Retorikos konspektas šperos pavidalu

Bet koks viešas diskursas yra POPULIZMAS
DEMAGOGAs – tuščiažodžiaujantis, žmogus, kuris vartoja nuvertėjusias sąvokas.
AMPLIFIKUOTI – išplėtoti mintį.
Bet koks apibendrinimas gali virsti DOGMA.
Stiprus argumentas -> Tie, kurių įrodyti negal -> Stiprus argumentas
Sakytinis ir rašytinis tekstas – DISKURSAS
Manipuliavimo diskursas – sąmoningas piršimas žmogui.
TIKROJI RETORIKA – neįkyri, save gerbianti, ironiška (šiuolaikinėje retorikoje).
NETIKROJI RETORIKA – sofistiška, didaktiška, save mylinti ir trokštanti kraujo.
Pragmatinės vertybės formuojamos iš santykio su žmogumi.
ENTIMEMA – kai mes pateikiame argumentą su praleista prielaida.
PROBABILIZMAS – leidimas daryti tiek, kiek tu gali (etine prasme) (pvz., eiti išpažinties ne po kiekvienos nuodėmės).
RETORIKA – labai geerai argumentuota kalba.
Aristotelis: tai yra argumentų atranka ir jų struktūravimas, tinkantis bet kuriam dalykui įrodyti.
SOFIZMAS – sąmoninga argumentacijos klaida.
Sąžininga retorika: 1) logos; 2) etos; 3)patos.
SOFISTIKA – 1) į logos įvedamos klaidos (pvz., prielaida klaidinga); 2) etos nesvarbus, pakeičiamas imidžu; 3) patos svarbus, bet iš esmės gali netikti temai.
Kalbos dalykai priskiriami prie stilistikos .
Dalykai, kuriuos oratorius turi žinoti: kultūra, moderni situacija, kaip mes joje atsidūrėme, kas yra civilizuotas žmogus, psichologija (konfliktologija – sociologija+psichologija).
TOPOSAS – retorinis argumentas.
Masinės kultūros egzistavimas – kas tai?
Oratorius vienintelis gali užklausti problemą.
SKURDO KULTŪRA – žmogus kritikuoja visus valdžios institutus, jais neepasitiki, vyrai aukštesni nei moterys, kai vyrai slepiasi už elementų, pakantūs socialinėms patalogijoms, priima tik heteroseksualumą, nėra fizinės savigarbos jausmo (išsivysto žmonės bjauriai pasitikintys savimi – ne skurdo kultūroje).
PATOS‘as – visada būna kalboje. Pasireiškia per emocijas. Skiriami:
1) Herojinis (be refleksijos) – pakylėtumo lygis. Refleksija –

kai kalbėdamas galvoju, kaip atrodau.
2) Sentimentalusis – savęs gailėjimasis (masinė kultūra – susitapatinimas). Jis sužlugdo žmogaus kūrybines galias. Neproduktyvus.
3) Realistinis
(čia trūksta patosų)
Aristotelis: retorika daro išvadas iš priešingų teiginių.
Žmonės negali būti tolerantiški. Jis tolerantiškas tol, kol nepažeidžiami jo interesai.
(Maslow piramidė)
Tolerancija – tai pakantumas kitam.
Retorikos argumentai – techniniai. Neretorikos argumentai – juridiniai.
Prie techninių įrodymų yra TOPAI – tai įtikinantys argumentai. Oratorius neturi būti kategoriškas, griežtas, nusistatęs.
RŪŠIES argumentai
VERTYBINĖ PREDIKACIJA – kai parodomas savo požiūris. Predikacija – suteikti papildomą požymį.
Užduotis: retorinis tekstas ir išsirinkti vertybines predikacijas.
DOGMA – dedukcinis argumentas
Lietuvių dorybės:
· Darbštumas
· Atsakingumas
· Vaišingumas
· Racionalumas
· Išradingumas
· Kuklumas
· Erudicija
· Patriotizmas
· Dvasingumas
· Muzikalumas
· Charakterio stiprumas
· Mandagios moterys
· Adaptyvumas

Įstatymai iš esmės yra dogmatiniai.
Dogma teigiama prasme – retorikos pagrindas.
Oratoriaus tikslas – sulaukti iš auditorijas pritarimo, o ne įtikinimo.
Oratorių tikslas – išlaikyti, kad visuomenė nedegraduotų. Tai galim pasiekti teisingai argumentuojant.
Vakarų argumentavimo menas virtęs sofistika. Lietuviai neturi oratorystės meno. Visuomenės nuomonė nėra tas argumentas, kurį reikia priimti užž tikrą (pagal rusus).
GEROKAI VEDĘS – VADINASI, LAISVAS!
Topai gali būti daliniai.
Negali nepatikti poezija. Tai yra žmogaus subtilumo rodiklis.
Oratorius pasirenka ne griežtus argumentus, o tuos, kurie atrodo teisingi.
RETORINIS KANONAS – retorinės kalbos struktūra:
· Inventio (atrasti argumentus, topus)
· Dispositio (sudėlioti argumentus)
· Elocutio (nežinau, ar taip – neįskaičiau) (kalbos estetika)
Topai turi tikti tai auditorijai, su kuria komunikuoji:
PATOSAS
LOGOSAS
ETOSAS
Geriausias būdas paveikti auditoriją – pasiimti iš jos porą atstovų, kurie pritaria kalbančiajam.
