Siela Antikos filosofijoje

KLAIPĖDOS UNIVERSITETASSOCIOLOGIJOS KATEDRA

Siela Antikos filosofijoje

Klaipėda, 2004

ĮvadasSiela, kaip apibrėžimas, galėtų būti tai, kas yra nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas,teikiantis kūnui gyvybę ir atsiskiriantis nuo jo mirštant. Tačiau toks apibrėžimas labiau atspindišiuolaikinį, religinį požiūrį, nei tuometinį Antikos.Tema “Siela Antikos fllosofijoje” pasirinkta siekiant apžvelgti Antikos filosofus ir panagrinėtijų požiūrį į sielą: kasji tokia, arji nemirtinga ir panašūs dalykai.Šio darbo pradžioje bus aptarta ikisokratikų požiūris,o pabaigoje bus plačiau aptariamas irpalyginamas Platono ir Aristotelio požiūris į sielą.

Ikisokratikų ir Sokrato sietos samprataPitagoras skelbė nemirtingumo idėją. Jo supratimu, “siela yra nemirtinga ir ji pereina į kitųgyvų būtybių kūnus. Visa, kas vyksta pasaulyje, po tani tikro laiko vėl pasikartoja, bet niekonaujo apskritai neatsiranda, ir visas gyvas būtybes reikia laikyti vienarūšėmis.“(3,p.19)Pitagoras kosmosą dalijo į dvi dalis. Žmogus pagal jį irgi nevienalytis. Jis sudarytas iš kūno irsielos. Viena vertingesnė už kitą, nes sielą nemirtinga, o kūnas – mirtingas. Todėl jis iškėlėteiginį, kad „kūnas yra sielos kalėjimas”.Demokritas teigia, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Jis mano, kad ugnis ir sielasusidaro iš tų atomų kurie turi rutulio fonną. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipiadėmesį į turinčio sielą kūno judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūtio,turinčio sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daikto pradus.Leupidas tapatina sielą su rutulio formos atomais dėl to, kad jie savo fomos dėka lengviausiaivisus prasiskverbia ir patys judėdami, judina visus kitus. Tuo remdamiesi, filosofai tvirtino, kadsiela suteikia gyviams judėjimą. Kadangi supanti gyvius aplinka slegia jų kūnus ir stumia is jų

atomus, kurie, nuolat nerimdami, teikia gyviams judėjimą, tai kvėpuojant atomai gauną paramąiš tų, kurie ateina iš oro, nes pastaneji neleidžia išsisklaidyti kūno viduje esantiems, trukdydamiišorinei aplinkai, kuri slegia ir tankina kūną. Štai kodėl gyvybė laikosi tol, kol tie atomai pajėgiataip veikti, Kai kurie šios mokyklos atstovai tvirtina, kad siela susidaro iš judančių ore dulkelių,o kiti – kad siela yra tai, kas jas judina. Siela juda savaimingai, nes niekuomet nętenka matytitokio judintojo, kuris pats nejudėtų.Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria pradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juosbekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagalnustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikė ugninii, nes ugnis yra taselementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniŠkas, beto, ugnis patijuda ir judina visa kita. Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, oprotas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jį sudarancių daleliųmažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė.Anaksagoras vartoja abu terminus: ir sielos, ir proto, lyg jie žymėtų vienodus daiktus, nors istiesų jis teikia pirmenybę protui – iš visų būtybių jis vienas esąs grynas, ir jam Anaksagoraspriskiria abu sugebėjimus: pažinimą irjudėjimą, sakydamas, kad protas išjudinęs visatą.Tačiau Anaksagoro teiginiai ne visai sutampa su Demokrito pažiūra, būtent- pastarasis tiesiogtapatina sielą su protu.Dar kiti filosofai tvirtina, kad siela judina kūną, kuriame ji yra, taip pat, kaip juda ir ji pati,Pavyzdžiui, Demokrito pažiūra beveik sutampa su paaisakymu komedijų autoriaus Filipo, kurispasakoja, kad Dedalas suteikęs judėjimą Afroditės medinei skulptūrai, įpildamas į jągyvsidabrio. Panašiai issireiškia ir Demokritas. Jo manymu, rutuliniai atomai, kurie iš prigimtiesniekuomet nerimsta, savo Judėjimu judina ir velka paskui save visą kūną.Antra vertus, Demokrito pasekėjai moko, kad gyvius judina siela, jie pakliūva dar Į kitus jiemsbudingus pneštaravimus. Iš tiknyų, jei siela yra paplitusi visame juntančiame kūne, fai,pripažinus, kad siela – kūnas, toje pačioje vietoje turi tilpti du kūnai. (3, p.85-87)Heraklitas vėl gi pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamamas ją su garavimu, iš kurio susidedavisi kiti daiktai. (1)Sokrato teologijoje nevisiškai aiškus yra sielos nemirtingumo klausimas. Bet tik iš liudijimųgalima spręsti, kad Sokratas sielą laikė dieviška nematoma bekūne esybe, lemiančia tikrąjįžmogaus Aš, žmogui mirus atsiskirinčia nuo kūno ir pereinancia į kitą, nemirtingą, pasaulį.