Turinys
Įvadas 31. Žmogiškojo kapitalo turinys 41.1 Žmogiškojo kapitalo samprata 41.2 Žmogiškojo kapitalo matavimas 62. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą 102.1 Investicijų į žmogiškąjį kapitalą reikšmė 102.2 Investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumas 133. Žmogaus profesinis ruošimas 173.1 Profesinio ruošimo prasmė 173.1 Darbuotojų mokymosi tikslai 193.3 Profesinio tobulėjimo modeliai ir strategijos 214. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą Lietuvoje 25Išvados 29ĮvadasViena svarbiausių pastarojo šimtmečio ekonomikos teoretikų irpraktikų diskusinių objektų yra žmogiškojo kapitalo ugdymo reikšmė irbūtinumas šiuolaikinei valstybei. Dauguma ekonomistų prieina išvadą, jog beinvesticijų į žmogų neįmanoma valstybės bei individo gerovė. Daugumabesivystančių valstybių švietimo sistemos tobulinimą, gyventojųišsilavinimo kėlimą, investicijų į žmonių kokybę didinimą apibrėžia kaipprioritetinę valdymo sritį. Galima pastebėti tendenciją, jog valstybės vismažiau skiria lėšų krašto apsaugai ir vis daugiau investicijoms į žmogų,suprasdamos jog būtent pastarosios užtikrina valstybės gerovę. Žmogiškojo kapitalo koncepcija įgavo ypatingą pagreitį žengiant įinformacijos ir žinių visuomenės amžių. Šiuolaikinėje visuomenėjeinformacija yra suprantama kaip brangiausia prekė. Tokios visuomenėstobulėjimas yra neįmanomas be investicijų į žmogiškąjį kapitalą. Ši teorijatapo daugelio pastarųjų mokslo atradimų pagrindu, turėjo didelę įtakąekonomikos mokslo tobulėjimui, plačiai taikoma pagrindžiant investicijas įšvietimą, sveikatą. Šio darbo tikslas yra išnagrinėti žmogiškojo kapitalo prasmę,nustatyti jo reikšmę dabartinei visuomenei, išnagrinėti investicijų įžmogiškąjį kapitalą efektyvumą ir skaičiavimą, žmogaus profesiniotobulėjimo svarbą. Praktinėje dalyje bus apžvelgta žmogiškojo kapitalopadėtis Lietuvoje. Darbo metodas yra įvairių autorių nuomonių nagrinėjimas irapibendrinimas, taip pat individualios autoriaus nuomonės pateikimas.1. Žmogiškojo kapitalo turinys1.1 Žmogiškojo kapitalo samprataŽmogiškojo kapitalo ištakos siekia XVII–XIX a. Šios teorijosdėsningumai buvo išdėstyti tokių ekonomikos klasikų kaip V. Petti, A.Smito, D. Rikardo, K. Markso, Dž. Milio, A. Maršalo. Vienas iš pirmųjųžmogiškojo kapitalo teoriją panaudojo Harvardo universiteto darbuotojas Dž.Volšas, kuris apskaičiavo profesinio kapitalo įtaką JAV nacionalinėmspajamoms. Tačiau kaip vieninga koncepcija ši teorija buvo iškelta XX a.antroje pusėje amerikiečių ekonomistų darbuose. Tuo metu buvosusiformavusios palankios sąlygos šiam procesui, kadangi XX a. – taimokslinės-techninės revoliucijos viešpatavimo laikai. Į pirmąją vietąiškilo informacijos ir žinių svarba, todėl tokioje visuomenėje žmogus iržmogiškasis kapitalas tapo tolesnio mokslinio progreso ir ekonominio augimogarantu. Žmogiškojo kapitalo koncepcija yra neoklasikinės Čikagos mokyklosversija, kurioje vyravo ekonominių procesų aiškinimas remiantis individųmaksimizuojančia elgsena. Teigiama, jog individai investuoja įišsilavinimą, sveikatos priežiūrą tikėdamiesi iš to gauti naudos ateityje.Šios teorijos pradininkai yra amerikiečių mokslininkai: S. Beckeris,B. Weisbroodas, D. Minceris, L. Chansenas, T. Schultzas. Didelę įtakąteorijos pradžiai davė 1962 metais žurnale „The journal of politicaleconomy“ išspausdinta straipsnių serija apie žmogiškojo kapitalo teorijospagrindines problemas [2]. Žmogiškojo kapitalo teorijos pradininkai teigė, jog žmogiškasiskapitalas apima žmogaus žinias, įgūdžius ir kitus sugebėjimus, įgalinančiusdidinti produkciją ir pajamas. Jam priskiriamos išlaidos švietimui,kvalifikacijai įsigyti, medicininiam aptarnavimui. Tai yra investicijos įžmones, kurios duoda šaliai tam tikrą ekonominį prieaugį, individuigerėjančią gyvenimo kokybę, didėjančias pajamas. Darbo jėgos ištekliaiviena vertus yra panašūs į gamtos išteklius, kita vertus į pagrindinįkapitalą. Darbas virsta žmogiškuoju kapitalu tada, kai yra skiriamosišlaidos darbo kokybei gerinti. Reikėtų išskirti žmogiškojo kapitalo aiškinimą besiremiantįgyventojų kokybės samprata. Žmogiškojo kapitalo teorijos šalininko T.Schultz nuomone žmogiškuoju kapitalu vadinami „požymiai įgytos gyventojųkokybės, kuri yra vertinga ir kuri gali būti padidinama atitinkamaiinvestuojant“. Knygoje „Investicijos į žmones“ jis gyventojų kokybę lyginasu žemės kokybe – žemės derlingumas gali būti padidintas atitinkamai į jąinvestuojant. Lygiai taip pat ir žmonių kokybė, sugebėjimai gali būtipadidinti juos ugdant. Šie sugebėjimai yra skirstomi į dvi kategorijas:įgimtas ir įgytas. Tačiau galima pastebėti, kad gyventojų kokybės skirtumaiįvairiose šalyse priklauso nuo įgytų, o ne nuo įgimtų gebėjimų. Tai galimapaaiškinti tuo, kad, esant dideliam gyventojų skaičiui valstybėje, įgimtųsugebėjimų pasiskirstymas įvairiose šalyse yra panašus. Taigi lemiamą įtakąturi tokie aspektai kaip išsilavinimas, sveikatos apsauga, darbo patirtis,vaikų priežiūra ir kiti kokybės šaltiniai [10]. Mano manymu, žmogiškąjį kapitalą sudaro du pagrindiniai aspektai: – mokymosi metu sukauptas kapitalas; – sveikatos kapitalas. Žmogaus mokymasis suprantamas gana plačiai. Jis apima vaikoauklėjimą ir ugdymą šeimoje, mokymąsi bendrojo lavinimo mokyklose, mokymąsiaukštosiose ir profesinėse mokyklose, galiausiai nuolatinio mokymosiprogramas ir kvalifikacijos kėlimą. Investavimas į žmogų prasideda vos jamgimus. Tėvai paprastai nuo mažens pradeda formuoti ir vystyti tam tikrusvaiko gebėjimus, kurie vėliau turėtų duoti tam tikrą naudą tiek pačiamvaikui, tiek jo tėvams. Galima teigti, kad ankstyvos investicijos suteikiageresnes sąlygas tolimesniam vaiko tobulinimuisi ir tolimesnėmsinvesticijoms į būsimą mokymąsi. Toliau seka in…vesticijos į žmogausšvietimą. Pinigai išleisti žmonių švietimui yra labai gera investicija,galinti nulemti valstybės ekonominę padėtį ir pagerinti gyventojų kokybę,todėl valstybės suprantančios, šio kapitalo reikšmę stengiasi negailėti
