Visuminė paklausa ir visuminė pasiūla

VISUMINĖ PAKLAUSA IR VISUMINĖ PASIŪLA

Makroekonomikoje naudojamos visuminės (agreguotos) paklausos ir visuminės (agreguotos) pasiūlos sąvokos. Nagrinėjant bendruosius ekonomikos dydžius, horizontalioje ašyje žymėsime visuminę (agreguotą) gamybos apimtį, t.y. realųjį nacionalinį produktą, o vertikalioje ašyje- vidutinį kainų lygį. Ekonomikos, kaip visumos, požiūriu kainų lygio kritimas neskatina pirkėjų pirkti “kitų prekių”. Paprasčiausiai nėra “kitų prekių” (tiksliau, makroekonominiame lygyje yra vienintelė visuminė prekių paklausa). Todėl neaišku, kaip nubrėžti visuminės paklausos kreivę.
Su panašia problema susiduriame, kai kalbame apie visuminę pasiūlą. Brėždami vieno produkto pasiūlos kreivę, pvz., obbuolių, mes darome prielaidą, kad visų kitų prekių kainos išlieka stabilios. Taigi obuolių kainos didėjimas yra santykinis visų kitų prekių kainų atžvilgiu. Todėl fermeriai pradeda gaminti mažiau kitų prekių ir augina daugiau obuolių, nes juos galima parduoti brangiau. Makroekonomikoje, kuri tiria ekonomiką kaip visumą, gamintojai negali pereiti nuo vienos prekiės prie kitos, nes paprasčiausiai nėra ‘kitų prekių’ ( vėlgi yra tik vienintelė visuminė pasiūla). Mes negalime daryti prielaidos, kad visuminės pasiūlos kreivė kyla aukštyn ir į dešinę vien tik todėl, kad šitaip kyyla tam tikro produkto pasiūlos kreivė.
Pagal kokius principus reikėtų braižyti visuminės paklausos ir visuminės pasiųlos kreives? Istoriškai susiformavo du požiūriai, atsakant į pastarąjį klausimą. Pirmasis yra klasikinis požiūris- tai daugelio ekonomistų požiūris, kuris vyravo iki trečiojo dešimtmečio ir per paskutinius tris de

ešimtmečius vėl įgijo pirminę reikšmę. Antrąjį požiūrį pateikė Johnas Keynesas ketvirtajame dešimtmetyje, aiškindamas didžiosios depresijos priežastis bei pasekmes.
Kadangi J.Keynesas ir klasikinės krypties ekonomistai laikėsi visiškai skirtingų nuomonių dėl visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos, todėl skyrėsi ir jų išvados.

KLASIKINIS POŽIŪRIS

Klasikinės krypties ekonomistai manė, kad visuminis perkamų prekių kiekis bei paslaugų kiekis didėja krentant bendram kainų lygiui. Kas lemia pastarąjį ryšį? Sakykime, kad visos kainos nukrenta 50% (nuo P1 iki P2 ). Tada už kiekvieną piniginį vienetą galima nupirkti daugiau: padidėja pinigų perkamoji galia. Supratę, kad už savo pinigus galima nupirkti daugiau prekių, žmonės ir perka jų daugiau. Tačiau žmonės perka daugiau ne todėl, kad jie diferencijuoja prekes. Paprasčiausiai jie perka visumoje daugiau prekių. Pinigų perkamoji galia yra realus prekių bei paslaugų kiekis, kurį gaalima įsigyti už vieną piniginį vienetą. Kai kainų lygis kyla, pinigų perkamoji galia krenta. Pavyzdžiui, kai kainų lygis padidėja du kartus, pinigų perkamoji galia sumažėja perpus.
Klasikinės kryptie ekonomistai konkretizavo šį teiginį. Kai kainų lygis taške P1 , už kiekvieną piniginį vienetą galima nupirkti du kartus daugiau prekių. Vadinasi, prekių ir paslaugų, kurios perkamos taškeB, kiekis bus du kart didesnis negu taške A. Jei kainos padidėja du kartus, t.y. nuo P1 dydžio iki P3, tai už kiekvieną piniginį vienetą bus galima nupirkti ti

