Etikos reikalavimai

Įvadas

Šiandieniniame mūsų gyvenime, didele reikšmę turi pramogos ir aktyvus kultūrinis gyvenimas. Dauguma šiuolaikinio jaunimo mielai lankosi įvairiuose reginiuose, diskotekose, teatruose, kinuose kur labai dažnai yra pažeidžiamos ne tik bendrosios etiketo taisyklės (mobiliųjų telefonų neišjungimas, šiukšlių palikimas po renginio, rūkymas tam neleistinuose vietose it t.t.), bet ir mums, šių renginių lankytojams pasirodančios renginių metu organizatorių problemos.

Kultūrinius renginius organizuoja įvairios kultūrinės institucijos kurios dažnai pažeidžia bendrines ir profesinio etiketo normas. Etiketo normų pažeidimai yra daromi dėl profesinės dorovės ir darbo etikos noormų nesilaikymo. Dauguma darbuotojų dažnai nesilaiko darbo taisyklių kurios yra viešai pateiktos darbo vietoje, o ką jau bekalbėti apie darbo etikos normų laikymąsi kai jos dažniausiai nėra publikuojamos darbovietėse. Žinoma dauguma vadovų mano, kad jų darbuotojams pakanka žinioti kaip dirbti darbą, bet dėl darbo etiketo pažeidimų krenta darbo našumas, kokybė taip prarandamas prestižas . Darbuotojams darbas tampa kovos lauku, o vadovas nebegali įvykdyti numatyto darbo plano kuris yra pagrindinis darbo kokybės rodiklis.

Susipažinsime su profesinės dorovės specifiškumu, profesinės etikos objektu, su bendrąja daarbo etika, tarnybos etika, kultūros įtaka bendravimo sėkmei, tarnybinius santykius ir darbo apranga tai pat panagrinėsime vadovo ir pavaldinio etiketo normas kuriu jie turi laikytis. Išanalizavę šiuos profesinius etikos reikalavimus padarysime išvadas kurios padės išvengti dėl bendrines ir profesinio etiketo no

ormų nesilaikymo kilusių problemų.

Profesinės dorovės specifika

Profesinės dorovės specifiškumą lemia esminiai pačių profesinių skirtumai. Specialistų santykis vienoje ar kitoje profesinės veiklos srityje sąlygoje visuomenės socialinių santykių sistema. Nors atskirų profesijų atstovų elgesį reguliuoja bendroji visuomenėje priimta dorovės principų ir normų visuma, tačiau profesinėje veikloje šie bendrieji normatyvai žymiai modifikuojami, nes specialistų tarpusavio santykiai saviti ir skirtingi. Profesinė dorovė visapusiškiau ir giliau atspindi konkrečius žmonių įsitikinimus, vertinimus, realius santykius, kurie reiškiasi profesinės veiklos srityje.

Atskiro profesijos atstovo giliai įsisąmoninti profesinės veiklos doroviniai reikalavimai pasireiškia kaip profesinė sąžinė, pareiga, atsakomybė, garbė it kt. Šios kategorijos išreiškia paties specialisto vertybinį santykį su savo profesija, yra jo moralės savimonės elementai. Išsiugdęs profesinę sąžinę, pareigą, atsakomybę, specialistas į savo veiklą žiūri kaip į svarbiausią saviraiškos sritį. Profesinė veeikla jam yra ne sunki našta, bet gyvenimo tikslas ir prasmė.

Kiekvienos profesijos atstovų veikloje ypatingą reikšmę turi sąžinė. Profesinė sąžinė – specialistų elgesio vidinis vertintojas ir reguliatorius. Ji kiekvieną stebi, teisia. Jautri sąžinė padeda išvengti klaidų ir trūkumų darbe, neleidžia specialistui apsnūsti, formaliai atlikti priedermes, susitaikyti su aplaidumu ir abejingumu. Profesinė sąžinė žadina darbuotojų aktyvumą ir kūrybingumą, skatina mokytis iš savo klaidų, kelti kvalifikaciją, siekti profesinio meistriškumo, tobulėti. Išugdyta specialisto sąžinė rodo jo idėjinį brandumą bei dorovinį tyrumą. Gydytojų, mokslininkų, pedagogų ir

r kitų profesijų atstovų sąžinė yra vienas svarbiausių jų profesinio patikimumo rodiklių.

