HUMORAS M. VALANČIAUS APSAKYMUOSE VAIKAMS

HUMORAS M. VALANČIAUS APSAKYMUOSE VAIKAMS

Turinys

I. Įvadas..............................3

1. Išskirtinė M. Valančiaus asmenybė ir jo kūryba.................4

2. Darbo šaltiniai ir tikslai..............................5

II. „Vaikų knygelė“ – humoristinis prozos kūrinys lietuvių literatūroje..........5
1. Apeigų aprašymų komiškumas..........................6
2. Veikėjų aprašymų humoras...........................8

III. Išvados..............................9

IV. Šaltiniai. Literatūra..............................11

I. ĮVADAS

Motiejus Valančius – žymus visuomenės veikėjas, vyskupas, rašytojas, istoriografas, žmonių švietėjas, blaivybės skleidėjas, vargšų globėjas ir vaikų mylėtojas: „apiplyšusiems vaikams net parūpindavęs drabužėlių“ . M. Valančius mylėjo paprastus žmones, nes ir pats buvo kilęs iš valstiečių šeimos. Galbūt todėl ir jį valstiečiai gerbė. M. Valančius rūpinosi parapijiečiais, jų vaikais. Vyskupui rūpėjo žmogaus dvasia, jis siekė, kad Lietuva būūtų ja galinga. Skatino tautą mokytis, skaityti knygas, būti dievobaimingais. Sutelkė didelį savo dėmesį į tautos blaivinimą ir švietimą. Manė, kad tai – jo pareiga. Visa gyvenimą darė tai, kas naudinga gimtajam kraštui.
Motiejus Valančius siekė tautos dorovės, buvo jos saugotojas ir ugdytojas.
Norint geriau pažinti ir teisingai įvertinti Motiejaus Valančiaus kūrybą ir veiklą, reiktų atsižvelgti į istorinį kontekstą.
Lietuva pergyveno žiaurius Napoleono laikus, 1831 – uosius ir 1864 – uosius metus, kai vyko sukilimai, vykdomą carizmo lietuviškos mokyklos bei spaudos, katalikų Bažnyčios draudimą – tokiu dramatišku Lietuvos laikotarpiu gyveno ir kūūrė vyskupas Motiejus Valančius. Kai Lietuva grimzdo į šiurpių įvykių liūną, jis dirbo Tėvynei, todėl yra žinomas iki šių dienų.

1. Išskirtinė M. Valančiaus asmenybė ir jo kūryba

Vyskupas Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 d. Salantų valsčiuje, Narsėtų kaime, ūkininkų šeimoje:
Jo tėvai buvę laisvieji ūk

