vERTIBINIAI POPIERIAI

Turinys
1. Vertybinių popierių rinkos atsiradimas, rinkos ekonomikos raida. 3
2. Pagrindinės vertybinių popierių rūšys 3
2.1 Akcijos. 3
2.2 Obligacijos. 5
2.3 Vekseliai. 7
3. Vertybinių popierių rinkos tipai ir jos dalyviai 8
3.1 Vertybinių popierių rinkos tipai. 8
3.2 Vertybinių popierių rinkos dalyviai. 9
3.3 Vertybinių popierių rinkos rezultatų analizė: indeksai, teorijos. 11
4. Vertybinių popierių rinka Lietuvoje 12
4.1 Trumpa vertybinių popierių rinkos raida Lietuvoje. 12
4.2 Vertybinių popierių rinkos Lietuvoje struktūra. 14
4.3 Bendra Baltijos vertybinių popierių rinka. 17
5. Prekybos sistema 18
5.1 Atsiskaitymo sistema. 19
5.2 Vertybinių popierių registravimas. 20
5.3 Vertybinių popierių kotiravimas 22
5.3.1 Kotiravimo metodai. 22
6. Vertybinių popierių rinkos santykis su ekonomika 23
Išvados 24
Literatūra 26
PRIEDAI 272.1 Akcijos.
Kokie gi yra tie vertybiniai popieriai? Vertybiniai popieriai Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme yra apibrėžiami kaip:
1) akcinių bendrovių akcijos bei depozitoriumo pakvitavimai dėl akkcijų;
2) skolos vertybiniai popieriai. [3;1skirsnis, 3 straipsnis].
Vertybiniai popieriai tai pirmiausia- akcijos. Kaip teigiama http://www.csdl.lt/, akcijos– tai nuosavybės vertybiniai popieriai, kuriuos įsigijęs asmuo įgyja tam tikrų teisių, pavyzdžiui, teisę dalyvauti bendrovės valdyme, t.y. balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, teisę gauti dividendus, teisę į bendrovės turto dalį, likusią po bendrovės likvidavimo, ir kt. Priklausomai nuo to, kiek akcijų asmuo įsigijo, jis tampa bendrovės bendrasavininkiu ar vieninteliu savininku. Kiekviena akcija yra maža bendrovės dalelė ir asmuo jų gali įsigyti mažesnį ar didesnį skaičių – priklauso nuo to, kiek jiis gali skirti tam pinigų.[8]. A.Vilimavičius pateikia panašų apibūdinimą. Anot jo, akcijos- tai<> [5;7psl.].
Pagal O.T.Lebedev, T.J.Filippova, A.R.Kankovskaja, akcija- tai <>[7;154psl.].
Gana dažnai žmonės įsivaizduoja, kad akcija– tai materialus daiktas. Labai svarbu žinoti, kad taip būna ne visais atvejais. Įsigydami ak

kcinės bendrovės akcijų, tokių materialių akcijų akcininkai negauna, nes akcinių bendrovių akcijos gali būti tik nematerialios. Įsigijus akcinės bendrovės akcijų, finansų maklerio įmonėje (t.y. pas sąskaitų tvarkytoją) yra atidaroma asmens vertybinių popierių sąskaita, kurioje fiksuojama, kiek ir kokių akcijų jis turi. Šiek tiek kitaip yra su uždarųjų akcinių bendrovių akcijomis, nes jos gali būti ir nematerialios, t.y. nuosavybė fiksuojama asmens vertybinių popierių sąskaitoje, ir materialios, t.y. popieriaus lakštas su visais reikalingais rekvizitais.
Akcijos jų savininkams suteikia nuosavybės teisę į įmonės turtą ir pajamas, liekančius atsiskaičius su kreditoriais [6;5psl.]. Visos bendrovių akcijos yra vardinės, o pagal akcijų savininkams suteikiamas teises jos skirstomos į klases. Yra skiriamos dviejų klasių akcijos – paprastosios ir privilegijuotosios. Paprastosios akcijos (PVA) suteikia [8]: 1. balsavimo teisę visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; 2. teisę į dividendus, jeeigu bendrovė dirba pelningai; 3. galimybę bendrovės klestėjimo laikotarpiu gauti didesnius dividendus, negu privilegijuotųjų akcijų savininkai, kurių dividendai yra nustatyti bendrovės įstatuose.
Privilegijuotosios vardinės akcijos (PrVA) [8]:
• garantuoja investuotojams tam tikrus dividendus, tačiau
• paprastai nesuteikia balsavimo teisės.
Pagrindinis privilegijuotųjų akcijų skirtumas nuo paprastųjų yra būtent dividendai bei jų išmokėjimai– privilegijuotosios akcijos suteikia teisę gauti nustatyto procento dividendus ir jie turi būti išmokami pirmiau nei dividendai už paprastąsias akcijas. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad paprastųjų akcijų savininkai turi “galutinę” teisę į įmonės pajamas ir turtą (ž
žinoma, turi būti išmokėti dividendai privilegijuotųjų akcijų savininkams, sumokėtos palūkanos ir padengti kiti įsipareigojimai), todėl jų akcijų vertė gali padidėti ir žymiai viršyti kitų savininkų, pavyzdžiui, privilegijuotųjų akcijų turėtojų, akcijų vertę. Anot Michael T.Reddy, ši privilegija “padengia” rinkos riziką, susijusią su paprastųjų akcijų turėjimu [6,10].
Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju arba su nekaupiamuoju dividendu. Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui garantuojama teisė į nustatyto dydžio dividendą, tačiau jeigu dividendams skirtos pelno dalies neužtenka visam nustatytam .dividendui išmokėti, išmokama proporcingai sumažinta suma, o neišmokėta suma perkeliama į kitus finansinius metus. Tuo tarpu privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkams neišmokėta suma į kitus metus neperkeliama. Jeigu per 2 metus bendrovė neskiria privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui viso nustatyto dividendo, šios akcijos įgyja balsavimo teisę iki tų metų, kuriais visiškai atsiskaitoma su šių akcijų savininkais, pabaigos.
Akcininkams nusprendus, privilegijuotosios akcijos gali būti konvertuotos (pakeistos) į paprastąsias. [8].2.2 Obligacijos.
Kita vertybinių popierių rūšis- obligacijos. Anot O.T.Lebedevo, T.J.Filippovos, A.R.Kankovskojos pateiktą apibrėžimą, obligacija- tai <>[7;156psl.].
A.Vilimavičius pateikia kiek supaprastinta obligacijos apibrėžimą. Jis rašo, kad obligacija- <> [5;6psl.].
Dar paprasčiau obligacija apibūdinama tinklalapyje http://www.nse.lt, kuriame rašoma, kad obligacija – tai <>.[10].
Investuotojas skolina bendrovei tam tikrą pinigų sumą iš anksto nustatytomis sąlygomis ir sutartam laikotarpiui. Pasibaigus nustatytam laikui, bendrovė grąžina investuotojui pasiskolintą pinigų sumą (i
išperka obligaciją) ir už leidimą naudotis pinigais sumoka investuotojui. Palūkanos, priklausomai nuo nustatytų sąlygų, gali būti mokamos skirtingai. Jos gali būti sumokamos visos iš karto tuo metu, kai grąžinama paskola (išperkama obligacija), arba, jeigu obligacijos terminas yra ilgas, palūkanos gali būti mokamos keletą kartų priklausomai nuo nustatytų sąlygų. Obligacijos dažnai dar yra vadinamos fiksuotų pajamų vertybiniais popieriais, nes investuotojas žino, kokią sumą jis gaus.

Pagrindinės obligacijų charakteristikos yra [10]:
• nominali obligacijos vertė – iš anksto nustatyta suma, kurią investuotojas skolina bendrovei, pirkdamas vieną obligaciją.
• Obligacijų išpirkimo data – data, kurią bendrovė turi grąžinti investuotojui jo paskolintą pinigų sumą
• Palūkanų norma – tai bendrovės mokamos palūkanos už pasiskolintas lėšas. Dažniausiai bendrovės palūkanos išreikiamos procentais – skaičiuojant nuo nominalios obligacijos vertės .
Be pagrindinių obligacijos charakteristikų, investuotojui reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitas iš anksto nustatytas sąlygas. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta bendrovės teisė išpirkti obligaciją nepasibaigus terminui. Tokia pati teisė gali būti suteikta ir investuotojui – t.y. investuotojas gali turėti teisę reikalauti, kad bendrovė išpirktų obligaciją prieš išpirkimo terminą. Tačiau net ir tuo atveju, kai jeigu tokia teisė investuotojui nenustatyta, jam nebūtina laukti išpirkimo termino. Investuotojas kada panorėjęs gali parduoti savo kitam investuotojui.
Panašiai kaip ir akcijų, taip ir obligacijų atveju galima išskirti kelias šių popierių rūšis [9]: įmonių išleidžiamos obligacijos ir
r valstybės (-ių) išleidžiamos obligacijos. Įmonių išleidžiamos obligacijos yra:
• obligacija su fiksuota palūkanų norma – tai obligacija, kurią įsigydamas investuotojas tiksliai žino, kokio dydžio palūkanos jam bus sumokėtos. Palūkanų mokėjimo terminai yra aptarti ir nustatyti iš anksto – jos gali būti mokamos visos iškart, išperkant obligacijas, kartą per metus, kitais nustatytais laikotarpiais.
• Diskontuota obligacija – tai taip pat obligacija su fiksuota palūkanų norma, bet parduodama ji žemesne kaina nei nominali vertė, o išperkama, sumokant sumą lygią nominaliai vertei, tokiu būdu išpirkimo momentu sumokamos ir visos palūkanos. Obligacijos kaina šiuo atveju priklauso ir nuo palūkanų normos, ir nuo įsigijimo dienos.
• Obligacija su kintama palūkanų norma – tai obligacija, kurią įsigydamas investuotojas negali tiksliai apskaičiuoti būsimos palūkanų sumos, tačiau jam yra nurodyta taisyklė (formulė), kuria remiantis, suėjus palūkanų mokėjimo terminui, bus apskaičiuojamos jo gautinos palūkanos.paprastai nurodytoje formulėje yra vienas kintamas dydis, kurio tiksli reikšmė nustatoma palūkanų mokėjimo dieną. Taigi šiuo atveju kiekvieną palūkanų mokėjimo datą investuotojo gaunama palūkanų .suma keisis.
• Konvertuojamosios obligacijos – tai tokios obligacijos, kai, atėjus obligacijos išpirkimo laikui, vietoj paskolintos sumos investuotojas gauna ne pinigus, o atitinkamą skaičių bendrovės akcijų. Dažnai investuotojui suteikiama teisė pasirinkti, ar gauti akcijas, ar paskolintą pinigų sumą. Tačiau kartais iš anksto tiksliai įvardijama, kiek akcijų investuotojas gaus už vieną obligaciją. Obligacijos galiojimo laikotarpiu investuotojui mokamos palūkanos.
Valstybės išleidžiamos obligacijų atveju skolinasi ne bendrovė, bet valstybė, ir būtent valstybė prisiima įsipareigojimą iš anksto sutartu terminu išpirkti obligaciją bei sumokėti nustatytas palūkanas. Laikoma, kad valstybės išleidžiamos obligacijos yra saugesnės ar net visiškai saugios, nes valstybė visada vykdo savo įsipareigojimus – t.y. laiku išperka obligacijas ir sumoka palūkanas. Tik išimtiniais atvejais dėl perversmų ar kataklizmų – valstybės obligacijų išpirkimas gali būti atidėtas. Kaip tik dėl to, kad valstybės obligacijos laikomos saugiomis, už jas paprastai mokamos mažesnės palūkanos nei už įmonių obligacijas.

