Turinys
Teorinė dalis
1. „Visuomenė pagaliau ima pripažinti patyčių problemą“ www.vaikulinija.lt2. „Ar surasime priešnuodį nuo smurto viruso?“ Edukologijos magistrė Elvyra Žeižienė3. Atsakymas į klausimą „Kaip kovoti su patyčiomis ir smurtu?“ www.vaikulinija.lt 4. „Smurtas ir agresija“ Emilija Jablonskienė ir Aušra Budrikienė 5. „Kartų konfliktas“ Aurelija Kripaitė , dienraštis „Klaipėda“6. „Patyčios“ Giedrė Budvydienė , „Kauno diena“7. Švietimo ministerijoje aptartos agresijos mokykloje mažinimo priemonės
Kūrybinė – praktinė užduotis
1. Anketa2. Klausimai diskusijai
Išvados
Teorinė dalis
1. „Visuomenė pagaliau ima pripažinti patyčių problemą“2005-12-01
„Vaikų linijos“ (8-800-11111) inicijuota kampanija „Nustok tyčiotis“, nukreipta prieš patyčias mokykloje, sulaukė visuomenės įvertinimo. Lietuvos televizijos žiūrovai, balsuodami akcijoje „Daugiau saulės, daugiau šviesos“, įvertino „Vaikų linijos“ pastangas stabdant patyčias iš vaikų mokykloje.„Tai išties labai džiugina ir rodo, kad visuomenė darosi neabejinga patyčių mokyklose problemai. Tik atkreipę visuomenės dėmesį į šį skaudų reiškinį, galėsimeiš tiesų kažką pakeisti“ , – teigė „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis. Jam buvo suteiktas Lietuvos šviesuolio titulas “Už drąsą stabdant stabdyti patyčias iš vaikų mokyklose, už „Vaikų liniją“, kuria tikima ir pasitikima“.Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Linas Slušnys džiaugėsi, kad asocijacijos tarpe yra prganizacija, kuri sugeba iškelti skaudžias vaikų problemas ir sėkmingai išjudina visuomenę jų sprendimui, „Manau, kad patiriamos patyčios yra viena pirmųjų bėdų, kuri sukelia ilgalaikius ir sunkiai pataisomus padarinuis mūsų vaikų sąmonėje“, sakė L. Slušnys.„Vaikų linija“ kampaniją „Nustok tyčiotis“ pradėjo vykdyti 2004 metais. Kampanija buvo siekiama, kad patyčių problema būtų pripažinta valstybės mąstu proritetine problema, siekiama diegti modernius smurto prevencijos metodus. 2004 – 2005 m. buvo surengta apie 60 seminarų mokyklų, socialinių tarnybų darbuotojams bei tėvams.„Visuomenėje patyčių atžvilgiu vyrauja keletas labai įsišaknijusių nuostatų, kurias mes siekiame pakeisti : įprasta manyti, kad yra normalu, kai vaikai vienas iš kito pasityčioja, pažemina, manoma, jog tai užgrūdina vaiką; už blogą ar agresyvų elgesį įprasta bausti vaiką, o ne mokinti elgtis kitaip“, – vardija populiarias, bet labai klaidingas nuostatas R. Povilaitis.„Patyčios tarp vaikų Lietuvos mokyklose yra jau pasiekusios epidemijos mąstą ir netgi tapusios bendravimo norma. Reikia skubių ir neatidėliotinų priemonių mažinant agresiją mokyklose. Ir pirmiausia reikia keisti ne vaikus, o suaugusiųjų požiūrį. Tik pakeitus minėtas nuostatas mokykla taps saugesnė“, mano „Vaikų linijos“ vadovas.Jis atkreipė dėmesį, jog pagaliau valstybinės institucijos „pradeda matyti“, kad smurto ir agresijos mokyklose yra daug, nuo jo kenčia ne tik vaikai, bet ir pedagogai. LR švietimo ministerija šiuos mokslo metus paskelbė draugiškos mokyklos metais.„Tačiau vis dar trūksta žinių apie efektyvias priemones, mažinančias vaikų agresyvumą. Dabar turi būti keliamas klausimas ne ką daryti, o kodėl taip atsitinka, kad pasaulyje žinomos ir efektyvios programos Lietuvoje dar neveikia“, sakė R. Povilaitis.JAV Kolorado valstijos Smurto tyrimų ir prevencijos centras, įvertinęs 600 smurto prevencijos programų, kurios gali būti taikomos įvairiose pasaulio šalyse, efektyvumą, nustaė 11 pačių efektyviausių programų, kurios gali būti taikomos bendruomenėje. Iš jų vos viena yra žinoma ir taikoma Lietuvoje – tai „Big Brothers, Big Sisters“ programa. R. Povilaitis tikisi, jog Lietuvos Vyriausybės dėmesys patyčių problemai nebus vienadienis ir atsiras priemonės, padėsiančios mokyklas paversti draugiškesnėmis.„Vaikų linija“ – tai psichologinės pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams. Tris tarnybas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vienijanti „Vaikų linija“ 2004 m.itin išplėtė savo veiklos programas : dvigubai pailgino konsultavimo laiką ir skambučių laukia kasdien nuo 11 iki 21 val, pradėjo teikti pagalbą internetu http://www.vaikulinija.lt , inicijavo ir įgyvendino kampaniją „Nustok tyčiotis“, skatinančią kovoti su patyčių reiškiniu tarp vaikų mokyklose.
2. „Ar surasime priešnuodį nuo smurto viruso?“
Šiandien smurtas Lietuvoje plinta lyg virusas. Tėvai žaloja savo vaikus, paaugliai žiauriai peiliais sprendžia menkiausius konfliktus, vienas už kitą šiurpesni kriminaliniai įvykiai šalies kaimuose ir miestuose užpildė pirmuosius dienraščių puslapius, jie vis neišnyksta iš televizijos žinių pranešimų. Kas nutiko? Ką daryti? Kaip suvaldyti smurto bangą? Apie tai televizijos laidose diskutuoja politikai, ministrai, vaikų teisių apsaugos tarnybų specialistai. Iš tiesų ką gi daryti? Kur slypi šiandieninės agresijos protrūkio šaknys?
