KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SOCIOLOGIJOS KATEDRA
Siela Antikos filosofijoje
Klaipėda, 2004
Įvadas
Siela, kaip apibrėžimas, galėtų būti tai, kas yra nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas, teikiantis kūnui gyvybę ir atsiskiriantis nuo jo mirštant. Tačiau toks apibrėžimas labiau atspindi šiuolaikinį, religinį požiūrį, nei tuometinį Antikos.
Tema „Siela Antikos fllosofijoje” pasirinkta siekiant apžvelgti Antikos filosofus ir panagrinėti jų požiūrį į sielą: kasji tokia, arji nemirtinga ir panašūs dalykai.
Šio darbo pradžioje bus aptarta ikisokratikų požiūris,o pabaigoje bus plačiau aptariamas ir palyginamas Platono ir Aristotelio požiūris į sielą.
Ikisokratikų ir Sokrato sietos samprata
Pitagoras skelbė nemirtingumo idėją. Jo supratimu, „siela yra nemirtinga ir ji pereina į kitų gyvų būtybių kūnus. Visa, kas vyksta pasaulyje, po tani tikro laiko vėl pasikartoja, bet nieko naujo apskritai neatsiranda, ir visas gyvas būtybes reikia laikyti vienarūšėmis.“(3,p.19)
Pitagoras kosmosą dalijo į dvi dalis. Žmogus pagal jį irgi nevienalytis. Jis sudarytas iš kūno ir sielos. Viena vertingesnė už kitą, nes sielą nemirtinga, o kūnas – mirtingas. Todėl jis iškėlė teiginį, kad „kūnas yra sielos kalėjimas”.
Demokritas teigia, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Jis mano, kad ugnis ir siela susidaro iš tų atomų kurie turi rutulio fonną. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčio sielą kūno judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūtio, turinčio sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daikto pradus.
Leupidas tapatina sielą su rutulio formos atomais dėl to, kad jie savo fomos dėka lengviausiai visus prasiskverbia ir patys judėdami, judina visus kitus. Tuo remdamiesi, filosofai tvirtino, kad siela suteikia gyviams judėjimą.
Kadangi supanti gyvius aplinka slegia jų kūnus ir stumia is jų atomus, kurie, nuolat nerimdami, teikia gyviams judėjimą, tai kvėpuojant atomai gauną paramą iš tų, kurie ateina iš oro, nes pastaneji neleidžia išsisklaidyti kūno viduje esantiems, trukdydami išorinei aplinkai, kuri slegia ir tankina kūną.
Štai kodėl gyvybė laikosi tol, kol tie atomai pajėgia taip veikti, Kai kurie šios mokyklos atstovai tvirtina, kad siela susidaro iš judančių ore dulkelių, o kiti – kad siela yra tai, kas jas judina. Siela juda savaimingai, nes niekuomet nętenka matyti tokio judintojo, kuris pats nejudėtų.
Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria pradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikė ugninii, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniŠkas, beto, ugnis pati juda ir judina visa kita. Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, o protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jį sudarancių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė.
Anaksagoras vartoja abu terminus: ir sielos, ir proto, lyg jie žymėtų vienodus daiktus, nors is tiesų jis teikia pirmenybę protui – iš visų būtybių jis vienas esąs grynas, ir jam Anaksagoras priskiria abu sugebėjimus: pažinimą irjudėjimą, sakydamas, kad protas išjudinęs visatą.
Tačiau Anaksagoro teiginiai ne visai sutampa su Demokrito pažiūra, būtent- pastarasis tiesiog tapatina sielą su protu.
Dar kiti filosofai tvirtina, kad siela judina kūną, kuriame ji yra, taip pat, kaip juda ir ji pati,
Pavyzdžiui, Demokrito pažiūra beveik sutampa su paaisakymu komedijų autoriaus Filipo, kuris pasakoja, kad Dedalas suteikęs judėjimą Afroditės medinei skulptūrai, įpildamas į ją gyvsidabrio. Panašiai issireiškia ir Demokritas. Jo manymu, rutuliniai atomai, kurie iš prigimties niekuomet nerimsta, savo Judėjimu judina ir velka paskui save visą kūną.