(1)Platono sielos samprataPlatonas prie biologinės ir fiziologinės mterpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiaibus perėmęs i pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudaiytą iš kūno ir sielos. Sieloje jis matėtrijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios – pradus žmogaus gyvenimąsąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžiu tris pirminius pradus,pavesdama išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Siela yra nemirtinga ir dėl anksteniųbuvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Toks netmitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulioracionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumcntų. Tikroji būtis yragyva, veikianti ir mąstanti.Platonui “kiekviena siela nemirtinga”. Pries įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjųpasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela,pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiaukūnas jai nuolatos trukdo. Kas sieja žmogų su idėjų pasauliu? Ne kūnas, o siela. Ne visa siela, oprotingoji jos dalis.Platonas mokė, kad žmogaus sielą sudaro trys pradai:1. Protingasis pradas, pasireiskiantis mąstymu, argumentų kurimu.2. Aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia.3. Geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto, gėrimo poreikiui.Platonas suskirsto visuomenę į tris klases (luomus ), analogiškas trimis sielos pradams.1. Gausiausias luomas – gamintojai, atitinkantys geidžiantįjį (trečiąjį) sielos pradą, jųpaskirtis – rūpintis maistu, gėrimu ir kitais gyvybiniais visuomenės narių poreikiais. Gamintojai valstybei būti, kad galėtų veikti kiti du luomai – sargybiniai (gynėjai) irvaldovai (filosotai).2. Sargybiniai, atitinkantys aistringąjį (antrąjį) sielos pradą, jų pareiga – ginti valstybę. 3. Valdovai (filosofai), atitinkantys protingąjį (pirmąjį) sielos pradą, jie privalo valdyti.Filosofai atrenkami iš sargybinių ir specialiai lavinami. Anot Platono, kad valdytiprivalo geriausieji.(3,166),,Taigi priklausomai nuo dominuojančios sielos dalies žmones galime suskirstyti į šias trisklases<…>Kuriai klasei priskirtinas žmogus, gali iš dalies priklausyti nuo jo ankstyvojolavinimo, tačiau iš esmės tai negali būti aiškiai nulemta. Platonas įsitikinęs, kad gimstamabatsiuviais ir gimstama valdovais (5, p.51),,Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį. <…>Taip pat Platonasmanė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne. Iš pradžių siela gyvena idėjųpasaulyje. (Ji guli viršutinėje spintos lentynoje prie visų sausainių formelių.) Bet vos tik sielapabunda žmogaus kūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. 0 tada kažkas įvyksta, taip, tadaprasideda stebuklingas vyksmas. Igainiui, kai žmogus ima pažinti gamtos formas, sieloje iškylaneaiškus prisiminimas. Žmogus mato arklį – taigi netobulą arklį (kad ir meduolinį arkliuką!). Topakanka, kad sieloje kiltų neryškus prisiminimas apie tobulą “arklį”, kurį siela kadaise matėidėjų pasaulyje. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šį ilgesį Platonas vadinaerosu – o tai reiskia “meilė”. Taigi siela jaučia tikrųjų savo ištakų “meilės ilgesį”. Nuo tada irkūnas, ir visa, kas jusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga. Meilėssparnais siela veržiasi skristi “namo” į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš “kūno kalėjimo”.Skubu pabrėžti, kad taip Platonas aprašo idealų gyvenimo vyksmą. Nes toli gražu ne visižmonės išlaisvina savo sielą ir leidžia jai pradėti kelionę į idėjų pasaulį. Dauguma žmoniųįsikabina į idėjų “atspindžius” jusliniame pasaulyje. Jie mato arklį – ir dar vieną arklį. Tačiauneįžvelgia to, ko visi arkliai yra tik prasta kopija. (Jie bėga į virtuvę ir puola prie meduoliųneklausdami, iš kurie atsirado.) Platonas aprašo filosofų kelią. Jo filosofiją galima skaityti kaipfilosofo darbo aprašymą. (4)Aristotelio sielos samprataSielos Aristotelis nemistifikuoja, aiškina ją natūraliai, remdamasis gamtamoksliniaisprincipais. Siela jam nėra kažkas šalia kūno. Ji yra kūne. Tai aktualizuojanti kūną jėga,kūno energija. Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis. Dėl to jis pripažįsta ne vien žmogui.Visa, kas gyva, turi sielą. Augalai turi maitinančiąją sielą, vegetatyvinę jėgą, kuri tvarkomaitinimosi ir dauginimosi funkcijas. Gyvulių sielos sudėtingesnės. (3,233)Savo mokymu apie sielą Aristotelis baųdo išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą,atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumusnuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kurį skiria gyvą nuonegyvo. 0 tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus,reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesniolaipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais beifunkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia –grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visosgiminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji sielapriklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems: tiek gyvūnams, tiek žmogui. TačiauAristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela,kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akiespavadinimas.Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Pavyzdžiui,pasirodo, jog kai kurie augalai būdami supjaustyti, nenustoja gyvuoti, nors jų dalys ir atsiskiriavienos nuo kitų, Todėl galime spręsti, kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, norspotencialiai jų yra daug. Tą patį galima pastebėti ir supjausčius kurį nors vabzdį į dalis, nesatskiros dalys nenustoja justi ir judėti erdvėje. Bet apie protą bei mąstymą negalime niekppanašaus pasakyti, nes jie kitokios rūšies, tai yra sielos sugebėjimai, kurie gali reikštis bematerijos,Anksčiau minėtą teiginį, jog siela neatskiriama nuo kūno, galėtume perfrazuoti taip: bet kokskūnas negali įgyti bet kokios sielos. Matome, kad augalams priklauso tik maitinantysissugebėjimas, visi gyvuliai turi bent vienąjutimų rūšį – būtent lytėjimą. (Visi gyvuliai ar žmonėsmaitinasi sausu, drėgnu, šiltu ir šaltu maistu, o šios savybės suvokiamos lytėjimui padedant).Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti – protauti ir mąstyti, pavyzdžiui žmogus ir, galbūt, darkitos, tos pačios arba aukštesnės prigimties būtybės.Tenka atskirai isaiškinti kiekvieną gyvių rūšį – kokia yra jo siela (augalo, žmogaus ar gyvuliosiela). Jei be maitinančios sielos negali atsirasti juntančioji, tai kaip augaluose maitinančiojisiela veikia be juntančiosios? Be lytėjimo neatsiranda nė viena pojučių rūšis, 0 lytėjimas galibūti atskirtas nuo jų, nes yra daug gyvių, kurie neturi nei regėjimo, nei klausos, nei uoslės. Irpagaliau, kodėl mažiausiai yra tų, kurie apdovanoti mąstymu ir protavimu? Turbūttinkamiausias visos sielos nagrinėjimas bus kiekvieno, atskiro sielos sugebėjimo aiškinimas.Pradėkime nuo maitinančiosios sielos. Pirmiausia vertėtų kalbėti apie maitmimąsi ir gimdymą,nes maitinančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir kitoms būtybėms tai yra pirmykštis irbendriausias sielos sugebėjimas, kurio pagalba visos būtybės gali gyventi. Šis sugebėjimaspasireiškia gimdymu ir naudojimusi maistu. Visiems gyviams, kurie yra susiformavę irnesuluošinti natūraliausias veiksmas yra gimdyti panašų į save: augalui – augalą, gyvuliui –gyvulį, žmogui – žmogų; tai yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia. Iš pradžių kalbant apiemaitinimą, reikia paminėti, jog papraščiausių kūnų pasaulyje dažniausiai yra taip, kad vienasmaitina, o antras yra maitinamas. Kadangi niekas, kas neturi gyvybės, nesimaitina, tai turintissieląkūnas ir bus tai, kas maitinasi. Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys, bet gimsta ne taąkūnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panašus į pirmąjį. Taigi, netekęs maisto gyvis nebegaligyventi. Todėl reikia skirti tris dalykus: visų pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, irtrečia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminė siela (inaitinančioji siela), kas maitinasi –turintis ją kūnas, o kuo maitinasi – maistas. Randame dar vieną teiginį: kadangi kiekvienasmaistas turi būti virškinamas, o virškinimą sukelia šiluma, todėl visos turinčios sielą būtybėsturi savyje šilumos.Sekantį aukštesnį išsivystymo laipsnį siela pasiekia gyvūno sieloje. Be maitimo ir gimdymosiela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais: jusle, judmmu, jautrumu, įvairių rūšių siekimu,potraukiais. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sifilos sugebėjimu, Aiistotelis vadina jąjuntančiąja siela. Lytėjimas yra kaip tik tajuslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausiasfizinio pasaulio prieŠybes – Šilumą, šaltį, sausumą, drėgmę, be to ir kūno esmines savybes:kietumą, minkštumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga.Aristotelis teigia, kad žmogus silpnai suvokia kvapus ir kvėpuojančių objektų suvokimasvisuomet yra lydimas malonaus ar nemalonaus jausmo, todėl žmogus net negali lygintis sudaugelio gyvulių uosle. Uostoma tarpinei aplinkai padedant, būtent orui arba vandeniui, nesvandenyje gyvenantieji gyvuliai, tiek bekrauJai, tiek turintys kraują, suuodžia kvapus, taip pat irtie, kurie gyvena ore. Skonio pojūčiuose nedalyvauja jokia tarpinė aplinka. Bet nėra nieko, kasbe drėgmės galėtų sukelti skonio pojūtį – kas ragaųjama, turi savyje drėgmę. Paprasto skoniorūšys yra priešingos – visų pirma, saldumas ir kartuinas, nuo jų priklauso kita priešybė – riebumas ir sūrumas, artimi saldumui ir kartumui. Tarpinę vietą užima rūgštumas, aitrumas, aštrumas.Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo sugebėjimo -vaizduotėsatsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių ir žmonių psichiniame gyvenime, betAristotelis linkęs manyti, kad neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji priklauso ir žemesniesiemsgyvuliams. Dažniausiai Aristotelis apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą, kurio dėka sielojeatsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems objektama nebeveikiant jutimo organo.Ypatinga vaizduotės rūšis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą laiką ir yrasuvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t.y.gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su mąstymu. Šios vaizduotėsypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuojuntančiosios, ir protas priklauso tiktai žmogai.Taigi yra aišku, kad jutiminis suvokimas ir mąstymas nėra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimaspriklauso visiems gyviams, o mąstymas – tiktai nedideliam skaičiui. Bet ir mąstymas (jis galibūti teisingas arba klaidingas), pirma reiškiasi samprotaviniu, žinojimu, teisingu manymu, oantra – jų priešybėmis. Vadinamasis protas, t.y. tas sugebėjimas, kuriuo siela protauja irsprendžia, nėra jokia aktualybė, kol jis nemąsto. Todėl būtų neteisinga manyti, kad jis yrasusimaišęs su kūnu, nes šiuo atveju jis turėtų įgauti tam tikrą kokybę, pavyzdžiui, šaltumą arbašiltumą, ar, panašiai kaip juslė, turėtų turėti koką nors organą. Bet iš tikrųjų taip nėra. Protas –mąstęs ką nors ypatingai sunkaus, lengvesnį dalyką mąsto po to ne blogiau, bet, galbūt, dargeriau. Iš tikrųjų juslė yra susijusi su kūnu, o protas atskirtas nuojo,Be mitimo, jutimo ir mąstymo, sielai, Aristotelio manymu, priklauso dar ketvirta