Susirūpinta smurto kultu
Vieni teigia, jog smurto kulto plitimui didelės įtakos turi televizija, jog ekrane rodomas blogis glaudžiai susijęs su didėjančiu visuomenės žiaurumu. Kiti tvirtina, jog tai susiję su augančiu alkoholizmu, narkomanija, nedarbu ir kitais negatyviais socialinias reiškiniais.Pastaruoju metu visą pasaulį sukrėtė šėtoniškas terorizmo protrūkis. Kodėl tampame vis agresyvesni? Ką privalo padaryti valdžia, visuomenė ir kitios institucijos, kad būtų užkirstas kelias smurto kultui? Vis energingiau prieš smurto ir preivartos demontravimą žiniasklaidoje pasisako Krikščionių demokratų atstovai, Seimui pasiūlę priimti įstatymą, draudžiantį smurto ir pornografijos rodymą per televiziją.Antai „Paskutinėje kryžkelėje“ buvo diskutuojama, ką daryti, kad būtų suvaldytas smurtas prieš vaikus. Dalyvavo Prezidento patarėjas, psichologai, vaikų teisių apsaugos tarnybų, savivaldybių atstovai, Lietuvos krikščionių demokratų nariai, inicijavę įstatymo, draudžiančio smurto rodymą per televiziją, rengimą. Tačiau politikų kalbėjimas lozungais, nepateikus rimtesnių argumentų, žiūrovų neįtikino. Pašnekovas nuolat lyg užstrigusi plokštelė kartojo, jog šį įstatymą vetavo Prezidentas, To pakako pasakyti vieną kartą, o vietoje kitų penkių derėjo pasiūlyti, ką galima dar padaryti, kas darytina mokyklose, krikščioniškose bendruomenėse, šeimose, kad būtų sustabdytas žiaurumas, Tada kažkas tarstelėjo, jog asocialiose šeimose dažniausiai televizoriaus net nėra…
Agresijos šaknys
Šis klausimas nuolat iškildavo ir anksčiau. Prieš 200 metų pedagogas Christianas Gotthilfas Salzmanas pamėgino teoriškai paaiškinti agresijos sąvoką. Jis pateikė kiek ironišką agresyvaus elgesio susiformavimo pavyzdį, kuriame, manau, ne vienas atpažinsime kažką matyta ar girdėta mūsų šeimų edagoginėje praktikoje : „Pargriuvęs ar susimušęs mažasis Gustavas imdavo taip klykti, kad sukeldavo visus namus. Išsigandę tėvai šokdavo raminti, klausinėti, ko jis pargriuvo, į ką susitrenkė. Paskui, paėmę botagą ar rykštę mušdavo vaiką nuskriaudusį daiktą…Taip berniukas ir priprato, vos susidūręs su kokiu nors pasipriešinimu, užsipulti ir išlieti savo nepasitenkinimą an to, kas yra čia pat. Kadangi paprastai tai būdavo tik tarnaitė, jai ir tekdavo patirti berniuko įtūžį. Jis ją mušdavo, draskydavo nagais, kandžiodavo…Paaugęs Gustavas mušė ir bjauriais žodžiais vadino savo senus tėvus, jis užsipuldavo kiekvieną jį įžeidusį, o kai negalėdavo atkeršyti žmonėms, spardydavo kėdes ir mėtydavo daiktus, indus…“Taigi, pridėje ranką prie širdies, prisiminkime, ar nedavėme tokių auklėjijo pamokų savo vaikams? Vaikučiui parkritus, ne kartą teko matyti ir girdėti sakant : „Padaryk nu-nu šitai kėdutei (ar stalo kampui) …“ Taip skatiname vaiką nukreipti pyktį į konkretų daiktą, užuot paguodę ir pasakę: „Nenusimink, tau nepasisekė, greit viskas praeis…“Psichologė Maria Fiurst knygoje „Psichologija“ agresiją nagrinėja keliais aspektais. Bendro agresijos, kaip ir emocijų, apibrėžimo ji nepateikė, tačiau atskleidžia keletą ją aiškinančių teorijų. Kasdieninėje kalboje agresija dar vadinama smurtu ir žiaurumu. Autorė pamini agresija vadinamus veiksmus : užsispyrimą, įniršio priepuolį, plųdimąsi, įžeidinėjimą, baudimą, vogimą, baldų laužymą, antausius, badymą peiliu, šaudymą, žudymą, šantažą, studentų ar mokinių riaušes, karą, bombardavimą, nusikalstamumą ir net kartais perdėtus atsakomuosius įstatymo saugotojų veiksmus.M. Fiurst teigia, jog agresija gali būti pakartojama kaip išmoktas veiksmas. Išmokimu pagrįstos agresijos teorijos teigia, kad agresyviai reaguoti išmokstama stebint kitų elgesį. Tarkim, jei šeimoje, mokykloje, tarp pažįstamų ar per žiniasklaidą ( daugiausia per televiziją ar kiną ) matoma, kad agresyvūs veiksmai atneša norimą rezultatą, to išmokstama veikiant pakaitiniam pastiprinimui. Socialinio išmokimo teorijos pagrindėjo kanadiečio psichologo A.Banduros (1977) atlikti eksperimentai tą patvirtino. Toks pavyzdys iš A. Banduros tyrimų : vaikas šeimoje stebi konfliktines situacijas. Mama pyksta, bet valdosi, tėvas kalba garsiai, greitai ir sarkastiškai. Sūnus pradeda bendrauti su seserimi, dar labiau ją žemindamas, negu tėvas. Jis sarkastiškas pastabas sako ramiu žemu motinos balsu. Sesuo pravirksta…Antra vertus, A.Bandura mano, kad jei emocines reakcijas galima įgyti netiesiogiai stebint simbolius, tai galimas ir atvirkštinis reiškinys. Elgesį galima pataisyti stebint kilniaširdiškus poelgius, pagarbą, bendradarbiavimą. Anot A.Banduros, socialinio išmokimo teorijos pagrindas yra galimi specialūs psichologiniai būdai nepageidaujamam elgesiui sumažinti.
Pokyčiai koreguojant elgesį atsiranda tuomet, kai padidėja žmogaus pasitikėjimas savo jėgomis rasti išeitį iš keblios situacijos.Beržinės košės skonis
M.Fiurst pabrėžia, jog agresyvius veiksmus iš esmės sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi norimų rezultatų. Kadangi agresyvūs veiksmai patys save apdovanoja, jie pasikartos vis dažniau. Jei visuomenė mušimą laiko tinkama auklėjimo priemone, tai, ją panaudojus, atrodo, jog padaryta tai, kas reikia, taigi sulaukiama apdovanojimo. Tai psichologė paaiškina kognityviniu aspektu.Kognityvinių elementų įtaka agresyiam elgesiui išties didelė, sako M.fiurst. Anoto jos, aiškinimas, užuojauta ir simpatija gali agresiją sumažinti. Padidėti ji gali, kai gaunama papildomos informacijos ir planuojamas veiksmas pasirodo kitokiame kontekste. Be to, tokių veiksmų pasekmes mintyse galima sušvelninti.Kada ir kiek agresyvus elgesys bus patesinamas, iš esmės priklauso nuo įsigalėjusios vertybužių hierarchijos. Kol kas turime nemažai beržinės košelės šalininkų. Neretai jos taip padauginama, jog sumušti vaikai atsiduria traumatologijos skyriaus palatoje. Todėl beržinės košės pedagogiką turime pamiršti.