Valstybės vardu Vyriausybės išleidžiamos obligacijos yra vadinamos Vyriausybės vertybiniais popieriais. Lietuvos Vyriausybės vertybiniai popieriai yra Vyriausybės obligacijos, iždo vekseliai ir taupymo lakštai [10].

Obligacijos, kurių išpirkimo terminas ilgesnis nei vieneri metai, yra vadinamos Vyriausybės obligacijomis. O tos, kurių išpirkimo terminas yra trumpesnis nei vieneri metai, vadinamos iždo vekseliais. Tiek Lietuvos Vyriausybės obligacijas, tiek iždo vekselius gali įsigyti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Abi Vyriausybės vertybinių popierių rūšys gali būti išleidžiamos ir su fiksuotomis, ir su kintamomis palūkanų normomis.

Atskira Vyriausybės vertybinių popierių rūšis– vadinamieji taupymo lakštai. Tai Vyriausybės obligacijos, skirtos tik fiziniams asmenims, skatinant gyventojus taupyti. Taupymo lakštų antrinė apyvarta negalima, tačiau investuotojas gali, išleidimo momentu nustatytomis sąlygomis, pareikalauti, kad taupymo lakštai būtų išperkami pirma laiko.2.3 Vekseliai.
Trečioji vertybinių popierių rūšis yra vekseliai. Vekselis- tai <>. [5;7psl.].
Vekseliai būna dviejų rūšių: paprasti ir įsakytiniai. Paprastas vekselis išrašomas ir pasirašomas skolininko. Įsakytinis vekselis išrašomas ir pasirašomas kreditoriaus ir yra įsakymas skolininkui numatytu terminu grąžinti nustatytą skolos sumą trečiajai šaliai. Tam, kad kreditoriaus įsakymas įsigaliotų, skolininkas turi patvirtinti savo sutikimą grąžinti skolą numatytu terminu. Toks sutikimas, pateiktas raštiškai vadinamas akceptu [7;156- 157psl.].
Tokios yra pagrindinės vertybinių popierių rūšys. Kadangi egzistuoja vertybiniai popieriai, egzistuoja ir vertybinių popierių rinka.3. Vertybinių popierių rinkos tipai ir jos dalyviai
Vertybinių popierių rinka– vieta, kurioje vyksta organizuota prekyba vertybiniais popieriais [3;1 skirsnis, 2 straipsnis].
Vertybinių popierių rinka atlieka ypatingą vaidmenį ekonominėje sistemoje, kuri nėra centralizuotai valdoma ir kur vyriausybės vaidmuo ekonomikoje pasiskirstant finansinius bei materialinius išteklius yra ribotas. Todėl rinkos ekonomikos šalyse ekonominiai subjektai rinkoje įsigyja tiek materialinių, tiek finansinių išteklių.3.1 Vertybinių popierių rinkos tipai.
Taigi, vertybinių popierių rinką pagal įvairius požymius galima skirstyti į tam tikrus tipus [Priedai,psl.29]. Gali būti skirstoma pagal šiuos požymius[4;6psl.]:
1. emitentai;
2. ekonominė vertybinių popierių prigimtis;
3. vertybinių popierių ryšys su pirminiu jų pasiskirstymu ir tolimesne apyvarta;
4. finansinių aktyvų cirkuliacijos terminas;
5. pajamų išmokėjimo būdas;
6. teritorija, kurioje cirkuliuoja vertybiniai popieriai.

Dažniausiai literatūroje rinkų tipai skirstomi pagal trečiąjį (t.y. vertybinių popierių ryšys su pirminiu jų pasiskirstymu ir tolimesne apyvarta) ir ketvirtąjį (finansinių aktyvų cirkuliacijos terminas) požymius.
Trumpai aptarkime kiekvienos rinkos tipą. Pagal emitentus, kurių yra trys grupės- vyriausybė, privatus sektorius, užsienio subjektai, gali būti išskirtos ir atitinkamos rinkos. Vyriausybės vertybinių popierių rinkoje cirkuliuotų centrinės valdžios, municipalitetų ar atskirų vyriausybės institucijų ir įstaigų išleisti vertybiniai popieriai.
Privataus sektoriaus vertybinius popierius išleidžia pramonės kompanijos, komerciniai bankai, investiciniai fondai ir pan., o tarptautinės rinkos, kuriose vertybinius popierius išleidžia užsienio subjektai, gali būti skirstomos ir pagal emitentus, ir pagal valiutas [4;6psl.].
Pagal ekonominę vertybinių popierių prigimtį gali būti skiriamos trys rinkos:
1. vertybinių popierių, atspindinčių nuosavybės santykius (akcijos);
2. vertybinių popierių, atspindinčių kreditinius santykius (obligacijos, iždo bilietai, vekseliai ir kt.);
3. išvestinių vertybinių popierių (konvertuojamos obligacijos, konvertuojamos privilegijuotosios akcijos, specialūs bankų vertybiniai popieriai) [4;7- 8psl.].
Pagal vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo sandorių nuoseklumą skiriama pirminė ir antrinė rinkos. Realias investicijas galima finansuoti iš naujų akcijų pardavimo pirminėje rinkoje. Tuo tarpu akcijų pirkimas yra pirkėjo, kuris vėliau gali akcijas parduoti antrinėje rinkoje, finansinės investicijos.
Pagal finansinių aktyvų cirkuliacijos terminą yra skiriamos pinigų (money market) ir kapitalo (capital market) rinkos. Trumpalaikio skolinamojo kapitalo rinka yra pinigų rinka ir joje cirkuliuoja finansiniai aktyvai, kurių terminas ne ilgesnis kaip vieneri metai. Ilgalaikio skolinamojo kapitalo rinka, kur cirkuliuoja ilgesnio kaip vieneri metai termino finansiniai aktyvai, yra kapitalo rinka. Todėl iždo vekseliai ir obligacijos atitinkamai cirkuliuoja trumpalaikio bei ilgalaikio kapitalo rinkose.
Pagal pajamų išmokėjimą, A.Rastenienė vertybinius popierius skirsto į duodančius fiksuotas (obligacijos, privilegijuotosios akcijos) ir kintamas pajamas [4;8psl.].
Teritoriniu požiūriu yra skiriamos regioninės (vietinės), nacionalinės ir pasaulinės (tarptautinės) vertybinių popierių rinkos.
Kituose literatūros šaltiniuose vertybinių popierių rinkos yra skirstomos pagal naudojamus prekybos technologijos būdus. Skirstant tokiu principu yra išskiriamos:
• Stichinė rinka – jai charakteringa tai, kad sandorių sudarymo taisyklės, reikalavimai vertybiniams popieriams, dalyviams ir t.t., nėra nustatyti. Prekyba vyksta laisvai, artimai kontaktuoja pirkėjas ir pardavėjas. Informacijos apie sandorius platinimo sistema neegzistuoja.
• Paprasta aukcioninė rinka – šioje rinkoje egzistuoja tik pirkėjai. Nėra pirminės pardavėjų konkurencijos, viešai paskelbiamas nuoseklus pasiūlymų sąrašas. Pirkėjai varžosi tarpusavyje, stengdamiesi įsigyti norimą prekę, o kainos palaipsniui keliamos.
• Dviguba aukcioninė rinka – šios rinkos pagrindinis aspektas yra tas, kad čia konkuruoja ne tik pirkėjai, bet ir pardavėjai. Ši rinka užtikrina vertybinių popierių kursų pastovumą ir rinkos likvidumą.
• Dilerinė rinka – tai vieta, kur pardavėjai viešai paskelbia apie siūlomas kainas ir sąlygas pirkti vertybinius popierius. Pirkėjai, kurie sutinka su keliamomis sąlygomis, paskelbia apie savo norus įsigyti vertybinius popierius. Pardavėjai privalo sudaryti sandorius su bet kuriuo asmeniu paskelbtomi.s kainomis. Šioje rinkoje, atvirkščiai nei dvigubos aukcioninės rinkos atveju tiesioginės konkurencijos tarp pirkėjų ir pardavėjų nėra.3.2 Vertybinių popierių rinkos dalyviai.
Tuo tarpu kalbant apie vertybinių popierių rinkos dalyvius, pirmiausia reikia paminėti emitentą. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme emitentas apibrėžiamas kaip <> [3; 1 skirsnis, 2 straipsnis]. Emitentu gali būti akcinė bendrovė, investicinė akcinė bendrovė, bankas, valstybė.

