Feodalizmo epochos architektūra

FEODALIZMO EPOCHOS ARCHITEKTURA

GOTIKA

ĮVADAS. Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą), architektūros ir dailės stilius. Pakeitė romaninį stilių. Susiformavo XII a. II pusėje Prancūzijoje ir plito iki XVI a. daugelis Europos šalių. Kūriniai reiškė feodalinės visuomenės ir katalikų bažnyčios ideologiją, tarnavo kulto, feodalų ir turtingųjų miestiečių reikalams.

Mene labiausiai kultivuota architektūra. Pastatyta radialinio ir stačiakampio plano miestų su siauromis, vingiuotomis arba tiesiomis gatvėmis ir centrinėmis keturkampėmis ar trikampėmis aikštėmis, jungiančiomis į ansamblį svarbiausius pastatus:katedrą, rotušę, cechų, pirklių namus, prekybos hales. Gotikiniai gyvenamieji namai stovėjo gaalu (Š.Europoje) arba šonu (P.Europoje) į gatvę, buvo dažniausiai 2-3 aukštų, turėjo siaurus fasadus, aukštus, grakščius frontonus. Miestus juosė mūro sienos su gynybiniais bokštais ir vartais.Kompozicinis miesto centras buvo svarbiausia bažnyčia (dažnai katedra), buvusi ir miesto visuomenės gyvenimo centru.Dominuojantis gotikinis bažnyčios tipas – aukšta, erdvi bazilikinė, vėliau halinė 3-5 navų katedra su transeptu ir plačiu choru, sudarytu iš presbiterijos, ją juosiančio šoninių navų sujungimo ir apsidolių vainiko. Fasadas dažniausiai 2 tarpsnių su keturkampiais ažūriniais bokštais. Pirmajame fasado tarpsnyje buvo smailiaarkiai, į vidų siaurėjantys portalai, antrajame – langai, kuurių centrinis dažniausiai buvo apvalus ( vad. gotik. rožė ). Fasadą puošė ažūriniai pinakliai (fialai) su fleronais, vimpergos, skulptūrinis dekoras (statulos, reljefai, ornamentai). Interjerams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, dinamiškos piliorių, puskolonių, triforijų ir skliauto nerviūrų linijos. Pastatų konstrukcinis pagrindas – karkasas, sudarytas iš vi

ienodais tarpais išdėstytų piliorių, remiančių briaunotą kryžminį nerviūrinį skliautą, kontroforsai ir arkbutanai skliautų ir sienų skėtimo jėgoms atremti, konstruktyvinės smailios arkos.Dominuojanti statybinė medžiaga – akmuo, Europos šalies srityse – plytos.

Dailė buvo skirta dažniausiai architektūros puošybai. Kūriniai dažniausiai biblinės tematikos, kai kuriuose jų buvo realistinių buitinių scenų, satyros, gotesko elementų. Svarbiausioji dailės šaka buvo skulptūra. Kulto pastatų fasadai ir interjerai buvo puošiami statulomis, antkapinėmis plokštėmis ir reljefais, vitražais. Gotikinės skulptūrų grupės, reljefai išraiškingi, dinamiški, žmonių figūros ištęstos, veidai psichologiški. Vitražams būdinga stilizuotas siluetinis piešinys, ryškios kontrastingos spalvos.

Skiriami 3 raidos laikotarpiai: ankstyvoji (XII a. II pusė – XIIIa.pr. ), brandžioji (XIII a. vid. – XIV a.) ir vėlyvoji ( XIV a. pab. – XVI a.pr.).
ANKSTYVOSIOS – architektūroje pynėsi romaninio stiliaus bruožai su besiformuojančias gotikiniais (gotikinės konstrukcijos išsirutuliojo iš romaninių bazilikinių koonstrukcijų). Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros, bei skulptūrų detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai.

Prancūzijoje – Sen Deni vienuolyno bazilika (XII a.), Lano, Šartro katedros, Paryžiaus katedra (visos XII – XIII a.), Vokietijoje – Magdeburgo katedra ( XIII a.pr.); Anglijoje – Solsberio katedra (XIII a.).

BRANDŽIOSIOS gotikos laikotarpiu pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, sienose įrengiamos de

ekoratyvinės nišos, kontraforsų ir bokštų viršūnės baigiamos pinakliais. Fasaduose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Skulptūrų tematika įvairesnė, žmogaus psichologinė išraiška gilesnė. Sukurta daug knygų miniatiūrų, atsirado molbertinės tapybos kūrinių.

Prancūzijoje buvo pastatyta sudėtingos kompozicijos, turtingo skulptoriaus dekoro kulto pastatų (Būržo šv. Stepono, XII – XIII a., Amjeno Dievo motinos ,XIII – XV a., Reimso, XIII – XIV a., Strazburo XII – XV a., katedros; Šventoji koplyčia Paryžiuje XIII a.), pilių, sukurta išraiškingų skulptūrų (Reimso ir Amjeno Dievo motinos katedrų portalai), vitražų (Šventosios koplyčios, Būržo šv. Stepono, Strazbūro katedros), miniatiūrų (“Blankos Kastilietės psalmynas”, “Šventojo Liudviko psalmynas”, abu XIII a.).