Visuomenės poveikis
Socialinių agresijos modelių autoriai tvirtina, kad agresyvaus elgesio atsiradimas sietinas ne su individu, o su visuomenės sąlygomis, pavyzdžiui, vyrai socializacijos eigoje išmoksta agresyvaus elgesio.M Fiurst sako, jog mūsų visuomenėje valdžią ir autoritetą turi daugiausia vyrai, todėl suprantama, kad, viena vertus, į agresyvų vyrų elgesį žiūrimą pagarbiai, jis laikomas vertingu. Antra vertus, valdžia ir autoritetas įgyjami tokiu elgesiu. Viešas agresyvaus vyriškumo aukštinimas, iki ypatingo žiaurumo kine, televizijoje ir romanuose – tai tik sukarikatūrintas šios vertybių sistemos vaizdas. Jis apima įvairius visuomenės sluoksnius. Pirmiausia minėtinos profesijos, kuriose ypač svarbu nugalėti konkurentą ( pvz.: politikai, verslininkai, kariškiai, mokslininkai, sportininkai… ).Indutrinėje visuomenėje nesaugumas, nerimas, rezultatų siekimas susiję nematomais ryšiais, rašo M.Fiurst, analizuodama agresyvumo progimtį visuomenėje. Ji remiasi Ch. Shmerl, R. Ansager, G.Wenninger (1980) teorijomis, kurios patvirtina, jog stipriai į rezultatus ir konkurenciją orientuotose sistemose labai daug „pasmerktųjų pralaimėti“. Juos slegia keliami reikalavimai, baimė, jog nepasiseks; jie jaučiasi nepelnytai atstumti ir privalantys paklusti drausmei. Žinant, kad emocinė įtampa ir stresas yra beveik nuolatinė daugelio šeimų ir televizijos žiūrovų būsena, agresiją skatinantis derinys „agresyvus pavyzdys plius susijaudinimas“ nebegali neutralizuoti tiesiogiai ar netiesiogiai agresyvių televizijos programų.Taigi galima daryti išvadą, kad tokie pavyzdžiai – tai ne vien skandalingi fizinės agresijos atvejai, bet ir visos netiesioginės ar net įteisintos agresijos, sėkmingai demonstruojamos ne tik per televizją ar kitas žiniasklaidos priemones. Eksperimentai patvirtino, jog linkę į agresyvius veiksmus jaunuoliai, matydami smurtą, tampa dar agresyvesni. Kuo pozityvesnis santykis su modeliu ( aktoriumi ) , tuo labiau su juo identifikuojamasi ir perimamas jo elgesys.Daugelis autorių nurodo, jog teisinga bausmė už padarytą blogį įtikina žiūrovą, kad smurtas ir nusikaltimai nieko gero neatneša. Manoma, kad žiaurios bausmės nepažeidžia galiojančio moralės kodekso, jos įbaugina. Tačiau neturime pamiršti, kad bet koks agresyvumas – atsakas į padarytą blogį gali būti suprastas kaip moralinis viso smurto pateisinimas.
Įgimta agresija?
Psichoanalitikų teorijų šalininkai tvirtina, jog agresijos šaknų reikėtų ieškoti įgimtuose instinktuose, arba tai aiškinama auklėjimo ir draudimo ankstyvojoje vailystėje padaryta žala. Konradas Lorenzas veikale „Vadinamasis blogis“ palygino žmonių instinktus su gyvūnų instinktais. Mokslininkas J.Dollardas pateikia hipotezę, jog agresija visuomet yra frustacijos – nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenis, atsirandanti dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus – padarinys.Visoms šioms koncepcijoms bendra tai, kad jos agresijai priskiria įtampą mažinantį, vadinamąjį katarsio efektą, t.y.agresija laikoma nusiraminimu, tuo ji ir patenkinama.Zigmundo Froido nuomone, agresija – įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, abra mirties, instinktą jis priešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Lytinio instinkto tikslas – palaikyti gyvybę, juo siekiama nuslopinti lytinę įtampq, o mirties instinktas siekia panaikinti bet kokią įtampą, taigi ir paties gyvenimo sąlygotą.Anots Z.Froido, mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija. Matome, kokios įvairios agresijos kilmės teorijos.
Kontruktyvumas – priešnuodis nuo viruso
Visgi mokslininkai siūlo skirti konstruktyviąagresiją, nesusijusią su konfliktu, ir destruktyvią, iš konfliktų kylančią agresiją.M.Fiurst tvirtina, jog kontruktyvi agresija padeda asmenybei tobulėti, tai domėjimosi aplinkaišraiška. Vaiko veiksmus sąlygoja jo poreikiai : vaikas griebia rankomis motiną, ap;inkui esančius daiktus, nes taip jis pažįsta aplinką, vystosi. Daugelį tėvų erzina vaiko judrumas : tai jis nemetė vazą, tai išbėrė virtuvėje kruopas, drykstelėjo apmušalų skiautę ir pan. Jie draudžia tai daryti, nemėgindami vaiko dėmesio nukreipti kitur, pabūti su juo – ir taip skatina caiko elgesio destrukciją. Manoma, kad vaiko baimė ir destrukcija tuo didesnė, kuo anskčiau kilo konfliktas su motina. Erikas H.Eriksonas teigia, jog tėvai tobulėja kartu s vaikais, tačiau tokioje šeimoje, kurioje tėvai naudoja savo viršenybę silpnesniųjų priespaudai, vaikas gali susitapatinti su užpuolėju. Ir užburtas ratas vėl ima suktis.Tačiau šį ratą galime sustabdyti visi drauge. Jeigu tai rūpėtų visiems – visuomenei, mokyklai, valdžiai, Bažnyčiai – ir būtų imtasi kardinalių priemonių užkertant kelią smurto plitimui. Jei būtų tuo rūpinamasi nuosekliai ir kompleksiškai, o ne vien būtų skelbiami rinkiminiai lozungai ir pompastiškos deklaracijos, tai netrukus būtų galima pasidžiaugti darbo vaisiais.Šeima, mokykla, Bažnyčia ir bendruomenė – tai institucijos, kurioms reikia skirti patį didžiausią dėmesį, stiprinant jas, tobulinant jų veiklą galima tikėtis, kad nauja karta perims vertybes, svetimas agresijai ir smurtui.
