Monetarinė politika ir jos ypatumai Lietuvoje

Įvadas

Pasaulyje esama kuo įvairiausiai tvarkomų pinigų ūkių. Jie skiriasi centriniam bankui deleguojamomis funkcijomis bei įgaliojimais, pinigų ūkio skirtumai atsispindi ir šalių valiutose.
Vienų valiutų kursas yra fiksuotas kurios nors kitos valiutos atžvilgiu, kitų – svyruoja, vienos šalies žmonės gali be apribojimų keisti savo šalies valiutą į kitas valiutas, kitiems ši laisvė yra apribota, vieni noriai taupo savo šalies pinigą, kiti, tik gavę algą, skuba iškeisti ją į užsienio valiutą.
Taip jau nutiko, kad pinigų emisija, anksčiau buvusi privačiose rankose, XX amžiuje totaliai perėjo į valdžios raankas. Šiandieniniame pasaulyje nebeturime nei aukso pinigų, nei privačių popierinių pinigų (Hong Konge išlikę privačių pinigų rudimentai) – visų valstybių valdžios pinigus ir jų leidimo funkciją visiškai suvalstybino.
Šiandien vien mintis apie tai, jog pinigai gali būti ne valdžios, o žmonių veiklos produktas, daug kam atrodo šventvagystė, tačiau kilę rinkoje ir būdami būtina rinkos dalimi, pinigai turi būti apsaugoti nuo valdžios intervencijų ir manipuliacijų.
Šiose temoje kaip tik ir stengiausi apžvelgti monetarinę politiką, jos sampratą, centrinio banko funkcijas ir vaidmenį joje bei moonetarinės politikos įgyvendinimo principus, priemones, problemas ir efektyvumą.
Taip pat panagrinėti monetarinę politiką Lietuvoje – kokia ji, kaip įgyvendinama, trūkumai ir galimi sprendimai bei siūlymai.

I. Centrinis bankas

Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra centrinis bankas (CB).
Centrinis bankas (Central bank) – tai speciali vy

yriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
Bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina. CB pagrindinis tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas. Skirtingose šalyse funkcionuoja skirtingi CB. Pavyzdžiui, JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS), Didžiojoje Britanijoje – Anglijos bankas, Vokietijoje – Bundesbankas, Japonijoje – Japonijos bankas, Lietuvoje – Lietuvos bankas. CB paprastai turi išskirtinę teisę – leisti pinigus. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi teisės pinigų leidimo teisės (pvz., Panamos ir Liberijos CB – šiose šalyse atsiskaitoma JAV doleriais).

I.1. Funkcijos

CB, turinčių išimtinę teisę emituoti (išleisti) pinigus, pagrindinės veiklos funkcijos yra šios:
 CB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
 CB yra “bankų bankas”, “bankų tėvas”;
 CB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
 CB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šaalių pinigai.
Emisijos teisė, kaip taisyklė, suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas.
CB aptarnauja bankų sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius CB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir CB. Šios sąskaitos naudingos ir tuo, kad CB gali išduoti komerciniams bankams grynus pinigus, jeigu jiems jų reikia. Be to, sąskaitų centriniame banke tikslas – kad jos būtų bankų rezervų indėliai. Komerciniai bankai kartais tu

uri rezervus didesnius negu reikalaujama, kad galėtų išlyginti finansinių lėšų judėjimą. Tačiau nevalia užmiršti, kad tai kainuoja, nes CB nemoka palūkanų.
Kaip bankų bankas, CB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių CB funkcijų dėl dviejų priežasčių:
1) CB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2) Finansinių krizių metu CB yra paskutinis, arba kraštinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, CB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu.
CB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. Yra du pagrindiniai pinigų pasiūlos kontroliavimo metodai. Laikantis metalo standarto, pinigų kainą lėmė aukso arba sidabro kaina. Nė viena šalis nebeturi metalo standarto, todėl pinigų pasiūla dabar yra kontroliuojama daugybe kitų priemonių, kurių svarbiausia yra vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas.
CB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimai, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgoms. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, CB reikalauja pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti va
aliutą leistinų svyravimų ruože. Jeigu valiutų keitimo ribų nėra, tai keitimo sistema nustatoma rinkos jėgomis. Perkant ar parduodant užsienio valiutą, CB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, Cb išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač tokių mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema kaip Lietuva, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.