ik pusę tiek, kiek už jį buvo galima nupirkti anksčiau. Vadinasi, žmonės taške C pirks tik pusę to, kiek pirko taške A. Klasikinėje teorijoje pagrindinis dėmesys skiriamas pinigams, kurie lemia visuminę paklausą. Klasikinės krypties ekonomistų nuomone, žmonių noras ir galėjimasnupirkti prekių priklauso nuo turimo pinigų kiekio, o taip pat nuo pinigų perkamosios galios.

VISUMINĖ PASIŪLA: KLASIKINIS POŽIŪRIS

Klasikinės kryptie ekonomistai tvirtino, kad esant potencialiam ar visiško užimtumo gamybos lygiui, visuminės pasiūlos kreipė yra vertikali tiesė. Kodėl?
Norėdami atsakyti į šį klausimą, mes turėtume išsiaiškinti, kas atsitinka, jei ekonomikoje jau iš pražių pasiektas visiškas užimtumas( taškas F). Dabar sakykime, kad visos kainos pakyla du kartus nuo lygio P1 iki lygio P2 , įskaitant ir darbo kainą (t.y. darbo užmokesčio lygį). Kitaip sakant, reikšis bendroji infliacija, nors santykiės prekių kainos, tame tarpe ir darbo užmokestis, nesikeis. Darbuotojų padėtis lieka tokia pati kaip ir anksčiau, nors jų nominalusis darbo užmokestis padidėja du kartus, tačiau tiek pat padidėja ir kainos. Realusis darbo užmokestis. T.y. prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nupirkti už nominalųjį uždarbį , nesikeičia. Todėl darbuotojų noras dirbti išliea toks pat. Verslininkai taip pat tokioje padėtyje, kaip ir anksčiau. Jų gamybiniai pajėgumai nekinta. Taip pat nesikeičia santykis tarp gamybinių išlaidų ir kainų. Veslininkai siūlo pardavimui tokį patį prekių ir pa

aslaugų kiekį. Panašiai klasikinės krypties ekonomistai aiškina situaciją, kada pardavimui siūlomų prekių bei paslaugų kiekis išlieka nepakitęs, jei darbo užmokestis ir kainos sumažėja 50%. Bendroji infliacija būna tuomet, kai visos kainos padidėja tuo pačiu procentu, o santykinės kainos išlieka nepakitusios.

PUSIAUSVYRA VISIŠKO UŽIMTUMO SĄLYGOMIS Klasikinės krypties ekonomistai manė, kad ekonomika bus pusiausvyroje tik esant visiškam užimtumui, o rinkos jėgos savaime ves ekonomiką į visišką užimtumą.
Aiškinant šį požiūrį, daroma prielaida, kad ekonomikoje iš pradžių vyrauja didelio masto nedarbas. Aukštą nedarbo lygį lemia tai, kad, esant pradiniam kainų lygiui, norimas pirkti prekių ir paslaugų kiekis yra kur kas mažesnis už tą produkcijos kiekį, kuris siūlomas, esant visiškam užimtumui.Kas vyksta? Norėdami parduoti daugiau prekių, gamintojai sumažina jų kainas. Tuo pačiu bus sumažintas darbo užmokestis, nes bedarbiai, kurie norės gauti darbą, sutiks dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Taigi kainos ir nominalusis darbo užmokestis sumažės. Kainoms nukritus, žmonės galės nusipirkti daugiau prekių, kadangi padidės pinigų perkamoji galia. Šis procesas tęsis tol, kol ekonomoka pasieks pusiausvyrą, esant visiškam užimtumui. Pasiekus pusiausvyrą šiame taške, kainos ir darbo užmokestis daugiau nebekris.