XIII – XIV a. gotikinė architektūra ir dailė plito daugelyje Europos šalių, įgydama savitų vietinių bruožų. Vokietijoje gotika suklestėjo XIII a. viduryje. Kulto pastatams būdinga aukšti fasadų bokštai, architektūra ir skulptūra dekorus. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų(Liūbeko,XIII – XIV a., Branšveigo, Štalzundo, XIII – XV a., rotušės; pilys, miesto vartai). Skulptūromis buvo puošiami bažnyčių interjerai. Originalūs Vokietijos gotikiniai taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai (relikvijoriai, taurės, kilimai, baldai ).

Anglijoje buvo statomos ilgos lot. kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Ekseterio, XII – XIV a.,Velso, Linkolno, XIII – XIV a.). Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasede ir virš transepto. Jų fasadai puošiami smailiaarkių nišų juostomis.

Savita Italijos gotika XIII a.
. pab. – XIV a. plito daugiausia jos šiaurėje(Lomdardijoje, Venecijoje, Toskanoje). Italijos kulto architektūroje romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikiniais elementais.

XIVa. gotika suklestėjo Čekijoje ir Slovakijoje. Architektūrai būdinga monumentalios formos, aukšti bokštai, įvairios dekoras; dailei – ekspresyvi tapyba. Skulptūrose greta stilizuotų gotikinių formų atsirado rialių elementų ( madonų statulos, šv. Vito katedros Prahoje skulptūros).

Reikšmingų brandžiosios gotikos paminklų išliko Ispanijoje (Leono, Sevelijos katedros), Vengrijoje (šv. Mykolo bažnyčia Šopronia, Višegrado pilis, XIII – XV a., Torūnės, Gdansko rotušės; Marenburgo pilis, XIV – XV a.), Latvijoje ( Rygos katedra, Cėsių pilis XIII – XV a.), Estijoje (Talino rotušė, šv. Olavo bažnyčia).

VĖLYVOSIOS gotikos architektūroje atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios , koplyčios, rotušės ir t.t. Vėlyvoji vadinama (liepsnojanti) gotika labiausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (šv.Maklu Ruane,XV a.), rotušių (Sen Kantene, XIV – XVIa.), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone, XIV a. pab.).Nutapyta freskų, miniatiūrų. Vokietijoje buvo statomos halinės bažnyčios (šv. Onos bažnyčia Anaberg Buchholce, XV – XVI a.), pilys rūmai, suklestėjo altorių ir antkapių skulptūra.Anglijoje plito vadinamas perpendikuliarinis stilius, neturintis analogijų kitose šalyse. Jo pastatams būdinga smulkus sienų ir langų vertikalų ritmas, sudėtingi nerviūrų raštai. Dailėje dominavo knygų miniatiūros, medžio ir alebrasto drožiniai, audiniai, siuviniai.

LIETUVOJE – gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gy

yv. namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių didžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV – XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis.

Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.
GOTIKINĖ ARKA – svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todėl skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazė ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją.

Tačiau gotikos architektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visiškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai.

GOTIKINĖS ARCHITEKTŪROS PASLAPTIS. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai.
XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta – buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdyti, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiems pribėgą nuo blogio antpuolių. Naujosios katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdėję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontempliaciją panirę tikintieji pasijusdavo tarytum priartėję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių.

IŠVADOS. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Prancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąlygojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiem atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda trokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintinam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos.
Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai.

Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tikriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų.

RENESANSO STILIAUS ARCHITEKTŪRA

Įvadas

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.
Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kai kuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.
Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį: didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesanso kultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai, vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškus ginklus, komplektavo bibliotekas.
Renesanso stiliaus pamoka Lietuvoje buvo italų renesansas, įgijęs manierizmo tendenciją tačiau Lietuvos renesansas turėjo ir daug unikalių, savitų bruožų, jam būdinga savo krašto tikrovės matymas ir perteikimas.
Dažniausiai didikų pilis, rezidentinius rūmus projektuodavo vietiniai arba iš kitur atvykę architektai. Iš užsienio didikai kviesdavosi architektus dar ir tam, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš lenkų feodalus.
Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių konstrukcijų formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų – gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiu statytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų.

