Verslo organizavimas ir galimybes Lietuvoje

Kauno Technologijos Universitetas

Telekomunikacijų ir elektronikos fakultetas

Teorinės ekonomikos katedra

REFERATAS

VERSLAS LIETUVOJE,
JO ORGANIZAVIMAS IR GALIMYBĖS

Atliko: RR 5/2 gr. stud.
M.Deltuvas

KAUNAS

Įvadas

Po daugiau nei pusę amžiaus trukusio komandinės ekonomikos dominavimo Centrinės ir Rytų Europos šalyse, kai turėjome gyventi socialinio eksperimento ir totalitarinio valdymo sąlygomis, visiškas šios sistemos žlugimas davė mums šansą grįžti į pasaulį ir laisvai vystytis. Mes atgavome laisvę, tačiau po 11 metų, praėjusių nuo “atšilimo” buvusioje Sovietų Sąjungoje pradžios, vis dar stovime kelio, vedančio atgal į Europą, pradžioje. Dabar jau visi supranta, kad neįmanoma nei akimirksniu attsigriebti už sovietmečiu prarastą laiką, nei iš karto pamiršti sovietinio stiliaus ekonomikos. Šiandien pragyvenimo standartai vakarų pasaulio šalyse ir Rytų Europoje vis dar smarkiai skiriasi. Ir tai, kaip greitai Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys integruosis į Europos ekonomines (o tai pat ir politines) struktūras, didele dalimi priklauso nuo to, kaip greitai atsigaus jų ekonomika ir verslas. Todėl natūralu, kad būtent ekonomikai ir verslui šiandien turi būti skiriamas didžiulis dėmesys.
Mūsų valstybei vos atgavus nepriklausomybę (ir net šiek tiek prieš tai), savo veerslo ėmėsi daugelis Lietuvos gyventojų. Tuo metu daugelis dar nesuprato, kad norint sėkmingai organizuoti ir plėtoti verslą, neužtenka būti gydytoju, techniku ar žurnalistu, negana turėti bet kokį aukštojo mokslo baigimo diplomą, nepakanka vien entuziazmo. Galbūt todėl labai didelė naujai iškeptų ve

erslininkų dalis patyrė nesėkmes, nemaža jų visiškai bankrutavo – ir tai palietė visą verslo spektrą, nuo smulkių gamybininkų ir krautuvininkų iki didžiausių šalies bankų.
Dabar požiūris į verslą pasikeitė. Jau niekam nekelia abejonių, kad rimtu verslu užsiimti galima tik turint didžiulį bagažą teorinių ir praktinių ekonomikos bei verslo žinių. Šios žinios reikalingos tiek sprendžiant, kokį verslą ir kaip organizuoti, tiek ir plėtojant jau pradėtą verslą.
Su kokiais klausimais susiduria pradedantis verslininkas? Pirmiausia, jis turi nuspręsti, ką ir kaip gaminti, kokias paslaugas teikti. Tai labai sunkus uždavinys, ir padarius klaidingą sprendimą verslas beveik visada iš anksto pasmerktas žlugti.
Po to, kai verslininkas priima sprendimą, ką gaminti, jo laukia kita ne mažiau svarbi problema – kaip gaminti ir kokiu būdu realizuoti prekę ar paslaugą. Kitaip tariant, teenka nuspręsti, kaip organizuoti verslą, kad gauti geriausius rezultatus? Kokią verslo organizavimo formą pasirinkti? Neabejotina, kad padarius klaidą, verslui tai gali brangiai kainuoti. Todėl bet kuris pradedantis verslininkas turi būti gerai susipažinęs su verslo organizavimo formomis – tik tada jis galės teisingai nuspręsti, kokią iš jų rinktis savo verslui.
Todėl kaip tik verslo organizavimo formoms bei jų pasirinkimo klausimui ir paskirta didžioji šio darbo dalis. Pirmoje darbo dalyje pabandysime išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas ir kokie jo ekonominiai principai. Antrojoje da
alyje trumpai apžvelgsime verslo organizavimo formų įvairovę, kiekvienai verslo organizavimo formai būdingus bruožus, įvairių verslo organizavimo formų juridinį statusą. Po to pereisime prie trečiosios dalies – verslo valdymo principų kiekvienoje verslo formoje, ir pagaliau ketvirtojoje išnagrinėsime tai, kas svarbiausia verslo formos pasirinkimo problemą sprendžiančiam verslininkui – atskirų verslo organizavimo formų privalumus ir trūkumus.

I. Verslas ir jo ekonominiai principai

Verslas yra žaidimas – didžiausias žaidimas pasaulyje,
jeigu žinote, kaip jį žaisti.

Thomas J. Watson Vyresnysis
IBM kompanija

Prieš pradedant gilintis į verslo ekonominius principus ir jo organizavimo formas, verta išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas. Tai nėra toks paprastas klausimas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.
Verslas – tai prekių ir paslaugų šaltinis. Anot “Ekonomikos terminų žodyno” autorių, ekonomikos teorijos kontekste verslą vertinti galima dvejopai: viena, jis įeina į rinką kaip prekių ir paslaugų tiekėjas jas perkantiems namų ūkiams; antra, jis perka iš namų ūkių gamybos išteklius, kad gamintų tas prekes ir teiktų paslaugas.
Kiek kitaip verslą apibrėžia V.Gronskas savo knygoje “Verslo ekonomika”. Jis lygina verslą su dvisparniu paukščiu, kurio vienas sparnas – produktų bei paslaugų gamyba, o kitas – komercija. Iš tiesų, jei bent vienas iš šių “sparnų” nedirba tolygiai ir užtikrintai, jei “sparnai” neatitinka vienas kito – verslas negali normaliai funkcionuoti ir yra pasmerktas žlugti. Taigi nuo šių “sparnų” – sudedamųjų ekonominės verslo struktūros dalių &#

#8211; bei jų saveikos labai priklauso verslo funkcionavimas ir jo efektyvumas.
Tad kokia gi verslo esmė? Remiantis aukščiau išdėstytais požiūriais galima būtų sakyti, kad ji susideda iš dviejų pagrindinių punktų: pirma, verslo “gamybinis sparnas” kuria produktus – nebūtinai vien materialias prekes, tai gali būti ir paslaugos ar informacija; antra – verslo “komercinis sparnas” yra kaip būdas, kuriuo rinkoje keičiasi “gamybinio sparno” pagaminto produkto savininkai. Savininkų pasikeitimas vyksta savanoriškai, taigi šis procesas yra naudingas tiek produkto pardavėjui, kuris netekdamas produkto gauna už jį pinigus arba kitas vertybes, tiek ir pirkėjui, kuris sumoka pinigus, kad galėtų pasinaudoti produkto teikiama nauda.
Taip atrodo verslas “iš išorės”. Jei pažvelgti į jo struktūrą iš vidaus, atsiveria gerokai sudėtingesnis paveikslas. Kaip jau minėjome, verslas – tai ūkinė veikla, apimanti prekių bei paslaugų gamybą ir komerciją, o taip pat jų tarpusavio sąveiką. Savo ruožtu komercija įmonėje apima įmonei reikalingų išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimą atitinkamoje rinkoje ir pagamintų prekių bei paslaugų pardavimą prekių rinkoje. Taigi komercija apima ne vien prekybą pagamintais produktais, bet ir kitas prekybos formas: prekybą gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis, komercinę bankininkystę, susijusią su finansinio kapitalo skolinimu, pirkimu ir pardavimu, įmonei reikalingų darbuotojų samdymą, žemės pirkimą arba nuomą, komercinį draudimą. [1,10] Negalima pamiršti ir marketingo bei reklamos, be kurių daugeliu at
tveju verslas negalėtų funkcionuoti. Taigi matome, kad po paprasta verslo savoka slepiasi nepaprastai sudėtinga struktūra.
Kiekvienas verslininkas siekia gauti didžiausią pelną mažiausiomis sąnaudomis. Kad jam tai pavyktų, jis turi sėkmingai suderinti begales pačių įvairiausių veiksnių, kurie beveik visada nenoriai leidžiasi suderinami. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį, sujungti atskirus gamybinius išteklius, numatyti visus galimus sunkumus ir jų apėjimo ar pašalinimo būdus, kūrybiškai organizuoti gamybinę-komercinę veiklą ekonominės rizikos sąlygomis. Verslo pasaulis dinamiškas, todėl verslininkas privalo sugebėti veikti greitai ir nedvejodamas, tačiau tuo pat metu šaltai ir apgalvotai.Kad tai įgyvendinti,pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas labiausia trukdo verslo pletrą.Žr. lentelę:

