sveciavimasis,dovanos

874 0

TURINYS

ĮVADAS 2

1. SVEČIAVIMASIS 3

Pakvietimas į svečius 3

Svečiavimosi laikas ir trukmė 3

Elgesys prie stalo 4

Nelaukti vizitai 6

SVEČIŲ IR ŠEIMININKŲ PAREIGOS 6

Svečių pareigos 6

Šeimininkų pareigos 7

DOVANOS 8

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12ĮVADAS

Vaišingumas – būdingas mūsų tautos bruožas. Namai, kuriuose nesilanko svečių – tušti, šalti, nuobodūs. Gyvenime niekas nesuteikia tiek džiaugsmo ir naudos, kiek bendravimas su žmonėmis.

Tikriausiai mums visiems kada nors yra tekę būti pakviestam į svečius arba, tekę pašiam pakviesti ką nors pasisvečiuoti. Žinoma, tai daugeliui sudaro didesnių ar mažesnių, tačiau malonių rūpesčių, pavyzdžiui kaip rengtis, kaip paruošti stalą, kuo vaaišinti ir užimti svečius, kaip padaryti, kad vakaras ir tau, ir svečiams būtų malonus.

Ši tema aktuali kiekvienam, nes mes turime žinoti nors pagrindines gero elgesio taisykles, kurių nežinant, vargu ar kas nors norės su tavim bendrauti, o tuo labiau kviesti į svečius, nežinant elgesio normų, daug sunkiau gyventi.1. SVEČIAVIMASIS

Svečiai kviečiami į šeimos subuvimus, gimtadienius, mokyklos baigimo pokylį, tarnybinio paaukštinimo pažymėjimą, šventes; norint kartu praleisti savaitgalį ar paprasčiausiai susitikti su draugais ir giminėmis [5].Pakvietimas į svečius

Svarbaus šeimos įvykio ar švenčių proga surengtų išškilmių sėkmė didžiąja dalimi priklausys nuo draugijos parinkimo. Vadinasi, būtina sudayti geidžiamų svečių sąrašą [5].

Kiek dalyvaus žmonių, reikia žinoti tiksliai, nes kitaip šeimininkai gali pasijusti nejaukiai prisikviete daug svečių, galvodami, kad gal kuris neatvyks, o susirenka visi. Todėl kviestasis, je

ei negali atvykti, turi apie tai pranešti iš anksto šeimininkams telefonu, raštu ar žodžiu. Ne tik tikslų kviečiamųjų svečių skaičių reikia numatyti, bet ir tikslią datą – mėnesį, dieną, valandą [4].

Svečiai į vestuves ir kitas dideles jubiliejines iškilmes kviečiami prieš tris keturias savaites, o į mažesnes – prieš savaitę. Į dideles iškilmes priimta kviesti raštišku pakvietimu (uždarame voke, o ne atvirlaiškiu) [1].

Ne į tokį reikšmingą pobūvį, net oficialiems peitums užtenka pakviesti prieš savaitę ar dešimt dienų. Į eilines vaišes, kurios nėra labai iškilmingos, galima kviesti žodžiu ar telefonu. Tik toli gyvenančiam rašomas laiškas, kuriame nurodomas susitikimo pobūdis [4].

Svečiai niekada nekviečiami tiesiog ‘‘pavalgyti‘‘, bet priešpiečių, pietų, vakarienės arba supė (iškilmingos vakarienės), ‘‘taurės šampano‘‘, į kokteilių vakarą, penktos valandos arbatėlės (kavos). Jūsų svečiai privalo žinoti, kokio pobūdžio iškilmės jų laaukia, kad galėtų deramai apsirengti [5].

Nemandagu kviesti svečią, likus vos dienai, kitai iki šventės ir lygiai taip pat negražu, laiku gavus kvietimą, pranešti, jog neatvyksi, kai lieka pora valandų iki iškilmių. Jeigu jau taip atsitinka, tai mandagumas reikalauja motyvuoti priežastis [11].Svečiavimosi laikas ir trukmė

Trumpi privatūs vizitai daugiausia daromi vakare ir poilsio dienomis po 12 valandos, tačiau jokiu būdu ne pietų metu. Be kvietimo galima eiti tik į tuos namus, kur esate tikri, kad jūsų vizitu bus džiaugiamasi. Netinka eiti į svečius prieššventinėmis di

ienomis ir šeštadieniais, nes rengiamasi šventėms. Vizito trukmė priklauso nuo jo pobūdžio ir susiklosčiusių aplinkybių; ją lemia paties lankytojo takto jausmas [1].