Gynybinės rezidentinės pilys

Tai buvo privačios feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui – rezidentavimui ir gynybai, nes Krymo totorių puldinėjimai, karai su Švedija bei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą Dažnai, šalia pilies buvo kuriami sodai – parkai, tapę neatsiejama architektūros ansamblio dalimi.
Ankstyvesnių laikotarpiu statytoms pilims būdingi uždari kiemai, įvairūs gynybiniai įtvirtinimai, vėlesnės jau atviro tipo, iš gynybinių įtvirtinimų likę tik bokštai. Pastarosios vis labiau panašėjo į rūmus. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmojo tipo pilių buvo Vilniaus žemutinė pilis, kurioje rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Žygimanto senojo iniciatyva 1520 – 1530 metais pastatyta pagal renesanso stilių.
Rūmus sudarė keli korpusai, supę uždarą kiemą. Kiekviename aukšte buvo vis skirtingo dydžio renesansiniai langai su nevienodais apvadais. Fasadai buvo lygūs, be įmantresnių puošybinių elementų, bet sienas užbaigė puošnus atikas. Priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis skaidė keturkampiai bokštai su šaudymo angomis. Nesimetriškai išdėstytos durų ir vartų angos gausiai papuoštos orderiniais elementais. Sprendžiant pagal Smuglevičiaus akvarelę, šiaurinis korpusas buvo dviejų aukštų, irgi su atiku. Rezidentiniai kunigaikščių rūmai buvo vieni pirmųjų ir svarbiausių renesanso architektūros statinių LDK. Labai gaila, bet 1655 m. gaisras padarė rūmams labai daug žalos, po to jie palaipsniui sunyko ir XIX a. pirmaisiais metais buvo nugriauti, dabar išlikusi tik rytinio korpuso dalis.
Šitame architektūriniame ansamblyje, į rytus nuo kunigaikščio rūmų stovėjo turtingų renesanso stiliaus formų Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia. Žygimantas Augustas perstatė ją iš senesnės, gotikinės Šv. Onos bažnyčios. Manoma, kad ją kūrė italų architektas D. Činis, tačiau po Žygimanto Augusto mirties ji likusi neužbaigta. Tai buvo vienanavė, su pus apskritu pagrindiniu fasadu bažnyčia, dengta nerviūriniu skliautu. 1666 m. Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia nugriauta ir dabar tik likę pamatai liudija apie originalų renesansinį bažnyčios planą.
Dar vienas aukšto inžinerinio lygio ir savitas architektūros statinys – Biržų pilis, pastatyta 1586 – 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva. Pilis užėmė 9 ha. plotą o stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas. Rezidentiniai rūmai buvo 3-jų aukštų, o galinius fasadus puošė frontonų dekoratyviniai stulpeliai ar bokštai.
Pilis 2 kartus buvo nuniokota švedų, po ko jos atstatymo projektą parengė architektas Teofilis Spiriofekis. Įrengti tikslių geometrinių formų pylimai ir gynybiniai grioviai. Rūmai, arsenalas, arklidės ir kiti pastatai buvo vėlyvojo renesanso stiliaus, kai kurios architektūrinės dalys pasižymėjo manieristiniu puošnumu. Pietinio rūmų fasado sienai gyvumo teikė įvairios renesansinės detalės: kampų rustika, vis kitokios formos langai bei karnizai.
XVI pab. -XVII pr. pradėtos statyti rezidentinės pilys pagal naujus statybos principus. Dužiausiai tokios pilys sustiprintos tik gynybiniais bokštais turi uždarus kiemus.
Turbūt pirmas tokią pilį XVII am. Pradžioje pasistatydino Benediktas Sapiega Alšėnuose. Erdvų stačiakampį kiemą juosė dviejų aukštų rūmų korpusai. Korpusų fasadai lygūs, monumentalūs, vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Mūras – mišrios plytų ir akmenų konstrukcijos, rištas kalkių skiediniu. Perdangos, kaip ir būdinga renesansui – sklaitinės, sienos dekoruotos stiuko lipdiniais. Horizontalių korpusų ir vertikalių bokštų tūrių kompozicija komplekso siluetui teikė dinamikos ir plastiškumo. Deja, bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais, buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo. Alšėnų pilis artima kitų LDK pilių architektūrai, bet turėjo ir savitų bruožų, kurie buvo būdingi Niderlandų renesansui, ypač dekoratyvinėse formose ir puošyboje.
Jurbarko rajone, Nemuno žemupyje, raiškiai į kraštovaizdį įsijungusi stovi Raudonės pilis. Pastatyta XVI amžiuje turtingo feodalo Krišpino Kiršenšteino iniciatyva. Iš pradžių buvo pastatyti tik du korpusai, kurie su aptvarinėmis sienomis formavo uždarą kiemą. Amžiaus pabaigoje buvo pristatytas renesansinis korpusas ir bokštas, kurį užbaigė karnizai ir kūginis stogas. Taip XVI – XVII a. riboje buvo sukurtas monumentalus renesansinis ansamblis.
Korpuse ir bokštuose buvo daug įvairių formų šaudymo angų. Interjeras buvo turtingai dekoruotas taikomosios dailės dirbiniais. Pirmo aukšto salę dengė cilindrinis skliautas. Aplink rūmus 25 ha. plote plytėjo parkas prisodintas įvairios augalijos.
Nepaisant to, kad XVIII a. vakarinė siena su vartų statiniu buvo nugriauta, pilis išliko kaip vienas ryškiausių renesanso architektūros pavyzdžių.
Renesanso formų išliko ir monumentalioje Panemunės (Gelgaudų) pilyje, pradėtoje statyti 1604 m. ant dešiniojo Nemuno kranto. Manoma. Kad ją statęs architektas P. Nonchartas. Trapecijos plano kiemą supo trys korpusai bei gynybinė siena su šaudymo galerijomis. Korpusų fasadai tinkuoti pilku tinku, karnizai ir langų kraštai baltinti. Langai dideli, renesansiniai, su metalinėmis grotelėmis. Svarbiausi pilies architektūriniai akcentai – du keturaukščiai cilindriniai bokštai. Skirtingų spalvų horizontalios juostos dalino juos į tarpsnius. Kiemo fasadų vaizdą įvairino asimetriškai įkomponuotos durų ir langų arkos. Rūmus supo peizažinis parkas ir penki kastiniai tvenkiniai.
Vėlesnės rekonstrukcijos keitė pilies struktūrą bet ji iki šiol liko vienu įspūdingiausiu rezidencinių pilių pavyzdžiu.

