M. Ivaškevičiaus pjesės ,,Mалец” analizė ir interpretacija
Marius Ivaškevičius – šiandienos autorius, kurio knyga stebina ir domina net ir labai apsiskaičiusį skaitytoją. Rašytojo originalus mąstymas, idėjos ir kalbėsena nelieka nepastebėti. Nuo pirmųjų leidinių šis autorius žinomas ir pripažįstamas. Dar nebaigęs VU lituanistinių studijų 1996m. M. Ivaškevičius išleido novelių rinkinį ,,Kam vaikų”. 1998m. išėjo romanas ,,Istorija nuo debesies”, 2002m. ,,Žali” ir pjesių rinkinys ,,Artimas”. Šią knygą ir norėčiau išsamiau aptarti savo analizėje. Iš tiesų nedaugeliui rašytojų taip pasiseka, kad išleidęs trijų pjesių rinkinį ne
etrukus taptų ir vienos iš jų režisieriumi. Tai tik dar kartą įrodo neabejotiną Ivaškevičiaus talentą.
Trys pjesės knygoje ,,Artimas” vienijamos artumo temos ir įžangos ,,Bijok artimo savo”. Įžangos pavadinimas performuluoja vieną iš 10 Dievo įsakymų: ,,Mylėk artimą savo”. Knygoje iškeliama labai neįprasta, bet tikrai aktuali problema – artumas ne kaip gėris, bet kaip blogis. Įžangoje visų trijų pjesių tema įvardijama labai paprastai ir lakoniškai: ,,Kalbu apie artimą, kuris yra per arti”. Kalbama apie nuovargį, kurį kelia toks artumas. Ir net neapykantą:
,,Artimųjų yra visur ir
r visada, kiekvienas šūdniekis turi savąjį artimą, artimas geria jiedviem paskirtą vandenį, susigriebia jiedviem atseikėtą saulę ir glemžiasi bendrą jųdviejų žemės metrą. Kuo daugiau tokių artimųjų, tuo mažesnė viltis išlikti” (8p.).
Manau, kad labiausiai pavykusi šios knygos pjesė ,,Mалец”. Pjesė yra is
Kompozicija. Pjesė pradedama scena, kurioje Marta kalbasi su savo penkiamečiu sūnumi. Tokia pačia scena, į kurią dar įtraukiamas trečias asmuo – tėvas, spektaklis ir pabaigiamas. Taip tarsi išnyksta laiko kontūrai, motinos žodžiai sūnui įgauna gilesnės prasmės. Tokia rėminė kompozicija gaubia trumputes scenas, kurių kai kurios tėra vieno veikėjo monologas.
Pjesėje žaidžiama kalba – veikėjai rusai kalba rusiškai, lietuviai – lietuviškai. Taip spektaklis įgauna tikroviškumo ir gyvybingumo. Be to, greta, bet nesipindami, vystomi du veiksmai – gyvenimas Lietuvoje ir gyvenimas Sibire.
Laikas. Veiksmas pjesėje pradedamas Tėvo tremtimi, o baigiamas pokario metais. Tačiau pabaigoje pasikartojanti pradžios scena trina laiko ribas.
