vertybiniai popieriai

Turinys

Įvadas
1. Vertybinių popierių paskirtis
2. VP rūšys ir jų suteikiamos teisės:
2.1. Akcijos
2.2. Obligacijos
2.3. Vekseliai
3. VP rinkos struktūra
3.1. VP rinkos padėtis tarp kitų rinkų
3.2. VP rinkų rūšys
3.3. VP registracija
3.4. VP kotiravimas
3.5. Prekyba VP
4. VP rinkos dalyviai
4.1. VP pirkėjų tikslai
4.2. VP leidėjų tikslai
Išvados
Literatūra

Įvadas

Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinkos. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę padėtį. Pagrindiniai vertybinių popierių rinkos elementai ir “varomoji jėga”, žinoma – vertybiniai popieriai.
Vertybiniai popieriai – tai finansinės priemonės, kurios nulemia tam tikro pobūdžio išmokų seką. Yra daug finansinių priemonių rūšių, nes žmonės pageidauja skirtingo pobūdžio išmokų sekų. Finansų riinkos duoda žmonėms galimybę mainyti skirtingas piniginių išmokų sekas. Šie pinigų srautai vartojami prekėms įsigyti vienu ar kitu laikotarpiu.
Referato tikslas – išnagrinėti vertybinių popierių rūšis ir apžvelgti šių finansinių priemonių įtaką šalies ekonomikai.
Darbą sudaro 5 dalys.
Pirmoje dalyje išreiškiamas požiūris į vertybinių popierių paskirtį ir bendrąją sampratą apie juos.
Antroje dalyje plačiau nagrinėjamos dažniausiai sutinkamos VVP rūšys ir joms suteikiamos teisės.
Trečioje dalyje aprašoma bendra vertybinių popierių rinkos struktūra: egzistuojančių VP rinkų rūšys, VP registravimas, VP kotiravimas ir prekyba VP.
Ketvirtoje dalyje supažindinama su VP riinkos dalyvių bendrosiomis charakteristikomis bei jų sąveika tarpusavyje.
Ir penktoje dalyje pateikiamos išvados darbą.

1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ PASKIRTIS.

Egzistuoja daug požiūrių ir nuomonių dėl VP apibūdinimo: tai raštinis dokumentas, kaip korporacijos dalinis popierius (akcija), arba dokumentas liudijantis apie įsiskolinimą (obligacijos, notos, sertifikatai); tai ak

kcijos arba obligacijos formą turinti investicija, tai dokumentai, keliantys reikalavimus realiems (fiziniams) aktyvams ir t. t. Bendru atveju VP suteikia nuosavybės titulą, t. y. tokie juridiniai dokumentai, kurie liudija apie jų savininko teisę į turtą ir pelną. Tuo atveju, kai sunku parinkti tikslų ir vienareikšmį apibrėžimą, tarptautinėje praktikoje priimta apibrėžti objektą pagal tas funkcijas, kurias jis atlieka ir pagal atskirus, jį sudarančius elementus.

2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RŪŠYS IR JŲ SUTEIKIAMOS TEISĖS

2.1. Akcijos

Visų tipų verslo organizacijos papildomą kapitalą plėtimuisi gali įsigyti skolindamasi iš bankų arba dar kartą į verslą investuodama dalį savo pelno.Stambi korporacija turi daugiau finansavimosi šaltinių. Ji gali išleisti paprastąsias akcijas, obligacijas ar kitokius vertybinius popierius. Vienas iš skolinimosi būdų – organizacijos akcijų išleidimas.
Akcija – tai vertybinis popierius patvirtinantis indėlį į akcinį kapitalą ir duodantis jo saavinikui teisę gauti dividendą.

Akcijos būna įvairių rūšių ir klasių:
1. Vardinės ir pareikštinės akcijos
Vardinės akcijos negali būti nei laisvai perduodamos nei parduodamos. Jomis gali naudotis tik jų savininkas, kurio pavardė nurodyta pačiose akcijose ir kuriam šios akcijos buvo parduotos. Vardinės akcijos keičia saviniką tik tada, kai akcinėje bendrovėje įforminamas atitinkamas jų perdavimo įrašas.
Pareikštinę akciją jų savininkai gali perduoti arba parduoti kitam asmeniui. Teisėmis, kurias suteikia šios akcijos, kaip ir pinigų atveju, toliau naudojasi jų nauji savininkai. Dividendas išmokamas faktiniam ak

kcijų savinkui nepriklausomai nuo to, kas buvo pradinis jų savininkas.