Rūmai

Nuo XVII a. vidurio didikai ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius namus. Paprastai tai nedideli, dviaukščiai, stačiakampio plano rūmai su bokštais kampuose, kurie neturėjo jokios strateginės reikšmės. Tokų rūmų planas, kuris turėjo bendrų bruožų su Niderlandų, Flandrijos lakoniško plano rūmais. Lietuvis rūmų su kampiniais bokštais statybos tradicijai priklauso Gaidžiūniškių rūmai, sumūrinti 1610 — 1612 m. Vilniaus karališkojo dvaro architekto Petro Nonharto iniciatyva.
Rūmai stačiakampiai, su keturiais kampiniais cilindriniais bokštais. Planas labai nesudėtingas, dalį patalpų dengia cilindriniai skliautai su liunetėmis. Langai stačiakampiai, bokštų- nedideli arkiniai. Lygius fasadus vainikuoja kuklus karnizas. Pagrindinio fasado centre – renesansinis portalas. Pastato pobūdis, sprendžiant pagal cilindrinius bokštus ir šaudymo angomis su 1,6 m. storio sienas, aiškiai gynybinis. Beveik tuo pat metu statyti ir Siesikų rūmai, esantys Ukmergės rajone, pietiniame Siesikų ežero krante. Iš keturių bokštų teliko du. Originalus šiaurės rytų cilindrinis bokštas su pusapskričiu arkų langais. Du jo tarpsnius užbaigia plačios frizinės juostos, o visą bokštą vainikuoja karnizas, bendras su pastatu. Rūmų fasadai beveik be jokių dekoratyvinių puošmenų, lygūs, juos skaido taisyklingai išdėstytų langų eilės.
Savo monumentaliu tūriu Siesikų rūmai darniai įsiterpia į lygumų kraštovaizdį. Kitokios architektūrinės išraiškos yra Raudondvario rūmai, statyti Jono Dzevaltausko prieš 1615 m. ant dešiniojo Nevėžio kranto. Ansamblį sudarė Didieji ir Mažieji rūmai. Renesanso architektūros formas geriausiai atspindi Didieji rūmai. Lygiose rūmų fasado plokštumose ritmiškai išdėstyti langai ir durys. Frizas ir kelių juostų karnizas vainikuoja sienas. Renesansui būdingas pusiau apskritas velenėlis skiria frizą nuo sienų plokštumos. Cilindrinis bokštas, dengtas kūginiu stogu, rūmų siluete kaip vertikali dominantė, bet vargu ar jis turėjo kokią nors gynybinę reikšmę.
Svarbiausios renesansinių pilių ir rūmų ypatybės – didingumas ir meninis saikas, darni jungtis su aplinka, architektūros formų įvairumas.