Profesinė sąžinė glaudžiai siejasi su pareiga. Profesinė pareiga – tai ne priedermės, kurias specialistas privalo atlikti darbe, o sąžinės paliepimas. Dėl to sąžiningas specialistas savo priedermes atlieka, jausdamas vidinę būtinybę, dorovinį poreikį. Profesinė pareiga – tai ne išoriniai reikalavimai, keliami specialistui jo profesinės veiklos srityje, o paties darbuotojo vidinis subjektyvus santykis su tai reikalavimais.

Profesinė pareiga yra svarbiausias bet kurios profesijos atstovo veiklos dorovinis stimulas. Vadovaudamiesi giliu pareigos jausmu, gydytojai, pedagogai, kariai , milicijos darbuotojai ir kiti dažnai pasiaukoja, rizikuoja, atlieka žygdarbių.

Atskirų profesijų atstovų veikloje, jei nepakankamai išugdyta darbuotojų dorovinė atsakomybė, visuomet bus daugiau formalizmo ir abejingumo, rutinos ir aplaidumo, trūkumų ir klaidų, bus žemesni ir bendri darbo rodikliai. Tik kiekvieno specialisto sąžiningas darbas, didelis pareigingumas ir atsakomybė užtikrina darbo kolektyvo darnią ir kryptingą veiklą, laiduoja gerus darbo rezultatus. Visuomenė tokius darbuotojus labai gerbia ir vertina. Taip pelnoma profesinė garbė.

Profesinė garbė – tai specialisto nuopelnų pripažinimas ir įvertinimas. Profesinę garbę gali penyti ne tik atskirų profesijų atstovai. Ir pačios profesijos įgyją didesnę ar mažesnę garbę. Profesinė garbė skatina specialistą išsaugoti įgytą gerą vardą, siekti naujų darbo laimėjimų.

Profesinės etikos objektas

Profesinė etika tiria profesinės dorovės funkcionavimą: jos esmę, specifiką, vaidmenį profesinės veiklos srityje ir kitus klausymus. Va

adinasi, profesinės etikos objektas yra profesinė dorovė.
Kartais teigiama, kad yra tik viena dorovinė sistema ir dėl to nėra pagrindo išskirti dar ir profesinę dorovę. Be abejo, visiems mūsų visuomenės piliečiams privalu laikytis bendrųjų dorovės reikalavimų. Juk pirmiausiai visi esame vienos visuomenės nariai. Tačiau kiekviena profesinės veiklos sritis yra labai specifiška. Joje susiklosto skirtingi žmonių bendravimo santykiai, daugiau ar mažiau skirtingos pažiūros ir elgesio normos. Todėl profesinės veiklos srityje darbuotojams, be bendrųjų dažnai keliami ir specifiniai doroviniai reikalavimai. Juk bendrieji dorovės normatyvai dažnai negali aprėpti ir visapusiškai reguliuoti specifinių dorovinių santykių, susiklostančių profesinės veiklos srityje.

