sibabotonine eiledara

2868 0

Eilėdara yra atskira poetikos, o platesne prasme – ir literatūros mokslo šaka. Lyrikos samprata gali apsiriboti bendresniu eiliavimo supratimu, eiliavimo ontologija. Priklausomai nuo metrinių principų susidaro įvairios eilėdaros sistemos. Lietuvių poezijoje produktyviausios sistemos yra silabinė, silabotoninė, sinkopis, o naujojoje lyrikoje – ir velibras.

Referate bus aptariami klasikinės silabotonikos metrai, moderniosios lyrikos metrų pakitimai, bei aprašomas vienas ryškiausių XIXa. realistų – Onorė De Balzakas.

Silabotoninė eilėdara (silabotonika) – pagrindinė lietuvių poezijos eilėdaros sistema. Ją įtvirtino ir ištobulino Maironis. Ši eilėdara vyrauja ir dabartinėje poezijoje, nors yra gerokai paakitusi.

Silabotoninės eilėdaros metrinis principas – kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų derinimas eilutėje. Silabotoninės eilėdaros eilutėje kirtis turi apibrėžtą vietą.

Pagal antikinius principus silabotoninėje eilėdaroje skiriami dviskiemeniai (chorėjas ir jambas) bei triskiemeniai (daktilis, amfibrachis ir anapestas) metrai. Dviskiemeniai (kirčiuojamas kas antras eilutės skiemuo) ir triskiemeniai (kirčiuojamas kas trečias eilutės skiemuo) metrai lemia skirtingą eilutės dinamiką.

Chorėjas ir jambas. Chorėjas: kirčiuojami nelyginiai eilutės skiemenys. Jambas: kirčiuojami lyginiai eilutės skiemenys. Tačiau dažniausiai kūrinyje teorinės metro schemos pažeidžiamos: eilutės tai vienur, tai kitur praleidžiami (iškrinta) metriniai kirčiai.

Daktilis, amfibrachis irr anapestas. Daktilis: pradedama kirčiuoti nuo pirmo eilutės skiemens ir toliau kirčiuojamas kas trečias skiemuo: 1, 4, 7, 10 ir t.t. amfibrachis: pradedama kirčiuoti nuo antro skiemens, kirčiuojami 2, 5, 8, 11, 14. skiemenys. Anapestas: pradedama kirčiuoti nuo trečio skiemens; kirčiuojami 3, 6, 9, 12, 15. skiemenys. Anapesto eilutėje dažnai kirčiuojamas ir pirmas skiemuo –

atsiranda pridėtinis kirtis. Anapesto pradžia su pridėtiniu kirčiu vadinama kretiku.

Be minėtų pagrindinių metrų, silabotonikoje yra mišrieji metrai – įvairūs pagrindinių metrų deriniai, junginiai.

Lietuvių poezijos modernėjimas prasideda dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Bet rimai ir rimavimo būdai sparčiau ėmė kisti XXa. antros pusės lyrinėje kūryboje. Savitumo buvo siekiama ir tarsi grįžtant atgal, išnaudojant klasikinių silabotoninių metrų galimybes, bet drauge atnaujinant vaizdo, rimo, garsyno sąsajų dinamiką.

Modernizmas išjudino silabotoninės eilėdaros pamatus. XXa. pirmaisiais dešimtmečiais ir lietuvių lyrikoje atsirado laisvųjų eilių (velibro) pavyzdžių. Laisvasis eiliavimas neturi aiškaus metro, bet turi pasikartojančių intonacinių ypatybių, išlaikančių tekstą eiliuotos kalbos priklausomybėje. Tačiau riba tarp poezijos ir prozos susiaurėja. Susiaurėja, kad vėl, tarsi apsisukus metų ratui, galėtų išryškėti – jau kaip lyrikos riba.

Kiekviena literatūros mokslo sąvoka įgyja prasmę tik tada, kaai visiškai suvokiama ja pažymėto elemento funkcija atskirame kūrinyje. Vieno ar kito elemento funkcionavimą galima suprasti tik stebint gyvame kūrinio organizme, o stebėjimas įmanomas analizuojant.

Dideli estetiniai silabotoninės eilėdaros laimėjimai priklauso Maironiui, taip pat V.Mykolaičiui-Putinui, Jonui Aisčiui, Salomėjai Nėriai. Šių poetų kūryboje silabotoniniai metrai įgijo nepaprastą intonacinį laisvumą; natūrali, talpi poetinė frazė maksimaliai suintensyvinama ritminės struktūros.

Onorė De Balzakas. Vienas ryškiausių XIX a. realistų, realistinio romano meistrų Vakarų Europoje.

