Darbo etika

ĮVADAS

Etika yra neribota atsakomybė už viską kas gyva.
ALBERTAS ŠVEICERIS (1875 – 1965)

Žmonių elgesys tarnyboje atliekant savo tiesiogines pareigas ir bendraujant su kolegomis, formuoja nuomonę apie mus. Tinkamą elgesį sudarytų darbštumas, sąžiningumas, sumanumas, komunikabilumas, kuris palengvintų bendravimą su įmonės vadovu ar kolegomis darbe. Kiekvienas pripažintų, jog darbe mes praleidžiame didesnę savo laiko dalį, palyginus su tuo laiku, kurį praleidžiame namuose su šeima ar draugais. Todėl darbo vieta įmonėje, organizacijoje kartais vadinama antraisiais namais, tai lyg atskira bendruomenė ir kaip, kitos bendruomenės funkcionuoja tada, kaaip nariai darbštūs, pakantūs vieni kitiems. Kiekvienas praleisdamas tiek daug laiko kolegų tarpe turi išmokti valdyti savo emocijas, niekada neprarasti pareigos jausmo, atsakomybės ir reikėtų vadovautis visų moralių morale: elgis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. ( Pirmieji šaltiniai rodo, kad tai Jėzaus Kristaus žodžiai pasakyti ant upės kranto).
Mes dažnai susiduriame su įvairiomis situacijomis kai turime prieš pasakydami pagalvoti, ką reikia pasakyti, kaip elgtis, ką reikia rašyti, ar kaip apsirengti. Žmonės, kurie vadovaujasi etikos kodeksu, daug pasiekia. Šios žiinios perduodamos iš kartos į kartą, jos turėtų būti instinktyvios, išugdytos tėvams padedant.
Kiekvienas iš mūsų norime dirbti ramioje atmosferoje, kad galėtume pasikliauti kolega, taip pat ir mes turime būti pasitikėjimo vertais, siekti tobulėjimo, gerbti savo kolegas, nes mus tai įpareigoja moralė, ne

epriklausomai nuo to ar mes jiems simpatizuojame ar jaučiame antipatiją. Mes juk žinome, kad kolega kalbėdamas šiurkščiai ir tuo labiau su kalbos klaidomis ar naudodamas nepriimtinus išsireiškimus, aplaidžiai atlikdamas savo tiesiogines pareigas, vėluodamas į tarnybą, būdamas neiškalbus ir nekreipdamas dėmesio į savo elgesį bei išvaizdą, mažai tikėtina, kad būtų paaukštintas pareigose.
Taktiškumas mūsų bendravime su vadovu ir su kolegomis daro tikrai didelę įtaką. Taktiškai atsisakydami kažko, ar taktiškai įspėdami kolegą, mes jo neužgausime ir neįskaudinsime.
Nepriklausomai nuo padėties įstaigoje ar organizacijoje kiekvienas mūsų turi elgtis tinkamai ir vadovautis profesiniu etiketu, visa tai tik kelia įstaigos įvaizdį.

1.VADOVU ELGESYS SU PAVALDINIAIS.

I. Volf (1996) teigia, kad sėkmės garantas firmai yra nepriekaištingi santykiai firmos viduje, taip pat su užsakovais, vartotojais, visuomene. Kiekvienas organizacijos, firmos vadovas rūpinasi savo firmos įvaizdžiu, toodėl kelia tiek sau, tiek firmoje dirbantiesiems profesinio etiketo reikalavimus. Padorumas – verslininkystės etikos pagrindas. Būtų puiku, jeigu verslininkas savo veikoje vadovautųsi principu: firmos pelnas visų svarbiausia, bet jos garbė dar svarbiau. Ką tai reiškia? Tai laikymasis konkrečioje visuomenėje nustatytų padorumo normų, kurios nustato, ką galima daryti, o ko negalima daryti , kurios remiasi kultūrinėmis, dvasinėmis vertybėmis. Tačiau šiandieninėje Lietuvoje mūsų verslininkams reikia nueiti dar ilgą kelią, kad galėtų įsilieti į civilizuoto pasaulio verslininkystę. Gero elgesio pavyzdį turi rodyti vadovas ir tuo pavyzdžiu se