Antra vertus, Demokrito pasekėjai moko, kad gyvius judina siela, jie pakliūva dar Į kitus jiems budingus pneštaravimus. Iš tiknyų, jei siela yra paplitusi visame juntančiame kūne, fai, pripažinus, kad siela – kūnas, toje pačioje vietoje turi tilpti du kūnai. (3, p.85-87)
Heraklitas vėl gi pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamamas ją su garavimu, iš kurio susideda visi kiti daiktai. (1)
Sokrato teologijoje nevisiškai aiškus yra sielos nemirtingumo klausimas. Bet tik iš liudijimų galima spręsti, kad Sokratas sielą laikė dieviška nematoma bekūne esybe, lemiančia tikrąjį žmogaus Aš, žmogui mirus atsiskirinčia nuo kūno ir pereinancia į kitą, nemirtingą, pasaulį.(1)
Platono sielos samprata
Platonas prie biologinės ir fiziologinės mterpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai bus perėmęs i pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudaiytą iš kūno ir sielos. Sieloje jis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios – pradus žmogaus gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžiu tris pirminius pradus, pavesdama išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstenių buvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Toks net mitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulio racionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumcntų. Tikroji būtis yra gyva, veikianti ir mąstanti.
Platonui „kiekviena siela nemirtinga”. Pries įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo. Kas sieja žmogų su idėjų pasauliu? Ne kūnas, o siela. Ne visa siela, o protingoji jos dalis.
Platonas mokė, kad žmogaus sielą sudaro trys pradai:
1. Protingasis pradas, pasireiskiantis mąstymu, argumentų kurimu.
2. Aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia.
3. Geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto, gėrimo poreikiui.
Platonas suskirsto visuomenę į tris klases (luomus ), analogiškas trimis sielos pradams.
1. Gausiausias luomas – gamintojai, atitinkantys geidžiantįjį (trečiąjį) sielos pradą, jų paskirtis – rūpintis maistu, gėrimu ir kitais gyvybiniais visuomenės narių poreikiais.
Gamintojai valstybei būti, kad galėtų veikti kiti du luomai – sargybiniai (gynėjai) ir valdovai (filosotai).
2. Sargybiniai, atitinkantys aistringąjį (antrąjį) sielos pradą, jų pareiga – ginti valstybę.
3. Valdovai (filosofai), atitinkantys protingąjį (pirmąjį) sielos pradą, jie privalo valdyti.
Filosofai atrenkami iš sargybinių ir specialiai lavinami. Anot Platono, kad valdyti privalo geriausieji.(3,166)
,,Taigi priklausomai nuo dominuojančios sielos dalies žmones galime suskirstyti į šias tris klases<…>Kuriai klasei priskirtinas žmogus, gali iš dalies priklausyti nuo jo ankstyvojo lavinimo, tačiau iš esmės tai negali būti aiškiai nulemta. Platonas įsitikinęs, kad gimstama batsiuviais ir gimstama valdovais (5, p.51)
,,Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį. <…>Taip pat Platonas manė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne. Iš pradžių siela gyvena idėjų pasaulyje.
(Ji guli viršutinėje spintos lentynoje prie visų sausainių formelių.) Bet vos tik siela pabunda žmogaus kūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. 0 tada kažkas įvyksta, taip, tada prasideda stebuklingas vyksmas. Igainiui, kai žmogus ima pažinti gamtos formas, sieloje iškyla neaiškus prisiminimas. Žmogus mato arklį – taigi netobulą arklį (kad ir meduolinį arkliuką!).
To pakanka, kad sieloje kiltų neryškus prisiminimas apie tobulą „arklį”, kurį siela kadaise matė idėjų pasaulyje. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šį ilgesį Platonas vadina erosu – o tai reiskia „meilė”. Taigi siela jaučia tikrųjų savo ištakų „meilės ilgesį”. Nuo tada ir kūnas, ir visa, kas jusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga. Meilės sparnais siela veržiasi skristi „namo” į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš „kūno kalėjimo”.