kininkai ir, matyt, gyveno pasiturinčiai, nes visus tris savo sūnus, Motiejų, Mykolą ir Feliksą leido mokslan .
Iki penkiolikos metų gyveno tėvų namuose, padėjo jiems ūkyje, o 1812 m. iškart įstojo į antrą klasę ir mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje. Čia viskas buvo dėstoma lenkų kaba, mokinius auklėjo religingai: „kasdien turėdavo klausytis mišių, bent kartą per mėnesį eidavo išpažinties“ . Vėliau mokėsi Varnių kunigų seminarijoje (1822 – 1824), o ją baigęs – Vilniaus universitete. Šį universitetą baigė puikiai, gavo teologijos kandidato laipsnį. Ir 1828 m. M. Valančius Vilniaus katedroje įšventintas kunigu. Tų pačių metų gegužės 27 d. universiteto Šv. Jono bažnyčioje laikė iškilmingas pirmąsias savo mišias.
Po to dirbo tikybos mokytoju ir kapelionu Moziriaus mokykloje. Ten parašė pirmuosius savo lenkiškus pamokslus. Kai M. Valančius gyveno Moziriuje, 1831 m. Lietuvoje praūžė sukilimas, poo kurio ypač paaštrėjo rusų priespauda. Buvo varžomas katalikų tikėjimas, steigiamos rusiškos mokyklos, uždarytas Vilniaus universitetas. Tada M. Valančius prašėsi atgal gražinamas į Žemaičių vyskupiją. Ir 1834 m. M. Valančius paskiriamas Kražių gimnazijos kapelionu. Čia jis ypač rūpinosi jaunuomenės doru auklėjimu.
Kad M. Valančius buvo šviesi asmenybė ir jo mokslo žinios buvo puikios, rodo tai, kad 1840m. jis kviečiamas profesoriauti į Vilniaus dvasiškąją akademiją. Po dvejų metų akademija buvo keliama į Petrapilį. Ten Motiejaus Valančiaus gyvenimo akiratis plėtėsi: užmezgė santykius su daugybę ryškių bei žy
ymių žmonių, kurie vėliau suvaidino žymų vaidmenį ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje: rektorius I. Holovinskis, S. Daukantas. Būtent jis ir paskatino vyskupą imtis lietuviškų knygų rašymo.
Akademijoje M. Valančius profesoriavo penkerius metus, bet 1845 m. susirgo ir grįžo į Žemaitiją. Čia buvo paskirtas rektoriumi Žemaičių Kunigų Seminarijoje, ją buvo ir pats baigęs. Tapęs rektoriumi ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją: stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo, rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas, kuriomis galėtų naudotis visi kunigai. Būtent M. Valančiaus laikais lietuviškos spaudos leidimas ir platinimas tapo masiniu reiškiniu. Vyskupas globojo gabius kunigus, galinčius rengti lietuviškus religinius raštus. Dalį religinės literatūros kunigai vertė iš kitų kalbų, dalį labiau išsimokslinę patys parašė. Iš pradžių M.Valančiui rūpėjo vien religinė literatūra. Tačiau neatsisakė globoti ir pasaulietinės literatūros rašytojų, pavyzdžiui, Simoną Daukantą. Pagaliau ir pats vyskupas Motiejus Valančius į senatvę ėmėsi plunksnos, rašė pasaulietinio turinio kūrinius – prasidėjo jo gyvenime intensyviausias literatūrinės veiklos tarpsnis. Grožinė didaktinė proza Lietuvoje nebuvo naujiena, ji pradėta kurti XIX amžiuje. M. Valančius parašė savo garsųjį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Iki savo gyvenimo pabaigos jis nenustojo rašęs. Svarbesnieji jo darbai: „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Patarlės žemaičių“, „Palangos Juzė“, „Pasakojimas An
ntano tretininko“, „Žyvatai šventųjų“ ir kt. M. Valančiaus plunksnai priklauso daugybė religinių bei publicistinių raštų. Jo kūrybos negalime talpinti į konkrečius žanro rėmus: vieni kūriniai primena pasakėčias, pamokslus, pasakas, kiti artimi hagiografinei literatūrai.
Vyskupas M. Valančius pasirašinėjo: Valančiauskas, Volončauskis, Volončevskis, Motiejus Vyskupas, Joteiko.
M.Valančius – lietuvių grožinės prozos pradininkas. Tuometinėje didaktinėje lietuvių prozoje jo kūriniai išsiskyrė savo literatūriniu meistriškumu. M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIXa. dešimtmetyje užėmė lyderio poziciją lietuvių literatūroje.

2. Darbo šaltiniai ir tikslai

Šiame darbe bus analizuojami M. Valančiaus prozos kūriniai vaikams iš rinkinio „Vaikų knygelė“, kuriuose didaktika pinasi su humoru. Didesnis dėmesys skirtas humoro temai: apeigų aprašymų komiškumas, komiški autoriaus veikėjai, jų savybės, pomėgiai, darbai.
Darbe bus kalbama apie M. Valančiaus humorą apsakymuose, jo reikšmę.
Pagrindinis darbo tikslas – bandyti visapusiškai atskleisti lietuvių prozininko tekstų vaikams komiškumą, nes šiuo aspektu yra mažai nagrinėta.

