Makroekonominis nestabilumas: nedarbas ir infliacija
JAV ir kitų išsivysčiusių šalių patirtis parodė, kad ilgalaikis ekonominis šalių augimas nebuvo tolygus. Ekonomikos augimą pakeisdavo jos smukimas bei depresija, augo nedarbas bei kainų lygis (infliacija). Ekonomika, kaip ir gamta, vystosi cikliškai. Atskiri ekonominiai ciklai vienas nuo kito skiriasi tiek trukme, tiek ir intensyvumu. Tačiau visiems jiems yra būdingos tos pačios fazės: piko (viršūnė), kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas. Šioje ciklo fazėje kainų lygis turi tendenciją kilti; nuosmukio (recesijos), gamybos apimtys ir užimtumas pradeda mažėti, bet kainos nemažėja; krizės (depresijos), kai kainos pradeda mažėti, didėja bedarbių skaičius (kai kaimynas praranda darbą – ekonomikos nuosmukis, kai pats prarandi darbą – depresija; pagyvėjimo, kai gamybos apimtys pradeda augti, didėja užimtumas.Ekonomikos cikliškumą dauguma ekonomistų aiškina bendrųjų išlaidų lygiu. Jei bendrosios išlaidos (AE) yra nedidelės, tai daugeliui įmonių netikslinga gaminti daugiau produkcijos. Aukštesnis AE lygis reiškia, kad gamybos augimas atneša papildomą pelną, todėl gamyba, užimtumas ir pajamos auga.
N E D A R B A S
1. Nedarbas ir jo rodikliai 2. Nedarbo priežastys 3. Nedarbo tipai. Natūralusis nedarbo lygis 4. Nedarbo pasekmės ir nuostoliai 5. Užimtumo ir nedarbo reguliavimas
1. Nedarbas ir jo rodikliai
Nedarbas – rinkos ekonomikos objektyviai sąlygota ir neišvengiama problema. Nedarbas gali būti nagrinėjamas mikroekonomikos ( individo) ir makroekonomikos (šalies ūkio) lygyje. Individo lygyje nedarbas – tai asmens negautos pajamos. Makroekonomikos lygyje nedarbas – tai neracionalus ekonominių išteklių (darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, kurios paruošimui sunaudotos lėšos) panaudojimas, nesukurta BVP dalis, ekonomikos destabilizavimas. Nedarbo lygis yra traktuojamas kaip vienas iš šalies ūkio sveikatos rodiklių. Tačiau nedarbas yra ne tik ekonominė, bet ir socialinė, moralinė bei psichologinė problema. Su ja siejama įvairūs nusikaltimai, ligos, neviltis, skurdas.
Siekiant išsiaiškinti nedarbo problemą, reikia aptarti su juo susijusias sąvokas. Darbas ekonomine prasme yra ta veikla, už kurią mokama.Gyventojai – nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu požiūriu aktyvius ir neaktyvius. Prie ekonominiu požiūriu aktyvių gyventojų priskiriami: dirbantys gyventojai: dirbantys pagal darbo sutartį visą ar ne visą darbo laiką; laikinai nedirbantys dėl ligos, atostogų; dirbantys pagal specialų grafiką; besimokantys; streikuojantys ir kt.; dirbantys savarankiškai (IĮ savininkai, dirbantys pagal verslo liudijimą ir kt.); bedarbiai: -neturintys darbo, teikiančio pajamų; – ieškantys darbo (besikreipiantys į darbo biržas ar į darbdavius, pasiruošę dirbti ). Darbas ekonomine prasme yra ta veikla, už kurią mokamas atlyginimas.Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (nuo16 metų iki pensinio amžiaus) užimti gyventojai ir bedarbiai. Prie ekonominiu požiūriu neaktyvių gyventojų priskiriama: moksleiviai ir studentai, lankantys dieninio mokymo įstaigas, asmenys, gaunantys senatvės, lengvatines ar invalidumo pensijas, namų šeimininkės ir asmenys, prižiūrintys vaikus, netekę vilties rasti darbą ir jo beieškantys, kiti asmenys, kurie nenori dirbti.
