socialinė ir moralinė atsakomybė versle

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS
STRATEGINIO VALDYMO IR POLITIKOS FAKULTETAS
FILOSOFIJOS KATEDRA

VERSLO SOCIALINĖ IR MORALINĖ ATSAKOMYBĖ

Verslo etikos referatas

2007-05-02
VILNIUS
2007

TURINYS

ĮVADAS..............................3

1. MORALINĖ ATSAKOMYBĖ VERSLE..........................4

2. SOCIALINĖ VERSLO ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖ...............6

2. 1. Socialinės atsakomybės samprata...........................6

2. 2.Socialinės atsakomybės koncepcijos raida.......................7

2. 3. Socialinės atsakomybės dimensijos..........................10

2. 4. Socialinės atsakomybės prieštaravimai........................12

2. 5. Pagrindiniai požiūriai (nuostatos) į socialinę atsakomybę.............13

IŠVADOS..............................19

LITERATŪRA..............................20

ĮVADAS

Darbo tyrimo aktualumas. „Socialinės atsakomybės“ sąvoka dažnai suvokiama kaip ir moralinė organizacijos atsakomybė.Šiandieniniame pasaulyje verslo etika stengiasi savaip susieti moralės koncepciją, atsakomybės suvokimą ir sprendimų priėmimą organizacijos viduje, formuoja įvairaus pobūdžio santykius tarp organizacijos ir visuomenės, pasirengia ir prisiima pareigas atsakyti už savo poelgių padarinius. Visa tai ir yra appibūdinama kaip socialinė ir moralinė atsakomybė. Šios koncepcijos iš tiesų panašios, taigi iškyla poreikis atskirti ir išsiaiškinti konkrešios koncepcijos reikšmę.

Tyrimo problema: Kaip versle pasireiškia socialinė ir moralinė atsakomybė?

Tyrimo objektas: Verslo socialinė ir moralinė atsakomybė.

Tyrimo tikslas: Išanalizuoti socialinės ir moralinės atsakomybių ypatybes ir svarbą versle.

Tyrimo uždaviniai:
1. Pateikti moralinės atsakomybės koncepciją;
2. Pateikti socialinės atsakomybės koncepciją;
3. Išanalizuoti socialinės atsakomybės dimensijas;
4. Pateikti pagrindinius požiūrius į socialinę atsakomybę.

Tyrimo metodai:
1. Mokslinės literatūros analizė;
2. Statistinių duomenų analizė.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, bendroji dalis, išvados ir literatūros sąrašas. Bendroji dalis sudaryta iš dviejų skyrių. Piirmame skyriuje analizuojama ir pateikiama moralinės atsakomybės konsepcija, antrame apžvelgiama socialinė atsakomybė, jos lygmenys ir požiūriai į socialinę atsakomybę. Pabaigoje pateikiamos išvados ir naudotos literatūros sąrašas.

1. MORALINĖ ATSAKOMYBĖ VERSLE.

Atsakomybės kategorija nusako kiek individas sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas:
sąmoningai, apgalvotai ir sa

avo noru vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius; teisingai pasirinkti ir pasiekti tam tikrą rezultatą. Į šią kategoriją įeina ir su tuo susiję teisumo ir kaltumo galimybės pritarti jo poelgiams ar juos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nuobaudos klausimai. Visose etinėse ir teisinėse doktrinose atsakomybės problema neatsiejama nuo filosofinės laisvės problemos.

Anot žinomo etiko A. Anzenbacherio „atsakomybė“ implikuoja „atsakymą“. Laikyti žmogų
atsakingą už savo poelgius, vadinasi, tikėtis iš jo gauti protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip. Žmogaus poelgiams pritariame tuomet, kai matome, kad juos galime pateisinti protu, t.y. kai veikiančiojo asmens motyvavimas yra protingas ir pagrįstas.

Taigi moralinės atsakomybės subjektas – kiekvienas asmuo, kurio veiksmai gali įgauti moralinę kvalifikaciją, objektas – elgesys, jo būdai.

Moralinė atsakomybė- viena iš pagrindinių moralės sąvokų, nuusakanti asmenybės santykį su jai keliamais moraliniais reikalavimais, laisvu apsisprendimu. Pats moralinio pasirinkimo aktas toks pat senas kaip ir visuomenės moralė. Moralinis prieštaravimas – tai situacija kurioje asmenybės moralinė sąmonė konstatuoja, kad vieno iš galimų poelgių pasirinkimas dėl tam tikros moralinės vertybės graiuna kitą svarbią asmenybei vertybę. Kilus konfliktui, asmenybė turi pasirinkti vieną iš vertybių ir kartu atsisakyti kitos.

Moralinio pasirinkimo konfliktiškumą būtina skirti nuo principų susidūrimo ir normų
prieštaringumo, kuris yra besąlygiško formulavimo ir taikymo ne jų veikimo srityje pasėkmė. Todėl tikslinga sk
kirti dorovinį konfliktą nuo tariamo normų konfliktiškumo ir į moralinio sprendimo kultūros klausimą žiūrėti, vadovaujantis vertybių, o ne principų prieštaros aspektu. Moralinė atsakomybė verslo oragnizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Kalbant apie verslo organizacijos vidaus moralinę atsakomybę, reikia suvokti, kad ją sudaro jos narių moralinė atsakomybė.

Nėra tokios organizacijos kuri pati būtų morali ar amorali, etiška ar neetiška, – organizacijoje yra individai, kurie elgiasi jausdami moralinę atsakomybę kitiems arba ne.

Organizacijos veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla – pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus. Tačiau moralinis vertinimas yra svarbus ir būtinas, norint ateityje sėkmingai plėtoti savo veiklą.

Taigi moralinę atsakomybę organizacijos viduje reikėtų nagrinėti dviem aspektais:
• Kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę;
• Organizacijos kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams.

Kiekviena organizacija yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Verslo organizacija – tai svarbus tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės: individas su savo vertybėmis ir tam tikru atsakomybės laipsniu ateina į organizaciją, o organizacijų visuma sudaro visuomenę. Tad neišvengiamai reikia analizuoti individo, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienų kitiems ir organizacijai kaip vienetui. Organizacijos nariai – tai ir prezidentas (vadoavas, direktorius), ir padalinių vadovai, ir darbuotojai, ir iš dalies akcininkai. Todėl tenka gilintis į atskirų kategorijų moralinę atsakomybę: vadovo atsakomybę padaliniams, da
arbuotojų atsakomybę vadovui, darbuotojų tarpusavio atsakomybę, vadovo atsakomybę akcininkams ir pan. Kiekvienu atveju tenka susidurti su kasdieniniais santykiais ir netradiciniais įvykiais, kurių metu pasireiškia moralinė atsakomybė arba jos nebuvimas.

Organizaciją sudarančių grupių moralinė atsakomybė

Kiekviena organizacija per savo vidinių struktūrų veiklą turi skatinti moralų darbuotojų elgesį ir visų jos grandžių atsakomybę:
• bendrovės direktorių taryba turi aktyviai ir sąžiningai valdyti bendrovę;
• daugiau kaip pusė stebėtojų tarybos narių, taip pat ir jos pirmininkas, negali būti iš
valdybos;
• atsakomybė už bendrovės politiką turi būti paskirstyta, remiantis 5 metų laikotarpio
patirtimi. Atsakingi žmonės turi priimti sprendimus, atsižvelgdamiį organizacijos sukauptą
patirtį;
• atsakomybė reikalauja papildomos informacijos apie tai, kaip buvo priimami sprendimai.