Gyvenamieji namai

Nepakeistų namų, statytų renesanso laikotarpiu, išliko mažai. Dažniausiai tai buvo nesudėtingo plano, dviaukščiai namai, nors planai ir forma priklausė nuo savininko turtingumo, namo paskirties, vietos. Renesansinė apdaila buvo saikinga, puošniausi fasadai išeidavo į gatvę. Nuo XVI a.vidurio fasadai tinkuojami, plokštumos skaidomos vertikaliais piliastrais, sienos juosiamos frizais bei karnizais. Kai kurie namai puošti atikais su piliastromis, bet dažniausiai dengti stačiašlaičiais stogais.
Pagal plano schemą bei konfigūraciją namai gali būti skirstomi į stačiakampius, kampinius, namus su pusiau uždarais kiemais ir namus su uždarais kiemais.
Renesansui būdingas stačiakampio plano namas išliko Kaune, Vilniaus g. 20. Grynai renesansinių formų yra antrasis aukštas ir frontonas, nes rūšys ir pirmasis aukštas statyti kiek anksčiau, todėl jų architektūra gotinė.
Aukštai atskirti reljefine juosta, fasadą užbaigia skydas, kurio abiejose pusėse yra ketvirtadalio apskritimo sparnai. Pagrindiniame fasade simetriškai išsidėstę stačiakampiai langai, o rytiniame fasade visai nesilaikyta simetrijos, langai išdėstyti laisvai.
Namo pagrindinis akcentas – renesansinis 1,5 plytos storio frontonas, dekoruotas piliastrais ir arkinėmis nišomis, kas to laiko statybose buvo nauja, tačiau šios renesansinės formos santūriam frontonui teikė grakštumo.
Kampinio namo namai buvo statomi taip, kad ilgasis korpusas būtų šonu į kiemą o trumpesnieji – šonu į aikštę ar gatvę. Fasadai, išeinantys į gatves, turėjo frontonus arba aukštus atikus, kurių pasitaiko labai originalių.
Tokio plano yra namas Vilniuje Didžiojoje g. 4, statytas XV a., o rekonstruotas – XVI a. iš aplinkinių namų išsiskiria monumentaliu tūriu ir originalia atikine siena. Po XVI a. rekonstrukcijos pagrindinio fasado kompozicija įgijo itališkojo renesanso formas. Pirmuose dviejuose aukštuose išsiskiria dvi eilės aukštų langų, bet nėra jokių karnizų ar skaidymų. Tik virš antrojo aukšto – tiesus karnizas, ant kurio ir užstatyta aukšta atikinė siena. Jos plokštumą skaido arkutėmis sujungti siauri piliastrai.
Namas Kauno Rotušės a. 10 statytas greičiausiai XVI a. XVII a. pirmojoje pusėje rekonstruotas ir gerokai praplėstas. Pristatytas naujas korpusas, po juo įrengtas 2 dalių korpusas. XVII – XVIII a. priklausė Zabielų šeimai.
Rekonstruotas 1961 – 64 m. pagal D. Zareckienės projektą atkuriant renesansinį pagrindinį fasadą kurį dailina tamsiai pilkas tinkas su smulkios anglies ir pelenų priemaišomis. Ryškūs balto tinko langų apvadai skaido fasadą kurį vainikuoja platus frizas ir stambus karnizas. Fasadas aiškiai renesansinis, asimetriškas. Pirmojo aukšto langai maži, užtai antrojo – daug didesni, beveik stačiakampiai.
Namai su pusiau uždarais kiemais buvo statomi lygiagrečiai, netoli vienas nuo kito, galais į gatves arba aikštes. Renesansinius frontonus dažniausiai turėjo namų galai į gatves. Tokiu gyvenamųjų namų yra išlikusių Vilniuje ir Kaune.
Namas Vilniaus m. Didžioje g. 3 statytas XVII a. pradžioje. Fasadų sienos lygios, langai be pavadų. Kiemo įvažiavimas dengtas cilindriniu skliautu, kurį dekoruoja gipsiniai lipdiniai. Stačiakampiai langai išdėstyti ritmiškai, o pagrindinio fasado simetrijos ašį pabrėžia renesansinis įvažiavimo portalas.
Namas Kauno m. V. Kuzmos g. 71. Svarbiausias šio namo akcentas yra puošnus vėlyvojo renesanso formų frontonas, užimantis beveik pusę fasado aukščio. Horizontalios juostos jį skiria į tris nelygius tarpsnius. Visą kompoziciją užbaigia pusapskritė arka. Iš šonų tarpsnius remia karnizai, ant kurių yra degto molio dekoratyvių pumpurų liekanos.
Toks frontonas tėra vienintelis Lietuvoje, jis atspindi Nyderlandų vėlyvojo renesanso architektūros ypatybes.
Namai su uždarais kiemais pasitaiko tik Vilniuje. Tokie namai statyti ne iš karto, todėl stiliaus atžvilgiu nėra vieningi. Juose pasitaiko nemažai gotikos elementų, lakoniškų, renesansinių formų. Namas Vilniaus m. Sorbio g. 32 statytas XVII a. pradžioje. Nedidelį uždarą kiemą supa dviaukščiai korpusai. Planas gana paprastas: patalpos išdėstytos viena eile, dengtos cilindriniais skliautais su liunetėmis. Kiemo architektūros formos santūrios, lakoniškos, proporcijos sunkios, būdingos Vilniaus renesansui.