I.2. Nepriklausomybės problema

Nesunku pastebėti, kad kiekvieno CB tikslas – ne pelno siekimas, bet pinigų leidimas ir jų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Tačiau, esant pernelyg didelei palūkanų normai ir neigiamai visuomenės reakcijai į tai, CB nepriklausomybė gali būti apribota, kaip tai buvo 1982 m, JAV. Ekonomistai plačiai diskutuoja, ar turi būti CB nepriklausomas, pateikdami argumentų “už” ir “prieš” nepriklausomumą.
Pagrindinis CB nepriklausomumo argumentas tas, kad monetarinė politika, kuri veikia infliaciją, palūkanų normą, valiutų keitimo normą ir ekonominį augimą, yra pernelyg svarbi ir techniškai per sudėtinga, kad būtų diskutuojama politinėje erdvėje. Kadangi yra demokratiški rinkimai, politikai gali būti “trumparegiai”, gali numatyti tik trumpojo laikotarpio naudą, neanalizuojant ilgojo laikotarpiopasekmių. Kitas argumentas už nepriklausomumą yr

ra tas, kad parlamentarai negali atlikti nuodugnios CB kontrolės.
Pagrindinis argumentas prieš CB nepriklausomybę yra monetarinės politikos svarba ekonomikai. Demokratiškai išrinkti parlamentarai formuoja palankią politiką žmonėms. Taip pat atskirus bankus atskirais laikotarpiais galima kaltinti, kad jie darė įtaką didesnei infliacijai, ar jų veikla buvo per lėta.
Taigi, politikai ir ekonomistai taip ir nesutaria, kokiolygio turi būti CB nepriklausomybė. Daugeliu atvejų CB nepriklausomybė nėra absoliuti. Kai kurių funkcijų apribojimas nereiškia visiškos nepriklausomybės apribojimo, tačiau priartina CB ekonomines politikas prie vyriausybės.

II. Monetarinė politika

Trumpai apžvelgus CB ir jų nepriklausomybės problemas, galima paanalizuoti, kaip CB gali veikti makroekonominius procesus.
Pagrindinis monetarinės politikos tikslas rinkos ekonomikoje – užtikrinti stabilią makroekonominę aplinką, nes tik tokioje aplinkoje veikiantys ūkio subjektai gali racionaliai planuoti ir vykdyti savo ekonominę veiklą, pasitikėti kainų mechanizmo perduodama informacija ir turėti ilgalaikę savo veiklos strategiją.
Monetarinė politika turi du svarbiausius tarpusavyje susijusius tikslus: palaikyti kainų stabilumą (t. y., užtikrinti žemą infliacijos lygį) ir garantuoti ūkio subjektų pasitikėjimą nacionaline valiuta.

II.1. Įgyvendinimo principai ir priemonės

Monetarinė politika įgyvendinama trimis pagrindinėmis priemonėmis: atviros rinkos operacijomis, komercinių bankų diskontavimu ir rezervo normos reglamentavimu.
Atviros rinkos operacijos
Atviros rinkos operacijos (open market operations) – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkose. Tai svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė.
Terminas “atviros rinkos operacijos” reiškia, jog valstybines obligacijas CB parduoda ir perka atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai (KB), firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Išanalizuokim, kaip šie valstybinių vertybinių popierių (VVP) pirkimai ir pardavimai veikia KB perteklinius rezervus.
Vertybinių popierių pirkimas. Tarkim, kad CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš KB arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – KB rezervai didėja. CB superka valstybines obligacijas iš KB:
a) KB parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;
b) CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina KB rezervus.

CB
Aktyvas Pasyvas
+ Vertybiniai popieriai (a) + KB rezervai (b)

(a) Vertybiniai popieriai
 
(b) rezervai

Komerciniai bankai
Aktyvas Pasyvas
– Vertybiniai popieriai (a)
+ KB rezervai (b)

Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja. Jeigu CB superka vertybinius popierius iš žmonių, įtaka KB rezervams yra ta pati.
Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti KB rezervus. Tarkim, CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:
a) CB perduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;
b) KB sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indėliams CB, t.y. rezervams, juos mažindami.

CB
Aktyvas Pasyvas
– Vertybiniai popieriai (a) – KB rezervai (b)

(a) Vertybiniai popieriai
 
(b) rezervai

Komerciniai bankai
Aktyvas Pasyvas
– KB rezervai (b)
-+Vertybiniai popieriai (a)