Kas labiausiai trukdo verslui (%)

Verslininkai

dabartiniai būsimieji

Sunku įsigyti geras patalpas ir
gamybos priemones 11.5 10.5

Nepalanki mokesčių sistema 51.8 32.5

Žinių, patyrimo stoka 11.2 26.2

Sunku gauti kreditą banke 3.8 10.6

Didelė rizika 15.6 11.9

Atskleidus verslo ekonominę struktūrą, tampa aišku, kad versle negali būti vieno kelio, vieno sėkmės recepto. Nežiūrint to, kad visų verslininkų tikslas vienas, jie siekia jo pačiais įvairiausiais metodais, kurie priklauso nuo verslo tipo. Todėl itin didelę reikšmę pradedant verslą ir siekiant jį sėkmingai plėtoti turi tinkamos verslo organizavimo formos pasirinkimas. Čia nėra paprastų taisyklių, todėl siekiant išsiaiškinti, kokią verslo formą pasirinkti vienam ar kitam tikslui, būtina gerai susipažinti tiek su visų verslo formų veikimo principais, tiek su jų pliusais ir minusais. Tik tada galima daryti sprendimą.

Verslo organizavimo formos

Nors daugelyje pasaulio šalių verslo organizavimo formos iš esmės panašios, kai kurie jų niuansai daugiau ar mažiau skiriasi. Todėl, kad išvengti painiavos ir nesileisti į pernelyg platų nagrinėjimą, šiame darbe apsiribosime verslo formomis, veikiančiomis Lietuvos Respublikoje.
Pagal 1990 m. gegužės 8 d. priimto Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės:
individualios (personalinės);
tikrosios ūkinės bendrijos;
komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;
akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės;
valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės.
Trumpai susipažinsime su kiekviena įmonių rūšimi.

Individualiosios įmonės teisiniu požiūriu yra fiziniai asmenys, vykdantys įvairias ūkines operacijas. Sandėrius jie sudaro savo vardu. Už firmos įsipareigojimus jos savininkas visiškai atsako visu savo asmeniniu turtu, t.y. firmos ir jos savininko turtas yra neatsiejami. (Kai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą). Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį. Privačių firmų skiriamasis požymis yra tai, kad pagal Lietuvos (taip pat ir daugelio kitų šalių) įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas. Individuali įmonė dažniausiai priklauso šeimai arba atskiram asmeniui

Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bendru atveju individualios įmonės neturi juridinio asmens teisių, pagal Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 7 straipsnį negamybinių organizacijų individualioms įmonėms jų steigėjo prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali suteikti juridinio asmens teises. Tokioms įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinių įmonių veiklą. Visgi tokių įmonių Lietuvoje yra palyginti nedaug .

Individualios įmonės – paplitusi verslo organizavimo forma rinkos ekonomikos šakose. Tokios įmonės pagal skaičių vyrauja daugelyje šalių, nors jų gaminama produkcija sudaro tik nedidelę nacionalinio produkto dalį. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1994 metais kiekybiniu požiūriu individualios įmonės (pavieniai savininkai) smarkiai lenkė kitas verslo formas, tačiau stambioms akcinėms bendrovėms (korporacijoms) teko didžioji visų pardavimų, taigi ir pelno, dalis (žr. 1, 2 grafikus).

Šaltinis: Statistikos departamentas prie LRV. Įmonių finansiniai rodikliai 1994 metais.