lėšų žmonių išsilavinimui. Šiose šalyse švietimo sistemos tobulinimaspaprastai yra apibrėžiamas kaip prioritetinė valstybės valdymo sritis. T.Schultz manymu, valstybės išlaidos švietimui neturėtų būti suvokiamos kaip„gerovės“ išlaidos, priskirtos einamajam vartojimui ar tiesiog santaupųmažinimui – tai yra didelė klaida. Kadangi lavinimas mokykloje pirmiausiayra investicija, iš kurios laukiama pajamų ateityje, o ne tiesiog einamasisvartojimas dabar [10]. Daugelio Vakarų mokslininkų nuomone, žmogaus kapitalo teorijaturi labai svarbią metodologinę reikšmę švietimo ekonomikos tyrinėjimams.Aktualiausios problemos yra socialinė ir ekonominė švietimo išlaidųreikšmė, švietimo paklausos ir pasiūlos formavimasis, švietimo ekonominioefektyvumo nustatymas, pagrindiniai švietimo plėtros kriterijai irgyventojų išsimokslinimas. Šių problemų sprendimams daugiausia įtakos turižmogaus kapitalo teorija. Be švietimo svarbu atsižvelgti ir į sveikatos kapitalo reikšmę,kadangi nuo investicijų į sveikatą iš esmės priklauso kaip bus panaudotassukauptas žmogiškasis kapitalas mokymo metu. Nuo sveikatos būklės priklausožmogaus darbingumas, darbo efektyvumas, konkurencingumas, atsparumasligoms, prisitaikymo sugebėjimai ir daug kitų faktorių. Tam tikra prasme,galima sakyti, kad sveikatos kapitalui kaip ir kitoms kapitalo rūšims yrabūdingas amortizacijos poveikis. Žmogaus sveikata bėgant laikui nuvertėja,ir kuo amžius darosi didesnis, tuo šis procesas greitėja. Norintinvesticijas į žmogaus mokymą paversti pelningesnėmis būtina šį procesąpristabdyti, o tai galima padaryti tik investuojant į vaikų priežiūrą,mitybą, medicinos paslaugas, asmeninę priežiūrą ir kt. Rodiklis, geriausiai atspindintis investicijų į žmogaus sveikatąefektyvumą, yra padidėjusi gyvenimo trukmė. Būtent nuo gyvenimo trukmėspriklauso kaip ilgai žmogiškasis kapitalas bus naudojamas. Be to, teigiamąįtaką turi padidėjusi laukiama gyvenimo trukmė, kadangi ilgesnis gyvenimasyra didesnė paskata žmonėms įgyti daugiau išsilavinimo, tėvams daugiauinvestuoti į vaikų mokymą. Pavyzdžiui, nerealu tikėtis, kad aukštasisišsilavinimas atsipirks, jei darbingo gyvenimo periodas truks vos penkismetus. Be to, papildomas sveikatos kapitalas didina darbuotojų darboproduktyvumą. Žmogaus kapitalo teorija praėjusiame šimtmetyje plačiai paplitoir jos populiarumas vis didėja. Tam įtakos turi du dalykai. Žmogiškojokapitalo teorija atspindi darbo jėgos vystymo tendencijas šiuolaikinėmismokslo ir technikos pažangos sąlygomis. Be to, ši teorija reikšmingaipapildo šiuolaikinę ekonominę teoriją nauja argumentacija. Pagrindinėsteorijos išvados daromos analizuojant tokias svarbias žmogiškojo kapitaloformas kaip išlaidos švietimui, darbuotojų profesinį rengimą, migraciją irsveikatos apsaugą.1.2 Žmogiškojo kapitalo matavimasNorint maksimizuoti investicijų į žmogiškąjį kapitalą grąžą irnustatyti šių investicijų įtaką būsimų žmogaus pajamų ar valstybėsekonomikos augimui, būtina įvertinti žmogiškojo kapitalo vertę kiekybiniupožiūriu. Tačiau dažniausiai čia kyla tam tikrų problemų, kadangižmogiškasis kapitalas yra įkūnytas individo sugebėjimuose, žiniose arsveikatoje, o juos išmatuoti ir paversti skaičiais nėra paprasta. Nustatant žmogiškojo kapitalo dydį, taikomi vertiniai ir laikobūdai bei metodai. Ko gero, pats paprasčiausias būdas yra išsilavinimomatavimas mokymosi metais. Kuo ilgiau žmogus mokėsi, tuo didesnį žmogiškąjįkapitalą jis sukaupė. Tačiau šis būdas nevisai atspindi realią padėtį,kadangi turi būti atsižvelgta į nevienodą mokslo metų trukmę analizuojamulaikotarpiu, bei nevienodą mokymosi lygį. Pavyzdžiui, pradinis ir aukštasisitin skiriasi kokybės prasme. Todėl daug populiaresni vertiniai žmogiškojokapitalo vertinimo metodai, besiremiantys pinigine išraiška. Žmogiškojokapitalo verte laikoma žmogaus sugebėjimų kaina padauginta iš jų kiekybės.Tačiau daugelio ekonomistų nuomone žmogaus kapitalo kainos ir kiekionustatyti yra neįmanoma, nes jis nėra perkamas ir parduodamas, perkamos yratik žmogiškojo kapitalo paslaugos. Todėl vyrauja įsitikinimas, jog žmogauskapitalą geriausia vertinti pajamų kapitalizacijos principu, tai yraįvertinti būsimų pajamų, gautų iš investicijų, dabartinę vertę. Taigi galima išskirti tris vyraujančius žmogiškojo kapitalovertinimo metodus: 1) vertinimas pagrįstas patirtomis sąnaudomis; 2) vertinimas pagrįstas gautu rezultatu; 3) vertinimas pagrįstas būsima nauda [7]. Žmogiškąjį kapitalą vertinant patirtomis sąnaudomis skaičiuojamosvisos išlaidos, skirtos įgyti tam tikrą išsilavinimą ar kitaip didintižmogaus kokybę. Čia įtraukiama daugybė subjektų, turinčių įtaka žmogiškojokapitalo dydžiui, iš kurių ko gero svarbiausi yra pats žmogus, jo tėvai,individo darbdavys ar įmonė ir valstybė. Įmonė dažniausiai investuoja įžmones apmokydama darbo vietose ar rengdama įvairius kvalifikacijos kėlimoar perkvalifikavimo kursus. Tuo tarpu valstybė investuoja per tam tikrasšvietimo programas ar sveikatos apsaugą. Ji skiria studijuojantiemsstipendijas, ilgalaikes paskolas ir kitą paramą, kuri turi būti įtraukta įžmogiškojo kapitalo vertę. Individo, jo tėvų išlaidas sudaro mokymosi metupatirtos išlaidos pragyvenimui, mokesčiui už mokslą, palūkanos, mokamos užpaskolą studijoms. Tačiau galima pastebėti dvi problemas, kurios kylavertinant žmogiškąjį kapitalą šiuo metodu. Pirmiausia, šis metodasignoruoja ilgą laiko tarpą tarp investicijų į švietimą ir žmogiškojokapitalo padidėjimo. Kita problema yra išlaidų išskyrimas į investicijas irvartojamąsias išlaidas. Kartais šias išlaidų rūšis atskirti yra ganasudėtinga, todėl dažniausiai skaičiuojant žmogiškąjį kapitalą, ši problemasprendžiama remiantis tyrėjo individualia nuomone, kurios išlaidos yrainvesticijos, o kurios ne. Taigi ir rezultatai gali būti gaunami skirtingi. Vertinimas pagrįstas antruoju metodu remiasi žmogiškojo kapitaloapibrėžimu, kuris teigia, kad žmogaus kapitalas – tai žinios, sugebėjimai,kompetencija, kurią turi sukaupę individai, ir kuri naudinga keliant žmoniųkokybę. Manoma, kad šiuos sugebėjimus įmanoma išmatuoti, priskirti tamtikrus skaičius. Tačiau čia kyla problema, nes ne visus žmonių gebėjimusįmanoma išreikšti kiekybiškai, pavyzdžiui sudėtinga būtų išmatuoti žmogausverslumą, sugebėjimą bendrauti su klientais, ar galimybes dirbti komandoje.Tačiau vis vien galima išskirti tam tikrus būdus. Borghans siūlo skaičiuotižmogiškąjį kapitalą pagal kvalifikacijos laipsnį, išsilavinimo lygį, darbopatirtį, užsiėmimo pobūdį, darbo uždarbius ar specialius testus. Manoma,kad darbo u…žmokestį lemia žmogaus kapitalas, kuris panaudojamas įmonėstikslams, todėl darbo užmokestį, bent jau teoriškai, galima apskaičiuotipagal šią formulę: W = pc (1). Kiekvienas individas turi tam tikrą kiekį sugebėjimų, kurie yrapažymėti – c, ir juos parduoda darbo rinkoje už tam tikrą kainą – p. Taigišiuo požiūriu darbo užmokestis gali bent iš dalies būti naudojamasžmogiškojo kapitalo matavimui. Vis dėlto, patys populiariausi žmogiškojo kapitalo rodikliaiapskaičiuoti remiantis šiuo metodu yra trys: 1) priėmimo į mokyklas rodiklis; 2) suaugusių žmonių raštingumas; 3) įgytas išsilavinimas ir vidutinis mokymosi metų rodiklis. Priėmimo į mokyklas rodiklis neatspindi žmogiškojo kapitalo esamokiekio, jis tik parodo bendrą investicijų į išsilavinimą tendenciją,kadangi vaikai besimokantys mokyklose nėra darbo jėgos dalis. Tuo tarpusuaugusių žmonių raštingumas kaip tik matuoja žmogiškojo kapitalo esamąkiekį. Mano