Emitentas leidžia vertybinius popierius siekdamas šių tikslų:
1) suformuoti arba padidinti jau suformuotą įstatinį kapitalą;
2) suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą. Lėšos, gautos už pirminėje VP rinkoje išplatintus vertybinius popierius, naudojamos emitento veiklai vystyti, arba jo skoloms padengti.

Emitentas, išleidęs vertybinius popierius, įgauna šias teises:
• teisę dalyvauti akcinės bendrovės valdyme;
• teisę į bendrovės turto dalį;
• teisę į bendrovės pelno dalį, kuri realizuojama mokant dividendus [10].
Kiti vertybinių popierių rinkos dalyviai yra investuotojai ir akcininkai. Investuotojas- tai <>.[3; 1 skirsnis, 2 straipsnis]. Panašiai yra ir akcininko atveju, nes akcininkas- tai taip pat yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris įstatymo nustatyta tvarka turi įsigijęs bent vieną kokios nors bendrovės vertybinį popierių.
Finansų maklerio įmonė– <<įmonė, turinti licenciją verstis investicinėmis paslaugomis>>[3;1 skirsnis, 2 straipsnis]. Ši įmonė savo klientų vardu, naudodama lėšas, atlieka tokias funkcijas: vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo operacijas, konsultuoja investuotojus, valdo savo klientų vertybinių popierių paketus, atidaro jų vertybinių popierių ir pinigų sąskaitas ir yra atsakinga už klientų nuosavybės teisės į vertybinius popierius įrodymą. Tarpininko vaidmenį atlieka makleris (kai kuriuose šaltiniuose vadinamas brokeriu). Makleriu gali būti fizinis asmuo, <> [3,4 skirsnis, 28 straipsnis]. Mokestis makleriui dažniausiai yra procentas nuo sandorio apimties, bet gali būti ir fiksuotas mokestis.
Fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudojasi finansų maklerio įmonių (FMĮ) teikiamomis paslaugomis perkant ir parduodant vertybinius popierius biržinėje ir užbiržinėje rinkoje, yra konsultuojami investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų vertybinių popierių paketą, FMĮ turi atsidarę vertybinių popierių sąskaitas, vadinami klientais.
Be finansų maklerio įmonės reikia paminėti ir vertybinių popierių biržą. Birža- tai <> [5;11psl.]. Vertybinių popierių birža yra nepelno įmonė. Ji formuoja oficialų, einamąjį ir kitus prekybos sąrašus, kas skatina sąžiningą vertybinių popierių prekybą ir užkerta kelią manipuliavimui kainomis ir kitiems nesąžiningiems veiksmams.
Kliringo bankas- institucija, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų ir sandorių su vertybiniais popieriais įvykdymą tarp FMĮ ir bankų.
Investiciniai konsultantai- fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys konsultacines paslaugas VP emitentams.
Galima būtų paminėti ir institucinius investuotojus. Tai įvairios nepelno siekiančios įmonės (pensijiniai fondai, labdaros organizacijos, draudimo kompanijos). Tokios įmonės valdo ištisus vertybinių popierių paketus, yra stambūs investuotojai, profesionaliai dirbantys vertybinių popierių rinkoje [9].3.3 Vertybinių popierių rinkos rezultatų analizė: indeksai, teorijos.
Labai svarbu yra žinoti, kaip nustatyti vyraujančias tendencijas vertybinių popierių rinkoje, kad galima būtų sėkmingai investuoti į vertybinius popierius. Tai pabrėžia ir D.Plikynas, L.Simanauskas, S.Būda, kurie rašo, kad <> [1;113psl.].
Vertybinių popierių rinkos analizė dažniausiai atliekama remiantis dviem pagrindinėmis mokyklomis: technine ir fundamentaliąja. Fundamentaliosios analizės atstovai nagrinėja atskirų firmų ar jų grupių veiklą ir siekia įvertinti bei nustatyti firmos akcijų patrauklumą.
Techninė analizė reiškia vertybinių popierių rinkos konjunktūros ir kursų kitimo tendencijų nagrinėjimą bei būsimųjų rinkos plėtros tendencijų prognozavimą. [4;9psl.]. Panagrinėkime plačiau būtent šį analizės būdą.
Techninės mokyklos atstovai, analizuodami vertybinių popierių rinką, naudoja keletą teorijų. Populiariausios iš jų: Dow (Dow Theory); kursų kilimo-kritimo (advances-declines); rinkos dydžio teorija (dreadth of the market theory); prekybos apimties (volume of trading theory); nepilnų lotų (odd lot theory). [4;9- 10psl.].
Dow teorija yra seniausia. Jos tikslas- <> [4;10psl.]. tai atliekama remiantis Dow Jones pramoninio ir transporto indeksų tyrimu. Abiem indeksams keičiantis (abiem didėjant ar mažėjant) laikoma, kad rinkoje prasideda iš tiesų nauja tendencija. Jei jų kitimas nesutampa, tai nėra rinkos tendencija. Tokia išvada remiasi koncepcija, kad pramonės potencialo didėjimas negali būti stabilus, jeigu atsilieka transporto sektorius. Šios teorijos atstovai, nustatę naujos tendencijos atsiradimą, rekomenduoja investuotojams pirkti akcijas esant didėjančiai tendencijai, o parduoti jas prasidėjus mažėjimo tendencijai.
Remiantis akcijų kursų kilimo-kritimo teorija (rinkos dydžio teorija), lyginamos parduotų akcijų emisijų kylančiais ir krintančiais kursais apimtys. Skaičiuojamas skirtumas tarp kylančiais ir krintančiais kursais parduotų akcijų skaičiaus. Kai šis rodiklis kurį laiką yra teigiamas, rinkos tendencija laikoma teigiama, ir atvirkščiai.
Sekančios teorijos, t.y. prekybos apimties teorijos pagrindą sudaro parduotų akcijų skaičiaus ir akcijų kursų kitimo analizė. Kai kylant akcijų kursui didėja ir parduotų akcijų skaičius, laikoma, kad prasideda didėjimo tendencija. Šios teorijos atstovai teigia, kad esant kursų didėjimo tendencijai mažėjanti prekybos apimtis signalizuoja didėjimo tendencijos pabaigą ir reiškia, kad atėjo laikas parduoti akcijas, ir atvirkščiai [4;10psl].
Paskutinė, t.y. nepilnų lotų (nuo 1 iki 99 akcijų) teorija yra vadinama viena iš subjektyviausių techninių teorijų. Ši teorija remiasi prielaida, kad smulkūs investuotojai, prekiaujantys dažniausiai nepilnais lotais, paprastai elgiasi neteisingai, nes remiasi nepatikima ir neoperatyvia informacija. Šios teorijos atstovai skaičiuoja nepilnų lotų operacijų procentinę dalį bendroje biržos apyvartoje. Jei ši dalis yra didelė, tai laikoma signalu parduoti akcijas; jei dalis maža, siūloma pirkti akcijų. Pastaroji teorija yra labiausiai kritikuojama iš visų kitų dėl savo subjektyvumo, tačiau nepaisant to ji dažnai naudojama kaip pagalbinis instrumentas, patvirtinantis kitų teorijų pagrindu gautus rezultatus.
Taigi vertybinių popierių rinkos analizė atliekama remiantis tam tikrais rodikliais. Bendriausiai rinkos tendencijas atspindi biržos indeksai. Visos pasaulio vertybinių popierių biržos turi savo indeksus. D.Plikynas, L.Simanauskas, S.Būda teigia, kad vertybinių popierių indeksai yra <> [1;113psl.]. Vieni indeksai yra skaičiuojami kaip paprastas aritmetinis kursų vidurkis, ir tuomet indeksą veikia “brangios akcijos”: juo didesnė kaina, tuo didesnė ir jos įtaka indeksui. Kiti- kaip s.vertinis kursų vidurkis, ir tokiam didžiausią įtaką daro bendrovių dydis: juo didesnė bendrovė, jos akcinis kapitalas, tuo stipresnė jos įtaka indeksui. [4;11psl.].
Indeksų bazę gali sudaryti tiek visa rinka, tiek atskiros ūkio šakos. Kaip teigia A.Rastenienė, populiariausi yra JAV pramoninis “Dow Jones (DJIA)” ir Japonijos akcijų “Nikkei” indeksai. Jie skaičiuojami kaip akcijų kursų kitimo indeksai atskiroms ūkio šakoms.
Indeksai yra labai naudingi taikant techninės analizės koncepcijas vertybinių popierių rinkai nagrinėti, nes suteikia nemažai informacijos. Paprastai nagrinėjama indeksų dinamika, siekiant pastebėti didėjimo ar mažėjimo tendencijas ilgu laikotarpiu arba ryškius svyravimus trumpu laikotarpiu. Be abejo, pagrįstas išvadas apie padėtį rinkoje galima padaryti tik tuomet, kai yra papildomos informacijos apie konkrečias rinkas ir ekonominę šalies būklę. Iš biržos statistikos svarbus yra biržos apyvartos rodiklis, kuris yra glaudžiai susijęs su indeksais. A.Rastenienė pateikia tokį pavyzdį: <> [4;12psl.]. Tačiau kiekvieną konkrečią situaciją reikėtų įvertinti labai atsargiai, panaudojant kuo daugiau informacijos, galinčios paaiškinti nagrinėjamą reiškinį.4. Vertybinių popierių rinka Lietuvoje
Aukščiau išvardinti vertybinių popierių rinkos tipai ir dalyviai leidžia geriau įsivaizduoti rinkos struktūrą, veiklą. Kokia gi vertybinių popierių rinka yra būdinga Lietuvai?4.1 Trumpa vertybinių popierių rinkos raida Lietuvoje.