3. Atsakymas į klausimą „Kaip kovoti su patyčiomis ir smurtu?“
Tam tikra prasme, susidūrimo su preivarta – fizine, emocine – praktiškai neįmanoma išvengti. Kodėl? Todėl, kad vienokioje ar kitokioje aplinkoje mes beveik kiekvienas galime tapti tam tikros fizinės, emocinės prievartos stebėtojais…Mokykloje itin paplitęs vaikų ir paauglių elgesys yra priekabiavimas – įvairi žodinė ir fizinė agresija, nukreipta į kitą, paprastai silpnesnį, bendraamžį. Su šiuo reiškiniu vienokiam ar kitokiam vaidmeny susiduria kiekvienas moksleivis.Tavo klausimas yra apie tai, kaip tvarkytis su fizine agresija, prievarta, pasitaikančia mokykloje. Kovoti su netinkamu bendraamžių ar suaugusiųjų elgesiu yra nelengva, tačiau įmanoma. Visų pirma – svarbu nelikti vienam su šiuo sumkumu. Vienam gali būti sunku įveikti kitų žmonių agresiją ar prievartą. Todėl labai svarbu, kad vaikai apie patiriamą prievartą ar patyčias papasakotų kam nors, kuo pasitiki : kažkuriam iš tėvų, draugų, mokytojų ar kitų suaugusiųjų.Skriaudėjai dažniausiai labai nenori, kad kas nors sužinotų apie tai, kaip jie elgiasi – tačiau tylėdami apie patiriamą prievartą ar aptyčias vaikai neapsisaugo nuo jos, o be to negauna tinkamos pagalbos. Sunkumai palengvėja, kuomet jais su kuo nors pasidalini. Drauge su kitu žmogumi galima pasitarti ir kaip geriau reaguoti į agresiją, ar kur kreiptis pagalbos.
Kur galima kreiptis pagalbos, jei patiri fizinę prievartą : Į savo mokyklos psichologą ar socialinį pedagogą Vaikų teisių apsaugos tarnybą; Policiją.
Niekas neturi teisės užgaulioti vaikus ar juos mušti. Svarbu netylėti ir kreiptis pagalbos.
4. „Smurtas ir agresija“2006-05-23
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2006 metų gegužės mėnesį paskelbė jau tradicija tapusią akciją – „Mėnuo be smurto prieš vaikus“, skirtą visuomenės švietimui smurto prevencijos srityje. Šiais metais ypatingas dėmesys atkreipiamas į vaikų tarpusavio elgesį, kurio jie neretai išmokstastebėdami suaugusiųjų bendravimą arba patirdami tai iš savo šeimos narių, bendraamžių. Akcijos tikslas – ugdyti visuomenės atsakomybę už kiekvieną vaiką bei nepakantumą smurto apraiškoms gatvėje, už mokyklos ribų, mokykloje ir namuose. Kitas tikslas – šviesti tėvus, kaip rasti įvairių vaikų auklėjimo būdų, kai jų vaikai smurtauja kitų vaikų atžvilgiu. Siaubingo ir netoleruotino paauglių elgesio aprašymų skaitome žiniasklaidoje, kai šie atiminėja iš mažesnių vaikų mobiliuosius telefonus, pinigus, smurtauja net prieš suaugusius, kurie beveik nesiima priemonių šiems sutramdyti, kadangi bijo ir yra nepajėgūs priešintis. Dar baisiau, kai vaikai klasėje ar kieme iš bendraamžių patiria patyčias, panieką, yra pravardžiuojami dėl savo kokio nors išskirtinumo : neturto, elgesio, temperamento ir kt. Nėra didesnės ir pragariškesnės kančios už patiriamą pažeminimą, netoleranciją, beribį įžūlumą, kurį tenka iškęsti silpnesniam. Reikia tik pabandyti suvokti, kaip gali jaustis toks vaikas, kokias teroro ir psichologinio spaudimo dienas turi gyventi žeminamas mokykloje, kelyje į ją?! Vaikai neretai smurtą patiria ir šeimose : kenčia pačių mylimiausių žmonių, kurie turėtų jiems užtikrinti saugiausią prieglobstį žemėje, tėvų smurtą, patyčias dėl to, jog neišpildo jų lūkesčių, arba patys tėvai turi elgesio problemų, priklauso socialinės atskirties žmonių grupei, nesugeba deramai bendrauti su savo vaikais.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos akcija „Mėnuo be smurto prieš vaikus“ ragina įsijungti visus : ir mokyklų bendruomenes, ir nevyriausybines organizacijas, ir įvairius klubus, ir jaunimą, ir pačius mokinius, ir ypač, mūsų galva, rajono Vaikų ir mokinių tėvų asociaciją, ir žiniasklaidą, ir kitus piliečius į kovą prieš smurtą. Siekiant užtikrinti Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005 – 2007 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m.gegužės 4 d.nutarimu Nr. 491, nuostatų įgyvendinimą, mokyklose yra paskirti atsakingi darbuotojai už smurto prevenciją, konfliktų ir krizinių situacijų valdymą, mokinių savivaldos institucijų pasitelkimą smurto prevencijos darbui. Programos įgyvendinimas finansuojamas iš LR valstybės biudžeto.Kas yra smurtas? LR Sveikatos Apsaugos Mininsterija, Valstybinės psichikos sveikatos centras interneto svetainėje nurodo, kad smurtas – tai pavojingas reiškinys, kurio dėl staigumo ir netikėtumo ne visada įmanoma išvengti. Tarptautiniuose dokumentuose anglų kalba minimi terminai „abuse“ – prievarta, „violence“ – smurtas, „sexual exploitation“ – seksualinis išnaudojimas. Smurtas prieš vaikus : tai vieno vaiko nepriežiūra, visos seksualinės prievartos apraiškos, kitokio blogo fizinio ir ( ar ) emocinio elgesio pasireiškimai, kurie sukelia skausmą. Yra kelios smurto prieš vaikus formos : fizinis, kai naudojama fizinė jėga, ir tuo būdu žalojama jo sveikata; emocinis, kai vaikas menkinamas, žeminamas, jam grasinama, apribojama jo laisvė, iš jo tyčiojamasi, ant jo rėkiama, nepaisoma jo jausmų ir pan. ; seksualinis, kai vaikai ar paaugliai įtraukiami į seksualinę veiklą, kuriai jie nesubrendę, nesugeba tinkamai reaguoti, kai siekiama iš to pasipelnyti, kai tvirkintojas siekia tenkinti savo seksualinius poreikius ir kt. Tačiau ne mažiau opi problema – prievarta tarp pačių vaikų ( reketas, šantažas, patyčios ir panašiai ). 