Etiketo samprata

4430 0

Etiketo samprata, raida ir funkcijos

ETIKETAS – [pranc. etiquette – kortelė]: visų profesijų žmonėms privalomų mandagumo taisyklių ir tinkamo elgesio normų ir formų visuma Etiketas reguliuoja: vyro ir moters; jaunesnio ir vyresnio; vadovo ir pavaldinio; ir visų rangų bendraujančiųjų tarpusavio santykius.

Šiandien etiketas reiškia išsiauklėjimą, geras manieras, mandagų elgesį, nuoširdų bendravimą ir pan. Sąvokos etiketas atsiradimą sąlygojo istorinės aplinkybės: seniau organizuojant pobūvius kiekvienam svečiui būdavo siunčiama kortelė su nuorodomis, kaip rengtis, elgtis ir pan.

Etiketas visada buvo žmonių bendravimo priemonė, kurios pagalba susikalbama ir pačiose suudėtingiausiose situacijose. Etiketo taisyklių žinojimas sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir neleidžia patekti į nemalonią situaciją, o į ją patekus, lengvai išsisukti. Etiketas turi savų ypatumų, kuriuos suformavo istorinė raida, tradicijos, papročiai ir kita. Tačiau pagrindinės tarptautinio etiketo normos yra panašios ir nedaug tesiskiria. Pagrindiniai tarptautinės etikos elementai: kalba, kalbos kultūra; mokėjimas bendrauti, sugebėjimas pradėti ir palaikyti pokalbį; žmogaus elgesys, mandagumas; būtinybė valdyti savo neigiamas emocijas ir tvardytis.

Svarbiausias iš šių elementų yra kalba.

Etiketas (pranc. etiquette – etiketė, užrašas; sąvoka žinoma nuo Liudviko XIV laikų) – visuotinai priimtos (gero) elgesio viešumoje (pvz., beendravimo) taisyklės („geras tonas“ ir pan.). Etiškas elgesys – formalių taisyklių, sąlygotų daugelio žmonių kartų patirties, taikymas iš anksto numatytose situacijose.

Etiketo atsiradimas siejamas su Anglija ir Prancūzija. Kaip normos etiketo taisyklės yra priskiriamos etikai. Etiketas dažnai naudojamas kaip protokolo sinonimas, tačiau pastarasis grindžiamas griežtais reikalavimais, o

etiketas yra labiau patariamojo pobūdžio.

Etiketas neretai įvardijamas kaip žmonijos istorijoje susiklostęs kultūros elementas, tam tikras formalus ritualizuotas elgesys, kartais reguliuojamas griežtai nustatytos tvarkos (ypač tai būdinga diplomatiniam, rūmų, aukštuomenės, tam tikros profesinės veiklos konkrečių funkcijų, taip pat įvairaus lygio priėmimų, susitikimų metu).

Etiketas padeda išskirti žmones, su kuriais bendraujame, parodyti jų reikšmingumą, pademonstruoti savo požiūrį į juos pagalbą ir mandagumą. Taigi etiketo paskirtis dvejopa: funkcinė ir dorovinė.

Funkcinė paskirtis. Etiketas tvarko, disciplinuoja, optimizuoja dalykinį bendravimą, sukurdamas jam palankų psichologinį klimatą, supaprastindamas žmonių santykių reguliavimą. Jis taip pat diferencijuoja visuomenę, kiekvieną jos atstovą versdamas elgtis pagal atitinkamą socialinį, profesinį, komunikatyvinį statusą, tam tikrą vaidmenį. Etiketas pritaikytas tipiškoms situacijoms, todėl jis sutaupo žmonių laiką ir bendraujant eikvojamą dvasinę energiją; drauge suteikia jų poelgiams patrauklumo. O šiis ypač lemia individo socialinės veiklos sėkmę. Etiketas – žmonių bendravimo sąlyga, kuri kuria terpę turtingesniems ryšiams, efektyvesniam susikalbėjimui bei našesnei veiklai. Mandagumas, taktiškumas, dėmesys kolegai, interesantui, klientui ir t.t. su

Dorovinė paskirtis. Etiketas išreiškia ir tam tikrus moralinius principus, mandagumo, padorumo, pagarbos, geranoriškumo, humaniškumo reikalavimus. Profesinėje veikloje etiketo nepaisymas pastebimas daug greičiau negu dorovės subtilybės. Todėl čia ypač reikalaujama mandagumo, išorinio disciplinuotumo. Dalykinėje etikoje būtina jausmų disciplina, emocinis neutralumas arba pozityvumas ir griežtai draudžiamas negatyvumas. Ne tik išoriškai negražu, bet ir moraliai ne

epadoru primesti savo negatyvias jausmines būsenas klientams, interesantams, kolegoms.

