Frydricho Nyčės etinės idėjos

Turinys

Įvadas 2
F. Nyčės idėjų išakos 3
Graikų tragediga – estetinis fenomenas 4
Valia gyventi 5
Etikos kritika 5
Krikščionybės kritika 6
Valia galiai 7
Nyčės antžmogio įvaizdis ir charakterio stilius 8
Išvados 10
Literatūros sąrašas 11Įvadas
Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) (1844- 1900) įėjo į istoriją kaip savitas genijus. Jo gyvenimo laikotarpis pilnas permainų, kapitalizmo, marksimzo, darvinizmo idėjų lydima, kada senojo pasaulio taisyklės nebetinka naujajam. Nyčė – gyvenimo filosofijos (viena moderniosios filosofijos krypčių) atstovas. Jį domino žemiškasis žmogaus gyvenimas – jausmai, instinktai, troškimai, valia. Tai instinktyvioji žmogaus pusė, kurią Nyčė priešpastato moralės dogmomis sukaustytam racionaliam protui.Garsiojo poeto, mąstytojo, filosofo iškeltos idėjos ir vertybės yra artimos dar irr šių dienų žmogui. Žmogui, kuris gyvena pasaulyje, atmetusiame senasias vertybes, bet dar nesusikūrusiame naujų, pastovių. Pasaulyje, kur stiprėjantis individualizmas žmogų formuoja vis labiau panašų į Nyčės idealą – antžmogį. Šiame darbe paminėsiu kelias F. Nycės idėjas: antžmogio įvaizdį, gyvenimo teigimą, valią galiai, amžinąjį sugrįžimą. Visos šios idėjos padarė pradžią individualiajai etikai.F. Nyčės idėjų išakos
Tiriant kiekvienos asmenybės palikimą būtina suprasti ryšį su jo gyvenamuoju laikotarpiu, jo kūrybos ištakų šaltinį. Frydrichas Nyčė gyveno XIX a. Vokietijoje, kuri tuo laikotarpiu neregėtai iškilo ir sustiprėjo. Miiestai pasipuošė paminklais, šlovinančiais naujuosius tautos laimėjimus. Nyčė (toliau N) šią “kultūrą” vertino itin kritiškai. Svarbiausia N. mintis, kad Vokietija, o kartu ir visa Europa, prarado sielą, užmiršo dvasią, o jų kultūra smuko. Be abejo, N. laikė save pranašu, jautė tu

urįs misiją – pažadinti savo kartą, atverti jai akis, kad išvystų, kokiom netikrom vertybėm ji vergauja.
Save Nyčė mėgo vadinti antikristu, jis pabrėždavo neigiamą požiūrį į visą krikščioniškąją Vakarų kultūros tradiciją. Šis “anti”, pasak A. Šliogerio, yra Nyčės mąstysenos slaptažodis. Nyčę galima pavadinti antifilosofu, antimoralistu, antiracionalistu, antiidealistu ir t.t. A. Šliogeris pripažįsta, kad visa Nyčės filosofija yra savotiška antifilosofija; ir ne tik todėl, kad Nyčė kur tik galėdamas atvirai niekino beveik visus didžiuosius Vakarų mąstytojus. Tokį nusiteikimą lėmė psichologinis N. filosofavimo šaltinis. Kaip žinia, filosofijos šaltiniai aiškinami ir suprantami įvairiai. Tai ir nuostaba, ir dvejonė, ir kančia, ir meilė, ir daugybė kitų. A. Šliogeris sako, kad Nyčės filosofijos šaltinis visų pirma – neapykanta. Pirmiausia neapykanta savo epochai, o netiesiogiai – neapykanta ir visam pasauliui.

