Atsakomybė ir pasitikėjimo dorybė

Kursinis: Atsakomybė ir pasitikėjimo dorybė

ĮVADAS

Atsakomybė – etikos ir teisės kategorija, atspindinti specifinį socialinį ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriam būdingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas.
Atsakomybės kategorija apima filosofinę socialinę problemą, kiek žmogus sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas (autorius), bei konkretesnius dalykus: žmogaus sugebėjimo sąmoningai, t.y. apgalvotai, savo noru, vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius; teisingai pasirinkti; pasiekti tam tikrą rezultatą. Į šią kategoriją įeina ir su tuo susiję žmogaus teisumo arr kaltumo, galimybės pritarti jo poelgiams ar juos pasmerktojo apdovanojimo ar nuobaudos klausimai. Visose etinėse ir teisinėse doktrinose atsakomybės problema neatsiejamo nuo filosofinės laisvės problemos.
Anot Arno Anzenbackerio “Atsakomybė” implikuoja “atsakymą”. Laikyti žmogų atsakingu už savo poelgius, vadinasi, (neturint omenyje sąžinės ir savarankiškumo aspektų) iš jo tikitės gauti protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip. Žmonių poelgiams pritariame tada, kai matome, jog juos galime protu pateisinti, t.y. kai veikiančio asmens motyvavimas yra protingas ir pagrįstas. Atsakomybė kaip dorovės feenomenas pasireiškia pasirengimu atsakyti už savo poelgius ir prisiimti sau visuomenės sankcijas. A.de Sent-Egziuperi žodžiais tariant:
Būti žmogumi – tai tik ir reiškia būti atsakingam. Jausti gėdą dėl skurdo , kuris tarsi nepriklauso nuo tavęs. Didžiuotis kiekviena savo draugų pasiekta pergale. Jausti, kad ki

iekviena tavoji plyta taip pat prisideda prie pasaulio statybos.

MORALINĖ ĮMONĖS ATSAKOMYBĖ

Moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliavimo būdas. Moralinė atsakomybė kyla iš moralės. Moralė (lot. mores – papročiai) – viena iš visuomenės sąmonės formų, socialinis institutas, reguliuojantis žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse.
Moralė nėra tik moralinės sąvokos, normos, principai, idealai. Tai tam tikras vertybinis viso gyvenimo pjūvis. Subjektyviai moralė – sąžinės savybė, pasireiškianti poelgių motyvacija, jų įvertinimu. Individas jaučia moralinio vientisumo poreikį, poreikį būti patenkintam savimi, jausti savo padorumą, turėti moralinę motyvaciją.
Moralinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais, laisvu apsisprendimu. Kadangi dorovinė laisvė reiškia sąmoningą poelgių pasirinkimą, asmenybė, pasirenkama juos, turi suvokti savo poelgių viisuomeninę reikšmę ir numatyti pasekmes.
Pats moralinio pasirinkimo aktas toks pat senas kaip ir visuomenės dorovė. Dorovinis prieštaravimas – tai situacija, kurioje asmenybės moralinė sąmonė konstatuoja, kad vieno iš galimų poelgių pasirinkimas dėl tam tikros dorovinės vertybės griauna kitą svarbią asmenybei vertybę. Kilus doroviniam konfliktui, asmenybė turi pasirinkti vieną iš vertybių ir kartu atsisakyti kitos.
Moralinio pasirinkimo konfliktiškumą būtina skirti nuo principų susidūrimo ir normų prieštaringumo, kuris yra besąlygiško formulavimo ir taikymo ne jų veikimo srityje pasekmė. Todėl tikslinga skirti dorovinį konfliktą nu

uo tariamo normų konfliktiškumo ir į moralinio sprendimo kultūros klausimus žiūrėti, vadovaujantis vertybių, o ne principų prieštaros aspektu.
Moralinė atsakomybė įmonėje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Kalbant apie įmonės vidaus moralinę atsakomybę, reikia suvokti, kad ją sudaro jos narių moralinė atsakomybė.
Įmonės veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla – pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus. Tačiau moralinis vertinimas taip pat yra svarbus ir būtinas, norint ateityje sėkmingai plėtoti savo veiklą. Taigi moralinę atsakomybę įmonės viduje reikėtų nagrinėti dviem aspektais:
Kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę
Įmonės, kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams
Kiekviena įmonė yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas.

