IŠTRAUKOS IŠ M. BUBER KNYGOS DIALGO PRINCIPAS II

KLAIPĖDOS UNIVERSITEAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

IŠTRAUKOS IŠ M. BUBER KNYGOS DIALGO PRINCIPAS II
VIENINTELIS (DER EINZIGE)
IR
PAVIENIS (DER EINZELNE)
(103-121 psl. )
ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA

Darbo vadovas:

Asist. N. Čepulis

Darbą atliko:

Klaipėda, 2oo7

S. Kierkegaardas visiškai išgrynino „pavienio“ kategoriją. Jo „pavienio“ neįmanoma suprast be vienatvės. Ši kategorija išgryninta todėl, kad tai „religijos požiūriu, turi pereikti laikas, istorija, kartos“ (Kierkegaard, 1847).
Anksčiau nei Kierkegaardas parašė „Pareiškimą istorijai“, kurioje Prieduose buvo aiškiai nusakyta „pavienio“ sąvoka, Maxas Stirneris išleido knygą apie „vienintėlį“. Ši sąvoka buvo taip pat ribinė, tačiau žymėjo kąą kita. Čia jis iškėlė ne mąstantį subjektą ir net ne žmogų, o atskirą individą, kaip „vienintėlį Aš“
Stirneris „vienintelį“ įvadija kaip tą, kuris „mėgaudamasis savimi“ pats „save maitina“. Į save „vienintelis“ žvelgia kaip į vienintelį, nepakartojamą ir niekam neprilygstantį. Tarp kitų jis yra toks vienintelis – vienintelis Aš. Ir tik jis vienas yra toks, kiti jam neprilygsta jo požiūriu. „Vienintelio“ poreikiai, norai, išvaizda, darbai viskas yra vieninteliai jame. Čia individas labiau džiaugiasi savo buvimu prieš save patį, nes tik čia jis jaučia tikrą saavo nepakartojamumą. Prieš save jis nebijo būti tikras, nes jo niekas nekritikuoja, nenuvertina. Jis neturi santykio su kitais, o tik santykį su pačiu savimi. Stirneris remiasi formulėmis, kad „savastis yra pirmapradiškai laisva, nes ji nepripažįsta nieko šalia savęs“ ir „tiesa yr

ra tai, kas yra Mano“.
Stirneris pabrėžia, kad tokio pat kito nėra. Vadinasi mes galime pritarti, kad „vienintelis“ santykyje su pačiu savimi toks vienintelis ir nepakartojamas yra, jam nereikia atsiskleisti santykio su Kitu.
„Pavienis“ tai „ne žmogus“, o konkreti singuliarybė, savęs ieškantis ir save atrandantis asmuo. Tapimas „pavieniu“ yra svarbus daugeliui, tai gali būti netgi gyvenimo tikslas, kurio galime ir niekada nepasiekti. Ištraukoje pabrėžiama, kad „pavieniu“ tampama kai save išskiri tapdamas minia. Tu susitapatini su kitais, bet esi unikalus ir pripažįsti kitų unikalumą.
„Pavienis“ nusakomas kaip „kategorija, per kurią religijos požiūriu turi pereiti laikas, istorija, kartos“. Mano nuomone čia turėta omeny, kad „pavienio“ sąvoką suprasti turi praeiti tam tikras laiko tarpas, religijų įvairovė, bei pasikeisti žmonės. „Pavienį“ Kierkegaardas gretina šalia religijos. Galime manyti, kaad žmogus būdamas religingas labiau „įsižiūri/įsijaučia į save“. Būdamas „pavieniu“ žmogus pažįsta savo pačio psichinius veiksmus ir būsenas. „Pavienio“ aukščiausiasis taškas yra tapimas nereikšmingu, atsisakant visų materialybių kas yra aplink ir kas yra ta su kuo tu gimei. Mes kiekvienas gimstame su pamatiniais poreikiais. Todėl turime nuo šių gyvuliškų poreikių atsiriboti ir išlaisvinti save, suvokti šitai, tik tai padarę mes galime siekti tapti „pavieniu“. „Pavienis“ mąsto apie save kaip apie kažką kitką.

