Vėlykos – margučių šventė

Velykos jau nuo seno buvo viena iš
didžiausių švenčių. Kaip jas šventė
mūsų tėvai ir senoliai? Ką išsaugo –
jome iš mums palikto tėvų lobyno?
Į šiuos klausimus dabar aš pabandysiu atsakyti.

Velykų rytą
Lelija pražydo
Ne dėl manęs vieno
Bet dėl viso svieto.

Nutirpus sniegui ir ėmus dygti žolei,Lietuvoje nuo seno buvo švenčiama pavasario šventė — Velykos. Jos būna ne vienu laiku. Nuo VII a. nustatyta, kad Velykos būtų švenčiamos pirmą sekmadienį po pavasarinio (kovo mėn.) mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais esti ne tuo pačiu metu, tai irr Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną. Lietuvoje Velykos švęsdavo tris dienas. Priešvelykinės apeigos prasideda nuo Verbų sekmadienio.

Šią dieną beveik priš 2000 metų Kristus įjojo į Jeruzalę, ir žmonės Jam po kojomis klojo palmių šakas. Daugelyje šalių ši diena vadinama Palmių sekmadieniu. Tam įvykiui atminti ir imta šventinti verbas.

Ne visur Letuvoje verbų puokštelė būdavo vienoda. Mūsu vadinamos verbų šakelės — paprasčiausios kadagio šakelės. Žemaičiai prie kadagio veikiau pridėdavo alyvos, tujos ir beržo šakelę. Būdavo žiūrima, kur kadagys gražesnis, kur žalesnis. Plungiškiai mėgdavo tokias kaadagio šakeles, ant kurių uogų daugiausiai. Tuo tarpu Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų šakelės pagrindas būdavo žilvitis, karklas arba gluosnis su “kačiukais”. Merginos dar verbas puošdavo su popierinėmis ir gyvomis gėlėmis. Dažniausiai išvakarėse puokšteles surišdavo seniausia šeimos moteris, motina ar

rba senelė.Motinai tekdavo didžiausioji, o vaikams ir paugliams — po dvi tris šakeles.

Verbų sekmadienio rytą visi lenktyniaudavo, kas anksčiau atsikels ir su verba nuplaks artimuosius. Plakant buvo sakoma: “ Ne aš mušu, o verba muša”, “Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas”, “Verba muša, ne aš mušu, ne man sopa — verbai sopa, už nedėlios bus Velykos”. Su plakimu susiję daugybė liaudies posakių, tikėjimų:
Kai jaunas jauną muša, bus gražus. Kai senas seną – bus laimingas. Katras verboj verbavoja, tas greitas, o kurį verbavoja — sveikas.

Kas ką myli, tas labiau verba kapoja.

Kas Verbose nueina į bažnyčią be verbos, tam velnias įkišąs į ranką savo uodegą palaikyti.

Verbų sekmadienis bažnyčioje būdavo ypatingas. Štai kaip verbų sekmadienio papročius Rokiškyje aprašo vyskupas Motiejus Valančius “Palangos Juzėje” : “Prisiartino Veerbų nedėlia: eidami į bažnyčią prisi – rinkome kadagių, bruknių, žalių laumės šluotų, ąžuolo šakų su pernykščiais lapais, blindžių ir karklų šakelių su avelėmis.Tas visas pašventinom.

Pašventintos verbos įgaudavo žymiai didesnę reikšmę, buvo tikima, kad jos apsaugo namus nuo nelaimių. Todėl šventintas verbas lietuviai kišdavo po stogo gegne, padėdavo tvartuose, klojimuose. Verbų šakelėmis būdavo smilkomi ir plakami į ganyklas išgenami gyvuliai, apsmilkomi pavasarį į laukus išeinantys artojai, jų arkliai ir jaučiai.

`Lietuviai buvo įpratę prieš Velykas namus ypatingai apšvarinti ir sutvarkyti. Labai daug atsiliepimų apie tai li
ikę tautosakoje, ypač apie Didįjį ketvirtadienį:

Didįjį ketvirtadienį turi būti visa kuo švariausia išmazgota, kad visi kampai blizgėtų. Mergos gali sau verpti, tai gyvenimas tuos metus gerai seksis.