Kas skatina KB (ir firmas) pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Kai CB numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos CB. Ir atvirkščiai, kai CB numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kainos mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi, atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški, juos įgyvendinti nesunku.
Diskonto norma
Diskonto politika reiškia CB nustatomą diskonto, t.y. palūkanų normą už išduodamas KB paskolas ir tų paskolų terminus. Tai seniausiai taikoma CB politika pinigų pasiūlai reguliuoti.
Diskonto norma (discount rate) – tai CB speciali palūkanų norma paskoloms, kurios išduodamos finansiniams tarpininkams.
Kai KB ima paskolą iš iš CB, jo rezervai CB padidėja. Pažymėtina, kad KB, imantis paskolą CB, didina rezervą ir plečia finansinių institucijų ir žmonių galimybes. Diskonto norma nuolat kinta. KB požiūriu diskonto norma – tai mokestis už rezervų įsigijimą. Taigi, diskonto normos kritimas skatina KB skolintis daugiau rezervų iš CB. Šie kreditai didina pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai, diskonto normos augimas mažina KB norą imti kreditus iš CB, – todėl diskonto normos didinimas mažina pinigų pasiūlą rinkoje.
Diskonto norma, arba skolinamųjų lėšų kaina, labiausiai paplitusi diskonto politikos priemonė. Ekonomistai teigia, kad diskonto norma yra pinigų kontrolės įrankis. Privalomųjų rezervų normos ir diskonto normos svyravimai gali sąlygoti didelės perkamosios galios pinigų ir pinigų pasiūlos padidėjimus ir sumažėjimus, dar daugiau – dėl informacijos poveikio tai gali veikti pinigų kiekį tiek dabar, tiek ir ateityje.
Rezervo norma
Reikalavimai rezervams – tai nustatymas tam tikro rezervų dydžio, kurį KB privalo turėti grynaisiais ar CB.
Rezervų norma (reserve ratio) – tai KB indėlių sumos dalis, procentais, laikoma atsargoje. Privalomųjų (reikalaujamųjų) rezervų norma – minimalus grynų pinigų kiekis, kurį CB nustato procentais nuo visų KB indėlių sumos, ir bankams būtinas kaip rezervas.
Privalomuosius rezervus sudaro KB indėliai CB bei gryni pinigai jo seifuose. KB atsargoje gali laikyti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau kaip reikalaujamasis rezervas. Jeigu faktiškas KB rezervas krenta žemiau reikalaujamojo, tuomet jis privalo skolintis iš CB privalomajam lygiui atstatyti.
Kadangi monetarinė politika veikia promoninius ciklus, tai yra pagrindinis infliacijos veiksnys, įtakojantis rinkos palūkanų normą ir valiutų keitimo normą. CB darbuotojai, formuluodami naujas direktyvas ir potvarkius, turi atsižvelgti, kokią įtaką jie turės bendrai ekonomikai, kurią priemonę geriau pasirinkti.

II.2. Įgyvendinimas

Įgyvendinti makroekonominius tikslus nėra paprasta.
Tarkime, kad siekiama visiško užimtumo ir kainų stabilumo, o ekonomikoje nedarbas ir kylančios kainos. Paanalizuokime, kaip monetarinė politika gali tam daryti įtaką.
Pinigų paklausa priklauso nuo pinigų paklausos sandėriams ir nuo pinigų kaip aktyvų paklausos. Pinigų kaip aktyvų paklausa atvirkščiai proporcinga rinkos palūkanų normai – kuo mažesnės palūkanos, tuo daugiau grynų pinigų bus rinkoje. Taigi, bendra pinigų paklausa atvirkščiai proporcinga rinkos palūkanų normai.
Kai ekonomikai būdingas nedarbas ir nepakankamas gamybinių išteklių panaudojimas, CB turi taikyti skatinančiąją monetarinę politiką, kuri atpigina kreditus. Siekdamas padidinti pinigų pasiūlą, skatinti išteklių naudojimą, CB kombinuoja šiuos veiksmus:
1) CB perka vertybinius popierius atviroje rinkoje. Šis supirkimas padidina KB rezervus;
2) mažina privalomųjų rezervų normą, o tada automatiškai rezervai pervedami į perteklinius, ir padidėja pinigų multiplikatorius;
3) mažina diskonto normą ir skatina KB imti kreditus iš CB.
Dėl suprantamų priežasčių šie sprendimai vadinami skatinančiąja monetarine politika. Jos laikantis, kreditas lengvai gaunamas ir pigus, todėl padidėja išlaidos ir užimtumas.
Ir atvirščiai, jei nereikalingos išlaidos didina ekonomikoje infliaciją, CB taiko stabdančiąją monetarinę politiką, kuri apsunkina kreditavimo sąlygas. CB ją įgyvendina šiais veiksmais:
1) CB parduoda vertybinius popierius atviroje rinkoje, tai sumažina KB rezervus;
2) padidina privalomųjų rezervų normą, taip sumažindamas perteklinius rezervus ir pinigų multiplikatorių;
3) padidina diskonto normą ir mažina KB norus didinti savo rezervus bei skolinantis iš CB
Šie sprendimai atitinkamai vadinami stabdančiąja monetarine politika. Jos tikslas – sumažinti pinigų pasiūlą, kad sumažėtų išlaidos ir infliacija.
Makroekonominių problemų sprendimus, remiantis monetarine politika, galima surašyti į lentelę.