F.Nyčės kūūryba skirstoma į tris periodus: pirmojo periodo kūryba paveikta A.Šopenhauerio filosofijos ir R.Vagnerio muzikos. Svarbiausias šio periodo F.Nyčės darbas: “Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios” (“Die Geburt der Tragödie aus dem Geist der Musik”, 1872 m.). Antruoju kūrybos periodu F.Nyčė nutolsta nuo romantizmo, susidomi gamtotyra, darvinizmu, stengiasi paaiškinti psichologines moralinių vertybių priežastis. Šiuo metu jo darbuose pradedama vartoti svarbiausia jo filosofinės doktrinos sąvoka “valia galiai” (“Wille zur Macht”). Žymiausi šio periodo veikalai: “Žmogiška, pernelyg žmogiška” (“Menschliches, Allzumenschliches”, 1878 m.), “Džiugus mokslas” (“Die fröhliche Wissenschaft”, 18
882 m.).
Kaip jau minėta, iš pradžių Nyčę veikė Šopenhauerio idėjos. Jų abiejų pozicijos buvo panašios, tačiau jų išvados visiškai skyrėsi, nes Šopenhaueris manė, jog žmogus turi prisitaikyti prie likimo, susitaikyti su juo. Tada pasiekiama laimė. O Nyčė teigė, kad žmogaus likimą nulemia jo subjektyvi valia. Kuo žmogaus valia stipresnė, tuo daugiau šansų yra jam įsitvirtinti aplinkoje. Pagal Nyčę, žmonių visuomenėje galioja tas pats dėsnis, kaip ir gamtoje – stipresniojo išlikimas. Ir štai, 1881 m. F.Nyčės vidaus pasaulyje įvyksta staigus lūžis, mąstytojas patiria pažiūrų evoliuciją. Nyčė pasidaro Šopenhauerio, krikščionybės ir utilitarizmo priešininku, “tampa pačiu savimi”, kokį jį dabar ir žinome: susiformuoja sava filosofinė sistema, kurioje sąvoka “valia galiai” susiejama su amžinojo sugrįžimo ir antžmogio idėjomis. Svarbiausi šio paskutinio periodo veikalai: “Štai taip Zaratustra kalbėjo” (“Also sprach Zarathustra”, 1883 – 1885 m.), “Anapus gėrio ir blogio” (“Janseits von Gut und Böse”, 1886 m.).Graikų tragediga – estetinis fenomenas
Kaip mąstytojas Nyčė gimsta skverbdamasis į klasikinės graikų tragedijos gimimo paslaptį. Graikų tragedija Nyčę domina anaiptol ne kaip literatūrinis žanras ir ne kaip estetinis fenomenas. Nyčė smelkiasi į ontologines tragedijos šaknis, tragiškąjį konfliktą jis atskleidžia pačiame giliausiame esinijos sluoksnyje. Toks žvilgsnis į tragediją yra absoliučiai tikslus ir filosofiškas. Juk tragedija išties nėra tik literatūros žanras, atsiradęs ir egzistuojantis šalia kitų žanrų – poezijos, romano, apsakymo ar melodramos. Tr
ragedija išreiškia amžiną formos ir chaoso, būties ir nebūties priešybių kovą ir vienybę. Vienoje pusėje – protingas būties puoselėjimas ir regėjimas, kitoje – būtį naikinanti, akla ir tamsi aistra; vienoje pusėje žmogus, siekiantis harmonijos, įsistatantis į saiką ir ribas, žmogus – būties statytojas, kitoje – tas pats žmogus, godžiai siekiantis chaoso, tamsos, neapibrėžtumo, laužantis visas ribas ir normas, savo aistrų ir geidulių vergas, plėšrūnas, pripažįstantis tik gryną jėgą ir valdomas demoniškos valios viešpatauti.