Taigi etiketas yra vidinės moralinės elgesio normos, įgijusios tam tikrą išorinio elgesio formą. Joms skleistis sąlygas sudaro moralinės vertybės. Etiketo normose suformuluota viena iš svarbių etinių vertybių — besąlygiškos pagarbos, palankumo kitam individui imperatyvas bei jo išraiška. I. Kantas pastebėjo, kad gražus elgesys stimuliuoja dorovinius jausmus bei mintis. Per išorę provokuojamos ir vidinės moralinės nuostatos. Anglų filosofas Frencis Beiconas (1561-1626) teigė, kad etiketas — tai turtas, kuriuo reikia mokytis naudotis: jis padeda pasiekti tikslą, sukurti gerą įvaizdį ir patraukti savo pusėn.

Dauguma žmonių etiketą įsivaizduoja tik kaip tam tikros elgsenos techniką. Svarbus vaidmuo tenka tam, kas slypi už elgsenos, judesių ar gestų. Kaip teigia I. Vasilevskienė (1992, p. 10), daugelis tyrinėtojų pastebi, kad etiketas remiasi dorove, tikslingumu, estetika ir tradicija. Tai daugialypis fenomenas, kuris yra tiesiogiai susijęs su visuomenės moralinėmis normomis ir vertybėmis. Atsižvelgiant į tai, išskiriami keturi pagrindiniai šiuolaikinio etiketo principai:

1. Humaniškumo ir žmogiškumo. Etiketo taisyklės reikalauja, kad vadovas būtų mandagus, taktiškas ,korektiškas, elgtųsi pagarbiai, oriai ir kukliai.

2. Veiksmų tikslingumo. Etiketas suteikia vadovui galimybę elgtis išmintingai, paprastai ir patogiai jo paties ir darbuotojų atžvilgiu.

3.Elgesio grožio arba estetinio patrauklumo.

4. Tradicijų ir papročių paisymo.

Analizuodama etiketo paskirtį, L. Vasilevskienė pažymi, kad „šiuolaikinio amžiaus dinamika, darbo individualizavimas ir specializavimas, informacijos perdavimo laiko ekonomija šiandien ypač re

eikalauja racionalių, trumpalaikių ir modernių ritualizuotų žmonių bendravimo formų. Etiketo paskirtis – mažinti nepagrįstą socialinę-psichologinę įtampą, baimę, agresiją, padėti užmegzti kontaktus, kurti psichologinį komfortą“ (Vasilevskienė, 1992, p. 7).

Laikydamasis tam tikrų etiketo taisyklių, asmuo identifikuoja save. Veiksmai, laikantis nusistovėjusių normų ir stereotipų, leidžia asmeniui atsisakyti elgesio schemos konstravimo kiekvieną kartą, kai jis atsiduria panašioje situacijoje. Be to, asmuo turi visišką laisvę pasirinkti elgesio stereotipus, laikydamasis normų ribų. Mokslininkai išskiria 4 etiketo posistemius:

1. Kalbos, arba verbalinis, etiketas, kuris reglamentuoja žodines pasisveikinimo, susipažinimo, prisistatymo, padėkos reiškimo, atsiprašymo ir pan. formules. Prie kalbos etiketo priskiriamos kalbėjimo manieros ir bendravimo menas. 2. Mimika ir gestai – neutralūs, iškilmingi, familiarūs sutikimo, neigimo, nustebimo, sveikinimo ir kiti gestai. Kaip žmogus traktuoja pašnekovą ir pokalbio temą galima spręsti iš mimikos, šypsenos, žvilgsnio krypties.

3. Erdvės kūrimo etiketas. Svarbų vaidmenį etikete vaidina tam tikro atstumo tarp pašnekovų nustatymas, fizinio kontakto buvimas arba nebuvimas. Būtina žinoti, kokios padėtys yra leistinos tam tikroje situacijoje. 4. Atributų (daiktų) naudojimo etiketas. Tai visų pirma drabužiai, galvos apdangalai, taip pat dovanos, gėlės ir vizitinės kortelės. Visi šie posistemiai vienaip ar kitaip pasireiškia įvairaus profilio etikete. Kiekvienai gyvenimo sričiai būdingi saviti bruožai.