KEINSISTINIS POŽIŪRIS

Dar prieš didžiąją depresiją dauguma ekonomistų manė, kad nedarbas yra palyginti antraeilė ir laikina problema, susijusi su ekonomikos svyravimais. Dešimtmetį trukusi 1930-ųjų metų depresija išsklaidė iliuzijas ir davė pradžią naujai bedarbystės ai

iškinimo teorijai, kurią sukūrė anglų ekonomistas Johnas Maynardas keynas. Jis savo svarbiausiame veikale “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija” kritikavo dominuojantį klasikinį požiūrį J.Keinas suformulavo tris svarbius teiginius:
1.Nedarbas rinkos ekonomikoje. Polemizuodamas su klasikinės krypties ekonomistais, jis teigė, kad rinkos ekonomikai nebūdinga aiški tendencija artėti į visišką užimtumą. Atvirkščiai, rinkos ekonomika gali būti pusiausvyros būsenoje, esant dideliam nedarbui. Todėl dažnai pastaroji būsena vadinama trumpiau- tiesiog nedarbo pusiausvyra. Be to, net jei ekonomikoje laikinai pasiekiamas visiškas užimtumas, tai ji gali būti visiškai nestabili ir grįžti į krizinę situaciją. Kitaip sakant, J.Keynesas teigė, kad rinkos ekonomikai būdingi du trūkumai:
a) ji gali atsidurti nuolatinėje depresijoje, kai tai buvo 1930 metais.
b) ji gali būti visiškai nestabili. Net pasiekus visišką užimtumą, pastaroji būsena gali tęstis labai trumpai

2) Nedarbo priežastys. J.Keynesas teigė, kad didelio masto nedarbo priežasis- visuminės paklasos nepakankamumas. Tai tokia situacija, kada per mažai išleidžiama pinigų prekėms ir paslaugoms pirkti.

3) Nedarbo panaikinimas. Siekiant įveikti bedarbystę, reikia padidinti visuminę paklausą. Kaip sakė J.Keynesas, geriausias būdas tai padaryti- padidinti vyriausybes išlaidas.

Pagrindinė J.Keyneso “Bendrosios teorijos” idėja- vyriausybė pajėgi bei atsakinga valdyti visuminę paklausą ir tik tokiu būdu galinti užtikrinti nepertraukiamą gerovę. Buvo atmestas klsikinis požiūris, teigiantis, kad rinkos jėgos gali išspręsti nedarbo problemą ir kad vyriausybė turėtų griežtai riboti savo kišimąsi į ekonomiką. J.Keynesas ypač prieštaravo tiems ekonomistams, kurie troško laukti “ilgą laiką”, kol rinkos jėgos savaime atstatys visišką užimtumą.
J.Keynesas visiškai rimtai siūlė vyriausybei padidinti visuminę paklausą ir tokiu būdu išspręsti baisią ketvirto dešimtmečio nedarbo problemą. Savo trijų teiginių patvirtinimui J.Keynesas pasiūlė naują teorinę sistemą, grysdamas ją savo požiūriu į visuminę pakalausą ir visuminę pasiūlą. Ši sistema iš esmės skyrėsi nuo tos, kurią siūlė klasikinės krypties ekonomistai.

VISUMINĖ PAKLAUSA. KEINSISTINIS POŽIŪRIS.