Kita įmonių rūšis – ūkinės bendrijos – dar vadinamos partnerystės firmomis. Tikroji ūkinė bendrija yra neribotos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę verslui organizuoti. Fiziniai asmenys patys dalyvauja firmos valdyme ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu, taigi, bendrijai tapus nemokiai, jos nariai gali prarasti asmeninį turtą, kuris bus panaudotas padengti skoloms. Jei bendrijos įstatuose nėra numatyta kitaip, visi bendrijos nariai turi teisę atstovauti bendriją sudarydami sandėrius, todėl jų atsakomybė dar didesnė, nei personalinės įmonės savininko – klaidingo sprendimo ar nepasisekimo atveju ūkinės bendrijos narys rizikuoja ne tik savo, bet ir savo partnerių asmeniniu turtu. Taigi natūralu, kad ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų.
Kita ūkinių bendrijų rūšis – komanditinės ūkinės bendrijos. Tai yra dviejų ar daugiau asmenų susivienijimas, kurį sudaro tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Už jo įsipareigojimus tikrieji nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik savo įnašu. Tokios firmos vardu sandėrius gali sudaryti tik jos tikrieji nariai, iš kitos pusės, tik jos tikrieji nariai rizikuoja visu savo turtu.
Vokietijoje tokios bendrijos vadinamos Kommanditgesselschaft, Prancūzijoje – Societe en commandite simple, JAV ir Didžiojoje Britanijoje – Limited partnership.
Tiek tikriosios, tiek ir komandinės ūkinės bendrijos narių skaičius yra ribotas. Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymo 2 straipsnį, bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos narystė taip pat ribota – bendrijos nariu negali būti valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra konsorciumų, steigiamų kaip tikrosios ūkinės bendrijos, nariai. Bendrija neturi teisės išleisti vertybinių popierių.
Toliau pereisime prie stambiausių įmonių – akcinių bendrovių. Akcinės bendrovės yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Jų kapitalas padalytas į akcijas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Bendrovės akcininkai yra jos kolektyviniai savininkai. Už bendrovės prievoles prieš kreditorius akcininkai savo turtu neatsako.
Lietuvoje akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymas. Jis apibrėžia akcinę bendrovę taip: “Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Ji gali būti įsteigta bet kokiai Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai. Bendrovė yra juridinis asmuo. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.”
Skiriamos uždarosios akcinės bendrovės ir atviros (viešos) akcinės bendrovės. Lietuvoje uždarų akcinių bendrovių skaičius viršija atvirų (viešų) akcinių bendrovių skaičių beveik 15 kartų .
Įvairiose šalyse atviros ir uždaros akcinės bendrovės apibrėžiamos nevienodai. Daugumoje šalių atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius nėra ribojamas ir jos akcijos gali būti platinamos viešai, parduodamos biržoje; tuo tarpu uždaros akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas ir ribojamas viešas jos akcijų platinimas ir jų pardavimas biržoje. Taip yra ir Lietuvoje: pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymą akcinės bendrovės “akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai.”; tuo tarpu uždarojoje akcinėje bendrovėje “negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei valstybinio turto (akcijų) pardavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitaip.” Praktikoje tai reiškia, kad uždarosios akcinės bendrovės steigėjai gali pasiūlyti įsigyti bendrovės akcijų savo pažįstamiems, draugams ir t.t., neskelbdami apie akcijų pardavimą per masinės informacijos priemones. Atvira akcinė bendrovė, išleisdama akcijas į rinką, turi didesnes galimybes negu uždara bendrovė panaudoti išorinius finansavimo šaltinius – juk apie jos akcijas per spaudą, radiją, televiziją ir kitas masinės informacijos priemones gali sužinoti kur kas daugiau žmonių, be to, akcinių bendrovių akcininkų skaičius gali būti labai didelis, tuo tarpu uždaroje akcinėje bendrovė negali viršyti 50 akcininkų limito, kas daugeliu atveju riboja galimo sukaupti kapitalo dydį.
Anksčiau Lietuvoje akcinės bendrovės įstatinis kapitalas buvo neribojamas, t.y. galėjo būti kiek norima mažas (faktiškai buvo galima kurti uždarąją akcinę bendrovę su 200 rublių, o akcinę bendrovę – su 500 rublių įstatiniu kapitalu). Tačiau 1994 m. liepos 5 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo redakcijoje įvesti tokie apribojimai: “Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 litų. (.) Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų.” (Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 2 straipsnis). Šia įstatymo pataisa bandoma sukurti įėjimo barjerą, kad bent dalinai išvengti “nerimtų” akcinių bendrovių, iš karto pasmerktų bankrotui (kartais net steigėjų valia), kūrimosi, kartu apsaugant potencialius akcinių bendrovių kreditorius.
Akcinė bendrovė yra bendra akcininkų, įnešusių savo pajų į bendrovės kapitalą, įmonė, t.y. akcininkai yra kolektyviniai akcinės bendrovės turto savininkai. Akcinės bendrovės akcijos perkamos, mokant už jas pinigais arba kitu turtu – fiziniu arba ne fiziniu, pavyzdžiui, darbu ar paslaugomis, kurios buvo suteiktos ar atliktos bendrovės labui. Taip pat galimas kombinuotas (mišrus) apmokėjimo būdas. Tačiau negalima akcijų apmokėti įsipareigojimais ateičiai.

Akcinės bendrovės pelnas panaudojamas tolesniam bendrovės plėtojimui, valdytojų premijavimui, dividendų mokėjimui ir kitiems bendrovės tikslams. Bendrovės akcininkai gauna pajamas už akcijas dividendų pavidalu.
Kaip juridinis asmuo, priešingai nei individualios įmonės ar dauguma ūkinių bendrijų, akcinė bendrovė savo vardu gali įsigyti turtines ir neturtines teises, sudaryti sutartis, vykdyti importo-eksporto operacijas, įsigyti kilnojamą ir nekilnojamą turtą, būti ieškovu ir atsakovu teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme.
Pagaliau pereisime prie paskutinės įmonių rūšies – valstybinių (arba vietos savivaldybės) įmonių. Valstybinė (arba vietos savivaldybės) įmonė – tai įmonė, įsteigta iš valstybės arba vietos savivaldybės lėšų arba perduota valstybės (vietos savivaldybės) nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka. Visas tokios įmonės turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (arba savivaldybei), o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis. Tokia įmonė turi juridinio asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės, t.y. valstybė (vietos savivaldybė) neatsako pagal įmonės prievoles, o įmonė neatsako pagal valstybės (vietos savivaldybės) prievoles.
Kaip nurodo Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybės įmonių Įstatymas, priimtas 1994 m. gruodžio 21 d., valstybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos pavedimu – įgaliotos vyriausybinės institucijos; o savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos. Institucija, priėmusi sprendimą įsteigti įmonę, yra tos įmonės steigėjas. Steigėjas turi teisę nustatyti įmonei privalomus darbus (užduotis); prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles; taip pat administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes. Vykstant privatizacijai, valstybinių įmonių skaičius Lietuvoje smarkiai sumažėjo. Duomenys apie dabartinį valstybinių įmonių skaičių Lietuvoje pateikti .
Šiame darbe neskirsime daug dėmesio valstybinėms ir savivaldybės įmonėms, nes jos iš principo skiriasi nuo kitų verslo organizavimo formų – tokias įmones gali steigti tik valstybinės instancijos ar savivaldybės, jos negali būti laisvai kuriamos pavienių verslininkų ar organizacijų.

Verslo valdymo principai

Praėjusioje dalyje trumpai apžvelgėme verslo organizavimo formų įvairovę. Tačiau norint susidaryti pilną vaizdą apie kiekvieną formą, reikia išnagrinėti vieną svarbiausių kiekvienos įmonių rūšies charakteristikų – kaip ta verslo forma valdoma.Tą galėsime lengviau padaryti išanalizavę kaip pavyzdį EUROPOS verslo tobulumo(Business Excellnce) modelį.

EUROPOS verslo tobulinimo modelis

Žmonių vadyba Žmonių pasitenki-
Vadova- 90 balų nimas 90 balų

vimas ( 9 proc. ) ( 9 proc. )

Pro- Verslo

Politika ir stra- cesai Vartotojų patenki- rezult.
100 balų tegija 80 balų 140 nimas ,200 balų
(10proc.) ( 8 proc. ) balų ( 20 proc. ) 150

balų

Ištekliai 14 Poveikis visuome- 15

90 balų proc. nei , 60 balų proc.

( 9 proc. ) ( 6 proc. )

Galimybės 500 balų ( 50 proc.) Rezultatai 500 balų (50 pr.)