Informacija yra labai svarbi, tačiau versle yra tokių sričių, kur paslaptis reikia saugoti.

Todėl:
• kiekviename lygyje turi būti nustatyta, kiek informacijos apie priimtą sprendimą reikia
suteikti ir kam;
• nustatyti reikia ne vienašališkai, bet argumentuotame pokalbyje tarp to, kuris ieško
informacijos, ir to, kuriam pirmasis asnuo yra pavaldus;
• turi būti aiški atsiskaitomybės struktūra tiek vertikaliu, tiek horizontaliu lygiu;
• organizacijos turėtų nustatyti būdus, kaip darbuotojai, vartotojai, akcininkai ir visuomenė
galėtų informuoti apie savo interesus bei poreikius;
• organizacijos turėtų suformuoti mechanizmą (galbūt skyrių) įvairių grupių poreikiams
numatyti, jiems rimtai apsvarstyti, įvertinti bei atitinkamiems veiksmams pasiūlyti;
• organizacijos turėtų sukurti informacijos skleidimo techniką tiems, kurie domisi, kuo
remiantis buvo priimtas sprendimas;
• atsakomybė organizacijos viduje turėtų būti sustiprinta sankcijomis. Neatsakingas bei
nemoralus valdytojų elgesys turėtų bū

ūti baudžiamas taip pat griežtai kaip žemesnio lygio
darbuotojų;
• organizacija, siekianti išvengti demaskavimų bei skundų, turi sukurti mechanizmus ir
procedūras, kurios leistų bet kuriam organizacijos nariui išsakyti savo moralinius
svarstymus prieštaravimus, nepakenkiant sau;
• organizacija turėtų skirti didelius įgaliojimus turintį pareigūną, atsakingą už saugaus, geros
kokybės produkto gaminimą ir panašius klausimus.

2. SOCIALINĖ VERSLO ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖ

2. 1. Socialinės atsakomybės samprata

Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonomonių, politinių, teisinių, dorovinių
santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus; gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.

Organizacijos socialinė atsakomybė verčia verslo atstovus būti atsakingus už savo veikmus.
Visuomenė iš verslo tikisi socialinės atsakomybės, ir daug organizacijų, atsižvelgdamos į tai, savo, veikloje numato ir socialinius tikslus.

Socialinė atsakomybė reiškia, kad organizacija turėtų būti atsakinga už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala atlyginama. Jei organizacijos socialinis poveikis kai kuriems jos suinteresuotiesiems yra žalingas, arba jei ji nori panaudoti dalį savo fondų saugaus produkto gamybai, organizacija gali prarasti dalį savo pelno. Socialinės organizacijos atsakomynė išsamiai nagrinėjama daugumoje užsienio autorių leidinių. Tačiau beveik visais atvejais „socialinės atsakomybės“ sąvoka suprantama ir kaip moralinė organizacijos atsakomybė. Tai, ką dauguma užsienio autorių vadina socialiai atsakinga organizacijos veikla, visų pirma yra organizacijos paklusimas visuotinai pripažįstamoms moralės maksimoms. Socialinė organizacijos atsakomybė kyla kaip moralinės organizacijos narių (ypač vadovų) atsakomybės rezultatas, tiksliau sakant, kaip etiškų ir neetiškų sprendimų priėmimo, sprendžiant moralines problemas, pasekmė.

Moralinė organizacijos motyvacija lemia organizacijos socialinės atsakomybės lygį.
Socialinė organizacijos atsakomybė glaudžiai susisjusi su juridine. Juridinė atsakomybė siauresnė,
ji paprastai kyla kaip moralinės ir socialinės atsakimybės stoka. Vis dėlto socialinė atsakomybė nereiškia, kad organizacija privalo atsisakyti savo pirminių ekonominių tikslų. Taip pat nereiškia, kad socialiai atsakingos firmos negali būti pelningesnės už tas, kurios yra mažiau atsakingos.

Socialinė atsakomybė reikalauja iš organizacijų suderinti gaunamą naudą ir tos naudos pasiekimo būdus. Archie Carroll (1993) išskiria keturias glaudžiai tarpusavyje susijusias socialinės atsakomybės rūšis:
1. ekonominę (Gauti pelną,- tai visų kitų atsakomybių pagrindas);
2. juridinę (Laikyts įstatymų);
3. etinę (Įsipareigoti daryti tai, kas yra teisinga, sąžiningair dora, vengti žalos);
4. filantropinę (Įnešti didelį indelį į bendruomenės gyvenimą, įrodyti gyvenimo kokybę).

1. Socialinės atsakomybės supratimą atskleidžia du principai: labdaros ir valdymo.

Labdaros principas Valdymo principas
Apibrėžimas Verslas turėtų suteikti savanorišką,
sąmoningą pagalbą visuomenės
skurstantiems asmenims ir jų grupėms Verslas, kaip visuomenės globėjas turėtų
nagrinėti interesus visų tš, kurie yra veikiami jo
sprendimų ir politikos
Moderni išraiška Korporacijų filantropija.
Savanoriški veiksmai visuomenės
gerovei Pripažįstant verslo ir visuomenės tarpusavio
priklausomumą; Apmąstant įvairių visuomenės
grupių interesus ir poreikiu
Pavyzdžiai Korporacijų filantropinė veikla;
Privati iniciatyva sprendžiant socialines
problemas;
Socialinis bendradarbivimas su
skurstančiaisias. Akcininkų dalyvavimas korporacijų strateginiame
planavime;
Ilgo laikotarpio optimalus pelnas yra svarbiau už
trumpo laikotarpio maksimalų pelną
Savų interesų išreiškimas

2. 2.Socialinės atsakomybės koncepcijos raida

Verslo socialinės atsakomybės koncepcija gimė 19 – 20 amžių sandūroje. Pirmiausiai jos idėjos
paplito tarp amerikiečių inžinierių, kurie „didelio socialinės atsakomybės jausmo“ demonstravime matė būdą savo profesijos socialiniam prestižui kelti. Netrukus šią koncepciją pradėta sieti su verslu. 20 a. pradžioje amerikiečių verslo sluoksniuose plačiai paplito „tarnavimo“ koncepcija, pagal kurią be „pinigų darymo“ firmos privalo turėti ir kitus tikslus. Veikla šiems tikslams, neturintiems nieko bendro su pelnu, pasiekti buvo įvardinda viena sąvoka – „tarnavimas“

Tačiau „Tarnavimo“ koncepcija pasirodė neilgalaikė. Jos likimą nulėmė dvi priežastys: viena
vertus, pati koncepcija buvo nepakankamai aiški, griežčiau neapibrėžtas ir pats „tarnavimo“ sąvokos turinys“. Kita vertus, lėmė ir 20 a. trečiajame dešimtmetyje susiklosčiusi nepalanki ekonominė situacija, sukėlusi pasaulinę ekonominę krizę (1929 – 1933), kai verslui tapo svarbu ne tiek tarnauti, kiek išlikti.