VERSLO ETIKOS BŪKLĖ LIETUVOJE

Lietuva jau žengia pirmuosius žingsnius į rinkos ekonomikos sistemą ir privalo suformuoti civilizuotos šalies įvaizdį. Ne visi Lietuvos verslininkai reikiamą dėmesį skiria verslo etikai, yra netgi manoma, jog visi verslo santykiai turi plėtotis spontaniškai ir jokios metodikos negali būti taikomos, nes Lietuva – specifinė šalis. Žengdami į Europą, į laisvą rinkos ekonomikos sistemą verslo žmonės privalės būti panašūs į užsienio kolegas verslininkus, nes kitaip negalimi bus jokie sandėriai ir t.t Juk netgi ekonomiškai išsivysčiusios šalys gana daug dėmesio skiria etikai, nes tai – sėkmingo vadovavimo slaptažodis, tik taip galima įsilieti į padorių verslininkų bendriją.

Verslo Etiką reikia suvokti ka

aip bendrosios etikos dalį, turinčią vieningus moralės principus, bet skirtingą tam tikrais specifiniais aspektais. Lietuvoje kol kas verslo etikos supratimas ir dėstymas yra gana ribotas, ką galima aiškinti maža šalies patirtimi rinkos pasaulyje. Lietuvoje leidžiama versta literatūra labiau orientuota į etiketą, visiškai nepaisant ir neįvardijant bendro konteksto. Todėl Lietuvos verslininkams etikos samprata dažniausia apsiriboja etiketo išmanymu, neapimant etikos visumos, individo teisių bei atsakomybės, verslo pasaulio santykio su aplinka. Pedantiškas etiketo laikymasis , atskirų “girdėtų” taisyklių taikymas, bandymas save pristatyti koncentruotam lygmeniui, nejaučiant bendro verslo rinkos etikos pulso, yra juokingas ir beprasmis.

Užsienio šalių verslo moralė Lietuvai negali būti vienintelis pavyzdys, nes kiekvienoje šalyje ji formavosi esant tam tikroms specifinėms sąlygoms. Tačiau visai nereiktų nuvertinti kitų šalių verslo etikos patirties. Nes iš jų verslo etikos programų galėtume paimti ir pabandyti pritaikyti Lietuvoje tai, kas mums yra artima ir neprieštarauja šalies tradicijoms ir papročiams. Iš tiesų, literatūros verslo etikos tema turime mažai. Dažniausiai ji yra versta iš kitų kalbų, ir dėl ankščiau minėtų priežasčių mums nelabai tinka. Tuo tarpu lietuvių autorių knygų verslo etikos tema mes turime vos kelias.
Mūsų šalies įstatymai garantuoja bendrovių, įstaigų ir organizacijų darbuotojams nemaža teisių:
į poilsio laikotarpį(mokamas atostogas, laisvas dienas);
į atsistatydinimą;
į pensiją(senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių);
į atleidimo užmokestį (išeitinę pašalpą, jei darbuotojas atleistas dėl pablogėjusios or
rganizacijos finansinės padėties);
į nedarbingumo kompensaciją;
į tikslines atostogas (nėštumo, gimdymo, vaiko priežiūros, mokymosi, nemokamas);
į laisvą saviraišką

MORALINĖ ATSAKOMYBĖ LIETUVOJE
Gamybinės organizacijos visuomenei turi tokius moralinius įsipareigojimus:
Nedaryti žalos
Nepakeisti aplinkos (neteršti oro ir vandens ir pan.)
Nepažeisti saugumo tų, kurie yra organizacijos veiklos zonoje
Minimizuoti žalą dėl galimo gamyklos atidarymo ar uždarymo
Nesumažinti ekonominių veiksnių laisvės

ORGANIZACIJOS SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS ISTORINĖ RAIDA
Organizacijos socialinės atsakomybės užuomazgų galima rasti jau antikoje. pvz 3000m- pr- Kr. Mesopotamijoje gyvenusi senovės tauta šumerai jau turėjo minimalaus atlyginimo ir darbo sąlygų įstatymus.
Vėliau ilgus amžius žmogiškosios vertybės buvo užmirštos, ir tik 18 a. pabaigoje Vakarų Europoje ir JAV pradėtos kurti darbininkų ekonominių interesų gynimo organizacijos -profesinės sąjungos. Profsąjungų veikla buvo draudžiama, todėl jos veikė nelegaliai (legalizuotos a. pradžioje garsiau prabilta apie darbuotojų poreikius. 1835 m. Andrew Ure išleistame traktate “Manufaktūros filosofija” šalia įprastų gamybos dalių – mechaninės ir
komercinės – pažymima ir trečioji -žmogiškoji. Deja, šios idėjos kelią skynėsi labai sunkiai, dažnai išsigimdavo į paternalistines, labdaros idėjas. 1923 m. JAV įkuriama Nacionalinė personalo asociacija, kurios tikslas ir paskirtis – puoselėti organizacijoje žmogiškąsias vertybes.
a. viduryje daugelis organizacijų suvokia esančios didesnės sistemos dalimis. Organizacijų vertybių skalėje atsiranda naujos vertybės: socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas. Šiandieninės organizacijos elgsena grindžiama humanistine filosofija, siekiančia palaikyti ne tik organizacijos, bet ir visos socialinės sistemos pusiausvyrą.
Kai kurie šiuolaikiniai autoriai istorinę organizacijos socialinės atsakomybės raidą skirsto į 4 eras:

ERA LAIKOTAR PIS ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖS IŠRAIŠKA
Filantropinė iki 1950 Aukojimas labdarai.
Problemos suvokimo 1953-1967 Atsakomybės suvokimas. Įsitraukimas į visuomenės reikalus.
Problemos sprendimo 1968-1973 Susirūpinimas aplinkos apsauga. Rasines diskriminacijos problemų sprendimas.
Socialinio jautrumo nuo 1974 iki šiol Organizacijos etikos ir elgsenos supratimas. Socialiai atsakinga veikla.
Kiti autoriai pabrėžia organizacijų vadovų požiūrio į socialinę atsakomybę istorinę raidą. L. N. Rue ir L. N. Rue, I. L. L. Byaersas skiria tris laikotarpius .Organizacijų vadovų požiūris labai svarbus todėl, kad moralių sprendimų priėmimas, sąlygojantis socialiai atsakingą organizacijos elgesį, daugiausiai priklauso nuo organizacijai vadovaujančių asmenų moralinių nuostatų Vienas iš vadovavimo etikos organizacijos vadovui keliamų reikalavimų yra socialinė atsakomybė.
Tačiau tuo pačiu metu atsirado ir socialinės organizacijos atsakomybės užuomazgų: Šumerų (dabar Irako teritorija) vyriausybė dar prieš 5000 m. metų priėmė minimalaus atlyginimo bei darbo sąlygų įstatymą; prieš 4000 m. priimtame Babilono valdovo Hamurabio kodekse buvo keletas įstatymų, susijusių su darbdavio įsipareigojimu mokėti darbuotojams minimalius atlyginimus.
Antrajam laikotarpiai – nuo 4-ojo iki 7-ojo šio amžiaus dešimtmečio – budingas ne tik maksimalaus pelno siekimas, bet ir ryšio tarp organizacijos bei įvairių visuomenės struktūrų palaikymo svarbos suvokimas.
Trečiajam laikotarpiui, prasidėjusiam nuo 7-ojo dešimtmečio ir tebesitęsiančiam iki šiol, būdingas aktyvus organizacijų ir jų vadovų dalyvavimas sprendžiant visuomenės problemas. Ypač aktyviai pradėtos spręsti tokios problemos kaip lygios įdarbinimo galimybės (išleisti įstatymai, garantuojantys vienodas įdarbinimo galimybes moterims, tautinėms, seksualinėms mažumoms, karo veteranams, neįgaliems bei vyresnio amžiaus žmonėms), aplinkos apsauga ir taršos prevencija, vartotojų apsauga (įstatymai, ginantys vartotojų teises į produkto saugumą, informaciją, pasirinkimo teisę ir 1.1.)