manymu, raštingumas atspindi darbo jėgos pajėgumą ir elgesį,tačiau šis rodiklis rodo tik pradines investicijas į žmogiškąjį kapitalą,tai yra pradinį mokymą. Be to, yra atmetamos kitos žmogaus kapitalosudedamosios dalys, tokios kaip mokslinės žinios, logika ir kita. Dėl pirmųdviejų metodų trūkumų, populiariausias yra įgyto išsilavinimo rodiklis. Įjį yra įtraukiamas visas darbo jėgos įgytas išsilavinimas. Tačiau šismetodas taip pat nėra be trūkumų. Pirmiausia, jis neatsižvelgia į mokymokokybę, švietimo sistemą, mokymosi galimybes mokyklose. Antra, vidutinismokymosi metų rodiklis apskaičiuojamas visiems mokymosi metams priskirianttą patį svorį, tiek pradiniam mokymui, tiek aukštajam, kas iškreipiatikrąją padėtį. Kita vertus šių trijų metodų pagrindiniai privalumas yrainformacijos ir statistikos prieinamumas. Be to, naudojant šiuos metoduslabai paprastai galima palyginti žmogiškojo kapitalo dydį tarp įvairiųvalstybių ir tautų. Trečiasis požiūris į žmogiškojo kapitalo skaičiavimą iš esmėsremiasi būsimų pajamų dėl investicijų į žmogiškąjį kapitalą skaičiavimu.Žmogiškojo kapitalo vertė yra susiejama su nauda, kurią individas patirsnaudodamas šį kapitalą. Naudojamo kapitalo dydį sudaro diskontuojama būsimųpajamų suma. Pajamos tūri būti diskontuotos dėl individo pirmenybėsteikiamos šiandieniniam vartojimui, todėl būsimos pajamos yra mažiauvertingos už dabartines. Diskonto norma – tai procentai imami banko nuomokėtinos jų savininkui sumos, atskaitant procentus už dar nepraėjusįlaikotarpį [2]. Taigi bendras žmogaus kapitalo dydis nustatomas pagal šiąformulę: [pic] (2),formulėje: W – individo laukiamos pajamos iš žmogiškojo kapitalonaudojimo, r – diskonto norma, n – individo gyvenimo trukmė metais. Reikia pabrėžti, kad būsimų pajamų nustatymo metodas yra atribotasnuo gamybos proceso ir darbo sąnaudų. Didesnė darbo užmokesčio dalissusijusi su investicijomis į žmogų. Laukiamų pajamų nustatymo metodo trūkumas yra tas, kad žmogiškojokapitalo vertės analizė remiasi tik pajamomis, tačiau individas įgyja daugplatesnės naudos iš žmogiškojo kapitalo. Platesniam įvertinimui trukdo tai,kad dauguma privalumų, tokie kaip pasitenkinimas dėl įgyto žmogiškojokapitalo, yra neapčiuopiami ir jų apskaičiuoti neįmanoma. Be to, darboužmokestis gali kisti ne tik dėl žmogiškojo kapitalo vertės, bet pavyzdžiuidėl fiskalinės ir monetarinės politikos, pasiūlos šokų. Vis dėlto, šis žmogiškojo kapitalo vertinimo būdas yra vienaspriimtiniausių dėl gana paprasto skaičiavimo. Šis metodas yra geriausiassiekiant palyginti žmogiškojo kapitalo vertę tarptautiniu mastu….2. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą2.1 Investicijų į žmogiškąjį kapitalą reikšmėInvesticijų į žmogiškąjį kapitalą reikšmė pastaruoju metu tampavis labiau diskutuotina. Ja, mano manymu, neabejoja nei vienas ekonomikossrities mokslininkas. Išsivysčiusių valstybių valdymo programose švietimasir gyventojų kvalifikacijos kėlimas yra išskiriamos kaip prioritetinėsvalstybės vystymosi kryptys. Be to, daugelis šalių investicijų į žmogųefektyvumą skaičiuoja specialiais rodikliais. Taigi šiame skyrelyje busapibūdintos esminės priežastys, kodėl investicijos į žmogiškąjį kapitaląįgavo tokią didelę reikšmę. Paprasčiausia analizuoti šių investicijų reikšmingumą,atsižvelgiant į subjektus, kuriuos jos paliečia, tai yra: – individai, – valstybė. Individai investicijų į jų žmogiškuosius resursus naudą daugiausiajaučia įgydami didesnę tikimybę gauti geresnį darbą. Įgytos žinios didinajų darbo našumą, taigi ir darbo užmokestį. Tai patvirtina ir statistiniaiduomenys: individai baigę aukštąjį mokslą daugelyje šalių pasižymi daugaukštesniu atlyginimu, tai pažymėtina ypač apie tokias šalis kaip JAV,Prancūzija, Didžioji Britanija. Darbo užmokesčio padidėjimą puikiaiatspindi 1 paveikslas, vaizduojantis 2002 metų duomenis apie darboužmokestį pagal individo išsilavinimą. Matome, jog žmogaus įgijusioaukštąjį išsilavinimą vidutinis bruto darbo užmokestis per mėnesį yra 843Lt didesnis už žmogaus turinčio vidurinį išsilavinimą, ir beveik 600 Ltdidesnis už vidutinį Lietuvos vidurkį. Taigi darbo užmokesčio pokytis yraakivaizdus, jis padidėja beveik dvigubai. Reikia pastebėti, jog didėjantišsilavinimui atlyginimas iš pradžių kyla ne taip žymiai, būsimų pajamųprieaugis įgyjant pagrindinį išsilavinimą yra mažesnis nei įgyjant vidurinįišsilavinimą ir t.t. Reikia pastebėti aukštojo išsilavinimo svarbą individopožiūriu. Žmonės turintys auštąjį išsilavinimą gauną net 638 Lt didesnįdarbo užmokestį.[pic] 1 pav. Vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio priklausomybė nuo išsilavinimo lygio Lietuvoje 2002 metais[1] Be to, žmogus baigęs aukštąjį mokslą daug mažiau susiduria sunedarbo problema. Iš 1 lentelės matome, jog net trys ketvirtadaliaiauštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą turinčių žmonių nesusiduria su užimtumoproblema. Mažėjant išsilavinimui, gyventojų užimtumas turi tendencijąmažėti. Itin didelis skirtumas matomas pagrindinį ir pradinį išsilavinimąturinčių žmonių tarpe, čia užimti vos penktadalis gyventojų. Galimapastebėti, kad moterys, įgijusios žemesnį išsilavinimą, susiranda darbądaug sunkiau nei vyrai. Tarkim, 2003 metais vos 13,5% moterų, turinčiųpradinį ar pagrindinį išsilavinimą buvo užimtos, palyginus su 30,4% vyrų,tai yra gana įspūdingas skirtumas. Mano manymu, tokį skirtumą daugiausiailemia psichologiniai veiksniai. Individui keliančiam kvalifikaciją dauglengviau prisitaikyti prie technologinių pokyčių, taigi kartu mažesnėtikimybė prarasti darbą. Taip pat galima įvardyti naudą, kurios negalima apibūdintimaterialiais, statistiniais dydžiais. Individui moralinį pasitenkinimą galiteikti ir tokie aspektai kaip noras įgyti naujų žinių, susipažinti su menu,įgyti malonesnį, prestižinį darbą. Šią naudą įvertinti konkrečiaisskaičiais sudėtinga, tačiau jos atmesti negalima. Investicijų į žmogiškąjį kapitalą reikšmė valstybei daugiausiapasireiškia per jų įtaką šalies ekonominiam augimui. Visuotinaipripažįstama, kad žmogiškasis, o ne fizinis kapitalas yra pagrindinis šaliųpajamų skirtumo veiksnys. Mano manymu, valstybės darbo jėgai esant labiaukvalifikuotai, jos produktyvumas didėja ir tai užtikrina ekonomikos kilimą. 1 lentelė. Užimtumo lygis pagal gyventojų išsilavinimą ir lytįLietuvoje[2]|Išsilavinimas |2000 m.|2001 m.|2002 m.|2003 m.||Iš viso: … ||Aukštasis, |77,5 |76,8 |76,6 |77,6 ||aukštesnysis | | | | ||Specialusis |61,2 |59,6 |62,2 |61,6 ||vidurinis, | | | | ||profesinis, | | | | ||vidurinis | | | | ||Pagrindinis, |22,0 |20,4 |20,3 |21,4 ||pradinis | | | | ||Vyrai: ||Aukštasis, |78,2 |75,5 |77,4 |79,0 ||aukštesnysis | | | | ||Specialusis |64,3 |63,4 |67,3 |67,1 ||vidurinis, | | | | ||profesinis, | | | | ||vidurinis | | | | ||Pagrindinis, |29,5 |28,3 |29,0 |30,4 ||pradinis | | | | ||Moterys: ||Aukštasis, |77,0 |77,5 |76,0 |76,6 ||aukštesnysis | | | | ||Specialusis |58,4 |56,3 |57,6 |56,8 ||vidurinis, | | | | ||profesinis, | | | | ||vidurinis | | | | ||Pagrindinis, |15,4 |13,3 |12,5 |13,5 ||pradinis | | | | |