Nenuostabu, kad ši koncepcija pamažu prarado populiarumą tarp verslininkų.
Vėliau beveik du dešimtmečius įsigali „socialinės atsakomybės“ koncepcija. Iš pračių ji turėjo
daugiau teorinį pobūdį (t.y. jos idėjas skelbė daugiausia akademinių sluoksnių atstovai), tačiau po Antrojo pasaulinio karo paplito ir tarp verslininkų.

Šiuolaikiniam požiūriui į korporacijų ( verslo organizacijų) socialinę atsakomybę susiformuoti didelės įtakos turėjo amerikiečių ekonomisto G Boywen`o 1953 m. išleista knyga „Socialinė verslininko atsakomybė“. Joje autorius suformulavo socialinės atsakomybės doktriną kaip įpareigojimą verslininkams vykdyti tokią politiką, priimti tokius sprendimus ir veikti tomis kryptimis, kurios yra visuomenės tikslų ir vertybių požiūriu pageidautinos.

2. Šiuolaikiniai autoriai išskiria 4 socialinės atsakomybės raidos evoliucijos etapus:

ERA LAIKOTARPIS ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖS IŠRAIŠKA
Filantropinė Iki 1950 Aukojimas labdarai.

Problemos suvokimo 1953- 1967 Atsakomybės suvokimas.

Įsitraukimas į visuomenės reikalus.
Problemos sprendimo 1968- 1973 Susirūpinimas aplinkos apsauga.

Rasinės diskriminacijos problemų sprendimas.

Socialinio jautrumo Nuo 1974 iki šiol Organizacijos etikos ir elgesio supratimas.

Socialiai atsakinga veikla.

Kiti autoriai akcentuoja organizacijų vadovų požiūrio į socialinės atsakomybės kaitą. Tai svarbu, nes socialiai atsakingas elgesys daugiausia priklauso nuo organizacijai vadovaujančių asmenų moralinių nuostatų. Vienas iš svarbių vadovų keliamų reikalavimų yra socialinė atsakomybė.

3. Istorinė organizacijų vadovų požiūrio į atsakomybę kaitą:

Laikotarpis 1800 – 1920
Vadyba, nukreipta į pelno
maksimizavimą 1920- 1930
Globėjiška vadyba 1960-
„Gyvenimo kokybės“
vadyba

Orientacija Grynas egoizmas • Egoizmas;
• Organizacija – filantropinė • Švelnus egoizmas;
• Organizacija – filantropinė;
• Visuomenės interesai.
Ekonominės vertybės • Kas gerai man, gerai
ir visuomenei;
• Pelno
maksimizavimas;
• Svarbiausia – pinigai
ir turtas;
• Darbo jėga – prekė,
kurią galima pirkti ir
parduoti;
• Atsakomybės
savininkui. • Kas gerai organizacijai,
gerai ir visuomenei;
• Pelno aukojimas;
• Pinigai svarbūs, bet
žmonės taip pat;
• Darbo jėga turi teises, į
kurias turi būti atsižvelgta;
• Organizacijos
atsakomybė savininkams,
darbuotojams, tiekėjams ir kt.
suinteresuotuosiems • Kas gerai visuomenei, gerai ir
organizacijai;
• Pelnas būtinas, bet.
• Žmonės svarbesni už pinigus;
• Darbuotojo orumas turi būti
gerbiamas;
• Oraganizacija atsakinga
visiems suinteresuotuosiems.
Technologinės vertybės Technologija yra labai svarbi. Technologija svarbi, bet žmonės
taip pat svarbūs. Žmogus svarbesnis už technologiją.
Socialinės vertybės • Darbuotojo
asmeninės problemos turi
būti paliktos namie;
• Aš vadovausiu savo
verslui taip, kaip norėsiu;
• Su mažumomis turi
būti atitinkamai elgiamasi • Suprantame, kad
darbuotojas turi asmeninių
problemų;
• Aš vadovausiu savo
verslui taip, kaip norėsiu, bet
išklausysiu ir kitų nuomonės;
• Mažumos užima
žemesnę padėtį visuomenėje ir
yra man pavaldžios. • Darbuotojas – žmogus,
galintis turėti problemų;
• Darbuotojo dalyvavimas
būtinas organizacijos sėkmei;
• Mažumos – tokie pat žmonės
kaip ir jūs ir aš.
Politinės vertybės Geriausia vyriausybė ta, kurios
valdžoia mažiausia. Vyriausybės valdžia gali kenkti
organizacijai Organizacija ir vyriausybė turi
bendradarbiauti, spręsdamos visuomenės
problemas
Aplinkos vertybės Natūrali aplinka valdo žmonių
likimus. Žmogus valdo aplinką. Mes privalome saugoti aplinką.
Estetinės vertybės Estetinės vertybės – kas tai? Estetinės vertybės – gerai, bet ne
mums. Mes privalome puoselėti estetines
vertybes.

Daugeliu atžvilgiu socialinės atsakomybės sąvoka yra savotiškas tiltas tarp makro ir mikro lygmenysevpriimamų etinių sprendimų. Pagal ekonominę teorija sprendimus priimamus firmos lygmenyje įprasta laikyti mikro lygio sprendimais (mikroekonomika), tačiau verslo etikoje tikslinga juos analizuoti kaip esančius tam tikrame “tarpiniame” lygmenyje. Tai sietina su ta aplinkybe, kad kaip taisyklė svarbų vaidmenį palaikant ir plėtojant korporatyvinę socialinę atsakomybę atlieka valstybė.

Ir priešingai: firmos sprendimai socialiniais klausimais, gali tam tikrais atvejais įtakoti ir pačios valstybės politiką. Dar daugaiu socialinės atsakomybės srityje dažnai pastebimas savotiškas „demonstravimo efektas“. Kitaip tariant, kokia nors firma veikia labai oriai, sukurdama tam tiktą etinio elgesio tendenciją, kuria ilgainiui ima sekti ir kiti. Pavyzdžiui, amerikiečių firma „Johnson and Johnson“ žaibiškai sureagavo į apsinuodijimą Čikagoje Tailenolu – jos gaminamu medicininiu preparatu, uždrausdama jo gamybą ir platinimą visoje šalyje. Tai paskatino ir kitas formacijos firmas imtis didesnės atsakomybės už gaminamos produkcijos socialines pasekmes. Taigi yra pagrindo žiūrėti į korporatyvinę socialinę atsakomybę kaip į tiltą tarp makro ir mikro lygyje priimammų etinių sprendimų. Vienas labiausiai diskutuojamų klausimų verslo etikoje yra klausimas ar verslo organizacijos yra moraliai atsakingi subjektai. Kitaip tariant, ar verslas turi dar kažko siekti, išskyrus pelno didinimą.? Ar verslas yra atsakingas prieš visuomenę , pavyzdžiui, už užimtumo, diskriminacijos šalinimą, aplinkos taršos mažinimą ir t.t.? Literatūroje ši problema buvo įvardinta kaip korporatyvinės socialinės atsakomybės problema.

Socialinė atsakomybė skirtingai nuo teisinės atsakomybės numato savanorišką organizacijos
atsiliepimą ir prisiėmimą pareigos spresti tam tikras socialines problemas. Šis atsiliepimas liečia sritį, kuri yra už įstatymo ar reguliuojančių organų nustatytų reikalavimų arba netgi virš tų reikalavimų.