Skatinančioji monetarinė politika

Stabdančioji monetarinė politika
Problema: nedarbas, gamybos kritimas
Priemonės: CB perka obligacijas atviroje rinkoje, mažina privalomųjų rezervų normą bei diskonto normą
Poveikis: pinigų pasiūla didėja,
palūkanų norma mažėja,
investicijos didėja,
realusis BVP (BNP) auga Problema: infliacija
Priemonės: CB parduoda obligacijas, didina privalomųjų rezervų normą ir diskonto normą

Poveikis: pinigų pasiūla mažėja,
palūkanų norma didėja,
investicijos mažėja,
infliacija mažėja
II.3. Teigiami ir neigiami bruožai

Monetarinės politikos efektyvumas – sudėtingas klausimas. Daugelis ekonomistų pastebi monetarinės politikos privalumus:
1. Greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika, ji gali keistis greičiau. CB gali kasdien numatyti vertybinių popierių pirkimą ar pardavimą atviroje rinkoje.
2. Izoliuota nuo politikos. Jai neturi įtakos politiniai sprendimai, lengviau priima ilgojo laikotarpio priemones, nesivaikant trumpalaikių poveikių. Ji konservatyvesnė nei fiskalinė.
3. Monetarizmas. Pabrėžiant ypač svarbų pinigų vaidmenį, ekonomikoje susiformavo ekonomikos teorija – monetarizmas. Ekonomistai pabrėžia, kad pinigų pasiūlos pasikeitimai – esminis veiksnys, nustatant ekonomikos aktyvumo lygį.
Deja, monetarinei politikai būdingi ir saviti ribotuvai:
1. Cilkinis asimetriškumas. Veiksminga stabdančioji monetarinė politika tikrai gali greitai sumažinti KB rezervus, bankai sumažins kreditus, pinigų pasiūla sumažės. Tačiau skatinančioji monetarinė politika gali užstrigti: sudarius sąlygas pigiems kreditams, tačiau nėra garantijų, kad bankai iš tikro duos paskolų, ir pinigų kiekis padidės. Be to, pinigai, kurie ateina į ekonomiką dėl to, kad CB superka obligacijas, gali būti panaudojami paskoloms padengti. Taigi, tokie procesai galimi, tačiau ciklinis asimetriškumas labiausiai tikėtinas depresijos metu. Normaliu laikotarpiu perteklinių rezervų didėjimas lemia kreditų augimą ir pinigų pasiūlos didėjimą.
2. Pinigų apyvartos greičio pasikeitimai. Pinigų pasiūlos kiekis, padaugintas iš apyvartos greičio, sudaro bendrą pinigų kiekį. Jeigu pinigų pasiūla 150 mlrd. Lt, tai bendras pinigų kiekis bus 600, kai jų apyvartos greitis – 4, ir 450 mlrd. Lt, jei apyvartos greitis – 3 apyvartos per metus. Dž. Keinso šalininkai teigia, kad pinigų apyvartos greitis kinta atvirkščiai pinigų pasiūlos kitimui, kartu stabdydamas ar net panaikindamas pinigų pasiūlos pokūčius. Infliacijos metu, kai pinigų pasiūla mažinama, pinigų apyvartos greitis turi tendenciją didėti. Ir priešingai, kada imamasi politinių priemonių, didinančių pinigų pasiūlą nuosmukio laikotarpiu, pinigų apyvartos greitis gali sumažėti.
3. Investicijų tipas. Kai kurie ekonomistai abejoja, ar monetarinė politika gali taip stipriai veikti investicijas. Elastingos pinigų paklausos kreivės ir neelastingos investicijų paklausos kreivės derinimas reiškia, kad tam tikras pinigų pasiūlos pasikeitimas nesukels didelio investicijų pokyčio ir didelio pusiausvyros BVP pasikeitimo.
Pinigų pasiūlos ir palūkanų normos dilema – tai monetarinės politikos pagrindinė problema – ką turi kontroliuoti CB: pinigų pasiūlą ar palūkanų normą; stabilizuoti abiejų rodiklių vienu metu ji negali.
Tarkime, kad CB politikos tikslas – palūkanų normos stabilizavimas. Kadangi palūkanų normos svyravimai destabilizuoja investicijas, tai, pasikeitus pajamų multiplikatoriui, destabilizuojama ir visa ekonomika. Jeigu dėl ekonomikos augimo didėja BVP, šis savo ruožtu didina sandėrių pinigų paklausą, o kartu ir bendrą pinigų paklausą. Pusiasvyros sąlygomis palūkanų norma didėja. Tačiau pinigų kiekio gali sukelti bumą, kurio CB negali leisti. Analogiškas scenarijus bus, jeigu BVP mažėja. Tuomet pinigų paklausa ir palūkanų norma mažėja. CB turi sumažinti pinigų pasiūlą. Tačiau pinigų sumažėjimas mažina išlaidas, todėl didėja ekonomikoje nuosmukis.
Jeigu CB politikos tikslas – pinigų pasiūlos, o ne palūkanų normos stabilizavimas, tai šiuo atveju CB turi susitaikyti su palūkanų normos svyravimais, kurie lemia ekonomikos nestabilumą. Pavyzdžiui, jeigu CB nustatė 150 mlrd. Lt pinigų pasiūlą, mes žinome, kad BVP augimas didina pinigų paklausą ir padidina palūkanų normą. Šis palūkanų normos padidėjimas sumažins investicijas ir normalų BVP augimą, kuris galėjo būti priešingu atveju. Taigi, dar kartą galima pabrėžti – CB negali vienu metu stabilizuoti pinigų pasiūlą ir palūkanų normą.