Pagrindiniai nedarbo rodikliai Darbo jėgos panaudojimo laipsnį parodo nedarbo lygio rodiklis. Jis yra apskaičiuojamas kaip bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos procentinis santykis; U Bedarbiai Ur = ——x 100 %; NL = ———— x 100 % LF Darbo jėgakur , Ur – nedarbo lygis, U – bedarbiai, NL – nedarbo lygis LF – darbo jėga
Lietuvoje nedarbo lygį skaičiuoja Darbo birža ir Statistikos departamentas. Jų nedarbo lygio rodikliai yra skirtingi dėl to, kad šios institucijos skirtingai interpretuoja bedarbių sąvoką.. Darbo birža skaičiuoja tik tuos bedarbius, kurie yra užsiregistravę valstybinėse teritorinėse darbo biržose. Statistikos departamentas bedarbiams priskiria asmenis nepriklausomai nuo to, ar jie registruoti darbo biržoje ar ne, statistikus domina tik pats darbo/nedarbo faktas. Todėl Statistikos departamentas priskaičiuoja daugiau bedarbių, nes ne visi bedarbiai registruojasi darbo biržose. Statistikos departamento skaičiuojamas nedarbo lygis visad yra didesnis ir realesnis nei alstybinės darbo biržos. 2005 m. rugpjūčio mėn. bendras nedarbo lygis Lietuvoje Darbo biržos duomenimis buvo 4-5 proc., Statistiko departamento duomenimis –apie 10 proc. Pastaruoju metu nedarbo lygis ir bedarbių skaičius Lietuvoje sumažėjo (2004 m. gegužės mėn. palyginus su 2004 m. gegužės mėn. sumažėjo nuo 11,2 iki 8,1) ne dėl ekonomikos plėtros, o dėl to, kad didelė dalis darbo jėgos išvyko dirbti į užsienį .
Situacija Lietuvos darbo rinkoje 2005 m. rugpjūčio 1 d. Įregistruota bedarbių iš jų: — 94774 Moterų 58493 (61,7) Vyrų 36281 (38,3) Jaunimo 7690(8,1) Ilgalaikių bedarbių 27431 (28,9) Nedarbo lygis: bendras – 4,5 proc. moterų – 5,5 proc. vyrų – 3,4 proc. jaunimo – 1,6 proc.Tiksliai nustatyti nedarbo lygį yra sudėtinga ir dėl to, kad egzistuoja dalinis nedarbas, kai žmonės dirba ne visą darbo dieną, paslėptas nedarbas, susijęs su šešėlinės ekonomikos egzistavimu, kai nelegaliai dirbantieji darbo biržoje registruojasi kaip bedarbiai. Asocialūs asmenys, kurie praradę viltį rasti darbą, nesiregistruoja darbo biržoje. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių ) gyventojų amžiaus santykis. Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių ) gyventojų amžiaus santykis. Be to, nedarbas yra nagrinėjamas jo trukmės požiūriu (trumpalaikis ir ilgalaikis), atskirų regionų požiūriu, atskirų gyventojų grupių (jaunimo, priešpensinio amžiaus žmonių nedarbas), dalinis nedarbas ir kt. Lietuvoje daugiausia bedarbių tarp Alytaus (Akmenėje – 11,2 proc.) ir Tauragės apskričių gyventojų., mažiausiai registruota bedarbiais (3,3 proc.)– Kauno apskrityje. 2. Nedarbo priežastysNedarbo ir jo lygio priežastis skirtingai nurodo neoklasikai ir keinsisitai. Neoklasikų nuomone visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Tai vyksta kintant darbo užmokesčio dydžiui. (Darbo jėgos ir darbo pasiūlos bei paklausos veikimo mechanizmas) Nedarbo didėjimo atveju darbo užmokestis mažėja, o mažėjant nedarbui – didėja. Nedarbas neoklasikų nuomone atsiranda dėl netinkamos darbo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis, t. y. jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuriame darbo jėgos paklausa atitiktų darbo jėgos pasiūlą. 1 paveiksle parodyta, kodėl nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo užmokestis (W1) yra aukštesnis už pusiausvyrinį (W0), darbo pasiūla (LS) rinkoje viršija jos paklausą (LD ).Kai darbo užmokesčio lygis W0, būtų įdarbinta N0 darbuotojų, o kai darbo užmokesčio lygis W1, – tik N1. Viso to pasekmė – nedarbas, kurį rodo atkarpa E1A. Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanorišką reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku užimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti darbą, esant darbo užmokesčiui W0. Pusiausvyros nedarbas, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už pusiausvyrinį darbo užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.