Kierkegaardas pabrėžia santykio su Kitu svarbą. Kitas čia minimas Dievo bu
uvimas, kas atsiliepia „pavieniui“. Kierkegaardas taip pat užsimena apie „pavienio“ kalbėjimąsi su Dievu. Žmogus gali būti santykyje su Dievu tik būdamas „pavieniu“. „Pavienį“ įvadijamas kaip „Dievo valiai paklūstantį Abraomą“. Tik pasiekęs šį tapsmą, žmogus yra, kas yra iš tikrųjų. Šiame santykyje yra svarbus ne tik Aš, bet ir Tu, nes santykis su Kitu neegzistuotu. „Tu“ tai yra tas kitas, kas tau atsiliepia ir atsako tau. Šiuo atveju „pavieniui“ atsako Dievas. Žmogus yra santykyje su pačiu savimi ir taip pat ryšyje su kažkuo kitu. Žmogui yra svarbus bendravimas, nes tik čia mes gauname informaciją ir atsakymus ne tik apie save, bet ir apie kitus. Žmogui yra poreikis, kad į jį būtų žiūrima ne tik savomis akimis, bet ir kitomis. Kad šios galėtų teigti informaciją ir leisti pažintį save, koks tu kitiems atrodai. Žmogus turi poreikį sakyti ir išgirsti atsakymus. Žmogus netaps savimi be santykio su Kitu. Žmogus sociali būtybė, jam reikia ir būtina, kad kažkas atsakytų. Stirneris atkreipia dėmesį į „vienintelio“ sustabarėjimą, atmetant bet kokį santykį su Kitu. Čia jis įvardija, kad „savastis yra pirmapradiškai laisva, jos nepripažįsta nieko šalia savęs“.

„Pavienio“ sąvokai būtinas atsiejimas:

Pirmasis – nuo mistikos, suteikiant galimybę žmogui būti vienam su Dievu. Būdamas šiame santykyje Aš nebelieka. Santykyje su Dievu žmogus tampa nereikšmingu. Ja

au pats buvimas su Dievu yra mistika. Buvimas su Dievu reikalauja nuoširdumo, tikrumo todėl to savojo Aš ir nebelieka. Tu stovi šiame santykyje Mistika toleruoja pavienį tik tam, kad jis visiškai ištirptų. Čia mistiška jau yra tai, kad žmogus yra dvasia. O dvasia tai sąvasis Aš, santykyje su pačiu savimi.

Antrasis – tai atsiejimas nuo Stirnerio „vienintelio“. Atsiriboti nuo vadinamojo individualizmo. “Pavienis” nėra asmenybė ir tapimas juo, negali būt įvardinta kaip “asmenybės plėtotė”. Čia kalbama, kad individualizmui būdinga tiek estetinė, tiek religinė, tiek etinė asmenybės plėtotė. Šios aprašytos Kierkegarrdo gyvenimo stadijos leidžia suprasti kas tai yra. Estetinėje stadijoje žmogus mėgaujasi pasirinkimo galimybių įvairove, tačiau jų nerealizuoja. Čia jis vengia „pasirinkti save“ manydamas, kad tai yra tiesiog „skirtingų vaidmenų seka“. Daiktų ir žmonių pasaulis išgyvenamas kaip begalinės galimybės. Etinėje stadijoje žmogus suvokia apsiprendimo būtinybę ir tampa įsipareigojusiu tikrovėje. Žmogus turi gyventi pagal visuomenėje nustaytas normas. Čia mes pasirenkame todėl, kad norime, tačiau tik vėliau paaiškėja pasirinkome gerai ar blogai.Religinėje stadijoje- žmogus atsakingas individualiai, tai aukščiau nei gyvenimas atsakingai pagal nustatytas normas, nes čia žmogus yra santykyje su Dievu. Dievas jam tampa atrama ir pagalba apsiprendimui. Čia individualizmas ir išnyksta kai tampi nereikšmingu.