PATOSAS – tai reikiamos emocijos sukėlimas iš auditorijos. Jis tam naudojamas.
LOGOSAS – kuo tikslesnės argumentacijos parinkimas ir pateikimas.
ETOSAS – kaip oratorius atrodo auditorijoje. Sukuriamas įvaizdis.
Logoso ga

alima išmokti.
Patosas – žmogaus individualumo išraiška, kurią sukuria logosas ir etosas.
ARGUMENTAI iš PATOS:
I. Argumentas (ad hominem) – „į žmogų“. Tai manipuliavimo priemonė. Negalima, kai kalbama apie objektyvius dalykus (dažnai mokslinius ginčus). Padeda sužadinti emociją. Argumentai į žmogų:
1. Apeliacija į žmogaus trūkumus. Rizikuojam pažeisti savo etosą. Pagal argumentus sprendžiama apie oratorių.
2. Apeliacija į žmogaus teigiamus bruožus. Kai taikoma“nešvarios reputacijos“ žmogui, kai tampa manipuliavimo priemone.
II. Sužadinti gailesčio jausmą.
III. Apeliavimas į publiką. Naudojamas netinkamai. Kai oratorius bando įtikti publikai ir priima jos nuostatas. O oratorius turi įvesti dogmas. Geras, kai reikia sužadinti bendrą jausmą.
IV. Argumentas į tuštybę.
V. Argumentas iš tautos vienybės jausmo.
ARGUMENTAI iš LOGOS:
I. Dalykinis argumentas (ad rem), kuris yra paremtas kokio nors dalyko esme, aplinkybėmis; techniniai argumentai.
II. Patirties (aposteriori) – svarbūs verslininkams, politikams.
III. Priešybės (ad contrario) – kai imame tezę ir nagrinėjame nepriimtiną tezę (jei aš būčiau daręs. bet nepadariau)
IV. Sprendimo/sveiko proto (ad judicium) – pvz., politizuotas, norint pasėt abejonę. Reikia susimąstyti, ką tai reiškia.
V. Absurdo (ad absurdum) – reikia parodyti argumento absurdiškumą.
VI. Argumento pakreipimas (savižudiškas argumentas). Vienas iš būdų – išprovokavimas.
VII. Bumerango – kai pateikiante esminį argumentą (teisiniai arg.) ir grąžinate jį įrodydami, kad jūs neteisus taip kalbėdamas. Todėl, kad teigia, todėl ir neteisus.
VIII. Iš nutylėjimo (ex silentio)
IX. Padariastolė – kai atskiriamos frazės ir parodoma, kad jos netikslios (šitas butas brangus <-> šitas butas MAN brangus). Taip pat, kai atsakoma ne į tą klausimą (pvz., aš ne to klausiau)
„DUODA – IMK, MUŠA – BĖK“ – sofizmas.
Kuo sk
kiriasi gudrybė nuo sofizmo?
Sofizmas yra sąmoningas klaidinimas. Gudrybės būna mechaninės ir psichologinės, o sofizmas – loginis.
TRANSGRESYVUMAS – kai nuolat peržiangiama riba. Dorovės normos veikia žmogaus ketinimus.
Leistinos gudrybės:
1. Delsti argumentuoti – leistina gudrybė
2. Jei žmogus pateikia silpną argumentą, galima leisti jam išargumentuoti iki galo. Teisingiausias ginčas – dėl tiesos. Ginčas dėl įrodymo ne toks teisingas.
Grubios mechaninės gudrybės (neleistinos)
1. Mechaniškai nutraukti ginčą
2. Dėmesys į valdžios organus (kas jam gresia, jei.)
3. Lazdos argumentas (pinigai ar gyvybė)
4. Skaitymas širdyje – slaptų motyvų išskaitymas
5. Insinuacija – klastingi, neatsakingi kaltinimai, užuominos.
Retorika atsirado V a. pr. kr. Atgimė XX a. vid. pirmas retorikos vadovėlis – Platono. Kaip mokslas prasideda nuo Aristotelio knygų. Jis pasiūlė retoriką kaip įtikinimo meną. Griežčiausi argumentai – loginiai, t.y. aksiomos, tačiau logikos nepakanka. Retorika prasideda ten ,kur griežtas įrodymas persipina su įtikinimu. Įtikinti auditoriją prieš jos valią. Modernioji retorika prasideda nuo teisingo įrodymo ir įtikinimo derinimo. Aristotelio retorikoje atkrito poetika ir liko tik logika. Retorika atsirado kaip tarpininkas tarp filosofų ir sofistų. Filosofai laikėsi absoliučios tiesos; turėti absoliučią tiesą – monopolį – klausyti Dievo balso. Sofistai – turėti pragmos monopolį: tau reikia, aš padarysiu taip, kad tu gautum tai, ko tau reikia (Sokratas). Sofizmas – logikos klaidos. Sofistai pirmieji retorikos mokytojai.
Manipuliavimo menas – išsigimusi retorika.
Retorikos specialistai turi išmanyti logiką ir kaip daryti logikos klaidas. Modernioji retorika prasidėjo nuo sofistikos. Šiuolaikinėje retorikoje išliko: LOGOSAS – viskas, ka
as susiję su argumentacija (tezės pateikimas ir pan.). PATOSAS – laukimas reakcijos iš auditorijos. ETOSAS – dalykai, kurie kelia pasitikėjimą.