2001 – 2002 PSO ( Pasaulinė sveikatos organizacija ) atliko tarptautinius tyrimus ir nustatė, kad Lietuva tarp 36 pasaulio valstybių pirmauja pagal vaikų, iš kurių tyčiojamasi, skaičių. Pažymėtina, kad tyčiojimasis iš silpnesnio, priekabiavimas siekiant jam sukelti fizinį ar emocinį skausmą sutrikdo normalų vaikų bendravimą, sukelia somatinius susirgimus, o neretai yra vaikų savižudybių priežastis.Apie smurtą šiandien vis dažniau ir dažniau ir garsiau kalbama. Kasdien apie tai skaitome spaudoje, matome per televiziją… Smurtas egzistuoja ne tik žiniasklaidoje, demonstruojamuose video filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose. Smurto pasireiškimai yra susiję su vaiko gyvenimo aplinka, t.y.labai svarbu, kokioje šeimoje jis auga. Nuo to priklausys, kokį pasaulį jie mums sukurs ateityje. Smurtas yra problema, kuri turi rūpėti visiems. Ką mes žinome apie vaikus ir smurtą? Kaip rašoma psichologijos vadovėliuose, žurnaluose, vaikai retai įvykdo smurtinius užpuolimus. Paprastai jie patys tampa smurto aukomis. Jei vaikai šeimoje yra baudžiami smurtinėmis bausmėmis, tai jie bus labiau linkę į agresyvumą ir smurtą prieš kitus. Griežta, žeminanti disciplina, įskaitant fizines bausmes, padidina vaikų riziką smurtauti. Nemažai vaikų yra užpuolami mokyklose. Vyrai labiau linkę į agresyvumą. Didžioji smurto dalis įvykdoma vyrų. Tai paaiškinama tuo, kad vyrai nori pasirodyti „tviti“ ir „drąsūs“. Stebėdami filmus ar žaisdami kompiuterinius žaidimus, kuriuose aptinkame smurto elementų, galime teigti, kad tokiu atveju vaikai tampa agresyvesni. Štai kodėl tėvai turėtų „recenzuoti“ filmus, kuriuos žiūri jų vaikai. Tikrai klaidinga tėvų nuomonė, jog žiūrėdami filmus, kuriuose daug agresijos, žaisdami žaidimus, kuriuose yra smurto elementų, vaikai įpras agresiją priimti kaip normalų, su jų vaikais nesusijusį reiškinį. Jokiu būdu ! labai dažnai 7 metų vaikai yra mušami kokiu nors daiktu : lazda, diržu. Ar tai ką nors reiškia? Taip ! Neišdyla iš atminties vaikystėje matytas vaizdas : mano vaiko dienų draugę mama, plakdama metaline grandine, varė namo, kadangi ji per ilgai užsibuvo pas drauges. Jos riksmas dar ir šiandien tebeskamba mano ausyse, tačiau kaimynai per daug nesmerkė motinos. Pati moteris – garsi kaimo švaruolė ir darbštuolė. Galbūt ji tenorėjo apsaugoti savo paauglę dukrą nuo kreivų kelių ?.. Klausiate, o kokia užaugo taip žiauriai baudžiama dukra? O gi pikta, linkusia konfliktuoti, nenusileisti, ginti savo tiesą moterimi.Alice Miller rašo : „Mes dar nežinome, koks galėtų būti pasaulis be prievartos, smurto, jei vaikai augtų nepatirdami pažeminimo, jei suaugusieji elgtųsi su jais kaip su svarbiais asmenimis“. Žmonės negimsta agresyvūs, žiaurūs, priešiškai nusiteikę. Viso to žmogus išmoksta įvairiais savo amžiaus tarpsniais ir toks elgesys įsitvirtina žmogaus sąmonėje. „Išmoktas“ smurtas gali pasidaryti nuolatiniu elgesio būdu, o gali tapti ir spontaniška pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos. Suaugusieji imasi prievartos prieš vaikus dėl pačių įvairiausių priežasčių : skurdo, noro išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur : siekimo pakeisti vaiko elgesį, nemokėjimo kitaip bendrauti, išreikšti savo jausmų, alkoholizmo, narkomanijos, nedarbo, prostitucijos, nepilnų šeimų, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimo, chroniškų neurotinių susirgimų. Smurtas pasireiškia įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, tačiau skurdžiau gyvenančių šeimų vaikai turi penkiskart didesnę tikimybę būti nuskriausti ar patys smurtauti.Fizinį smurtą pastebėti gana nesunku, sunkiau – emocinį. Dažnai vaikai vengia pasisakyti, kad yra skriaudžiami, tačiau tai išduoda pasikeitęs jų elgesys : sumažėja ar staigiai padidėja apetitas, išsivysto anoreksija, pakinta miegas, šlapinamasi į lovą, vartomasi per miegą, kamuoja košmarai, baimė miegoti vienam, nuovargis, somatiniai negalavimai ( pilvo skausmai ), nusistatymas prieš ką nors, emocijų ir nuotaikų svyravimas, kantrybės stoka, greitas susierzinimas, vaikiškas elgesys ( čiulpia nykštį, kabinasi į suaugusius ) ir pan. Emocinis smurtas prieš vaiką – tai toks elgesys, kuriuo stengiamasi sunaikinti teigiamą požiūrį į save patį. Skriaudžiami vaikai vystosi tokiomis sąlygomis, kurios neskatina jų pačių mylėti, laisvai mąstyti, laisvai galvoti. Neretai, kaip rašėme, tokių šeimų vaikai patys smurtauja. Vaikai gali būti žiaurūs taip, kad net negali įsivaizduoti. Jie elgiasi vienas su kitu itin bjauriai : užgaulioja, nepriima žaisti, ištraukia kėdę, nuolatos žemina, terorizuoja ( ypač „gabios“ šioje srityje yra mergaitės : verčia išsirengti nuogai, lytiškai santykiauti matant draugams, gerti alkoholį ar rūkyti „žolę“ ). Visa tai rodo vaikuose slypint žiaurumo sėklą. Jei yra žiaurumas, turi būti ir gerumas. Dėl to nuo mažens reikia vaiką mokyti ne tik skaityri, spręsti matematikos uždavinius, bet ir gerumo, pagarbos kitam asmeniui.Agresyvus vaikas – nelaimingas vaikas, net jeigu jis pats to dar nesuvokia. Tokie vaikai – rimatas iššūkis mokytojui, tėvams, kultūringai visuomenei, jos piliečiams. Jis neleidžia susikaupti per pamokas kitiems klasės draugams, trikdo aplinkinių ramybę. Tai vaikas, kuris nesusidoroja su problemomis. Mokytojams ir tėvams reikia aiškintis, kas sukelia vaiko agresyvumą, kokiomis aplinkybėmis jis pasireiškia, kas buvo prieš tai ir kas buvo po to. Negalima praleisti nei vienos smulkmenos. Aiškintis, kas išprovokavo vaiko įniršį. Ir tėvams, ir vaikams reikia mokytis taikaus konflikto meno, supažindinti su pamatiniais reikalų svarstymo principais : neprarasti kantrybės, leisti kitam pasisakyti jo nepertraukiant, nekaltinant, neniekinant, savo nuomonę pareikšti nežeminant kito jausmųir vienu žodžiu – mokyti