Du esinijos pradus, sudarančius tragiškąjį konfliktą, Nyčė įformina dviejų (graikų plačiausiai garbintų) dievų – olimpiečio Apolono ir barbaro Dioniso vaizdiniais. Apolono ir Dioniso priešprieša bei dialogas ir yra tragiškojo konflikto bei tragiškosios harmonijos epicentras. Apolonas, šviesiausias graikų dievas, mūzų globėjas, kurį patys graikai vadino kūrėju, simbolizuoja gamtos ir žmogaus pasaulio stabilumą. Apoloniškasis pradas kuria ir palaiko harmoniją ir tvarką. Dionizas – svaigulį ir siautėjimą įkūnijantis dievas. Tai vitališkas, kūrybingas pradas, kuriam būdingas dinamiškas siautėjimas, laukinis, gaivališkas elgesys. Pasak Nyčės, graikų tragedija – tai dioniziškojo chaoso sutramdymas įvedant apoloniškųjų elementų. Nepaprastai originali graikų tragedijos analizė buvo pateikta pirmojoje Nyčės knygoje “Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios” (1872). Vėlesniuose veikaluose šių dviejų pradų santykis pasikeitė. Nyčė nebesistengė išlaikyti šių dviejų pradų harmoningo santykio, pusiausvyros. Jis leido Dionizui triumfuoti. Daugelį kartų Nyčė kartojo, kad gyvastinga ir stipri prigimtis įveikia net pa
ačias nepalankiausias aplinkybes. Iš tokių minčių išsirutuliojo amžinojo grįžimo idėja. Nyčė teigė, kad visa, kas sukasi ratu, ir tai, kas vyksta dabar, jau yra įvykę daugelį kartų ir dar kartosis ateityje. Kai kurie kritikai tai vadina fatalizmu, sako, kad toks požiūris paneigia žmogaus laisvę, tačiau Nyčės dioniziškasis žmogus neišsigąsta pasikartojančių kančių, jis džiaugiasi galėdamas tūkstantį kartų įveikti kančią ir tūkstantąjį kartą šlovina gyvenimą.Valia gyventi
Nyčė, priešingai nei kiti filosofai, tyčiojasi iš tų, kurie iškraipo pasaulio vaizdą, pateikdami jį kaip savo pačių vaizduotės produktą. Jis nori išlikti elementarus. Nyčė pasiryžęs prasiskverbti į pačią valios gyventi esmę ir apmąstyti būdus, kaip šią valią realizuoti. Jis sugeba įžvelgti, kad aukščiausios pakopos gyvenimo teigimą galima apibūdinti tik kaip valios gyventi turinio iškėlimą iki maksimumo. Pasak Nyčės, žmogus savo gyvenimo prasmę įkūnys tik tada, kai jis visiškai sąmoningai ir savarankiškai teigs visa, kas jame yra. Taip pat ir valdžios bei malonumų siekimą. Amžiną to paties sugrįžimą Nyčė vaizduoja “Linksmajame moksle” kaip “sunkiausią svorį” : Šitą gyvenimą. turėsi gyventi dar kartą ir dar begalę kartų. Amžinas būties smėlio laikrodis bus apverčiamas be paliovos- ir tu drauge su juo, tu dulkių dulkele.
Bet, nors vos ne kiekviename Nyčės raštų puslapyje įkyriai girdimi himnai klestinčiam gyvenimui, sveikam gyvuliškumui ir kitoms “triumfuojančios valios” grožybėms, tačiau kasdieniniam, realiam, žodžiu, gyvam gyvenimui Nyčė didelių simpatijų nejautė. Jis garbino paties susikurtą “gyvenimo” fantomą, bet niekino paprastą ir akivaizdų “čia ir dabar”. Apskritai, įdomu tai, kad Nyčė asmeniškai gyveno kitaip, nei teigia jo pažiūros. Jis buvo anaiptol ne valdžios mėgėjas, o uždaras ir vienišumą mėgstantis žmogus. Užtat jo filosofija atsiranda ne iš egzistencinės patirties, orientuotos į pačius daiktus ir daiktišką dabartį, o iš knyginės, geriausiu atveju iš estetinės. Visa Nyčės antifilosofija yra filologinė; tai savotiška taikomoji filologija. Visa ji nukreipta į praeitį ir į ateitį, visa persmelkta neapykanta dabarčiai. Todėl Nyčė tarsi kybo tarp istorijos ir utopijos, pastebi Šliogeris.Etikos kritika
Kritika, kurią Nyčė nukreipia prieš tuo metu galiojančią filosofinę (socialinė etika) ir religinę etiką, yra aistringa ir kandi, paliečianti pačias jos šaknis. Šiai etikai N. iškelia du priekaištus: pirma, kad ji eina į kompromisą su neteisybe, antra, kad neleidžia žmogui tapti asmenybe. Svarbiausias klausimas, kurį reikia kelti etikai, yra ne tas, kokia jos reikšmė visuomenei, o ką ji duoda individo tobulinimui. Ar ji padeda žmogui tapti asmenybe. Pasak Nyčės, tuometinė etika į šį klausimą neatsako. Ji neleidžia žmogui augti, o iškreivina jį, sužaloja. Nusižeminimą ir pasiaukojimą iškelianti etika verčia žmogų elgtis dvilypiškai su pačiu savimi ir meluoti sau pačiam. O, Nyčės nuomone, etika turėtų remtis aukščiausiu idealu – gyvenimo teigimu.