Retorikos kanonas Graikijoje susideda iš: 1) kalbos parengimas (oratoriaus savybės) – invencija; 2) kalbos išdėstymas – dispozicija; 3) kalbos pasakymas – elokucija.
Oratoriaus būdo ypatybės: 1) geranoriškas požiūris į auditoriją. Negali būti arogantiška ir manyti, kad yra pats gudriausias; 2) turi būti teisingas (Aristotelis), t.y. bandyti sakyti tik tai, kuo pats yra įsitikinęs. Kai įsitikinimų nėra, jie formuojami; 3) kompetencija (Sen. Graikijoje – žinoti 6 mokslus); 4) kuklumas. Bet dabar realiai – “tipo ryklio menas”. Kuklumas atsiranda, kai žmogus daug išmano.
Patetika – reakcija, kurios laukiama iš auditorijos (Aristotelis). Priklauso nuo būdo ypatybių, argumentų rikiavimo. Yra daug neprognozuojamų reakcijų. Prognozavimu daug užsiima mass media. Logosas – viskas, kas susiję su argumentacija. Ginčas. Turtingoji kalbos dalis. Objektyvieji patosai derinami su personalijomis. Moderniajam žmogui herojinis patosas nebūdingas. Objektyvusis patosas, tai pvz. herojinis patosas. Oratoriai objektyviuosius patosus derina su savo objektu, t.y. su situacija. Tačiau reikia atsižvelgti ir į psichologines ir kitas auditorijos savybes. Objektyvieji patosai skirstomi į: 1) herojinis patosas. Kai šnekama iškilmingai. Tinka, kai šnekama nerefleksuojant, t.y nesekama, ką sakai ir kaip į tave reaguoja; 2) sentimentalusis. Užmuša kūrybingumą. 3) romantiškasis. Bandymas kategoriškai paveikti žmogų. Didelės prasmės. Nedetalizuojama, kalbama chaotiškai; 4) natūralistinis. Tikrovės fotografavimas. Dažniausiai naudojamas populistų. Susitapatinimas su personažu ir būtina tai pademonstruoti, tačiau tai lengvai pastebima, todėl subtilumas čia – privalumas, tai visai ne konstruktyvus dalukas; 5) ironiškasis. Žmogus nešneka labai tiesiogiai. Pagrindinis demokratijos svertas. Kai ironizuojama, o klausytojas ironijos nemato, ji darosi pavojinga. Platono dėka buvo išmestas iš retorikos, bet moderniojoje šis patosas vėl grįžo. Ironiškai šnekėti su intelektualiais ir tave suprantančiais žmonėmis galima, bet jei ironiškai šnekama su to nesuprantančiu žmogumi, tai jis sąmoningai žeminamas.
Turi būti dialogas. Fašizmo retorika – susikuri oponentą (čia jis – tavo priešas) ir jį įtikinėji, naudodamas romantišką, natūralistinį patosą. Jei auditorija kategoriška, reikia naudoti priešybes.
Etosas – tai dalykai, kurie kelia pasitikėjimą oratoriumi. Turint reikalą su mase naudojama kontrastų alternatyva. Juoda – balta. Fašizmo retorika – išgrynintos retorikos variantas.
Retorika – vidurio kelias, nes yra dogmos, bet nėra absoliučių tiesų. Topai – išeities taškai, išoriniai ir vidiniai. Vertybinių tipų hierarchija – visuomenė degraduoja, kai autorius neatskiria kiaušinio nuo vištos. Argumentus reikia rinkti tokius, kurie yra svariausi visiems. Jei argumentai yra aukščiau už duotąją temą, jie yra svarūs, jei ne – nebesvarūs. Retorika – ne individo, o visuomenės menas. Oratorius – tai žmogus, kuris pasitelkęs dogmas bando įtikinti. Instancijos, iš kurių reikia imti pavyzdžius:
1) religija: a) šv. raštas; b) dogmatinė teologija 2) mokslas (bet tikėjimo dalykai įtikina labiau nei mokslo): a) matematikos mokslai; b) humanitariniai mokslai; c) gamtos mokslai; d) taikomieji mokslai (pvz. medicina) 3) menas. 4) teisė. Svarbiausia – dalyko ir kitų instancijų išmanymas. Teisės argumentų hierarchija: a) apeliavimas į teisės principus b) precedentai c) veikiantys įstatymai. 5) visuomenės moralė: a) tautos garbės ir orumo simboliai; b) visuomenės gerovė; c) profesinė etika; d) šeima (t.y. šeima paklūsta profesinei etikai); e) visuomenei priimtinos elgesio normos; f) papročiai. 6) visuomenės organizavimas. Socialinė padėtis, gamtos ištekliai, precedentai, valstybės, valdžios organai. Kaip būti besidominčiu, bet ne populistu, t.y. natūralistinis, romantiškasis, ironiškasis ir sentimentalusis patosai. Neteisinga įvestos instancijos veda į pasipriešinimą. 7) asmens autoritetas. Lietuvoje žemesnė instancija už valstybės autoritetą: a) šeima; b) išsilavinimas; c) kalbų mokėjimas; d) moralinis autoritetas; e) kūrybingumas; f) praktinė patirtis; g) profesinė karjera. 8) politinė sistema: a) politiniai principai; b) politinė patirtis; c) politinės partijos ir programos. 9) visuomenės nuomonė (gandai). Ji nėra labai svari. Tai anoniminė instancija. Kuo ji labiau anonimiška ir pragmatinė, tuo mažiau svarūs jos argumentai. Tai manipuliavimo priemonė, nes tai rimtai, objektyviai nepagrįsta.
