B.Radzevičiaus novelės “Šianakt bus šalna” analizė-interpretacija “Erdvės ir laiko dominantės”

Lietuvių novelės istorijoje pastebimos dvi ryškiausios tradicijos – epinė Žemaitės ir lyrinė J. Biliūno. Nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio lietuvių novelistikoje akivaizdžiai stiprėja lyrinė tradicija, tai natūrali reakcija į pokario literatūros monumentalumą, charakterių schematiškumą. Rašytojai ėmė vaizduoti žmogų kaip sudėtingą ir kenčiančią būtybę, požiūrio taškas persikėlė iš išorės į vidų, pasakojimas pasuko gilinimosi į psichologizmą kryptimi. 1935 – 1940 metų kartos rašytojai – R. Granauskas, J. Aputis, B. Radzevičius ir kt.- į lietuvių literatūrą atnešė senojo kaimo nykimo patirtį, vaikystės prisiminimų nostalgiją. Iš šios kartos B. Radzevičaius kūryba išsiskiria kaaip savita egzistencinio nerimo autorefleksija (V. Kubilius). Jo prozoje yra kažkas biliūniško ir švelnaus, yra šiurpiai šiuolaikiško, išmintingo ir tragiško (J. Aputis).

Pirmuosius apsakymus (dar jie vadinami vaizdeliais) „Paslaptingas pasaulis“ (Komjaunimo tiesa, 1967), „Šiąnakt bus šalna“ (Literatūra ir menas, 1967) parašė baigdamas universitetą. 1970 metais išleido prozos rinkinį „Balsai iš tylos“. Apie savo ankstyvąją kūrybą rašytojas vėliau taip rašė: „Tai buvo priešokiais, lengvai, įkvėpimo akimirkomis parašytos noveliukės“. A. Šilbajorio teigimu, B. Radzevičiaus smulkioji kūryba yra tam tikra paruošiamoji romano „Priešaušrio vieškeliai“ stadija.

Trumpas apsakymas „ŠŠiąnakt bus šalna“ – tai vos dviejų puslapių pasakojimo novelė, neturinti nuoseklios fabulos. Ją, kaip ir daugumą B. Radzevičiaus smulkiosios prozos kūrinių, įrėmina vienas įvykis iš praeities – bulviakasis kaime.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko ypatingo novelėje ir neįvyko: pasakotojas, neturintis jokių as

smeninių bruožų, esantis mieste, prisimena vieną popietę per bulviakasį kaime: šeima (tėvas, motinas ir vaikas) pakrauna lauke bulvių vežimą ir grįžta namo. Taigi kūrinyje komponuojamas pasakojimas pasakojime.
Šiame apsakyme (kaip ir visoje B. Radzevičiaus kūryboje) svarbus ne tiek pats įvykis. Svarbiausia yra tai, kaip jis išjudina pasakotojo tam tikras sąmonės būsenas, t.y. tam tikrų momentų seką, parodo, kaip tam tikromis akimirkomis žmogus suvokia save ir jį supantį pasaulį.

Pirmoje novelės pastraipoje išryškėja miesto aplinkos esmingas svetimumas žmogiškajai egzistencijai, žmogaus santykis su šia aplinka: „[.] ar ne ruduo? Čia, mieste, jo nejauti.“. Tas pats svetimumo motyvas pasikartos ir apsakymo pabaigoje: „Čia, mieste, nieko nesuprasi, ir jam neramu tarp pilkų sienų. Kai kojos remiasi į cementą, jis nežino, ar žemė šalta, jis nieko nežino“. Kąą galima būtų pasakyti apie šio miesto erdvę, kurioje pasakotojas, esantis „dabartyje“ (nes didesnę novelės dalį užima jo prisiminimų aprašymas)? Beveik nieko: balzgana šviesa ir sienos. Net pačioje novelės pradžioje, kur veiksmas vis dėlto vyksta „dabar“, nuo meteorologinių reiškinių aprašymo pereinama prie kaimo erdvės:

Jeigu pilki padebesiai virš miesto, pučia vėjas, o saulė blykstelėjusi pasislepia ir juodas kaip gumulas debesėlis prapliumpa lietum, o už keliolikos žingsnių šviečia saulė ir vaivorykštės lankas – kaip arka į šiltų saulės spindulių ruožą – ar ne ruduo? Čia, mi

ieste, jo nejauti. Tačiau tie, kurie dabar laukuose, kurie mato pašiurpusias karvių nugaras [.] (26p)