II. „Vaikų knygelė“ – humoristinis prozos kūrinys lietuvių literatūroje

Motiejus Valančius – didaktinio vaikų apsakymo pradininkas, tekstuose naudoja pasakojimo būdą be aiškiai regimo pasakotojo. Jo apsakymai turi veiksmo vietą ir laiką bei priežastines situacijas, tačiau personažai dar savarankiškai nemąsto, o vaizduojami tik su ydomis arba dorybėmis. Kitaip tariant, M. Valančiaus personažai piešiami arba balti, arba juodi. Visa tai susipina rašytojo tekstų rinktinėje „Vaikų knygelė“, skirtoje patiems mažiausiems sk

kaitytojams, tačiau mokantiems bei jau susipažinusiems su tikybos pradžiamoksliu. Šioje knygoje įvairiai atskleidžiami vaikų ir suaugusių bei vaikų tarpusavio santykiai, žmogaus ryšiai su gamta. Autorius moko vaikus ir tėvus, kaip reikia elgtis: klausyti ir pagarbiai elgtis su vyresniais, neprasimanyti pavojingų žaidimų („Vaikai neklausantys“), saugoti gamtą, neniokoti medžių, nedraskyti paukščių lizdų bei skruzdėlynų („Senelis“ „Prancė paukštvanagėlis“).
Tekstų siužetai neturi aštrių, komplikuotų momentų, neturi nei ryškios užuomazgos ar atomazgos. Kūriniuose: „Smalsumą kelia ne veiksmo raida, o komiškos ar dramatiškos situacijos“ . Apskritai, M. Valančiaus pasakojimui būdinga tam tikra situacija, įvykis, vaizdelis, portreto aprašymas. Visa tai dažniausiai vaizduoja humoro forma.
Vyskupas M. Valančius pirmasis sukūrė ir spalvingai pavaizdavo įvairius vaikų tipažus: gražūs ir negražūs, tvarkingi ir kūtvėlos, tylūs ir rėksniai, pokštininkai, neklaužados ir kt. Veikėjai vaizduojami nenustygstantys vietoje, judrūs, prasimano įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, Vencė iš apsakymo „Guvus Vencė“ buvo labai sąmoningas: niekada neišdavė pono, pas kurį dirbo. Apsakymo „Mikė melagėlis“ personažas vis krėsdavo pokštus kitiems savo nekaltomis melagystėmis. Tačiau jam gyvenimas irgi iškrėtė pokštą.
Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ skirta vaikams ugdyti, vesti į dorą kelią, tačiau šie pamokymai nėra vien tik rimti pamokslai, visa tai susipina su komiškomis situacijomis ar komiškais personažais. Ne ką mažiau komiškumo prideda ir autoriaus sugebėjimas reikšti savo mintis sodria liaudiška, žemaitiška kalba. Taip pat vyrauja rimti, rūstūs ir smagūs palyginimai, judrūs veiksmažodžiai, taiklūs epitetai. Kūrinių veikėjai ne eina, o styrina, smunka, kėblina, šarpuoja, ne valgo, o drožia, kemša, ne šoka, o spardosi ir t. t. Autorius tarsi žinodamas, kaip įeiti į vaikelio širdį, pasirenka tokį vaizdavimo būdą, artimą vaikams.