Chrija – elementari samprotavimo struktūra. Tai tokia sentencija, kurios teisingumą reikia patvirtinti. Tai samprotavimas kuris gali būti pačiu paprasčiausiu elementu. Tai kalbos ląstelė. Chrijos dalys: 1) įžanga. Reikia pasakyti pagiriamąjį žodį apie tos sentencijos autorių (nes ta sentencija patinka). Paneigti tai, kas nepaneigiama. “Neverta ginčytis su širdimi, nes už ją sumokėta gyvenimo kaina”; 2) parafrazė (ekspozicija). Tai yra temos išaiškinimas. Paaiškinti, ką reiškia sentencija, jei ji nėra akivaizdi; 3) priežastis – topų įvedimas. Topas – išeities taškas, t.y. reikia rasti svariausią argumentą. Pradžia ir pabaiga turi lemti vidurį. Homero argumentų tvarką: a) svarus argumentas; b) svarus argumentas; c) mažiau svarus (vidinis); d) mažiau svarus (vidinis); e) svarus argumentas. Rūšies topas – reikia žinoti daikto, apie kurį bus šnekama, rūšis, t.y. dalyko apibrėžimą (širdis – jausmų sritis). 4) priešprieša. Čia galima bandyti paneigti sentenciją. Pvz. atsakyti, kas nutinka, jei žmogus kovoja su širdimi. Ir čia pat paneigti, kad už širdį yra sumokėta gyvenimu; 5) palyginimas (comparatio). Reikia įvesti analogiją. Analogija – mokėjimas sentenciją parodyti kitame kontekste (t.y. struktūriškai panašią situaciją). Čia gali būti pavyzdys – žmogaus palyginimas su bite. Tai struktūriniai panašumai; 6) pavyzdys (exemplum). Galima pateikti pavyzdį iš istorijos. Čia būtų, kaip žmogus nekovoja su jausmais ir kažko pasiekia; 7) liudijimas (testimonium). Tai yra kitų sentencijų ta tema parinkimas. Reikia rasti kitų žmonių sentencijų ta pačia tema; 8) pabaigos žodis (conclusio) – išvada, galima nurodyti, kokia iš to išplaukia perspektyva. Tai griežtosios chrijos schema. Kai kurių dalykų tiesiai pasakyti neįmanoma, nes jie nepakankamai racionalūs, t.y. jų neįmanoma racionalizuoti iki galo.
Diskursas – tekstas, kuris turi sakytoją. Retorinis šnekėjimas – dedukcinis – nuo bendrybės iki konkretaus atskiro objekto. Tiesiog tiesa – ir matau, kaip brolis nori užmušti brolį. Analizė – labai aiški ir racionalizuota dalyko struktūra. Supratimas – kai jau supratai. Interpretacija – kai tai, ką aiškinamės, nėra iki galo racionalizuota, todėl aiškinamės galimas reikšmes. Oratorystės menas visada įtraukia ir psichologinius dalykus. Neracionalizuojamas likutis – retorikos esmė. Aristotelis sako, kad retorikas turi apibrėžti. Amplifikacija – plečiamasis aiškinimas.
Entinema – silogizmas su praleista prielaida. Oratorius specialiai naudoja entinemą, suteikia erdvės mąstymui. Teisininkas nepasieks savo, jei nesinaudos visiems suprantamais ir priimtinais topais.
Antikinės retorikos sistema Bruožai: 1) retorinės schemos dalių rišlumas. Diskursas neturi ribų, tekstas, kuris neturi kalbėtojo; 2) racionalumas ir sistemingumas. Retorinis procesas prasideda nuo abejotinų dalykų aiškinimosi. Abejotini dalykai – problema. Problemos klasifikuojamos: a) oratoriaus požiūriu arba atsižvelgiant į oratorių (etosas). Tai specialios ir populiarios problemos. Per specialias įrodome, o per populiarias įtikiname; b) klausytojo požiūriu (patosas; c) dalyko, temos požiūriu (logosas).
Kalbų tipai pagal patosą: 1) iškilmingoji (paradinė, demonstratyvioji). Šiai kalbai būdingas esamasis laikas. Turimi faktai sukaupiami, o po to išdėstomi analizuojant. T.y. amplifikacija; 2) deliberatyvioji (patariamoji). Būsimasis laikas. Kalbama apie tai, kas bus arba ne. Naudojama analogija arba pavyzdys (dažnai naudoja politikai); 3) juridinė (teismo) kalba. Sprendžiami klausimai, kurie jau buvo. Faktai sumuojami, apibendrinami.

Įtikinimo retorikoje svarbiausias racionalusis likutis. Įtikinimo diskursas remiasi tuo, kad bandoma prastumti visuotinę tiesą, bet iš jos reikia išskirti savo tiesą, savo požiūrį, t.y. tą visuotinę tiesą suprasti ir pateikti kitu kampu. Tačiau neturi būti pernelyg paradoksalus. Prasmė retorikoje ir yra įtikinti per iracionalų likutį. Prasmė – visada bet kokio įrodinėjimo matas. Visad turi žinoti, tikėtis, kad tieks, kam įrodinėji, tai irgi pasirodys prasminga. Įtikinimo diskursai visada būtinas matas.