Pradėsime nuo paprasčiausios verslo organizavimo formos – individualios įmonės. Nenuostabu, kad paprasčiausios verslo formos ir valdymo principai yra patys paprasčiausi. Vienintelis valdytojas tokioje įmonėje yra pats jos savininkas. Jis pats sprendžia, kur ir kokius išteklius pirkti, koki personalą samdyti, kokias paskolas imti, kur ir kaip pardavinėti savo produktą, pats nustato savo produkcijos kainas. Verslo pajamos taip pat priklauso tik įmonės savininkui ir jis su niekuo jomis nesidalija – išskyrus, žinoma, valdžią, kuriai sumoka pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas. Individualios įmonės savininkui mirus, paprastai likviduojasi ir jo verslas (nors turto paveldėtojai gali ir perimti jo įmonę, tai jau bus nauja verslo organizacija, kitas savininkas, kiti siekiai).
Kiek sudėtingesni yra ūkinių bendrijų valdymo principai. Ūkinės bendrijos valdymo taisyklės turi būti apibrėžtos bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, kuri yra bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas. Nepaisant to, kad kiekviena bendrija gali įsivesti kitokias valdymo taisykles, pagrindiniai principai paprastai išlaikomi: sprendimai priimami balsuojant (balsavimo tvarka taip pat turi būti aprašyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje), kai kurie itin svarbūs nutarimai gali būti priimami tik sutinkant visiems bendrijos nariams (t.y. balsuojant vienbalsiai). Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymą, kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę kartu su kitais spręsti bendrijos turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bei kitus bendrijos veiklos klausimus. Priimant nutarimus kiekvienas tikrasis narys turi vieną balsą nepriklausomai nuo jo dalies bendrosios nuosavybės teisėje dydžio (pažymėsime, kad tuo ūkinės bendrijos skiriasi nuo akcinių bendrovių, kur akcininko valdomas balsų skaičius tiesiogiai priklauso nuo jo įnešto pajaus). Jeigu šiame įstatyme ar bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitokia taisyklė, tai nutarimai priimami paprasta balsų dauguma. Šio įstatymo ar bendrosios jungtinės veiklos sutarties numatytais atvejais teisę balsuoti priimant nutarimus turi ir komanditoriai. Bendrijos narys neturi teisės balsuoti, jeigu priimamas nutarimas dėl jo pašalinimo ar išstojimo iš bendrijos.
Kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę atstovauti bendrijai, jeigu bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kas kita. Komanditoriai neturi teisės atstovauti bendrijai. Jeigu komanditorius, nesilaikydamas šio reikalavimo, sudaro bendrijos vardu sandorį, tai jis atsako solidariai su tikraisiais nariais pagal prievoles, kurios atsirado iš tokio sandorio, visu savo turtu.
Kadangi tikrieji bendrijos nariai dalijasi bendra iš valdymo kylančia atsakomybe ir bendra rizika, suprantama, kad pelnas taip pat paskirstomas tarp visų tikrųjų bendrijos narių. Pasibaigus ūkiniams metams sudaromas bendrijos buhalterinis balansas ir jos pajamos paskirstomos bendrijos nariams proporcingai jų dalims. Nustatant pajamų dalį, tenkančią tikrajam bendrijos nariui, neatsižvelgiama į tai, kad jis nėra įnešęs viso įnašo (velgi esminis skirtumas nuo akcinių bendrovių pelno dalybų). Tuo tarpu komanditoriui tenkanti pajamų dalis nustatoma proporcingai jo faktinio įnašo dydžiui. Pajamų dalis, kuria padidinami bendrijos narių pradiniai įnašai proporcingai jų dalims, gali būti paliekama bendrijoje. Bendrosios jungtinės veiklos sutartyje gali būti numatytos ir kitokios pajamų paskirstymo taisyklės. Bendrijos pajamų paskirstymas nustatomas visų tikrųjų narių nutarimu, priimtu vienbalsiai.
Pagaliau pereiname prie trečio įmonių tipo. Akcinė bendrovė yra stambiausia įmonių rūšis, taigi ir jos valdymo organų struktūra yra sudėtingiausia ir labiausiai komplikuota. Ši struktūra nėra vienoda įvairiose šalyse. Mes apsiribosime aptardami Lietuvoje priimtą akcinių bendrovių valdymo organų struktūrą.
Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 18 straipsnį akcinės bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracija.
Akcininkų susirinkimas – aukščiausias akcinės bendrovės valdymo organas. Valstybės mastu jo analogu iš dalies galėtu būti referendumas arba visuotiniai rinkimai: kaip pastarųjų metu visi valstybės piliečiai (taigi ir jos savininkai) gali pareikšti savo nuomonę gyvybiškai svarbiais valstybei reikalais ir, tegu netiesiogiai, nulemti jos vykdomą politiką, taip ir akcininkų susirinkimo metu bendrovės akcininkai (taigi jos kolektyviniai savininkai) gali išreikšti savo nuomonę bendrovės valdymo klausimais ir nulemti bendrovės vykdomą politiką. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti visi jos akcininkai, nesvarbu, kiek ir kokios klasės akcijų jie turi. Be jų, dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime su patariamojo balso teise gali valdybos ir stebėtojų tarybos nariai bei administracijos vadovas, jeigu jie ir nėra akcininkai.
Kadangi akcininkai yra kolektyviniai bendrovės turto savininkai, tai akcininkų susirinkimas sprendžia svarbiausius jų nuosavybę liečiančius klausimus. Pavyzdžiui, jis priima sprendimus dėl akcinio kapitalo didinimo ar mažinimo, skiria ir atleidžia bendrovės valdymo organų narius, tvirtina bendrovės metinį balansą ir pelno paskirstymo schemą, keičia ir papildo bendrovės įstatus, sprendžia bendrovės reorganizavimo ar likvidavimo bei kitus bendrovės veiklos klausimus.
Panagrinėkime, kaip yra priimami sprendimai akcininkų susirinkimo eigoje. Kaip žinome, viena turima akcija suteikia jos savininkui vieną balsą. Todėl akivaizdu, kad daugiau akcijų turintys bendrovės nariai gali labiau paveikti bendrovės valdymą ir netgi diktuoti sąlygas mažiau akcijų turintiems akcininkams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą akcininkų susirinkimo kvorumą sudaro jame dalyvaujantys akcininkai, turintys daugiau kaip pusę visų akcijų balsų skaičiaus. Nors susirinkimo nutarimai priimami paprasta balsų dauguma, Įstatymas išskiria akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus, kuriems spręsti reikalinga kvalifikuota 2/3 balsų dauguma.
Nors svarbiausius bendrovei klausimus sprendžia akcininkų susirinkimas, tokiu būdu spręsti visus klausimus būtų ne tik neefektyvu, bet ir pavojinga, ypač susidūrus su problemomis, kurių sprendimas reikalauja specialių žinių tam tikrose srityse. Kaip valstybės mastu labai retai sprendimai priiminėjami referendumo būdu (nors tie sprendimai paprastai būna labai svarbūs), taip ir akcinėje bendrovėje akcininkų susirinkimai paprastai šaukiami tik kartą per metus spręsti svarbiausiems uždaviniams.