suprasti kitą žmogų. Ir tas, kuris išprovokuoja kito agresiją, yra dvigubai kaltas, nes negerbia kito jausmų, nevertina galinčio kitaip elgtis, nepažįsta žmogaus, neturi nuovokos ir dvasinės kultūros, o , sukėlęs konfliktą ir aktyvią reakciją, „sausas“ pasitraukia arba tampa auka. Mokykloje ( klasėje ) reikia turėti „taikos kampą“, kur mokiniai sprendžia savo konfliktus ir apie savo sprendimus informuoja mokytoją. Galima būtų pateikti JAV modelį, kaip mokyti vaiką taikių problemų sprendimo būdų, tačiau ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia – spręsti problemą visiems.Taigi pyktis yra mirtina nuodėme, Kodėl? Todėl, kad jis iššaukia daug kitų blogo elgesio veiksmų, nukreiptų prieš žmogų, – netgi atima gyvybę. Kaip numatoma reaguoti į Vyriausybės paskelbtą akciją „Mėnuo be smurto prieš vaikus“ rajonų mokyklose, savivaldybėje? Nuspręsta surengti susitikimą – diskusiją. Ji įvyko 2006 05 18 rajono savivaldybėje. Joje dalyvavo visuomenės nariai, valdžios struktūrų : rajono savivaldybės admininstracijos direktorius Aloyzas Paulikas, direktoriaus pavaduotojas Evaldas Razgus, rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupės specialistas Stasys Galdikas, Daiva Mamonovienė, Skuodo vaikų lopšelio – darželio specialiojo ugdymo vadovė, Pranciškaus Žadeikio gimnazijos, Bartuvos, Ylakių, Barstyčių vidurinių mokyklų socialiniai pedagogai, Bartuvos, Mosėdžio vidurių, Lenkimų Simono Daukanto pagrindinės mokyklos mokiniai, Skuodo rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Raimundas Galdikas. Kalbėta ir diskutuota, ką daryti, kad nepatirtume smurto namuose ir mokykloje, ar iš tikrųjų mes smurtaujame, smurto problemos mokyklose ( tyrimų medžiagos apibendrinimas ), gal smurtas prasidėjo jau darželyje, ar egzistuoja smurto problema gatvėje bei kitais klausimais.5. „Kartų konfliktas“2005-01-26
Dėl nesutarimų išgyvena ir tėvai
Amžinas rėkimas, atsikalbinėjimai, trankymas durimis arba visiškas tėvų ignoravimas – visa tai patiria dažnas paauglys. Į tėvų kalbas numojama ranka: „Mano gyvenimas – ne jūsų reikalas“.Nesutarimus tarp dviejų kartų – tėvų ir vaikų, dar kartais vadinamus tiesiog kartų konfliktu, išgyvena daugelis šeimų, kuriose auga paaugliai. Vieniems tas periodas praeina labai lengvai, lyg viskas būtų natūralu, o kitiems – itin skausmingai, kai pasekmės lieka visam gyvenimui. Kartų konfliktas buvo, yra ir bus, tačiau, anot psichologų, išeitis bus rasta pradėjus vieniems kitų klausytis, o ne tik girdėti.
Kenčia visi
Nemokamu „Vilties linijos“ telefonu – 880060700 susilaukiama pagalbos prašančių skambučių tiek iš tėvų, tiek iš vaikų. Anot vadovės psichologės Vandos Benaitienės, dėl nuolatinio nesusikalbėjimo kenčia abi pusės. Su suaugusiais, pasak V. Benaitienės, bemdrauti kartais net sunkiau – jie nelinkę atveri savo išgyvenimų.Didžiausios problemos šeimose kyla, kai paaugliai, paprastai kur kas emocionaliau vertinantys pasaulį, į tėvų priekaištavimus reaguoja neadekvačiai – bėga iš namų, „pasineria“ į žalingus malonumus.„Ypač skaudu, kad tėvai neatleidžia vaikui klaidų, kai šis išdaužė langą, arba, tarkim, pirmą kartą prisigėrė. Pasitaiko atvejų, kai kuris nors iš tėvų nemyli atžalos, o juk vaikas tai kuo puikiausiai jaučia. Mums, psichologams, kartais taip ir nepavyksta atskleisti tikrųjų priežasčių. Matyt, šeimoje yra kažkokia paslaptis“, – svarstė Vanda Benaitienė.
Uždaro į narvelį
Kartais, pasak „Vilties linijos“ vadovės, pernelyg didelė tėvų meilė uždaro vaiką lyg į narvelį. Tokiame meilės ir rūpesčio virbais išpintame narve žmogus oasijunta netekęs vienos pagrindinių teisių – laisvės.Anot Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos dėstytojos Ginos Levickienės, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl paaugliai maištauja, – jiems taikomų taisyklių perteklius. „Kartais tėvai jų sukuria teik daug, iš vaiko atimdami pagrindinę tesę – pasirinkimo. O tokio amžiaus žmogui jos labai reikia. Kad ir šukuosena, apranga. Tai gali atrodyti tik menkos smulkmenos, net paaugliui jos labai svarbios“, – sakė G.Levickienė. Tačiau pasirinkimo teisė turi turėti ribas.Geriausia, kai vaikai kartu su tėvais nustato taisykles : juk patys paaugliai kartais geriau žino, kada saugiau grįžti namo. „Jei paauglys pats su tėvais nustatinėjo taisykles, tikėtina, kad jų labiau ir paisys“, – įsitikinusi G.Levickienė.
Reikia kantrybės
Didžiausią klaidą daro tėvai viską leisdami tvarkytis patiems paaugliams, esą jie jau suaugę ir gali vadovautis savo galva. „Tačiau čia ir slypi didžiausia problema – santykių nebuvimas. Paauglystė yra raidos etapas ir adr nereiškia, kad žmogus subrendęs. Priešingai – šešiolikmečiu reikia rūpintis taip, kaip šešiamečiu“, – sakė Gina Levickienė.Numoti ranka į vaiko atstūmimą ar nuolatinį atsikalbinėjimą – lengviausias kelias. Tačiau juo einant vaiko širdis taip ir gali būti nesurasta.Užsidaręs savo pasaulėlyje paauglys ima ieškoti kitų savirealizacijos būdų : muzika, draugai, įžymybių fanklubai, o kartais grupuotės, dar vadinamos už visuomenės ribų. „Tai vienas iš svarbiausių raidos etapų – tapatybės ieškojimas. Paauglys bando suprasti, kas jis yra, ieško atitikmenų, idealų“, – komentavo G.Levickienė.Anot jos, tėvai, atstumti savo vaikų, neturėtų lengva ranka numoti, o dar kartą pabandyti pasibelsti į jų širdis. „Manau, kad iškant išeities daugiau pajėgumo turi tėvai, nes jie – suaugę žmonės. Jie turi pradėti basąlygiškai mylėti savo vaiką ir priimti jį tokį, koks jis iš tiesų yra, o ne vien bausmes taikyti“, įsitikinusi G. Levickienė.