Socialiai atsakingo elgesio pasireiškimai:
• labdara,
• socialinių programų vystymas, siekiant palaikyti vietines bendruomenes,
• papildomas (t.y. virš įstatymo numatyto suinteresuotų asmenų informavimas apie kompanijos
produkciją; savanoriškas savo produkcijos išėmimas iš rinkos tuo atveju, kai pasirodo, kad kelia pavojųvartotojui ir kt)

Pavyzdys. 1994 m. į vieną iš Mac Donaldo restoranų Meksikos miestelyje San – Isidro įsiveržė ginkluotas žmogus. Kol buvo sulaikytas, jis nušovė 21 buvusi restorane žmogų. Korporacija Mac Donalds į šį įvykį sureagavo greitai: keletui dienų buvo nutraukta kompanijos reklama, į nukentėjusiųjų fondą pervesta 1 mln. dolerių. Aukšti kompanijos vadovybės atstovai nuvyko į San- Isidro ir asmeniškai dalyvavo žuvusiųjų laidotuvėse. Buvo nuspręsta šį restoraną uždaryti, o teritoriją, kuri priklausė kompanijai, nemokamai perduoti miestui. Toje vietoje buvo pasodintas parkas. Socialiai atsakingas elgesys pastebimai pagerino kompanijos įvaizdį ir jos vardas nekėlė asociacijų su įvykusia tragedija Meksikoje, o pati kompanija parodė etinio elgesio pavyzdį sudėtingoje situacijoje.

Kolumbijos universitetas (JAV) yra įsteigęs specialią premiją firmoms už socialiai atsakingą elgesį tarp premijos laureatų ir firma -Levy Strauss stambiausia pasaulyje drabužių gamintoja, 140 jos įmonių, veikiančių įvairiose pasaulio šalyse dirba per 50 tūkst. darbuotojų Firma iš savo pelno kasmet skiria 2,4 proc. labdaringoms akcijoms. Žymi lėšų dalis skiriama socialinėms programoms vykdyti tose vietose, kur firma vykdo savo operacijas. Pavyzdžiui, Nju Meksikos valstijoje firma įkūrė organizacija, kuri teikia pagalba ispaniškai kalbantiems amerikiečiams (daugiausia emigrantams); yra įsteigusi našlaičių globas organizacijas Argentinoje, atlieka vandens grežinius ir teikia vandens pompavimo įrangą filipiniečių žvejų kaimelių gyventojams, siekiant užtikrinti čia geriamo vandens kokybę; kuria savanoriškus medicinos pagalbos būrius, daugelyje miestų yra įsteigusi visuomenines klinikas.

Socialinis organizacijos jautrumas bei atsakomybė turi tendenciją didėti. Ypač stebimas organizacijų elgesys darbo sąlygų, darbo užmokesčio, vartotojų teisių bei aplinkos apsaugos srityse.

2. 3. Socialinės atsakomybės dimensijos

Šiuolaikinėje literatūroje Verslo organizacijos socialinę atsakomybę nusako 3 jos dimensijos:

• Socialinis įsipareigojimas
• Socialinė reakcija
• Socialinė atjauta

Apibendrintų organizacijos socialinės atsakomybės dimensdijų palyginimas pateikiamas lentelėje.

I Lygmuo II Lygmuo III Lygmuo

Savanoriškai sprendžia
visuomenės socialines
problemas

Reaguoja į visuomenės
poreikius Reaguoja į visuomenės
poreikius
Organizacija vykdo
ekonominius ir
įstatyminius
įsipareigojimus Organizacija vykdo
ekonominius ir
įstatyminius
įsipareigojimus Organizacija vykdo
ekonominius ir
įstatyminius
įsipareigojimus
Organizacijos socialinės atsakomybės lygiai.

Remiamasi amerikiečių ekonomisto Nobelio premijos laureato Miltono Fridmano požiūriu, kad
organizacijos visuomenėje veikia tik dėl vienintelio tikslo – gaminti prekes ir paslaugas ir didinti pelną.Šio požiūrio šalininkai pateikia tokius argumentus:

• Organizacijos yra atsakingos akcininkams kaip savininkams. Taigi pirmiausia organizacijos privalo tenkinti akcininkų interesus, siekdamos gauti maksimalų pelną.

• Įvairių socialinių sąlygų gerinimo programas turi vykdyti ne verslo organizacijos, bet atitinkamos institucijos .

• Organizacija , nusprendusi skirti dalį lėšų socialinėms programoms vykdyti, skriaudžia savo akcininkus, atimdama iš jų pelno dalį ir investuodama į sritį, iš kurios gaunamas pelnas yra sunkiai apčiuopiamas.

• Socialinių programų kaštai yra perkeliami į produkcijos ar paslaugų kainas, o tai prieštarauja vartotojų ir akcininkų interesams.

Nors dabartinėm sąlygom sunku sutikti su šiuo požiūriu, tačiau organizacija bus iš dalies teisi, sakydama, kad ji savo įsipareigojimą visuomenei vykdo pirmiausia gamindama prekes ir teikdama paslaugas bei gaudama pelną.

Socialinė atsakomybė kaip socialinė reakcija

Pagal šią socialinės atsakomybės sampratą visuomenė turi teisę reikalauti ir gauti iš organizacijos daugiau nei produkciją ar paslaugas. Organizacija turi būti atsakinga ir už visuomenės, globalinių, ekologinių
problemų sprendimą. Labdara bei parama , kita filantropiška organizacijos veikla taip pat laikoma socialiai atsakinga veikla. Socialinė atsakomybė kaip socialinė reakcija yra tik savanoriška, iš altruistinių paskatų kilusi organizacijos veikla, pasireiškianti didesne socialine atsakomybe, nei to reikalauja įstatymas.

Socialinė atsakomybė kaip socialinis jautrumas.

Socialinis jautrumas reiškią organizacijos veiklą, apimančią tiek socialinį įsipareigojimą, tiek ir sociaslinę reakciją. Socialiai jautri organizacija ne tik paklūsta įstatymams, ne tik reaguoja į visuomenės problemas, numato ateities poreikius, bendrauja su vyriausybe, siekdama teisingų įstatymų, bet ir aktyviai ieško socialinių problemų sprendimo.

Tai, kokiu lygiu socialinės atsakomybės lygiu organizacija veikia, daugiausia lemia organizacijos narių (ypač vadovų) etinės nuostatos bei organizacijos kultūra. Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad verslo socialinė
atsakomybė nėra visuomenėje vienodai priimama.

2. 4. Socialinės atsakomybės prieštaravimai

Ginčai apie verslo vaidmenį visuomenėje pagimdė daugybę prieštaringų argumentų, adresuotų socialiai atsakingam korporacijų elgesiui. Žemiau pateikaimos abiejų pusių pozicijos.