Skubu pabrėžti, kad taip Platonas aprašo idealų gyvenimo vyksmą. Nes toli gražu ne visi žmonės išlaisvina savo sielą ir leidžia jai pradėti kelionę į idėjų pasaulį. Dauguma žmonių įsikabina į idėjų „atspindžius” jusliniame pasaulyje. Jie mato arklį – ir dar vieną arklį. Tačiau neįžvelgia to, ko visi arkliai yra tik prasta kopija. (Jie bėga į virtuvę ir puola prie meduolių neklausdami, iš kurie atsirado.) Platonas aprašo filosofų kelią. Jo filosofiją galima skaityti kaip filosofo darbo aprašymą. (4)
Aristotelio sielos samprata
Sielos Aristotelis nemistifikuoja, aiškina ją natūraliai, remdamasis gamtamoksliniais principais. Siela jam nėra kažkas šalia kūno. Ji yra kūne. Tai aktualizuojanti kūną jėga, kūno energija. Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis. Dėl to jis pripažįsta ne vien žmogui.
Visa, kas gyva, turi sielą. Augalai turi maitinančiąją sielą, vegetatyvinę jėgą, kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas. Gyvulių sielos sudėtingesnės. (3,233)
Savo mokymu apie sielą Aristotelis baųdo išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kurį skiria gyvą nuo negyvo. 0 tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia –
grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems: tiek gyvūnams, tiek žmogui. Tačiau
Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.
Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.
Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Pavyzdžiui, pasirodo, jog kai kurie augalai būdami supjaustyti, nenustoja gyvuoti, nors jų dalys ir atsiskiria vienos nuo kitų, Todėl galime spręsti, kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, nors potencialiai jų yra daug. Tą patį galima pastebėti ir supjausčius kurį nors vabzdį į dalis, nes atskiros dalys nenustoja justi ir judėti erdvėje. Bet apie protą bei mąstymą negalime niekp panašaus pasakyti, nes jie kitokios rūšies, tai yra sielos sugebėjimai, kurie gali reikštis be materijos,
Anksčiau minėtą teiginį, jog siela neatskiriama nuo kūno, galėtume perfrazuoti taip: bet koks kūnas negali įgyti bet kokios sielos. Matome, kad augalams priklauso tik maitinantysis sugebėjimas, visi gyvuliai turi bent vienąjutimų rūšį – būtent lytėjimą. (Visi gyvuliai ar žmonės maitinasi sausu, drėgnu, šiltu ir šaltu maistu, o šios savybės suvokiamos lytėjimui padedant).
Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti – protauti ir mąstyti, pavyzdžiui žmogus ir, galbūt, dar kitos, tos pačios arba aukštesnės prigimties būtybės.
Tenka atskirai isaiškinti kiekvieną gyvių rūšį – kokia yra jo siela (augalo, žmogaus ar gyvulio siela). Jei be maitinančios sielos negali atsirasti juntančioji, tai kaip augaluose maitinančioji siela veikia be juntančiosios? Be lytėjimo neatsiranda nė viena pojučių rūšis, 0 lytėjimas gali būti atskirtas nuo jų, nes yra daug gyvių, kurie neturi nei regėjimo, nei klausos, nei uoslės. Ir pagaliau, kodėl mažiausiai yra tų, kurie apdovanoti mąstymu ir protavimu? Turbūt tinkamiausias visos sielos nagrinėjimas bus kiekvieno, atskiro sielos sugebėjimo aiškinimas.
Pradėkime nuo maitinančiosios sielos. Pirmiausia vertėtų kalbėti apie maitmimąsi ir gimdymą, nes maitinančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir kitoms būtybėms tai yra pirmykštis ir bendriausias sielos sugebėjimas, kurio pagalba visos būtybės gali gyventi. Šis sugebėjimas pasireiškia gimdymu ir naudojimusi maistu. Visiems gyviams, kurie yra susiformavę ir nesuluošinti natūraliausias veiksmas yra gimdyti panašų į save: augalui – augalą, gyvuliui –
gyvulį, žmogui – žmogų; tai yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia. Iš pradžių kalbant apie maitinimą, reikia paminėti, jog papraščiausių kūnų pasaulyje dažniausiai yra taip, kad vienas maitina, o antras yra maitinamas. Kadangi niekas, kas neturi gyvybės, nesimaitina, tai turintis sieląkūnas ir bus tai, kas maitinasi. Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys, bet gimsta ne taą kūnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panašus į pirmąjį. Taigi, netekęs maisto gyvis nebegali gyventi. Todėl reikia skirti tris dalykus: visų pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, ir trečia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminė siela (inaitinančioji siela), kas maitinasi –
turintis ją kūnas, o kuo maitinasi – maistas. Randame dar vieną teiginį: kadangi kiekvienas maistas turi būti virškinamas, o virškinimą sukelia šiluma, todėl visos turinčios sielą būtybės turi savyje šilumos.