T. Shultz mano, kad pagrindinė skurstančių šalių problema yramenkos investicijos į žmones. Investicijos gyventojų kokybei gerinti galilabai padidinti žmonių gerovę ir ekonomikos perspektyvas. Daugiausia įtakosvalstybės gyventojų kokybei turi investicijos į sveikatą, mokymąsi, vaikųpriežiūrą, informaciją ir įgūdžius [10]. Labai svarbi socialinė investicijų į žmones nauda. Juk galimadaryti išvadą, jog didėjantis išsimokslinimas mažindamas nedarbą, kartumažina ir nusikalstamumą šalyje, o tai yra labai aktuali problema šių laikųLietuvoje ir visame pasaulyje. Be to, mažėjantis nedarbas sudaro sąlygassutaupyti valstybės išlaidas skirtas bedarbystei mažinti ir bedarbiųpašalpoms mokėti. Aukštesnis išsilavinimas gerina gyventojų psichologinįklimatą, o tai, mano manymu, turėtų mažinti savižudybių skaičių, kurisLietuvoje per pastarąjį dešimtmetį yra labai išaugęs. Investicijos įgyventojus ilgina jų gyvenimo trukmę ir sveikatą, o tai savo ruožtu taippat didina darbo našumą ir galimybę didinti nacionalines pajamas. Taipogididėja paskatos įgyti daugiau išsilavinimo, tėvai daugiau investuoja į savovaikus [12].2.2 Investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumasNagrinėjant investicijų į žmogiškąjį kapitalą teoriją labai svarbunustatyti jų ekonominį efektyvumą. Didėjant investicijoms, kartu didėja irdarbo produktyvumas bei darbo užmokestis. Yra daug būdų, ekonominioefektyvumo vertinimo metodikų, kurie leidžia nustatyti efektyvumo vertinimorodiklius. Švietimo ekonominis efektyvumas nustatomas tiesioginių piniginiųpajamų ir išlaidų santykiu, ekonominis efektyvumas šiek tiek primenainvesticijų pelningumo normą – individas investuoja į savo žinias, kitokįžmogiškąjį kapitalą, o po to gauna pajamas. Taigi efektyvumo nustatymoprocesas susideda iš tokių dalių: – švietimo išlaidų nustatymas; – švietimo pajamų nustatymas; – išlaidų ir pajamų palyginimas. Investicijų į švietimą išlaidas galima skirstyti į dvi dalis: 1) tiesioginės išlaidos; 2) sąlyginės išlaidos arba prarastosios pajamos. Tiesiogines išlaidas sudaro mokesčiai už mokslą, knygas,transportą, savaime suprantama mokama už gyvenamą plotą, aprangą, maistą irt.t. Jei mokslas nemokamas, individo išlaidos mažėja ir investicijųefektyvumas didėja, tačiau tuomet papildomas išlaidas patiria valstybė,finansuojanti aukštąjį išsilavinimą. Prarastų pajamų teoriją pirmasispradėjo naudoti T. Shultzas. Sąlygines išlaidas sudaro atlyginimai, kuriuosindividas gautų, jei vietoj mokslo rinktųsi nekvalifikuotą darbą ir mažesnįatlyginimą. Besimokantieji, pasiekę darbingą amžių, praranda uždarbį lygųtam, kurį gauna dirbantys bendraamžiai. Remiantis tyrimais, šie uždarbiaipaprastai sudaro nuo 40% iki 70% švietimo išlaidų. Taigi tai yra pakankamaididelė dalis išlaidų, todėl, mano manymu, į juos neatsižvelgti nederėtų.Be to, prie netiesioginių išlaidų reiktų priskirti ir moraliniusnepatogumas, kuriuos labiausiai patiria vyresnio amžiaus žmonės, tačiaujuos įvertinti yra gana sudėtinga. Vertinant valstybės netiesioginiusšvietimo kaštus, reiktų pasakyti, kad juos sudaro negauti mokesčiai iš tųžmonių, kurie vietoj darbo renkasi mokymąsi. Nors ekonominio švietimo nauda gali įgyti įvairią formą: ir
materialią, ir nematerialią, skaičiuojant ekonominio efektyvumo rodiklius,įtraukiama tik vertinė rezultato forma, tai yra darbo užmokesčio augimaspriklausomai nuo bendro ir specialaus pasirengimo, kvalifikacijosnuolatinio kėlimo. J. Bagdanavičius siūlo individo uždarbį skirstyti į dvidalis: uždarbio dalį, kuri gaunama esant nuliniam išsilavinimui, ir dalį,kuri susidaro dėl investicijų į švietimą. Taigi darbuotojo uždarbį galimaišreikšti tokia formule: [pic] (3),formulėje: [pic]- uždarbis žmogaus, turinčio n metų išsilavinimą; [pic]- uždarbis žmogaus, turinčio nulinį išsilavinimą; R – investicijų į švietimą normatyvinis efektyvumas; [pic]- investicijų apimtis n metų mokymo laikotarpyje [2]. Taigi šiuo atveju ekonominį efektyvumą sudarys antrasis lygtiesdauginamasis, arba skirtumas tarp pajamų, kurias gauna individas, įgijęsuniversitetinį išsilavinimą, ir pajamų, individo, kuris baigė tik vidurinęmokyklą. Taigi didesnis išsilavinimas lems didesnes pajamas ateityje. Individo išlaidų ir pajamų efektyvumo modelis pavaizduotas 2paveiksle [12]. HH kreivė atspindi individo, kuris savo paslaugas siūlodarbo rinkoje, atsisakęs aukštesniojo išsilavinimo, atlyginimo lygiopriklausomybę nuo jo amžiaus, o MM individo nusprendusio įsigyti aukštąjįišsilavinimą priklausomybė. Pastarasis individas ne tik atsisako darboužmokesčio, kurias rodo plotas pažymėtas – B, bet kartu ir prarandapinigus, kurias jis turi mokėti, kad įgytų išsilavinimą (plotas A). Šiųdviejų plotų suma sudaro individo investicijas. Tuo tarpu plotas C parodobūsimų pajamų prieaugį ateityje. Brėžinyje matome, kad plotas C yrad…idesnis už A ir B sumą. Tikrovėje paprastai taip ir yra: investicijos įišsilavinimą yra pelningos ir jos apsimoka. [pic] 2 pav. Individo investicijų į aukštąjį išsilavinimą efektyvumasTačiau naudą ateityje žmonės paprastai vertina mažiau nei naudą,kurią gauna dabar, todėl vertinant ateities pajamas reikia apskaičiuoti jųdabartinę vertę [2]. Juk žmogus investicijas gali panaudoti į fizinįkapitalą ir gauti papildomas pajamas. Esama būsimų pajamų vertėskaičiuojama pagal formulę: [pic] (4),formulėje: PV – dabartinė būsimų pajamų vertė; i – palūkanų norma; [pic] – pajamos, gaunamos n laikotarpiu. Kai palūkanų norma didėja, mažėja būsimų pajamų dabartinė vertė,todėl kartu mažėja ir investicijų nauda. Taigi investicijos į išsilavinimąyra naudingos tik tuomet, kai būsimų pajamų dabartinė vertė yra didesnė uždabartinius mokymosi kaštus, todėl prieš apsisprendžiant, ar investuoti įšvietimą, reikia atsižvelgti ar tenkinama tokia nelygybė: [pic] (5),priešingu atveju investicijos nebus naudingos. Tačiau norint apskaičiuoti investicijų į išsimokslinimąefektyvumą, reikia diskontuoti ir mokymosi kaštus, tokiu atvejuskaičiuojama išsilavinimo įsigijimo kaina: NVP = [pic] (6). Šiuo atveju, skaičiuojamos pajamos labai priklauso nuo diskontonormos, kurią nustatyti nėra lengva. Paprastai ji derinama su vyraujančiapalūkanų norma. Norint nustatyti investicijų į išsilavinimą efektyvumą,skaičiuojama privati ir visuomeninė pelno norma. Privati norma parodo ryšįtarp švietimo naudos ir išlaidų kiekvienam žmogui, tuo tarpu visuomeninė –naudos ir išlaidų