Lietuvos vertybinių popierių rinkos raidą Lietuvoje galima suskirstyti keliais etapais. Pirmąjį etapą galima būtų apibūdinti kaip vertybinių popierių rinkos Lietuvoje kūrimosi etapą. Jis aprėpė laikotarpį nuo 1993 metų rugsėjo iki 1994 metų spalio. Šiam etapui būdingas rinkos atsiradimas, mokymasis prekiauti ir techninių Nacionalinės vertybinių popierių biržos galimybių išbandymas. Prekyba biržoje vyko kartą per savaitę, ir tai visiškai tenkino tuometinius emitentų ir investuotojų poreikius. Taip pat šis etapas pasižymi tuo, kad buvo rengiama bei tobulinama įstatyminė bazė. Šiame laikotarpyje pastebimi prekybos vertybiniais popieriais svyravimai, pastebimas prekybos vertybiniais popieriais vienas kitą keičiantys procesai- sumažėjimas ir pagyvėjimas. Išskirtinis šio periodo įvykis- 1994 metais, liepos 19d. tuo metu atsirado Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie turėjo tapti labai gera alternatyva esamoms investavimo galimybėms ir akivaizdžiai pelningiausias, patikimiausias bei likvidžiausias vertybiniais popieriais.
1994 metų pabaigoje jaučiamas didesnis pagyvėjimas vertybinių popierių rinkoje, t.y pereinama į antrąjį rinkos vystymosi etapą.
Antrasis, vertybinių popierių rinkos spartaus vystymo etapas, prasidėjo 1994 metų lapkritį ir baigėsi 1996 metų kovą. Tuo metu ėmė reikštis kai kurios šios rinkos ekonominės funkcijos. Šiam etapui būdingas rinkos aktyvumo augimas [4;27psl.]. nuo 1994 m. pabaigos labai išaugo emitentų skaičius (apie 2 kartus), emisijų skaičius (apie 2 kartus), sparčiai daugėjo sandorių (daugiau kaip 3 kartus), pakilo jų vertė. Padidėjo Nacionalinės vertybinių popierių biržos kapitalizacija (nuo 1,5proc. bendrojo vidaus produkto iki 2,8proc. bendrojo vidaus produkto). [4;27psl.]. Dar viena šio laikotarpio ypatybė yra ta, kad nuo 1994 metų pabaigos iki trečiojo etapo pradžios Lietuvos vertybinių popierių rinka buvo Vyriausybės vertybinių popierių rinka.
Trečiojo etapo pradžia būtų 1996 metų balandis, prasidėjus vertybinių popierių rinkos kokybiniam pokyčiui, kurį apibūdina pagyvėjusi prekyba centrinėje rinkoje. [424- 25psl.]. Šis laikotarpis pasižymi didžiuliais pokyčiais vertybinių popierių rinkoje. Pirmiausia reikėtų pažymėti aktyvėjančią prekybą centrinėje rinkoje. Tai Lietuvai buvo visiškai naujas reiškinys. Šiam etapui būdinga ir tai, kad jis sekė po sunkios bankų krizės. Šiuo laikotarpiu kapitalo koncentravimosi procesas sulėtėjo ir prasidėjo vertybinių popierių rinkai būdingi spekuliaciniai procesai. Sumažėjus tiesioginių sandorių apyvartai, nukrito sandorio vidutinė vertė. Ši tendencija vyravo per visus 1996 metus. 1996 metų trečiasis ir ketvirtasis ketvirčiai išsiskiria dar aktyvesne prekyba centrinėje rinkoje, kurią nulėmė tiek Vyriausybės vertybinių popierių, tiek akcijų apyvartos augimas. Prekyba Vyriausybės vertybiniais popieriais tiesioginiais sandoriais per trečiąjį ketvirtį buvo tokia pat kaip ir praėjusio ketvirčio, tačiau centrinėje rinkoje ji išaugo keturis kartus. Tokį aktyvumą centrinėje rinkoje nulėmė daugelis veiksnių:
1. tobulėjanti Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistema;
2. mažėjanti infliacija;
3. besiplečianti gamyba.
Nuo 1996 m. rugpjūčio prasidėjo antrasis valstybės turto privatizavimo etapas, kuris per biržą vykdomas dviem būdais: viešu akcijų pasirašymu ir viešuose aukcionuose. Tai rodė pasitikėjimą birža, skatino jos aktyvumą. 1996 m. rudenį Lietuvos Vyriausybės vertybiniai popieriai susilaukė tarptautinio pripažinimo. Nuo 1996 m. liepos Pasaulio banko grupės dalyvė Tarptautinė finansų korporacija (IFC) įtarukė Lietuvą į korporacijos leidžiamą Besivystančių vertybinių popierių rinkų apžvalgą, kuri kas mėnesį platinama visose pasaulio valstybėse. [4;34- 35psl.].
Kalbant apie Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimąsi reikia pažymėti ir tai, kad Lietuva buvo pirmoji iš trijų Baltijos valstybių, įkūrusi vertybinių popierių biržą ir kitas būtinas vertybinių popierių rinkos efektyviam funkcionavimui institucijas. Tuo tarpu Latvijos Rygos vertybi.nių popierių birža pradėjo veikti beveik dvejais metais vėliau (1996 m.liepą), o Estijos- dar vėliau (1996 m. gegužę). [5;15psl.].4.2 Vertybinių popierių rinkos Lietuvoje struktūra.
Taip trumpai galima būtų pavaizduoti Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimąsi. Kaip gi atrodo dabar vertybinių popierių rinka Lietuvoje, kokios institucijos veikia joje, kokios šių institucijų funkcijos?
Prisiminkime tai, kad vertybiniai popieriai yra nematerialūs ir fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Lietuvoje vertybinių popierių asmenines sąskaitas turi teisę atidaryti ir tvarkyti vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD). Vertybinių popierių perleidimas yra fiksuojamas, darant atitinkamus įrašus vertybinių popierių sąskaitose [10].
Lietuvoje pagal vertybinių popierių rinkos įstatymas yra tokios vertybinių popierių rūšys [3;1 skirsnis, 2straipsnis]:
• akcinių bendrovių akcijos;
• skolos vertybiniai popieriai;
• pasirašymo teisės;
• priemonės, patvirtinančios dalyvavimą investicinėje kintamojo kapitalo bendrovėje;
• derivatyvai (finansiniai būsimieji sandoriai, būsimieji palūkanų normos sandoriai ir kiti);
depozitoriumo pakvitavimai dėk akcijų.
Vertybinių popierių rinką reguliuoja ir prižiūri Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija.
Vertybinių popierių komisija yra valstybės institucija, kurios narius penkeriems metams skiria Seimas ir kuri veikia vadovaudamasi Vertybinių popierių rinkos įstatyme įtvirtintais principais bei taisyklėmis. Vertybinių popierių komisija, kaip valstybės įgaliota institucija, vykdo vertybinių popierių rinkos priežiūrą tam, kad sustiprintų viso finansų sektoriaus stabilumą ir patikimumą [10]. Svarbiausieji Vertybinių popierių komisijos uždaviniai [5;16psl.]:
• prižiūrėti, kaip laikomasi sąžiningos prekybos ir konkurencijos taisyklių viešojoje vertybinių popierių apyvartoje;
• imtis priemonių, garantuojančių efektyvų vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir investuotojų apsauga;
• bendradarbiaujant su ministerijomis, kitomis Vyriausybės įstaigomis, Lietuvos banku, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkais ir dalyviais, formuoti valstybės ekonominę politiką, skatinančią vertybinių popierių rinkos plėtrą;
• skleisti žinias apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimo principus;
• imtis kitų priemonių Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymui ir kitiems teisės aktams, susijusiems su vertybinių popierių rinka, įgyvendinti.
Realizuodama numatytus uždavinius, Vertybinių popierių komisija atlieka tokias funkcijas [3;41psl.]:
• rengia ir tvirtina taisykles, reglamentuojančias vertybinių popierių emitentų, viešosios apyvartos tarpininkų, vertybinių popierių biržų, investicinių bendrovių, Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo veiklą;
• registruoja vertybinių popierių emisijas;
• išduoda ir panaikina leidimus bei licencijas subjektams, kurių licencijavimas priklauso Vertybinių popierių komisijos kompetencijai;
• stebi, analizuoja ir tikrina vertybinių popierių rinkos dalyvių veiklą;
• teikia oficialius išaiškinimus vertybinių popierių viešosios apyvartos klausimais;
• rinkos dalyviams taiko Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymu bei kitais teisės aktais numatytas sankcijas.
Vertybinių popierių komisija turi teisę taikyti šias poveikio priemones tarpininkams:
1) įspėti dėl veiklos trūkumų bei pažeidimų ir nustatyti jų pašalinimo terminus;
2) skirti administracines nuobaudas tarpininko darbuotojams ar šio Įstatymo numatytas baudas;
3) panaikinti licencijos teikti vieną, kelias ar visas paslaugas galiojimą;
4) paskirti laikinąjį Vertybinių popierių komisijos atstovą veiklos priežiūrai.[3; 4skirsnis, 31straipsnis].
Tuo tarpu Vilniaus vertybinių popierių birža prižiūri rinkos dalyvių bei biržoje listinguojamų vertybinių popierių emitentų veiklą tiek, kiek tai susiję su biržoje prekiaujamų vertybinių popierių kainų formavimu, sandorių sudarymu ir vykdymu, bei biržos priimtų taisyklių ir kitų teisės aktų laikymusi. Vilniaus vertybinių popierių birža vykdo rinkos priežiūrą v.adovaudamasi teisės aktais ir biržos priimtomis taisyklėmis bei teisės aktų nustatytos apimties. Vilniaus vertybinių popierių birža ir Vertybinių popierių komisija bendradarbiauja, vykdydamos rinkos priežiūros funkcijas [10].
Sėkmingai savo veiklą plečia Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas. Lietuvos finansų rinkoje vis svarbesnę vietą užima finansų maklerio įmonės ir šios rinkos profesionalai- finansų makleriai. Finansinio maklerio įmonė atlieka šias funkcijas:

– siūlo vertybinius popierius viešajai apyvartai;

– esant pavedimui, saugo vertybinių popierių paketą;

– konsultuoja vertybinių popierių emisijos ir apyvartos klausimais;

– perka ir parduoda vertybinius popierius ( savo vardu ir užsakovo lėšomis, savo vardu ir savo lėšomis ).
Šiuo metu sparčiai vystosi investicinių fondų veikla. Investicinis fondas (toliau – fondas) – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, kurie investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, kitus vertybinius popierius ar jų derinius. Šių investicinių priemonių rinkinys yra vadinamas fondo investicijų portfeliu. Fondo turtas yra visų investicijų rinkinys ir piniginės lėšos. Fondo turtas laikui bėgant kinta dėl gaunamų pajamų (dividendų ir palūkanų), pelno arba nuostolio fondui pardavus investicinę priemonę, dėl padidėjusios arba sumažėjusios investicinių priemonių vertės, dėl naujų fondo dalyvių įmokėtų piniginių įnašų arba išeinančių iš fondo dalyvių atsiimamų jiems priklausančių pinigų. Būsimam fondo dalyviui įmokėjus piniginį įnašą, pinigai konvertuojami į investicinius vienetus (arba fondo akcijas), atsižvelgiant į investicinio vieneto (fondo akcijos) kainą. Pavyzdžiui, jei norintis investuoti į investicinį fondą žmogus įmoka 1000 litų ir nustatoma, kad vieno investicinio vieneto (fondo akcijos) vertė lygi 100 litų, tai naujojo fondo dalyvio sąskaitoje bus 10 investicinių vienetų arba akcijų. Fondo turtas priklauso visiems fondo dalyviams proporcingai jų turimų investicinių vienetų (fondo akcijų) skaičiui.
Pagal tai, kur investuojama galima išskirti tris pagrindines fondų rūšis: pinigų rinkos priemonių, obligacijų (skolos vertybiniai popieriai) ir akcijų (nuosavybės vertybiniai popieriai) fondai. Be to, fondai gali būti ir mišrūs, pavyzdžiui, 30 % pinigų investuojama į akcijas, o 70 % – į obligacijas. Kiekviena fondų rūšis skiriasi pajamomis ir rizika. Dažniausiai galimybė gauti didesnes pajamas reiškia ir didesnę riziką uždirbti mažiau, nei tikėtasi, arba net atsiimti mažiau pinigų, nei į fondą buvo įdėta. To nereikėtų pamiršti renkantis fondą.
• Pinigų rinkos priemonių fondai. Lyginant su kitomis fondų rūšimis, šie fondai yra mažiau rizikingi. Jų investicijų portfelius sudaro pinigų rinkos priemonės: bankų indėlių sertifikatai, komerciniai vekseliai, bankų akceptai, valstybės ar savivaldybės vekseliai ir pan. Šios pinigų rinkos priemonės reiškia trumpalaikį skolinimą patikimoms institucijoms, t.y. Vyriausybei, savivaldybei, bankams ir kt. Pinigų rinkos priemonių fondams būdinga mažos, bet stabilios pajamos. Dėl mažo šių fondų pajamingumo investuotojams reikėtų atsižvelgti į infliacijos riziką. Kai kainos šalyje auga sparčiai, pinigai (taip pat ir tie, kurie laikomi fonde) nuvertėja, todėl jei fondo pajamingumas mažas, gautos pajamos gali nekompensuoti pinigų nuvertėjimo. Tokiu atveju realių pajamų negaunama.
• Obligacijų fondai. Šių fondų portfelį sudaro įvairios obligacijos, kurių terminai ir išleidėjai gali skirtis. Obligacijų fondai teikia pastovias pajamas, kurios dažniausiai būna didesnės už pinigų rinkos priemonių fondų pajamas. Kadangi obligacijos gali būti labai įvairios, tai ir fondai, investuojantys į jas, gali labai skirtis pajamingumu ir rizika.

• Akcijų fondai – tai fondai investuojantys į akcijas. Akcijų fondai pasižymi dideliu pajamingumu ir didele rizika. Investavus trumpam laikui, galima nemažai uždirbti, tačiau gali atsitikti ir taip, kad susigrąžinsite kur kas mažiau nei investavote. Akcijų fondo vertė gali kilti ir kristi .labai greitai, akcijų, kurios sudaro fondo turtą, kainos gali svyruoti dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui, dėl bendrų ekonomikos tendencijų ar tam tikrų produktų paklausos pokyčių. Dažniausiai fondo turto nuvertėjimą nepalankiu metu kompensuoja fondo turto vertės augimas, kai ekonominės sąlygos palankios. Dėl tokių akcijų fondų turto vertės svyravimų į akcijų fondus patariama investuoti ilgam laikui.