III. Monetarinė politika Lietuvoje

Monetarinė politika turi du svarbiausius tarpusavyje susijusius tikslus: palaikyti kainų stabilumą (t. y., užtikrinti žemą infliacijos lygį) ir garantuoti ūkio subjektų pasitikėjimą nacionaline valiuta.
Galima teigti, kad pasirinktas valiutų valdybos modelis leido pakankamai efektyviai pasiekti šių dvejų pagrindinių monetarinės politikos tikslų: po lito ir valiutų valdybos modelio įvedimo infliacija pradėjo stipriai mažėti, kas sudarė makroekonomines prielaidas BVP augimui.
Pagrindiniai rodikliai apie šalies ekonominę raidą 1994-2001 m.

1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 20011)
Bendrasis vidaus produktas veikusiomis kainomis, mln. Lt 16904 24103 31569 38340 42990 42655 45148 47958
palyginti su ankstesniais metais padidėjimas, sumažėjimas (-), % palyginamosiomis 1995m. kainomis -9,8 3,3 4,7 7,3 5,1 -3,9 3,8 5,9
Infliacija (palyginti su ankstesnių metų gruodžio mėn.), % 45,1 35,7 13,1 8,4 2,4 0,3 1,4 2,0
Eksportas, mln. Lt 8077 10820 13420 15441 14842 12015 15238 18332
Importas, mln. Lt 9355 14594 18235 22577 23174 19338 21826 25413
Balansas, mln. Lt -1278 -3774 -4815 -7136 -8332 -7323 -6588 -7081
Tiesioginės užsienio investicijos (laikotarpio pabaigoje), mln. Lt . 1406 2801 4163 6501 8252 9337 10662
Užsienio skola (laikotarpio pabaigoje), mln. Lt 1985 3359 4812 5607 6737 9715 9897 9856
1) Išankstiniai duomenys.
Informacijos šaltinis: Pagrindiniai rodikliai apie šalies ekonominę raidą 1994-2001 m. Lietuvos statistikos departamentas. http://www.std.lt/.

1993 metų birželio mėnesį įvestas litas – Lietuvos nacionalinė valiuta. Lietuvos centrinis bankas, kurio veikla ir funkcijos nebuvo įteisintos įstatymu, pradėjo vykdyti intervencionistinę monetarinę politiką. Taip buvo pažeidinėjami laisvosios rinkos principai – kuo mažiau kištis į natūralius rinkos procesus.
Reikėjo rasti tinkamiausią pinigų politikos modelį, kuris labiausiai tiktų Lietuvos atvejui ir sudarytų prielaidas kitų reformų sėkmei bei privataus sektoriaus plėtrai. Pasirinktas modelis – valiutų valdyba, tuo metu jau sėkmingai veikusi Estijoje. Kokia tai sistema, kuri užtikrino lito stabilumą?