Nyčė apie tai kalba kaip žmogus, kuris ieško teisybės ir yra susirūpinęs dvasine žmonijos ateitimi, tokiu būdu savo žodžiams suteikdamas naują skambesį ir polėkį. Ir tuomet Nyčės, kaip ir I. Kanto, filosofijoje vėl sutviska tiesa, kad etika, iš esmės, yra ne kas kita, kaip savęs tobulinimas. Jo įsitikinimu, įprastinės moralės normos, gėrio ir blogio kategorijos yra išsigimusios, nes prieštarauja žmogaus prigimčiai. Kalbėdamas apie prigimtį filosofas turėjo omenyje biologinius instinktus, jusliškumą, žmogiškąjį ego. Instinktyviąją žmogaus pusę intelektualusis maištininkas priešpastato moralės dogmomis sukaustytam racionaliam protui: žmogus turi paklusti širdies polėkiui, o ne proto diktatui. Pagal N., veidmainiškos, žmogaus prigimtį slopinančios moralės šaltinis yra krikščionybė.
N skatina introspektyviai tirti moralės kilmės ištakas. Siūlo tai daryti keliais retoriniais klausimais : “Bet kodėl tu klausai sąžinės balso?, “Ar neesi nieko girdėjęs apie intelekto sąžinę? Apie sąžinę, slypinčią už tavo sąžinės?”. Apsisprendimą klausyti sąžinės balso nuliamia ankstesnės mūsų paskatos, polinkiai, apatijos, patyrimas. Sąžinės balso klausymasis prilygsta viršesnio, pranašesnio paklusimui, tai galima traktuoti, kaip pareigą, teisingumą. N siūlo visa tai pakeisti pirmiausiai bandymu suprasti kaip tokios moralinės normos atsirado ir jas nuvainikuoti. N nepateikia etikos taisyklių, o kalba apie asmenybės tobulėjimą, stiprinimą. Iškeliama asmenybės konsepcija, kuri su etika neretai prieštarauja.Krikščionybės kritika
Nyčė nepripažino tradicinio tikėjimo tikruoju pasauliu, kurį teologai ir filosofai, tokie kaip Platonas arba Kantas, laikė pranašesniu už kasdienį. Jis tvirtino, kad fiziškai silpni individai arba jų grupės, pavyzdžiui, dvasininkai, naudojasi metafizika kaip tam tikra ideologija, kad galėtų valdyti stipriuosius ir sveikuosius. Silpnieji, anot jo, įsikalę į galvas, kad užuojauta ir meilė esą geri dalykai, nes jie jiems naudingi. Taip suklaidinti visi žmonės stengiasi manyti, jog prisiversdami atsižadėti savęs, aukodamiesi kitiems jie atlieka didžiausią savo būties pareigą. Tokiu būdu, drauge su minia jie į padanges kelia nusižeminimo ir pasiaukojimo moralę tarsi tikrą dorybę. O, pasak filosofo, tikėjime svarbu ne tai, kiek jis teisingas, o tik tai, ar jis teigia gyvenimą. Krikščionybei Nyčė prikiša tai, jog ji prisidėjo prie žmogaus ištižimo, dogmatikos požiūriu ji sudaryta iš neįtikimų paradoksiško antikos pasaulio realiktų, o guodžianti anapusiniu pasauliu, kurio iš tikrųjų nėra ir kuriuo šiuolaikinis žmogus jau nebetiki. Taip pat Nyčė krikščionių bažnyčią kaltina veidmainiavimu: krikščionys negyvena tuo, ką skelbia, kuo apsimeta tikį. Taip Nyčė negailestingai nuplėšia dorybingo ir religingo žmogaus kaukes. Šis įžūlus mąstytojas siekė parodyti, kad nėra ir negali būti vienintelio teisingo požiūrio į pasaulį, o jeigu tokio vis dėlto atkakliai laikomasi, tai jį būtina dekonstruoti ir demaskuoti, kaip pernelyg žmogišką. Ir taip pradine mąstytojo samprotavimų pozicija tampa teiginys, kad Dievo nėra, tiksliau, Dievas mirė. Šis “Linksmojo mokslo” (1882), kur labiausiai ir atsiskleidė aukščiau paminėta mintis, fragmentas ypatingai atskleidžia jėgą ir polėkį, su kuriais Nyčė skelbė savo ateizmą: Pats svarbiausias iš pastarųjų metų įvykių – Dievas mirė <.