V.Mykolaičio – Putino „Margi sakalai“ interpretacija
Putinas-XX am. rašytojas, simbolistas. Putino kūrybai būdinga žemės ir dangaus, viršūnių ir gelmių priešpriešos. Dramatinė įtampa tarp aistringo žmogaus prigimties ir idealių būties aukštumų. Eilėraščio žmogus- maištautojas, sukylantis prieš jįribojančius varžtus, nenurimstantis. Kuriamas didelių erdvių pasaulėvaizdis su kalnų peizažais, žvaigždėtu dangumi, saulėlydžiais. Eilėraštis „Margi sakalai“ iš rinkinio „Tarp dviejų aušrų“Pirmojoje strofoje rašoma apie žemę, jo nelaisvę. Į žemę žvelgiama aukštai, žemė šalta, nelaisva. Erdvė opoziciška žemei-dangus. Dangus – plati, atvira erdvė. Danguje sakalai jaučiasi laisvi. Sakalai skrenda į dangų, norėdami pajusti laisvę, jie bėga nuo nelaisvės:“ Paniekinę žemės vylingus sapnus,/Padangėje ištiesė savo sparnus“. Šioje strofoje šviesos, švytėjimo motyvas būdingas dangui: “mes, skaisčią aušrą dangum pasiviję“. Šviesos priešprieša-žemės tamsa: “Josios kalnai ir pakalnės aptemę“. Šioje strofoje daug laiko nuorodų: “vėlai anksti, pakilo ištiesė“. Pirmojoje strofoje iš pradžių dominuoja būtojo kartinio laiko: “pakilo, ištiesė“, vėliau-būsimojo laiko veiksmažodžiai:“užkais,nebedrums“.Pasakojamaistorija apie sakalus, pasakojama būtuoju ir būsimuoju laiku. Istorijos pradžia vakaras:“ gęstančią žemę“, pabaiga-rytas: “rytuose jau nuraudo dangus“. Būsimasis laikas atsiranda, kai sakalai pakyla nuo žemės. Eilėraščio personažai-sakalai. Skrydžio pradžioje sakalai apibūdinami kaip ryžtingi, nesusitaikantys su žemėje esančia priespauda. O sakalų ištiesti sparnai-tai laisvės ženklas. Sakalai siekia laisvės, paniekina priespauda, sukyla prieš ją. Sakalų nuomonė tvirta, įsakmus kalbėjimo tonas, kurį sąlygoja būsimasis laikas: “negrįšim i žemę/Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę“. Metafora: “Kraujas užkais/Pavytusios saulės ieškota liepsna“ suprantama, kad laisvė visada iškovojama tik labai sunkiai, užsispyrus. Žemei užgimstanti pranašauta diena būtų seniai laukta laisvės diena. Tą dieną turėtų grįžti sakalai, nes sakalai kovojo už laisvę, niekino priespaudą.
Antrojoje strofoje vaizdas kuriamas panašiomis į laisvę spalvomis. Šie vaizdai skiriasi nuo ankstesnių eilėraščio vaizdų. Ankstesnieji vaizdai buvo tamsūs, užgniaužti priespaudos, kurios nemėgo sakalai, o antrosios strofos vaizdai šviesesni, kovojantys su tamsiais vaizdais tarsi susidūrę gėris ir blogis, bandantys kiekvienas iškovoti pergalę. Eilėraščio skambėjimas pasikeičia į skambesnį, malonesnį. Paskutinės keturios eilutės išskirtos, nes išaušta nauja diena, kuri atneša naują viltį, naujas svajones. Eilėraštyje girdime du balsus: sakalų ir pasakojančio žmogaus. Iš šių balsų svarbiausias sakalų, nes šis balsas sužadino žmonių ryžtą bei viltį. Šis ryžto sužadinimas paskatino žmogų kovoti prieš priespaudą. Eilėraščio pabaigą galiu suprasti kaip, kadangi žemėje buvo priespauda, nelaisvė, tai sakalai į žemę niekada nebegrįžo. Žodžius: „nei anksti, nei vėlai“ galime pakeisti į „niekada“. Autorius, kurdamas šį eilėraštį, norėjo išryškinti savo jausmus bei mintis, kas jas palietė. Lyrinis „aš“ troško laisvės. Autoriaus vidinis nusiteikimas, sielos būsena buvo ypatinga tuo, kad troško visa širdimi pajusti laisvės skonį. Šiame eilėraštyje išreikšta lyrinio „aš“ išgyvenimai, kuriuos išreiškė simboliniu sakalų vaizdu: panieką viskam, kas tamsu, žemiška, herojišką mostą, kvietimą nieko nepaisant veržtis pirmyn. Tai įrodo sakalų žodžiai: „Miegančios žemės laukus ir uolynus/Paversim į žėrinčius saulės gėlynus“. Siekiant tikslo galima padaryti viską.V.Mykolaitis – Putinas laisvę vaizduoja pasitelkęs sakalų simbolį, kuris taip svarbus simbolistams. Eilėraštyje „Margi sakalai“ tikrovė opoziciška eilėraščio vaizdui. Eilėraščio vaizdas ir tikrovė tarsi vienas vaizdas. Eilėraštyje vaizduojama tai, ko labiausiai trokšta lyrinis „aš“, jo didžiausi troškimai.