ekti kiti firmos darbuotojai.
Ką reiškia būti vadovu?
Būti vadovu reiškia, kad privalai prisiimti pilnai atsakomybę už firmą ir verslą, versle lydinčias sėkmes ir nesėkmes, taip pat už firmoje dirbančius žmones, tų žmonių gerovę ir visapusį aprūpinimą. Jeigu atmestume profesinę kvalifikaciją, ar vadovui reikalingas talentas? Ar galima tai išmokti?
Pasvarsčius galima pasakyti, kad iš dalies būti geru vadovu reikia kažkiek ir talento, bet visumoje būti geru vadovu galima ir išmokti. Juk kiekvienam iš mūsų jau vaikystėje yra įdiegiama moralės normos, vėliau su patirtimi, darbštumu, geranoriškumu, įvairiapusiškai tobulinantis mes įgauname naujų įgūdžių ir patirties.
Nuo vadovo asmeninių sugebėjimu iš esmės priklauso, kaip bus pradedamas bendravimas su darbuotojais. Vadovai privalėtų pelnyti darbuotojų pagarbą. Įžvalgus vadovas sugeba tiksliai ir visapusiškai įvertinti kolektyvo pajėgumą ir tiksliai sudaryti darbo planus. Vadovas prieš priimdamas į darbą naują darbuotoją turėtų apgalvoti kokį darbuotoją priimti į konkrečias pareigas, kad šis galėtų visapusiškai realizuoti save ir pasiekti geriausių rezultatų.
Viena iš pagrindinių vadovo funkcijų ar kitaip tariant darbo sudedamųjų dalių – yra bendravimas. Tai bendravimas su pavaldiniais, interesantais, užsakovais, tiekėjais ir t.t. Bendravimo instrumentas yra pokalbis, kurio metu yra svarbūs žodžiai pasakyti pašnekovui, pokalbio tonas ir tikslus minties išreiškimas.
Įstaigose bei organizacijose vyksta įvairūs susirinkimai ,kurių metu yra trumpai aptarimai darbo rezultatai, jų trūkumai ir perspektyvos. Šių su
usirinkimų metu vadovas išdėsto savo mintis apie atliktą darbą, nurodymas trūkumus ir atlikimo kokybę, nustato darbo atlikimo terminus, bet , kad gerai ir kokybiškai būtų atlikti darbai, vadovas turėtų:
● nustatyti realius darbo atlikimo terminus
● visuomet pagirti tuos, kurie gerai atlieka užduotis arba stengiasi tobulėti
● visus vertinti pagal nuopelnus ir nesisavinti svetimos šlovės
● kritikuoti reikėtų tik tuomet, jei tai būtina ir pateisinama
tuo tarpu vadovo nurodymai turėtų būti:
● įvykdomi
● suprantami
● pagrįsti
● kontroliuojami
Išvadoje galime teigti, kad vadovo elgesys, manieros turi tiesioginės įtakos
kolektyve dirbančių žmonių produktyviam darbui, taip pat geros ar blogos atmosferos susiformavimui. (I.Volf, 1996)

2. ETIKOS PROBLEMOS.

Etikos problema – tai netinkamai padarytas sprendimas ar atliktas veiksmas, pažeidžiant nusistovėjusias asmeninės ar profesinės etikos normas.
Kiekvieną etikos normą galima vertinti keliais požiūriais: asmeniniu, profesiniu,organizaciniu,visuomeniniu.
Einantys visuomenės tarnautojų pareigas susiduria su daugybe etikos problemų.Su vienomis jų susiduriama dažniau nei su kitomis, vienos tampa visuomenei žinomos, apie kitas retai sužinoma.
Viešojo administravimo etikos tyrinėtojai tiesiog analizuoja atskiras etikos problemas, nebandydami jų klasifikuoti.Suvokdami etikos problemų unikalumą, visgi bando sugrupuoti etikos problemas.Toks grupavimas remiasi etikos problemų panašumu (piktnaudžiaujama ne tik turima valdžia, bet ir materialiniais, žmogiškaisiais ištekliais ir kt.). Etikos problemos sujungtos į tokias grupes:
• apgavystė
• korupcija
• piktnaudžiavimas
• interesų konfliktas
• seksualinis priekabiavimas
(G.Teusen,1997)