Topai – tie argumentai, kurie tinka bet kurios rūšies pasakojimui atskleisti, t.y. gali būti naudojami šnekant apie viską, tai – bendrieji dalykai, pamatiniai argumentai. Rūšys – specialios srities argumentai, labai konkretūs, iš konkrečios situacijos. Tačiau jokiom priemonėms negalima įtikinti apie destruktyvius dalykus. Nėra priemonių, kuriomis galima įtikinti, kad reikia karo. Galima manipuliuoti, bet ne sąžiningai (pagal retoriką) įtikinti (t.y. taip paveikti žmonių jausmus, įsitikinimus). Taip yra todėl, kad net aukščiausia retorikos instancija – Biblija – karo nenumato, net nemini. Retorika neturi nei vieno argumento už agresiją. Žmogus negali būti visų vertybių matas. Retorika – įtikinimo menas, paliečiant pačius pagrindinius, esminius, fundamentalius principus, vertybes (pvz. humanizmas). Sofistas sąmoningai meluoja, apverčia argumentus. Civilizuotas žmogus – tas, kuris moka suvaldyti savo agresiją.
Topai: 1) priežasties. Dėl kokios priežasties šis pasakymas yra teisingas arba ne. Reikia išsiaiškinti, ar priežastis pamatinė, galutinė ar tik konkretaus veiksmo; 2) palyginimo. Tai dviejų panašių dalykų lyginimas. Negalima Jupiterio lyginti su jaučiu, nes nėra mato, leidžiančio juos sulyginti; 3) panašumo. Analogija; 4) pavyzdžio. Konkretus istorinis precedentas; 5) liudijimo. Kodėl reikia gerbti tėvus – nes jie mano (priežastis). Citavimas; 6) aplinkybių. Aiškinama detaliai: kas, ką, kaip, kada. Sąlygos aplinkybės topas; 7) priešinga. Čia įvedama mintis, kuri apverstų sentenciją priešingai – tam, kad būtų patikrintas sentencijos teisingumas. Jei norima įrodyti destruktyvų dalyką, reikia jį apversti priešingai ir įrodyti (t.y. jei norima įrodyti, kad gyvenimas yra gražus, galima įrodyti, kad ne gyvenimas nėra gražus). Jei apverčiama ir negalima įrodyti, tai neteisingai suvokiama ir sentencija. Gyvenimas yra prasmingas. Jei norima tai įrodyti, reikia įrodyti, kad gyvenimas beprasmis. Neteisingas teiginys; 8) laiko. Siejamas su konkrečiais kalbų tipais: pagiriamosios (paradinė, iškilmingoji), patariamosios (publicistika, politika), juridinės. Pagiriamoji orientuota į einamąjį laiką; amplifikacija – detalizavimas (iš degtuko – vežimas). Patariamoji orientuota į ateitį: pagrindinė priemonė – pavyzdys iš analogijos. Juridinės orientuotos į būtąjį laiką, pagrindinė priemonė – argumentai, įrodymai: netechniniai – tie, kurių nereikia žodiškai remti faktais, tiesiog įkalčiai (pagrindžia įtikinimą) ir techniniai-retoriniai – jų reikia tik kai trūksta netechninių (grindžia įrodymą); 9) vietos. Yra daug abstrakčių dalykų – kai reikia kalbos balanso, naudojami vietos apibūdinimai; 10) požymių. Konkretūs pėdsakai, susiję su gyvenimu, su tuo, kas yra klausytojų akivaizdoje; 11) atsitiktinės savybės. Svarbu ne originalumas, o atsitiktinumas, netikėtumas, žaismingumas. Siekiant sukurti akivaizdumo, gyvumo įvaizdį. Žaismingas tas, kuris sąmoningas, t.y. mąstantis nepaviršutiniškai; 12) gyvo ir negyvo žmogaus savybių. Išvaizda, charakteris. Tai, su kuo tas objektas asocijuojasi; 13) aktyvumo ir pasyvumo. Svarbu, nes derina aprašymą ir palyginimą; 14) visumos ir dalių. Jei jaučiama, kad priešininko argumentai stiprūs, galima juos sujungti į vieną; 15) giminės. Jei reikia pateikti apibrėžimą. Pvz. žmogus yra gyvūnas, t.y. pasakoma, kam priskirti sąvoką; 16) rūšių. Aristotelis skiria: rūšis – konkrečios srities įrodymai ir topai – vertybės, bendros daugumai, nepriklausomai nuo to, kas tu esi. Naudojant tik rūšies įrodymus, nesukuriamas įtikinimo diskursas; 17) apibrėžimo. Svarbus ieškant problemos, apie kurią šnekama.