Kulto pastatai

Pirmieji renesanso stiliaus kultiniai pastatai pastatyti XVI a. pirmojoje pusėje, nors dar dažnai jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija panaši [gotikos. Vėliau pereita prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sistemos, plinta renesansiški karnizai, sandrikai, langų apvadai. Tinkuojamos sienų plokštumos tinkas teikė savotiško dekoratyvumo. Skliautai puošiami renesansui būdingomis geometrinio rašto dekoratyvinėmis tinko brautomis. Renesansiniam laikotarpiui būdinga ir nedidelės parapinės bažnyčios, ir sudėtingi vienuolynų ansambliai.
Atsižvelgiant į kulto pastatų plano ir erdvės struktūrą jie skirstomi į tris tipologines grupes.
Viena jų – stačiakampiai vienanariai kulto pastatai, kurių planas paprastas ir dažnai tokios bažnyčios turi bokštą ar net kelis.
Geriausiai iki šios išlikęs toks pastatas – Pašušvio bažnyčia. Pastatyta Šušvės ir Žadikės upių santakos pakrantėje Pašušvio valdytoji M. Šimkevičiaus iniciatyva 1553 m.
Pagrindiniame fasade simetriškai išdėstyti keturi piliastrai, virš kurių eina karnizas. Vidaus erdvę dengė cilindriniai skliautai su liunetėmis. Vertikalią centrinę fasado ašį pabrėžia du piliastrai, tarp kurių įterptos durys. Piliastrai taip pat skaido ir sienų plokštumas. Meninės šios bažnyčios formos itin gražios, nors ir ji religinių kovų metu buvo naudojama ir gynybai. Kitų tokios paskirties bažnyčių formos lakoniškesnės, paprastesnės.
Tokio tipo yra ir Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia, pastatyta Leono Sapiegos iniciatyva 1627 m. Bažnyčia kartu su Bernardinų vienuolynu ir varpine sudaro raiškų ansamblį, turintį ne tik renesanso, bet ir gotikos bruožų.
Stačiakampės bažnyčios vakarų fasadas plastiškas, arkiniai langai, nišos ir piliastrai jame yra dominuojantys elementai. Viršuje kyla aukštas frontonas, kurio apatiniame tarpsnyje išdėstytas arkines nišas puošė freskos, o patį frontoną užbaigia pus apskritinis sandrikas, o šonus remia dvi paprastos voliutos.
Šiaurinį tinkuotą fasadą baigia platus renesansinis karnizas. Šiauriniame fasade ryškus gotikos architektūros poveikis.
Bažnyčios vidinė erdvė dengta cilindriniu skliautu su liunetėmis, kurį remia keturios poros piliastrų. Dekoratyvinės tinko nerviūros sudaro geometrinį žvaigždžių ir rozečių ornamentą
Prie galinės sienos stovi vienintelis Lietuvoje išlikęs renesansinis įvairiaspalvio marmuro ir alebastro altorius. Jis yra plokščias, aukštas, trijų tarpsnių, kuriuos skaido dorėninės ir korintinės kolonos. Visą altoriaus architektūrinę kompoziciją įprasmina skulptūra.
Šv. Mykolo bažnyčia yra vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus renesanso architektūros pavyzdžių, kuris turi nemažai bendrų bruožų su XVII a. I pusės Liublino renesanso. Kėdainių Evangelikų Reformatų bažnyčia pradėta statyti 1637 m. Kristupo Radvilos, o užbaigta jo sūnaus Jonušo 1653 m. Tai stačiakampio plano, vienenevė bažnyčia su keturiais nedideliais bokšteliais kampuose. Masyvūs piliastrai skiria gilias nišas, kurios skaido fasadus. Tarp piliastrų – aukšti langai arba arkinės nišos. Pagrindinį fasadą piliastrai suskaido į tris dalis su trimis įėjimais. Segmentinis sandrikas, paremtas piliastrais, vainikuoja centrinio įėjimo portalą Kitų įėjimų portalai su trikampiais sandrikais ir apvadais. Dekoratyvios tinko nerviūros skirsto lubas į aštuonkampius, apskritimus ir trikampius. Renesansinių formų ąžuolinė sakykla buvo ornamentuota sudėtingais drožiniais. Bažnyčia darniai įsiterpia į miesto centro bendrą vaizdą
Videniškių bažnyčia ir vienuolyno pastatų ansamblis pastatytas 1618 m. feodalo M. Giedraičio iniciatyva. Pagrindiniame fasade kyla svarbus šio ansamblio akcentas – bokštas, abipus kurio išsidėstę vėlesni pastatai. Bokšto aukštis – 33 metrai, jis nesuskirstytas į jokius tarpsnius, tik du piliastrai paryškina priekinį fasadą. Bokšto tūris derinasi su visu bažnyčios tūriu. Navos ir presbiterijos išorines sienas skaido piliastrai, kuriuos jungia bendras vainikuojantis karnizas.
Navos ir presbiterijos dengia cilindriniai skliautai su liunetėmis, puošti smulkiomis dekoratyvinėmis tinko nerviūromis. Altoriuose yra vertingų renesansinių paveikslų.
Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia statyta 1600 – 1612 m. pagal kunigo S. Visockio iniciatyvą Tai vienanavis lotyniško kryžiaus plano pastatas. Pagrindiniame fasade stovėjo apvalus bokštas, abipus kurio kurio glaudžiai du siauresni bokštai su stačiakampėmis šaudymo angomis. Fasadus skaido poriniai piliastrai, tarp kurių – stačiakampės nišos su pusiau apskritu viršum ir apačia. Vidaus erdvę dengia kryžmintai skliautai.
Antra kulto pastatų tipologinė grupė yra stačiakampiai trinaviai haliniai kulto pastatai su gana įvairiais tūriu, erdve ir plotu. Planą sudaro trys nevienodo pločio navos, presbiterija ir zakristija. Išorinės formos lakoniškos. Renesanso meninės savybės neretai susipynusios su gotikos reliktais. Didžioji dalis šių pastatų buvo daugiau ar mažiau rekonstruota.