Profesinė dorovė yra visuomenės istorinės raidos rezultatas. Ji susiformavo ilgame visuomenės vystymosi procese. Atsiradus darbo pasidalijimui, privačiai nuosavybei, susidarė atskiros žmonių grupės, užsiimančios viena ar kita specialia veikla. Darbo pasidalijimas ilgainiui vis labiau gilėjo, specializavosi. Ši specializacija labai išryškėjo klasikinėje visuomenėje, kai valdančios klasės atsiribojo nuo tiesioginio dalyvavimo gamybinėje veikloje. Atsiradus darbo pasidalijimui bei jo specializacijai, visuomenėje įsitvirtinus klasiniams gamybiniams bei socialiniams santykiams, labiau išryškėjo ir profesiniai skirtumai žmonių gyvenime. Nevienodas įvairių visuomenės grupių santykis su gamybos priemonėmis klasikinėje visuomenėje sąlygojo skirtingas ir net priešingas klasių ir visuomeninių grupių moralines pažiūras ir elgesio normas, skirtingus dorovinius santykius darbo bei profesinės veiklos srityje. Tolesnė darbo diferenciacija ir specializacija kl
lasinėje labiau padidino ir dorovės profesinius skirtumus.

Profesinis autoritetas

Autoritetas remiasi specialisto nuopelnų, pasiekimų, teigiamų savybių visuomeniniu pripažinimu. Tai aukščiausia specialisto profesinės statuso forma. Autoriteto ypač didelę reikšmę vaidina mokslininkų, gydytojų, pedagogų, partinių darbuotojų ir kitų profesijų atstovų veikloje. Profesinis autoritetas yra tam tikra dvasinio poveikio kitiems darbuotojams forma.

Profesinis autoritetas – tai pirmiausia sektinas pavyzdys, perteikiant žinias, patyrimą, meistriškumą, auklėjant ir organizuojant kitus darbuotojus. Kiekvienas orientuojasi į autoritetą kaip į pavyzdį, kuriuo būtina sekti. Autoritetas pasireiškia ir savikontrole. Žmogus kontroliuoja savo poelgius, lygina savo veiksmus su tuo etalonu, kurį jam teikia sektinas pavyzdys . Šia prasme pripažintas autoritetas tampa specialistų veiklos bei jų elgsenos vertimo etalonu.

Profesinis taktas

Pedagogo, mediko, vadovo, aptarnavimo sferos darbuotojo ir kitų specialistų veikloje ypač didelė profesinio takto reikšmė. Profesinis taktas – tai sugebėjimas atitinkamai elgtis su bendradarbiais ir kitais žmonėmis, neužgaunant ir neįžeidžiant jų žmogiškų orumo bei savigarbos jausmų. Svarbiausias takto bruožas – žmogiškumo įtvirtinimas tarpusavio santykiuose. Taktiškas elgesys pagrįstas jautrumu ir pagarba kitam žmogui, jo žmoniškosios vertės pripažinimui. Taktas – vienas svarbiausių žmogaus dorovinės kultūros rodiklių.

Taktas – tai tam tikras elgesio tono ir stiliaus, kuriam ypač būdingas saiko jausmas. Saikas – sugebėjimas jausti ribą, kurią žodžiais ar veiksmais peržengę, pasiekiame nepageidautinų rezultatų: padarome skriaudą bendradarbiui, jį užgauname ar įžeidžiame. Pavyzdžiui, kartais žmonės pamiršta arba tiesiog nesupranta, kad vartoja darbe netinkamus posakius. Negalima kolegių vadinti „meilutėmis“, „brangutėmis“, „pupytėmis“ ar kitais panašiais žodeliais .Saiko nejaučiama, ir per daug giriant, ir per daug peikiant, ir per daug santūriai ar per daug laisvai elgiantis. Saikas prarandamas, kai nejaučiama distancijos, bendraujant su kitos lyties ir amžiaus, skirtingos tarnybinės padėties bendradarbiais ir kitais žmonėmis. Nejausdami saiko, dažnai įskaudiname ar užgauname kitą žmogų, pastatome jį į nepatogią at keblią padėtį tuo tarpu patys liekame nesuprasti, sukeliame antipatiją. Netaktiškumas pasireiškia per dideliu priekabumu ir įkyrumu, bendraujant su darbuotojais, irzlumu, verkšlenimu, nesusivaldymu. Toks elgesys visuomet sukelia neigiama kitų reakciją.