Visuminę paklausą J.Keynesas padalijo į keturias dalis, kurios atitinka nacionalinio produkto struktūrines dalis:
1)Paklausos dalis, atitinkanti asmeninio vartojimo išlaidas.
2)Paklausos dalis, atitinkanti investicijas, t.y. paklausa gamykloms, įrangai, namų statybai ir papildomoms atsargoms.
3)Paklausos dalis, atitinkanti vyriausybinius prekių ir paslaugų pirkimus.
4)Paklausos dalis, atitinkanti grynąjį eksportą.
Nors asmeninis vartojimas yra svsriausias visuminės paklausos komponentas, tačiau paklausai investicijoms, o taip pat vyriausybės išlaidoms keinsistinėje ekonomikoje skiriamas pagrindinis vaidmuo.
Paklausa investicijoms yra svrbi todėl, kad ji yra pagrindinė ekonomikos nestabilumo priežastis. J.Keynesas pabrėžė, jog verslininkai trokšta investuoti tik tada, kai jie nori, kad nauja gamykla ar įranga atneštų papildomą pelną. Jų lūkesčiai ne visada išsipildo. Kai ekonominis aktyvumas pradeda smukti, verslininkų nuotaikos blogėja. Jie sumažina investicijas ir tuo pačiu paskatina smukimą. Kitaip tariant, J.keynesas akcentavo paklausą investcijoms, nor4damas pabrėžti, kokia nestabili gali būti ekonomika. Ši nuomonė prieštarauja klasikiniam ekonominiam supratimui: ekonomika, esant visiškam užimtumui, krypsta į pusiausvyrą ir iš esmės yra stabili, jeigu pinigų kiekis yra stabilus.
Vyriausybinės išlaidos vaidina svarbų vaidmenį keinsistinėje ekonomikoje kaip priemonė, padedanti įveiktiekonominį nestabilumą. Nors depresinę situaciją sukėlė investicijų paklausos smukimas, tačiau buvo nerealu tikėtis, jog ši paklausa išves ekonomiką iš depresijos. Verslininkai buvo apvilti. Būtent vyriausybė turėjo užtikrinti krizinės situacijos įveikimą, kontroliuodama visuminės paklausos struktūrinių dalių didėjimą. Tai reiškė, kad vyriausybė turėjo didinti savo išlaidas, norėdama kompensuoti investicijų paklausos nuosmukį, ir tokiu būdu atstatyti visišką užimtumą. Net esant ir nežymiems ūkiniams pablogėjimams vyriausybė turėtų elgtis panašiai, t.y. didinti išlaidas ir tokiu būdu išlaikyti bendrą išlaidų lygį ekonomikoje. Keinsistai manė, jog nstabili paklausa investicijoms yra ekonomikos nestabilumo šaltinis. Vyriausybės išlaidas galima panaudoti investicijoms, galima didinti vyriausybės išlaidas. Didėjnt investicijų paklausai, vyriausybės išlaidas galima mažinti, dar kartą stabilizavus visuminę paklausą. Vyriausybės išlaidas galima panaudoti investicijų paklausos svyravimų išlyginimui.

KLASIKINIŲ IR KEINSISTINIŲ PAŽIŪRŲ APIBENDRINIMAS

J.Keynesas savo “Bendroje teorijoje” pradėjo klasikinės krypties ekonomistų puolimą dviem aspektais: 1) jų teorija yra neteisinga; 2) jie nieko negali pasiūlyti, kaip spręsti sunkią 1930 metų nedarbo problemą. Prasidėjo karšti ginčai dėl makroekonominės politikos pasirinkimo, o taip pat sukūrimo teisingo teorinio modelio, padedančio suvokti bei studijuoti makroekonomikos problemas.
Nesutarimai tarp keinsistų ir klasikinės mokyklos pasekėjų tebesitęsia iki šių dienų. Jų teoriniai skirtumai yra esminiai. Nors ginčai gana įdomūs, tačiau nesutarimai neturėtų paslėpti vieno gan svarbaus fakto: nepriklausomai nuo pažiūrų skirtingumo makroekonomistų nuomonės daugeliu klausimų sutampa.
BENDROS NUOMONĖS.
Klasikai ir keinsistai sutaria, kad:
1. Pagrindinė 1930-ųjų metų Didžiosios depresijos priežastis_ žymus visuminės paklausos sumažėjimas
2. Visuminės paklausos svyravimai pastaraisiais dešimtmečiais yra pagrindinė gamybos apimčių svyravimų priežastis.
3. Visuminės paklausos stabilizavimas turėtų būti svarbus makroekonomikos tikslas.
4. Kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą, bet koks žymus visuminės paklausos padidėjimas sukels infliaciją Klasikinė ir keinsistinė visuminės paklausos kreivės, esant visiškoužimtumo gamybos apimčiai, yra vertikalios. Kai ekonomika pasieka visišką užimtumą, didesnė paklausa didina kainas.