Prieš Velykas buvo šventinamos ne tik verbos. Nemažiau svarbus buvo ugnies bei vandens šventinimas. Tai buvo daroma Didįjį šeštadienį. Parnešti ugnį į namus būdavo vaikų ir paauglių pareiga. Niekas šventosios ugnies neskolina, nes bijo, kad savo namams perkūno rustybės ne – užsitrauktų. Tik parnešūs šventosios ugnies šeimininkė kurdavo krosnį ragaišiui ir kitiems Velykų valgiams kepti bei virti, taip pat su ja kurdavo ir pirtį.

Nemažiau svarbus buvo ir šventintas vanduo. Juo šlakstydavo sodybą, gyvulius, įpildavo į šulinį, kad Dievas saugotų namus nuo nelaimių, kad būtų geras derlius ir sveiki gyvuliai. Dalį šventinto vandens pasilikdavo atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją.

Velykų rytą į bažnyčią buvo nešami šventiniai velykiniai valgiai: marginti kiaušiniai, piragas ir mėsa. Tai buvo daroma dėl to, kad šeimos nariai, paragavę šventinių velykinių patiekalų, būtų geri, tarpusavyje nesivaidytų ir nesipyktų, kad namuose būtų ramybė ir santaika. Valgius paprastai šventindavo po velykinių pamaldų.

Paprotys per pavasario šventes dažyti kiaušinius
Lietuvoje labai senas. Manoma, kad lietuviai dažyda – Velykinis margutis
vę kiaušinius jau Mindaugo laikais. Lietuviams, kaip ir
daugelio pasaulio tautų, kiaušinis buvo gyvybės, der –

lingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis.

Kiaušiniai buvo dažomi natūraliais, dažniausiai
augaliniais dažais: svogūno lukštais, šieno pakratais,
beržo vantos lapais, samanomis, alksnių, juodalksnių,
šaltekšnio, šermukšnio, ąžuolo žieve.

Kiaušinyną išpuošdavo, apipindavo žalumynais, spalvotais popieriukais, apkaišydavo išsprogusiomis beržo, žilvičio ar karklo kačiukų šakelėmis, sausomis gėlėmis. Ant stalo šeimininkė deda viską, ką iš vakaro paruošė. Atnešama žalumynais papuošta kiaulės galva arba paršelis, padedama žvėriena, paukštiena, šaltiena, keptas avinėlis, kiti valgiai. Jei tikro avinėlio šeimyna neturėdavo, stengdavosi jį padaryti iš sviesto arba cukraus.

Vienas svarbiausių velykinių papročių — margučių dovanojimas vienas kitam, linkint sveikatos, džiaugsmo, laimės. Margučius dovanodavo tėvai vaikams, broliai seserims, kaimynai kaimynams. Vaikai labiausiai laukdavo ateinant Velykės. Iš suaugusių pasakojimų vaikai žinodavo, kad Velykė — labai gera, paslaptinga moteriškė, kuri geriems vaikams atnešdavo labai gražių margučių. Norėdami pamatytiVelykę, vaikai velykų rytą stengdavosi atsikelti kuo anksčiau, tačiau visada pastebėdavo, kad Vėlykė jau juos aplankiusi — ant palangės krepšelyje arba lovelėje ant pagalvės jau būdavo padėti margučiai.

Pirmą Velykų dieną vaikai ir patys pradėdavo kiaušiniauti. Jie lanky – davo kaimynus, gimines, būtinai krikštatėvius.

Dabar norėčiau papasakoti apie žaidimus su margučiais. Vienas po – puliariausių žaidimų buvo daužavimas. Šio žaidimo pats didžiausias menas – išsirinkti stiprų kiaušinį. Kitas labai paplitęs mūsų krašte žaidimas — margučių ridinėjimas. Ridinėdavo kiemuose, pirkiose ant aslos ir kt.
Ridenama buvo pagal taisykles. Vienam žaidėjui kiaušinį paleidus, le

eidžia kitas, taikydamas su savo margučiu į anksčiau nuriedėjusį.

Velykos baigdavosi pirmą sekmadienį po Velykų — Atvelykiu. Žemaičiai jį dar vadina “ Velykėlėmis “, “Velykikėmis “, “Mažosiomis Velykėlėmis”, Vidurio ir Šiaurės rytų Lietuvoje — “Vaikų Velykomis”. Per atvelykį krikštydavo vaikus, pas merginas imdavo važiuoti piršliai, tačiau palaipsniui kaimo žmonės vėl grįždavo prie įprastų ūkio darbų, ir tik margučiai beprimindavo jiems šviesiausią pavasario šventę — Velykas.

Leave a Comment