Akcijų fondų gali būti įvairių:
• Augimo fondai investuoja į perspektyvių įmonių akcijas ir tikisi, kad šių akcijų kaina pakils.
• Pajamų fondai investuoja į akcijas, kurios reguliariai duoda dividendus.
• Indekso fondai investuoja į akcijas, kurios sudaro pasirinktą indeksą. Indeksas – tai rodiklis, kuris parodo, ar tam tikrų įmonių akcijų kainos kyla, ar krenta. Pavyzdžiui, jei indeksą sudaro 50 didžiausių šalies įmonių, tai toks indekso fondas investuos į 50 didžiausių šalies įmonių akcijas šalyje.
• Šakiniai fondai specializuojasi investuodami į akcijas tam tikroje ūkio šakoje ar segmente, pavyzdžiui, į technologijos bendrovių arba vartojimo prekių gamintojų akcijas.4.3 Bendra Baltijos vertybinių popierių rinka.
Šiuo metu, kalbant apie vertybinių popierių rinką, pastebima dar viena tendencija- tai bendrosios Baltijos rinkos kūrimasis. Talino, Rygos ir Vilniaus vertybinių popierių biržos, norėdamos supaprastinti prieigą ir sumažinti investavimo barjerus Estijos, Latvijos ir Lietuvos rinkose, suformavo bendrąją Baltijos rinką.
Pagrindinis bendrosios Baltijos rinkos tikslas yra sumažinti iki minimumo skirtumus tarp trijų rinkų, teikiant naujus pasiūlymus tiek investuotojams ir finansų makleriams, tiek ir prekybos sąrašuose esančioms bendrovėms bei informacijos platintojams. Nuo 2004 m. rugsėjo pabaigos bendroji Baltijos rinka apims:
1. Bendrą Baltijos šalių vertybinių popierių sąrašą (Baltic List)
2. Bendrą Estijos, Latvijos ir Lietuvos pagrindinių bendrovių vertybinių popierių indeksą
3. Estijoje ir Latvijoje bendrą prekybos sistemą bei prieigą
4. Bendrą rinkos informacinę svetainę Estijai ir Latvijai
5. Suderintą rinkos praktiką ir taisykles Estijai, Latvijai ir Lietuvai
Atsiras dar daugiau pranašumų, kai Lietuva įdiegs Šiaurės Europos – Baltijos šalių prekybos platformą 2005 metais. Bendroji prekybos sistema ir prieiga prie jos tuomet apims ir Vilniaus vertybinių popierių biržą, be to investuotojai galės naudotis bendra informacine svetaine visoms Baltijos šalims. Taip pat yra sukurtas strateginis planas pradėti bendrus atsiskaitymus Baltijos šalyse [10].
Kas yra bendroji Baltijos rinka?
• Bendri vertybinių popierių sąrašai
• Bendras indeksas
• Bendra prekybos rinka ir rinkos modelis
o Minimalūs barjerai investuotojams ir rinkos dalyviams vykdyti tarptautines investicijas
o Suderinta rinkos praktika
o Suderintos vertybinių popierių biržų taisyklės
• Nedidelės tarptautinių operacijų su vertybiniais popieriais sąnaudos
• Viena prieiga ir techninė platforma finansų maklerio įmonėms prekiauti Šiaurės Europos šalių rinkose.5. Prekybos sistema
Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje sandoriai gali būti sudaromi centrinėje rinkoje bei tiesiogiai pirkėjui susitariant su pardavėju. Pastarieji sandoriai vadinama tiesioginiais.
Akcijų pirkėjas ir/arba pardavėjas gali dalyvauti biržos prekyboje tik per viešosios apyvartos tarpininką– finansų maklerio įmonę arba komercinio banko specializuotą padalinį, turinčius teisę prekiauti Biržoje.
Pavedimus sudaryti visų rūšių sandoriams viešosios apyvartos tarpininkai gali tiesiogiai iš savo darbo vietų kompiuterių tinklo pagalba arba naudotis Biržoje esančiomis darbo vietomis.
Biržos prekybos sistema yra centralizuota ir dematerializuota. Čia veikia fiksuotos kainos mechanizmas.
Yra sudaryti trys Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sąrašai: Oficialusis, Einamasis ir nelistinguojamų vertybinių popierių sąrašas. 1999-ųjų metų spalio mėn. duomenimis Oficialiajame sąraše yra kotiruojami 7 įmonių vertybiniai popieriai, Einamajame sąraše – 48, visos kitos bendrovės priklauso nelistinguojamam sąrašui. Į Oficialųjį prekybos sąrašą patenka tik tos įmonės, kurių veikla stabili, ekonominis potencialas aukščiausias ir vertybiniai popieriai likvidžiausi. Tai prestižiškiausias Nacionalinės vertybinių popierių biržos sąrašas. Tos įmonės, kurių vertybiniais popieriais buvo prekiaujama Einamajame prekybos sąraše pusę metų ir kurios atitinka kitus reikalavimus, gali pretenduoti į Oficialųjį sąrašą. Tos įmonės, kurių vertybiniai popieriai yra kotiruojami nelistinguojamame prekybos sąraše, nepatenka į Einamąjį sąrašą dėl to, kad neatitinka tam tikrų reikalavimų arba paprasčiausiai jos nesikreipia į biržą dėl jų vertybinių popierių kotiravimo. Investicijos į tokias įmones yra labiausiai rizikingos [11].
Einamąjį biržos prekybos sąrašą sudaro dviejų rūšių vertybiniai popieriai: akcijos ir Vyriausybės vertybiniai popieriai. Jiems taikomi du skirtingi prekybos centrinėje rinkoje metodai.
Pirmasis prekybos metodas taikomas akcijoms. Pagrindinis jo bruožas- << visi prekybos sesijos sandoriai vienos emisijos akcijoms registruojami vieningu rinkos kursu. Rinkos kaina nustatoma atsižvelgiant į pasiūlą ir paklausą, laikantis maksimalios apyvartos principo, t.y. turi būti nupirktas ar parduotas didžiausias įmanomas vertybinių popierių skaičius; minimalaus skirtumo tarp siūlomų pirkti ir parduoti vertybinių popierių skaičiaus, minimalaus einamojo ir anksčiau buvusio vertybinių popierių kurso skirtumo principų, jei kursas nebuvo nustatytas remiantis ankstesniu principu.>> [4;19psl.].
Pavedimai pirkti arba parduoti akcijas pateikiami iki kotiravimo pradžios. Kotiravimo metu ir po jo finansų makleris negali paveikti rinkos kainos. Visi pavedimai, nustatant rinkos kursą, traktuojami vienodai, neatsižvelgiant nei į laiko, nei į kainos prioritetą. Nustačius rinkos kursą, esant nesubalansuotai pasiūlai ir paklausai, gali būti pateikiami papildomi pavedimai fiksuotu kursu dėl fiksuoto akcijų skaičiaus. Papildomi pavedimai negali veikti rinkos kurso, o tuo labiau išbalansuoti rinkos.
Antrasis prekybos metodas taikomas Vyriausybės vertybiniams popieriams, rinkoje atsiradusiems 1994 metų liepą. Jiems netaikomas vieningo kurso principas. Sandoriai registruojami pradedant gautu pavedimu pirkti Vyriausybės vertybinius popierius didžiausia kaina.5.1 Atsiskaitymo sistema.
2004 m. sausio 19 d. pradėjo veikti nauja vertybinių popierių atsiskaitymo sistema. Sistemos operatorius– Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (toliau– Depozitoriumas). Vadovaujantis Lietuvos banko 2004 m. vasario 12 d. valdybos nutarimu Nr. 11, vertybinių popierių atsiskaitymo sistema įregistruota Lietuvos banke.
Sistema vykdo realaus ir nustatyto laiko atsiskaitymus už vertybinių popierių sandorius, sudarytus Vilniaus vertybinių popierių biržoje (toliau – Birža) ir už jos ribų, per sistemos dalyvių sąskaitas Lietuvos banke ir nemokestinius vertybinių popierių pervedimus. Atsiskaitymai vykdomi pagal Biržos informacinės sistemos pateiktus prekybos sesijų rezultatus ir sistemos dalyvių elektroniniais dokumentais pateiktus pervedimų nurodymus už sandorius akcijomis, akcinių bendrovių obligacijomis ir Vyriausybės vertybiniais popieriais (VVP).
Sistemos veikimą reglamentuoja Depozitoriumo patvirtintos Vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos taisyklės ir Depozitoriumo dvišalės sutartys su sistemos dalyviais, Lietuvos banku ir Birža [11].
Vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos dalyviais gali būti Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatyme nurodytos įstaigos, t. y. finansų maklerio įmonės, kredito įstaigos, kurių licencijose neapribotos operacijos vertybiniais popieriais, ir Lietuvos bankas. Sistemoje gali dalyvauti ir vertybinių popierių biržos. Sistemos dalyviai yra ir mokėjimo sistemos LITAS dalyviai, turi atsiskaitymų sąskaitas Lietuvos banke. Vertybinių popierių biržos gali būti sistemos dalyviais nebūdamos mokėjimo sistemos LITAS dalyviais. Visas vertybinių popierių atsiskaitymo dalyvių sąrašas pateikiamas Oficialiame sistemų sąraše [12].
Atsiskaitymams už sandorius taikomas vienalaikis vertybinių popierių ir piniginių lėšų pervedimo principas (DvP – delivery versus payment). Šis principas reiškia, kad vertybiniai popieriai pervedami tada ir tik tada, kai pervedamos piniginės lėšos.
Depozitoriumas patikrina, ar pakankamai vertybinių popierių yra dalyvių bendrosiose vertybinių popierių sąskaitose, blokuoja atsiskaitymams reikalingą vertybinių popierių kiekį ir Lietuvos bankui pateikia grynųjų likučių pozicijos mokėjimo nurodymų paketą. Jame nurodoma, kiek lėšų reikia pervesti iš dalyvių pirkėjų atsiskaitymų sąskaitų į specialiąją sąskaitą, o iš jos – į dalyvių pardavėjų atsiskaitymų sąskaitas. Depozitoriumas, gavęs pranešimą iš Lietuvos banko apie lėšų pervedimą, nedelsdamas perveda vertybinių popierių iš dalyvių pardavėjų į dalyvių pirkėjų bendrąsias vertybinių popierių sąskaitas.
Depozitoriumas patikrina, ar dalyvio pardavėjo bendrojoje vertybinių popierių sąskaitoje yra pakankamai vertybinių popierių, blokuoja atsiskaitymams reikalingą vertybinių popierių kiekį ir pateikia Lietuvos bankui trečiosios šalies mokėjimo pavedimą, kuriame nurodo, kiek lėšų reikia pervesti iš dalyvio pirkėjo atsiskaitymų sąskaitos į dalyvio pardavėjo atsiskaitymų sąskaitą. Depozitoriumas, gavęs pranešimą iš Lietuvos banko apie lėšų pervedimą, nedelsdamas perveda vertybinius popierius iš dalyvio pardavėjo į dalyvio pirkėjo bendrąją vertybinių popierių sąskaitą.5.2 Vertybinių popierių registravimas.
Vertybiniai popieriai registruojami Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje.
Emitentas, ketinantis įregistruoti vertybinius popierius, Vertybinių popierių komisijai turi pateikti:
1) paraišką;
2) prospektą (memorandumą);
3) steigimo dokumentų originalus arba notaro patvirtintus nuorašus, jeigu vertybiniai popieriai registruojami pirmą kartą, arba steigimo dokumentų pakeitimų, atsiradusių po paskutinio vertybinių popierių įregistravimo, originalus ar notaro patvirtintus nuorašus;
3) sprendimų, kurių pagrindu emitentas yra išleidęs ar ketina išleisti vertybinius popierius, originalus arba notaro patvirtintus nuorašus [3; 2skirsnis, 6straipsnis].
Vertybinių popierių komisija turi teisę atsisakyti įregistruoti vertybinius popierius, jeigu:
1) emitentas pateikė duomenis ne pagal Vertybinių popierių komisijos nustatytas taisykles;
2) emitentas nepateikė šiame straipsnyje nurodytų dokumentų, duomenų ar paaiškinimų arba paaiškėjo, kad jie yra neteisingi;
3) emitento vertybiniai popieriai išleidžiami, jų rūšis, klasė ar nominali vertė keičiama nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymų ar Vertybinių popierių komisijos nutarimų [3;2skirsnis, 6straipsnis].
Pagrindinė informacija apie emitentą ir jo siūlomus vertybinius popierius pateikiama prospekte. Kiekvienam potencialiam investitoriui turi būti suteikta galimybė susipažinti su prospektu.
Prospekte turi būti nurodoma:

– emitento pavadinimas, adresas, veiklos pobūdis;

– emitento stebėtojų tarybos, valdybos narių vardai, pavardės, mokslo cenzas, laipsnis, profesija;

– informacija apie emitento įstatinio kapitalo dydį, nekilnojamo turto sudėtį ir jo balansinę vertę, akcijų skaičių pagal rūšis ir klases;

– nepriklausomų auditorių patvirtinta informacija apie emitento paskutiniųjų vienerių veiklos metų finansinius rezultatus, akcininkam paskirtus dividendus;
– informacija apie lėšų, kurios bus gautos išplatinus vertybinius popierius, naudojimą ir ekonominį pagrindimą;

– rizikos veiksniai, susiję su emitento veikla;

– išleidžiamų vertybinių popierių skaičiavimas, nominali vertė, emisinė kaina;

– vertybinių popierių platinimo terminas;