Statusai. Kiekvieno statuso atveju – kalbos nagrinėjimas: 1) nustatymo statusas – abejojama poelgiu. 3 rekonstrukcijos – poelgių tyrimo etapai: a) ar norėjo tam tikro veiksmo; b) ar galėjo įvykdyti tam tikrą veiksmą; c) ar įvykdė. Užklausiamas pats poelgis ir jam nustatoma norma. a) iš asmens įrodymai: ar buvo priežasčių norėti, ar buvo kėslų, b) įrodymai iš aplinkybių: ar turėjo jėgų, ar buvo įsitikinęs, kad to niekas nematys (tai yra svarbiausia). 2) apibrėžimo statusas neabejojama poelgiu, abejojama įstatymu, t.y. ar čia tinka tas įstatymas. Čia tiriama – kai įstatymo raidė neatitinka prasmės. Užklausiamas pats įstatymas. Neabejotinas poelgis, abejojama įstatymu. Keliamas klausimas, ar iš tikrųjų konkretus įstatymas tinka šiam poelgiui, užklausiama įstatymo prasmė. Įstatymo raidė ir prasmė nesutampa. Taip pat dėl netaisyklingos kalbos atsiranda dviprasmybės. Viena įstatymo sąvoka prieštarauja kitai. Ar įstatymas neprieštarauja žmogaus normoms? To užklausia oratorius. Tai 4 įstatymo rekonstravimo atvejai – legalu. Racionalu – 4 poelgio atkūrimo atvejai; 3) įvertinimo statusas. Žmogus prisipažįsta, kad padarė ir kad tyčia. Klausimas keliamas, ar tas nusikaltimas geras / blogas, užklausiama. Neabejojama nei nusikaltimu, nei įstatymu. Abejojama motyvais, kuriais vadovaujasi kaltinamasis. Ar tas įstatymiškai pažeidžiamas poelgis pakankamai motyvuotas? Galima absoliučiai santykinai pateisinti ir asmenį, ir poelgį. Čia užklausiami motyvai. Absoliutus nusikaltimas pateisinamas, kai įstatymas prieštarauja prigimtinei teisei. 4) nukreipimo statusas – nukreipia kaltę į teisėją ir byla nagrinėjama iš naujo. Išaiškinama konflikto esmė, atkreipiamas dėmesys į įstatymo taikymą.
Kiekvienu atveju turime bendrų ir konkrečių normų koliziją – kazusas:
1) rekonstruojamas nusikaltimas, abejojama poelgiu, neabejojama įstatymu; 2) abejojama įstatymu; 3) poelgio ir įstatymo konfliktas.
Statusai – pirminės invencijos dalis, o antroji – topai. Pirminė – siūlomos priemonės, padedančios rekonstruoti. Antroji – sintetinė dalis – šaltiniai, iš kurių imame medžiagą. Antra invencijos dalis – argumentai neretoriniai (galima naudoti, bet neįtikins, jei patys savaime įtikina), o retoriniai – juos reikia palaikyti. Pirmieji (neretoriniai) – precedentai, liudijimai, prisipažinimai. Vidiniai argumentai – jei savaime neįtikina, juos reikia paremti, tai loginiai argumentai – įkalčiai, detalizavimas. Svarbu juos naudoti tada, kai ta, kas abejotina susiima su neabejotinais argumentais. Juos reikia susieti topu, priimtinu daugeliu.
Dispozicija – kalbos išdėstymas, reikalavimas:
1) įžanga – turi patraukti dėmesį; 2) dėstymas – turi įtikinti; 3) pabaiga – patraukti į savo pusę, bet tik jei sujaudinsi.
Aristotelis dėstymą skaidė į pasakojimą ir traktuotę – loginis nuoseklumas. Kvintinjanas traktuotę skirstė į įrodymus, paneigimą oponento, jei to nėra – oratorius blogas. Prieš traktuotę, jei klausimas sudėtingas, reikia išskaidymo, turi būti suformuluojamas klausimas oratoriaus ir jo oponento. Įžanga turi sudominti ir sukelti simpatiją, paveikti jausmus. Visos kalbos tikslo pasiekimas priklauso nuo turinio. 5 atvejai. Kalbos objektas neabejotinas – nereikėjo įžangos. 5 tikslai: 1) garbingas vyras reikalauja garbingo. Tai reiškia, kad kalbos objektas neabejotinas – įžangos gali ir nebūti; 2) jei objektas diskutuotinas, tai garbingas reikalauja negarbingo. Įžangos tikslas – simpatijų sukėlimas; 3) jei objektas nereikšmingas, svarbus tik oratoriui, įžangos tikslas – sulaukti dėmesio; 4) jei objektas yra per sunkus, tamsus, įžangos tikslas – supratimo sulaukimas; 5) jei objektas paradoksalus, jei negarbingas vyras reikalauja negarbingo. Įžangos tikslas – insinuoti – gudrauti. Insinuacija – suklastojami faktai, norint sukompromituoti. Ginčas. Labai svarbūs konkretūs įrodymai. Dažniausiai ginčas yra daug konkretesnė situacija, nei visoje kalboje. Galima oponentui prikišti, kad jis sofistas ar pan. Ginče labai svarbu rinkti argumentus. Svarbu:
1) tezė; 2) antitezė; 3) argumentai; 4) gudrybė; 5) oponento ir proponento santykis.
Ginčas – tai dvikova. Derybos, debatai. Proponentas – tas, kuris pateikia tezę ir bando ją įrodyti. Tezės pvz.: intelektualas – žmogus, kuris visad yra opozicijoje, o ne pozicijoje. Reikia išsiaiškinti: 1) ar visi žodžiai toje tezėje yra vienareikšmiški, t.y. ar nekils ginčas dėl sąvokos, dėl nepakankamos informacijos; 2) sąvoka ir samprata. Pateikia proponentas, o oponentas ją supranta kaip sąvoką – konceptualiai konkretizuotas apibrėžimas. Samprata – tai, kas suvokiama iš sąvokos.