ryšį visuomenei. Pelno norma yra tokia norma, kuriaiesant būsimos naudos dydis yra lygus išlaidų dydžiui. Taigi pelno norma ryra apskaičiuojama pagal šią lygtį: [pic] (7). Pelno normos rodiklis yra bene svarbiausias rodiklis nustatantinvesticijų efektyvumą. Juo lyginamas investicijų atsipirkimas į žmogiškąjįir fizinį kapitalą. Iš formulės matome, kad pelno norma daugiausiapriklauso nuo investicijų į žmogiškąjį kapitalą kaštų ir gaunamų pajamųprieaugio baigus aukštąją mokyklą. Kuo mažesni kaštai ir didesnis pajamųprieaugis, tuo pelno norma yra didesnė, o atvirkščiai – mažesnė. Taip patlabai priklauso nuo individo tikėtino gyvenimo amžiaus, kuo jis ilgiaugyvens, tuo didesnį pelną gaus įgijęs išsilavinimą. Nustatant visuomeninę pelno normą susiduriama su svarbia problema.Nustatyti visuomeninius kaštus dėl investicijų į švietimą nėra sudėtinga.Greta tiesioginių kaštų yra atsižvelgiama ir į netiesioginius, tokius kaipnegauti mokesčiai, nepagamintos prekės ir paslaugos. Tačiau nustatytivisuomeninę naudą yra daug sunkiau, nes sunku įvertinti teigiamus išoriniusišsilavinimo poveikius ekonomikos augimui. Teigiami išoriniai poveikiaigali turėti didelę įtaka ekonomikos augimui. Tačiau siekiant išvengtipapildomų nesklandumų nuo išorinių poveikių yra atsiribojama ir daromaprielaida, kad visas atlyginimo padidėjimas rodo susijusį našumopadidėjimą. Todėl visuomeninė pajamų norma yra mažesnė už privačią.3. Žmogaus profesinis ruošimas3.1 Profesinio ruošimo prasmėŠiuolaikinėmis technologijų tobulėjimo sąlygomis žmogaus kapitalastampa pagrindiniu, nuo jo priklauso aukšto lygio ir besikeičiančiųtechnologijų efektyvumas. Todėl dabar yra paplitęs susidomėjimas„besimokančios organizacijos kūrimu“. Tokioje organizacijoje vyraujapožiūris, kad apmokyti ir įgaliojimus turintys darbuotojai organizacijaigali teikti didžiulę naudą. Dabartinėje visuomenėje tampa svarbi nuolatiniomokymosi ir tobulėjimo sistema, orientuojamasi į darbuotojų kokybę. Manomanymu, padidėjus darbuotojų kokybei, kartu padidės ir organizacijosproduktų ir paslaugų kokybė. Todėl darbuotojų mokymasis ir tobulėjimas turibūti reguliarus ir tęstis visą darbingo gyvenimo periodą. Darbuotojų mokymasis ir tobulėjimas yra suvokiamas, kaip kiekvienapastanga tobulinti esamus ar būsimus sugebėjimus, tuo būdu didinant savogalimybes dirbti tam tikrą darbą [5]. Per paskutinius du dešimtmečiusmokslininkai daug diskutavo apie žmonių vaidmenį siekiant versloorganizacijos tikslų. Dabartiniu žmogiškųjų išteklių vadybos požiūriu,
verslo strategija ir žmogiškojo kapitalo strategija turi būti sujungta įnedalomą visumą, kadangi žmonės yra tiesiogiai sujungti su įmonėsklestėjimu ir konkurencingumu rinkoje. Darbuotoju tobulėjimas suprantamas ne tik kaip jų įgūdžių ir žiniųdidinamas, bet ir kaip darbuotojo požiūrio į darbą keitimas organizacijainaudinga linkme. Įgyvendinant įmonės tikslus turi būti skiriamos optimaliosinvesticijos, kad kuo geriau būtų atskleidžiami darbuotojų sugebėjimai irgalimybės. Turi būti sudarytos sąlygos kiekvienam darbuotojui realizuotisavo galimybes, sukurtos sąlygos profesiniam ir asmeniniam tobulėjimui.Savaime suprantama, įmonė turi užsiimti darbuotojo motyvacija,pasitenkinimu darbu. Aišku, ne visos įmonės vadovaujasi šiomis idėjomis, dažnai įmonėsorientuojasi į dabartinius išskaičiavimus, siekdamos kuo greičiaumaksimizuoti pelną be didesnių investicijų į darbuotojų profesinį-kvalifikacinį kėlimą. Tai galima paaiškinti tuo, kad investicijos į žmogųatsiperka ne greitai ir jų efektyvumą įvertinti nėra paprasta. Todėl daugįmonių į žmones investuoja atsargiai ir, vildamosi greitos investicijųgrąžos, dažnai nusivilia. Tačiau reikia pastebėti, kad pirmaujančios,išsivysčiusios organizacijos taip nesielgia ir supranta šių investicijųnaudą. Profesinio mokymosi ir tobulėjimo srityje reiktų išskirti triskryptis: 1) bazinis mokymas; 2) kvalifikacijos kėlimas; 3) perkvalifikavimas. Bazinis mokymas apima ilgalaikį būsimos darbo jėgos mokymą amatų,aukštesniosiose mokyklose, institutuose, universitetuose. Bazinis mokymaspasižymi tuo, kad mokymosi žinios sparčiai sensta, jas reikia atnaujinti,jis negali visiškai patenkinti pasikeitusių darbo rinkos reikalavimų, ypačnaujose srityse. Šią funkciją atlieka kvalifikacijos kėlimo sistema irperkvalifikavimas, kuriuos paprastai atlieka įvairios konsultavimo firmos,centrai, darbo birža, bei tos pačios mokymo institucijos kaip baziniamemokyme. Kvalifikacijos kėlimas leidžia suvienodinti dabar ir seniauparengtų specialistų bazines žinias. Perkvalifikavimas leidžia prisitaikytiprie iš esmės pasikeitusių reikalavimų naujo profilio darbui. Šios dvikryptys yra priskiriamos prie trumpalaikių ir vidutinės trukmės mokymosistadijų [5]. Žmogaus profesinio ruošimo koncepcijoje reikėtų išskirtiprofesinės kvalifikacijos kėlimo svarbą. Profesinės kvalifikacijostobulinimas suprantamas, kaip visos į tam tikrą profesiją orientuotosmokomosios priemonės, vykdomos kaip pirminio profesinio mokymo, įgyjant tamtikrą kvalifikaciją tąsa. Profesinės kvalifikacijos tobulinimo apibrėžimasgali būti toks: tai yra mokymo ir mokymosi procesas, orientuotas …išplėstiišmoktas arba įgytas profesines, specifines, aktualias žinias, sugebėjimus,nuostatas bei elgsenas. Šioje srityje turi būti atsižvelgta į naujasveiklos sistemas, jų galimybes ir trūkumus, išteklių valdymo modelius,infrastruktūros formavimo mechanizmą, naujas marketingo tendencijas, naujastechnologijas. Mano manymu, reikia žinoti kaip formuojasi kvalifikacijos kėlimoporeikis. Tai labiausiai nulemia kvalifikacijos deficitai, prie kurių galibūti priskiriamas profesinis pasiruošimas tam tikroje ar bendrose srityse,arba tam tikra nauja elgsena ar sugebėjimai, kurių reikalauja rinka.Pirmajai grupei gali būti priskiriamos tam tikros kalbos mokėjimas,kompiuterinis raštingumas, mokėjimas dirbti su tam tikromis programomis arnauja technika. Prie antrosios grupės priskiriamas valdymo deficitas,lankstumas, mokėjimas dirbti grupėse, prie vadybos deficitų – socialinėskompetencijos deficitas ir kt. Visi šie aspektai gali kelti poreikį didintidarbuotojo kvalifikaciją, esant tam tikriems pokyčiams organizacijosgamyboje, valdyme ar kitose srityse. Šiuolaikinėje visuomenėje galima iškirti tokias kvalifikaciniotobulinimosi tendencijas: 1) nuolat auganti profesinio kvalifikavimo svarba ir mastas; 2) pirminis profesinis mokymasis vis labiau tampa profesinės veiklos pagrindų mokymu; 3) didėja bendrųjų profesinių kvalifikacijų reikšmingumas ne tik kvalifikacijos tobulinimo, bet ir visoje profesinio rengimo sistemoje; 4) didėja modernių mokymo priemonių, metodų ir formų panaudojimo galimybės; 5) pirminis profesinis mokymas ir profesinis tobulinimas išsiskiria