Teigiami argumentai socialinės atsakomybės atžvilgiu:

1.Sukuriamos palankios verslui ilgalaikės perspektyvos. Socialiniai firmų veiksmai gerina vietinių bendruomenių gyvenimą ir mažina valstybės dalyvavimo būtinumą. Socialiai sėkmingoje visuomenėje ir verslui yra geresnės sąlygos. Be to, nors trumpalaikės išlaidos susijusios su socialine veikla gali būti didelės, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jos gali padidinti pelną, nes vietinės bendruomenės, vartotojų ir tiekėjų akyse formuojasi patrauklus firmos įvaizdis.
2.Visuomenės poreikių ir lūkesčių pasikeitimas. Socialiniai lūkesčiai susiję su verslu pradėjo keistis 20 a. šeštajame dešimtmetyje. Siekiant sumažinti skirtumą tarp naujų visuomenės lūkesčių ir realaus firmų atsako, imta jas vis labiau įtraukti į socialinų problemų sprendimą, ir šis įsitraukimas pasirodė ne tik laukiamas, bet ir būtinas.Pasirodė, kad daugelio socialinių problemų be verslo pagalbos išspręsti negalima.
3.Resursų turėjimas ir jų skirimas sprendžiant socialines problemas. Kadangi verslas disponuoja dideliais žmogiškaisiais ir finansiniais resursais, tai dalį jų reikėtų perduoti socialinėms reikmėms tenkinti.
4 Moralinis įsipareigojimas vykdyti socialiai atsakingą veiklą. Kompanija yra visuomenės narys., todėl savo veiklą ir elgesį turėtų grįsti egzistuojančiom moralės normom. Kaip ir individualūs asmenys , taip ir kompanija turi veikti socialiai atsakingai ir tąja veikla stiprinti visuomenės moralumo pagrindus. Kadangi įstatymai negali apimti visų gyvenimo atvejų, tai kompanijos turi elgtis atsakingai, kad palaikytų visuomenę, įtvirtinant joje padorumo ir teisingumo siekius.

Neigiami argumentai:
1. Pelno maksimizacijos principo paneigimas. Dalies pelno lėšų nukreipimas socialinėms reikmėms mažintų pelno maksimizacimo principo veiksmingumą. Kompanija elgesi socialiai atsakingai sutelkdama dėmesį tik į ekonominius interesus ir palikdama socialines problemas spręsti valstybinėms įstaigoms ir tarnyboms, labdaros ir visuomeninėms organizacijoms. Kitaip tariant, jį vykdo tik grynai ekonomines funkcijas, ką jai ir derėtų daryti, o nesikišti socialinę
sritį, kurią tvarkyti yra valstybės prerogatyva.
2. Įsitraukimo į socialinę sritį išlaidos. Lėšos, nukreiptos socialinėms reikmėms tenkinti, oganizacijai reiškia papildomas išlaidas. Galiausiai šios išlaidos perkeliamos ant vartotojo pečių padidintų kainų už teikiamas prekes ir paslaugas pavidalu.
3. Nepakankamas atsiskaitomybės prieš visuomenės lygis. Kadangi valdytojų niekas nerenka, tai jie nėra betarpiškai atsakingi prieš plačiąją visuomenę. (Vadinasi, negalima iš jų reikalauti ir atsakomybės). Rinkos ekonomikos sistema gerai kontroliuoja ekonominius kompanijos rodiklius, tačiau labai prastai – socialinį įtrauktumą į visuomenės reikalus. Kol visuomenė nesukurs firmos tiesioginės atsiskaitomybės jai tvarkos, tol firma nedalyvaus socialiniuose veiksmuose, už kuriuos ji nelaiko save atsakinga.

4. Stygius gebėjimo spręsti socialines problemas. Bet kurios kompanijos personalas yra gerai pasirengęs veikti ekonomikos, rinkos ir technikos sferoje. Tačiau jis neturi patirties, įgalinančios jį užsiimti socialinių problemų sprendimu. Visuomenės tobulinimu turėtų užsiimti specialistai, dirbantys atitinkamose valstybinėse įstaigose ir labdaros organizacijose.

2. 5. Pagrindiniai požiūriai (nuostatos) į socialinę atsakomybę

Egzistuoja keturi požiūriai į korporacijos (verslo organizacijos) socialinę atasakomybę:
1) rinkos ,
2) valstybinio reguliavimo,
3) „korporatyvinės sąžinės“,
4) „suinteresuoto individo“

Korporatyvinė atsakomybė rinkos požiūriu.

Šio požiūrio veiksmingumas tame, kad jis užtikrina gatavą korporacijos veiklos reguliavimo formą, panaikindamas biuroktarinio valstybės įsikišimo būtinumą. Pagal rinkos požiūrį, vartotojas visada užima naudingesnę poziciją tokioje visuomenėje, kur korporacijos vadovaujasi tik pelno didinimo principu laisvos rinkos sąlygomis. Šis požiūris remiasi bandrąja ekonomine teorija ir jos yra palaikomas.

Šio požiūrio silpnumas tame, kad jis neapima socialinių problemų, kurias iš esmės pagimdo taip vadinamosios rinkos „nesėkmės“ ar rinkos pasekmės (pavyzdžiui, popieriaus celiuliozės gamykla teršia nuodingomis medžiagomis šalia esančią upę ir didina jos žemupyje gyvenančių žmonių tarpe vėžinius susirgimus). Vis didėjantys panašūs šalutiniai efektai ir jų pasekmės šiuolaikinėse industrinėse šalyse perša mintį, kad „nematomai rinkos rankai“, reikalinga pagalba.

Kas ją galėtų suteikti? Valstybė? Stambių pramonės korporacijų sąjungos? Specialios
tarnybos, veikiančios korporacijų viduje? Pagal rinkos požiūrį, kai tik mes pavedame korporacijų veiklą reguliuoti kam nors, išskyrus pačią rinką, tai mes atidarome ekonomiškai neefektyvaus biurokratinio valdymo Pandoros skrynią. Tokiu būdu norėdami išspręsti vieną problemą , sukuriame daugybę naujų. Neabejotina, kad „pasekmių“ ar šalutinių efektų problema yra iš tiesų
rimta. Tačiau dar mažiau simpatiškai atrodo rinkos požiūris į jos sprendimą, jeigu mes atsisakysime įsivaizdavimų apie laisvą konkurenciją rinkoje, ir pripažinsime, jog egzistuoja daugybė spaudimo iš oligarchų ir monopolijų pusės formų pačiai laisvai rinkai. Taigi ji nėra visiškai laisva. Nepaisant to toks požiūris į korporatyvinę socialinę atsakomybę turi daug šalininkų JAV ir kitose šalyse.

Korporacinė atsakomybė valstybinio reguliavimo požiūriu.

Daugelis argumentų „už“ ir „prieš“ tokį požiūrį priklauso nuo konkretaus žmogaus supratimo apie vyriausybę jos galimybes, ir žmogiškąją prigimtį. Daugelis šio požiūrio šalininkų valstybinės struktūroms pripažįsta teisę prižiūrėti dalykinį verslo gyvenimą, nors ir puikiai supratanta, kad valstybinis reguliavimas niekada nėra tobulas. Dar daugiau, jie laikosi pažiūros, kad žmonės dėl savo prigimties ypatumų paprastai trokšta turėti pakankamai stiprias atgrąsančias priemones, kad galėtų atsispirti nuodėmei (Todėl tam būtinos įvairios teisinės priemonės, kurios žmogų „išlaikytų“ tam tikrose elgesio rėmuose).