Apgavystė. Apgavystė (apgaulė) yra gana plati sąvoka.Apgaulės formos gali būti įvairios: informacijos slėpimas ar iškreipimas, melas, šmeižtas, agentų provokatorių naudojimas,”fiktyvių įrodymų” sukūrimas ir kt.
Veiksmai ar žodžiai, ku

uriais sąmoningai norima nuslėpti, iškreipti ar tik iš dalies atskleisti tiesą, suklaidinti, siekiant savanaudiškų tikslų, vadinami APGAVYSTE.
Daugelis apgaudinėtojų – ar tai būtų pavieniai asmenys, ar institucijos – teigia, kad tokios taktikos imasi apgaudinėjamųjų labui.Žmonių apgaudinėjimas jų pačių labui yra dvireikšmis dalykas.Dažnai pernelyg įvertinama galima nauda, nenumatoma galima žala, nepagalvojama, kaip apgaulė gali būti suvokta. Apgaulė pažeidžia žmones: jie gali pasielgti taip, kaip kitu atveju nebūtų pasielgę.Nukenčia ne tik apgaudinėjamasis, bet ir pats apgaudinėjantis asmuo ar institucija, nes pamažu prarandamas pasitikėjimas, atsiranda įtarumas ir nusišalinimas.Taip pasielgęs asmuo praranda integralumą, sumažėja jo galimybė ateityje atsispirti didesnių etikos problemų pagundai (korupcijai, piktnaudžiavimui ir kt.).
Melas – tai sąmoningai pasakyta neteisybė. Melas labiau pažeidžia nei kitos apgaulės formos, nes informacija perduodama tiesiogiai ir čia pat todėl ją, būna sunku patikrinti.
Melo aukos mažiau atsakingos už gautą informaciją, kuria patikėjo.Kitais būdais apgauti asmenys turi didesnes galimybes patikrinti jiems siunčiamą informaciją nei tiems, kuriems meluojama.Melas ir kiti apgaulės būdai pažeidžia susitarimą sakyti tiesą. Kai melu sąmoningai ir tikslingai siekiama naudos visuomenei, vartojama “garbingo melo” sąvoka.Meluojama, siekiant moraliai paruošti visuomenę artėjančiam pavojui ar trūkumams.Tikimasi, kad, išaiškėjus melui ir suvokus jo naudą, bus atleista ar net dėkojama.Melas visuomenės naudai buvo diskusinė tema dar nuo antikos laikų. Kitas panašus terminas yra “baltasis melas”.Nekaltas melas yra įprastas ir kasdieniniame, ir profesiniame, ir politiniame, ir diplomatiniame gyvenime.
Kartais apgaulė ir melas gali būti pateisinami.Viena dažniausiai cituojančių autorių, rašiusių šia tema, G. Teusen (1996) teigia, kad melas gali būti pateisinamas trimis atvejais:
• Kai tik taip galima išvengti didelės žalos.
• Kai melas yra visiškai nežalingas ir nereikšmingas.
• Kai pareiga atskirų individų atžvilgiu reikalauja ginti jų paslaptis.
Piktnaudžiavimas. Naudojimasis valstybės ar organizacijos turtu, kopijavimo aparatais, kompiuteriais, tarnybiniu transportu ne su tiesiogine veikla susijusiems tikslams – tai tik keletas piktnaudžiavimo pavyzdžių.
Netinkamas savo tiesioginių pareigų ėjimas, pažeidžiant objektyvius profesinius reikalavimus, vadinamas piktnaudžiavimu.
Visos pareigos suteikia tam tikrą valdžią, todėl dažnai iškyla piktnaudžiavimo ja problema. Naudojantis tarnybine padėtimi, piktnaudžiavimas gali būti įvairus. Asmeniniais ar grupiniais tikslais gali būti naudojamasi:
• tarnybine padėtimi
• organizacijos turtu ar lėšomis
• organizacijos darbuotojais
• turimu pasitikėjimu
(G.Teusen, 1996)