ORGANIZACIJĄ SUDARANČIŲ GRUPIŲ MORALINĖ ATSAKOMYBĖ

Kiekviena organizacija per savo vidinių struktūrų veiklą turi skatinti moralų darbuotojų elgesį ir visų jos grandžių atsakomybę:
bendrovės direktorių taryba turi aktyviai ir sąžiningai valdyti bendrovę;
daugiau kaip pusė stebėtojų tarybos narių, taip pat ir jos pirmininkas, negali būti iš valdybos;
atsakomybė už bendrovės politiką turi būti paskirstyta, remiantis 5 metų laikotarpio patirtimi. Atsakingi žmonės turi priimti sprendimus, atsižvelgdami į organizacijos sukauptą patirtį;atsakomybė reikalauja papildomos informacijos apie tai, kaip buvo priimami sprendimai. Informacija yra labai svarbi, tačiau versle yra tokių sričių, kur paslaptis reikia saugoti.
Todėl:
kiekviename lygyje turi būti nustatyta, kiek informacijos apie priimtą sprendimą reikia suteikti ir kam;
nustatyti reikia ne vienašališkai, bet argumentuotame pokalbyje tarp to, kuris ieško informacijos, ir to, kuriam pirmasis asmuo yra pavaldus; – turi būti aiški atsiskaitomybės struktūra tiek vertikaliu, tiek horizontaliu lygiu;
organizacijos turėtų nustatyti būdus, kaip darbuotojai, vartotojai, akcininkai ir visuomenė galėtų informuoti apie savo interesus bei poreikius;
organizacijos turėtų suformuoti mechanizmą (galbūt skyrių) įvairių grupių poreikiams numatyti, jiems rimtai apsvarstyti, įvertinti bei atitinkamiems veiksmams pasiūlyti;
organizacijos turėtų sukurti informacijos skleidimo techniką tiems, kurie domisi, kuo remiantis buvo priimtas sprendimas;
atsakomybė organizacijos viduje turėtų būti sustiprinta sankcijomis. Neatsakingas bei nemoralus valdytojų elgesys turėtų būti baudžiamas taip pat griežtai kaip ir žemesnio lygio darbuotojų;
organizacija, siekianti išvengti demaskavimų bei skundų, turi sukurti mechanizmus ir procedūras, kurios leistų bet kuriam organizacijos nariui išsakyti savo moralinius svarstymus ar prieštaravimus, nepakenkiant sau;
organizacija turėtų skirti didelius įgaliojimus turintį pareigūną, atsakingą už saugaus, geros kokybės produkto gaminimą ir panašius klausimus.

ORGANIZACIJOS MORALINĖ IR SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ
Organizacijos veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla -pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus. Tačiau moralinis vertinimas taip pat yra svarbus ir būtinas, norint ateityje sėkmingai plėtoti savo veiklą.
• Kiekviena organizacija yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Organizacija – tai svarbus tarpinis elementas taip individo ir visuomenės: individas su savo vertybėmis Tad neišvengiamai reikia analizuoti individų, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienų kitiems ir organizacijai kaip vienetui.
Organizacijos nariai – tai ir prezidentas (vadovas, direktorius), ir padalinių vadovai, ir darbuotojai, ir iš dalies akcininkai. Todėl tenka gilintis į atskirų kategorijų moralinę atsakomybę: vadovo atsakomybę padaliniams, darbuotojų atsakomybę vadovui, darbuotojų tarpusavio atsakomybę, vadovo atsakomybę akcininkams ir pan. Kiekvienu atveju tenka susidurti su kasdieniais santykiais ir netradiciniais įvykiais, kurių metu pasireiškia moralinė atsakomybė arba jos nebuvimas.

SOCIALINĖ ĮMONĖS ATSAKOMYBĖ

Socialinė atsakomybė – tai sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių,dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus; gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.
Įmonės socialinė atsakomybė verčia verslo atstovus būti atsakingus už savo veiksmus. Visuomenė iš verslo tikisi socialinės atsakomybės, ir daug įmonių, atsižvelgdamos į tai, savo veikloje numato ir socialinius tikslus. Socialinė atsakomybė reiškia, kad įmonė turėtų būti atsakinga už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala atlyginama. Socialinė įmonės atsakomybė glaudžiai susijusi su juridine. Juridinė atsakomybė siauresnė, ji paprastai kyla kaip moralinės ir socialinės atsakomybės stoka. Vis dėlto socialinė atsakomybė nereiškia, kad įminė privalo atsisakyti savo pirminių ekonominių tikslų. Taip pat nereiškia, kad socialiai atsakingos firmos negali būti pelningesnės už tas, kurios yra mažiau atsakingos. Socialinė atsakomybė reikalauja iš įmonių suderinti gaunamą naudą ir tos naudos pasiekimo būdus.
A.Carroll (1993) įmonės socialinės atsakomybės piramidė

FILANTROPINE ATSAKOMYBE
Įnešti didelį indėlį į bendruomenės gyvenimą, įrodyti gyvenimo kokybę
ETINĖ ATSAKOMYBĖ
Įsipareigoti daryti tai, kas yra teisinga, sąžininga ir dora
JURIDINĖ ATSAKOMYBĖ
Laikytis įstatymų
EKONOMINĖ ATSAKOMYBĖ Gauti pelno

SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ KAIP SOCIALINĖ REAKCIJA
Pagal šią socialinės atsakomybės sampratą visuomenė turi teisę reikalauti ir gauti iš įmonės daugiau nei vien produkciją ir paslaugas, įmonė turi būti atsakinga ir už visuomenės, globalinių, ekologinių problemų sprendimą. Labdara bei parama, kita filantropinė organizacijos veikla taip pat laikoma socialiniai atsakinga veikla. Socialinė atsakomybė kaip socialinė reakcija yra tik savarankiška, iš altruistinių paskatų kilusi socialinė organizacijos veikla, pasireiškianti didesne socialine atsakomybe, nei reikalauja įstatymai.

SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ KAIP SOCIALINIS
JAUTRUMAS
Sąvoka “socialinis jautrumas” reiškia įmonės veiklą, apimančią tiek socialinį įsipareigojimą, tiek socialinę reakciją. Socialiai jautri įmonė ne tik paklūsta įstatymams, ne tik reaguoja į visuomenės problemas, numato ateities poreikius ir galimus būdus jiems pasiekti, bendrauja su vyriausybe, siekdama socialiai teisingų įstatymų, bet ir aktyviai ieško socialinių problemų sprendimo. Toks įmonės elgesys atspindi tikrąją ir plačiausią socialinės atsakomybės prasmę.

EKONOMINĖ ĮMONĖS ATSAKOMYBĖ
Ši atsakomybė yra visų kitų pagrindas. Kiekviena pelno siekianti įmonė yra ekonominis visuomenės elementas, kurio pagrindinis tikslas yra gaminti prekes (teikti paslaugas) ir gauti pelną. Be ekonominės įmonės veiklos nebūtų ir socialinės atsakomybės.
Didėjant įmonės atsakomybei, gaunamas pelnas taip pat turi tendenciją augti, moralus vadovo elgesys su pavaldiniais, sąžiningas vadovavimas ir moralės normų laikymasis teigiamai veikia darbuotojų darbo našumą.

JURIDINĖ ĮMONĖS ATSAKOMYBĖ
Šių dienų modernioje visuomenėje įmonėms nustatomos tam tikros taisyklės, leidžiami įstatymai, kurių įmonės privalo laikytis. Įstatymas yra tinkamumo ir netinkamumo elgesio kodifikacija. Iš įmonės tikimasi, kad ji įvykdys užsibrėžtus ekonominius tikslus, nenusižengdama įstatymams.

PASITIKĖJIMO DORYBĖ
Išugdyti doroviniai jausmai – svarbiausia asmenybės dorumo prielaida. Pagrindinė dorovės funkcija – žmonių elgesio reguliavimas. Dorovė pasireiškia kaip imperatyvinis vertinamasis orientacijos būdas visame sudėtingame vertybių pasaulyje. Jausmai – pirmieji, subtilūs ir nepakeičiami šių vertybių indikatoriai. Negalima įsivaizduoti dorovės reguliatyvinės funkcijos be intensyvios jausmų veiklos. Dorovė prasiskverbia beveik į visas bendravimo sritis. Ji pasireiškia kaip vertinimų perteikimo būdas.
Kad žmonės pasitikėtų vieni kitais, visų pirma jie turi gerai pažinoti vieni kitus, žinoti jų dorovės normas, dvasinį turtingumą. Pažinimas ateina per bendravimą. Žmogus atskleidžia savo vertybes, parodo koks jis yra. Bendravimo proceso metu sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jo žmogiškieji bruožai -pažiūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos, vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai.
Pasitikėjimas ateina su laiku, gerai išanalizavus žmogų, jo charakterio savybes. Žmogaus dorumas – elgesio kultūros šerdis.
Pasitikėjimas labai svarbus tarp bendradarbių. Jei darbuotojai nepasitiki, nepalaiko vieni kitų, tai jų santykiai nėra šilti, tokiame kolektyve sunku dirbti.

IŠVADOS
Egzistuoja moralinė, socialinė, ekonominė, juridinė .. atsakomybės. Visos jos svarbios, reikalingos ir priklauso viena nuo kitos. Moralinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais, laisvu apsisprendimu. Socialinė įmonės atsakomybė glaudžiai susijusi su juridine. Juridinė atsakomybė siauresnė, ji paprastai kyla kaip moralinės ir socialinės atsakomybės stoka. Ekonominė atsakomybė yra visų kitų pagrindas. Taip pat labai svarbus bendravimas, santykiai tarp bendradarbių, tarp pavaldinių ir vadovo, o ypač pasitikėjimas.

Leave a Comment