SKIRTINGOS NUOMONĖS
Besitęsiančio ginčo pagrindinės temos:
1.Kuri svarbesnė: monetarinė ar fiskalinė politika? Klasikai susiejo depresinę situaciją su inigųp masės sumažėjimu. Krizių galima išvengti palaikant pinigų masę labiau stabilią ( vadinasi tinkamiau yra monetarinė politika). Tuo tarpu keinsistai akcentavo vyriausybės išlaidų svarbą; jos padeda didinti visuminę paklausą ir įveikti depresiją( vadinasi tinkamesnė yra fiskalinė politika)
Iki šiol nesutariama, kas stipriau ir efektingiau veikia visuminę paklausą- monetarinė ar fiskalinė politika. Klasikai atkreipia dėmesį į monetarinę politiką, o keinsistai- į fiskalinę politiką. Tačiau šiuolaikinių makroekonomistų nuomone, svarbios yra abi politikos.
2.Politinė nuostata ar aktyvus valdymas? Sutikdami, kad visuminė paklausa turėtų būti stabilesnė, makroekonomistai ginčijasi dėl to, kaip pasiekti stabilumą. Keinsistai akcentuoja rinkos ekonomikos trūkumus bei nestabilumą ir mano, kad vyriausybė atsako už aktyvų visuminės paklausos valdymą. Taip galima sumažinti verslo svyravimų amplitudę.
Klasikai mano, kad rinkos ekonomika bus gana stabili, jei bus išlaikytos stabilios monetarinės sąlygos.Todėl jie rekomenduoja monetarinės polotikos nuostatą: valdžia turi užtikrinti nuolatinį vidutinį pinigų masės didėjimą, maždaug 3 ar 4 procentus per metus. Reikia pastovaus pinigų kiekio didėjimo, nes ekonomikai būdingas augimas. Reikalinga vis daugiau pinigų pirkti didėjantį prekių bei paslaugų kiekį, kurį galima pagaminti.
Šiuolaikiniai klasikai, akcentuojantys pinigų svarbą, dažnai vadinami monetaristais. Jie nesiginčija dėl to, kad monetarinės nuostatos laikymasis sukurs tobulai stabilią ekonomiką. Mat visuminė paklausa nekryps į stabilumą net ir tuo atveju, jei pinigų masė bus stabilesnė. Tačiau jie skeptiškai nusiteikę vyriausybės atžvilgiu ir netiki, kad ji pagerins padėtį aktyviu kišimusi į ekonomiką. Kaip ir klasikai, jie bijo, kad vyriausybė bendrai nepablogintų padėties.
3. Vyriausybės vaidmuo. Tikėdami rinkos jėgų veikimo efektyvumu ir skeptiškai nusiteikę vyriausybės vaidmens atžvilgiu, monetaristai mano, kad yriausybės vaidmenį reikėtų griežtai riboti. Keinsistai labiau pasitiki vyriausybe. Jie ne tik mano, kad reikia aktyviai valdyti visuminę paklausą, bet taip pat pritaria ir kitoms vyriausybės veikloms, sprendžiant ekonomines problemas.
4.Pusiausvyros prigimtis. Klasikinės krypties ekonomistai sieja pusiausvyrą su visišku užimtumu. Aukštas nedarbo lygis reiškia laikiną problemą, kurią sukelia ekonomikos svyravimai ir trumpalaikiai pusiausvyros pažeidimai. Tuo tarpu keinsistai mano, kad ekonomika gali būti nedarbo pusiausvyroje, iškilus pastoviai netinkamos visuminės paklausos problemai ir atsiradus dideliam nedarbui.
Keinsistai ir klasikai nesutaria dėl nedarbo pusiausvyros galimybės, tačiau laikui bėgant, ši problema ne tokia svarbi. Jau pusė amžiaus praslinko nuo didžiosios depresijos laikų ir keinsistams mažiau rūpi, kiek gali tęsti depresinis laikotarpis.

.

Leave a Comment