III.1. Valiutų taryba ir jos įtaka

Valiutų valdyba – įstatymais įteisinta sistema, kurios pagalba nacionalinės valiutos kursas yra fiksuotas kitos valiutos atžvilgiu.
Neatsiejama valiutų tarybos detalė – visi apyvartoje esantys pinigai šimtu procentų turi būti padengti užsienio valiuta ir aukso rezervais. Tai pirmasis ir pagrindinis valiutų tarybos principas. Šios dvi detalės (kurso fiksavimas ir padengimas) negali egzistuoti viena be kitos, nes tai lyg valiutų valdybos aksioma.
Antrasis principas apibrėžia sistemos savarankiškumą – valdžia, patvirtinusi valiutų valdybą, praranda beveik visas poveikio monetarinei politikai priemones – centrinis bankas tampa panašus į automatiškai dirbančią pinigų keityklą. Tai reikalinga, nes dažnai vykdomoji valdžia yra linkusi manipuliuoti monetarine politika tam, kad pasiektų trumpalaikių rezultatų, nors tai ir labai žalinga ilgalaikei ūkio plėtrai.
Jeigu valdžia manipuliuoja pinigų politika reformų vykdymui ar situacijos “pagerinimui”, tai veda tikrai ne į viršų, bet tiktai į dugną. Pavyzdžiui, jei valstybės institucijos skolinasi iš centrinio banko ir skolos nesiruošia padengti arba jei priverčia centrinį banką išleisti daugiau nepadengtų pinigų – tai vienintelė tokios trumparegiškos politikos pasekmė – infliacija. Kaip visi žinome, infliacijos pasekmė -privataus verslo ir vartotojų nuostoliai, ir tik valdžia gauna “pelną”. Valiutų valdyba nepalieka valdžiai manipuliavimo monetarine politika teisės – o tai padeda sumažinti infliaciją ir padidina pasitikėjimą nacioaline valiuta. Žmonių pinigai savaitės pabaigoje bus verti tiek pat, kiek ir savaitės pradžioje. Tai savo ruožtu didina pasitikėjimą ir nacionaline valiuta, ir visa bankų sistema, kas užtikrina stabilumą ir efektyvumą.
Ekonominės valiutų tarybos pasekmės:
1. Pagerėjo eksportuotojų galimybės planuojant prekių pardavimo kainas, nes fiksuotas valiutos kursas sumažino nežinojimą.
2. Labai sumažėjo valiutos pirkimo ir pardavimo kainų skirtumas, nes valiutų tarybos modelyje prekiavimo bazine valiuta išlaidos yra labai mažos. Dėl to padidėjo eksporto galimybės.
3. Palūkanų norma palaipsniui mažėjo iki bazinės valiutos šalies palūkanų normos (tačiau išliko šalies rizika, todėl šios normos nesusilygina). Pagerėjo skolinimosi galimybės iš vietinių komercinių bankų. Suvienodėjo verslo dalyvių sąlygos gauti kreditus, labiau pasitikima tapo nacionaline valiuta.
4. Šalies užsienio rezervai yra investuojami labai stabiliomis palūkanomis. Šie rezervai ne tik uždirba nominalias palūkanas, bet palaiko pasitikėjimą valiutų keitimo kursu ir padeda išlaikyti daug žemesnes palūkanų normas šalyje.
Kalbant apie valiutų valdybos neigiamas puses, galima išskirti vieną pagrindinę problemą – trumpalaikę infliaciją, kol vidaus kainos neprisitaiko prie pasaulinių rinkos kainų. Tačiau ši problema yra normali valiutų valdybos pasekmė. Perėjimo procese sunku išvengti infliacijos, tačiau ji trumpalaikė, o ilguoju laikotarpiu infliacija stipriai sumažėja.
Lietuvoje valiutų tarybos principai įtvirtinti 1994 metais Lito patikimumo įstatymu. Lito kursas fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu santykiu 4:1. Centrinio banko funkcijos, tokios kaip aktyvus monetarinės politikos vykdymas, buvo stipriai apibotos. Įstatymais įtvirtinta centrinio banko nepriklausomybė ir pagrindinės funkcijos užtikrina minimalią vykdomosios valdžios įtaką monetarinei politikai. Atsiradus valiutų valdybai pagerėjo konkurencinės sąlygos pinigų rinkos dalyviams – komerciniams bankams, o kartu ir visiems vartotojams.
Čia pateikti duomenys leidžia identifikuoti vieną pagrindinių Lietuvoje vykdytos monetarinės politikos problemų – pavėluotą valiutų valdybos modelio įdiegimą. Manau, kad jau 1992 m., Lietuvai iškovojus tarptautinį Nepriklausomybės pripažinimą, egzistavo visos būtinos sąlygos valiutų valdybos įvedimui (turint omenyje pasiruošimui būtiną laiko tarpą, realiai valiutų valdybos modelis galėjo funkcionuoti nuo 1993 m. pradžios). Galima tik konstatuoti, kad atidėjus valiutų valdybos modelio įdiegimą iki 1994 m. balandžio, buvo prarasta apie 1-1,5 m. ir makroekonominis stabilumas, sudarantis sąlygas ekonominiam vystymuisi, buvo pasiektas daug vėliau.