Intelektualas – žmogus, kurio profesinė veikla yra mąstymas ir mąstymo rezultatų pateikimas. Tai žmogus, kuris informacija ne tiesiog įsisavina, bet prideda naujos informacijos (iš kūrybinės srities).
Kai gauni tezę, pvz. apie intelektualą, užduodi klausimą. Prieš ginčą turi būti 3 klausimai:
1) apie sąvokas; 2) apie tezę, kiekybiniu požiūriu. Čia suabsoliutinama. Ar visi tos klasės objektai įeina į tą klasę, kuri turima omenyje. 3) tezės išaiškinimas modalumo aspektu. Viską, ką sakai, turi prisiimti sau. Jei praneši blogą žinią, gali gauti antausį, nes tu ją praneši. Reikia įvesti subjektyvumo aspektą į tą tezę, t.y. reikia kaip nors kam nors tą frazę priskirti. Uždavus tuos 3 klausimus, viskas tampa aišku ir nebelieka dėl ko ginčytis. Į sąvokos apibrėžimą gali įeiti argumentai.
Klaidos. Tezės klaidos: 1) pakeisti tezę – sofizmas. Nes tai – sąmoninga klaida (čia taip darai, kai tau neužduoda tų 3 klausimų ir tada galima žaisti modalumu ir kiekybe – kai matai, kad nelaimėsi); 2) prarasti tezę – pradėti šnekėti apie visai kitus dalykus, t.y. pamiršti pokalbio temą ir prie jos nebegrįžti; 3) nukrypti nuo tezės. Ginče ypač blogai nukrypti nuo praktikos, sąvokos ir įvesti naują apibrėžimą
Argumentai: 1) melagingi. Kai neišsiaiškini tezės arba kai ji neteisinga ir šneki ne apie tai. Jis sąmoningas, kai apeliuojama į autoritetą, kurio nėra arba kuris taip nesakė; 2) iš piršto laužti. Nė kiek nepagrįsti. Tai kažkieno nuomonė, o pateikiama kaip objektyvi informacija. Dažnai mistiniai.
Tezės ir argumento ryšio klaida – kai tezė ir argumentas nepaaiškina vienas kito.
Ginčo tikslai: 1) dėl tiesos išaiškinimo. Ar tezė yra teisinga – 3 klausimai. Jei lieka nesutarimų, siūloma antitezė. Toks ginčas – pats sąžiningiausias ir teisingiausias. Argumentai pateikiami tokie, kuriais tiki pats proponentas; 2) dėl įtikinimo. Pasiimti argumentą ir pamiršti tezę. Tada imamas argumentas, kuriuo įtikinamas oponentas. Gal tu jais ir nevisai tiki. Todėl jie gali būti ir neteisingi. Tada visai nereikia antitezės; 3) dėl pergalės arba “paskutinis žodis mano”. Tai tik mechaninio poveikio priemonė, o ne argumentai.
Ginčo rūšys: I. 1) koncentruoti ginčai; 2) beformiai ginčai – “argumentų” dauginimas, tie patys argumentai ir vis grįžtama prie to paties. II.1) ginčai su auditorija. Auditorija dėmesį labiau kreipia į paviršutiniškus dalykus, įvertina emocingumą; 2) ginčai be auditorijos. Į auditoriją kreipiasi tas, kurio argumentai silpni. Stipri asmenybė neleidžia savęs pritraukti ir į ją žiūrima daug rimčiau.
Ginčo pabaiga: 1) užbaigimas. Dažniausiai, jei galima – raštu. Tada, kai ginčas ne dėl tiesos ir tezė neišnagrinėta; 2) išsemtas ginčas.
Dėl principų ginčytis neverta. Žmogaus prieš jo valią įtikinti negalima. Pvz. kas geriau – vyras ar moteris, juoda ar balta ir t.t. nes principas – pamatinės egzistencinės vertybės (žmogus atsigauna ir grįžta prie savo).
Niekada nereikia pasiduoti “mados” konjunktūrai. Reikia turėti savo nuomonę ir jos nebijoti, jei ji ir nemadinga. Reikia gerbti žmogų, jei no įsitikinimai nuoširdūs, nes:
1) jei atrodo, kad žmogus nusišneka, niekada nereikia to sakyti. Iškart reikia paklausti, ar jis neklysta taip galvodamas. Taip pat būtina proto prezumpcija; 2) jei jauti, kad tavo oponentas tave nugali (t.y. jau matai, kad jis akivaizdžiai teisus), reikia iš karto sutikti, nes tada liksi gerbiamas. Reikia suprasti ribą, kai jau nebegalima apgaudinėti kito.
Postulatai (komunikatyviniai postulatai, kurių reikia laikytis, kad susišnekėtume): 1) informatyvumo. Šnekant reikia išmesti perteklinę informaciją (t.y. jei neįtikinėji). Tai yra fatinė informacijos funkcija – pasisveikinimas, pagyrimas, t.y. ta, kuri neteikia jokios informacijos; 2) teisingumo – nesakyk to, ką tu laikai netiesa, arba to, ko negali pagrįsti; 3) relevantiškumo / tinkamumo. Sakyk tai, kas šiuo konkrečiu atveju tinka tezei; 4) aiškumo – venk dviprasmybių, šnekėk trumpai ir struktūriškai.