> iš tikrųjų mes, filosofai, ir visi laisvos valios žmonės, jaučiamės tarsi naujos aušros spindulių nutvieksti žinios, kad senasis Dievas mirė; mūsų širdys kupinos dėkingumo, nuostabos, nuojautų ir vilčių. Pagaliau, atrodo, niekas nebeužstoja mums horizonto, tegul jis ir nėra perregimai skaidrus; galų gale mūsų laivai gali išplaukti į jūrą ir pasitikti bet kokį pavojų. 2
Kadangi, pasak Nyčės, Dievas mirė, vadinasi, žmonijai daugiau nebegalėjo pagelbėti dieviškoji išmintis. Antgamtiškiems dalykams Nyčės filosofijoje nebeliko vietos. Tokiu atveju žmonija privalėjo egzistuoti savarankiškai. Kadangi Dievo nebebuvo, tai žmonės buvo priversti patys kurti savo gyvenimą, suteikti jam pavidalą ir kryptį. Nyčė suprato, jog žmonės negali gyventi be vertybių, bet, mirus Dievui, jau nebebuvo jokio kito vertybių šaltinio, jokio kito jų atrankos kriterijaus, kaip tik pati žmonija. Nyčė nebuvo moralės priešas; jam kaip tik labai rūpėjo moralės normos ir kriterijai. Tik, mąstytojo manymu, senosios vertybės prarado galią, o jo misija – vertybių perkainojimas. Atėjus krizei, griūnant senųjų vertybių pasauliui, iškilo nihilizmo fenomenas, bet, pasak A. Mickevičiaus, tai nėra Nyčės išmonė. Tai paties istorinio proceso lemtis, nes Nyčė jau rado Dievą mirusį savo epochos sieloje ( šią mintį plačiau plėtojo A. Kamiu). Taip atsirado svarbiausios jo idėjos: valia galiai, amžinąsis sugrįžimas ir antžmogio idėja. Nyčė save laikė naujuoju Zaratustra ( arba Zoroastras – senasis persų pranašas).

Kaip ir egzistencialistai, N. rašė, jog žmonės ne atranda, o patys kuria vertybes. Kalbėjo apie stabų saulėlydį, apie filosofavimą kūju, kuriuo ir būtų galima nuversti senąsiais ir nukalti naujas vertybes.Valia galiai
Nyčė teigė, jog tik nuo pačių žmonių priklauso, ar jie pajėgs išsiskirti iš beprasmio daiktų pasaulio ir išsiugdyti valią galiai arba valią siekti galios, kas yra pagrindinė Nyčės kūrinių idėja ( ši sąvoka yra visiškai priešinga Šopenhauerio valios gyventi sampratai, kur prieinama iki visiško pasyvumo). Valia viešpatauti – tai gamtos dėsnis. Tai ir žmogaus galios branduolys, siekiantis įsitvirtinti ir dominuoti. Valia viešpatauti padeda žmogui, silpniausiai ir protingiausiai būtybei, tapti pasaulio šeimininku. Nyčės teigimu, gyvenimas yra atviras chaosui, todėl jam reikia suteikti kryptį ir tikslą, taigi gyvenimas ir yra valia siekti galios. Bendriausia prasme, pasak A. Mickevičiaus, valia siekti galios reikštų tai, kas organizuoja ir struktūrina mūsų pasaulio patirtį. Bet tuo pačiu ji yra ir pasaulio geneologinis pradas: visi reiškiniai kyla iš valios siekti galios, jie yra jos apraiškos. Veikale “Valia viešpatauti” (1887- 1888) Nyčė rašė, jog apie valios jėgą jis sprendžia iš to, kiek pasipriešinimo, skausmo ir kančios gali pakelti žmogus, kad įsiviešpatautų.Nyčės antžmogio įvaizdis ir charakterio stilius