Tokio požiūrio naudai pateikiamas argumentas, kad įstatymas dažnai naudojamas kaip pagrindas priimant etinius sprendimus (t.y. įstatymas paskatina žmogų elgtis etiškai), nepaisant to, kad jis (įstatymas) nepritaikytas tokiems tikslams. Tokios praktikos priežastis dažniausiai yra žemas daugelio piliečių moralinis lygis. Kaip rodo tyrimai, daugelis žmonių skirtumą tarp teisingo ir neteisingo poelgio įžvelgia jų teisėtumo laipsnyje (ar atlikta pagal įstatymą ar ne). Tokiu atveju įstatymas gali tapti efektyviu instrumentu keliant poelgio etinį lygį. Tačiau, yra vienas
„bet“. Jeigu įstatymo vaidmuo visuomenėje būti jos (visuomenės) moraliniu auklėtoju, tai ir įstatymas turi būti „geras“ ta prasme, kad gerai parengtas, tiksliai suformuluotas ir nuosekliai įgyvendinamas. Deja, dauguma įstatymų retai tenkina šiuos reikalavimus. (Tai pastebima ir Lietuvoje, kur dėl prastai parengtų įstatymų nukenčia ir pilietis , ir valstyvė, ir verslas). Tai žymiai sumenkina įstatymo moralinį auklėjamąjį vaidmenį. Valstybinio reguliavimo požiūrio trūkumai sietini su dideliais verslo valdymo sunkumais šiuolaikinėje valstybėje. Daugelyje pasaulio šalių administracinė teisė nėra taip išvystyta ir nuosekli kaip baudžiamoji. Todėl administracinės teisės panaudojimas reguliuojant verslo veiklą yra gan abejotinas. Valstybinė įstaiga, kuriai apvesta
reguliuoti kokią nors pramonės šakos veiklą, dažniausiai pati patenka į priklausomybę nuo tos šakos. Tai atsitinka dėl kelių priežasčių.

Pirma, kiekviena šaka reikalauja specifinio priėjimo prie jos valdymo ir dėl to valstybinės struktūros priverstos pasitelkti ekspertus, dirbančius tose šakose. Tai veda į kritiškumo praradimą ir savęs aprūpinimą valdyme. (Kitaip tariant, tie ekspertai negali kritiškai įvertinti situacijos, nes jie yra tos šakos darbuotojai). Tokios veiklos rezultatas tas, kad pati šaka nustato reguliavimo tvarką ir valdo savo veiklą valstybinių struktūkų menkai kontroliuojama.

Antra, dažnai į valstybės valdymo struktūras ateina žmonės, dirbę atskirose verslo šakose, o baigę valstybinio tarnautojo karjera vėl sugrįžta į verslą. Toks tarnautojas turi spręsti dažnai jam iškylančią dilemą: iš vienos pusės, jis norėtų tinkamai atlikti savo kaip valdytojo pareigas, iš kitos– negali bloginti santykių su šakos vadovais – būsimais potencialiais darbdaviais.

Nepaisant šių sunkumų, valstybinis reguliavimas pasirodė kai kuriuose verslo valdymo srityse efektyvus (ypač ginant vartojų teises). Be to mes puikiai žinome , kaip gali stipriai pablogėti reikalai, jeigu valstybė visai atsisakys reguliuoti verslą. Taigi, negalime valstybinio reguliavimo nei pilnai atmesti , nei priimti su entuziazmu.

Socialinė atsakomybė „korporatyvinės sąžinės“ požiūriu.

Šio požiūrio privalumas tame, kad jo kriterijus yra moralinė atsakomybė, gimusi korporacijos viduje, o ne koks nors išorinis veiksnys, turintis įtakos tai atsakomybei. Būtent čia yra savireguliacijos, o ne reguliavimo, kurį siūlo valstybinės struktūros (pagal pasiūlos ir paklausos principą) galimybė. Turint omeny, kad nei rinka, nei valstybė negali stimuluoti aukštai etinio poelgio (nes jų funkcijos, greičiau nukreiptos į kenksmingo poelgio slopinimą,) tokia orientacija į korporatyvinę sąžinę yra daug žadantis išorinio (socialinės atsakomybės) reguliavimo
būdas. Toks požiūris orientuotas į sveiką, etiškai išlaikytą verslo organizacijos korporatyvinę kultūrą. Jos kultūros vertybės gali būti suvestos į korporacijos etinį kodeksą arba tiesiog atsispindėti jos reputacijoje. Bet kuriuo atveju korporatyvinė sąžinė remiasi bendražmogiškomis vertybėmis, kurias vertina ir vadovybė, ir pavaldiniai.

Tačiau toks požiūris kelia ir kai kuriuos teorinius bei praktinius klausimus. Bene svarbiausias jų : „Ar korporacija yra moraliai įpareigota kaip gali būti įpareigotas asmuo?” Egzistuoja įvairūs argumentai „už“ ir „prieš“.

Pirmas prieštaravimas (prieš analogiją). Korporacija – tai ne atskiri asmenys, o dirbtinai sukurta, įstatymu besiremianti struktūra, mechanizmas, kurio tikslas mobilizuoti ekonomines investicijas siekiant užtikrinti efektyvią prekių ir paslaugų gamybą. Tuo tarpu atsakomybės galima reikalauti tik iš atskirų asmenų.

Atsakymas. Iš tiesų, korporacija nėra asmuo, žmogaus prasme. Tačiau funkcijos, kurias atlieka paprastai žmonės galima įžvelgti ir organizacijoje, kurią taip pat sudaro žmonės. Tikslai, ekonominės vertybės, strategijos ir kiti personaliniai atributai dažnai meneidžerių yra projektuojami korporacijos lygiu. Tad kodėl tokiu pat būdu negalima projektuoti sąžinės funkcijų (korporacijai)? Kas link moralinės korporacijos atsakomybės, tai visuomenėje ši idėja laikoma visai suprantama ir protinga.

Antras prieštaravimas. Korporacija negali vykdyti moralinius įsipareigojimus pelno sąskaita. Pelningumas ir finansinė sveikata visada buvo ir bus verslo „kategoriniais imperatyvais“.

Atsakymas Aptardami korporacijas mes suprantama turime pripažinti organizacijos stabilumo, augimo ir išgyvenimo imperatyvus, taip kaip mes juos pripažįstame aptardami žmogaus gyvenimą Pasiaukojimas gali būti tapatinamas su moraliniu įsipareigojimu tik kraštutiniais atvejais. Pelno siekimo ir savanaudiškumo negalima priešpastatyti moralinės atsakomybės reikalavimams. Į tokius reikalavimus reikia žiūrėti kaip į prilaikančius savanaudiškumą, o ne siekiančius jį pakeisti.

Mes visai nenorime sakyti, kad pelno maksimizacija niekada nesueina į konfliktą su morale. Ji sueina į konfliktą ir su kitomis valdymo vertybėmis. Reikia koordinuoti imperatyvus, o ne
neigti jų teisingumo.

Trečias prieštaravimas. Moralinės atsakomybės projektavimo idėja yra geras instrumentas struktūruoti korporacijos moralinius įsipareigojius tik tuo atveju, jeigu mūsų moralinės atsakomybės (žmogaus lygyje) supratimas tam tikra prasme bus turtingesnis, nei moralinės atsakomybės supratimas organizacijos lygyje apskritai.

Jeigu mes neturime aiškaus moralinės atsakomybės supratimo pirmame lygyje (žmogaus lygyje), tai projektavimas atsakomybės į organizacijos lygį neatneš laukiamų rezultatų.