6. „Patyčios“
Smurtą yra patyręs ne vienas vaikas. Nerimą keliančios tendencijos stebimos jau kelerius metus iš eilė, tačiau padėtis negerėja. Su šia problema susiduriama nuo pat pradinių klasių. Neva nekaltas pasišaipymas, erzinimas, apsistumdymas ilgainiui virstas psichologiniu teroru, pažeminimu, reketu, fiziniu smurtu. Šioje agresijos epidemijoje atsiranda naujų veikėjų. Tai mokytojai, kurie smurtauja prieš mokinius.
Pasijunta nebaudžiami
Šį rudenį Lietuvos mokyklose užderėjo smurto prieš mokinius atvejų. Vos prieš keletą savaičių įtūžęs Vilkaviškio „Aušros“ vidurinės mokyklos fizikas Algis Lazarenka septintokui Haroldui, kuris iš jo tyčiojosi, sulaužė ranką. Paauglys atsidūrė ligoninėje.Akmenės rajone supykęs mokytojas taip pastūmė mokinį, kad šis krisdamas stipriai susitrenkė galvą. Jis atgabentas į Šiaulių ligoninę sukrėstomis smegenimis ir kraujuojančia akimi. Šį įvykį tiria Vaiko teisių kontrolierės įstaiga.Nuo pučiamųjų orkestro vadovo Virginijaus Bartušio išvykos į Prancūziją metu nukentėjo net trys Tauragės muzikos mokyklos auklėtiniai. Jie buvo sumušti, tačiau incidentą bandyta užglaistyti. Tik įsikišus Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybai buvo sudaryta speciali komisija, įvykį ėmė tirti prokuratūra.
Ką ir kalbėti apie dažnus mokinių smurto prieš mokinius atvejus, kurių mūsų mokyklose pilna. Tačiau dažnai ir apie juos stengiamasi nutylėti. Į viešumą jie iškyla tik tuomet, kai įvyksta skaudi nelaimė : mokinys sumušamas taip, kad padaroma didelė žala sveikatai ar dėl psichologinio teroro, reketavimo tenka keisti mokyklą, kaip nutiko vienoje sostinės gimnazijoje.Tokių atvejų toleravimas skatina smurtautojus pasijusti nebaudžiamiems. Kai kada tai baigiasi tragiškai. Kauną prieš kelerius metus sukrėtė žiaurios paauglių egzekucijos, kurių metu buvo šaltakraujiškai nužudyti jų bendramoksliai. Nors iki tol tie žudikai terorizavo bendraamžius, atsako nesulaukė.Laiko normaliu reiškiniu
„Nesu matęs nė vienos kasės, kurioje nebūtų tyčiojamasi, erzinama. Lietuvos mokyklą apėmusi tikra smurto epidemija“, – sako Robertas Povilaitis, psichologinės telefoninės tarnybos „Vaikų linija“ vadovas.Prieš keletą metų atliktas tyrimas parodė, kad Lietuva pagal tyčiojimosi mastus išsiskiria iš daugelio pasaulio valstybių. Jei Čekijoje ar Švedijoje patyčias patiria 2 iš 10 mokinių, tai mūsų šalyje – 7 iš 10. Paklausus, ar tyčiojasi iš kitų, beveik tiek pat atsako teigiamai.„Kažkas labai rimto yra atsitikę, Lietuvoje – viskas aukštyn kojomis. Kitose šalyse prasivardžiavimas, stumdymasis, erzinimas laikomas nenormaliu reiškiniu, o pas mus – kasdieniniu, jau niekam nebekeliančiu nuostabos faktu“, – vertina R.Povilaitis.Mūsų visuomenėje patyčios ir smurtas yra paplitę ne tik tarp vaikų, mokinių. Panaši situacija – ir šeimose, tarp tėvų ir vaikų, darbovietėse. Dabartiniai vaikai išauginti tėvų, praėjusių „dedovščinos“ mokyklą. Todėl dažnai suaugusieji nesuvokia, kur yra problema : jei pasišaipė, susistumdė, pasijuokė, anokia čia bėda.Vyrauja požiūris, kad tai – tik į naudą, vaikas turi užsiauginti storą odą, o ne augti šiltnamio sąlygomis. „Nė vienas tyrimas neįrodė, kad patyčios, žeminimas turi teigiamą poveikį“, tikina psichologas.Jo teigimu, panaši situacija, kaip pas mus, daugelyje šalių buvo prieš keletą dešimtmečių. Tuomet priekabėmis, smurtui ir agresijai tarp bendraamžių buvo paskelbtas karas. Pasaulyje yra sukurta ir sėkmingai vykdoma apie 600 įvairių prevencijos programų. Tyrimai parodė, kad jas taikant mokyklos bendruomenėje priekabiavimo mastą galima sumažinti 20 – 80 %. Tad idėjų, ką daryti, yra, nebereikia išradinėti dviračio iš naujo.Akivaizdu, kad būtina imtis veiksmų. Priešingu atveju pasipils nevaldomo atsako smurtu į smurtą atvejų. Pasak R.Povilaičio, JAV saugumo tarnyba yra nustačiusi, kad du trečdalis susišaudymų mokyklose yra kerštas priekabiautojams.