Taktas – tai kūrybingumas ir įžvalgumas, geras orientavimasis situacijoje. Taktas pasireiškia lankstumu, sugebėjimu elgtis ne standartiškai, o išradingai, laiku atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Todėl viena svarbiausių takto prielaidų – tai etinis mąstymo būdas, dorovinio gyvenimo reiškinių pažinimas, susigaudimas žmonių tarpusavio santykiuose. Sunku būti taktiškam, jei nepažysti bendradarbiu ir apskritai nesigilini į žmonių dvasinį pasaulį, jų psichologines bei dorovinės savybes.

Taktas tarnybiniuose santykiuose – tai ne pataikavimas ar visiškas atlaidumas. Taktas suponuoja kritiškumą ir reiklumą. Tik reiklumas bei principingumas turi būti reiškiami tinkama forma. Tai pat ir kritika turi būti taktiška, neužgaunanti ir nepažeminanti žmogaus.

Su taktiškumu siejasi ir kalbos kultūra. Taktiškas darbuotojas, bendraudamas su savo kolegomis arba klientais, nedaugiažodžiauja, nemoralizuoja, nevartoja daugiaprasmiu, juo labiau šiurkščių ar necenzūrinių žodžių. Norint būti taktiškam, būtina išsiugdyti jautrumą kitam žmogui, susiformuoti tokias savybes, kaip pakantumas, ramumas, paprastumas, valingumas, kantrumas, savitvarda ir kt.

Taigi profesinis taktiškumas reikalauja iš darbuotojo aukštos dorovinės kultūros ir tam tikru charakterio savybių. Šios žmonių savybės nėra įgimtos, jos išsiugdomos auklėjimo ir saviauklos procese.

Darbo etika

Tarnybiniai santykiai remiasi žmonių reputacija, padorumu ir sąžiningumu. Kad ir koks bebutų protingas darbuotojas, be kolegų pagalbos ir paramos jis negalės pilnavertiškai atlikti savo pareigų. Dirigentas gali diriguot tik tada, jei orkestras jam paklūsta. Tokiu pat principu remiasi ir vadovavimas grupei žmonių, kur vadybininkas atlieka dirigento vaidmenį, o darbuotojai – orkestro. Visų lygių kompanijos darbuotojai privalo būti padorūs, sąžininguma ir pagarbą turi rodyti abi pusės: ir darbdavys, ir darbuotojas. Nepriklausomai nuo padėties kompanijoje reikia elgtis pagal šias taisykles:
• Dirbti visą darbo dieną.
• Nesimuliuoti. Skųstis liga tik tada, kai rimtai sergama.
• Įspėti darbdavius, kad neslėpsit jų melo ir pats nemeluosit.
• Firmos blankus naudoti tik tarnybiniams reikalams.
• Firmos turtą naudoti tik pagal paskirtį.
• Sąžiningai deklaruoti savo išlaidas.
• Kuo rečiau skambinti asmeniniais rekalais.
• Telefakso ryšį naudoti tik tarnybiniams reikalams.

Pavardės, titulai ir kreipiniai

Pradedant dirbti pirmiausia reikia nuspręsti, kaip kreiptis į kolegas. Visos įstaigos turi savo tradicijas, bet dažniausiai vienodo rango tarnautojai vadina vieni kitus vardais. Tačiau į viršininką ar aukštesnį pareigūną dera kreiptis pavarde, nebent jis paprašytų vadinti jį vardu.

Kai kalbama apie kurį nors kompanijos pareigūną priimtina minėti jį vardu ir pavarde.
„ Ponia“ ir „ panelė“ tarnybiniuose reikaluose derėtų pakeisti į neutralų kreipinį „gerbiamoji“, kuris nenurodo šeimyninio statuso, daugumai moterų toks kreipinys yra nepriimtinas, o kartais ir žeminantis. Tačiau tai yra kiekvienos moters reikalas – jei moteris neprieštarauja kai ją vadina „ponia“ ar „panele“ tai toks kreipinys yra tinkamas.