2. Paprastos ir privilegijuotos.
Visos akcinės bendrovës išleidžia paprastas akcijas. Paprastosios akcijos suteikia akcininkų susirinkime jų savininkams balsavimo teisę, leidžiančią dalyvauti bendrovės valdyme.
Privilegijuotos akcijos paprastai nesuteikia jų savininkams balsavimo teisės akcininkų susirinkimuose – akcininkų susirinkimuose jie turi tik patariamo balso teisę. Privilegijuotos akcijos turi pirmumo teisę paprastų akcijų atžvilgiu gauti dividendą.

Privilegijuotos akcijos yra kelių rūšių:
1. Kumuliatyvinės privilegijuotos akcijos. Jos suteikia teisę perkelti dividendus vėlesniam laikui. Vadinasi, jeigu kuriais nors metais dividendas nebuvo mokamas jis vistiek bus išmokėtas vėlesniais metais už visus neišmokėtus metus.
2. Konvertuojamos privilegijuotos akcijos. Tokių akcijų savininkas turi teisę pagal pageidavimą per tam tikrą laiko tarpą pakeisti savo akcijas įatitinkamą paprastų akcijų kiekį.

2.2. Obligacijos

Yra dar vienas korporacijos kapitalo didinimo būdas, tiksliau – kapitalo skolinimosi būdas. Tai obligacijų išleidimas. Obligacija atspindi įmonės skolą, kurią ji privalo išmokėti nepriklausomai nuo to, ar ji gauna pelną ar ne. Jei korporacija nevykdo išmokėjimų, tai obligacijos turėtojas gali korporaciją paduoti į teismą kaip ir bet kurį kitą skolininką.

Obligacija – tai vertybinis popierius, pažymintis, kad jo savininkas suteikė kreditą fiziniam ar juridiniam asmeniui, ir patvirtinantis fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą grąžinti vertybiniame popieriuje nurodytu laiku jo savininkui šio vertybinio popieriaus nominalią kainą ir savininko teisę gauti iš anksto numatytas palūkanas už su

uteiktą kreditą. Obligacijos yra geras kreditavimo šaltinis. Obligacijų savininkai nepretenduoja į akcinės bendrovės turtą.

Obligacija reiškia ilgalaikę skolos formą. Ši skola nesumažėja. Tai, kas priklauso obligacijos savininkui, išmokama po 10 – 15 ar daugiau metų. Paprastai obligacijos nominali vertė būna didelė. Pirmasis pirkėjas sumoka korporacijai pinigų sumą, prilygstančią obligacijos nominaliai vertei. Kitaip tariant, pirmasis pirkėjas paskolina korporacijai kažkokią pinigų sumą. Mainais už šią sumą korporacija įsipareigoja atlyginti obligacijos savininkui dviejų rūšių mokėjimais:
• Palūkanomis, mokamomis visą obligacijos gyvavimo laiką. Daugumos obligacijų savininkai palūkanas gauna du kartus per metus.
• Nominalios vertės suma, t.y. pagrindine pinigų suma (kuri yra pasiskolinta), kuri mokama pasibaigus obligacijos gyvavimo terminui. Korporacija privalo sugrąžinti obligacijoje nurodytą skolos sumą, suėjus mokėjimo laikui.

Obligacijų tipai:
1. Konvertuojamos obligacijos. Šios obligacijos akcinės bendrovės valdymo sprendimu gali būti keičiamos į bendrovės akcijas.
2. Vardinės obligacijos. Jų cirkuliacija yra ribojama ir ta prasme jos panašios į vardines akcijas. Vardinės obligacijos gali turëti papildomų teisių palyginti su pareikštinėmis obligacijomis.
3. Hibridiniai biržos vertybiniai popieriai. Šos rūšies obligacijos panašiausios į nekumuliatyvines privilegijuotas akcijas, kadangi palūkanų dydis joms nėra iš anksto nustatomas ir priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.
4. Obligacijos, kurioms nustatomas užstatas. Šių obligacijų užstatas yra ne tik visi AB aktyvai obligacijų išleidimo momentu, bet ir tie, kuriuos bendrovė numato sukaupti ateityje.
5. Obligacijos, kurios išleidžiamos nesant jokių specialių garantijų. Paprastai jas išleidžia didelės ko

ompanijos.