Miestas – efemeriškas, tai jokios tikrovės, jokios juslinės konkretybės neturinti erdvė. Ne ką mažiau efemeriškas yra ir novelės „dabarties“ pasakotojas, kurį, beje, galima būtų įvardinti ir autoriumi, ir herojumi (A. Zalatorius teigia, kad šias kategorijas B. Radzevičiaus kūryboje galima išskirti tik sąlygiškai). Tikroviškumą jis įgyja tik savo prisiminime: gyvai įsivaizduojamas basas vaikas, kurio rankos juodos nuo bulvių ir žemių, mėgstantis laikyti arklio vadeles. Tuo tarpu „dabarties“ pasakotojas neturi jokių konkrečių bruožų, galima tik numanyti, kad jis – suaugęs, daug gyvenime matęs žmogus: „O dabar, po daugelio metų, kai diena vėl slenka vakarop, [.]. Žinoma tik tiek, kad jis „blaškosi“, t.y., patiria vidinį diskomfortą. Tai ne atsitiktinumas, o charakteringas motyvas: visavertė, tikrai žmogiška egzistencija civilizacijos apsuptyje negalima. Tokios erdvės subjektui lieka dvi alternatyvos: 1. leisti šiai efemeriškai terpei nusmukdyti asmenybę, t.y., degraduoti; 2. pasitraukti į save, į prisiminimų ir godų erdves. Novelės struktūra ir pats pasakojimo būdas išduoda pasakotoją kaip tik ir pasirinkus šią išeitį
Miesto erdvė nėra žmogiškąją prigimtį neigianti erdvė. Juk kur tik žmogus apsigyvena, tai gamtos plotmė netenka savo natūralumo. Kiekviename žingsnyje žmogus perdirba gamtą, ją pritaiko savo reikmėms. Tai, kas gamtos atžvilgiu dirbtina, žmogui yra ne tik natūralus dalykas, bet ir

r vienintelė alternatyva. O miestas – tik nuosekli pirmojo perdirbimo akto tąsa, sužmoginta erdvė par exellence. Tačiau miestas žmogui negali atsiverti nei kaip tikslas pats sau, nei kaip galutinis tikslas pačiam žmogui. Priešingai – miestas, kaip žmogaus gaminys, turi būti tik terpe individo valiai reikštis. B. Radzevičiaus žmogaus tragedija kaip tik ir yra nesugebėjimas įgyvendinti naujomis sąlygomis iškylančios būtinybės sutverti tikslą savo paties pastangomis. Žemdirbiškoji terpė vis dar pasirodo kaip žemdirbio būties tikslas, tačiau miestas tokio tikslo tikrumą atima (ar galbūt nuo jo išlaisvina):

Čia, mieste, nieko nesuprasi, ir jam neramu tarp pilkų sienų. Kai kojos remiasi į cementą, jis nežino, ar žemė šalta, jis nieko nežino. Gal todėl, kad diena vakarop, kad baigiasi vasara ir tuštėja laukai aplinkui, nors mieste tas pats mašinų ūžesys, ir tik šviesos blyškumas ir nelauktai atvėsęs oras rodo, kad ruduo. (28p.)

Žemės juslinis konkretumas įgalina tiksliai žinoti privalomų veiksmų seką, kuri grįžta į pradžią su žemdirbiškojo laiko ciklo užsivėrimu. Pati žemė tik ją dirbančiajam žmogui suprantama kalba – kaip žemės ženklas pasirodo šalna – nurodo, kokio veiksmo reikia imtis:

Boluoja dvi nuartos, bet nenukastos bulvių vagos. Visi žino, kad negerai palikti nakčiai nenukastas bulves, nes bus šalna. Kaip susitarę pasuka tylėdami prie išartų vagų, nurenka bulves nuo dirvos paviršiaus.(27p.)

Miesto cementas, mašinų ūžesys nepraleidžia že

emės ženklų. Juos gali pajusti tik basomis kojomis žemdirbys. Novelėje tik berniuko tėvas negali pajusti kojomis artėjančios šalnos, nes jis vienintelis avi dideliais batais. Jis tik teigia, kad naktį bus šalna, tačiau tai patvirtina motina ir vaikas, nes jie yra arčiausiai žemės, betarpiškai susiję su ja, nes jie basi:

– Šiąnakt bus šalna, – sako tėvas. Jo balsas tylus, bet skamba labai garsiai. Iš vagos pakyla motina. Arklys ir berniukas pasigręžia į tėvą.
– Žemė šalta, – pritaria motina. – Bus šalna.
Tėvas nežino, kad žemė šalta, jis apsiavęs dideliais batais. Tačiau vaikas ir jaučia, kad žemė šalta. Jis atsako:
– Tikrai žemė šalta. (27p.)

