Faustas ir Vagneris. Du mokslininkai, du dvejopi žmonės

1568 0

J.V.Gėtės, vieno žymiausių Apšvietos epochos kūrėjų, kūrinys „Faustas“ ir šiandien, praėjus dviem šimtams metų nuo išleidimo, skatina skaitytojus atsakyti į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė. Tai padaryti bando ir du skirtingi tragedijos herojai Faustas ir Vagneris. Atrodo, kad dviejų mokslininkų atsakymas turėtų būti toks pat, tačiau ar tikrai taip?

Vagneris, Fausto draugas bei mokinys, yra humanistas ir teoretikas. Džiaugsmą, gyvenimo pilnatvę jis pajunta skaitydamas: „Bet kokį nuostabų randu aš dvasiai peną,/ <.>/ Kada šnekuosi vienas su knyga!“ Vagneris kur kas racionalesnis ir paaprastesnis nei Faustas, jis nenori išvysti dar nematytų tolių, jam svetimas troškimas pasiversti paukščiu, viskas, ko jis siekia, yra žinios. „Skaitau, sklaidau, ant tomo tomą kraunu“ aistringai kalba pripažindamas tik vieną pažinimo būdą. Mokslininkas aukština žmogaus protą ir dvasią, tačiau ne kūną. Jam svetimi žemiški troškimai ir kūniškos aistros, į jas jis žvelgia su panieka ir pasibjaurėjimu: „Tedauginasi šitaip gyvuliai!“ Žmogus, pasak Vagnerio, yra aukščiau gamtos. Tam įrodyti mokslininkas ir paskiria savo gyvenimą.

Tuo tarpu Faustas, ilgai blaškęsis tarp raštų, laboratorijos ir gaamtos, galų gale pasirinko praktiko kelią. Atrodo, kad daug knygų perskaitęs, mokslo paslaptis įminęs Faustas turėtų jausti vidinę pilnatvę, tačiau jo sieloje siaučia suirutė. Jo dvasios būseną atskleidžia desperatiškas šūksnis: „Tai, ką mes žinom, nesvarbu visai,/ O ko nežinom, tai sv

varbu be galo!“ Senstantis mokslininkas suvokia, kad gyvenimą paaukojęs erudicijai, iš tiesų jis taip ir nespėjo pagyventi. Faustas ne tik nusivylęs ir nebetikintis gyvenimu, jis jaučiasi sužlugdytas savo bejėgiškumo ir nesugebėjimo atrasti vietos po saule. Jį ima persekioti neįgyvendinti aukšti siekimai, tačiau pamažu mokslininkas suvokia, kad tai, ko jam reikia, yra ne vien pažinimas, bet ir kur kas žemiškesni dalykai: meilė ir aistra. Suvokus tai Fausto protas nušvinta: „Pirmos jaunystės godos ir džiaugsmai/ Dabar man vėl prisiminė ūmai,/ Ir nebenoriu mirt – geidžiu gyventi!“ Būtent gyvenimą pasirenka šis mokslininkas.

Nors abu veikėjai siekia to paties – pažinimo – jie tai daro skirtingais būdais. „Ar galima bedvasį pergamentą/ Vadinti gėrio šaltiniu slaptu?“ draugo klausia Faustas ir tuojau pat atsako: „Ne! Amžinos palaimos versmę šventą/ Tik saavo sieloj rasi tu“. Tačiau idealistiškų pažiūrų Vagneris dar nespėjo nusivilti knygomis ir greičiausiai niekada jomis nenusivils. Pažindamas pasaulį netiesiogiai, jis sudievino žmogų ir iškėlė jį aukščiau gamtos. Tuo tarpu viskuo nusivylusiam Faustui žmogus atrodo žemiškas ir menkas, žmonių rašytas knygas jis vadina „makalyne“ ir aukština tik vieną dalyką – pasaulį, trokšdamas jį pažinti tokį koks šis yra, trokšdamas pažinti pats: grožėdamasis, liesdamas, naudodamasis.

Faustas ir Vagneris panašūs tik iš pirmo žvilgsnio. Du mokslininkai, siekiantys pažinimo, iš tiesų jie yra du vi
isiškai skirtingi žmonės. Tačiau jiems abiems tinka Vagnerio žodžiai: „Gyvenimas toks trumpas, dievaži,/ Bet ilgas kelias tikro pažinimo!“

Join the Conversation