Slepia, kas iš tiesų vyksta
Lietuvos fenomenas – daugelio mokyklų vadovybė stengiasi ne kovoti su smurtu, patyčiomis, o slepia tokius faktus, kad tik nenukentėtų jų autoritetas, geras vardas. Tai pasitvirtino diskusijoje apie agresiją mokykloje, kuri buvo surengta Švietimo ir mokslo ministerijoje. Į ją susirinkę įvairių švietimo įstaigų pedagogai, vadovai, mokiniai tvirtino, kad jų mokykloje agresijos ir smurto atvejų tikrai nėra.Sostinės „Žirmūnų“ gimnazijos psichologė Žydrė arlauskaitė įsitikinusi, kad tai neatitinka tikrovės: „Šešiolika metų dirbu mokykloje, kiekvienoje gimnazijoje su patyčiomis ir agresija susijusių problemų pilna, pradedant pradinėmis klasėmis“. Ir visai nesvarbu, ar jos yra didmiestyje, ar kaime, gerą jos turi vardą, laikomos prestižinėmis ar ne.Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimų įvertinimui, kurios i niciatyva Lietuvos mokyklose įgyvendinama Tolerancijos ugdymo programa, programų koordinatorė Snieguolė Matonienė tikina, kad smurto ir agresijos faktus mokyklos slepia už geležinės uždangos.„Auginu du sūnus, jie lanko vieną sostinės mokyklų, anksčiau ir pati dirbau mokykloje, todėl puikiai žinau, kas ten iš tiesų vyksta. Stipresni skriaudžia silpnesnius, tai paplitę ir tarp mokytojų, ir tarp mokinių. Tačiau mokyklų vadovai stengiasi tokius faktus žūtbūt nuslėpti“, – teigia moteris.Iš ketirių diskusijoje dalyvavusių moksleivių atstovų tik vienas išdrįso pripažinti, kad mokykloje, kurioje mokosi, smurtas ir agresija tarp mokinių egzistuoja. „Aš pats esu nuo smurtautojo nukentėjęs, buvau sumuštas“, – sako sostinės Žvėryno gimnazijos moksleivis Paulius Kudarauskas.Jo istorija patvirtina, kaip toks elgesys paprastai vertinamas. „Kai mane mušė, laimė, be žalos sveikatai, dėl to kaltas mokinys liko mokykloje, nebuvo griežtai nubaustas. Kai po kurio laiko sudaužė kitą mokinį, šiam teko ilgai gydytis, net darytis plastinę operaciją. Tik po to jis buvo išmestas iš mokyklos. Ar tiek reikėjo laukti?“ – svarsto moksleivis.
Moksleivių sąjungos atstovas, Karmėlavos B.Buračo mokyklos mokinys Julijus Grickevičius sako, kad Kauno rajono, kaimo mokyklose smurto, patyčių problema egzistuoja. Fizinio smurto atvejų pasitaiko rečiau, o psichologinis, pasireiškiantis užgauliojimu, tyčiojimusi, priekabiavimu, yra paplitęs ne tik tarp mokytojų, bet ir tarp mokinių.Tik pavienės iniciatyvos
Lietuvoje kol kas įgyvendinamos tik pavienės, dažniausiai privačios iniciatyvos, nukreiptos prieš tyčiojimasi, agresiją mokyklose. Projektą „Nustok tyčiotis“ antrus metus vykdo „Vaikų linija“. Rengiami seminarai mokyklose, mokymai pedagogams, leidžiama ir platinama informacinė medžiaga.Nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ iniciatyva 29 šalies mokyklose veikia 29 kovos su smurtu grupės, kurių veikloje dalyvauja apie 300 mokinių. Jos moko vaikus gyventi be smurto, pataria, kur ieškoti pagalbos, ragina netylėti, jei yra skriaudžiami, mušami.Paramos vaikams centras nuo 1995 metų vykdo smurto prevencijos programą „Didieji broliai, didžiosios seserys“. Joje dalyvaujantys suaugę savanoriai padeda vaikams įveikti kasdienes bendravimo adaptacijos ir kitas problemas.Pasak centre dirbančios psichologės Ž.Arlauskaitės, buvo vykdoma dar viena programa, labai perspektyvi, „Antras žingsnis“. Pradinukai buvo mokomi pykčio valdymo, emocijų kontrolės, būti tolerantiškiems, išreikšti savo impulsus ne patyčiomis, ne kumščiu. Tačiau baigėsi pinigai ir programą teko sustabdyti.Švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas tikina šių mokslo metų pradžioje pasirašęs įsakymą, leidžiantį mokyklose psichologų asistentais dirbti psichologijos bakalaurams. Tai leis mokykloms pritraukti daugiau specialistų, galinčių teikti psichologinę pagalbą.Be to, stiprinamos pedagoginės tarnybos. Jos jau veikia 51 savivaldybėje. Ministerija planuoja teikti rekomendacijas savivaldybėms, kad didintų socialinių darbuotojų skaičių mokyklose.R.Motuzas įtkinėja, kad agresijos prevencija taps prioritetu, sulauks padidinto dėmesio rengiant programas, dokumentus. Tačiau neužsimena apie konkrečias iniciatyvas ar projektus, jų finansavimą, nors būtent šiuo keliu siūlo eiti specialistai. Dėmesio ir finansavimo nesulaukia ir privačios iniciatyvos, sustojusios dėl pinigų stygiaus, nors davė gerų rezultatų.
7. Švietimo ministerijoje aptartos agresijos mokyklose mažinimo priemonės2005 – 11 – 03
Švietimo ir mokslo ministro Remigijaus Motuzo iniciatyva prie apvalaus stalo aptarti, kaip galima išvengti agresijos mokyklose, susirinko pedagogai, mokinių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų, policijos atstovai.Pasak „Vaikų linijos“ vadovo Roberto Povilaičio, agresija mokyklose – tai ne naujiena visame pasaulyje, tik įvairios šalys šią problemą įvardina ir pradeda spręsti skirtingu metu. Smurtas ir agresija mokyklose vykstas įvairiose šalyse: Vakarų Europoje, JAV, taip pat Rytų Europoje ar Rusijoje, bet labai skirtingu mastu. Agresiją mokyklose galima ženkliai sumažinti ir tai įrodo tarptautinė patirtis. Pasaulyje yra per 600 įvairių smurto precencijos programų. Lietuvoje jos žengia dar tik pirmuosius žingsnius.Švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas pažymėjo, kad agresijos prevencija taps prioritetu ir sulauks padidinto dėmesio rengiant bet kurią švietimo programą ar dokumentą. „Prieš naujus mokslo metus pasirašiau įsakymą, kuriuo leista mokyklose psichologų asistentais dirbti psichologijos bakalurams. Tai mokykloms sudarys galimybę pritraukti daugiau specialistų, galinčių teikti psichologinę pagalbą mokyklos bendruomenei“, – akcentavo ministras R. Motuzas.Pasak ministro, stiprinamos pedagoginės psichologinės tarnybos, kurios veikia 51 savivaldybėje. Iš ES struktūrinių fondų vykdomo projekto lėšų numatoma atnaujinti patalpas, aprūpinti kompiuterine įranga, metodinemedžiaga. Šios įstaigos aktyviai dalyvauja nacionalinėse prevencinėse programose, atlieka darbą smurto, prievartos bei tyčiojimosi prevencijos klausimais. Taip pat ministeriija planuoja savivaldybėms pateikti rekomendacijas dėl socialinių darbuotojų skaičiaus mokyklose.Susitikime dalyvaujantys psichologai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, mokinių atstovai pabrėžė, kad mokyklos bendruomenės buvimas, jos aktyvumas, mokyklos, direktoriaus atvirumas, tėvų dalyvavimas mokyklos gyvenime bei mokytojo profesionalumas turi milžinišką įtaką mokinių tarpusavio elgesiui, mokinio ir mokytojo santykiams.
NAUDOTASI :
GOOGLE.LT