1. Apeigų aprašymų komiškumas

M. Valančiaus beletristinių – didaktinių knygelių pasakojimo šerdys yra vaizdai, tam tikras momentas ar įvykis. Čia iš atsitikimų aprašymų sudėliotos personažų biografijos. Dažniausiai pasakojimas prasideda panoramomis: „Mosėdžių parakvijoj, Šakalių sodoj <.>“ , po to pereinama prie konkretaus įvykio: „Kaži kuomet <.>“(P. 25). Visos jo kurinių geografinės vietos yra realios. Motiejaus Valančiaus kūrybai būdingas: „<.> bruožas yra lengvas humoras – čia vos jaučiamas, čia aiškiai prasišviečiantis <.>“ . Jis nori pralinksminti skaitytoją. Tam įtakos turi ir puiki liaudies kalba. Rinktinėje knygoje „Vaikų knygelė“ Motiejus Valančius sukūrė tarsi gyvus personažus, beletristinius nuotykius, ekspresyvius vaizdus. Kartais jis žaidžia sąmoju ir žodžiais, pavyzdžiui, apsakyme „Guvus Vencė“ personažas Vencė supratęs, kad kaimo žmones per daug šnekūs, klausinėja, ko reikia ir ko nereikia, nusprendžia, kad svetimiems žmonėms kalbės melagystes. Belaukiant pono Vilniuje prie Vencės priėjo žmogus, autorius jį žaismingai pavadina: „<.>kaži koks tarsi pusponis <.>“ (P. 57), ir klausinėja, teiraujasi, ar tiesa, kad žmonės jų krašte sukilo? Vencė gudriai atsako: „ Tikra teisybė, kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės“ (P. 57). M. Valančius sumaniai vartoja homoformas ir taip sukuria komišką situaciją. Aišku, tokiam tekstui skaitytojas nelieka abejingas, o ir vaikams kūrinys taip pat suprantamas, suvokiamas komiškumas. Autorius pasitelkęs humorą neįkyriai moko vaikus. Tuo pat moko juos, kad nekalbėtų bet kam teisybės, kad kartais leistinas ir nekaltas melas. Tokia linksma situacija suvirpina vaiko vaizduotę.
Motiejus Valančius remiasi ir stebuklingais epizodais, pavyzdžiui, apsakyme „Dievobaimingas vaikelis“ personažas Simelė yra labai maldingas. Kartą bažnyčioje jis mato velniukus: „ vieną besitūrinti jaučio kailį, naujai nudirtą, o antrą su geležies plunksna, berašantį griekus žmonių, bažnyčioj papildytus“(P. 83). Viskas perteikiama labai įtaigiai, kad vaikams būtų aišku: „ visi įvykiai vaizduojami tarsi vaiko akimis“ .
Dažnai „Vaikų knygelės“ veikėjai – išdykaujantys, žaidžiantys, besimokantys vaikai. Autorius labai vaizdžiai aprašo mažųjų žaidimus, pramogas, nutikimus, ir taip atskleidžia vaikų ydas.. Pavyzdžiui, apsakyme „Petris ir Onele“ vaizduojamas vaiko užsispyrimas, kai Petrelis prieš valgį, užuot meldęsis, kasėsi, žiovavo. Visa tai vyksta ir realiame pasaulyje, todėl ši situacija vaikui ypač yra komiška. Apsakyme „Vaikai neklausantys“ vaizduojami nepaklusnūs vaikai. Autorius labai įtikinamai atkuria vaikų elgesį, vaizdžiai parodo prasto elgesio pasekmes. Teksto veikėjai, nepaklausę vyresnio žmogaus perspėjimo, skubėjo ant vos užšalusios upės šliūkštinėti. Tačiau netrukus vienas po kito įkrito, kaip autorius vartoja smagius palyginimus, it varlės lyg ausų. Vaikai bepypkindami padegė daržinę. Autorius ne per daug moralizuodamas, o tik pašiepdamas neklaužadas, pasiekia stiprų didaktinį efektą – skaitytojas neįkyriai mokomas, pateikiant prasto poelgio ir pasekmės pavyzdžius ir komiškai juos pavaizduojant.
Dažna tėvų auklėjimo klaida – vaikų lepinimas. M. Valančius tai žinodamas ne veltui aprašė Gusčio lepinimo istoriją apsakyme „Gustis kručas“. Pasakojama, kaip nuo pat vaikystės berniukas neklausė tėvų ir linksmas puldavo į žirnius ar pupas, kartais net į svetimų daržus žirnių parauti. Tačiau motina jį vis tiek užstodavo, kol galiausiai Gustis atsidėkodamas pats apkaltino motina blogu auklėjimu: „Oi motin, motin, kad tu būtum mane gerai perplakusi <.>, nebūtume atėję ant tokio galo!”(P. 25). Apsakyme “Klebonas” vaizduojama maža mergytė, vos šešerių metų Marelė, kuri neatiduoda priskintų žolelių klebonui, net už „baranką“. O „barankas“ mergytė labai mėgo. Tačiau ji buvo labai nuovoki ir tuo nustebino patį kleboną. Marelė neatidavė jam žydinčių žolelių, nes jos buvo skirtos Motinai Švenčiausiai. Iš tiesų Marelė yra savarankiškai mąstanti kaimo mergaitė. Štai vaikiškai linksma istorija apie Marelę tikriausiai ne vienam skaitytojui sukėlė šypseną, nes autorius puikiai sugebėjo perteikti šią pamokomą istoriją iš vaikiškos pozicijos. Autorius taikliai pasirinko savo apsakymų personažus vaikus, nes tekstų adresatas yra vaikas. O kiekvienam skaitytojui apie save skaityti įdomiausia.