3. PIKTNAUDŽIAVIMAS VALDŽIA.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi gali būti įvardintas platesniu piktnaudžiavimo valdžia terminu. Netinkamas organizacijos materialinių bei žmogiškųjų išteklių panaudojimas taip pat yra piktnaudžiavimas valdžia.
Naudoti turima valdžia galima tiek organizacijos narių, tiek ir pašalinių asmenų atžvilgiu.
Ši problema gali iškilti ne tik dirbant vadovaujamą darbą ar kontroliuojant kitus, bet ir kasdieniniame eilinio tarnautojo darbe.
Vadovas ir darbuotojas skirtingai gali piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Dirbantys vadovaujantį darbą gali netinkamai naudoti turimą valdžią, kontroliuodami pavaldinius.
Eilinis darbuotojas naudodamasis savo tarnybine padėtimi, dažnai nemandagiai bendrauja su besikreipiančiu piliečiu, verčia jį laukti, kol baigs tvarkyti asmeninius reikalus darbo metu, ir kt. Tokį jų elgesį nulemia žinojimas, kad žmogus, neturėdamas pasirinkimo, vis tiek per jį bus priverstas tvarkyti reikalus.
Netinkamas naudojimasis savo padėtimi kenkia bendram pasitikėjimui visuomenine tarnyba, daro žalą pačiai organizacijai, mažina darbuotojų moralinius įsipareigojimus.Griežtai nustatytos visuomeninės tarnybos taisyklės ir normos turėtų padėti užkirsti kelią piktnaudžiavimui savo padėtimi. (D.Vyšniauskienė, 1999)
Piktnaudžiavimas materialiniais ištekliais.
Nepaisant profesijai ir konkrečiai tarnybai keliamų reikalavimų, piktnaudžiavimas materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais gali būti dvejų tipų:
• Kai šie ištekliai naudojami netaupiai.
• Kai minėtieji organizacijos ištekliai naudojami ne pagal paskirtį.
Ši problema susijusi su turima valdžia ir padėtimi.Netinkamai ar ne pagal paskirtį gali būti naudojamas organizacijos turtas, įranga, finansiniai ištekliai, perkamos paslaugos ar prekės ir kt.
Piktnaudžiavimas žmogiškaisiais ištekliais.
Ši problema dažniau iškyla privačiame sektoriuje, tačiau susiduriama su ja ir visuomeniniame sektoriuje.Tai visų pirma yra blogo administravimo ir vadovavimo problema.
Problema iškyla, kai darbuotojams pavedamos atlikti su profesine veikla nieko bendra neturinčios užduotys.Pirmiausia tokias užduotis gauna administratorės ir referentės, kurioms dažnai pavedama tvarkyti vadovo šeimyninius ar privačius verslo reikalus.Nors pareiginėse institucijose nurodoma darbo atlikimo apimtis ir atsakomybė, tačiau pavaldiniai panašiose situacijose, bijodami galimų pasekmių, dažniausiai nesipriešina tokiems vadovo nurodymams. Kiek kitokių pobūdžio keblumų kyla, kai piktnaudžiaujama organizacijos darbuotojų laiku.Dažnai darbuotojai prašomi padirbėti po darbo valandų.Kai už papildomas darbo valandas atlyginama (pinigine išraiška ar laisvu laiku), etinė problema neegzistuoja, bet dažnai čia iškyla teisinė problema.Tačiau net darbuotojui gera valia sutikus padirbėti ilgiau nei numatyta darbo grafike ar sutartyje be atlygio, problema neišnyksta. (D.Vyšniauskienė, 1999)
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu.
Ši problema susidaro dėl netinkamo tarnautojo įvaizdžio (atrodymo) ar tokio įspūdžio susidarymo.Netinkamas įvaizdis ir yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu.Tik vienu atveju toks įspūdis susidaro dėl sąmoningai atliktų ar neatliktų tarnautojo sprendimų ar veiksmų, kitu atveju su tokia problema susiduria nepatyrę tarnautojai, nežinantys nerašytų žaidimo taisyklių. (D.Vyšniauskienė, 1999)

