galime plaukti per gyvenimą, tausoti savo sveikatą ir kurti gerovę. Kodėl tai taip piktina mūsų bažnyčios atstovus? Nors žvelgiant iš toliau, krikščionybės pagrindinis vaidmuo buvo suvienyti Viduržemio jūros baseiną su Šiaurės Europa, arba germanus su graikais, o budizmas, atliko lygiai tokį patį svarbų kultūrinį vienijąmąjį vaidmenį Kinijoje suvienidamas tolimas teritorijas. O šiais visais požiūriais demokratiškais laikais žmonės tiesiog ieško nepatirtų įspūdžių. Tačiau bažnyčia praranda „nuolankius savo tarnus“.O štai antras įsakymas: “Netark Viešpaties vardo be reikalo”. Ką tai reiškia? Mes turime Dievo bijotis ir Jį mylėti, kad Jo vardu nekeiktume, neprisiektume, neburtume, nemeluotume, neapgaudinėtume, bet Jo visais atvejais šauktumės, melstumės, Jį garbintume ir Jam dėkotume. Mano manymu, tai įstatymas, kurio reiktų laikytis besalygiškai, kokiai religijai bepriklausytum ar būtum ateistas, tiesiog iš pagarbos kitam asmeniui ir pačiai religijai.Gaila, bet kai kam per penkiasdešimt okupacijos metų rusiški keiksmažodžiai, kuriuose minimi Dievo vardai, taip prilipo prie širdies, kad ir kai kurie lietuviai tuos keiksmažodžius dažnai vartoja, visai užmiršdami, kad taip jie nusideda antrajam Dievo įsakymui.
Prieš Sovietų okupaciją Lietuvoje visi laikėsi trečiojo Dievo įsakymo – sekmadienį šventė. Tik žydai buvo nepatenkinti, kad visos parduotuvės sekmadieniais turėjo būti uždarytos. Sovietmečiu sekmadienis kolūkiečiui liko vienintelė diena, per kurią jis turėjo galimybę apsitvarkyti namuose. Juo labiau kad sekmadieniais dažnai pas tėvus į kaimą atvažiuodavo vaikai iš miesto ir padėdavo bulves ar burokus pasodinti ar nukasti, daržus nuravėti, karvutei žolės prišienauti. Tačiau manau ne vien sovietinis penkiasdešimtmetis įpratino žmones nešvęsti sekmadienio. Pati gyvenimo tvarka ir tempas taip pasikeitė, kad tiesiog neįmanoma bent truputi veikliasniam žmogui švęsti sekmadienio. O dar labiau sunku laikytis dar ir šio įsakymo papildymo – sekmadieniais ir per šventes lankyti bažnyčią. Taigi ir šio įsakymo moderniam žmogui esą sunku laikytis. Ketvirtasis įsakymas: “Gerbk savo tėvą ir motiną“. Ką tai reiškia? Mes turime mylėti savo gimdytojus ir visus vyresniuosius, neniekintume jų, neįpykintume, juos gerbtume, jiems tarnautume, jų klausytume, juos mylėtume ir brangintume. Šis įsakymas neprarado ir niekada nepraras savo reikšmės ir svarbos, manau bus vienodai interpretuojamas visais laikais. Penkto įsakymo – „Nežudyk“ – laikosi daug kas, tačiau žudikų, net samdomų, netrūksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.Šeštas įsakymas – „Nepaleistuvauk“ – šiuolaikiniam žmogui sunkiausiai įgyvendinamas. Bažnyčia tiesiog pakraupusi, kad paleistuvauti padeda net ir pramonė, gaminanti visokias pagalbines priemones „paleistuvauti“, o tomis priemonėmis naudotis moko ne tik gydytojai suaugusiuosius, bet ir mokytojai mokyklose paauglius. Jos reklamuojamos televizijoje, radijuje, spaudoje, gatvėse, visur jų galima pamatyti ir įsigyti. „Paleistuvavimas“ šiandien vadinamas seksu arba lietuvišku žodžiu “mylėtis”. Tai jau visuotinis reiškinys, pažeidžiantis Dievo įsakymą. O gal lengviau laikytis septintojo įsakymo “Nevok”? Ką tai reiškia? Mes turime nevogti artimo pinigų ir turto, netikra preke ar apgaule neišvilioti jų. Sovietiniais laikais buvo paskutinis kvailys tas, kuris nevogė. Vogimo net ir nevadino vagyste, o buvo sugalvoję žodį „kombinuoti“. „Nekombinuosi – negyvensi“, – sakydavo sovietiniai žmonės. Daug kas ir ligi šiol taip mano ir sako. Bet tai yra kiekvieno žmogaus atskiras bruožas, kurio negalima taikyti tautai, laikmečiui.Gal galima laikytis aštunto įsakymo – “Nekalbėk netiesos”? Kur tau! Tai taip pat sunku kaip ir prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Tiesiog šiandien tai daryti reikia daugiau sumanumo, kadangi pateikiamą informaciją lengviau patikrinti, nes yra žurnalistai su savo masinėmis informavimo priemonėmis, yra ryšio priemonės ir internetas, beje kuris pats turbūt daugiausiai meluoja ir daugiausiai atskleidžia tiesos. Meluoja visi, nuo prezidento iki paprasčiausio žmogelio. Bet kartais juk nors truputi manau ir melą galima pateisinti!Devintas įsakymas: „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“ – pasak bažnyčios, šis įstatymas sovietiniais laikais taip pat buvo