1 pav.
Nelankstaus darbo užmokesčio priežastimis (plačiau apie jas vadovėlyje – Makroekonomika / V.Snieška ir kt., 381-382 psl.) neoklasikai nurodo: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą; profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių; skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą; ( aukštas darbo užmokestis skatina darbo našumo augimą.Keinsistų nuomone nedarbo lygį lemia:1) efektyvios visuminės paklausos (AD) apimtis, kurią sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų (privačių ir vyriausybės) paklausa. Jeigu AD nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ir ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Taip yra dėl to, kad dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų, sumažėja prekių gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Padidėjus AD, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti, nes plečiasi gamyba.Tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklo ir nedarbo priklausomybė pavaizduota 2 paveiksle. Iš jo matome, kad, verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo) stadiją (a), ciklinio nedarbo lygis yra mažiausias (b), o verslo ciklui pasiekus depresijos (krizės) stadiją, ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias.
2 pav. Verslo ciklo ir nedarbo priklausomybė
2) ekonomikos struktūros pokyčiai, kai atsiradus naujoms prekės ir paslaugoms, atsiranda paklausa naujų profesijų darbuotojams.arba pranykus paslaugoms, dingsta paklausa tų profesijų darbuotojams (rinkos ekonomikoje pramonės planavimo specialistai nereikalingi) Dėl to, darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra neatitinka darbo jėgos pasiūlos struktūros. Dėl to dalis darbuotojų tampa bedarbiais. Pvz., kompiuterių panaudojimas reikalauja specialistų, mokančių dirbti kompiuteriais., spausdinimo mašinėle spausdinantys specialistai nereikalingi).3) Netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose bei regionuose ir nepakankamas darbo jėgos mobilumas; (kaimiškuose regionuose paklausa darbo jėgai kur kas mažesnė, nei mietuose, kur vystoma pramonė, verslas ir pan.).