Visuotinis akcininkų susirinkimas renka kitus organus, dalyvaujančius bendrovės valdyme – stebėtojų tarybą ir bendrovės operatyvaus valdymo organą – valdybą. Stebėtojų tarybos nariai yra akcininkai ir dažnai bendrovės darbuotojai. Pastariesiems dalyvavimas stebėtojų taryboje suteikia galimybę daryti įtaką valdybos darbui ir ginti savo teises bendrovėje. Pagrindinė stebėtojų tarybos funkcija – valdybos, vykdomojo bendrovės valdymo organo, kontroliavimas. Be to, stebėtojų taryba tarp akcininkų susirinkimų vykdo susirinkimo įgaliojimus ir gali, pavyzdžiui, atleisti valdybos narį bei išrinkti į jo vietą naują narį. Stebėtojų taryba yra kolegialus organas, visi jos nariai turi lygias teises, priimant sprendimus. Vienintelė išimtis – tarybos pirmininkas, kurio balsas, kitiems balsas pasiskirsčius po lygiai, yra lemiamas. Stebėtojų tarybos nariai negali būti bendrovės valdybos nariai, išskyrus atvejus, kai stebėtojų tarybos narys laikinai dirba valdyboje, tam laikotarpiui atleidžiant jį iš stebėtojų tarybos nario pareigų. Stebėtojų tarybos nariams atlyginimas nemokamas, tačiau jie gali gauti premijas iš pelno (tantjemas) už metinius bendrovės darbo rezultatus (aišku, jeigu bendrovė sėkmingai dirbo).
Akcinės bendrovės valdyba yra operatyvaus bendrovės valdymo organas. Jos nariais gali būti akcininkai ir nesusiję su bendrove asmenys – samdomi įvairių sričių specialistai. Akcinės bendrovės valdybą skiria stebėtojų taryba (pagal LR įstatymus – ne ilgiau kaip 4 metams) arba, jei jos nėra, renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Valdybos nariai priima sprendimus kolegialiai, bet yra tarpusavyje pasiskirstę pareigas (valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir kt.). Valdyba savo nuožiūra formuoja bendrovės personalą, su kiekvienu darbuotoju sudarydama darbo sutartį.
Reikia pažymėti, kad ir čia išsaugoma tam tikra analogija su valstybės valdymo organais – stebėtojų tarybos vaidmuo bendrovėje panašus į Seimo vaidmenį valstybėje, o bendrovės valdyba yra artimas savo funkcijomis šalies vyriausybės atitikmuo.
Kaip matome, akcinės bendrovės valdymo struktūra gan sudėtinga. Neišvengiamai kyla klausimas, ar visada akcininkams būtina valdyti bendrovę pasitelkiant tokį platų valdymo aparatą? Kaip rodo patirtis, ne. Todėl įstatymas numato atvejus, kai bendrovės valdymo struktūra gali būti supaprastinta. Pavyzdžiui, jei bendrovė turi 50 ar mažiau akcininkų ir joje dirba ne daugiau kaip 200 darbuotojų, stebėtojų taryba gali būti nesudaroma. Steigiant uždarą akcinę bendrovę akcininkų susirinkimo sprendimu joje gali būti nesudaroma ir valdyba. Kitaip sakant, uždarose akcinėse bendrovėse, kuriose yra ne daugiau kaip 50 akcininkų ir ne daugiau kaip 200 darbuotojų, gali nebūti nei stebėtojų tarybos, nei valdybos. Nesant bendrovėje valdybos, jos funkcijas vykdo bendrovės administracijos vadovas ir visuotinis akcininkų susirinkimas.
Dėl jau anksčiau minėtos priežasties mes nenagrinėsime valstybės ir savivaldybės įmonių valdymo principų ir iš karto pereisime prie verslo organizavimo formų privalumų ir trūkumų apžvalgos.

Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai

Apžvelgus visą verslo organizavimo formų įvairovę, jų valdymo principus ir juridinį statusą, kyla natūralus klausimas – kodėl vienu atveju pasirenkama vienokia, o kitu – kitokia verslo forma, kokios verslo formos yra tinkamesnės vienam ar kitam tikslui siekti? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išnagrinėti atskirų verslo organizavimo formų teigiamus ir neigiamus bruožus.Tačiau prieš tai pateikiu keletą lentelių, kuriose atsispindės verslininkų ir su verslu nesusijusių žmonių nuomonė įvairiais verslo klausimais.

Nuomonė dėl turtinės nelygybės (%)

Verslininkai neketinantys

verslininkauti

dabartiniai būsimieji

natūralu kad vieni žmonės
gyvena geriau,kiti blogiau, 76.8 67.8 53.0
nes nevienodi sugebėjimai,
galimybės ir darbas

verslininkai neketinantys

verslauti

dabartiniai būsimieji

Abejingai stebi turtinių 11.3 11.0 13.8

skirtumų atsiradimą

Negerai kad vieni yra

turtingi ,kiti vargsta:rei- 11.9 20.6 32.8

kėtų lygiau paskirstyti

pajamas

Svarbiausias šeimos rūpestis (%)

verslininkai eketinantys

verslauti

dabartiniai būsimieji

Pasiekti bent minimalų 18.9 27.6 44.3

pragyvenimą

Išauginti,aprūpinti vai- 60.6 48.6 58.9

kus

Pradėti,plėtoti verslą 20.9 51.0 4.2

Įsigyti nekiln. turtą 32.4 25.4 20.3

Įsigyti akcijų 2.2 1.1 1.6

Susirasti darbą 14.0 25.9 23.7

Susirasti daugiau laiko 27.0 11.9 19.3

mėgst. užsiėmimams

Finansinės šeimos padėties vertinimas (%)

verslininkai neketinantys

verslauti

dabartiniai būsimieji

Gyvena sunkiai 9.7 21.3 33.0

Lėšų pakanka tik kasdie- 35.4 47.9 45.0

ninėms išlaidoms

Pinigų trūksta tik bran- 43.5 26.7 18.8

giems daiktams

Pinigų užtenka viskam 11.2 3.7 2.7

Respondentų nuomonė apie šeimos gyvenimo lygį (%)

Gyvenimo lygio pakopos sunku

pasa-

1 2 3 4 5 6 7 8 9 kyti

verslinink. 0.9 4.7 13.8 23.2 28.6 13.8 6.5 2.0 0.7 5.8

būsimieji 2.4 7.6 18.9 28.7 25.2 9.5 3.2 0.6 0.5 4.3

versllinink.

Neketinant. 3.3 9.4 22.1 27.3 22.4 7.1 2.1 0.8 0.2 4.3

verslauti

Kaip jau minėjome, populiariausia verslo organizavimo forma tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje yra individualiosios įmonės. Platų jų paplitimą sąlygoja šiai verslo formai būdingi privalumai. Pirmiausia tai lankstumas ir mobilumas: tokios įmonės lengvai steigiamos, jų veiklos nevaržo griežtas teisinis reguliavimas ir joms sukurti užtenka nedidelio kapitalo. Jų likvidavimo procesas taip pat nėra sudėtingas – savininkas tiesiog nutraukia savo verslą ir įmonė nustoja egzistuoti. Be to, individualiosios įmonės naudojasi mokesčių lengvatomis, jų pajamos apmokestinamos tik vieną kartą – individualių pajamų mokesčiu. Individualios įmonės savininkas pats yra savo verslo šeimininkas ir turi didelę veiksmų laisvę. Kadangi savininko gaunamos pajamos priklauso nuo įmonės sėkmingos veiklos, savininkas yra tiesiogiai suinteresuotas dirbti kiek galima efektyviau, kad pasiekti gerų rezultatų.Labai didelę įtaką sėkmingam verslo plėtojimui turi investicijos ir verslininko sugebėjimas įtikinti investuotojus būsimų projektų sėkme.O pritraukti pinigus iš užsienio šalių apskritai yra labai sunku.Įdomumo delei pateikiu duomenis apie investicijų dinamiką į Centrinės ir Rytų Europos šalis,taip pat įbuvusias Sovietų Sąjungos respublikas,kuriuos paskelbė pranc. laikraštis “Courrier International”.

Prognozės 2000-siems

Tiesioginės užsienio investicijos mln. USD

ŠALYS 1990-1995m. 1996-2000m.