Vienas žymiausių šios grupės pastatų yra Vilniau katedra, kuri žymesnių renesansinių bruožų įgijo po 1530 m. gaisro atliktos rekonstrukcijos, užsitęsusios iki 1557 m.
Iš XVI a. perstatytų koplyčių didumu išsiskiria Karališkoji koplyčia su stiuko lipdiniais dekoruotu kupolu. Vienų plokštumas skaido piliastrai, tarp kurių įterptos arkinės nišos. Minėtieji bruožai leidžia Karališkąją koplyčia priskirti renesanso stiliaus.
Dar vienas trinavis nalinis kulto pastatas – Rykantų bažnyčia.renesansą atspindi įspūdingas frontonas, susidedantis iš dviejų tarpsnių: apatinio horizontalaus ir viršutinio trikampio. Apatinį ir viršutinį tarpsnius skaido piliastrai bei gilios arkinės nišos. Tokia sudėtinga frontono kompozicija – unikalus reiškinys. Vertikalią fasado kompozicijos ašį pabrėžia pagrindinės durys, kvadratinė niša virš jų ir arkinis langas. Trinavę vidaus erdvę skaido dvi poros aštuoniakampių kolonų, o freskomis bažnyčią 1668 m. dekoravo Jonas Jonavičius. Veliuonos bažnyčią statydino LDK kancleris A. S. Radvila. Lėšos statyboms buvo surinktos iš miestiečių ir apylinkės dvarų baudžiauninkų.
Renesansą bažnyčioje žymi piliastrų ritmas, dekoratyvios skliauto nerviūros bei rami ir harmoninga fasadų kompozicija. Raudonomis stiegėmis dengtas stogas kontrastavo su baltomis sienomis. Sienas dalija piliastrai, o centrinės navos ir presbiterijos skliautą puošia žvaigždžių rašto tinko nerviūros. Bažnyčia iš tolo matosi Nemuno klonio panoramoje.
XVII a. I-oje pusėje pastatytas Kauno ŠV. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno pastatų ansamblis. Šiaurės vakariniame Rotušės aikštės kampe išsidėsčiusi ansamblį tveria aklinos mūro sienos. Vienuolynas pradėtas kurtis dar XVI a. pabaigoje sklype, kuris buvo užstatytas miestiečių namais, vienuolyno teritorija apėmė du gyvenamuosius kvartalus, o 1621 m. panaikinta juos skyrusi gatvė. Po 1624 metų gaisro, kuris labai nusiaubė vienuolyną jo teritorija buvo perplanuota: pastatyta ŠV. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas, nugriautos buvusių gotikinių namų liekanos, užtat gerai išliko pagrindiniai renesanso epochos statiniai. Šv. Trejybės bažnyčia stovi pietiniame ansamblio krašte, iš visos aplinkos išsiskirdama stamboku savo tūriu. Pastatyta gaisro (1624 – 1634 m.) nuniokotų mūrinių gyvenamųjų namų vietoje. Bažnyčios pastate ryškūs vėlyvojo renesanso stiliaus bruožai. Sienos tinkuotos, sumūrytos iš plytų. Trinavio halinio tūrio pastatas -stačiakampis, su siauresne ir žemesne presbiterija. Platūs piliastarai, tarp kurių išsidėstę smailiaarkiai langai, skaido fasadus. Vakarų fasade padarytos renesansinės nišos skulptūroms. Sienų fonas gana šviesus, jame ryškiai išsiskiria pilki elementai. Vidaus erdvę dengia kryžminiai ir cilindriniai skliautai.
Vienuolyno centriniai rūmai yra vienas vertingiausių renesanso epochos pastatų. Jų architektūroje ryški Niderlandų manierizmo įtaka. Rūmai išsidėstę ansamblio centre, lygiagrečiai su bažnyčia. Pastatyti prieš 1634 m. A. Masalskio lėšomis. Sienos mūrytos iš plytų, tinkuotos, pamatai – akmenų ir plytų.
Vėlyvojo renesanso formų fasadus skaido nišos ir langai su tiesiais sandrikais. Frontone sutelkta daug puošybos elementų. Pačioje kompozicijoje dominuoja horizontalios linijos. Karnizai skiria frontoną į tris tarpsnius, kurių pakraščiais vinguriuoja voliutos, o frontono viršūnėje esantį sandriką puošia triguba kalto metalo šalelė.
Trečioji kulto pastatų grupė yra kryžminiai vienanaviai ir trinaviai pastatai, kurių įvairesni tūriai ir interjero erdvė, sudėtingesnė kompozicija, simetriškas arba asimetriškas planas. Tokia yra Vilniaus ŠV. Stepono bažnyčia, kuri pastatydinta 1600 – 1612 m. kunigo S. Visockio iniciatyva. Jauki interjero erdvė dengta kryžminiu skliautu. Fasadai tinkuoti pilku tinku su pelenų priemaišomis, vėliau pertinkuoti baltai. Fasadus skaido poriniai piliastrai, o tarp jų įsiterpusios nišos bei segmentiniai langai su apvadais.
Tai originalaus tūrio, grakščių proporcijų ir darnių formų bažnyčia. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1595 – 1625 m. Net ir po kelių rekonstrukcijų išliko savitų renesansinių tūrio ir erdvės bruožų. Bažnyčios planas simetriškas, kryžminis. Portalo dekoras turi daug Šiaurės Europos renesanso elementų. Stogelį laiko dvi lieknos kolonėlės, abipus kurių išsidėstę dekoratyvūs elementai, kas irgi būdinga Šiaurės Europos renesansui. Bažnyčios sienas skaido liekni piliastrai, kuriuos jungia frizas – originalus romaninio stiliaus motyvas, atgijęs Lietuvos renesanse. Skliautas dekoruotas renesansui būdingu tinko nerviūrų raštu.
XVI – XVII a. pirmoje pusėje buvo nemažai pastatyta renesansinių kulto pastatų, bet dalis jų buvo nugriauta, dalis rekonstruota, tačiau vis tik kulto pastatuose gausiausiai išliko renesanso stiliui būdingų savybių.