– informacija apie ankstesnes vertybinių popierių išlaidas.
Taigi, prospekte emitentas turi pateikti finansinės atskaitomybės duomenis, informaciją apie savo veiklą, vertybinius popierius, vadovus bei sandorius su asmenimis, susijusiais su emitentu, ir veiklos partneriais. Informacija turi būti pakankama tam, kad būtų galima daryti pagrįstas išvadas apie emitento turtą, prievoles, finansinę padėtį, pelną ir nuostolius bei teises, sietinas su išleidžiamais vertybiniais popieriais. Jeigu vertybiniai popieriai skirti ne viešajai apyvartai, vietoj prospekto gali būti pateiktas sutrumpintas jo variantas – memorandumas. Išsamų prospekto (memorandumo) turinį nustato Vertybinių popierių komisija. Skirtingi informacijos pateikimo reikalavimai gali būti nustatyti atsižvelgiant į emitento veiklos pobūdį, išleistų ar išleidžiamų vertybinių popierių rūšį, vertybinių popierių savininkų skaičių ir į tai, ar vertybinius popierius bus siekiama įtraukti į vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus. Prospekte (memorandume) turi būti pateikta auditoriaus išvada, kaip emitento buhalterinė apskaita ir finansinė atskaitomybė (ne senesnė kaip 15 mėnesių) atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktus ir bendruosius apskaitos principus ar tarptautinius apskaitos standartus [3;2skirsnis,5straipsnis].
Komisija privalo išnagrinėti pateiktą paraišką bei prospekto ( memorandumo ) duomenis ir per 30 dienų nuo paraiškos pateikimo duoti atsakymą. Emitentas Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka atsako už prospekte pateiktų duomenų teisingumą.5.3 Vertybinių popierių kotiravimas
Kotiravimas- tai kainų, kuriomis vykdomi biržos sandoriai, fiksavimas ir viešas skelbimas. Kotiravimo biuras, išnagrinėjęs paskutinės prekybos sesijos rezultatus, pateikia juos akcijų pardavėjams ir pirkėjams biržos prekybos dieną specialiame biuletenyje. Biržos ima iš įmonių, kurių akcijos užregistruotos, kotiravimo mokestį.
Biržos tikslas – nustatyti optimaliausią akcijos kainą, kad biržos prekybos dieną įvyktų kuo daugiau sandėrių, tai yra būtų patenkinta didžioji dauguma pirkėjų ir pardavėjų. Naudojant šį principą suvedama akumuliuota paklausa ir pasiūla. Taigi, standartinis kotiravimas išaiškina aukščiausią pirkimo kainą ir žemiausią- pardavimo.5.3.1 Kotiravimo metodai.
Galima išskirti keletą kotiravimo metodų:
• kotiravimas šaukiant;
• kotiravimas per kartoteką;
• kotiravimas per dėžutę.
Kotiravimas šaukiant- šio metodo esmė ta, kad susirenka biržos bendrovių atstovai, kurie balsu sako pasiūlas ir paklausas, užrašytas knygutėse, tol, kol nusistovi pusiausvyra. Siekdami išvengti nesusipratimų tame šurmulyje, jie savo žodžius palydi rankos ir pirštų ženklais, kurie reiškia, ko jie nori, kiek akcijų ima ar paduoda. Vienas biržos bendrovių atstovas, vadinamas kotiruotoju, užrašo iš eilės kursus, apie kuriuos sukasi diskusija, ir jų nenutrina tol, kol nusistovi pusiausvyros kursas. Tas kursas pabraukiamas ir tampa kotiravimo kursu.
Seansas tęsiasi, įvertinami nauji užsakymai, kurie gali būti gauti po pirmojo kurso kotiravimo ir, savaime suprantama, įvertinami tie užsakymai, kurie įvykdyti, nes neatitiko nurodyto kurso.
Kotiravimas šaukiant taikomas visoms vertybėms, o labiausiai – “ einančioms “ obligacijoms.
Šis metodas plačiausiai vartojamas Paryžiaus rinkoje, nes ji yra sulėtinta rinka. Tačiau tais atvejais, kai užplūsta užsakymai ir išsibalansuoja rinka, tiesiogiai susitarti visiems šaukiant darosi nebeįmanoma. Be to, labai sunku susitarti, jei rinka labai maža. Tokiais atvejais tenka vartoti vieną iš dviejų procedūrų, kurios leidžia ramiai išnarplioti pateiktų užsakymų pynę: kotiruojant per kartoteką ar per dėžutę.
Kotiravimas per kartoteką. Kiekvienai vertybei “kartotekoje“ sukaupiami visi užsakymai toje biržos bendrovėje, kuri yra tos vertybės “specialistė“.
Kiekviena biržos bendrovė nori, kad jai būtų patikėta misija kotiruoti tam tikrų bendrovių akcijas ar obligacijas ir kiekvieną dieną nustatyti kursą.
Kotiravimas per dėžutę. Ši procedūra tokia pat kaip ir kotiruojant per kartoteką, bet visus užsakymus centralizuotai tvarko pati biržų bendrovė. Tai išimtinis kotiravimo būdas, taikomas tik tada, kai kurios nors vertybės rinkoje atsiranda ypatingų sunkumų.6. Vertybinių popierių rinkos santykis su ekonomika
Vertybinių popierių rinka yra būtent tas mechanizmas, kuris ekonomikoje paskirsto pinigines santaupas. Pakankamai svarbi yra vertybinių popierių rinkos sąveika su biudžetu ir kreditų rinka. Biudžetas, kreditų rinka ir vertybinių popierių rinka ne tik papildo vienas kitą, bet ir konkuruoja vienas su kitu, ir labai priklauso vienas nuo kito. Pvz., biudžeto didinimas, mokesčių augimas neišvengiamai ir lygiomis sąlygomis nulems piniginių išteklių, visuomenei ir ūkiui, sumažėjimą ir susiaurins bankų kreditų ir vertybinių popierių rinkas.
Vertybinių popierių rinka yra tiek pinigų rinkos, tiek kapitalo rinkos segmentas, apimantis bankų kreditų visumą, piniginių išteklių paskirstymą per draudimo sferą, firmų vidaus kreditus ir t.t.
Vertybinių popierių rinka ne tik įtakoja ekonomiką, bet ir pati labai priklauso nuo ekonominės padėties, apmokestinamosios bazės, Valstybės tarnautojų bei gyventojų ekonominio mentaliteto, investuotojų lūkesčių. Lietuvos vertybinių popierių rinka yra ekonomikos barometru, labai jautriai reaguojančiu į ekonominį šalies gyvenimą ir atsitiktinius reiškinius: gandus apie lito devalvavimą, bankų krizę. Per investuotojų lūkesčius šie reiškiniai atsispindi vertybinių popierių rinkos veiklos rezultatuose.
Pasiektas Lietuvos vertybinių popierių rinkos lygis sudaro sąlygas naujoms investicijoms. Lietuvą atranda vis daugiau investuotojų iš JAV, Skandinavijos, Vakarų Europos. Tai rodo, kad žemos akcijų rinkos kainos neatspindi tikros jų vertės ir daro Lietuvos akcijų rinką patrauklia investuotojams. Žinoma, kad Lietuvos kapitalo rinka priklausys ne tik nuo vietinės, bet ir nuo tarptautinės ekonomikos raidos. Vertybinių popierių biržų integracija Europoje, įvedus vieningą valiutą, įgauna vis didesnį pagreitį. Formuojasi Europos akcijų rinka su vieninga elektronine prekybos sistema ir bendra atsiskaitymų bei reguliavimo tvarka. Įvertinant tai, kad užsienio investuotojai jau yra įsisavinę Centrinės Europos šalių (Vengrijos, Čekijos, Lenkijos) vertybinių popierių rinkas, galima tikėtis, kad bus susidomėta Lietuvos vertybinių popierių rinka, nes čia yra sudarytos palankios sąlygos investicijoms į Lietuvos ekonomiką perkant įmonių vertybinius popierius. Ši tendencija dar labiau sustiprėtų, jei Nacionalinė vertybinių popierių birža įsilietų į vieningą Šiaurės šalių vertybinių popierių biržų aljansą (NOREX), t.y. suvienodintų vertybinių popierių registracijos reikalavimus, vertybinių popierių rinką reguliuojančius įstatymus, bei vadovautųsi tais pačiais principais prekiaujant ir apskaitant vertybinius popierius. Tuo tarpu Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos dalyviai toliau plečia bendradarbiavimą rinkos reguliavimo ir priežiūros, norminių aktų suderinimo, informacijos apsikeitimo srityse. Ateityje išaugsiančios tiesioginės užsienio investicijos, pajamų ir taupymo lygio didėjimas, spartėjantis privatizavimas, integravimasis į svarbiausias Europos vertybinių popierių rinkas reikšmingai padidins vertybinių popierių rinkos svarbą ir patrauklumą. Taigi Lietuvos vertybinių popierių rinka bei jos dalyvių aktyvumas augs kartu su Lietuvos ekonomikos kilimu.Išvados
Apžvelgus vertybinių popierių rinka, jos struktūra, galima daryti tokias išvadas:
1. Pagrindinis veiksnys, sąlygojęs vertybinių popieriaus atsiradimą buvo didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis, kuri paskatino prekybos paspartėjimą.
2. Vertybinių popierių rinka skiriasi nuo visų kitų rinkų pirmiausia savo preke, kuria prekiauja. Ta prekė- vertybiniai popieriai. Vertybinių popierių cirkuliacija lemia rinkos dalyvių sudėtį, jos vietos padėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles. Visi vertybiniai popieriai yra fiktyviojo kapitalo forma.
3. Pagrindinės vertybinių popierių rūšys yra: akcijos, obligacijos ir vekseliai.
4. Akcijos– tai nuosavybės vertybiniai popieriai, kuriuos įsigijęs asmuo įgyja tam tikrų teisių, pavyzdžiui, teisę dalyvauti bendrovės valdyme, t.y. balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, teisę gauti dividendus, teisę į bendrovės turto dalį, likusią po bendrovės likvidavimo. Akcijos ne visada yra materialus dalykas. Įsigydami akcinės bendrovės akcijų, tokių materialių akcijų akcininkai negauna, nes akcinių bendrovių akcijos gali būti tik nematerialios. Akcijos jų savininkams suteikia nuosavybės teisę į įmonės turtą ir pajamas, liekančius atsiskaičius su kreditoriais. Yra skiriamos dviejų klasių akcijos – paprastosios ir privilegijuotosios.
5. Pagrindinis privilegijuotųjų akcijų skirtumas nuo paprastųjų yra dividendai bei jų išmokėjimai– privilegijuotosios akcijos suteikia teisę gauti nustatyto procento dividendus ir jie turi būti išmokami pirmiau nei dividendai už paprastąsias akcijas. Paprastųjų akcijų savininkai turi “galutinę” teisę į įmonės pajamas ir turtą, todėl jų akcijų vertė gali padidėti ir žymiai viršyti kitų savininkų, pavyzdžiui, privilegijuotųjų akcijų turėtojų, akcijų vertę.
6. Obligacija- tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos savininko piniginį įnašą ir organizacijos, išleidusios šiuos vertybinius popierius (emitento), įsipareigojimus grąžinti šio vertybinio popieriaus nominalinę vertę numatytu laiku išmokant fiksuotas palūkanas arba išmokant palūkanas kokiu nors kitu būdu. Obligacijos būna įmonių ir Vyriausybės leidžiamos. Įmonių leidžiamos obligacijos būna: obligacija su fiksuota palūkanų norma, diskontuota obligacija, obligacija su kintama palūkanų norma, konvertuojamosios obligacijos.
7. Vekselis- tai terminuotas juridinio arba fizinio asmens skolos pasižadėjimas, duodantis teisę jo gavėjui reikalauti iš vekselio davėjo sumokėti nurodytą sumą skirtu laiku ir numatytoje vietoje.
8. Vertybinių popierių rinka– vieta, kurioje vyksta organizuota prekyba vertybiniais popieriais. Vertybinių popierių rinka gali būti skirstoma pagal šiuos požymius: emitentai; ekonominė vertybinių popierių prigimtis; vertybinių popierių ryšys su pirminiu jų pasiskirstymu ir tolimesne apyvarta; finansinių aktyvų cirkuliacijos terminas; pajamų išmokėjimo būdas; teritorija, kurioje cirkuliuoja vertybiniai popieriai.
Kituose literatūros šaltiniuose vertybinių popierių rinkos yra skirstomos pagal naudojamus prekybos technologijos būdus. Skirstant tokiu principu yra išskiriamos: stichinė rinka, paprast aukcioninė rinka, dviguba aukcioninė rinka, dilerinė rinka.
9. Vertybinių popierių rinkos dalyviai: emitentas, investuotojai ir akcininkai, finansų maklerio įmonė, klientai, Kliringo bankas, investiciniai konsultanta.
10. Populiariausios teorijos vertybinių popierių rinkos analizei: Dow (Dow Theory); kursų kilimo-kritimo (advances-declines); rinkos dydžio teorija (dreadth of the market theory); prekybos apimties (volume of trading theory); nepilnų lotų (odd lot theory).
11. Lietuvoje pagal vertybinių popierių rinkos įstatymas yra tokios vertybinių popierių rūšys [3;1 skirsnis, 2straipsnis]: akcinių bendrovių akcijos; skolos vertybiniai popieriai; pasirašymo teisės; priemonės, patvirtinančios dalyvavimą investicinėje kintamojo kapitalo bendrovėje; derivatyvai (finansiniai būsimieji sandoriai, būsimieji palūkanų normos sandoriai ir kiti).
12. Remiantis Lietuvos vertybinių popierių rinkos ana.lize, gali būti išskirti penki jos plėtros etapai:
• pirmasis – 1993 metų rugsėjis – 1994 metų spalis;
• antrasis – 1994 metų lapkritis – 1996 metų kovas;
• trečiasis – 1996 metų balandis – 1997 metų spalis;
• ketvirtasis – 1997 metų spalis – 1998 metų lapkritis;
• penktasis – nuo 1998 metų lapkričio iki dabar.
13. Pagrindinės vertybinių popierių rinkos institucijos yra: Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija, kuri reguliuoja ir prižiūri vertybinių popierių rinką. Komisija glaudžiai bendradarbiauja su Vilniaus vertybinių popierių birža. Lietuvoje vertybinių popierių asmenines sąskaitas turi teisę atidaryti ir tvarkyti vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD) Šiuo metu sparčiai vystosi investicinių fondų veikla.
14. Šiuo metu, kalbant apie vertybinių popierių rinką, pastebima dar viena tendencija- tai bendrosios Baltijos rinkos kūrimasis. Talino, Rygos ir Vilniaus vertybinių popierių biržos, norėdamos supaprastinti prieigą ir sumažinti investavimo barjerus Estijos, Latvijos ir Lietuvos rinkose, suformavo bendrąją Baltijos rinką.
15. Vertybinių popierių rinka ir ekonomika įtakoja viena kitą. Pirmiausia tai vertybinių popierių rinka yra būtent tas mechanizmas, kuris ekonomikoje paskirsto pinigines santaupas. Tačiau ir pati vertybinių popierių rinka labai priklauso nuo ekonominės padėties, apmokestinamosios bazės, Valstybės tarnautojų bei gyventojų ekonominio mentaliteto, investuotojų lūkesčiųLiteratūra
1. Ekonomika. Mokslo darbai 55- 56, 2001. Vilnius, 2001.
2. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos veiklos apžvalga. Vilnius, 1997.
3. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas, 2004.
4. Rastenienė A. Vertybinių popierių rinka. Vilnius, 1998.
5. Vilimavičius A. Akcijos ir akcinės bendrovės. Vilnius, 1990.
6. Брейли Р., Майерс С. Принципы корпоративных финансов. – “Олимп-Бизнес”, Москва, – 1997.
7. Лебедев О.Т., Филиппова Т.Ю., Каньковская А.Р. Основы экономики. Санкт Петербург, 1997.
8. http://www.csdl.lt/Akcijos/investuotojai.htm. Statistinė ir analitinė informacija / Lietuvos centinis vertybinių popierių depozitoriumas.
9. http://www.lsc.lt. Teisiniai Vertybinių popierių komisijos dokumentai / LR Vertybinių popierių komisija
10. http://www.nse.lt. Statistinė NVPB informacija / Lietuvos nacionalinė vertybinių popierių birža.
11. http://www.sg.lt/lit/LitStockMarket.html Lietuvos Nacionalinė vertybinių popierių birža
12. www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Sav_Tur.asp?ID=4030 Savaitės tema: Lietuvos VP rinkos raida ir perspektyvos.PRIEDAI
1 pav. Profesionali VP rinka