4. VERSLO VALDYMO KULTŪRA IR ETIKA.

Organizacijos kultūra – tai būdingų tam tikros organizacijos nariams svarbių sąvokų, kaip, normos, vertybės, požiūriai bei įsitikinimai, visuma.

Kitaip tariant, organizacijos kultūra – tai įprasti ir tradiciniai mąstymo bei veiklos būdai, kurie daugiau ar mažiau bendri visiems jos nariams. Nauji nariai privalo juos suvokti ir bent iš dalies jų laikytis, kad būtų priimti dirbti į tą organizaciją.

Amy Vanderbilt (1996) rašo, kad JAV mokslininkas teigia E. Šainas (EdgarH. Schein) organizacijos kultūra egzistuoja trimis lygiais:

1. Sutartiniai dalykai – tie, kuriuos žmogus mato, girdi ir jaučia, kai susiduria su nauja nepažįstamos kultūros grupe. Tai dalykai, kurie kartu apibrėžia kultūrą ir į šiuos dalykus kreipiantiems dėmesį parodo, kas yra kultūra. Sutartiniai dalykai apima prekes, paslaugas ir net grupės narių elgesį bei išvaizdą. Pavyzdžiui, jei vienoje firmoje pastebėsite, jog jos vadovas apsirengęs nerūpestingai, o firmos konkurentės vadovas dėvės kostiumą, tai šie besiskiriantys sutartiniai dalykai liudija apie dvi labai skirtingas firmų kultūras.

2. Remiamos vertybės – tai dalykai, kuriuos verta daryti, arba priežastys, kodėl tai darome ir norime paaiškinti tai, ką darome; tai antrasis organizacijos kultūros lygis. Pavyzdžiui, X firmoje daugelis procedūrų ir remiamos vertybės – saugumo išdava. Nenuostabu, nes iš pradžių X firma gamino nuodingas medžiagas. Kaip teigia naujasis vadovas: „arba gaminate medžiagas saugiai, arba gaminate jas neilgai”. Saugumo vertybės vis dar papildo X firmos kultūrą, nors jau seniai praėjo tie laikai, kai nuodingųjų medžiagų gamyba buvo pagrindinė firmos veikla. Nauji darbuotojai mokosi šių remiamų vertybių ir sužino apie jų reikšmę firmos kontekste.

3. Pagrindinės nuostatos – tai nesąmoningi įsitikinimai, sampratos, mintys ir jausmai (galutinis vertybių ir veiklos šaltinis), kuriuos organizacijos nariai priima kaip savaime suprantamus. Kultūra suteikia organizacijai „teisingą būdą daryti dalykus”, dažnai remdamasi garsiai nesuformuluotomis nuostatomis; tai trečiasis organizacijos kultūros lygis. Pavyzdžiui, daugelis kosmetikos firmų laikosi nuostatos, kad tinkama rinkodaros strategija – dėmesį sutelkti į reklamą ir informacijos, kaip jų produktai padedu grožiui, skleidimą. Tačiau viena iš Y firmų suabejojo šiomis esminėmis nuostatomis ir savo rinkodarą nukreipė į Y firmos politinę veiklą, dėmesį aplinkos apsagai bei skepticizmą dėl tradicinės grožio idėjos.