Rotušės

Pati pirmoji rotušė greičiausiai buvo pastatyta XIV a. pabaigoje Vilniuje. Naujų renesansinių rotušių statybą stimuliavo miestų kūrimo sąjūdis, prasidėjęs XVI a. viduryje. Tokių rotušių planas buvo stačiakampis arba kampinis. Patį tūrį lėmė miesto didumas, gyventojų skaičius, magistrato turtingumas. Beveik visos renesansinės rotušės buvo arba nugriautos, arba pritaikytose kitiem reikalams. Iki šiol išliko tik Kėdainių rotušė, nors irgi su kai kuriais pakeitimais. Daugiausia renesansinių formų išliko pagrindiniame fasade, kurį ritmiškai skiria platūs piliastrai. Tarp piliastrų įterpti stačiakampiai langai. Renesansinio profilio karnizas vainikuoja piliastrus.

Išvados

Renesansas “.buvo didžiausias pažangus perversmas, kokį ligi tol buvo išgyvenusi žmonija.” (F. Engelsas). Šis pažangus laikotarpis pakeitė žmonių pasaulėžiūrą, padėjo išsivaduoti iš scholastinio mąstymo būdo ir buvo prieinamas platiesiems visuomenės sluoksniams. Humanistai skatino visapusiškai plėtoti žmogaus asmenybę, skelbė mokslinį grožio supratimą. Renesansas tampa savotišku, modernesniu antikos meno atkartojimu: “Italijoje nematytai suklestėjo menas, kuris buvo lyg klasikinės senovės atgarsis, tokio jo lygio daugiau niekada nepavyko pasiekti.” (F. Engelsas).
Lietuvoje renesansas plito per pasiturintįjį sluoksnį ir įgavo savitų, originalių bruožų. Itin daug renesansinių detalių randama kulto pastatuose, didikai statėsi rezidentinius rūmus pagal renesansinę tradiciją.
Renesansiniuose pastatuose vyravo ramios, lygios plokštumos, cilindriniai skliautai, puošti dekoratyvinėmis tinko juostomis.
Daug renesansinių pastatų buvo sunaikinta gaisrų, karų metu, tačiau išlikę pastati ar jų fragmentai byloja apie išties nepaprastą ypatingos harmonijos ir santūrumo meninį stilių.

Literatūra

1. Levandauskas V. “Šiaulių renesanso paminklai”. Kaunas, Mintis 1988;
2. Minkevičius J. “Lietuvos architektūros istorija. II t. Nuo XVII amžiaus iki XIXa. vidurio”. Vilnius, Mokslas 1987.

BAROKAS

Barokas – meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje.
Siauresniąją prasme barokas vadinamas šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Pradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas.
Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija, revoliucinės kovos, reakcija prieš renesanso kultūrą, viduramžių tradicijų gaivinimas. Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feodalinės visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai.
Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas – su grubumu, abstrakti simbolika – su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos.

Architektūra
Baroko architektūros dominuojančios formos, linijos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės, baroko epochoje sustiprėjus absoliutizmui bei monarchų valdžiai, architektūrai suteikiama neužbaigtumo, veržlumo, spindinčios prabagos, rafinuoto puošnumo įspūdžio, reprezentuojančio didikų galybę. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Puošniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių. Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; Šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, archit. K. Maderna; Šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, archit. Dž. L. Berninis; Šv. Karolio bažnyčia, 1667, archit. F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682, archit. B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, archit. G. Gravinis).
Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600 – 1650, pastatuose.
Ispanijos barokas turėjo įtakos Lotynų Amerikos šalių baroko architektūrai.Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro.
Vokietijoje XVII a. pab. – XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisyklingesnė, vadinamojo prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, archit. A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, archit. L. Hildebrantas; vyskupų rezidencija Viurcburge, 1753, archit. B. Noimanas).
Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų archit. Tilmanas von Gameraenas).
Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje – Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, archit. P. Potapovas).
Lietuvoje

Švč. Trejybės bažnyčia Liškiavoje – vėlyvojo baroko pavyzdys
Baroko architektūra Lietuvoje gyvavo beveik du šimtmečius: nuo 1600 iki 1790 m. Šiam stiliui būdingas didelis emocinis poveikis, kurį architektai pasiekdavo virtuoziškai žaisdami pastato dydžiu, formų elementais. Barokinė architektūra Lietuvą pasiekė XVI amžiaus antroje pusėje – vienuolynus ir bažnyčias projektavo iš Italijos ir Lenkijos kviesti architektai. Lietuvos barokas skirstomas į ankstyvąjį (1600-1650), brandųjį (1650-1730) ir vėlyvąjį (1730-1790). Ankstyvojo baroko pastatai, įtakoti Romos architektūros – Šv. Mikalojaus bažnyčia Nesvyžiuje (1593), Šv. Kazimiero, dominikonų Šventiosios dvasios bažnyčios ir Šventosios Dvasios cerkvė Vilniuje, Kauno karmelitų bažnyčia. Brandaus baroko pastatai – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Pažaislio vienuolyno ansamblis – XVII a. Lietuvos baroko perlas. Ansamblio branduolys – bažnyčia – originalus kūrinys su fasade dominuojančiu šešiakampiu kupolu, kampiniais bokštais. Ansamblio pastatuose apie 140 įvairaus didumo freskų. Be bažnyčios pastatų kompleksą sudaro šventieji vartai, forestorius, vienuolynas, eremitų nameliai, varpinė, oficinos, ūkiniai pastatai, didieji vartai. Šis vienuolyno ansamblis vienas vertingiausių Rytų Europoje., Švc. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Raseiniuose, pastatyta puošnių didikų rūmų. Daugiausia formų įvairovės ir dinamikos atsirado vėlyvajame baroke. Jo laikotarpis Lietuvoje apima visą šimtmetį – nuo 1690 iki 1790 m. Vėlyvojo baroko pastatuose pradėjo ryškėti regioniniai bruožai, būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus – šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753 m., abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno – Jėzuitų, 1725 m., ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais.

Barokinėse bažnyčiose sukurta sudėtingų plastinių formų altorių arba altorių ansamblių (Vilniaus – Šv. Jono, Šv. Kotrynos; Tytuvėnų ir kt. bažnyčiose). Originalūs Smilgių bažnyčios altoriai su raitytomis kolonomis.

Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą.

Leave a Comment