Vengrija 11200 12968

Lenkija 7148 21969

Čekija 5666 15466

Baltijos 1280 1890

šalys

Slovakija 775 2150

Slovėnija 501 3052

Rumunija 933 4017

Bulgarija 412 1428

Albanija 205 583

Kroatija 300 2210

Jugoslavija 300 2210

Makedonija 300 2210

Tačiau šiai verslo organizavimo formai būdingi ir žymūs trūkumai. Pirmiausia tai gerokai didesnis rizikos laipsnis, nei kitose verslo organizavimo formose. Individualiam savininkui tenka neribota atsakomybė už savo finansinius įsipareigojimus. Tai reiškia, jog jis rizikuoja ne tik įmonės turtu, bet ir savo asmeniniu turtu. Jeigu nuostolingos individualios įmonės aktyvų nepakanka tam, kad būtų patenkintos kreditorių pretenzijos, jie gali pateikti ieškinį įmonės savininko asmeninei nuosavybei. Kitas ryškus trūkumas – tai, kad individuali įmonė turi tik ribotas galimybes didinti kapitalą ir plėsti veiklos mastą. Paprastai tokios įmonės finansiniai ištekliai nepakankami, kad ji galėtų plėstis ir tapti stambia įmone. Kadangi palyginti daug individualių įmonių bankrutuoja ir neturi nei didelių rezervų, nei galimybių grąžinti skolas (juk nors individualios įmonės savininkas ir atsako visu savo turtu, to turto dažnai nebūna itin daug), bankai vengia joms skirti didelius kreditus. Pagaliau pasirenkant savo verslui individualios įmonės formą, prarandama potenciali nauda, kurią galėtų duoti gamybos valdymo specializacija. Iš tiesų, individualios įmonės savininkas atlieka visas pagrindines jos valdymo funkcijas. Jis priima sprendimus dėl gamybinių išteklių (žaliavų, medžiagų, įrengimų) pirkimo, darbuotojų samdymo bei jų apmokėjimo, gamybos organizavimo, produkcijos pardavimo bei kitus dažnai nebūdamas specialistas visose šiose srityse.
Pereikime prie antrosios verslo organizavimo formos – ūkinių bendrijų. Kokie gi jų pranašumai prieš kitas verslo formas? Panašiai kaip ir individualias įmones, ūkines bendrijas lengva organizuoti; nesudėtingos biurokratinės procedūros. Kai kuriose šalyse ūkinei bendrijai sudaryti užtenka dviejų ar daugiau žmonių žodinio susitarimo. Tačiau siekiant išvengti nesusipratimų paprastai sudaromas ir raštiškas susitarimas, tvirtinamas atitinkama teisine tvarka.
Dėl didesnio ūkinės bendrijos narių skaičiaus dalinai atsikratoma vieno iš didžiausių individualios įmonės neigiamų bruožų – specializacijos stokos. Iš tiesų, vienintelis individualios įmonės savininkas vargu ar gali būti geras visų reikalingų sričių specialistas. Beveik neišvengiamai jis susidurs su rimtais sunkumais, kylančiais dėl žinių ar įgudžių trūkumo. Tuo tarpu ūkinės bendrijos nariais gali būti gamybos ir marketingo specialistai, juristai, buhalteriai ir kitų nemažiau svarbių sričių ekspertai. Aišku, kad šiuo atveju bendrija bus valdoma daug efektyviau, nei individuali įmonė.
Ūkinės bendrijos taip pat turi palankesnes sąlygas plėsti verslą: jų nariai gali suvienyti savo piniginį kapitalą, tokiu būdu išplėsdami įmonės finansinius išteklius. Ūkinė bendrija, lyginant su individualia įmone, mažiau rizikinga bankininkams, nes paprastai turi sukaupusi daugiau kapitalo ir ne taip greitai gali tapti nemokia.
Tačiau ūkinės bendrijos dažnai negali įveikti individualių įmonių trūkumų. Be to, ūkinėse bendrijose iškyla kai kurios naujos problemos, nebūdingos individualioms įmonėms. Pirmiausia tai potencialus konfliktų pavojus. Visiems bendrijos nariams dalyvaujant valdyme gali atsirasti skirtingos nuomonės bei skirtingi interesai, ko rezultate gali pradėti trūkti suderintų, energingų veiksmų. Tokiu atveju ūkinės bendrijos valdymas gali būti neoperatyvus ir nepakankamai efektyvus.
Išlieka ir kiti rimti trūkumai: pirma, nors ūkinės bendrijos finansiniai ištekliai viršija individualiosios įmonės išteklius, tačiau jų gali neužtekti tam, kad būtų plečiama pelninga gamyba ir gauta didesnė įmonės gamybos masto ekonomija. Antra, ūkinei bendrijai, kaip ir individualiai įmonei, būdinga neribota turtinė atsakomybė. Kiekvienas bendrijos narys atsako už jos veiklos nesėkmes. Be to, jis atsako ne tik už savo sprendimus, kuriuos jis daro valdydamas ūkinę bendriją, bet ir už bet kurio kito bendrijos nario veiksmus. Kadangi atskirų bendrijų narių versloviškumas bei jo efektyvumas nevienodi, todėl iškyla pavojus konfliktų bendrijos viduje.
Pagaliau pereikime prie labiausiai dabartinėje ekonomikoje paplitusios verslo organizavimo formos – akcinės bendrovės – pliusų ir minusų.
Akcinė bendrovė yra efektyvus būdas surinkti didelį piniginį kapitalą. Parduodama akcijas bei obligacijas ji gali panaudoti daugelio gyventojų santaupas. Tokiu būdu nedidelių kapitalų savininkams perkant akcijas bei obligacijas gali būti sukauptas didžiulis kapitalas. Kartu verslo finansavimas perkant akcijas bei obligacijas yra naudingas ir jų pirkėjams. Taip gyventojai savo lėšomis gali dalyvauti plėtojant verslą ir gauti už tai atitinkamą piniginį atlyginimą (dividendus arba procentus). Be to, žmonės turi galimybę paskirstyti savo riziką, įsigydamas skirtingų akcinių bendrovių vertybinius popierius – tokiu būdu vienai ar kitai akcinei bendrovei bankrutavus, konkretus asmuo nepraranda visų savo lėšų, jei, žinoma, visos “jo” akcinės bendrovės nebankrutuoja vienu metu. Svarbu ir tai, kad akcinėms bendrovėms, palyginus su kitomis verslo organizavimo formomis, bankai žymiai noriau išskiria kreditus. Priežastis ta, kad akcinės bendrovės dėl savo didelio kapitalo ir rezervų yra labiau patikimi bankų debitoriai, o taip pat padeda bankams gauti nemažą pelną.
Kitas akcinių bendrovių pranašumas – ribota akcininkų turtinė atsakomybė. Akcinės bendrovės savininkai rizikuoja tik ta suma, kurią jie sumokėjo pirkdami akcijas. Tuo atveju, jei akcinė bendrovė bankrutuotų, jų asmeniniam turtui pavojus negresia. Kreditoriai gali pateikti ieškinį akcinei bendrovei kaip juridiniam asmeniui, bet ne bendrovės savininkams kaip privatiems asmenims. Kitaip tariant, akcinės bendrovės turtas atskirtas nuo akcininkų asmeninio turto. Tokia ribota akcininkų turtinė atsakomybė sudaro akcinei bendrovei palankesnes sąlygas pritraukti piniginį kapitalą, kas leidžia jai išplėsti verslo mastą ir realizuoti šio masto efektą.
Dar vienas teigiamas akcinės bendrovės bruožas – galimybė perduoti teises ir neribotas akcinės bendrovės egzistavimo laikas. Kadangi akcinė bendrovė yra juridinis asmuo, ji egzistuoja nepriklausomai nuo jos savininkų. Savininko teisė nėra fiksuota konkrečiam akcininkui visiems laikams. Akcininkas gali perduoti arba parduoti savo akcijas, o kartu ir jų teikiamas teises. Pasitraukus vienam arba keletui akcinės bendrovės narių iš jos veiklos, ji ir toliau egzistuoja. Pavyzdžiui, akcininkui mirus, jam priklausantis akcinis kapitalas gali būti paveldimas.
Pagaliau akcinė bendrovė gali pasinaudoti visais privalumais, teikiamais profesionalaus valdymo. Akcininkai tiesiogiai nedalyvauja “kasdieniniame” bendrovės valdyme, o samdo valdymo funkcijoms atlikti profesionalius vadybininkus.
Nors akcinių bendrovių pranašumai paprastai nusveria jų trūkumus, tačiau norėdami visapusiškai įvertinti šią verslo organizavimo formą, turime išnagrinėti ir juos.
Pirmasis rimtas akcinių bendrovių trūkumas yra įstatyminiai apribojimai. Akcinių bendrovių veiklą įstatymai bei įvairūs juridiniai aktai reglamentuoja griežčiau negu kitų verslo organizavimo formų. Tai sudaro tam tikras kliūtis operatyviai sprendžiant kylančius verslo klausimus. Jau pats akcinės bendrovės įstatų registravimas susijęs su tam tikromis biurokratinėmis procedūromis ir reikalauja išlaidų juridinėms paslaugoms.
Kai kuriose šalyse taikomas vadinamasis dvigubas akcinių bendrovių pelno apmokestinimas. Šiuo atveju dvigubai apmokestinama ta įmonės pelno dalis, kuri skiriama dividendams akcijų savininkams išmokėti: vieną kartą kai įmonių pelnas ir antrą kartą kaip akcijų savininkų asmeninės pajamos. Tiesa, dabar galiojantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas nenumato dividendų apmokestinimo. Tačiau galimas daiktas, ši problema iškils ateityje ir bus vienaip ar kitaip sprendžiama. Dividendų apmokestinimo lygis žymiai skirtųsi nuo gyventojų asmeninių pajamų apmokestinimo lygio.
Kitas stambių akcinių bendrovių trūkumas – nuosavybės atotrūkis nuo valdymo bei kontrolės. Ką tai reiškia ir kokios šios situacijos priežąstys? Individualiose įmonėse bei ūkinėse bendrijose nekilnojamo turto ir finansinių aktyvų savininkai patys tiesiogiai valdo šiuos aktyvus ir juos kontroliuoja. Tuo tarpu stambiose akcinėse bendrovėse, kurių akcijos priklauso daugeliui akcininkų, susidaro žymus atotrūkis tarp nuosavybės ir valdymo funkcijų. Taip yra todėl, kad vadinamieji vidutiniai akcininkai paprastai nėra aktyvūs sprendžiant bendrovės veiklos klausimus. Jie mažai tesuvokia, ar iš tiesų efektyviai valdoma akcinė bendrovė.
Pagaliau dar vienas stambių akcinių bendrovių trūkumas – tai, kad jos riboja aktyvią konkurenciją, menkina jos efektyvumą, skatina monopolizmą ekonomikoje, tuo būdu silpnina verslo ekonominį mechanizmą. Stambios įmonės, būdamos netobulos konkurentės, gali mažinti gaminamos produkcijos apimtį palyginus su jos konkurencine apimtimi ir kelti prekių kainų lygį aukščiau konkurencinio lygio ir tuo būdu kelti tam tikrą grėsmę vartotojo materialinei gerovei.
Taigi apskritai akcinių bendrovių vaidmuo prieštaringas: iš vienos pusės, jos sudaro sąlygas efektyviam ūkininkavimui, padeda realizuoti masto ekonomijos efektą ir geriau tenkinti produkcijos pirkėjų poreikius; tačiau, iš kitos pusės, ugdydamos tam tikrą biurokratizmą verslo valdyme, silpnindamos konkurenciją, jos mažina verslo efektyvumą riboja geresnio vartotojų poreikių tenkinimo galimybes.Prieš pradėdamas išvadas noriu pateikti 10 geriausių pasaulio miestų verslo žmonėms.