Pats N šio termino nesukūrė, jis jį pasiskolino iš literatūros. W. Kaufmanas teigia, jog žodis “antžmogis” sietinas su vokiečių kalbos priešdėliu über reiškiančiu “aukščiau”. Nyčė teigė, kad aukščiausia laisvos valios išraiška – valia galiai, o jos įsikūnijimas – valdžia – aukščiausias “tikro žmogaus” tikslas, todėl valdžia būtinai turi būti sutelkta antžmogio rankose. Ir paskutiniu savo kūrybos laikotarpiu Nyčė tapo antžmogio pranašu. Jis ragino sukurti naują žmonių rasę, kuri išsiveržtų iš krikščioniškosios moralės normų ir kuriai negaliotų įprastos gėrio ir blogio kategorijos. Šios rasės simbolis – antžmogis. “Žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia. <.> O antžmogis – prasmė tai mūsų žemės.” 3 N teigė, jog žmonijos tikslas esąs ne jos pačios, o tik tobuliausių jos atstovų sukūrimas. Tie atstovai – tai filosofai, menininkai ir šventieji. Kartais ši idėja suprantama neteisingai,- ji neturi nieko bendra su rasiniu pranašumu. Tiesiog antžmogis yra įveikęs žmoniškuosius skrupulus, dėl kurių kankinasi kiti. Jis pats kuria savo vertybes ir tvarko savo gyvenimą. Jis nugali savas silpnybes ir nepakenčia kitų neryžtingumo. Tai viltis išlikti žmogui, žemiškojo pasaulio prasmė. Kalbėdamas apie antžmogį, Nyčė pabrėžė, kad jis neturi omeny biologiškai išvestos rasės. Antžmogiškumas apibrėžiamas kaip psichologiškai stipri asmenybė, kaip žmogus individualistas, kuris atmeta bet kokias sustabarėjusias dogmas. Naujoji rasė – tai stiprių individualistinių asmenybių visuomenė. Antžmogiškumas – tai sugebėjimas atsiplėšti nuo vidutinybės, pakilt virš jos, tai nauja žmogiška kokybė. Paprastus žmones Nyčė vadino mėšlu, trąša, kurią reikia tirštai paskleisti, kad išaugtų vienintelė gėlė. Ir tiktai kilnieji, kurie pasižymi valia galiai, pranoks patys save. Antžmogis bus naujo tipo dioniziškasis žmogus, vitališkumo ir begalinės jėgos įsikūnijimas, pasitikintis savimi ir mokantis save valdyti.
A. Šliogeris antžmogį laiko viena beprotiškiausių Nyčės vizijų. Pasak jo, kad klestėtų antžmogis, turi būti paneigta visa, kas nėra jis pats, iš daiktų turi būti atimta teisė į būtį savyje ir sau. Antžmogis – tai naujasis barbaras, valdomas tik vieno troškimo, valios galiai, aukštinantis gyvulišką gyvastingumą. Tai žmogus, pasiglemžęs Dievo teises ir privilegijas. Pasak A. Šliogerio, antžmogis – ne kūrėjas, o momumentalizuotas vartotojas; valia viešpatauti yra ne valia kurti, o valia griauti ir vartoti, vartoti maksimaliai intensyviai. Todėl ir amžinojo sugrįžimo vaizdinys ontologiškai yra ne kas kita, kaip mitologiškai transformuotas amžinojo vartojimo “idealas”. Ir štai Šliogerio samprotavimai persikelia į mūsų pasaulį. Jis rašo, kad čia Nyčė iš tikrųjų atspėjo ir numatė nūdienos ontologinę situaciją: Nyčės idealai beveik idealiai sutampa su naujojo barbaro, vartojimo monstro, “visuotinės gerovės” imperijos piliečio siekiais.