2 pav. Neprofesionali VP rinka

Šaltinis: http://www.nse.lt

Požymiai Rinkų tipai

Emitentai Vyriausybės

Privataus sektoriaus

Užsienio emitentų
Ekonominė vertybinių popierių prigimtis Nuosavybės

Kredito

Išvestiniai

Vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo sandorių nuoseklumas Pirminė

Antrinė

Finansinių aktyvų cirkuliacijos terminas Pinigų rinka

Kapitalo rinka

Pajamų išmokėjimo būdas Fiksuotų pajamų vertybinių popierių rinka

Kintančių pajamų vertybinių popierių rinka

Cirkuliacijos teritorija Vietinė

Nacionalinė

Pasaulinė

3 pav. Vertybinių popierių rinkų klasifikavimo požymiai ir tipai.

Šaltinis: A.Rastenienė Vertybinių popierių rinka. Vilnius, 1998.

Didžiausi Lietuvos VP saugotojai
2004 metų Gruodžio 31 dienai
LCVPD registruotų VP saugotojai – viešosios apyvartos tarpininkai Kapitalizacija nominalia verte, mln. Lt %
1 963 FMĮ AB “Finasta” 6320,29 35,4
2 987 AB “Vilniaus bankas” VP apskaitos ir saugojimo departamentas 4888,70 27,4
3 962 AB banko “Hansabankas” VP apskaitos ir saugojimo skyrius 2057,68 11,5
4 983 AB banko “NORD/LB Lietuva” FMS 901,19 5,1
5 919 FMĮ UAB “Kapitalo srautai” 429,85 2,4
6 907 FMĮ UAB “Suprema” 148,94 0,8
7 577 LCVPD Ryšių su dalyviais ir asm.sąskaitų tvarkymo skyrius 108,72 0,6
8 967 FM UAB “G.Steponkaus kontora” 95,17 0,5
Visi kiti LT tarpininkai 2366,03 13,3
Neperduota emitentų VP apskaita (įskaitant ir VP pas ne LT tarpininkus) 516,22 2,9
Viso 17832,79

Šaltinis: http://www.lsc.lt.

Svarbiausios sąvokos, vartojamos Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme.
Akcijų paketas – 1/10 ar daugiau visų bendrovės akcijų arba balsavimo teisę suteikiančių akcijų.
Antrinė vertybinių popierių apyvarta –pasiūlymas įsigyti vertybinių popierių ir jų perleidimas pasibaigus pirminei apyvartai.
Asmuo, susijęs su emitentu:
1) juridinis asmuo, kurio akcijų paketą turi emitentas;
2) emitento dukterinė įmonė ar jį kontroliuojantis asmuo;
3) emitento vadovas;
4) asmuo, turintis emitento vertybinių popierių, suteikiančių daugiau kaip 1/20 visų balsų.
Emisija – vertybinių popierių, suteikiančių jų savininkams vienodas turtines ir neturtines teises, išleidimas.
Emitentas – juridinis asmuo, siūlantis leisti ar leidžiantis savo vertybinius popierius.
Esminis įvykis –su emitento veikla susijęs ir jam žinomas ar privalomas žinoti įvykis, galintis turėti didelės įtakos jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai.
Finansų maklerio įmonė –įmonė, turinti licenciją verstis investicinėmis paslaugomis.
Investuotojas –asmuo, nuosavybės teise turintis vertybinių popierių arba ketinantis jų įsigyti.

Kontrolė –teisė tiesiogiai ar netiesiogiai valdyti ir paveikti juridinio asmens finansinę ir ūkinę veiklą. Asmens balsavimo teisėmis yra laikomos ir tos balsavimo teisės, kurias kontroliuojamo juridinio asmens dalyvių susirinkime turi kiti pirmojo asmens kontroliuojami juridiniai asmenys, o kontrolė yra tada, kai asmuo:
1) turi daugiau kaip pusę visų juridinio asmens dalyvių balsų arba
2) būdamas juridinio asmens dalyviu, turi teisę paskirti arba atšaukti jo administracijos vadovą, daugumą valdybos arba stebėtojų tarybos narių, arba
3) gali daryti juridiniam asmeniui esminę įtaką pagal sutartį su tuo juridiniu asmeniu ar pagal pastarojo steigimo dokumentus, arba
4) būdamas juridinio asmens dalyviu pagal susitarimus su kitais dalyviais gali spręsti, kaip panaudoti daugiau kaip pusę visų balsavimo teisių dalyvių susirinkime.
Makleris- makleriu gali būti fizinis asmuo, turintis Vertybinių popierių komisijos išduotą licenciją, suteikiančią teisę vykdyti vieną ar kelias numatytas maklerių operacijas.
Pirminė vertybinių popierių apyvarta – emitento arba vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininko pasiūlymas įsigyti vertybinių popierių bei jų perleidimas jų išleidimo metu.
Profesionalus investuotojas – investicinė kintamojo kapitalo bendro.vė, pensijų fondo ar investicinio fondo valdymo įmonė, kredito įstaiga, finansų maklerio įmonė, draudimo įmonė ar kitas asmuo, kurį Vertybinių popierių komisija, atsižvelgdama į jo galimybę kvalifikuotai įvertinti investavimo riziką, savo nutarimu pripažino profesionaliu investuotoju.
Prospektas –investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentas, kuriame yra pagrindinė informacija apie emitentą ir siūlomus jo vertybinius popierius.
Vertybinių popierių komisija –vertybinių popierių rinkos reguliavimo ir priežiūros institucija.
Vertybinių popierių portfelis –investuotojo turimų vertybinių popierių rinkinys.
Vertybinių popierių viešoji apyvarta –vertybinių popierių siūlymas, platinimas ir perleidimas viešai kreipiantis į visuomenę arba kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų.
Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai (toliau – tarpininkai) – finansų maklerio įmonės bei komerciniai bankai, turintys teisę teikti investicines paslaugas.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas, 2004.

Leave a Comment