Moterys, kurios išteka padariusios karjerą , tapo įprasta profesinėje veikloje pasilikti mergautinę pavardę. Taip pat galima vadintis ir vyro pavarde moteriai to pageidavus, tačiau visus reikia įspėti išdalinant kiekvienam kolegai, klientui, viršininkui po kortele su naująja pavarde.

Pristatant žmogų dera nurodyti ne tik jo vardą ir pareigas, bet pateikti ir išsamesnę informaciją apie jį. Tai padės žmonėm užmegzti pokalbį.

Kultūros įtaka bendravimo sėkmei

Etiškas bendravimas ir kultūra yra neatskiriami dalykai, kultūra atsispindi mąstyme, kalboje ir veiksmuose. Bendriausia prasme kiekvienas žmogus glaudžiai susijęs su valstybės kultūra. Pastebima etninių, religinių, profesinių ir kitų šalies kultūrų įtaka: papročiai, tradicijos yra dalis kultūros normų, kurios suprantamos kaip priimtinas ir nusistovėjęs elgesio modelis(dažniausiai pasitaikantis elgesio modelis – lingvistinis, kai kasdieninio gyvenimo bruožus apibudina žodinė ir nežodinė informacija).

Bendravimo proceso efektyvumui įtakos turi organizacijos kultūra. Ji apima tos bendruomenės etiketo ir kitas vertybes, kurios lemia darbuotojų elgesį bei tarpasmeninius santykius.

Verslininko etinis ir moralinis brandumas turi įtakos ne tik bendrovės ekonominiams rodikliams, bet sukuriama pasitikėjimo ir pagarbos aplinka, atsakomybė ir draugiškumas. Laikydamiesi etiketo taisyklių darbuotojai daro teigiamą įtaką įmonės kultūrai, o tai savo ruožtu daro teigiamą įtaką organizacijos įvaizdžiui bei plėtrai.(kalbama apie komercinę kultūros dalį, tačiau panašios sąlygos keliamos ir nepelno siekiančiose kultūrinėse organizacijose).

Tarnybiniai susitikimai

Atvykdami į susitikimą pirmiausia reikia prisistatyti sekretorei ir pasakyt darbuotojo, pas kurį atvykot, pavardę. Jei sekretorė negali ištarti taisyklingai pavardės reikia parodyti savo vizitinę kortelę. Ateinant per anksti reikia informuoti sekretore, kad praneštų savo viršininkui apie priešankstinį atvykimą.

Jei į susitikima atvyksta lankytojas, tai turėtų jis būti pasitiktas priimamajame paties viršininko arba jo padėjėjo. Jei iškyla problemų dėl susitikimo, reikia perduoti tikslią informaciją sekretoriai, kad neiškiltų abejonių dėl darbo kompetencijos. Jei vėluoja tas pas kurį atvyksta lankytojas dera jį pavaišinti kava arba gaiviaisiais gėrimais ir paskaityti. Ne mandagu versti lankytoja laukti.

Priimant lankytoją savo kabinete dera jį pasitikti atsistojant, nepriklausomai nuo jo ar jūsų lyties, prieiti ir paspausti ranką. Jei yra kur prisėsti ne prie darbo stalo tai dera pasiūlyti lankytojui ten atsisėsti, bus ne taip oficialu, nei pasodinti prieš didelį stalą. Susitikimo metu nedera kalbėtis telefonu, nebent tai butu labai svarbus. Jei reikia kalbėtis telefonu tai reikia mandagiai atsiprašyti lankytojo. pvz.: „Atleiskite. Turiu pakalbėti. Palaukite, aš užtruksiu pora minučių.“. jei pokalbis asmeniškas, paprašykit lankytojo, kad jis palauktų už durų.

Kviečiant į susitikimą reikia žinot kokiu klausimu bus šnekama. Jei susitikimas užsitęsia ir atrodo, kad lankytojas nenori išeit, reikia mandagiai paprašyti, jis išeitų. Išeinant iš susitikimo būtina lankytoją palydėti ar tai sekretoriai, ar tai pačiam vadovui.