Kierkegardo pavienį ir jo priešybę – Stirnerio „vienintelį“ sieja tik tai, kad ir vi
ienas ir kitas yra kraštutinumai. Stirnerio „vienintelio“ ir Kierkegardo „pavienio“ priešprieša labiausiai išryškėja tada, kai iškyla klausimas apie atsakomybę ir tiesą.
Atsakomybė čia nusakoma, kai nuo žmogaus nepriklausanti sritis, kaip kreipimąsis į mane ir mano pareiga besikreipiančiąjam atsakyti. Pasitikėjimu mes atsakome ištikimybe arba neištikimybe, išsisukinėjimu. Tai būtu kaip neatsakomybės atsakas. Žmogus patikėjęs kam kažką remiasi pasitikėjimu manimi, kad aš jo neišduosiu ir aš šiam žmogui atsakau ištikimybe, būnant vertu pasitikėjimo. Aš turiu pasirinkimo galimybe išlaikyti patikėtą dalyką arba išduoti. Anot Stirnerio, patyrimas atsiranda “kai neužsisklendžiama nuo kitybės”. Negalima reikalauti atsakomybės taip kaip reikalauja tėvas ir motina, valdovas, mokytojas, sutuoktinis, draugas bei kaip to reikalauja Dievas. Atsakomybė čia įvardijama kaip tuščia frazė, nes ji nėra regima. Stirneris sako, kad “atsakomybė yra melas”, todėl ,kad atsakomybė protui, idėjai, prigimčiai ir kitiems dalykams tėra tariama ir neapčiuopiama.
Kierkegaardas apie atsakomybę teigia kitaip, įvardindamas, kad “minia garantuoja pavieniui visišką atgailos ir atsakomybės stygių ar bent sumenkina atsakomybę, kai pavienį paverčia trupmeniniu dydžiu”. Čia į
”pavienį” žiūrima kaip į trupmeninį dydį, kaip maža dalelę minios. Pateiktas pavyzdys puikiai tai iliustruoja. Tikroji atsakomybė tada kai tau patikėtas turtas ir jo reikalaujant grąžinti turi jį ir atiduoti.
Kaip su atsakomybe, taip ir su tiesa. Stirneris teigia, kad „tiesa egzistuoja tik – tavo galvoje“, “tiesa yra išmonė” „man neegzistuoja jokia tiesa, nes virš manęs nieko nėra“, „kol tiki tiesa, tol netiki savimi“, „tiesa yra tai, kas yra Mano“. Kierkegardas mano, kad perteikiantis tiesą gali būti tik pavienis, tad jos perteikimas susijęs tik su pavieniu, o „pavienis, kaip tik ir yra tiesa“.Tiesomis kokiomis mes vadovaujames ir parodo kokie mes esame ištikrųjų, kokios mūsųs vertybės, pasirinkimo kriterijai ir pan.
Teiginiuose: „kas aš esu sąlygoja mano kompleksai“ atskleidžiamas S. Freudo požiūris, kad žmogaus elgesį ir veiksmus lemia jo pasamonėje esatys išgyvenimai, traumos („kompelksai“). Todėl kartais žmogus nežino ir nesuvokia kodėl taip elgiasi, nes kai kurie dalykai nuo jo valios nepriklauso. Kitame teignyje „kas aš esu sąlygoja mano klasinė priklausomybė“ atsispindi marksistinis požiūris. Čia žmogus santykyje su kitais žmonėmis save suvokia kaip asmenį turintį atlikti tam tikrą vaidmenį, atstovauti tam tikrai visuomenės grupės, sluoksnio normoms ir taisyklėms dėl esamo statuso.
Tiesa yra neapčiuopiamas dalykas, ištraukoje įvardijama taip, kad „ji neverda jokiame pasaulio katile, tu negali į ją paspoksoti“. Jos neišmoksi ji tiesiog yra.
Būti pavieniu yra tiesos perteikimas, tai reiškia žmogaus tiesa. Gebėjimas būti savimi ir pasitikėjimas kitu čia labai svarbus. Buvimas savimo ir yra ta tiesa. Todėl pradėti tiesą ir reikia nuo savęs. Tiesa prasideda nuo mano pačio asmeniškumo. Taip pat Kierkegardas priduria, kad „tiesa negali būti priimta ir perteikta kitaip, tik Dievo akivaizdoje, tik Dievui padedant, tik taip, kad Dievas yra kartu su tiesa“. Pavienis atsako Dievui, nes „būti žmogumi reiškia būti giminingam dievybei“. Jau pats buvimas savimi ir yra ta tikroji tiesa.
Stirneriui kiekvienas žmogus yra vienintėlis kai nusimeta “ideologinį balastą” ir “tampa savo pasaulio nuosavybės savininku”. Religija jam taip taip yra pančiai, kad žmogus galėtų save atsiskleisti ir tapti savimi. Kierkiegaardui kievienas žmogus gali ir privalo būti “pavieniu”. To neišmokstama, tai įvardijamas kaip gebėjimas, menas. Jau anksčiau minėta, kad tai gali būti viso gyvenimo tikslas. Čia Kierkegaardui svarbus paklusimas Dievui, nes tik taip pavienis atskleidžia tikrąjį save. Stirnerio “vieninteliui” priešingai draudžiamas paklusimas kažkam, tai jau jo unikalumo sunykimas būtų.
Stirnerio žmogus “vienintelis” vedamas į atvirą lauką, kur kiekvienas yra vienintelis, tačiau kitų “vienintelių” nematoma tik save patį. Kiekvienam “vieninteliui” yra tik jo pasaulis, tik jo nuosavybė. Todėl tarp tokių “vienintelių” ir vyksta šurmulys (konfliktai).
Kierkegaardas veda žmogų pro siaurą “tarpeklį”. Tai mažas tarpelis, kuriame esi Tu ir leidi šalia labai arti laikantis vienas už kito praeiti kitam arba tik tau vienam. Ir šiame pasaulyje mes einame pro tarpeklius į atvirą lauką. Šiuo atveju viskas prasideda nuo tavęs vieno – individo egoizmo, kuris vėliau perauga į kolektyvo egoizmą.

Leave a Comment