Taigi organizacijos kultūra atspindi, kokį santykio su aplinka būdą ji pasirinko. Neatsiejama kultūros dalis sutartiniai dalykai, remiamos vertybės bei pagrindinės užslėptos nuostatos. Organizacijos kultūra daro įtaką jos sėkmei. Kultūra veikia tarpusavio santykius organizacijoje, taip pat ir jos finansinius rezultatus. Todėl ji turi būti susieta su kita firmos veikla: planavimu, organizavimu, vadovavimu ir kontrole. Iš tikrųjų, jei kultūra nesusijusi su šiais uždaviniais, tai jos laukia sunkūs laikai. (A. Vanderbilt, 1996)

Vidaus politika. Šių etikos klausimų lygmuo vadinamas vidaus politika. Keliami klausimai apie firmos santykių su jos darbuotojais — ir vadovais, ir eiliniais – esmę. Kokia įdarbinimo sutartis yra teisinga? Kokie yra darbuotojų ir vadovų bendri įsipareigojimai? Kokios darbuotojų teisės? Šie klausimai taip pat iškyla ir kasdieniame vadovo darbe. Priverstinis ar laikinas nedarbas, papildomas uždarbis, darbo taisyklės, motyvavimas ir vadovavimo stilius – visa tai yra šio etikos lygmens klausimai.

Asmeninis. Čia keliami klausimai apie tai,- kaip firmos žmonės turėtų bendrauti vienu su kitais. Ar visuomet turėtume būti sąžiningi, nepriklausomi nuo pasekmių? Kokie mūsų – žmonių ir darbuotojų, atliekančių tam tikrą vaidmenį — įsipareigojimai savo viršininkų pavaldinių bei kolegų atžvilgiu? Šie klausimai susiję su kasdienėmis visų firmų gyvenimo problemomis. Už jų glūdi du platesni klausimai: Ar turime teisę kitus žmones laikyti priemonėmis savo tikslams pasiekti? Ar galima šito išvengti?

Kad galėtume svarstyti etinį priežastingumą, turime suprasti etikos kalbą: vertybių, teisių, pareigų moralės taisyklių ir žmonių santykių sąvokas. (A. Vanderbilt, 1996)

Žmonių santykiai. Kiekvienas žmogus susijęs su kitais tam tikrais santykiais, kurie egzistuoja todėl, kad mums reikia kitų asmenų pagalbos ir paramos savo tikslams pasiekti. Santykiai yra neišvengiamas mūsų moralinio gyvenimo aspektas, pradedant mažo vaiko santykiu su tėvais ir baigiant vadovo santykiais su darbuotojais. Mes nuolat svarstome, kaip palaikyti bei skatinti juos. Šie svarstymai ir sprendimai atspindi mūsų vertybes ir rūpinimąsi etika. Todėl, kai sakome, jog ekonomika ir vadyba susijusi su santykiais, tvirtiname, kad etika yra svarbi jų sudedamoji dalis. (A. Vanderbilt, 1996)

Mes taip pat turime suprasti ir pagrindinius visuotinės moralės principus: nuo įsipareigojimo laikytis savo pažadų iki pagarbos nuosavybei.

Apie valdymo kultūrą ir etiką daug pasako kabinetų ir kitų patalpų interjeras. Turi būti nurodyti kabinetai, jų priėmimo, darbo valandos ir kt. Darbo kultūrai labai kenkia, jei nurodytomis priėmimo valandomis reikiamo darbuotojo nerandama: interesantas gali būti atvykęs iš toli, sugaišęs laiko, padaręs papildomų išlaidų. Labai ilgai užtrunkantys įmonės posėdžiai, susirinkimai rodo, kad valdymas čia nėra aukšto lygio. O norint objektyviai ir greitai klausimus išspręsti, pasitarimams privalu kruopščiai pasirengti.

Čia gvildenti tik paprasčiausi valdymo kultūros ir etikos aspektai. Kiekvienoje įmonėje ar organizacijoje vyksta specifinis darbas, yra skirtingos sąlygos, todėl nevienodi ir valdymo kultūros bei etikos reikalavimai.