Tačiau ši kritika nėra iki galo teisinga, juk “mirus dievui” ir dingus tvirtam moraliniam pagrindui žmogui lieka tik jis pats, kaip gėrio nešėjas ir kažko naujo kūrėjas, o ne griovėjas. N darbe Zaratrusta antžmogį palygina su žaibu, tvykstelėjusį iš juodo debesies, “kurs žmogumi vadinasi”. Žmogus iš prigimties nėra nei stiprus, nei silpnas, nei tobulas. Tai ką jis laiko savo siela tėra “skurdas, purvas, malonumas menkas”. Tačiau prigimtas tėra duotybė iš kurios galime save sukurti. Kiekvienas gali tapti tuo, kuo potencialiai gali, jei pasiryš, jei rizikuos. Kelias tampant kažkuo yra pavojingas, reikalauja drąsos, dvasios laisvės, sielos pilnatvės, mokėjimo atsisakyti savęs. Antžmogis čia kaip tikslas, idealas. Ir iš tiesų žmogui buvo pats laikas išsilaisvinti iš visuomenės normų gniaužtų. Teiginys, jog žmogus kuria pats save, savo jėgomis atmetė amžių senumo taisyklę, kuri teigia, jog žmogus priklausomas nuo aplinkybių ir jo gyvenimas nulemtas nuo gimimo.
N siūlo “vertybių pervertinimo” taisyklę, kurti save iš naujo: atsisakyti moralinių klišių. Etinius kriterijus jis pakeičia estetiniais. Siūlo atsisakyti “Tu privalai”, o te.igti “ Aš noriu”. Tik išsilaisvinusi dvasia gali pareikšti savo valią. Tačiau jos nesuabsoliutina, jis teigia, jog tik išsilaisvinęs ir pajutęs galią valdyti individas gali kurti. Toks žmogus – tai dvasios aristokratas.
Valiai galiai iš esmės yra kūrybos jėga. Galingi žmonės – tai kūrėjai, nepaklūstantys įprastoms taisyklėms ir kuriantys savo gyvenimą. “Mes norime būti savo gyvenimo poetai, ir pirmiausiai smulkmenose bei kasdienybėje” (F. Nyčė).Išvados
Šio referato tikslas buvo apžvelgti pagrindines etines F. Nyčės idėjas: gyvenimo teigimą, Dievo mirtį, kuri sudarė visas prielaidas ir galimybes “gimti” antžmogiui, valią galiai ir amžinąjį grįžimą. Taip pat savo darbe paminėjau ne tik mąstytojo iškeltas idėjas, bet ir darbus, kuriuose jos atsiskleidė, trumpai apžvelgiau idėjų raidą, kurios persipina, susijungia, tampa neatskiriamos. Įspūdį daro F. Nyčės ambicijos būti pasaulio ir, visų pirma, savo gyvenimo valdovu. Galėčiau teigti, jog jo filosofija, požiūris į etika buvo dar viena to meto revoliucija, kuri kaip ir kitos šokiravo senąjį pasaulį. Jis pirmasis genijus, kuris atmetė dievą, moralę ir susikoncentravo į paties individo galią ir valią būti moralumo ir gal net dieviškumo šaltiniu, būti naujo pasaulio kūrėju.Literatūros sąrašas
1. Nietzche F. Linksmasis mokslas. V., 1995
2. Nietzche F. Rinktiniai raštai. V., 1991
3. A. Mickevičius /Ką norėjo pasakyti Friedricho Nietzche’s Zaratustra?/ Štai taip Zaratustra kalbėjo. V., 2002
4. A. Šliogeris / Frydricho Nyčės antifilosofija/ Frydrichas Nyčė Rinktiniai raštai. V., 1991
5. Filosofijos atlasas. V., 2000, p. 176- 179
1. J. Baranova, etika: filosofija kaip praktika, V., 2002, p. 262
6. http://lt.wikipedia.org/wiki/Category:Filosofai
7. http://perkunas.vtu.lt/filosofija/

Leave a Comment