paniekintas. Pirmiausia pats Stalinas keitė žmonas, o paskui ir mažesni pasimokę taip darė. Lietuvoje skyrybos prasidėjo po karo ir jų vis daugėjo tiek, kad šiandien per metus skyrybų būna ne mažiau negu santuokų. Ir visi maino sutuoktinius. Bažnyčiai baisiausia, kd to niekas nelaiko gėda ar nuodėme, nusikaltimu. Kad į šį įstatymą mūsų tauta nelabai kreipia dėmesį rodo ir tai, kad taip elgiasi patys žinomiausi Lietuvoje asmenys, kuriuos patys ir išrinko. Manau psichologai labiausiai norėtų užtušuoti juodai šį įstatymą, kadangi jis labiasiai prieštarauja sveikai šiuolaikinei psichologijai.O dešimtasis: “Negeisk svetimo turto”? Pats Marksas, o iš jo pasimokęs ir Leninas mokė žmones atimti turtą iš turtingesniųjų. Ir Lietuvoje, kai bolševikai užėmė mūsų valstybę, pirmiausia priėmė įstatymą: atimti žemę, fabrikus, namus. O iš žmonių, vežamų į Sibirą, atėmė net ir pagalves, lėkštes, knygas, ir išsidalijo tie, kurie juos vežė. Sovietmečio santvarka taip paveikė lietuvius, kad dabar nesveikai pavydima, kai kaimynas kažką nusiperka, kai turi kažką daugiau. Džiugu tik tai, kad kuo toliau, tuo sparčiau tokių mažėja.Gaila, bet Kristaus skelbtieji idealai nesiderina su Bažnyčios veikla, nesiderina ir teologų komentarai. Prarasdami tikėjimą, prarandame ir moralinį pagrindą. Be tikėjimo į Dievą, žmogus grįžta į gamtą. O kultūra, kaip ir religija, aiškiai skiria žmogų nuo gyvulio. Šitokioje situacijoje iškrypo iš pusiausvyros žmonijos sąmonė: nieko švento nebeliko, ko žmogui būtų negalima.
Kultūra nėra religija, tačiau ten, kur nėra kultūros, negali būti ir religijos. Bet kaip kultūra nepriklauso nuo religijos, taip ir religija negali priklausyti vien nuo kultūros, reikia rasti harmoniją. Kitu atveju, turime chaosą ir nedarną. Šiandien kaip tik tokiame suirime ir gyvename: juk ne dėl duonos žudome vieni kitus, o iš neapykantos svetimam žmogui ir baimės, kad neužteks žemėje visiems vietos ir duonos.Žmonijos sąmonė klaidžioja tamsoje: nuo to kenčia ir religija, ir kultūra. Mokslas, ir ypač technika, daro didelę pažangą. Šiandien bet kas gali lengvai išprovokuoti atominį karą ir mūsų civilizacijos pabaigą. Atsidūrėme labai pavojingoje situacijoje prieš savo norą ir valią. Per vėlai pradėjome tuo rūpintis, nes nežinome, nuo ko pradėti.Mano įsitikinimu senų formų religijos atgyveno savo amžių. Reikia, kad jos persiformuotų, kad pavytų ir sutaptų su į priekį besiveržiančia kultūra, mokslu; o toms, kurios negali to padaryti, leisti pačioms numirti savo mirtimi, be persekiojimų ir be kraujo praliejimo. Reikia žmonijai gal ir ne vienos, bet racionalios religijos, kad ji galėtų eiti kartu su mokslo šviesa, atviromis akimis ieškotų tiesos, artimo meilės šiluma būtų gerbiamas kiekvienas svetimas kaip savas brolis.Krikščionybė yra viena iš tų religijų, kuri galėtų ir kuri privalėtų tokia universalia religija tapti, bet tik ne tokios formos, kokios šiandien ji yra. Ji prarado savo originalumą ir prasmę. Žmonija negali gyventi kaip gyvulių banda, jai skirta eiti pirmyn ir kilti aukštyn. Istorija ir mokslas tvirtina, kad daug aukštų civilizacijų bei kultūrų žuvo. Nėra abejonių, kad jos žuvo dėl moralinio ištižimo, pasileidimo. Krikščionybę galima palyginti su tuščiu augalo žiedu, neduodančiu vaisiaus, kadangi viską suvalgo tvirtas kamienas. Krikščionybė yra tuščias žiedas, neduodantis vaisiaus nuo to laiko, kai popiežiai tapo Romos imperijos valdovais, tvirtai laikančiais dviašmenį kardą savo rankose, kai karaliai lenkėsi ir bučiavo po piežiui kojas.Pasikeisti turime mes patys – tai mūsų uždavinys. Žmogus negali nei pasaulio pakeisti, nei pats pasikeisti, kol jo sąmonėje tebėra tas pats senas Dievas. Žmogus turi turėti idėją, turi norėti, turi siekti idealo, turi tobulėti. Kol tokio noro nėra, tol nei jis pats, nei pasaulis negali pasikeisti.Dievai paliko seni, ir pasaulis paliko senas. Kristaus apreikšti idealai liko vakarykščio teatro plakatais – miniai pritraukti. Be abejo, tokia Bažnyčia, kuri laikosi Dešimties Dievo įsakymų, arba Dekalogo, kuri moko, kad žmogus turėtų savo marškinius atiduoti sutiktam nuogam pakeleiviui, nors ir visai nepažįstamam, tikrai yra nešiuolaikiška: juk ji laikosi nuostatų, kurie paskelbti prieš du tūkstančius metų. Bet kur mes nueitume, kur mes šiandien būtume, jeigu tie įsakymai nebūtų buvę paskelbti?