4) Draudimo nuo nedarbo sistema. Mokamos bedarbio pašalpos ir jų mokėjimo trukmė daro įtaką nedarbo lygiui. Lietuvoje dabar maksimali bedarbio pašalpa yra 700 Lt. Todėl bedarbiai lygina bedarbio pašalpą ir galimą gauti darbo užmokestį, kuris Lietuvoje yra MMA – 550 Lt.5) Nedarbo lygio skirtumai JAV ir Europos šalyse. Europos šalyse nedarbas didesnis dėl Vyriausybės kišimosi į darbo rinką.6) Darbo užmokesčio apmokestinimo lygis. Mokesčių didinimas skatina nedarbo augimą.3. Nedarbo tipai. Natūralusis nedarbo lygis
Pagal kilmę nedarbas skirstomas į tris tipus: laikinąjį (migracinį), struktūrinį, ciklinį (nepakankamos paklausos). Laikinasis nedarbas susijęs su darbo paieška arba laukimu, kai asmuo gali laisvai rinktis darbo vietą ar darbo rūšį. Žmonės dėl įvairių priežasčių migruoja iš vienos darbo vietos į kitą (po armijos, baigę studijas ieškodami įdomesnio ar geriau apmokamo darbo ir t.t.) Laikinasis nedarbas yra neišvengiamas ir net pageidautinas, nes dauguma žmonių keisdami darbą, ieško geriau apmokamo, reiškia produktyvesnio (našesnio) darbo. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, išauga ir realiojo BVP apimtis.Todėl laikinasis nedarbas yra socialiai vertingas reiškinys. Struktūrinis (technologinis, nesutampantis) nedarbas – susijęs su tam tikrais struktūriniais pokyčiais ekonomikoje ir visuminėje paklausoje: vienos ūkio šakos išnyksta , kitos atsiranda. Struktūrinis nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į tuos pokyčius reaguoja lėtai, dėl to darbo jėgos profesinė-kvalifikacinė darbo jėgos struktūra neatitinka darbo vietų kvalifikacinei struktūrai. Struktūrinį nedarbą sukelia ir minimalaus darbo užmokesčio įstatymo taikymas, profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių ir t.t. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nėra lengva. Esminis skirtumas yra tas, kad „laikinieji“ bedarbiai turi įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o „struktūriniai bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia persikvalifikuoti arba net pakeisti gyvenamąją vietą. Laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.
Cikliniu nedarbu laikomas toks nedarbo tipas, kurį sukelia ekonomikos nuosmukis, t. y. ta ciklo fazė, kuriai būdinga visuminės paklausos nepakankamumas. Kai AD prekėms sumažėja, krinta užimtumas ir išauga nedarbas. Ekonomikai perėjus iš nuosmukio į pakilimo fazę, ciklinis nedarbas išnyksta. Sezoninis nedarbas susijęs su sezoniškumu.(žvejyba, turizmas) Atostogų metu išauga paklausa paslaugų sferoje. Sezoninis nedarbas paprastai priskiriamas prie laikinojo nedarbo.Sezoninis nedarbas sumažėja sezono metu , padidėja sezonui pasibaigus.Visiško užimtumo problema Visiškas užimtumas – toks darbo jėgos panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Tai reiškia, kad visiškas užimtumas nereiškia absoliučios bedarbystės nebuvimo. Todėl visišku užimtumu apibūdinamas toks užimtumo laipsnis, kuris yra mažesnis nei 100 proc. aktyvios darbo jėgos. Nedarbo lygis esant visiškam užimtumui pasiekiamas tokiu atveju, kai ciklinis nedarbas yra lygus nuliui. Lietuvoje užimtumo lygis 2005 m. liepos mėn. buvo 45 proc. Nedarbo lygis visiško užimtumo atveju yra vadinamas natūraliu nedarbo lygiu. Natūralusis nedarbo lygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvyroje. Natūralus nedarbo lygis nėra pastovus dydis. JAV 7-ame dešimtmetyje natūralus nedarbo lygis buvo apie 4-5 proc., vėliau jis išaugo iki 6-7 proc. darbo jėgos. Europoje natūralusis nedarbo lygis yra žymiai aukštesnis. Jis svyruoja apie 8 proc. Tačiau atskirose šalyse jis yra skirtingas. Švedijoje, Norvegijoje jis tesudaro apie 2-3 proc. Natūralus nedarbo lygis didėja dėl tokių priežasčių: vis daugiau į darbo rinką įsilieja moterų, dažnėja struktūriniai ekonomikos pasikeitimai, reguliuojamos darbo ir užimtumo sąlygos.