Sekantį aukštesnį išsivystymo laipsnį siela pasiekia gyvūno sieloje. Be maitimo ir gimdymo siela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais: jusle, judmmu, jautrumu, įvairių rūšių siekimu, potraukiais. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sifilos sugebėjimu, Aiistotelis vadina ją juntančiąja siela. Lytėjimas yra kaip tik tajuslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausias fizinio pasaulio prieŠybes – Šilumą, šaltį, sausumą, drėgmę, be to ir kūno esmines savybes:
kietumą, minkštumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga.
Aristotelis teigia, kad žmogus silpnai suvokia kvapus ir kvėpuojančių objektų suvokimas visuomet yra lydimas malonaus ar nemalonaus jausmo, todėl žmogus net negali lygintis su daugelio gyvulių uosle.
Uostoma tarpinei aplinkai padedant, būtent orui arba vandeniui, nes vandenyje gyvenantieji gyvuliai, tiek bekrauJai, tiek turintys kraują, suuodžia kvapus, taip pat ir tie, kurie gyvena ore. Skonio pojūčiuose nedalyvauja jokia tarpinė aplinka. Bet nėra nieko, kas be drėgmės galėtų sukelti skonio pojūtį – kas ragaųjama, turi savyje drėgmę.
Paprasto skonio rūšys yra priešingos – visų pirma, saldumas ir kartuinas, nuo jų priklauso kita priešybė – riebumas ir sūrumas, artimi saldumui ir kartumui. Tarpinę vietą užima rūgštumas, aitrumas, aštrumas.
Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo sugebėjimo -vaizduotės atsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių ir žmonių psichiniame gyvenime, bet
Aristotelis linkęs manyti, kad neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji priklauso ir žemesniesiems gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą, kurio dėka sieloje atsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems objektama nebeveikiant jutimo organo.
Ypatinga vaizduotės rūšis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą laiką ir yra suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t.y.
gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.
Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su mąstymu. Šios vaizduotės ypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo juntančiosios, ir protas priklauso tiktai žmogai.
Taigi yra aišku, kad jutiminis suvokimas ir mąstymas nėra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimas priklauso visiems gyviams, o mąstymas – tiktai nedideliam skaičiui. Bet ir mąstymas (jis gali būti teisingas arba klaidingas), pirma reiškiasi samprotaviniu, žinojimu, teisingu manymu, o antra – jų priešybėmis. Vadinamasis protas, t.y. tas sugebėjimas, kuriuo siela protauja ir sprendžia, nėra jokia aktualybė, kol jis nemąsto. Todėl būtų neteisinga manyti, kad jis yra susimaišęs su kūnu, nes šiuo atveju jis turėtų įgauti tam tikrą kokybę, pavyzdžiui, šaltumą arba šiltumą, ar, panašiai kaip juslė, turėtų turėti koką nors organą. Bet iš tikrųjų taip nėra. Protas –
mąstęs ką nors ypatingai sunkaus, lengvesnį dalyką mąsto po to ne blogiau, bet, galbūt, dar geriau. Iš tikrųjų juslė yra susijusi su kūnu, o protas atskirtas nuojo,
Be mitimo, jutimo ir mąstymo, sielai, Aristotelio manymu, priklauso dar ketvirta funkcija –
sugebėjimas judinti kūną ir tuo vadovautijo praktinei veiklai. Pirminė gyvūnų ir žmonių judesių priežastis yra siekianiieji objektai (gėrybės ir blogybės).
Bet Šie siekimai skiriasi vieni nuo kitų priklausomai nuo to, ar jie iŠkyla gyvūno juntanČioje ar žmogaus mąstančioje sieloje, ar juos sukeha juslėmis suvoktas objektas ar atgaivintas atminties vaizdas, ar pagaiiau proto samprotavimai. Vadina&i, pagaliau yra tik vienas judėjimo pradas: siekimas. Kaskart, kai judėjimas vyksta protaujant, jis vyksta įr normt.