Norint sukurti ir palaikyti etišką aplinką darbo vietoje, reikėtų įdiegti šiuos pagrindinius reikalavimus:

1. Pirmiausia turi būti etiškas pats vadovavimas. Jei to nebus, žmonės greitai pastebės veidmainiškumą ir nusivils. Tai sukelia nepasitikėjimą ir cinizmą. Gerą elgesį turi rodyti vadovai, lygiai taip pat etikos principų turi laikytis kiekvienas vadybos grandies žmogus. Dauguma bendradarbių ims pavyzdį iš savo tiesioginio vadovo. Jei vadovas elgsis garbingai, tai ir darbuotojas stengsis laikytis vadybos etikos.

2. Bendrovės paprastai kuria politiką, pagal kurią darbuotojai (bendradarbiai) orientuotųsi, kaip jiems elgtis ir veikti kai kuriomis situacijomis. Bendradarbiai privalo susipažinti su pagrindinėmis bendrovių politikos kryptimis, ypač tomis, kurios numato jų atsakomybės sritį. Tačiau vien žinių nepakanka. Jie privalo sugebėti jas pritaikyti konkrečiuose dalykuose. Nors tokių politikos krypčių skaičius ir turinys priklauso nuo verslo reikmenų ir ūkio gamybos pobūdžio, dauguma bendrovių turi metodikas ir rekomendacijas tokiems atvejams.

3. Informacijoje, kuri skiriama bendradarbiams, būtina nuolatos pabrėžti etikos svarbą, taip pat kitus organizacijos siekius bei uždavinius, pavyzdžiui: pelną, gamybą ir sąnaudas. Dažnai vadovai reikalauja, kad bendradarbiai (darbuotojai) elgtųsi kultūringai ir etiškai, tačiau nepaaiškina, ką gali duoti etiškas elgesys.

4. Jei bendrovė nustato aiškius etikos reikalavimus, ji turi jaustis esanti įsipareigojusi ir tikrinti, ar tų reikalavimų laikomasi. Jei nebus parengtos sistemos kaip kontroliuoti, kad etikos normų būtų laikomasi, tai darbuotojai (bendradarbiai) tikriausiai tų metodikų nepaisys, ciniškai šaipysis iš bendrovės vadovų kompromisų su etika.

5. Bendradarbiai turi jaustis esą saugūs, kai prašo patarimo kultūros ir etikos klausimais arba nori pranešti apie netinkamą elgesį. Darbuotojai nelinkę pranešti savo vadovui etikos pažeidimų dėl keleto priežasčių. Štai jos:
• baime susilaukti apskustųjų keršto; nenoras „teptis” rankų;
• atkari pažiūra į skundikus. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad demokratinėje rinkos ekonomikos visuomenėje individai, nesilaikantys etiško elgesio politikos normų, kenkia visiems su verslu susijusiems žmonėms.

6. Bendrovė savo darbuotojams turi nustatyti siektinus uždavinius ir tikslus. Paprastai šie uždaviniai esti susiję su pardavimais, pelningumu, sąnaudų dydžiu, darbo našumu ir gamyba. Tikslai turi būti drąsūs, skatinantys darbuotojus gerai dirbti, bet neperžengiant ribos, kad neverstų jų netinkamai elgtis neįmanomam dalykui pasiekti.

Tikrinant, ar vadyba ir verslas etiškas, būtina įvertinti veiklos rezultatus. Tikrintojai turi atkreipti dėmesį ne vien tik į galutinius darbuotojo rezultatus, bet ir į priemones, kuriomis jis tų rezultatų siekė. Šitaip užkertamas kelias greitiems rezultatams, kad ilgainiui jie nepavirstų ilgalaikėmis išlaidomis.

Pastaruoju metu bendrovės išmėgina nemažai būdų etiškai darbo aplinkai sudaryti. Daugelis kuria oficialios etikos programas ir į jas įtraukia įvairių dalykų. Dažniausiai naudojami programų elementai (pavyzdžiui, elgesio kodeksas, etikos tarnybos, švietimas), išmėginti JAV ir Europoje.