1 HONKONGAS

gyvent.sk. 5mln. 32tūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

146.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos-37.

Nuomos kaina metams – 383 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – *****

2 NIUJORKAS

gyvent.sk.7mln. 312tūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

108.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos- 167.

Nuomos kaina metams – 313 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – ****

3 LONDONAS

gyvent.sk.6mln. 677tūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

135.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos- 150.

Nuomos kaina metams – 313 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – ****

4 ATLANTA

gyvent.sk.395ūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

96.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos- 135.

Nuomos kaina metams – 200 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – ***

5 ČIKAGA

gyvent.sk.3mln.768ūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

101.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos- 164.

Nuomos kaina metams – 256 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – ***

6 SINGAPŪRAS

gyvent.sk.3mln.768ūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

101.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos- 164.

Nuomos kaina metams – 256 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – ***

7 TORONTAS

gyvent.sk.635ūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

107.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos – 69.

Nuomos kaina metams – 270 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – ****

8 SAN FRANCISKAS

gyvent.sk.729ūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

106.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos – 80.

Nuomos kaina metams – 244 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – ****

9 FRANKFURTAS PRIE MAINO

gyvent.sk.654tūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

97.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos – 96.

Nuomos kaina metams – 204 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – ***

10 MAJAMIS

gyvent.sk.367tūkst. Gyvenimo kainos indeksas (GKI)-

97.Tiesioginio susisiekimo su kitais miestais avialinijos – 96.