4. Nedarbo pasekmės ir nuostoliai
Nedarbo pasekmes visuomenei galima vertinti siaurąja (mikroekonomikos) ir plačiąja (makroekonomikos) prasme. Mikroekonomikos prasme nedarbo nuostoliai susiję su parastomis žmogaus pajamomis ir kritusiu gyvenimo lygiu. Nedarbo pašalpos (išmoka) negali kompensuoti šio praradimo. Bedarbio pašalpa mokama tik tam tikrą laikotarpį, ji yra ne didesnė kaip 40-50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Jos dydis priklauso nuo paskutinėje darbovietėje turėto darbo užmokesčio.
Lietuvoje nedarbo išmoka nuo 2005 -01-01 siejama su socialinio draudimo stažu ir turėtu darbo užmokesčiu. Jei asmens socialinio draudimo darbo stažas trumpesnis nei 25 metai, nedarbo išmoka jam bus mokama 6 mėnesius, jei 25-30 metų – 7 mėnesius, jei stažas siekia 30-35 metus – 8 mėnesius, ir 9 mėnesius, jei stažas siekia ar viršija 35 metus. Pasibaigus šiam laikotarpiui, mokama piniginė parama iš šaltinių, kurie numatyti pagal Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms įstatymą. Nedarbo draudimo išmoka apskaičiuojama sudedant pastoviąją jos dalį, kuri lygi valstybės remiamų pajamų dydžiui – 155 litams ir kintamą dalį – 40 proc. buvusio darbo užmokesčio, kurį bedarbis gaudavo iki netekdamas darbo per paskutinius 36 mėnesius. Minimali nedarbo draudimo išmoka nustatyta 155 Lt, maksimali – 70 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, t.y . 758 litai , kai draudžiamosios pajamos yra 1084 litai. Po trijų mėnesių mokėjimo nedarbo išmokos kintamoji dalis, kuri priklauso nuo buvusio atlyginimo, mažinama perpus ir ši suma mokama likusį laikotarpį. Tuo siekiama sustiprinti bedarbių motyvaciją aktyviau ieškoti darbo. Tik 16,2 proc. registruotų bedarbių gauna nedarbo išmokas. Nedarbas asmeniui sukelia ne tik ekonominių, bet ir moralinių bei psichologinių problemų ( depresiją, nepasitikėjimą savimi, negalėjimą realizuoti savo sugebėjimus ir t.t. ), praranda buvusius sugebėjimus ir kvalifikaciją, sukelia sveikatos sutrikimus. Tyrimais nustatyta, kad vieni metai be darbo sutrumpina gyvenimą vidutiškai 5 metais. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos veiksnių panaudojimo priežasčių ir kaip nesukurtą BVP dalį. Ryšį tarp nedarbo lygio ir BVP apimties atsilikimo nuo potencialiojo BVP matematiškai įrodė JAV ekonomistas Arturas Okunas. Jo teorija žinoma kaip Okuno dėsnis. Jo esmė yra tokia: kai faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį vienu proc., tai realus BVP atsilieka nuo potencialaus BVP – 2,5 proc. Šis santykis 1:2,5 t.y. nedarbo lygio su BVP apimties atsilikimu santykis, leidžia apskaičiuoti BVP nuostolius, susijusius su bet kuriuo nedarbo lygiu. Pvz., realus BVP yra 5,1 trilijono JAV, o faktinis nedarbo lygis natūralųjį nedarbo lygį viršija 1 proc., tai nedarbo nuostoliai bus 127,5 mlrd. JAV ( 1 x 2,5 x 5100 mlrd. JAV). Tai galima paaiškinti tuo, kad ekonomikos nuosmukio metu įmonės nelinkę iš karto mažinti darbuotojų skaičiaus, nes jiems paruošti yra sunaudoti t.t. kaštai. Be to, atsigavus ekonomikai, reikėtų ieškoti naujų darbuotojų ir juos iš naujo ruošti. Todėl įmonės užuot mažinę darbuotojų skaičių, mažina viršvalandžius, pereina prie nepilnos darbo dieną rėžimo, bet darbuotojų neatleidžia iš darbo. Dėl to įmonės gamina mažiau nei galėtų gaminti ir bedarbystė auga lėčiau negu mažėja gamybos mastai. Nuostoliai dėl nedarbo makroekonomikos lygyje susidaro ne tik dėl nepagamintų prekių, bet ir dėl išmokėtų nedarbo