Obligacija įpareigoja korporaciją mokėti palūkanas ir sugrąžinti skolą, atitinkančią obligacijos nominaliąją vertę. Visa tai garantuoja obligacijų pirkėjams pastovias pajamas. Žinoma, jei korporacija nebankrutuoja. Skirtingai nuo obligacijos paprastosios akcijos įsigyjimas susijęs su tam tikra rizika. Esant finansiniams sunkumams, korporacija gali sumažinti dividendus arba visai jų nemokėti. Be to, akcijos kursas priklauso nuo vertybinių popierių rinkos sąlygų ir gali žymiai sumažėti.Bankroto atveju korporacija, pirmiausia, atsiskaito su obligacijų turėtojais ir tik po to su akcininkais (žinoma, jeigu lieka kiek nors , visiškai atsiskaičius su obligacijų savininkais). Tačiau esant geriems finansiniams metams, kada kompanija gauna didelį pelną, akcininkai, o ne obligacijų savininkai, sulaukia didelio atpildo. Akcininkas gaus didesnius dividendus, o obligacijos savininkas gaus tas pačias fiksuotas palūkanas, kurios nurodytos obligacijos sertifikate jos pirkimo metu.

Obligacijų savininkai, paprastai moka pajamų mokesčius už gaunamas palūkanas. Tačiau valstybės išleistos obligacijos mokesčiais yra neapmokestinamos. Todėl vyriausybės išleistos obligacijos greičiau nuperkamos, nors jos duoda ir mažesnes palūkanas. Tokiu būdu, mokesčių skirtumai paaiškina, kodėl vyriausybių obligacijų pelningumas yra žemesnis nei kitų rūšių obligacijų pelningumas.

2.3. Vekseliai

Obligacijos nėra vienintelė paskolos gavimo forma, kuria naudojasi korporacijos. Jos gali išleisti ir kitokius trumpalaikius skolinius pasižadėjimus, panašius į obligacijas. Tačiau tokių skolinių pasižadėjimų apmokėjimo terminas atidedamas tik keliems metams. Tuo tarpu komercinių skolinių pasižadėjimų (vadinamų vekseliais) terminas yra dar trumpesnis ir prilygsta keliems mėnesiams.

Vekselis- vertybinis popierius, pažymintis griežtai įstatymo reglamentuotos formos raštišką piniginį įsipareigojimą, išduodamą besiskolinančiojo kreditoriui, ir suteikiantis teisę reikalauti iš pasiskolinusio nustatytu laiku sumokėti sumą, nurodytą vekselyje.

Paskutiniais dešimtmečiais vis daugiau korporacijų padidino savo kapitalus, išleisdamos trumpalaikius kreditinius vertybinius popierius. Korporacijos dažniau naudojasi skoliniais vertybiniais popieriais ir mažiau bankų paskolomis. Mat skolinių pasižadėjimų palūkanų norma yra mažesnė nei bankų imamos palūkanos.

3. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS STRUKTūRA.

3.1. Vertybinių popierių rinkos padėtis tarp kitų rinkų

Užsienio ekonomistai įvairiai apibūdina vertybinių popierių rinkos sąvoką: iš dalies kaip potencialių mainų sferą, kaip instituciją ar mechanizmą, suvedantį atskirų prekių ir paslaugų pirkėjus ( paklausos atstovus) ir pardavėjus (tiekėjus). Ši rinka skiriasi nuo visų kitų rinkų pirmiausia savo preke, kuria prekiauja. Ta prekė – vertybiniai popieriai (VP). Taigi, VP cirkuliacija lemia rinkos dalyvių sudėtį, jos vietos padėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles ir t.t.
Labai svarbu susieti VP rinką su tokiomis rinkų rūšimis kaip kapitalo rinka, finansų rinka, pinigų rinka ir t.t. Tradiciškai šiose rinkose ir prasideda piniginių išteklių judėjimas. Tarptautinėje praktikoje priimtoje terminologijoje: finansų rinka = pinigų rinka + kapitalo rinka. Pinigų rinkoje vyksta trumpalaikių- iki vieneriu metų santaupų, kapitalo rinkoje – vidutinių ir ilgalaikių (daugiau nei vienerių metų) santaupų judėjimai. VP rinka yra tiek pinigų rinkos, tiek kapitalo rinkos segmentas, apimantis bankų kreditų visumą, piniginių išteklių paskirstymą per draudimo sferą, firmų vidaus kreditus ir t.t. VP rinka yra būtent tas mechanizmas, kuris ekonomikoje paskirsto pinigines santaupas. Pakankamai svarbi yra VP rinkos sąveika su biudžetu ir kreditų rinka. Biudžetas, kreditų rinka ir VP rinka ne tik papildo vienas kitą, bet ir konkuruoja vienas su kitu, ir labai priklauso vienas nuo kito. Pvz., biudžeto didinimas, mokesčių augimas neišvengiamai ir lygiomis sąlygomis nulems piniginių išteklių, visuomenei ir ūkiui, sumažėjimą ir susiaurins bankų kreditų ir VP rinkas.