Priėmimų pobūdžiai:

“Stiklas šampano“ arba “Stiklas vyno“. Toksai priėmimas prasideda 12 valandą dienos ir tetrunka valandą. Rengiamas sutarties pasirašymo ar metinių pažymėjimo proga, delegacijos garbei, parodos, festivalio atidaryme, garbingą asmenį išlydint.

Priešpiečiai. Trunka apie dvi valandas, pradžia paprastai 12.30 ar 13.00. Po priešpiečių porą valandų praleidžiama prie kavos stalo [5].

Priešpiečių paprastai kviečiami artimi draugai. Vasarą labai gera padengti stalą balkone ar sode. Pusryčiai gryname ore gali suteikti žvalumo visai dienai [1].

Kokteilis. Į kokteilių vakarėlį dažniausiai kviečiamas didelis būrys svečių. Tokie pobūviai, rengiami ir prieš labdaringus spektalius ar koncertus, trunka ne ilgiau kaip dvi valandas. Pobūvis vyksta po pietų, dažniausiai nuo 17 iki 19 val. Kvietime dažnai nurodomas ne tik pradžios, bet ir pabaigos laikas [3].

Kviestiniai pietūs. Pradedami tarp 19 – 21 valandos. Priėmimas paprstai užtrunka dvi tris valandas. Priešais kiekveną svečią ant stalo padedama kortelė su jo pavarde ir valgiaraštis. Kava, konjaku, likeriu vaišinama kitoje patalpoje [5].

Kviestinė vakarienė. Prasideda po 21 valandos. Vakarienė rengiama taip pat kaip ir pietūs.

Vakaronė. Svečiai kviečiami daugiausia 19 – 21 valandai. Kai ji vyksta po vakarienės, 20 – 21 valandą, šeimininkams nereikia didelio rengimosi. Tada vaišinama alumi ar vynu, mažais sumuštiniais, paskui paduodama kava ar arbata su sausainiais [1].

Punktualumas – karalių ma

andagumas ir save gerbiančių žmonių pareiga. Taigi į svečius einame tiksliai nurodytu laiku, pietų arba vakarienės 10 – 15 minučių anksčiau, nes sutartas laikas rodo, kada pradedama valgyti [5].

Jeigu po deserto iš karto atsistosite ir atsisveikinsite su šeimininkais, tai reikš, kad į pobūvį atėjote pavalgyti, o tai padarius galima ir namo eiti. Tai vienas kraštutinumas. Kitas- per ilgas užsisėdėjimas. Ir viena, ir kita negerai. Atsisveikinti reikėtų neanksčiau kaip po 45 minučių, pasibaigus vakarienei. Išeiti reikėtų iš karto po atsisveikinimo su šeimininkais- jeigu delsite, šeimininkai negalės skirti savo dėmesio kitiems svečiams, o mindžiukuos šalia jūsų [6].Elgesys prie stalo

Įvairiose šalyse elgesys prie stalo priklauso nuo papročių, tradicijų, nacionalinės virtuvės ypatumų. Tačiau yra ir nemaža bendrų dalykų, kurių paisoma daugumoje šalių.

Keletas patarimų, kaip elgtis prie stalo:

Nesėskite, kol neatsisės moterys arba kol šeimininkė ar šeimininkas nepakvies sėstis. Reikia sėstis ten, kur nurodyta.

Nesėdėkite per toil ar per arti nuo stalo, geriausiai – per plaštaką. Ant stalo dedamos tik plaštakos. Nesiremkite į stalą alkūnėmis [7].

Prie stalo reikia sėdėti, truputį palinkus į priekį ir ant visos kėdės, bet ne ant jos kraštelio. Kalbantis su kaimynu iš dešinės, neatgręžiama nugara sėdinčiam iš kairės. Sėdėti prie stalo reikia tiesiai, kalbantis pakreipti tik galvą. Kojos prieš save neištiesiamos, bet laikomos suglaustos arti kėdės [1].