Atsakymas galėtų būti toks. Prieštaravimas įtikinantis. Tikslas, kurį sau kelia moralinės atsakomybės projektavimo idėja, glūdi mūsų gebėjime aiškiai nustatyti žmogaus moralinės atsakomybės kriterijus. Nors šis uždavinys yra sunkiai išsprendžiamas, tai nereiškia, kad jo apskritai negalima išspręsti. Per amžius ši koordinačių sistema egzistuoja, stumiama į priekį daugelio mokslų, įskaitant psichologiją, filosofiją ir visuomeninius mokslus. Ir nors būtų klaidinga manyti, kad kiekviena atskira koordinačių sistema (ir tuo labiau visas sprendimų priėmimo mechanizmas) yra teisinga, tačiau tikra yra tai, kad pasikartojančius modelius galima atskirti ir panaudoti projektuojant moralinę atsakomybę organizacijos lygiu.

Ketvirtas prieštaravimas. Kam reikia projektuoti moralinius įsipareigojimus organizacijos lygyje? Ar nebūtų geriau, jei mes išsiaiškintume moterų ir vyrų, dirbančių organizacijoje, etinius įsipareigojimus, kaip atskirų pavienių asmenų?.Juk šiaip ar taip verslo pasaulyje viskas remiasi konkretaus žmogaus sąžiningumu ir padorumu.

Atsakymas galėtų būti toks. Ir taip, ir ne. Taip – ta prasme, kad stambių firmų valdymas galiausiai yra menedžerių (vyrų ir moterų) rankose. Ne – ta prasme, kad valdymo subjektu yra kooperatyvinė sistema, tarnaujanti kooperatyviniams tikslams pasiekti. Moralinių įsipareigojimų projektavimas organizacijai – tai tik pripažinimas to fakto, kad visuma yra daugiau nei jos dalis.

Jei organizacijoje dirba daug protingų žmonių, tai dar visai nereiškia, kad organizacija funkcionuoja kaip protinga visuma. Sudėtingiems tikslams pasiekti sumarinį intelektą būtina
struktūruoti, organizuoti, suskaidyti ir vėl apjungti.

Menedžmento tyrimai parodė, kad organizacijos atributai, laimėjimai ir nesėkmės – tai reiškiniai atsirandą kaip žmonių atributų koordinacijos rezultatas ir norint paaiškinti tokius reiškinius būtinos analizės ir aprašymo kategorijos, išeinančios už atskiro asmens ribų. Moralinė atsakomybė tai atributas, kuris gali pasireikšti organizacijoje taip pat pakankamai akivaizdžiai kaip ir kompetencija ar efektyvumas.

Penktas prieštaravimas. Ar tik siūloma kordinačių sistema nėra skirta tam, kad pakeistų ar diskredituotų „nematomos rankos“ ir „valstybės rankos“ koncepcijas, kurios organizacijos reguliavimą grindžia vidiniais veiksniais?

Atsakymas. Ne. Kaip reguliavimas ir ekonominė konkurencija nepakeičia moralinių korporacijų įsipareigojimų, taip ir korporacijų moraliniai įsipareigojimai nepakeičia įstatymo ar rinkos. Etikos imperatyvai negali tapti išorinių sankcijų ramsčiu (ir niekada tokiais nebuvo) ne kontekste . Ir tai vienodai yra teisinga kaip atskirų asmenų, taip ir organizacijų atžvilgiu.
Ši koordinačių sistema veda mus į organizacijos išorinių taisyklių ir stimulų sritį ir reikalauja ne tik reaguoti į korporacijos aplinką, kurioje, ji funkcionuoja, bet ir ją interprertuoti. Moralė tai kur kas daugiau nei paprasta tos aplinkos dalis. Ji (moralė) siekia projektuoti sąžinę, tačiau ne iškeliant ją kaip būseną arba kaip konkurencijos procesą.

Šiuolaikinės stambios korporacijos augimas ir jį lydintis meneidžerių profesionalumo augimas reikalauja aiškiai nubrėžti konceptualinius rėmus, kuriuose šiuos reiškinius galima susieti su moraliniu mąstymu. Moralinio projektavimo principas, sudaro galimybę tokiam ryšiui atsirasti. dėka pripažinimo organizcijos naujo lygio visuomeneje, o tuo pačiu ir naujo atsakomybės lygio.

Socialinė atsakomybė „suinteresuotų asmenų“ (interesų grupės) požiūriu.

Klasikinis požiūris, vyraujantis versle, teigia, kad korporacijos turi šventus ir neginčiajamus įsipareigojimus prieš akcininkus, akcijų turėtojus. Korporacijos veiksmai turi būti tarnauti akcininkų interesams. Savo ruožtu pirmiausia jie suinteresuotų tokiais rodikliais, kaip firmos akcijų kurso lygis biržoje, akcijų pelningumas ir kitais finansiniais rodiklais. Jie laikosi pažiūros, kad santykiai tarp vadovybės ir akcininkų turėtų būti tokie kaip globėjo ir globojamojo. akcininkų interesais turėtų pasirūpinti firmos vadovybė. Tokiu būdu, bet kuris veiksmas, kurio imasi vadovybė, turi būti vertinama pagal tai, ar jis pasitarnavo korporacijos ir akcininkų interesams ar ne.

Tačiau palyginti neseniai atsirado naujas požiūris į korporacijos valdymą, suvokiant ją kaip visuomenės socialinės struktūros dalį, kuri taip pat atsakinga ir visuomenei (kaip visumai ). Šis požiūris sietinas su „suiteresuotų asmenų“ sąvoka .

Terminas stakeholder – „suinteresuoti asmenys“ pasirodė pirmą kartą Standfordo tyrimo instituto 1963 m. paskelbtame memorandume: tai „grupės, be kurių paramos organizacijos nustotų gyvavusios“. Iš pradžių į suinteresuotų asmenų sąrašą buvo įtraukti :

• firmos akcininkai,

• darbuotojai ir tarnautojai ,

• pirkėjai,

• tiekėjai ,

• kreditoriai ,

• visuomenė
Suinteresuotų asmenų grupės koncepciją savo darbuose pagrindė minėto instituto darbuotojai I Ansof`as, M.Dosher`as ir Robertas .Stiuart`as. Ilgainiui ši koncepcija buvo plėtojama keliomis kryptimis.Neatsitiktinai vienas iš minėtų autorių (M.Dosher`as) buvo priverstas pripažinti, kad „suinteresuotų asmenų“ teorijos ištakų nustatyti neįmanoma”.

Pagal „suinteresuotų grupių“ teoriją firmos tikslus dera nustatyti subalansuojant skirtingų „suiteresuotų asmenų“ t.y. meneidžerių, darbuotojų, tarnautojų akcininkų, tiekėjų ir kreditorių interesus. Juolab, kad jie turi įtakos ir sprendimų priėmimų.

SUINTERESUOTIEJI, TURINTYS ĮTAKOS VERSLO ORGANIZACIJOS FUNKCIONAVIMUI

Nepaisant to, kad „suinteresuotų asmenų“ teorija susilaukė tyrėjų ir firmų konsultantų palaikymo, tačiau jos kūrimas ir įsitvirtinimas vyko lėtai ir sunkai. Švedų mokslininkas Erikas Reimanas jos idėjas pritaikė kurdamas savąją pramoninės pramoninės demokratijos koncepciją. Septintajame dešimtmetyje Raselo Akofo vadovaujama grupė tyrinėtojų, dirbusių sistemų teorijos srityje, šios teorijos pagrindu atliko organizacijų funkcionavimo tyrimus. Jie pasiūlė naują požiūrį į organizaciją kaip atvirą sistemą: daugelį socialinių problemų galima išspręsti pertvarkius pagrindinius institutus ir susilaukus „suinteresuotų asmenų“, kurie yra sistemos dalis, palaikymo.