3.2. Vertybinių popierių rinkų rūšys.

Pirminė rinka – tai pirmųjų ir pakartotinų emisijų (naujų obligacijų ir akcijų išleidimo) rinka, kurioje įvyksta pirminis VP pasiskirstymas tarp investuotojų.
Antrinė rinka – tai rinka, kurioje vyksta pirminėje rinkoje išleistų VP apyvarta.
VP gyvavimo ciklas susideda iš trijų pakopų:
1. Naujo VP išleidimas;
2. Pirminis VP paskirstymas;
3. VP apyvarta (pirkimas-pardavimas).
Pirmąsias dvi pakopas apjungę gausime “pirminę rinką”, trečioji pakopa yra susieta su “antrinės rinkos” sąvoka. Iš tikrųjų, antrinė rinka susideda iš dviejų dalių organizuotos rinkos – VP biržos ir neorganizuotos rinkos (kartais vadinamos “gatvės” rinka). Praktiškai visi VP pirmiausia patenka į “gatvės” rinką. Tai – beveik visos obligacijos ir didelė dalis akcijų (ypač mažai žinomų įmonių). Investicinio verslo pasaulinei patirčiai yra būdinga tokia tendencija: tik po to, kai akcijas išparduoda dileriai “gatvės” rinkoje, ir yra įrodomas jų patenkinamas paskirstymas, akcijomis leidžiama prekiauti biržoje. Galima daryti išvadą, kad neorganizuota (užbiržinė) rinka ruošia dirvą pilnavertei biržai. Užbiržinė VP rinka atlieka inkubatoriaus , auginančio įmones, kurių akcijos po kiek laiko atsidurs biržoje, vaidmenį.
Įvairių struktūrinių grandinių, skirtingų interesų buvimas VP rinkoje reikalauja subalansuotumo. Didžiausią reikšmę VP rinkoje turi likvidumas. Likvidi rinka charakterizuojama nedideliu skirtumu tarp pardavėjo siūlomos ir pirkėjo norimos kainos, nežymiais sandorių kainų svyravimais. Kuo didesnis yra pardavėjų skaičius ir kuo aukštesnis naujai pasiūlytų VP procentas, tuo didesnis rinkos likvidumas. Nukrypimai nuo šių normų gali sukelti kriminogeninę situaciją, paniką tarp investuotojų.
Norint to išvengti, prekyba VP turi vykti stabiliai, be ryškesnių pokyčių. Todėl VP sfera yra ypač griežtos valstybės kontrolės objektas. Kol VP rinkos valdymo organas – VP valstybinė inspekcija – neįsitikina emitento dokumentų išbaigtumu, teisėtumu, aiškumu, – prekyba VP laikoma įstatymų draudžiama. Šie veiksniai yra orientuojami į investuotojų saugumo užtikrinimą.
Reguliuojantiems organams įstatymai dažniausiai suteikia tris funkcijas: registravimą, viešumo užtikrinimą, teisėtvarkos šakoje palaikymą. Licencijų suteikimas ir registravimas, prekiaujančių ir konsultuojančių investuotojus – pagrindinė funkcija. Užsiregistruoti privalo tiek pati tarpininkaujanti VP biržoje firma, tiek visi jos darbuotojai, turintys reikalų su VP. Yra išaiškinamas kandidato profeionalus pasiruošimas, finansinė padėtis, asmeninių savybių pakankamumas, nustatomi rodikliai, ribojantys VP operacijų rinkas. Atsakomybės iškraipymo, taisyklių operuojant VP pažeidimo atveju, registracijos rezultatai gali būti anuliuoti ir atimta licencija. 1 ir 2 lentelėse pateikiamos atitinkamai pirminės ir antrinės VP rinkos schemas.

1 lentelė. Pirminės VP rinkos mechanizmas (išleidimas ir paskirstymas)
Pasiūla Paklausa
Pasiūlos formavimasis Paklausos formavimasis
Emitentai: Investuotojai:
Pinigų poreikis; VP rūšių, tipų, kategorijų pasirinkimas; VP išleidimo apimties ir kainos nustatymas. Pinigų investicijoms turėjimas; VP rūšių, tipų, kategorijų ir kompanijos-emitento pasirinkimas; norimo VP kiekio ir kainos nustatymas.