3 pagrindiniai psichologiniai principai:
1) proponento ir oponento vienodo saugumo principas. Nedaryk žalos žmogui, nesakyk to, ko pats nenori išgirsti; ) išcentrinio kryptingumo principas. Nedaryk reikalui žalos, t.y. rask pokalbyje liniją, kuri pokalbyje oponento nenervintų; ) adekvatumo, t.y.atitikmuo tarp to, kas suprasta, ir to, kas pasakyta. Gali nesuprasti – nepakankamai aiškiai arba nepilna informacija. Kodėl taip būna: neklauso (pats šneka), svajoja, nepakankamai pateikta informacija.
Ginčo gudrybės apsunkina ginčą oponentui, palengvina man. Būna mechaninės, psichologinės, sofistinės (šioms iššifruoti yra 4 loginės figūros). Leistinos gudrybės:
1) delsimas argumentuoti, tempti gumą. Jei nerandame argumento, bet jaučiame, kad jis tuoj ateis. Pakartoti sakinį du kartus; 2) spausti silpną priešininko argumentą – išargumentuoti; 3) kaip reikia atsakyti į priešininko argumentus, jei jis nenuoširdus, reikia savo argumentus pateikti paeiliui, po truputį, suvesti iki to, kad jis imtų prieštarauti pats sau. Gerai yra susirašyti priešininko argumentus; 4) argumentas prieš nihilistą – išprovokuoti savižudišką argumentą. Reikia padaryti taip, kad pateiktas argumentas būtų nukreiptas prieš jį patį.
Šiurkščiausios klaidos (gudrybės) – mechaninės:
1) išėjimas iš ginčo neteisingas, kai oponentas bando pabaigti. Jis neturi teisės; 2) neleisti priešininkui kalbėti; 3) apeliavimas į valdžios institucijas;
4) lazdos argumentas – pasirinkimas iš dviejų: a) skaitymas širdyje – žinau, kodėl tu taip darai. T.y. slaptų motyvų išskaitymas (blogai, nes ginče viskas turi būti aišku, atvira, negalima pateikti savo nuomonės kaip fakto, nepatikrinto fakto pateikimas kaip tikro); b) insinuacija – klastingai.
Psichologinės gudrybės: 1) išvesti žmogų iš kantrybės, o po to pasakyt, kad jis pyksta ir klysta; 2) greitakalbė – jei neturi ką daug pasakyt, tai kalbi greitai. Žmogus tada nesusimąsto apie tai, kas buvo pasakyta, jis nespėja; 3) klaidinimas – vertybinė predikacija. Paakai, kad kažkas pasielgė blogai. Kai prie teiginio pridedamas dar vienas (t.y. antras predikatas), kuris išreiškia šnekančiojo nuomonę apie pasakytą teiginį. Tokiame teiginyje 2 predikatai – faktas ir nuomonė; 4) apeliavimas į gėdos jausmą. Teiginio pradžioje pridedi “jūs tai jau puikiai žinote”. O tas žmogus dažniausiai nežino, bet prisipažinti jam gėda; 5) argumento patepimas. Tada, kai sakai “mes abu protingi žmonės, mes susitarsim”. T.y. pridedi pagyrimą žmogui tam, kad jis nenuginčytų; 6) įtaiga. Išorinio įtikinamo argumento pateikimas. T.y. tam, kad įtiktum, kad atrodytų akivaizdžiai teisinga – pakartoji 3 kartus. Nereikia kartoti jo argumentų, nes jie ims atrodyti teisingi; 7) nesąmonė. Stiprus psichologinis argumentas. Sakai, jei nesupratai, ką pasakė. Proto prezumpcija: “Jei nesupratau, tai gal ne jis kvailas, o aš”; 8) apeliavimas į autoritetus – tai iš esmės akių muilinimas, nes tai lyg ir liepia tikėti, kad tai tiesa; 9) dviguba buhalterija – skirtingas taisyklių taikymas skirtingiems subjektams. Tada, kai nebesulaikai savo minties (dažnai žmogus net nesuvokia, kad taip daro).
Sofistika – tai sąmoningos samprotavimo klaidos. Dedukcija – pagrindinė retorinės demonstracijos priemonės, nes pagrindinis dedukcijos vienetas – silogizmas (tai – elementari samprotavimo forma, susidedanti iš dviejų teiginių). Silogizmo teiginiai: predikatas, subjektas, vidurinysis terminas. Jei atsiranda ketvirtasis teiginys, tai silogizmas neteisingas. Vidurinysis terminas pirmąjį ir antrąjį sujungia tam, kad būtų aišku, kaip atsirado išvada, jis turi sujungti dvi prielaida, bet nepatekti į išvadas (jei patenka – sofistika). Yra 4 silogizmo figūros priklausomai nuo vieno vidurinio termino išsidėstymo. Jei didesnioji prielaida teiginys, tai mažesnioji turi būti apibendrinanti. Jei viena iš prielaidų neigiama, tai didesnioji turi būti apibendrinanti. Entinema – pagrindinis retorikos silogizmas, silogizmas su praleista prielaida.

Leave a Comment