Erdvė. Pjesėje greta sueina dv
vi erdvės: Lietuva ir Sibiras, Silvijos ir Nastios namai. Vyrai, to meto aplinkybių verčiami, keičia erdvę: tėvas atvyksta į Sibirą, o Lionia į Lietuvą. Moterys lieka savo erdvėje, yra labiau prie jos prisirišusios, o kartu labiau prisirišusios ir prie nutolusio artimo žmogaus. Visi veikėjai, nepaisant atstumo, pjesėje bendrauja vieni su kitais mintimis. Artimas žmogus yra visada šalia.Veikėjai. Pjesės veikėjai viso labo keturi: Tėvas, jo duktė Silvija, Nastia, jos sūnus Lionia. Pjesės pradžioje enciklopediškai pateikiami jų gyvenimo faktai: gimimas, veikla, mirtis, turintys nedaug be
endra su pačia pjese, bet kuriantys tam tikrą istorinę nuotaiką. Susidaro įspūdis, kad bus kalbama apie konkrečius tikrai gyvenusius žmones. Autorius nesistengia išsamiau piešti veikėjų charakterių. Jam svarbiau parodyti situaciją, kurioje nutrūksta buvęs artumas ir vieno artimo vietą užima kitas. Pjesės vyrai lengviau atsiskiria nuo vieno žmogaus ir ateina pas kitą. Tėvas išvažiuodamas į tremtį pjesės pradžioje nenori matyti dukters Silvijos ašarų, vadina jas vandeniu. Pjesės pradžioje bendraudami mintinis jie pasakoja vienas kitam visa, kas vyksta jų gyvenimuose, tačiau vėliau to bendravimo vis mažėja, tarp jų atsistoja kitas žmogus – Nastia. Vos atvykęs į Sibirą tėvas nusižiūri šią moterį ir siekia jos dėmesio. Tačiau Nastios gyvenime yra sūnus, kol jis yra šalia, ji neprisileidžia kito žmogaus. Tik Lioniai išvykus, ilgėdamasi jo, jausdama kaltę ir besiteisindama sūnui, ji įsileidžia tėvą į savo namus. Tėvas savo tikslą įvardija lakoniškai: ,,Panešiosiu kol kas jo (Lionios) kepurę, meilę ir kailinius”.Nastia žvelgia giliau, svarsto, ar tai likimas ar laimė. Ilgisi sūnaus, lygina šį vyrą ir sūnų: ,,lyg tu čia sėdėtum”. Taip vienas artimas keičia kitą.
Lionia po karo nujausdamas, kad nebėra reikalingas mamos namuose, lieka pas Silviją. Vėlgi vyras lengvai atsisako buvusio artumo ir eina pas kitą žmogų. Tačiau Silvijai tai labai nelengva. Ji tebelaukia tėvo ir jos bandymai įsikalbėti sau, ka
,,Jis prašė kepurės, meilės ir kailinių. Aš jam atidaviau kepurę ir kailinius, o tą vidurinį, pasakiau, kad išsivežei. Ir parodžiau žemėlapį. Jis sako, kad jūs apsikeitėt. Tais viduriniais. Jis paliko tau savo. Bet tu juk savo išsivežei. Jis – tai tu. Tu jį apgavai ir dabar turi du. Jis – tai ne tu” (212p.).
O tėvo gyvenime, priešingai, tas artimas ir nebepaliekantis vietos kitam jau yra Nastia:
,,Tas trukdys Silvija, tai mudu su Nastia, sėdim prie jūros kojas sumerkę ir jūsų neieškom. Mudu su Nastia vieni” (212p.).
Tad ir kai veiksmas pasiekia kulminaciją – Silvija nori nužudyti Lionią, nori grąžinti ,,viską kaip bu
,,Visi personažai bando grįžti į vaidinamos istorijos pradžios tašką, todėl veiksmas rutuliojasi atvirkščia tvarka. Bet tam ima priešintis tėvas, jis nieku gyvu nenori atiduoti kam nors savo laimės, kurią rado su Nastia” (219p.).
Taigi ,,Mалец” yra pjesė apie artumą ir apie išdavystę. Pjesės pabaigoje matome jau ne keturis, bet tris veikėjus. Baigiamojoje scenoje, atkartojančioje pirmąją, matome Nastią, tėvą ir penkiametį Lionią. Motinos artumas sūnui išlikęs, o šalia tėvo dukters nebėra. Kartojamas Nastios monologas skirtas Lioniai, jau girdėtas spektaklio pradžioje. Berniukas nupiešė tvorą, o buvo prašyta piešti namą. Neteisingas veiksmas: vietoj jaukumo, šilumos simbolio – namo, piešinyje, o vėliau ir gyvenime yra atsiribojimas – tvora (Lionios gyvenime tai galima sieti su prievarta prieš Silviją). Motina pataria sūnui visada piešti namą, tai yra kurti jaukumą.
,,Mалец” – Nastios kreipinys į sūnų. Tačiau Lionia nėra svarbiausias pjesės veikėjas. Vienodai svarbūs čia yra visi keturi. O maloninis kreipinys ,,mžylis/mažyli” galetų tikti kiekvienam artimam žmogui. Tačiau vienas, esantis labai arti, gali atimti artimą iš kito.