turinio prasme, bet artėja vyksmo požiūriu. Profesinis tobulinimas tampa vis svarbesnis šiuolaikinėjevisuomenėje, dar svarbesnis už pirminį profesinį mokymą. Tai galimapaaiškinti spartėjančiu technologiniu progresu, tos žinios, kurios buvoišmoktos baziniame ruošime, jį baigus, paprasčiausiai tampa nebeaktualiosir pasenusios. Dėl tos priežasties bazinis mokymas tampa tik profesinėsveiklos pagrindų mokymu. Profesinis tobulinimas tampa nuoseklia pirminiorengimo tąsa. Jo galimybes padidina tobulėjančių technologijų įtaka. Didelęsvarbą turi distancinis mokymas, personalinių kompiuterių panaudojimas.Visa tai daro itin didelę įtaką profesinio tobulėjimo raidai.3.1 Darbuotojų mokymosi tikslaiLabai svarbu yra nustatyti darbuotojų mokymosi tikslus.Pagrindiniai tikslai yra šie: – pašalinti atliekamo darbo trūkumus, kurie kyla dėl darbuotojo nesugebėjimo atlikti darbą reikiamu lygiu; – padėti darbuotojams tapti lankstesniems; – padidinti darbuotojo įsipareigojimo laipsnį organizacijai; – mažinti darbuotojų kaitą ir pravaikštas. Taigi šie tikslai yra labai reikšmingi organizacijai, siekiančiaiplėsti veiklą, palaikyti konkurencingumą, išvengti papildomų kaštų dėldarbuotojų kaitos. Didėjant darbuotojų mokymosi lygiui, organizacija tapslankstesnė, įgys didesnes galimybes prisitaikyti prie pokyčių, didėsdarbuotojų lojalumas, tai mažins pravaikštų skaičių, todėl didėsorganizacijos produktyvumas. A. Andrzejczak straipsnyje „The Changing Role of Learning andTraining in Polish Companies“ išskiria tokias darbuotojų mokymosifunkcijas: – prisitaikymo funkcija; – modernizavimo funkcija; – inovacinė funkcija; – socialinė funkcinė [1]. Prisitaikymo funkcija yra svarbiausia darbuotojams, kurie ką tikpradėjo dirbti tam tikrą darbą, ar turi prisitaikyti prie pasikeitusiųdarbo reikalavimų dėl technologinio ar organizacijos tobulėjimo. Darbuotojoišsilavinimas ir sugebėjimai turi atitikti darbo reikalavimus, kitaiporganizacija negalės panaudoti darbuotojo sugebėjimų maksimaliaiorganizacijos tikslams. Modernizavimo funkcijos esmė yra ta, kad darbuotojoįgūdžiai patiria, tam tikra prasme, amortizaciją, jie nusidėvi dėltechnologinio progreso, arba jie turi būti atnaujinti dėl pernelygmonotoniško darbo. Trečioji funkcija teikia darbuotojams pranašumą darantnaujus sprendimus. Ji naudinga darbuotojams, kurie gali naudinga linkmepakeisti organizacijos darbą, priima svarbius organizacinius sprendimus.Socialinė funkcija reiškia gerėjantį darbuotojo bendradarbiavimą su kitaisdarbuotojais, kooperatyviškumą, darbą komandoje. Mokymasis pagerinsdarbuotojų įgūdžius reikalingus bendravimui su klientais. Rimantas Laužackas išskiria dar ir tokius tikslus: – profesinio augimo; – profesinio perkvalifikavimo; – profesinio reaktyvavimo; – profesinės adaptacijos; – profesinio reabilitavimo; – profesinės resocializacijos [5]. Profesinio augimo kvalifikacijos tobulinimas susijęs su siekiuužimti aukštesnį socialinį statusą. Darbuotojas gali judėti dvejomis augimokryptimis: horizontaliai ir vertikaliai. Horizontalusis judėjimas reiškiaprofesinį specializavimąsi, o vertikalusis – naujų pareigų užėmimą, taigali būti vadovaujančios ar kitos pareigos reikalaujančios naujųsugebėjimų. Profesiniam augimui įtakos gali turėti įmonių vadovai arba patsdarbuotojas. Įmonių vadovai gali atkreipti dėmesį į tam tikrą darbuotoją,kuris galėtų atlikti tam tikras funkcijas ir atlikti tam tikrąkvalifikacijos tobulinimo programą, arba iniciatyvą rodantis darbuotojasgali pats siekti naujos kvalifikacijos. Profesinio persikvalifikavimo esmė yra naujos profesinės veiklossiekimas. Dažniausiai persikvalifikavimas yra susijęs su nedarbo problema,kai įgyta profesinė negali užtikrinti pastovaus darbo ir atlyginimo.Persikvalifikavimo poreikis valstybiniu mastu gali reikšti esančiosšvietimo sistemos neefektyvumą, tai reiškia, kad yra paruošiami tokiųprofesijų specialistai, kurių darbo jėgos paklausos nėra arba ji pernelygmaža, kad užtikrintų darbo vietas. Tačiau tai gali reikšti ir valstybėsekonomikos vystymąsi, kadangi vystantis ekonomikai darbo paklausosstruktūra gana greitai keičiasi. Pastebėtina, kad stabilios ekonomikosvalstybės paprastai mažiau susiduria su darbuotojų perkvalifikavimoproblema. P…rofesinė reaktyvacija reiškia anksčiau įgytos kvalifikacijosatnaujinimą, kuri buvo prarasta dėl ilgalaikio darbo nutraukimo. Ji ypačreikšminga nestabilios ekonomikos valstybėms, kaip Lietuva, nes dažnaikeičianti gamybos apimtims, keičiasi ir darbuotojų skaičius, o tai kaikuriuos darbuotojus verčia nutraukti darbą. Profesinė adaptacija suvokiama kaip būtiniausių žiniųsuteikimas, reikalingas atlikti tam tikrą darbą. Tai dažniausiai naudojamakeičiant darbo vietą, suteikiamos žinios apie žmogaus saugos arba kitusreikalavimus. Profesinis reabilitavimas paprastai suteikiamas žmonėmspatyrusiems psichines ar fizines traumas, žmonėms su negalia. Profesinė resocializacija reikalinga nuteistiesiems asmenims.Juos siekiama gražinti į normalią profesinę veiklą, naudojant įvairiasprofesinio mokymo priemones. Profesinė resocializacija paprastai vykdomavisose įkalinimo įstaigose, pataisos darbų kolonijose ir kt. Nustatant mokymosi ir tobulėjimo reikšmingumą, įmonė turi atliktiorganizacijos darbo analizę. Ši analizė turi apimti organizacijos, darbo irindivido tyrimo visumą. Turi būti atliktas organizacijos klimato, kultūrostyrimas, išsiaiškinta, kaip efektyviai individai organizacijoje dirba.Darbo analizė padeda įvertinti kiekvieno darbuotojo darbo užduotimsreikalingus įgūdžius, sugebėjimus, minimalius priimtinus standartus. Remiantis šių tyrimų rezultatais, daromos išvados apie darbuotojosugebėjimus ir galimą jų tobulinimą. Be to, mano manymu, turėtų būtisuteikta galimybė pačiam darbuotojui įvertinti savo sugebėjimų lygį irpapildomo mokymosi reikšmingumą. Darbuotojas pats turi būti suinteresuotasmokytis, kitaip pasiekti žymių rezultatų gali būti labai sunku, ir taisąlygos didesnius kaštus. Svarbu, kad įmonė ne tik suteiktų galimybę mokytis, tačiau kartuir padėtų pritaikyti įgytus naujus sugebėjimus praktikoje. Vienasvarbiausių klaidų yra ta, kad įmonės neužtikrina besimokančiųjų naujųžinių panaudojimą dirbant, tai reiškia naujos žinios greitai pamirštamostaip jų ir nepanaudojus. Vadinasi turi būti atitikimas tarp mokymosiprogramos ir darbo sąlygų, bei žinių lavinimo poreikio. Vienas iš šiosproblemos sprendimo būdų yra mokyti darbuotojus, kaip įgytas žiniaspritaikyti praktikoje.3.3 Profesinio tobulėjimo modeliai ir strategijosNorint pasiekti žymius rezultatus profesinio mokymo srityje,būtina nustatyti tobulėjimo modelius ir strategijas. Jie iš esmės atspindiprofesinio mokymo proceso stadijas, kaip bus organizuojamas mokymasis, kaipįvertinamas