Septinto dešimtmečio pradžioje prie Harvardo universiteto veikusioje Verslo mokykloje buvo atlikti korporacijų socialinės atsakomybės tyrimai. Gautų rezultatų pagrindu pradėtas kurtis pragmatinis socialinės atsakomybės modelis, kuris vėliau buvo pavadintas „korporacijų socialinės atsakomybės modeliu“. Septinto dešimtmečio pabaigoje tapo akivaizdu, kad strateginio valdymo procesuose būtina atsižvelgti į netradicines verslo problemas, susijusias su valstybe, ypatingomis grupėmis, turinčiomis bendruis interesus, profsąjungomis, užsienio konkurentais akcininkais ir tokias sudėtingas problemas kaip darbuotojų teisės, lygios lyčių galimybės, aplinkos teršimas vartotojų teisės, tarifai, valstybinis reguliavimas. Siekiant šiuos procesus geriau pažinti 1977 m. Hartono (JAV) verslo mokykloje pradėtas vykdyti „suinteresuotų grupių“ taikomasis tyrimo projektas. Jo tikslas sukurti valdymo teoriją, kuri leistų vadovybei formuoti korporacijos strategiją nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Veiksmų modelis sukurtas, remiantis realiais atvejais.

Šiuo metu „suiteresuotų asmenų“ koncepcija naudojama trijuose lygiuose:
1) kaip menedžmento teorija,
2) kaip instrumentas panaudojamas įgyvendinat praktinius strateginio valdymo tikslus,
3) kaip kordinačių sistema atliekant konkrečią (suiteresuotų asmenų interesų) analizę.

Teoriniame lygmenyje būtina paaiškinti, kodėl akcininkas yra pavadintas „suinteresuotu asmeniu“. Pirmas sunkumas glūdi tame, kad nėra pakankamai aiškaus sąvokos „suiteresuotas asmuo“ apibrėžimo. CII mokslininkų pateiktas pirminis sąvokos apibrėžimas yra pernelyg bendro pobūdžio, ir negali padėti indentifikuoti tas išorines grupes, kuriuos strategiškai firmai yra svarbios. Sutelkdami dėmesį į tokius bendrus (abstrakčius) „suinteresuotus asmenis“ kaip visuomenė ir pirkėjai, o ne į konkrečias suinteresuotas socialines grupes ir konkrečias pirkėjų grupes, mes galime atlikti analizę kurios rezultatus galima panaudoti tik kaip prielaidą planavimo procesui. Tuo tarpu gauti strategiškai svarbiai informacijai apie veiksmus tikslus ir atskirų grupių ketinimus, kuri reikalinga norint priimti sprendimus atsižvelgiant į suinteresuotų asmenų „interesus, būtina žymiai konkretesnis ir turiningesnis „suinteresutų asmenų” apibrėžimas.

Amerikiečių mokslininkai R.Frimanas ir D.Ridas pasiūlė du „suinteresuotų asmenų“ apibrėžimus: plačiaja prasme ir siaurąja prasme.

„Suinteresuotas asmuo“ plačiąja prasme – tai bet kuri indentifikuojama grupė ar asmuo, kuris gali turėti įtakos organizacijos iškeltų tikslų įvyvendinimui. Šia prasme „suinteresuotais asmenimis“ gali būti bendrų interesų suvienytos visuomeninės grupės, vyriausybinės organizacijos profsąjungos, konkurentai, sąjungos, o taip pat darbuotojai ir tarnautojai, pirkėjų grupės, akcininkai ir kt.

„Suinteresuotas asmuo“ siaurąja prasme – bet kuri indentifikuojama grupė ar asmuo, nuo kurio priklauso firmos išlikimas. Šia prasme „suinteresuoti asmenys“ – darbuotojai ir tarnautojai, pirkėjų grupės,, kai kurie tiekėjai, pagrindinės valstybinės organizacijos, kai kurie finansiniai organai ir kt.

Daugelis verslo organizacijų vadovų pripažindami „suinteresuotais asmenimis“ darbuotojus ir tarnautojus, pirkėjus ir tiekėjus, nelinkę įtraukti į „suinteresuotų asmenų“ sąrašą priešininkų grupes (t.y. tas, kurios gali pakenkti firmai, nes turi jos atžvilgiu savus interesus) Korporacijos strategijos požiūriu tai nėra teisinga. Kuriant firmos strategiją būtina atsižvelgti į visas tas grupes, kurios gali turėti įtakos (paveikti) korporacijos iškeltų trikslų įgyvendinimui. Kitaip tariant , būtina atlikti detalią organizacijos suinteresuotųjų asmenų interesų ir tikslų analizę.

Ezistuoja konkrečios rekomendacijos kaip įgyvendinti “suinteresuotų asmenų” koncepciją praktiškai. Pavyzdžiui, vienas iš tokių būdų tai “suinteresuotų asmenų” įtraukimas į strateginių sprendimų priėmimą. Tuo tikslu kai kurios firmos JAV naudojasi konsultacinių grupių, priklausančių suinteresuotiems asmenims” paslaugomis.

Taigi, „suinterersuotų asmenų“ koncepcija įgalima pasižiūrėti į visuomeninės politikos klausimus „suinretesuotųjų” akimis, padeda geriau suprasti kaip kinta santykiai tarp organizacijos ir jos „suinteresuotų asmenų“ įgyvendinant atitinkamą konkrečią politiką.

IŠVADOS

1. Moralinė atsakomybė- viena iš pagrindinių moralės sąvokų, kuria nusakomas asmens ir jam keliamų reikalavimų santykis. Organizacijos moralinė atsakomybė priklauso nuo tos organizacijos atskirų individų moralinės atsakomybės buvimo arba nebuvimo ir yra bene svarbiausias faktorius kalbant apie organizacijos patikimumą.

2. Socialinė atsakomybė- taip pat svarbus verslo atstovų patikimumo bruožas. Socialinė atsakomybė- tai organizacijos gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir susidoroti su šios veiklos padariniais. Trumpai tariant, tai- verslininkų įpareigojimas priimti tokius sprendimus ir taip veikti, kad veikla būtų pageidautina visuomenės atžvilgiu

3. Kad organizacija užimtų atitinkamą lygį socialinės atsakomybės dimensijų atžvilgiu, ji turi užsiimti visuomenine, filantropine veikla. Tai organizacijai dažniausiai neatneša jokios apčiuopiamos naudos, išskyrus visuomenės palankumą.

4. Socialinės atsakomybės buvimas, nebuvimas ir stiprumas tiesiogiai priklauso nuo to, kokioje rinkojedirba ir kokiu požiūriu remiasi konkreti organizacija.

LITERATŪRA

1. Vyšniauskaitė D., Kundrotas V.“ Verslo etika“
2. Pikturnaitė I. „Pokyčiai organizacijose ir organizacinės kultūros vaidmuo valdyme“
3. Jucevičienė P. „Organizacijos elgsena”
4. V. Pruskus „Verslo etika“
5. Ivancevich J.M., Donnely J.H., Gibson J. „Manegment: principles and functions“
6. Rue L.N., Byars I.l. Management : „Theory and Applications. Homewood“
7. www.verslas.banga.lt

Leave a Comment