Šiuo metu vykdoma monetarinė politika sėkmingai garantuoja dviejų jau minėtų pagrindinių tikslų pasiekimą. Todėl galima teigti, kad esamas valiutų valdybos modelis gali ir toliau būti monetarinės Lietuvos politikos pagrindu. Kitaip tariant, faktiškai neegzistuoja itin svarių ekonominių argumentų prieš esamą monetarinės politikos modelį (t. y. nėra įrodymų, kad kitokia monetarinė politika leistų efektyviau pasiekti pagrindinių monetarinės politikos tikslų).
Kita vertus, Lietuvos monetarinę politiką įtakoja siekis integruotis į Europos Sąjungą (tuo pačiu ir siekis stiprinti ekonominius-finansinius Vakarų Europos ir Lietuvos ekonomikų ryšius). Traktuojant šį tikslą kaip “duotą” (t. y., kaip tokį, kurio siekimas pateisina ekonominės politikos pokyčius), galima teigti, kad:
1) Valiutų valdybos modelis iki pat galutinio įsiliejimo į ES (ir į Europos Monetarinę Sąjungą) gali sėkmingai garantuoti makroekonominį stabilumą,
2) Bazinės Lito valiutos pakeitimas į eurą (Lietuvos banko valdyba nustatė, kad bazinė valiuta nuo 2002 m. vasario 2 d. yra euras, o oficialusis lito kursas euro atžvilgiu yra 3,4528:1.) gali padėti Lietuvos ekonomikai integruotis į ES šalių ekonominę erdvę (ypač žinant, kad Lietuvos eksportuotojai nelinkę naudoti valiutų rizikos draudimo instrumentų, ir todėl dažnai nukenčia nuo euro-dolerio kurso svyravimų).
Galima teigti, kad tiek buvęs valiutų valdybos modelis, tiek ir esamas modelis buvo ir yra pajėgūs sudaryti monetarines sąlygas makroekonomiam stabilumui ilguoju laikotarpiu.
Valiutų tarybos priešininkai galimas spekuliacines atakas pažymi kaip silpniausią valiutų tarybos vietą. Neva devalvavimo besitikintys asmenys gali pasiskolinti didelius litų kiekius, o po to už juos įsigyti užsienio valiutos. Iš tikrųjų, tokios atakos gali būti, tačiau jos klaidingai vadinamos spekuliacinėmis. Tiksliau jas reikėtų vadinti psichologinėmis atakomis, nes pagrindinis tokių atakuotojų lūkestis yra tas, kad sumažėję užsienio valiutos atsargos gali išgąsdinti valdžią ir paskatinti devalvavimą. Šioje kovoje atakuotojai gali laimėti tik tuomet, kai monetarinė valdžia nesuvokia valiutų tarybos veikimo mechanizmo, yra silpna arba susijusi su pačių atakuotojų interesais. Visais kitais atvejais, valdžiai nepasidavus pirminiam impulsui ir neišsigandus laikino užsienio valiutos atsargų sumažėjimo, patvirtinus savo pasiryžimą išlaikyti lito kursą, atakuotojai būtų priversti sudėti ginklus. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, jie neturi kitos išeities, kaip kad konvertuoti turimą užsienio valiutą į litus (atstatant užsienio valiutos atsargas), tam, kad galėtų grąžinti gautą paskolą litais. Istorijoje nebuvo atvejų, kuomet valiutų taryba būtų žlugusi dėl spekuliacinių atakų. Lietuvoje spekuliacinių atakų nebuvo užfiksuota, tačiau pasiruošimo ženklų buvo ne kartą.
Dažnai Lietuva, turinti valiutų tarybos sistemą, yra lyginama su kitomis šalimis, kurios turi fiksuotą kursą (pavyzdžiui, Čekija, Meksika) ir yra patyrusios pinigų krizę. Valiutų taryba yra fiksuoto kurso režimas, tačiau tai nėra pagrindinis valiutų tarybos bruožas. Valiutų taryba visų pirma yra šimtaprocentinių rezervų, padengiančių tam tikrą pinigų bazę, sistema. Fiksuotas kursas čia reikalingas kaip priemonė nustatyti pačių rezervų dydį.
Kurį laiką Lietuvoje buvo populiarus pasiūlymas oficialiąsias atsargas investuoti ne užsienyje, bet šalies viduje. Neva tai leistų paskatinti Lietuvos ūkį. Žinoma, kad šio pasiūlymo įgyvendinimas reikštų valiutų tarybos atsisakymą. Išleisti užsienio valiutos rezervai pakirstų centrinio banko galimybes įvykdyti įsipareigojimus, pažeistų pinigų rinkos harmoniją bei proporcijas. Užsienio valiutos rezervų saugus investavimas užsienyje yra būtina valiutų tarybos sąlyga ir, kol kas, Lietuvos bankui tikrai gerai sekasi valdyti užsienio atsargas, išlaikant optimalų santykį tarp saugumo ir pelningumo.