jo efektyvumas. Bendras šių strategijų požymis yra, kad tai yranenutrūkstantis visą laiką trunkantis procesas. Trys plačiausiai žinomimodeliai yra šie: 1) sisteminis mokymo modelis; 2) sugebėjimų modelis; 3) visuotinės kokybės vadybos (VKV) modelis [11]. Mano manymu, sisteminiame mokymo modelyje (3 paveikslas) kertinęvietą užima mokymo reikmių ir tikslų nustatymas. Toliau seka mokymoprogramos paruošimas, jos įgyvendinimas ir įvertinimas, šios stadijos tamtikru būdu įtakoja mokymo tikslus. Įvertinus mokymosi rezultatus, gali būtipadaryta išvada, kad rezultatai neatitinka keltų reikmių, ir procesą reikiaruošti iš naujo. Programos ruošimo stadijoje taip pat gali susiformuotinaujų tikslų poreikis. Mokymosi reikmių reikšmę galima paaiškinti siekiuišvengti nereikalingų išlaidų, todėl vienas svarbiausių aspektų šiamemodelyje yra išlaidų efektyvumas. Šis modelis leidžia įvertinti efektyvumąvisose mokymo fazėse (programos ruošime, įgyvendinime), todėl jis suteikiagrįžtamąjį ryšį, leidžia koreguoti visą mokymo programą. Tačiau šiuo atvejumokymasis daugiausia priklauso nuo organizacijos biudžeto, požiūrio, darboklimato, mokymo organizacijos. Be to, šis modelis negali prisitaikyti priegreitai kintančių aplinkos sąlygų, keičiantis mokymosi poreikiams irtikslams. Tai sukelia problemų taikant šį modelį. [pic] 3 pav. Sisteminis mokymo modelis Norint išspręsti šias problemas gali būti pasirinktas antrasis –sugebėjimų modelis (4 paveikslas). Šiuo atveju pradžioje yra nustatomasnorimas organizacijos efektyvumo pokytis ir darbuotojų tobulinimokriterijai. Tuomet įvertinamos būtinos sąlygos, reikalingos iškeltiemstikslams, kurios palyginamos su turimomis. Remiantis turima informacija yraatliekamas darbuotojų mokymas. Šiame modelyje yra sujungiami darbuotojųdarbas ir verslo tikslai, ir visa tai valdoma darbo vadybos sistema.Sugebėjimų modelio atveju, vadybininkai prisiima didesnę atsakomybę uždarbuotojų mokymą ir tobulėjimą organizacijoje.Norimų efektyvumo pokyčių apibūdinimas Tobulinimo kriterijų nustatymas
Mokymas Būtinų įgūdžių ir išteklių įvertinimas
Esamų įgūdžių ir
išteklių įvertinimas 4 pav. Sugebėjimų modelis
VKV modelyje mokymas yra nenutrūkstantis procesas, jo poreikiskyla iš organizacijos politikos, kuri orientuojama į kokybę. Mokymo reikmėsir programos kyla iš organizacijos tikslų. Įgyvendinus mokymo programai,įvertinami rezultatai ir jų efektyvumas, įgyvendinant organizacijostikslus. Atlikus šį procesą gali kilti naujas poreikis mokymui ir procesastęsiasi vėl. Šis modelis aiškiau pavaizduotas 5 paveiksle. Tuo tarpu Jarlas Bengtsonas išskiria tris kvalifikacijoskėlimo strategijas: – žmogiškųjų resursų – intensyvi strategija; – dualinė – poliarizacijos strategija; – mobilumo strategija [9]. Vadovaudamasi pirmąja strategija įmonė siekia apsirūpintireikiamos kvalifikacijos darbuotojais ir rūpinasi tolesniu jųkvalifikacijos kėlimu darbo vietose. Tačiau ši sistema labiau tinka tikšalims su išvystytu baziniu mokymu ir darbo rinka, kad būtų užtikrintasreikiamas darbo jėgos …kiekis. Antroji strategija darbo jėgos kvalifikacijoskėlimą sieja su darbuotojų gabumais ir siekiais. Čia svarbiausia pačiųdarbuotojų siekis ir atsakomybė kelti savo kvalifikaciją. Ši strategija [pic] 5 pav. Visuotinės kokybės vadybos modelis.
rekomenduojama šalims su silpnai išvystytu baziniu mokymu, kadangidirbančiųjų kvalifikacijos kėlimas yra išsprendžiamas motyvuojant juos,suinteresuojant kelti savo kvalifikaciją. Mobilumo strategija akcentuojaaukštojo išsimokslinimo svarbą, įmonė turi siekti turėti kuo daugiaukvalifikuotų darbininkų, nesvarbu kiek jų įmonei reikia. Tokia įmonė daugdėmesio skiria mokymuisi ir organizacijos viduje. Ši strategija padedaišspręsti įvairias darbuotojų mobilumo problemas, pasikeitus organizacijoskvalifikacijos poreikiams.4. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą LietuvojeŠiuo metu Lietuvoje investicijos į žmogiškąjį kapitalą dar nėrapakankamos. Norint, kad šalies ekonomikos augimas nesulėtėtų, o Lietuvaįgautų didesnį konkurencinį pranašumą prieš kitas valstybes, būtinapatvirtinti mokymosi visą gyvenimą programas bei skirti pinigų jasįgyvendinti. Pasaulio banko pateiktais duomenimis, kapitalo indėlis įbendrąjį vidaus produktą Lietuvoje buvo teigiamas, o darbo jėgos –neigiamas. Tam daugiausia įtakos turėjo sumažėjęs užimtumas ir didelėmigracija [8]. 2 lentelėje matome, jog išlaidos švietimui Lietuvos valstybės irsavivaldybių biudžetuose sudaro apie ketvirtadalį. Nors šios išlaidosabsoliučiu dydžiu didėja, santykinai jos mažėja. Nuo 2001 iki 2003 metųišlaidos švietimui sumažėjo beveik 3 procentais. Nepaisant to, kadgyventojų išsimokslinimo kėlimas yra pripažįstamas kaip vienas svarbiausiųuždavinių, lentelėje
2 lentelė. Valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos pagal funkcijas[3]|Išlaidos |2001 |2002 |2003 || |tūkst. |% |tūkst. |% |tūkst. |% || |Lt | |Lt | |Lt | ||Iš viso |9987709 |100 |1167309|100 |1248969|100 || | | |8 | |3 | ||Ekonomikai |1164005 |11,8 |2145663|18,4 |2535537|20,3 ||Socialiniai |5006145 |50,7 |5336632|45,7 |5613582|44,9 ||sferai: | | | | | | ||Švietimas |2949302 |29,9 |3169133|27,1 |3266181|26,2 ||Sveikatos |592142 |6 |624868 |5,4 |716771 |5,7 ||priežiūra | | | | | | ||Socialinė |1081832 |11 |1108851|9,5 |1152594|9,2 ||apsauga, | | | | | | ||globa ir | | | | | | ||rūpyba | | | | | | ||Sveikatingum|382870 |3,9 |433781 |3,7 |478037 |3,8 ||as | | | | | | ||(sportas), | | | | | | ||rekreacija, | | | | | | ||kultūra | | | | | | ||Kitoms |3817559 |38,2 |4190803|35,9 |4340573|34,8 ||valstybės | | | | | | ||funkcijoms | | | | | | |
matome, kad sparčiai kyla išlaidos ekonomikos sferai, o ne švietimui. Didžiąją dalį lėšų skiriamų švietimui sudaro išlaidos bendrojolavinimo ir profesinėm mokyklom, toliau seka aukštosios ir aukštesniosiosmokyklos, kurioms skiriama apie 700 tūkst. Lt per metus (6 paveikslas).Reikia pastebėti, jog išlaidos pastarosioms įstaigoms palaipsniui auga, tuotarpu ikimokyklinio ir kitų įstaigų lėšos beveik nekinta. Remiantis šiatendencija, galima spręsti apie aukštojo ir vidurinio lavinimo svarbąLietuvos Respublikoje.
[pic] 6 pav. Valstybės ir savivaldybių išlaidos švietimo įstaigoms[4]
Nors Lietuva minima tarp tų Europos Sąjungos šalių, kuriose yradaugiausia aukštųjų mokyklų ir studentų, darbdaviai skundžiasinesulaukiantys reikiamos kokybės specialistų. Mano manymu, Lietuvosaukštasis mokslas yra daugiau orientuotas į kiekybę, o ne kokybę.Universitetinis išsilavinimas Lietuvoje yra stipriai nuvertintas. Dažnaidarbo vietai užimti ieškoma asmens su aukštuoju išsilavinimu, nors patsdarbo pobūdis tokio išsilavinimo nereikalauja. Todėl aukštojo mokslosistemą būtina pertvarkyti iš esmės.