2. Veikėjų aprašymų humoras

Tapydamas veikėjų portretus, rašytojas vadovaujasi būtent didaktinės literatūros principais ir veikėjus bei veiksmus skirsto į dvi kategorijas: geri ir smerktini, sektini ir ydingi. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad autoriaus veikėjai yra vaikai. Todėl M. Valančius subtiliai išvengia skirstymo veikėjų į neigiamus ir teigiamus. Skaitant tekstus susidaro įspūdis, kad vaikai visi yra tik vaikai ir turbūt visi panašūs, tik vieni elgiasi gerai, o kiti dar nemoka taip elgtis. Jie turi arba patys taisytis, arba leisti, kad jų elgesį koreguotų tėvai.
Jonis su Prancė – piemenukai, kurie gano visos sodos bandą, Petronėlė – paprasta mergaitė, niekuo neišsiskirianti iš kitų vienmečių kaimo vaikų .
Kaip minėta anksčiau, M. Valančiaus personažai yra turintys ydų arba dorybių. Pavyzdžiui, Jonis ir Prancė yra blogi pavyzdžiai, o Petronėlė gera, reikia gyventi taip kaip ji. O vaikai iš tiesų juk teigiamais veikėjais susižavi, o neigiamais pasibjauri ir smerkia. Autorius ir stengiasi kurti gerų vaikų veidus gražius, o blogų – panašius į baidykles.
Pavyzdžiui, apsakyme „Prancė paukštvanagėlis“ pagrindinis personažas yra Prancė, kurio paveikslas piešiamas blogo, nedoro personažo vaizdiniais: „ mažo augumo, pilvą turėjo didelį it būgną su putra pripilta, stambūs plaukai jo stovėjo ant galvos it šeriai, nosį turėjo atkragusią <.>, rankas ir kojas juodas <.>“ (P. 37). Šie palyginimai suteikia veikėjo paveikslui žaismingumo, humoro, tačiau ir atstumia. Prancė – nedoras berniukas, keikėsi, mušėsi ir t. t. autorius supranta, kad knygelė skirta vaikams, tad jo juodus darbus pavaizdavo tinkamais palyginimais. Keikėsi – ta barstė kipšus šimtais ir tūkstančiais, žudė paukštelius, lizdus draskė – pradėjo „paukštinėti“ ir pan. taip kur kas sušvelnina Prancės įvaizdį. Jis, autoriaus manymu, yra baidyklė. Tačiau berniukas greičiau taip atrodo dėl to, kad jis elgiasi prastai. Vadinasi, vaikas yra negražus savo elgesiu.
Apsakyme „Mikė melagėlis“ personažas Mikė turi melavimo yda. Progai pasitaikius, vis ką nors apgaudavo, taip pralinksmindavo save. Tačiau autorius jo nesmerkia ir pabaigoje net apgailestauja, kad šis galėjo didžiu žmogumi tapti, jei būtų turėjęs sąlygas mokytis.
Vencė iš apsakymo „Guvus Vencė“ vaizduojamas gražus, rubuilis vaikas: „Buvo rubuilis, skruostus turėjo baltai raudonus, akeles juodas, plaukus gelsvus, apsukui galvelės garbanotus“ (P. 55). O štai pats Vencė apibūdina mieste sutiktą šnipelį: „kaži koks papūtžandis su raudonais plaukais, su kumpa nosia“ (P. 59).
Apsakyme „Petronėlė“ mergaitė pagaili skęstančios musė ir ją išgelbsti. Aišku, visa tai juokinga, bet autorius siekia, kad vaikai mokytųsi mylėti gamtą, gyvūnus. Juk ir tėvo perkama karvė buvo bloga, pasiutusi, spardydavosi, tačiau patekus į Petronėlės rankas ji atlyžo, tapo pati geriausia karvė ūkyje. Visi šunys ja džiaugėsi ir jai grįžtant iš laimės cypė, šokinėjo.
M. Valančiaus veikėjai, tiek teigiami, tiek neigiami yra mažiesiems skaitytojams pavyzdžiai, kurie vaikui lengvai suprantami. Iš tikrųjų aiškus veikėjo suskirstymas vaikams turi aiškią didaktinę užduotį. Aiškiai parodoma, kaip reikia elgtis.