Balzakas – žmogus beveik visą gyvenimą paskyręs literatūrai. Nuo jaunystės iki pat mirties jis gr

rūmėsi norėdamas įrodyti esąs literatas. Literatūra jam buvo ir gyvenimo tikslas, ir pragyvenimo šaltinis. Balzakas buvo nepaprastai apsiskaitęs, visapusiškai išsimokslinęs, turėjo lakią vaizduotę ir daugybę įvairiausių iliuzijų. Jis daug ir įtemptai dirbo: kasdien rašė bent po 10, o įkvėpimo pagautas net 14 – 16 valandų.

Pirmasis kūrinys, išgarsinęs Balzaką, buvo istorinis romanas „Šuanai“ (1829m.). Paskui kismet pasirodydavo po keletą naujų kūrinių, daugelis jų įėjo į prancūzų literatūros aukso fondą – tai „Šagrenės oda“, „Gobsekas“, „Eugenija Grandė“, „Tėvas Gorijo“, „Prarastos iliuzijos“, „Pusseserė Beta“, „Pusbrolis Ponsas“, „Kurtizanių spindesys irskurdas“, „Valstiečiai“ ir kt.

„Žmogiškoji komedija“. Apie 1834m. Balzakas sumanė visus anksčiau parašytus kūrinius, pakildžius, perdirbus bei parašius naujų, sujungti į vieną didelį ciklą. Rašytojas norėjo, kad jo kūryboje atsispindėtų visas tuometinės Prancūzijos gyvenimas. Visus „Žmoniškosios komedijos“ veikalus Balzakas sugrupavo į tris dalis, kurias pavadino etiudais: „Papročių etiudai“, „Filosofiniai etiudai“ ir „Analitiniai etiudai“. Balzakas į „Žmoniškąją komediją“ buvo sumanęs įdėti 143 kūrinius, tačiau jam sutrukdė ankstyva mirtis. Rašytojas spėjo parašyti tik 96. Nors jo viso nepavyko, vis dėlto tai, kas buvo parašyta, yra milžiniškos meninės vertės ir pažintinės reikšmės paminklas.

„Tėvas Gorijo“. Jaunuolis Paryžiuje. „Tėvas Gorijo“ buvo parašytas 1834m. ir laikomas vienu iš geriausių Balzako romanų. Jis priskiriamas „Papročių etiudams“. Tai socialinis psichologinis romanas, kurio tema – šeimyninių santykių irimas buržuazinio gyvenimo sąlygomis. Pagrindinė romano problema – vaikų nedėkingumas tėvams.

Balzako es
stetinė programa. Balzako manymu, meno, kaip ir mokslo paskirtis – padėti žmonijai. Literatūra skirta ne tam, kad maloniai praleistum laiką, paviršutiniškai paskaitytum. Ji – žinių šaltinis.

Menininkas, kaip ir mokslininkas, sako Balzakas, yra tarsi pasaulio valdovas. Rašytojas svarbesnis už karalių, nes jo kūriniai veikia žmones ištisus šimtmečius, o karaliaus galia baigiasi su jo mirtimi.

Meno objektas – tikrovė, todėl rašytojas turi būti jos žinovas. Gyvenimas – įkvėpimo šaltinis. Menas ir gyvenimas neatskiriami.

Gyvenimas labai sudėtingas. Vieni reiškiniai priklauso nuo kitų, o šie savo ruožtu dar nuo kitų. Menininko uždavinys – pateikti plačią gyvenimo panoramą, nurodyti priežastinį tikrovės reiškinių ryšį. Žmogus taip pat nėra izoliuotas. Jis priklauso nuo kitų žmonių, nuo aplinkos, nuo visuomenės socialinių santykių, nuo papročių, net nuo atsitiktinumų. Todėl rašytojas, kurdamas personažo paveikslą, į visa šita turi atsižvelgti. Neatsitiktinai Balzakas smulkiai aprašinėja aplinkos detales, įvairius daiktus, herojaus gyvenimą, jo pažintis bei ryšius.

Gausiame literatūriniame Balzako palikime lyg panoramoje, matyti platus XIXa. visuomenės gyvenimas; čia susiduriama su daugeliu problemų, sukuriama įdomių ir įsimenančių personažų paveikslų. Vienos iš svarbesnių kūrybos temų : pragaištingas tuometinės visuomenės poveikis asmenybei, pinigai ir natūralių šeimos santykių irimas, jaunuolio kelias visuomenėje.

Balzako kūryba turi didelę išliekamąją vertę. Ji tartum XIXa. Pradžios visuomenės enciklopedija. Joje prasmingai, visapusiškai ir įdomiai atsispindi žmogaus asmenybė, visuomenės raidos dėsningumai.

Literatūra:

V. Ramonaitė „Literatūros mo

okslo įvado pagrindai“

V. Daujotytė „Mažoji lyrikos teorija“

S. Matulaitienė „Eilėdaros pagrindai mokykloje“

L. Timofejevas „Literatūros teorijos pagrindai“

E. Kuosaitė – Jašinskienė, D. Dilytė – Stankevičienė, G. Bartkus „Visuotinė literatūra“

Join the Conversation