Darbo drabužiai

Darbo drabužiai vaidina labai svarbų vaidmenį kultūringo verslininko įvaizdžiui. Gerai atrodyti, reiškia ne tik pasitikėti savimi, bet tai taip pat padeda kurti gerą organizacijos įvaizdį. Pagal išvaizdą (tvarkinga, netvarkinga) sprendžiami keli dalykai: karjeros kilimas ir įmonės prestižas.

Tačiau kiekvienoje firmoje darbo drabužiai yra skirtingi, priklausomai nuo veiklos srities. Visos kompanijos yra skirtingos. Kai kuriose, pavyzdžiui – pramogų, reklamos ir madų firmose, – toleruojamos naujovės. Darbuotojai seka to meto madą, augina ilgus plaukus arba visai juos nusikerpa, ilgina ir trumpina ir t.t. Kitur, visi rengiasi konservatyviai ir nepritaria mados naujovėms(teisinės, finansinės įstaigos). Kai kuriose kompanijose į akis nekrenta džinsuotas meno skyriaus viršininkas, tačiau buhalterijos darbuotojui pridera švarkas ir kaklaraištis.

Nepaisant firmose viešpataujančių stilių įvairovės, yra dvi universalios taisyklės: pirma – rūbus reikia rūpestingai prižiūrėti, o antra – drabužiai turi būti kuklūs ir nerėksmingi.

Daugelis įstaigų pagal aprangą gali būti skirstomi į tris dideles grupes: konservatyvaus stiliaus, įprastinio ir nerūpestingo (kartais net „tiks bet kas“).

Kad ir kokie bebūtų drabužiai – trieilis kostiumas ar džinsai – išvaizda turi būti nepriekaištinga. Tai yra:
• Švarūs ir tvarkingi plaukai,
• Tvarkingi ūsai ir barzda,
• Švarūs dantys ir gaivus burnos kvapas,
• Švarios panagės(moterų nagų lakas nenutrupėjęs),
• Rūbai švarūs, išlyginti, be dėmių, įplėšimų ir visom sagom,
• Batai nublizginti.

Išvados

Kiekvienos institucijos ar organizacijos darbuotojai turi pateikti visuomenei geriausiai atlikta savo darbą rezultatą nepriklausomai kokios svarbos šis darbas turi visuomenei ar pačiam darbuotojui. Ypatingai savo darbo kokybe turi rūpintis kultūriniu institucijų darbuotojai, nes jų darbas yra vertinamas visuomenės ir be to turi didelę įtaką pačios visuomenės kultūros vystymuisi. Šiame referate susipažinome su profesinės dorovės specifiškumo, profesinės etikos objekto sąvokomis, tai pat su bendrąją darbo etika, tarnybos etika, kultūros įtaka bendravimo sėkmei, tarnybinius santykius ir darbo apranga. Išnagrinėjome vadovo ir pavaldinio etiketo normas kuriu jie turi laikytis. Susipažinus su šiais profesinės kultūros reikalavimais ir juos pritaikę praktikoje kultūrinės institucijos darbuotojai visuomenei pateiktų gerai atlikta barbą, kuris atitinkamai keltų ir pačios mūsų visuomenės kultūros lygį. Pateikęs pavyzdžių kaip reikia elgtis darbe ir netik, tikiuosi, kad Lietuvoje pagerės kultūrinių institucijų veikla ir darbo rezultatai, kurie įtakos mūsų visuomenės kultūrinį vystymąsi. Ir ateityje kultūriniuose renginiuose nebebus bendrojo etiketo pažeidimų.

Literatūra:
1. A.Vanderbil “Viskas apie etiketa“ 1998m.
2. V.Pruskus “Verslo etika“ 2003m.
3. R.Razauskas “365 vadovo dienos“ 1999m.

Leave a Comment