3 lentelė. 30 metų ir vyresni studentai[5]| |30 metų ir vyresni |30 metų ir vyresni || |studentai (tenka 1000 |studentai, % (palyginus || |šios amžiaus grupės |su visų moksleivių ir || |gyventojų) |studentų skačiumi) ||Graikija |1,1 |0,4 … ||Kipras |1,5 |0,4 ||Makedonija |1,5 |0,4 ||Liuksemburgas |1,5 |0,6 ||Albanija |3,1 |0,8 ||Rumunija |4 |1,3 ||Kroatija |2,3 |1,4 ||Airija |7,8 |1,7 ||Slovakija |6,3 |1,7 ||Bulgarija |4,3 |1,7 ||Prancūzija |5,6 |1,8 ||Malta |6,8 |2 ||Lenkija |9,9 |2,4 ||Čekija |8,3 |2,7 ||Italija |6,7 |2,8 ||Naujosios |10,8 |2,9 ||Europos | | ||Sąjungos narės| | ||Lietuva |12,2 |3,1 ||Vokietija |8,3 |3,2 ||Ispanija |10,6 |3,8 ||Austrija |10,3 |3,8 ||Šveicarija |11,4 |4,1 ||Portugalija |12,5 |4,2 ||Olandija |13,7 |4,3 ||Vengrija |14,4 |4,6 ||Estija |17,5 |4,9 ||Slovėnija |16,5 |5,1 ||Latvija |20,8 |5,9 ||Danija |20,2 |6,5 ||Europos |21,2 |7 ||Sąjunga (25 | | ||valstybės) | | ||JAV |25,7 |7,1 ||Europos |30,2 |7,9 ||Sąjunga (15 | | ||valstybių) | | ||Norvegija |30,7 |8,3 ||Islandija |44,2 |8,8 ||Suomija |40,8 |11,3 ||Belgija |45,9 |12,9 ||Švedija |56,5 |15,2 ||Jungtinė |97,2 |22,5 ||Karalystė | | |
Norint pagerinti verslo sąlygas, Lietuvoje būtina investuoti įtęstinį mokymąsi bei mokymąsi visą gyvenimą. Lietuvoje tęstinis mokymasisnėra populiarus, doktorantūrą 2003 studijavo vos 1,3% atitinkamos amžiausgrupės žmonių. 3 lentelėje matome, kad vyresni nei 30 metų vis darstudijuojantys gyventojai sudaro vos 3,1% visų besimokančiųjų. Pagal šįrodiklį Lietuva smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio (7%), irdar labiau nuo Skandinavijos šalių (Švedijos, Suomijos, Norvegijos), beiJungtinės Karalystės, kurioje vyresni nei 30 metų sudaro apie penktadalįbesimokančių. Be to, Lietuvos vidurkis beveik atitinka naujųjų ES narių
vidurkį. Taigi remiantis lentele galima daryti išvadą, kad tęstiniammokymuisi daugiausia dėmesio skiriama išsivysčiusiose šalyse. Tai galimapaaiškinti lėšų studijoms stoka. Tačiau neinvestuojant į šią sritį sunkutikėtis ir žymaus ekonominio augimo.4 lentelė. LR gyventojai pagal išsilavinimą[6]|Išsilavinimas |2000 |2001 |2002 m.|2003 m.|| |m. |m. | | ||Iš viso |2802,1|2800,4|2816 … |2829,6 ||Aukštasis |368,6 |348,4 |361,9 |381 ||Aukštesnysis |137,4 |131,9 |122,9 |122,5 ||Specialusis |548,7 |591,3 |595,3 |591,1 ||vidurinis, | | | | ||povidurinis,pro| | | | ||fesinis | | | | ||Vidurinis |532,1 |534,3 |560,2 |583,6 ||Vidurinis su |196,9 |174,9 |186,8 |192 ||profesine | | | | ||kvalifikacija | | | | ||Pagrindinis |381,5 |393,7 |424,2 |428,4 ||Pagrindinis su |126,5 |122,5 |99,1 |95,7 ||profesine | | | | ||kvalifikacija | | | | ||Pradinis |510,3 |503,4 |465,6 |435,4 |
Lietuvoje didžiąją dalį gyventojų sudaro, žmonės turintysvidurinį, specialų vidurinį, povidurinį ir profesinį išsilavinimą. Aukštąjįišsilavinimą turi tik kiek daugiau nei 10% vyresnių nei 15 metų žmonių.Tačiau per paskutinius dvejus metus aukštąjį išsilavinimą turinčių žmoniųskaičius sparčiai kilo, priešinga tendencija vyrauja aukštesnįjįišsilavinimą turinčių žmonių tarpe. Tad galima teigti, kad aukštojo mokslosvarba Lietuvoje kyla (4 lentelė).Išvados1. Žmogiškasis kapitalas yra suprantamas kaip žmogaus žinios, informacija, sugebėjimai. Nuo fizinio kapitalo jis skiriasi labiausiai tuo, kad yra neapčiuopiamas ir sunkiai išmatuojamas. Žmogiškasis kapitalas labiausiai priklauso nuo švietimo ir sveikatos apsaugos.
2. Žmogiškojo kapitalo matavimą labiausia apsunkina neapčiuopiamumo savybė. Labai sudėtinga objektyviai išmatuoti įgytas žinias ar sugebėjimus. Tačiau galima išskirti tris labiausiai paplitusius matavimo metodus: pagrįstas patirtomis sąnaudomis, gautu rezultatu ir būsima nauda. Dėl skaičiavimo paprastumo ir santykinai objektyvių rezultatų labiausiai naudojami pastarieji du. Jie leidžia palyginti gautus rezultatus tarp įvairių valstybių.
3. Investicijų į žmogiškąjį kapitalą naudą labiausiai jaučia atskiri individai ir valstybė. Individai ateityje įgyja geresnes sąlygas gauti didesnį atlyginimą, išvengti nedarbo, dirbti prestižinį mėgiamą darbą. Tuo tarpu valstybė naudą jaučia augant šalies ekonomikai, mažėjant nedarbo lygiui, gerėjant socialiniam-psichologiniam klimatui.
4. Investicijų efektyvumo skaičiavime daugiausia remiamasi išlaidų žmogiškajam kapitalui didinti ir būsimų pajamų nustatymo principu. Jei pajamos yra didesnės nei išlaidos, investicijas galima laikyti efektyviomis. Tačiau viena didžiausių tokio skaičiavimo problemų yra tai, kad neįvertinama visa nauda, kurią teikia žmogaus kapitalas. Neįvertinama netiesioginė nauda, kurios apskaičiuoti beveik neįmanoma.
5. Profesinis žmogaus ugdymas yra svarbus tiek individo, tiek organizacijos atžvilgiu. Keldamas kvalifikacija, žmogus prisitaiko prie naujų darbo sąlygų, keliamų reikalavimų, įgyja galimybę kilti karjeros laiptais. Be to, tik tokiu būdu žmogus gali išvengti struktūrinio nedarbo. Įmonei svarbu kelti žmonių kvalifikaciją, norint prisitaikyti prie naujų verslo sąlygų, panaudoti šiuolaikinių mokslo technologijų teikiamą naudą ir apskritai vystyti ir plėsti įmonę.
6. Lietuvoje investicijos į išsilavinimą nėra pakankamos. Norint, kad Lietuvos ekonominis augimas nesustotų, turi būti daugiau lėšų skiriama švietimui, sveikatos apsaugai, tęstiniam mokymui.
NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Andrejczak A. The Changing Role of Learning and Training in Polish Companes. Transformations of Business&Economics, 2004, Nr. 2, p.124.
2. Bagdanavičius J. Žmogiškasis kapitalas. Mokymo metodinė priemonė. – Vilnius, 2002, 112 p.
3. Bagdanavičius J., Stankevičius P., Lukoševičius V. Žmogaus kapitalas ir gyventojų išsimokslinimas. Ekonomika, 1996, Nr. 41, p.7.
4. Eurostat duomenų bazių sistema. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://epp.eurostat.cec.eu.int/portal/page?_pageid=1090,30070682,1090_3 0298591&_dad=portal&_schema=PORTAL
5. Laužackas R. Profesinės kvalifikacijos tobulinimas: teorinės ir praktinės prielaidų paieškos. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai,1999, Nr. 11, p.142.
6. Lietuvos statistikos metraštis 2004. – Vilnius, Lietuvos statistikos departamentas, 2004.
7. Mačerinskienė I., Viržintaitė R. Human Capital Measurement Theory and Methods. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai,2003, Nr. 28, p. 71.
8. Rutkauskaitė R. Kliūtis Lietuvos šuoliui. – Verslo žinios, 2005 vasario 7 d.
9. Sakalas A. Kvalifikacijos kėlimo strategija ir jos realizavimo mechanizmas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai,1997, Nr. 4, p.197.
10. Shultz T. Investavimas į žmones. Gyventojų kokybės ekonomika. – Vilnius, 1998, p.
11. Stancikas E. R. Darbuotojų mokymasis ir tobulėjimas. Ekonomika, 2001, Nr. 53, p. 115.
12. Stancikas E. R. Investavimo į žmoginį kapitalą efektyvumas. Ekonomika, … 2000, Nr. 51, p. 108.
13. Šileika A., Tamašauskienė Z. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir jų efektyvumas. Ekonomika, 2003, Nr. 64, p. 146.
———————–[1] – Lietuvos statistikos metraštis 2004. – Vilnius, Lietuvos statistikosdepartamentas, 2004.[2] – Lietuvos statistikos metraštis 2004. – Vilnius, Lietuvos statistikosdepartamentas, 2004.[3] – Lietuvos statistikos metraštis 2004. – Vilnius, Lietuvos statistikosdepartamentas, 2004.[4] – Lietuvos statistikos metraštis 2004. – Vilnius, Lietuvos statistikosdepartamentas, 2004.[5] – Eurostat duomenų bazių sistema.[6] – Lietuvos statistikos metraštis 2004. – Vilnius, Lietuvos statistikosdepartamentas, 2004.