Etiketas ir tradicijos

Etiketas dažniausiai priklauso nuo šalies papročių, tradicijų bei ypatumų. Vis dėlto yra ir nemažai bendrų, nekintamų taisyklių, kurių laikomasi daugelyje šalių. Ti

ik reikia visada prisiminti – svarbiausia santūrumas ir pagarba kitos valstybės atstovams.

Tarptautinio protokolo normos nėra kurios nors šalies ar grupės asmenų pramanas. Tai – ilgos oficialaus bendravimo istorijos rezultatas. Tarptautinio protokolo sąvoka apibūdinama įvairiai: protokolas – vyriausybių ir jų atstovų oficialaus ir neoficialaus bendravimo taisyklių visuma; tarptautinis protokolas – visuma visuotinai pripažintų taisyklių ir tradicijų, kuriomis tarpusavio bendravimą grindžia vyriausybės, užsienio reikalų žinybos, diplomatinės atstovybės ir t.t.

Pirmykštėje visuomenėje papročiai buvo universalūs ir pakankamas individų elgesio normavimo būdas, nes bendruomenės solidarumą lėmė materialinės kovos už būvį sąlygos. Pagal papročius buvo tvarkomos visos gyvenimo sritys, o moralės normos nesiskyrė nuo papročių visumos. Atsirandant privatinei gamybos priemonių nuosavybei, individo santykis su visuomene kito: individas tapo savininku, sąlyginai nepriklausomu nuo visuomenės. Visuomenės interesai ėmė nebesutarti su kiekvieno individo interesais. Kiekvienas galėjo subjektyviai vertinti savo ir kitų poelgius, tai yra būti moralės proceso subjektu. Privataus ir visuomeninio interesų antagonizmas dažniausiai verčia žmogų apriboti savo interesus. Tokiam elgesio motyvų turiniui formuoti ir skatinti klasinėje visuomenėje atsirado speciali socialinės veiklos sritis – dorovinis auklėjimas, buvo sudaryti moralės normų kodeksai, suformuluoti ir teoriškai pagrįsti moralės principai. Tokiu būdu klasinėje visuomenėje moralė i. . .

Pedagoginis etiketas, tai išorinė mokytojo laikysenos forma. Pedagoginis etiketas kaip ir bendrasis etiketas, grindžiamas dorovės reikalavimais ir estetiniais kriterijais. Jis siekia, kad mokytojas būtų ne tik aukštos kultūros asmenybė, mandagus ir korektiškas, bet taip pat, kad jis būtų gražių manierų, elgtųsi elegantiškai. Nes puiki mokytojo kalbos kultūra, jo gražios manieros, raiški mimika, gestai, išorė, laikysena, apranga daro didelę įtaką mokiniams, formuoja atitinkamą mokytojo įvaizdį, o kartu – ir požiūrį į dėstomąjį dalyką. Pedagogas niekuomet negali pamiršti, kad nei mokiniai nepriima mokytojo, tai jie kartu atstumia ir jo dėstomąjį dalyką. Pedagoginis autoritetas susiformuoja iš įvairių sudedamųjų dalių, tačiau visas jas sulydo į visumą dorovinis jo autoritetas. Labai svarbu mokinius sudominti savo dėstomuoju dalyku, pažadinti juose žinių troškimą. O tai pasiekti mokytojas gali tik pasiaukojimu ir meile dėstomam dalykui, savo asmenybės patrauklumu.

Mokytoją mokiniai turi priimti, jam atsiverti. Mokytojas turi sugebėti išklausyti kiekvieną vaiką, tinkamai kalbėti, reikšti mintis. O jeigu taip neatsitinka, tai kartu su mokytoju nuvertinamas ir jo dėstomas dalykas, o tai reiškia, kad mokytojas savo profesinės veiklos kelyje neišlaikė svarbiausio egzamino, neįgijo dorovinio autoriteto. O tai yra didelė pedagoginė nesėkmė.

Pedagogo kompetencijos pagrindą sudaro mokytojo asmenybiniai bruožai, mokytojo asmenybė psichologinių, socialinių savybių visuma. Didelę įtaką mokiniui daro mokytojo autoritetas (lotyniškai – valdžia) ir elgesys. Pedagogas norėdamas išugdyti dorą, normų besilaikantį visuomenės narį pats privalo būti pavyzdžiu. Aprangos stilius, manieros, net pomėgiai turi sutapti su profesija ir pasirinktu darbu.

Join the Conversation

×
×