III.2. Lietuvos banko pelnas

Vadovaujantis Lietuvos banko įstatymu, Lietuvos banko pelnas, suformavus rezervus, perduodamas į biudžetą. Šis lėšų paskirstymo aktas neatitinka pagrindinio reikalavimo nepriklausomam centriniam bankui – nefinansuoti vyriausybės.
Banko pelno perdavimas biudžetui yra tiesioginis valstybės išlaidų finansavimo aktas. Visiškai reali prielaida, jog valdžia gali spausti banką turėti kuo daugiau pelno. Žinant, kad centrinis bankas labai lengvai gali “uždirbti” pelno tiesiog emituodamas pinigus, tai gali tapti paskata naudotis šia teise ir atsisakyti valiutų tarybos. Dėl šios priežasties Lietuvos banko pelno dalies pervedimo biudžetui turi būti atsisakyta. Lietuvos banko pelnas turi likti Lietuvos banke be teisės šių lėšų sąskaita didinti pinigų masės.
Tokiu būdu būtų išsaugomos oficialiosios atsargos bei padidinamas litų padengimas jomis. Toks mechanizmas padidintų pasitikėjimą litu ir panaikintų politinio spaudimo Lietuvos bankui galimybę.

III.3. Atviros rinkos operacijos

Vienintelis centrinio banko įsipareigojimas, esant valiutų tarybai, yra įsipareigojimas neribotu kiekiu keisti litus į rezervinę valiutą ir rezervinę valiutą į litus. Visos kitos centrinio banko operacijos – paskutinės vilties likvidumo paskolos (teikiamos tais atvejais, kai problemų ištiktas bankas nebegali pasiskolinti rinkoje), repo operacijos (atpirkimo sandoriai, centrinio banko paskolos komerciniam bankui, kai pastarasis įkeičia vyriausybės vertybinius popierius), indėlių aukcionai – nėra būdingos esant valiutų tarybai, todėl neturi būti vykdomos. Lietuvos bankas atviros rinkos operacijas vykdo nepažeisdamas litų padengimo užsienio atsargomis reikalavimo pagal Lito patikimumo įstatymą.
Tiesa, Lito patikimumo įstatymas leidžia gana dideles intervencijas į rinką, todėl tikslinga būtų laikytis grynojo litų apyvartoje padengimo užsienio valiutos atsargomis reikalavimo (iki šiol Lietuvos bankas taip ir darė) arba visiškai nevykdyti atviros rinkos operacijų. Paskutinės vilties paskolos taip pat nepasiteisina nei teoriškai, nei praktiškai. Tai, kad bankas nebegali gauti išteklių rinkoje, yra geriausias indikatorius, bylojantis apie gilias banko problemas. Lietuvos banko teiktos likvidumo paskolos (“Tauro”, “Litimpex” bankams) neišsprendė šių bankų problemų, tik dar pagilino nuostolių mastą.
Valiutų tarybos sistema yra patikima ir saugi pinigų politika. Kuo mažiau pasikeitimų šioje srityje, tuo ji tampa patikimesnė. Net ketinimas ką nors keisti labai sudrumsčia šios ypač jautrios srities ramybę, todėl geriausias receptas – neliesti gerai veikiančios pinigų sistemos. Ji dar ilgai galės tarnauti visų Lietuvos žmonių labui.

III.4. Pasiūlymai

1. Kuo ilgiau išlaikyti esamą pinigų ūkio modelį – valiutų tarybą, nepriklausomai nuo to, kokia valiuta, doleris ar euras, būtų bazinė lito valiuta.
2. Lietuvos banko pelno neskirti į biudžetą, o palikti kaip Lietuvos banko tarptautines valiutos atsargas, neleidžiant ta suma didinti pinigų kiekio.
3. Nustatyti, kad Lietuvos bankas negali vykdyti atviros rinkos operacijų ir teikti paskutinės vilties paskolų.

Išvados

Pasaulyje esama kuo įvairiausiai tvarkomų pinigų ūkių. Jie skiriasi centriniam bankui deleguojamomis funkcijomis bei įgaliojimais, pinigų ūkio skirtumai atsispindi ir šalių valiutose.

Literatūra

1.
2. Pagrindiniai rodikliai apie šalies ekonominę raidą 1994-2001. Lietuvos statistikos departamentas. http://www.std.lt
3. http://project2010.hypermart.net/darbas.html#121
4. Pinigų politika. Laisvosios rinkos institutas. http://www.lrinka.lt/Projektai/Pinigpolitika.phtml
5. Lietuvos bankas. www.lb.lt

Leave a Comment