Susiformavus pasiūlai ir paklausai, seka šie etapai:
• VP išleidimas ir paskirstymas.
• Emitento, institucinio investuotojo, juristų, auditorių sąveika.
• Paskirstymo būdai: aukcionai, konkursai, pasirašymai, derybos.
• Atsiskaitymas.
Emitentas apmka institucinio investuotojo, juristų, auditorių paslaugas, suteikia garantijas.

2 lentelė. Antrinės VP rinkos mechanizmas (apyvarta)
Pasiūla Paklausa
Pasiūlos formavimasis Paklausos formavimasis
Pardavėjai: Pirkėjai:
Pardavimo motyvai Pirkimo motyvai
Pardavimo apimtis ir kainos nustatymas Pirkimų apimtis ir kainos nustatymas

VP birža privalo užtikrinti rinkos pastovumą, likvidumą ir reguliavimą, kainų nustatymą. VP birža yra prekybos, profesionalumo, technologijų VP rinkos branduolys. Pasaulio praktikoje įrodyta, kad svarbiausią vietą užima biržinės rinkos, kurių įtakoje formuojasi VP rinka. Nebiržinės rinkos yra tik pradinė profesionalios biržos formavimosi stadija. 1 ir 2 priedai leidžia geriau suprasti profesionalios ir neprofesionalios veiklos skirtumus.

3.3. Vertybinių popierių registracija

Vertybiniai popieriai registruojami Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje.
Emitentas, nusprendęs išleisti vertybinį popierių, privalo pateikti komisijai paraišką, kurioje nurodyti šie dokumentai:
1. Emitento pavadinimas ir buveinės adresas.
2. Informacija apie išleidžiamų vertybinių popierių klases, rūšis , emisines kainas.
3. Numatomas vertybinių popierių platinimo būdas.
Pagrindinė informacija apie emitentą ir jo siūlomus vertybinius popierius pateikiama prospekte. Kiekvienam potencialiam investitoriui turi būti suteikta galimybė susipažinti su prospektu.

Prospekte turi būti nurodoma:

– emitento pavadinimas, adresas, veiklos pobūdis;

– emitento stebėtojų tarybos, valdybos narių vardai, pavardės, mokslo cenzas, laipsnis, profesija;

– informacija apie emitento įstatinio kapitalo dydį, nekilnojamo turto sudėtį ir jo balansinę vertę, akcijų skaičių pagal rūšis ir klases;

– nepriklausomų auditorių patvirtinta informacija apie emitento paskutiniųjų vienerių veiklos metų finansinius rezultatus, akcininkam paskirtus dividendus;
– informacija apie lėšų, kurios bus gautos išplatinus vertybinius popierius, naudojimą ir ekonominį pagrindimą;

– rizikos veiksniai, susiję su emitento veikla;

– išleidžiamų vertybinių popieriųskaičiavimas, nominali vertė, emisinė kaina;

– vertybinių popierių platinimo terminas;

– informacija apie ankstesnes vertybinių popierių išlaidas.

Prospekto pradžioje išdėstytos dokumentų santraukos, supažindinančios investitorius su emisine informacija apie emitentą ir jo vertybinių popierių veiklą. Jei vertybinis popierius numatoma platinti ne viešai, tai pateikiamas supaprastintas prospekto variantas.
Komisija privalo išnagrinėti pateiktą paraišką bei prospekto ( memorandumo ) duomenis ir per 30 dienų nuo paraiškos pateikimo duoti atsakymą. Emitentas Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka atsako už prospekte pateiktų duomenų teisingumą.