Bet iš kitos pusės – siekimas gali judint! kūną ir priešinga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra tam tikras siekimas. Todėl tikras judintojas visada yra pats siekiamasis objektas. Taigi, tenka skirti tris veiksnius: pirma – kuris judina, antra – kuo judina, trečia – kuris judinamas. Kas pats juda išjudina yra siekimo jėga, tai, kas judinama, yra pats gyvis. Pagaliau, organas, kuriuo siekimas judina, yra jau kažkas kūniška… Gyv’is judina pats save tiek, kiek jis sugeba ( ko nors) siekti. (Aristotelis, 1959)
Epikuriečių ir stoikų sielos samprata
Nors Epikūras absoliutina proto veiksmų laisvę, tačiau žmogaus psichinės veiklos jis neatskiria nuo materijos: ,,…siela yra kūnas, susidedąs is švelnių dalelyčių, išsklaidytas po visą atomų samburį, bet labai panaši į dvelkimą, turintį kažkokią karščio priemaišą…Bet yra dalis, smarkiai besiskirianti net ir nuo pacių savo dalelyčių švelnumu, o dėl to labiau suderinta su likusiu sambūriu“ (Lukrecijus „Apie daiktų prigimtį“,p.313).
Ši materiali siela yra neaskiriama nuo kūno ir žūsta kartu su juo. Taigi Epikūro pateiktas sielos pavidalas is dalies primena mūsų nervų sistemos supratimą: jutimai yra pasklidę po visą kūną, o juos apibendrina smegenų struktūra, reguliuojanti subtiliausius psichikos veiklos procesus. Lukrecijus šioms neatskiriamoms sielos dalims vykusiai pritaikė netgi dvi to paties žodžio atmainas: animus et anima (siela ir dvasia).
Šitokioje materialiojoje sieloje išorės daiktų ir reiškinių jutimas vyksta įprasto atomų susidūrimo dėka. Visi kūnai nuo savo paviršiaus nuolat siunčia plonyčius savo atvaizdus, kurie paveikia jutiminę sielos dalį ir sukelia švelnumo, spalvos ar skonio jutimą.
Iš stoikų pasaulėžiūros galime spręsti, kad dievas yra visose daiktuose, jis neatskiriamas nuo materijos. Šitaip vertiiiant materiją, vėlgi kitaip atrodo siela, Zenonas tvirtino, kad siela neturi nieko individualaus, nes ji tėra įkaitęs dvelkimas, tam tikram atvejui sukonkretinta gamta, kuri po mirties vėl susilieja su visa gamta.(3, p.345)
Išvados
Pateikus įvairių Antikos filosofų sielos sampratas galime teigti, kad ,,iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. 0 Platonas pridėjo mistikos ir religijos interpretacijas.”(3,166)
Platonas buvo įsitikinės, kad viskas, ką matome gamtoje, tėra atspindžiai to, kas realiau egzistuoja idėjų pasaulyje – taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė prieingai: tai, kas yra žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot
Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovės.
Platonas išskiria tris sielos pradus: protingąjį, aistringąjį ir geidžiantįjį, o Aristotelis skirsto siela į maitinančiają, juntančiąja ir mąstančiąją.
Epikūras pažinimo procese neginčijamą pirmenybę atiduoda jutimams, tam tikra prasme nuvertindamas mąstymo galią.
Darbe pavyko apžvelgti daugumos Antikos filosofų požiūrį į sielą ir galime drąsiai teigti, kad iki Platono buvo vienokia sielos samprata, o po Platono visiškai kitokia.
Literatūros sąrašas:
1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius:1992
2. Aristotelis. Apie sielą.Vinimus:1959
3. Filosofijos istorijos chresiomatija: Antika. Vilnius: 1977
4. GaarderJ. Sofijos pasaulis. Vilnius:1997
5. Maclntyre A.Trumpa elikos isionja:dorovesfilosofijos Istonja nuo Homero ikl XX amžiaus.
Vilnius:2000
6. ŠliogerisA. Transcendencijos tyla.Vilnius:1995.