III. Išvados

Motiejus Valančius – didis žemaitis, žymus ne tik kaip ganytojas, bet ir kaip talentingas literatas, parašęs ir išleidęs lietuvių kalba daugybę populiarių prozos kūrinių.
Pats troško tautą matyti raštingą, išplėtė parapinių mokyklų tinklą, o leisdamas savo knygas, parūpino lektūros. Niekas prieš vyskupą Motiejų Valančių ir ilgokai po jo neišleido
tiek knygų ir tokiais tiražais. Kone iki XX a. pradžios jo knygos sudarė didelę, jei ne didžiausią mūsų kaimo lektūros dalį.
Spaudos draudimo metais Motiejus Valančius įnešė didelį indėlį puoselėjant Lietuvos tautiškumą ir kultūra: organizavo knygų leidimą, vykdė knygnešių akcijas, švietė Lietuvos žmones. Jis padėjo pagrindus lietuvių prozai. Iš tiesų turbūt niekas nemokėjo taip natūraliai ir tinkamai prabilti į liaudį, todėl rašytojo darbai lietuvių kalbos tyrinėtojams ir mylėtojams visuomet pasiliks svarbus šaltinis.
Motiejus Valančius yra lietuvių grožinės prozos pradininkas, jį: „drąsiai galime vadinti mūsų grožinės prozos tėvu“ . Jo kūryba – tai margas prozos pasaulis, patrauklus gyvastingumu, aiškumu, pilna liaudiškų charakteristikų, vaizdingais veiksmažodžiais, ištiktukų stulbinančia gausa – juk tai ir daro šią prozą įdomią, patrauklią.
Nors praėjo daugiau kaip porą šimtų metų, vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybė yra laikoma viena ryškiausių XIX a.
Jis pats siekė būti reikalingas: „Norėčiau ir po mirties jums būti naudingas – užrašė savo testamente“ .

LITERATŪRA:

1. Valančius M. Raštai: 1 t. V., 2001.

2. Ankstyvasis periodas ( iki XIX a. pabaigos ). Motiejus Valančius. Apie autorių [žiūrėta 2006-03-19]. Prieiga per internetą:

3. Auryla V. Lietuvių vaikų literatūra. V., 1986.

4. Binkis K. Motiejus Valančius. K., 1935.

5. Jasaitis J. Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo. V., 2001.

6. Kapsukas V. Apie literatūrą. V., 1980.

7. Lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečio paminėjimas Varniuose. Motiejaus Valančiaus literatūrinė veikla [žiūrėta 2006-03-25]. Prieiga per internetą:

< http://www.varniai-museum.lt/index.php?langID=1&mid=2&mod=tree>

8. Maskuliūnienė D. Iš stebuklingosios vyskupo Motiejaus Valančiaus kišenės // Rubinaitis. 2001, Nr. 2.

9. Merkys V. Motiejus Valančius: Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. V., 1999.

10. Žemaičių vyskupystės muziejus. Motiejus Valančius – žemaičių švietėjas [žiūrėta 2006-03-19]. Prieiga per internetą:

< http://www.spaudos.lt/Muziejai/turinys.htm>

11. Vanagas V. Realizmas lietuvių literatūroje. V., 1978.

Leave a Comment