3.4. Vertybinių popierių kotiravimas

Kotiravimas – tai kainų, kuriomis vykdomi biržos sandoriai, fiksavimas ir viešas skelbimas. Kotiravimo biuras, išnagrinėjęs paskutinės prekybos sesijos rezultatus, pateikia juos akcijų pardavėjams ir pirkėjams biržos prekybos dieną specialiame biuletenyje. Biuletenio pavyzdys pateiktas 3 priede, kur lentelės duomenys rodo, kad “ A “ vertybinių popierių “ n “ dieną buvo parduota 200 vnt. Palyginus su praėjusios sesijos rezultatais ( oficialiu kursu ), akcijų “ A “ kaina pakilo 2 lt.
Biržos ima iš įmonių, kurių akcijos užregistruotos, kotiravimo mokestį.
Kaip vykdoma kotiruotė ( tai yra parinkimas optimaliausios tiek pirkimo, tiek pardavimo kainos ) galima pailiustruoti šiuo pavyzdžiu.
Vertybinių popierių birža kiekvieną dieną gauna iš klientu pasiūlymų, kuriuose nurodoma maksimali pirkimo kaina (pavyzdžiui, 25 akcijos po 150 lt., 22 akcijos po 151 lt., 19 akcijų po 152 lt., 13 akcijų po 153 lt., 7 akcijos po 154 lt.). Tuo pačiu metu keli klientai pateikia biržai pasiūlymus parduoti vertybinius popierius, nurodydami pardavimo kainą (pavyzdžiui, 8 akcijos po 150 lt., 13 akcijų po 151 lt.,16 akcijų po 152 lt., 20 akcijų po 153 lt.,23 akcijos po 154 lt.). Turint šią informaciją sudaroma paklausos – pasiūlos suvestinė.
Biržos tikslas – nustatyti optimaliausią akcijos kainą, kad biržos prekybos dieną įvyktų kuo daugiau sandėrių, tai yra būtų patenkinta didžioji dauguma pirkëjų ir pardavėjų. Naudojant šį principą suvedama akumuliuota paklausa ir pasiūla. Todėl pirkėjai, norintys nusipirkti akcijų po 154 lt., geriau jas nusipirks po 153 lt. ( tuomet akumuliuota paklausa 7 +13 = 20 ). Taip pat parduodantys po 150 lt., noriai parduos akcijas po 151 lt. ( akumuliuota pasiūla 8 + 13 = 21 ). Tokiu būdu apskaičiuojama akumuliuota paklausa ir pasiūla kiekvienai kainai. Toliau parenkama optimaliausia kaina. Šiuo atveju bus 152 lt., tuomet bus įvykdyti 29 sandėriai. (Lieka 10 akcijų ). Bet kuriuo kitu atveju, pavyzdžiui, parinkus kainą 153 lt., įvyktų 20 sandėrių (lieka 29 akcijos neparduotos ).
Taigi, standartinis kotiravimas išaiškina aukščiausią pirkimo kainą ir žemiausią- pardavimo.

3.5. Prekyba vertybiniais popieriais.
Vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje reguliuoja ir prižiūri Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija.
Biržos prekybos sistema yra visiškai kompiuterizuota. Pavedimus pirkti arba parduoti vertybinius popierius gali tik nustatyta tvarka įregistruoti Biržos nariai elektroninių ryšio priemonių pagalba. Vertybinių popierių pirkėjas ir/arba pardavėjas gali dalyvauti Biržos prekyboje tik per Biržos narį.
Prekyba vykdoma tik nematerialiais vertybiniais popieriais.
Biržoje gali būti sudaromi centrines rinkos ir tiesioginiai sandoriai. Be šių sandorių Biržoje gali būti sudaromi ir sandoriai pagal specialias taisykles (pvz., valstybės turto pardavimas, oficialus pasiūlymas, akcijų paketo pardavimas ir kt.).
VP saugojimo ir apskaitos įkainiai
• VP saugojimo įkainiai priklauso nuo VP registracijos vietos (gali būti registruoti Lietuvos, Latvijos, Estijos, kitų užsienio šalių centriniuose vertybinių popierių depozitoriumuose) ir apskaičiuojami procentais atsižvelgiant į kliento portfelio vertę. Mokesčiai gali būti apskaičiuojami ir sumokami kas mėnesį, kas ketvirtį ar uždarant sąskaitą.
• Vienkartinis VP įkeitimo mokestis – 200 Lt.
Įkeistiems vertybiniams popieriams taip pat taikomi VP saugojimo įkainiai.
• VP operacijų įkainiai priklauso nuo VP registracijos vietos.
Lietuvos depozitoriume registruotų VP operacijos atliekamos nemokamai.
Užsienio depozitoriumuose registruotų VP operacijų, VP operacijų blokavimo, sąskaitos tvarkymo ir kiti mokesčiai priklauso nuo trečiųjų šalių nustatytų mokesčių.
• VP sąskaitos išrašai parengiami nemokamai.
• VP ataskaita, jei kartą per mėnesį – nemokamai; jei dažniau – 20 Lt už vieną ataskaitą.

Bankas informuoja klientą apie galiojančius VP saugojimo ir apskaitos įkainius, kai pasirašoma VP sąskaitos tvarkymo sutartis. Banko ir kliento susitarimu gali būti nustatyti papildomi mokesčiai už kitas, čia nenurodytas kliento pageidaujamas paslaugas, susijusias su kliento vertybinių popierių apskaita ir saugojimu.
Pelningiausiai NVPB 2002 – 2003 m. kovo mėn. buvo prekiaujama Vyriausybės vertybiniais popieriais (VVP), kurių apyvarta siekė per 1.7 mljr. Lt. (žr. 4 priedas). O finansinių maklerio įmonių tarpe didžiausią apyvartą pasiekė AB “VILNIAUS BANKAS” VP prekybos skyrius per 1,3 mljr. Lt.