Elgesio kodeksas nusako svarbiausias konkrečios organizacijos išpažįstamas vertybes ir elgesio reikalavimus. Geriausiuose kodeksuose numatytos aiškios darbuotojų elgesio taisyklės, bendrovės įsipareigojimai. Kodeksas gali būti vieno puslapio (paprastai vadinamas „kredo”), maža brošiūra ar net knygelė. Kodekso išmėginimas – tai patikrinimas, kaip jame deklaruojamų vertybių laikosi organizacijos nariai, ypač vadybininkai. Jei įrašomos vienos vertybės, o vaikomasi kitų, tai suveši veidmainystė ir nepasitikėjimas. Taip pat svarbus etikos programų elementas – tai darbuotojų švietimas, supažindinantis su elgesio reikalavimais ir organizacijos vertybėmis. Jei bendrovė aktyviai įdiegia etiką ir jos vertybes, galima sulaukti puikių rezultatų ir etikos, ir verslo srityje. (A. Vanderbilt, 1996)

IŠVADOS

1. Vadovu elgesys su pavaldiniais: Nuo vadovo asmeninių sugebėjimu iš esmės priklauso, kaip bus pradedamas bendravimas su darbuotojais. Vadovai privalėtų pelnyti darbuotojų pagarbą. Įžvalgus vadovas sugeba tiksliai ir visapusiškai įvertinti kolektyvo pajėgumą ir tiksliai sudaryti darbo planus. Pasvarsčius galima pasakyti, kad iš dalies būti geru vadovu reikia kažkiek ir talento, bet visumoje būti geru vadovu galima ir išmokti.

2. Etikos problemos: tai netinkamai padarytas sprendimas ar atliktas veiksmas, pažeidžiant nusistovėjusias asmeninės ar profesinės etikos normas. Apibendrinus etikos problemas galima pasakyti, kad daugelyje organizacijų ir kolektyvų šis supratimas nėra svetimas, nes tai efektyviai ir greitai atliktas darbas.

3. Piktnaudžiavimas valdžia: Eilinis darbuotojas naudodamasis savo tarnybine padėtimi, dažnai nemandagiai bendrauja su besikreipiančiu piliečiu, verčia jį laukti, kol baigs tvarkyti asmeninius reikalus darbo metu, ir kt. Tokį jų elgesį nulemia žinojimas, kad žmogus, neturėdamas pasirinkimo, vis tiek per jį bus priverstas tvarkyti reikalus. Netinkamas naudojimasis savo padėtimi kenkia bendram pasitikėjimui visuomenine tarnyba, daro žalą pačiai organizacijai, mažina darbuotojų moralinius įsipareigojimus.

4. Verslo valdymo kultūra ir etika: Darbo kolektyvas, tai šeima, susidedanti iš skirtingų charakterių, skirtingo amžiaus, požiūrių ir išsilavinimo žmonių. Darbo kolektyvuose praleidžiame didelę dalį savo laiko, todėl turime kolektyve elgtis etiškai ir profesionaliai. Kiekvienas mūsų turi siekti darnos kolektyve ir tai pradėti nuo savęs. Etikos taisyklių žinojimas, jų taikymas ir laikymasis pravers visiems, nes ne tik, kaip mes atliekame savo darbą, bet ir kaip mes elgiamės, bendraujame kolektyve formuoja nuomonę apie mus. Būtina neprarasti pasitikėjimo savimi ir laikytis takto.

LITERATŪRA

1. Amy Vanderbilt. Viskas apie etiketą. “Melsa” 1996, “Algarvė” 1996.
2. Inga Volf. Šiuolaikinis etiketas. Lektūra, 1996.
3. Dalia Vyšniauskienė, Virginijus Kundrotas. Verslo etika. Vadovėlis. Kaunas. Technologija, 1999.
4. Gertrud Teusen. Tarnybinis etiketas. Leidykla “Vaga”, 1997.

Leave a Comment