funkcija –sugebėjimas judinti kūną ir tuo vadovautijo praktinei veiklai. Pirminė gyvūnų ir žmonių judesiųpriežastis yra siekianiieji objektai (gėrybės ir blogybės). Bet Šie siekimai skiriasi vieni nuo kitųpriklausomai nuo to, ar jie iŠkyla gyvūno juntanČioje ar žmogaus mąstančioje sieloje, ar juossukeha juslėmis suvoktas objektas ar atgaivintas atminties vaizdas, ar pagaiiau protosamprotavimai. Vadina&i, pagaliau yra tik vienas judėjimo pradas: siekimas. Kaskart, kaijudėjimas vyksta protaujant, jis vyksta įr normt. Bet iš kitos pusės – siekimas gali judint! kūną irpriešinga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra tam tikras siekimas. Todėl tikrasjudintojas visada yra pats siekiamasis objektas. Taigi, tenka skirti tris veiksnius: pirma – kurisjudina, antra – kuo judina, trečia – kuris judinamas. Kas pats juda išjudina yra siekimo jėga, tai,kas judinama, yra pats gyvis. Pagaliau, organas, kuriuo siekimas judina, yra jau kažkaskūniška… Gyv’is judina pats save tiek, kiek jis sugeba ( ko nors) siekti. (Aristotelis, 1959)Epikuriečių ir stoikų sielos samprataNors Epikūras absoliutina proto veiksmų laisvę, tačiau žmogaus psichinės veiklos jis neatskirianuo materijos: ,,…siela yra kūnas, susidedąs is švelnių dalelyčių, išsklaidytas po visą atomųsamburį, bet labai panaši į dvelkimą, turintį kažkokią karščio priemaišą…Bet yra dalis, smarkiaibesiskirianti net ir nuo pacių savo dalelyčių švelnumu, o dėl to labiau suderinta su likusiusambūriu“ (Lukrecijus „Apie daiktų prigimtį“,p.313). Ši materiali siela yra neaskiriama nuo kūnoir žūsta kartu su juo. Taigi Epikūro pateiktas sielos pavidalas is dalies primena mūsų nervųsistemos supratimą: jutimai yra pasklidę po visą kūną, o juos apibendrina smegenų struktūra,reguliuojanti subtiliausius psichikos veiklos procesus. Lukrecijus šioms neatskiriamoms sielosdalims vykusiai pritaikė netgi dvi to paties žodžio atmainas: animus et anima (siela ir dvasia).Šitokioje materialiojoje sieloje išorės daiktų ir reiškinių jutimas vyksta įprasto atomųsusidūrimo dėka. Visi kūnai nuo savo paviršiaus nuolat siunčia plonyčius savo atvaizdus, kuriepaveikia jutiminę sielos dalį ir sukelia švelnumo, spalvos ar skonio jutimą.Iš stoikų pasaulėžiūros galime spręsti, kad dievas yra visose daiktuose, jis neatskiriamas nuomaterijos. Šitaip vertiiiant materiją, vėlgi kitaip atrodo siela, Zenonas tvirtino, kad siela neturinieko individualaus, nes ji tėra įkaitęs dvelkimas, tam tikram atvejui sukonkretinta gamta, kuripo mirties vėl susilieja su visa gamta.(3, p.345)Išvados

Pateikus įvairių Antikos filosofų sielos sampratas galime teigti, kad ,,iki Platono graikųfilosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaipkūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. 0 Platonas pridėjo mistikos ir religijos interpretacijas.”(3,166)Platonas buvo įsitikinės, kad viskas, ką matome gamtoje, tėra atspindžiai to, kas realiauegzistuoja idėjų pasaulyje – taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė prieingai: tai, kas yražmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. AnotAristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriaminuo tikrovės.Platonas išskiria tris sielos pradus: protingąjį, aistringąjį ir geidžiantįjį, o Aristotelis skirsto siela įmaitinančiają, juntančiąja ir mąstančiąją.Epikūras pažinimo procese neginčijamą pirmenybę atiduoda jutimams, tam tikra prasmenuvertindamas mąstymo galią.Darbe pavyko apžvelgti daugumos Antikos filosofų požiūrį į sielą ir galime drąsiai teigti, kadiki Platono buvo vienokia sielos samprata, o po Platono visiškai kitokia.

Literatūros sąrašas:1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius:19922. Aristotelis. Apie sielą.Vinimus:19593. Filosofijos istorijos chresiomatija: Antika. Vilnius: 19774. GaarderJ. Sofijos pasaulis. Vilnius:19975. Maclntyre A.Trumpa elikos isionja:dorovesfilosofijos Istonja nuo Homero ikl XX amžiaus.Vilnius:20006. ŠliogerisA. Transcendencijos tyla.Vilnius:1995.