4. VP RINKOS DALYVIAI.

Bet kurioje pasaulio VP rinkoje pagrindinis dalyvis yra emitentas. Emitentas apibrėžiamas kaip rinkos subjektas, norintis pritraukti laisvas investuotojų lėšas, nustatyta tvarka, savo vardu išleisdamas VP. Juo gali būti akcinė bendrovė, investicinė akcinė bendrovė, bankas, valstybė.

Emitentas leidžia VP siekdamas šių tikslų:
1) Suformuoti arba padidinti jau suformuotą įstatinį kapitalą.
2) Suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą. Lėšos, gautos už pirminėje VP rinkoje išplatintus vertybinius popierius, naudojamos emitento veiklai vystyti, arba jo skoloms padengti.

Emitentas, išleidęs VP, įgauna šias teises:
• teisę dalyvauti akcinės bendrovės valdyme;
• teisę į bendrovės turto dalį;
• teisę į bendrovės pelno dalį, kuri realizuojama mokant dividendus.

Akcininkai ir investuotojai – tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka turi įsigiję bent vieną kokios nors bendrovės VP.

Klientai – tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudojasi finansų maklerio įmonių (FMĮ) teikiamomis paslaugomis perkant ir parduodant VP biržinėje ir užbiržinėje rinkoje, yra konsultuojami investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų VP paketą, FMĮ turi atsidarę VP sąskaitas.

Finansų maklerio įmonė – tai bet kokios rūšies specializuota įmonė, gavusi licenciją verstis tarpininkavimo veikla VP rinkoje. Ji savo klientų vardu, naudodama lėšas, atlieka VP pirkimo ir pardavimo operacijas, konsultuoja investuotojus, valdo savo klientų VP paketus, atidaro jų VP ir pinigų sąskaitas ir yra atsakinga už klientų nuosavybės teisės į VP įrodymą. Tarp FMĮ ir klientų turi būti sudarytos raštiškos sutartys pagal VP komisijos patvirtintas taisykles. Taigi, makleris (kitose šalyse – brokeris) atlieka tarpininko vaidmenį: jis yra VP rinkos dalyvis ir organizatorius, atsakingas už teisingą pavedimų vykdymą. Makleris rizikuoja tik tiek, kiek bus atsakingas už išankstinį kliento VP ir pinigų sąskaitų patikrinimą. Mokestis makleriui dažniausiai yra procentas nuo sandorio apimties, bet gali būti ir fiksuotas mokestis.

Vertybinių popierių birža – specializuota nepelno įmonė, įsteigta dėl VP pasiūlos ir paklausos koncentravimo, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per FMĮ operatyviai sudaryti sandorius, atsižvelgiant į kursą, atspindintį susiklosčiusią VP rinkos konjunktūrą. Ji formuoja oficialų, einamąjį ir kitus prekybos sąrašus. O tai skatina sąžiningą VP prekybą ir užkerta kelią manipuliavimui kainomis ir kitiems nesąžiningiems veiksmams.

Kliringo bankas – institucija, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų ir sandorių su VP įvykdymą tarp FMĮ ir bankų.

Investiciniai konsultantai – fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys konsultacines paslaugas VP emitentams.
Instituciniai investuotojai – tai draudimo kompanijos, pensijiniai fondai, labdaros organizacijos – pelno nesiekiančios įmonės. Jie valdo ištisus VP paketus, yra stambūs investuotojai, profesionaliai dirbantys VP rinkoje.
Kiekvienoje šalyje, tame tarpe ir Lietuvoje, egzistuoja VP rinkos priežiūros ir reguliavimo funkcijas atliekanti valstybinė institucija.

4.1. Vertybinių popierių pirkėjų tikslai.

Nežiūrint to, kad yra skelbiama informacija apie kompaniją, vertybinių popierių potencialūs pirkėjai susiduria su neaiškia ateitimi. Nenorėdami rizikuoti, pirkėjai paprastai nesirenka tų obligacijų, kurio siūlo aukščiausią palūkanų normą. Pirkėjai taip pat stengiasi įvertinti kompanijos galimybes laiku sumokėti jiems priklausančias pinigų sumas. Būtent todėl vertybinių popierių pirkėjai turi suderinti tris tikslus:
• pelningumą;
• riziką;
• likvidumą.