Servetėlės ne

ederėtų dėtis ant krūtinės ar pasikišti po kaklu. Ji dedama ant kelių. Lūpos šluostomos lengvai prispaudžiant servetėlę. Moteris turėtų pasistengti, kad ant servetėlės neliktų lūpų dažų. Nedera servetėle šluostytis veido. Jeigu trumpam pakylate nuo stalo, servetėlę padėkite ant kėdės ir pristumkite ją prie stalo [6].

Sėdint prie stalo, nekritikuojama tai, kas yra ant stalo, ir tie, kurie prie jo sėdi arba aptarnauja sėdinčius. Nestebima, kiek kas valgo. Maiste nesiknaisiojama, bet dedama į burną, viskas iš eilės. Geriama ir valgoma ramiai, tyliai, be grimasų. Bet kokie garsai, skleidžiami valgytojo, anaiptol nerodo jo gero išsiauklėjimo. Kramtoma sučiaupta burna [1].

Imdami ką nors nuo stalo, netieskite rankos virš kaimyno lėkštės ir neprašykite jo paduoti, jeigu arti yra padavėjas.

Vyrams leidžiama atsisagstyti švarką, tačiau kiekvieną kartą atsistojus jį reikia užsisagstyti arba rankos judesiu bent imituoti jo užsagstymą.

Valgant sriubą, nevalia lenkti lėkštę nei į save, nei nuo savęs [7].

Ir kasdienės duonos valgymas turi savo teisykles. Jos negalima imti šakute, o tik ranka. Duoną reikia laužyti gabaliukais, o ne kąsti iš visos riekės. Sviestan netepamas ant visos riekės, o atlaužiamas gabaliukas ir jis aptepamas sviestu [6].

Ant staltiesės nukritusį valgio gabalėlį pakelkite švaraus peilio galeliu, įdėkite į savo lėkštę ir suvalgykite. Sutepta staltiesės vieta uždengiama švaria servetėle.

Indeliai rankoms plauti paprastai atnešami po kiekvieno rankomis valgomo patiekalo ir pastatomi iš kairės. Baigę valgyti kyštelėkite pirštus į vandenį ir nusišluostykite servetėle. Nesumanykite “kaip reikiant “ nusiplauti rankų – juk tai tik tam tikra ceremonija.

Jeigu desertas patiekiamas taurėje ant lėkštelės, šaukštas paliekamas ant jos. Jeigu desertas patiekiamas kokiame nors dubenėlyje, šaukštą reikia palikti jame arba ant polėkštės.

Baigus valgyti sriubą šaukštas padedamas ant polėkštės, o suvalgius šaltuosius ar karštuosius patiekalus šakutė ir peilis padedami ant lėkštės vienas greta kito kotais į dešinę, 45˚ kampu stalo krašto atžvilgiu [7].

Pavalgius servetėlėi dedama ant stalo kairėje lėkštės pusėje. Ji neglamžoma ir nelankstoma pagal išlygintas klostes. Popierinė servetėlė lengvai sulamdoma ir dedama į lėkštę, iš kurios buvo valgyta [1].Nelaukti vizitai

Kiekvienam pasitaiko tokia ar panaši situacija – nelaukti vizitai. Draugai užbėgo “minutei“, “ėjo pro šalį“ ir nutarė užeiti. Tad atidarome duris, pasisveikiname su atvykusiais, nebūtinai džiaugsmingai, bet jokiu būdu neparodydami savo apmaudo. Jei turime skubaus darbo – atsiprašome ir pasakome. Tai visai normalu. Pakviečiame į kambarį ir pasikalbame su jais keliolika minučių. Dėl netvarkos “nesiteisiname“, nes, reikia manyti, esame kultūringi žmonės ir tvarkomės nuolat. Nereikia teisintis ir dėl “namų“ apdaro, jei jis tvarkingas ir švarus. Tai mums leis namie visada laisvai jaustis, priimti svečius bet kokiu laiku. Jei baimintis nėra priežasties, nelauktas vizitas mūsų nesutrikdys.

Nereikia krimstis ir dėl to, kuo svečius pavaišinti. Jei turime arbatos, cukraus ir sausainių – jau ir geros vaišės. Jei mūsų lėšos labai kuklios, galime tiesiog maloniai pasišnekučiuoti. Artimi draugai gali apsilankyti su kokiu nors skanėstu prie arbatos. Jei svečiai pasirodys visai mieli ir lėšos mums leidžia, galime jiems pasiūlyti pasilikti vakarienės, ir jie tikrai neįsižeis, kai juos pavaišinsime tuo, ką ir patys valgome.