Galbūt dėl to, kad tėvas, kuris už savo šeimą dalyvauja pasaulyje (kad ir derasi su apylinkės matininku ar pan.), kuris iš visos šeimos panašiausias į civilizuotą žmogų (ir naudojasi civilizuoto pasaulio dovana – šiltais dideliais batais), jis ir ne toks užtikrintas, kad artėja šalna. Taigi peršasi išvada, kad B.Radzevičiaus civilizacijos paliestam žmogui (miestiečiui) nėra kas įsakytų, lieptų imtis konkrečios veiklos, kurią pašventintų iš įsakančiojo būties plaukiantis tikslingumas. Tačiau pats sau įsakyti toks subjektas neįstengia – iš čia jo egzistencijos netikrumas ir dvilypumas:

Gal todėl jo vaizduotėje – ta trapi tolimos vaikystės akimirka, kai buvo ne taip, kaip dabar, kai visi (net arklys) saugojo jį nuo pavojų, kai visi žinojo, kad šiąnakt bus šalna, ir žinojo, ką tada reikia daryti. (28p.)

Laikas, atsiveriantis novelės personažui, – tai ciklinis žemės žmogaus laikas, išsiskleidžiantis per metų laikų kaitą. Natūralu, kad pagrindinė jo esamo momento suvokimo dominantė – to momento priklausomybė tam tikram sezonui, šiuo atveju – rudeniui. Kaip tik ruduo mieste – pirminis impulsas – priverčia novelės pasakotoją prisiminti vaikystės fragmentą, kuris sudaro kūrinio turinį ir priešpastatomas esamo momento nykumui:

Tos skaidrios akimirkos, kai oras permatomas ir jau draikosi voratinkliai! Vakarai, kai dvelkia šaltis, ne, dar ne šaltis, tik vėsa, būsimų šalčių pranašas, kai jauti, kokia trapi, kokia laikina kiekviena akimirka [.] (26p.)

Ir esama akimirka (rudenėjanti diena mieste), ir atsiminimų epizodas (ruduo kaime) priklauso tam pačiam metų ciklui. Ciklinio laiko sąmonei – žemdirbio sąmonei – skirtumai tarp esamos ir prisimenamos akimirkų tėra vietų skirtumai. Kaimo aplinka novelėje atlieka humanizuojančios ir sušildančios atmosferos vaidmenį: namų erdvėje personažai jaučiasi saugūs, nes viskas čia pažįstama iš vaikystės, kiekvienas žino savo pareigas ir vietą uždarame šeimos rate. O miesto aplinką reikėtų priskirti prie nemalonių pojūčių zonos:

Vežimas pajuda, ratai smenga giliai į rankomis išpurentą žemę. Tėvas su motina eina iš paskos, vaikas – greta vežimo. Lėtai šį vakarą sukasi ratai, lėtai žengia neraginamas arklys, niekas šį vakarą neskuba, nes šiąnakt bus šalna ir jie greit pasieks savo pirkią. (27p)
Ir
Nejauku tarp balzgana šviesa nutviekstų sienų. Todėl jis ir blaškosi rudenėjančio miesto gatvėmis, tarsi vildamasis nuo jo pabėgti. (26p.)
Su B. Radzevičiaus vardu siejama nauja lietuvių prozos modernizacijos banga. Jo proza subjektyvi, lyrinė, labai autentiška, išgyventa. Pasaulis matomas ne iš šalies, o per autoriaus vidinį “aš” (E. Bukelienė). B. Radzevičiaus kūriniuose pasakotojas nuosekliai siekia atskleisti, kas glūdi žmoguje ir dėl kokių nors aplinkybių yra užgožta, pamiršta, nelaikoma svarbiu dalyku (S. Žukas). Iki B. Radzevičiaus šiandienos literatūroje dar nėra buvę taip stipriai, taip plastiškai išreikštas žmogaus gyvybės, jo sielos, jo egzistencijos ryšys su erdve, su daiktais, su kitu žmogumi (J. Kubilius).

Leave a Comment