Pelningumą išreiškia procentinis metinių išmokėjimų (pajamų) ir vertybinio popieriaus kainos santykis. Pavyzdžiui, jei obligacija, parduota už 10 tūst. Lt, suteikia 1,2 tūkst. Lt metines palūkanas, tada jos pelningumas prilygsta 12 %.

Rizika – tai galimi, bet sunkiai numatomi nuostoliai. Pavyzdžiui, kompanija gali bankrutuoti ir todėl obligacijos pirkėjas gali prarasti ir palūkanas, ir pagrindinę skolą. Riziką galima sumažinti keliais būdais: perkant obligacijas, o ne akcijas; perkant vertybinius popierius stambių ir žymių korporacijų; investuojant pinigus į skirtingo profilio kompanijas. Pirkėjas, įsigydamas įvairių pramonės šakų skirtingų kompanijų vertybinius popierius, diversifikuoja savo investicijas ir tuo pačiu sumažina rizikos laipsnį.

Likvidumas reiškia galimybę savininkui be didelio vargo, be didelių nuostolių ir iš anksto numatyta kaina parduoti įsigytus vertybinius popierius. Pavyzdžiui, aukštas likvidumas būdingas banko sąskaitai, nes iš jos pinigai gali būti išimti bet kuriuo metu. Tuo tarpu aukštas likvidumas nėra būdingas nekilnojamam turtui ar paveikslams. Jeigu norite greičiau parduoti namą, tai jūs turite sutikti su siūloma kaina, nors ji gali būti žemesnė už tą, kuri būtų gauta tuo atveju, jei nebūtų tokios skubos.

4.2. Vertybinių popierių leidėjų tikslai.

Kompanija, didindama savo kapitalą, taip pat privalo derinti tris tikslus:
• gauti kapitalą tokiu būdu, kad galėtų garantuoti korporacijos akcininkams pakankamai dideles pajamas;
• išvengti aukšto rizikos laipsnio;
• užtikrinti būtinas piniginių lėšų atsargas.

Rizikos laipsnį ir pelningumą korporacija įvertina tada, kai ji sprendžia emisijos problemą, t.y. aptaria ką geriau išleisti – akcijas ar obligacijas. Pirkėjo požiūriu korporacija labiau rizikuoja, kai pardavinėja obligacijas, ir mažiau rizikuoja, pardavinėdama paprastąsias akcijas. Korporacija, išleidusi obligacijas, privalo mokėti palūkanas už jas nepriklausomai nuo to, ar jai pelningi metai ar ne. Jei korporacija išleidžia akcijas, tai nepelningos veiklos atveju ji nemoka dividendų.
Nors korporacija ir mažiau rizikuoja, išleisdama akcijas, tačiau ji turi kitokių sunkumų. Mat papildomų akcijų išleidimas susijęs su naujų bendrasavininkų priėmimu. Jei korporacijos gauna didelį pelną, tai pirmieji akcininkai priversti savo didėjančius dividendus dalintis su naujai priimtais akcininkais.

Išvados

Šiame darbe stengiausi trumpai aptarti vertybinių popierių rūšis, vertybinių popierių rinkos dalyvius ir VP rinkos padėtį kitų rinkų atžvilgiu. Nes vertybinių popierių rinka tai ne tas pats kaip nueiti į batų parduotuvę ir nusipirkti batus, kai perkate vieną iš vertybinių popierių rūšių ( akciją, oligaciją ir pan.) tai perkate ateities perspektyvą – kažką tokio, kas yra aiškiai nesuprantama ir sunkiai prognozuojama. Šiuo atveju įsigyjate pažadų rinkinį, kurį pateikia VP išleidėjai, įsipareigodami laiku išmokėti palūkanas, sugrąžinti pagrindinę skolos sumą, “tvarkingai” mokėti dividendus. Vertybinių popierių tema yra labai plati ir turtinga savo informacija. Apibendrinant, galima pridurti, kad vertybiniai popieriai – sudėtinga ir specifinė prekė, atsiradusi dėl smarkios prekybinių santykių formavimosi dinamikos.

Literatūra:
1. Mikroekonomika. Vilnius, Enciklopedija, 2000.
2. Wonnacott P., R. Mikroekonomika. Kaunas, 1993.
3. J.A.F. Stoner, R. Edward Freeman, Vadyba. Poligrafija ir informatika, 2000.
4. Nacionalinė Vertybinių Popierių Birža (http://www.nse.lt).
5. Defosse G., Balley P. Vertybinių popierių birža. Kaunas, 1994.

Leave a Comment