Jeigu mus aplankė svečiai iš toli, garbūs žmonės, turėsime pakeisti savo planus ir prisiderinti prie jų. Visais atvejais išsiaiškinkime atvirai. Taip išvengsime nereikalingos įtampos. Tokie apsilankymai dažniausiai trunka ilgiau ir pridaro šeimininkams nemaža rūpesčių. Atvažiuoti be įspėjimo ir nesuderinus termino iš viso yra neleistina, išskyrus ypatingus atvejus. Svečio atsiradimas suardo nusistovėjusią tvarką. Todėl nors šeimininkai ir neparodo, kad jiems padaugėjo rūpesčių, svečias turi prisiderinti prie namų įpročių, dalintis išlaidomis. Šeimininkų namų negalima laikyti viešbučiu – juokti juos, grįžti vėlai. Išvažiuodamas svečias gali įteikti namų šeimininkei gėlių [10].SVEČIŲ IR ŠEIMININKŲ PAREIGOS

Svečių pareigos

Svečių pareigos nėra tokios sudėtingos kaip namų šeimininkų. Viena svarbiausių pareigų – tinkama apranga. Ji, be abejo, priklauso nuo pakvietimo pobūdžio. Pagrindinė taisyklė būtų tokia: vyriškis ateina apsirengęs tamsiu šventadieniniu kostiumu, dama – gera išeigine suknele. Tokie drabužiai tiks visur. Gavus pakvietimą vidurvasarį papietauti sode pas draugo tėvus, apsirengti, žinoma, reikia lengvai ir vasariškai. Jei iškilmės labai oficialios ir vyksta vakare, tai jau kvietime reikėtų pažymėti, kokie drabužiai pageidautini.

Ir svečiai, ir šeimininkai turi būti punktualūs. Vėluotis netaktiška ne tik šeimininkų atžvilgiu; tai kartu iššūkis ir kitiems svečiams [11].

Kai einate į svečius, ne tai svarbu, ką atnešate – gėlių, dėžutę saldumynų ar ką nors kitą, svarbiausia, kad nuotaika būtų gera [1].

Išeidamas svečias pats atsidaro duris, kad nesusidarytų įspūdis, jog šeimininkai jį išvaro. Apskritai svečiai išeina vienu metu. Bet reikia palaukti, kol pakils eiti amžiumi vyresni ir garbingiausi svečiai. Jeigu kas nors ir turi anksčiau palikti draugiją, tai nereikia iš to daryti valstybinės reikšmės įvykio ir garsiai bei smulkiai teisintis arba “išgaruoti“, niekam nė žodžio netarus [11].

Paskutinė svečio pareiga – pirmai progai pasitaikius, prašyti šeimininką atsakomajam vizitui. Jeigu svečiuose susipažinote su jums mielais žmonėmis ir panorote su jais palaikyti pažintį bei pakviesti pas save, reikia, bent pirmą kartą, pakviesti ir šeimninkus, kurių namuose susipažinote [1].

2.2. Šeimininkų pareigos

Svarbu tai, kad, prieš svečiams pasirodant, viskas būtų paruošta jų sutikimui: šeimininkai pasiruošę ir psichologškai pasirengę su svečiais bendrauti vienodai mandagiai, draugiškai; stalas padengtas, pokalbių temos apsvarstytos; plokštelės, įrašai paruošti klausytis [5].

Kai svečiai pradeda rinktis, pasiruošimas vaišėms jau turi būti baigtas. Net jeigu dėl to nukentėtų stalas, pasistenkime sutikti svečius nenusikamavę, turėdami pakankamai jėgų su jais bendrauti.

Pirmuosius svečius šeimininkas pasitinka kartu su šeimininke. Svečiams padedame nusirengti, parodome, kur yra vonia ir veidrodis. Nepamirškime vonioje pakabinti keletą švarių rankšluosčių, padėti naują gabalėlį muilo.

Vėl pasigirdus skambučiui, naujų svečių pasitikti eina vien šeimininkas, šeimininkė lieka su pirmaisiais. Kai svečių padaugėja, nepažįstamus žmones pristatome vienus kitiems[2].