pašalpų (išmokų), socialinės paramos pašalpų.5. Nedarbo ir užimtumo reguliavimas Šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės. Neoklasikų nuomone, nereikalingos valstybinės užimtumo programos, MMA nustatymas ir kt. priemonės, o būtina apriboti tik tai, kas trukdo laisvajai rinkai. Keinsistų nuomone, pati rinka užimtumo problemos išspręsti negali. Kadangi nedarbo priežastis jų nuomone yra nepakankama visuminė paklausa, todėl valstybė, norėdama sumažinti nedarbą, turi imtis priemonių, didinančių visuminę paklausą. Tai galėtų būti mokesčių mažinimas, vyriausybės išlaidų didinimas. Užimtumo politiką Lietuvoje formuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Lietuvos darbo birža.Siekiant mažinti nedarbą ir sušvelninti jo pasekmes, taikomos aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonės. Daugiausia dėmesio yra skiriama aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms. Naudodama makroekonomines priemones, vyriausybė didina bendrąją prekių ir paslaugų, o taip pat darbo jėgos paklausą.Aktyvios priemonės skirtos padėti žmonėms, netekusiems ar ieškantiems darbo, įsilieti į darbo rinką. Viena iš aktyvių priemonių yra organizuojami viešieji darbai, tai visuomeniškai naudingi darbai. Tai teritorinių darbo biržų kartu su savivaldybėmis ir darbdaviais organizuojami darbai bedarbiams, kurie užsiregistravę darbo biržose, laikinai įdarbinti. Kita iš priemonių yra užimtumo fondo remiami darbai. Tai programa skirta pirminių darbinių įgūdžių, jų tobulinimui darbo vietoje ir įsisavinimui nuolatiniam darbui. Labai svarbi pagalba yra tiems darbo rinkos dalyviams, kuriems kyla sunkumų susirasti darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties, ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo. Šie bedarbiai darbo rinkoje papildomai remiami, nes jie negali lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje. Specialios užimtumo politikos priemonės dažniausiai nukreiptos į laikinojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą. Prie tokių priemonių priskiriama:
Įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; Bedarbių perkvalifikavimo finansavimas; Darbo jėgos paklausos didinimas mažinant darbdaviui mokesčius ar teikiant investicijų subsidijas; Viešųjų darbų organizavimas; Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas; Informacijos apie laisvas darbo vietas plėtimas. (laisvų darbo vietų banko kaupimas). Lietuvoje per 2005 m. pirmąjį pusmetį aktyviose darbo rinkos priemonės dalyvavo 69 tūkst. asmenų arba 78 proc. nuo įregistruotų bedarbiais asmenų., buvo sukurta per 24 tūkst. laikinų darbo vietų pagal viešųjų ir remiamų darbų programas. Per šį laikotarpį socialinės įmonės (kai sukuriamos darbo vietos neįgaliems asmenims) statusas suteiktas 25 įmonėms.Pasyvios darbo rinkos politikos priemonėsTai visuma finansinių priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti nedarbo pasekmes, pirmiausia – pajamų praradimą. Svarbiausia pasyvios politikos priemonė – bedarbio išmoka, socialinės pašalpos. Nuo jos dydžio ir mokėjimo trukmės priklauso ir nedarbo lygis. Būtinas kompromisas tarp žmonių skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo atveju. Prie pasyvios politikos priemonių priskiriama ir darbuotojų ankstesnis išleidimas į senatvės pensiją. Lietuvoje – tai išankstinių pensijų skyrimas.P.S. Plačiau apie Lietuvos darbo rinkos problemas galite skaityti mėnesinį žurnalą „Darbo biržos naujienos“.