Šeimininkė pakviečia svečius prie vaišių stalo ir eina pirma su garbės svečiu, kuris sėdės jai iš dešinės, o šeimininkas eina procesijos g

. . .

Sužieduotuvių ir vestuvių dovanos – jos priklauso nuo pažinties pobūdžio ir, žinoma, finansinių išgalių. Visuomet su didžiausiu džiaugsmu priimama dovana bus koks nors namų apyvokos daiktas. Vestuvines dovanos paprastai atsiunčiamos į namus prieš arba įteikiamos per pačias vestuves [11].

Visada ir visiems tinkančios dovanos – gėlės, saldumynai, vaisiai, vynas, knygos, rašymo reikmenys, kvepalai, rūkantiems – cigaretės, cigarai, tabakas ir rūkymo reikmenys; stiklo, krištolo, sidabro, sodos gaminiai; keramikos metalo gaminiai. Labiausiai vertingos dovanos yra vaizduojamojo meno kūriniai: paveikslai, graviūros, akvarelės, miniatiūros, ūnikalūs knygų leidiniai ir t.t. [1].

Geriausia dovana žmogui – gėlės. Jos tinka įvairiomis progoms ir senam, ir jaunam, dideliam ir mažam.

Niekada nedovanojame naudotų daiktų (nebent antikvarinius, jei piniginė leidžia), “pereinamųjų“ (gavau šaliką, kuris man netinka, tad padovanosiu draugei), nebent draugai į tai žiūri “demokratiškai“. Svarbu vadovautis apdovanojamo asmens skoniu [9].

Nepageidautina, kad dovana būtų įteikta pavėluotai. Dovana įvyniojama į gražų popierių, perrišama dailia juostele. Gavos dovaną, reikia tuoj pat ją išvynioti ir pažiūrėti [8].IŠVADOS

Svečiai kviečiami įvairiom progom. Prieš kviečiant būtina teisingai pasirinkti svečius, žiūrima interesų bendrumo ir kad žmonės vienas kitam tiktų.

Dvi pagrindinės svečiavimosi taisyklės: laiku ateiti ir laiku išeiti.

Kiekvienas save ir kitus gerbiantis žmogus turi žinoti kaip elgtis prie stalo, neprarasdamas savo žmogiškojo orumo.

Nelaukti vizitai sukelia daugiausia rūpesčių šeimininkams, tačiau, nors ir kaip netikėti šie vizitai, būtina svečius priimti maloniai ir mandagiai.

Svarbiausia šeimininkų pareiga, kad visiems svečiams patogu ir malonu; jie visiems vienodai turi būti dėmesingi.

Svečias turi stengtis, kad šeimininkams būtų kuo mažiau rūpesčių dėl jo, negali reikalauti, kad prie jo taikytųsi.

Dovanos dovanojamos įvairiomis progomis. Dovanojant nereikėtų jausti pareigos, o tiesiog džiaugtis, kad suteikei malonumą kitam. Dovana parenkama, atsižvelgiant į tai, kam ji skiriama – artimam giminaičiui, geram pažįstamam ar svetimam žmogui, kuriam jūs norite išreikšti padėką, arba parodyti savo dėmesį.

NAUDOTA LITERATŪRA

Asama I. Gražiai elkimės. Kaunas: Šviesa, 1979.

Brazaitė B. Pasikvieskime svečių. Mūsų sodai. 1991, nr. 8, p. 27.

Čekuolis A. Kviečiame į kokteilių pobūvį. . Laima. 1997, nr. 11, p. 132.

Kadziauskienė L. Prie vaišių stalo. Vilnius: Mokslas, 1982.

Kalast M. Laikai ir papročiai. Vilnius: Meralas, 1997.

Kulikauskaitė A. Lengviau, kai išmanai taisykles. Vadovo pasaulis. 2002, nr. 10,

p. 80 – 82.

Lydeka A. Elgsena prie stalo. Geras skonis. 2002, nr. 1, p. 44.

Orlikas J., Križanas E. Kaip elgtis. Vilnius: Mintis, 1969.

Paškevičiūtė G. Bon ton. Moteris. 1997, nr. 10, p. 84.

Pšitulska H. Nelaukti vizitai. Moteris. 1995, nr. 9, p. 37.

Smolka K. Kaip elgtis. Vilnius: Mintis, 1978.

Join the Conversation

×
×