Nuomos kaina metams – 204 doleriai.Atvirumas kitoms kul-

turoms – ****

Išvados

Referate,kurį sudaro keletas dalių, mėginau apžvelgti ir panagrinėti ekonominės verslo teorijos ir praktikos klausimus,su kuriais susiduria kiekvienas pradedantis verslininkas ir stengiausi iliustruoti tai daugeliu pavyzdžių bei statistinių duomenų ,kurius išanalizavus galima susidaryti geresnį vaizdą apie verslo padėtį Lietuvoję ir užsienyje.Reiktų pabrėžti ,kad verslas yra savotiška kūryba, kryptingas ,bet sudėtingas ,šalyje dar labai jaunas ūkininkavimo būdas.Ypač nelengva jį pasirinkusiems pradžioje.Pirmiausia todėl, kad nesukurta teisinė sistema, kuri patikimai saugotų privačią nuosavybę ,piliečius ,jų teises, kaip turėtų būti rinkos ir demokratijos šalyje.Kaip rodo duomenys, vis sunkiau sukaupti pradinių lėšų savarankiškai gamybinei bei komercinei veiklai.Apie 80% apklaustų verslininkų nurodė ,kad privaciai veiklai pradėti ir plėtoti jie skyrė savo santaupas ,paveldėtą turtą,uždirbtus pinigus.26% teigia pinigų pasiskolinę iš giminių ,bičiulių ir pan..Tuo tarpu banko paskolą tam reikalui galėjo gauti tik šiek tiek daugiau kaip kas dešimtas apklausoje dalyvavęs verslininkas.Dalis naudojosi keliais pradinių lėšų kaupimo šaltiniais. Bet akivaizdu, kad dauguma patys stengėsi sukaupti pradžiai lėšų.Toks kelias yra gana ilgas , varginantis ir neefektyvus.Valdžios institucijos ir verslininkų organizacijos žada tą problemą spręsti, bet realiai nieko nepadaroma.
Pirmojoje dalyje, kurią būtų galima pavadinti įžangine, mes apžvelgėme sudėtingą verslo struktūrą ir įsitikinome, kad norint sėkmingai organizuoti verslą, reikia gerai išanalizuoti verslo organizavimo formas, ką ir padarėme likusiose darbo dalyse.
Kada ir kokiems tikslams reikėtų rinktis individualią įmonę, ūkinę bendriją ar akcinę bendrovę? Remiantis šiame darbe atlikta verslo organizavimo formų analize, galima pateikti tokias rekomendacijas:
Individuali įmonė, kaip paprasčiausia verslo forma, geriausiai tinka smulkiam verslui, nereikalaujančiam didelių investicijų ir daugelio šakų išmanymo. Iš vienos pusės, dėl nesudėtingo valdymo ir struktūros ši verslo forma yra labai lanksti ir gali greitai prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Iš kitos pusės, neribota turtinė atsakomybė skatina savininką labai atsakingai žiūrėti į dirbamą darbą ir tokiu būdu verčia jį veikti atsargiai ir apgalvotai. Individuali įmonė netinka planuojant kurti labai ilgalaikį verslą, nes paprastai tokios įmonės nepergyvena savo savininko.
Ūkinė bendrija gerai tinka tada, jei verslui nebūtinos labai didelės investicijos, tačiau reikalingos profesionalios žinios daugelyje šakų. Visi bendrijos nariai suinteresuoti gerai dirbti, nes nuo to tiesiogiai priklauso jų pajamos, be to, jie rizikuoja savo ir partnerių turtu. Ūkinė bendrija geriau nei individuali įmonė tinka tada, kai reikia griežtai kontroliuoti įmonės dirbančiuosius.
Akcinė bendrovė kaip verslo organizavimo forma yra vienintelis kelias, kai pradedamam verslui reikia labai didelių investicijų ir reikia sukaupti didelį kapitalą; taip pat jei numatoma, kad ir ateityje verslas smarkiai plėsis ir atitinkamai kapitalą reikės didinti. Dėl savo valdymo mechanizmo sudėtingumo akcinės bendrovės nėra lanksčios ir negali greitai reaguoti į stambius pokyčius, taip pat joje dažnai dirba samdomi specialistai, kurių atlyginimai mažai priklauso nuo bendrovės gerovės, todėl jie gali dirbti ne taip atsakingai.
Tokias išvadas prieiname, vertindami verslo organizavimo formas iš ekonominės pusės. Tačiau jas galima nagrinėti ir psichologiniu aspektu:
Individualios įmonės specifika reikalauja, kad savininkas būtu avantiūristas gerąja to žodžio prasme. Jis turi nebijoti rizikos ir atsakomybės, sugebėti greitai daryti sprendimus. Individuali įmonė gerai tinka verslininkams-autokratams, kurie nori kontroliuoti visą savo verslą nuo pradžios iki galo, savarankiškai daryti svarbius sprendimus ir pasiimti visą gautą pelną.
Ūkinės bendrijos narių psichologija turėtų būti kitokia: jie turi sugebėti susitarti, produktyviai dirbti grupėje, prisiimti tik dalį atsakomybės, o likusią perleisti kitiems bendrijos nariams, vengti konfliktų, kurie gali pražudyti bendrovę. Tai nereiškia, kad jiems netenka rizikuoti – jiems tenkantis psichologinis krūvis yra net didesnis už individualių įmonių savininkų, nes nuo bendrovės narių priimamų sprendimų priklauso ne tik jų pačių, bet ir jų partnerių pajamų ir turto likimas.
Psichologiniu aspektu akcinės bendrovės narius būtų galima suskirstyti į dvi dalis. Pirma – tai AB nariai, aktyviai dalyvaujantys priimant su bendrove darbu susijusius sprendimus (paprastai tokie būna ir bendrovės steigėjai). Jiems būtinas entuziazmas, bendrovės verslo išmanymas arba specifinės žinios tam tikrose srityse, susijusiose su bendrovės verslu. Iš vienos pusės, jie nepatiria tokio psichologinio spaudimo kai ūkinių bendrijų ar individualių įmonių savininkai, nes nerizikuoja savo turtu. Iš kitos pusės, jie dažnai priima sprendimus, nuo kurių priklauso visos bendrovės (taigi ir pasyviosios akcininkų dalies, dažnai gerokai didesnės už aktyviąją) gerovė. Kita akcininkų dalis – tai žmonės, kuriems akcinė bendrovė yra tiesiog būdas gauti asmenines pajamas be asmeninės atsakomybės, netgi nelabai domintis bendrovės veikla. Tokie akcininkai turėtų būti visiška individualių įmonių savininkų priešingybė – jie nemėgsta rizikuoti ir prisiimti atsakomybės už svarbius sprendimus, jie geriau linkę gauti mažesnes pajamas, bet saugiu būdu. Paprastai tokie žmonės investuoja savo turtą ne į vieną, o į kelias ar net kelioliką akcinių bendrovių, kad mažiau prarastų kurios nors iš jų bankroto atveju.

Taigi matome, kad egzistuojančios verslo organizavimo formos sudaro sąlygas vystyti patį įvairiausią verslą ir atsiskleisti labai skirtingos psichologijos bei charakterių verslininkams. Tik atsižvelgiant į visus šiuos niuansus verslininkai gali sėkmingai vystyti verslą, o Lietuva – eiti į Europą.

Literatūra:
V. Gronskas. Verslo ekonomika. – Kaunas, 1993
A. Levinsonas. Akcinės bendrovės: steigimas ir valdymas. – Vilnius, 1990
P. Wonnacot, R. Wonnacot. Microeconomics. – New York, 1990
Ch. Pass, B. Lowes, L. Davies. Ekonomikos žodynas. – Vilnius, 1994
Lietuvos Respublikos Įmonių Įstatymas. – “Valstybės žinios”,Vilnius, 1990
Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymas. – “Valstybės žinios”, Vilnius, 1994
Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymas. – “Valstybės žinios”, Vilnius, 1990
Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Įmonių finansiniai rodikliai 1994 metais. – Vilnius, 1995

9.Kličius A.-Ir versle ir gyvenime pasikliauk savo jėgomis.-Aljansas.-1997.-Nr.4

10.Nacionalinės verslo magistralės.-Respublika.-1997.-balan.15.

11.Vanagas P.-Europos verslo tobulinimo modelis ir jo taikymas Lietuvoje.-Litas.-1997.-gegužės 22.

12.Verslo konjunktūra 1995 m. Lietuvoje.-Respublika.-1996.-geg.20.

13.Metas Lietuvoje kasti auksą.- Lietuvos Aidas.-1997.-lapkr.29.

14.Albrechtas J.- Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje :keliai ir klystkeliai.- Apskaita ir kontrolė.-1997.-spalio 8.

15.Įstatymai reguliujantys verslą Lietuvoje.-Kauno diena.-1996.gruodžio 12.

Turinys

Įvadas.........................2
Verslas ir jo ekonominiai principai ........3
Verslo organizavimo formos............5
Kas labiausiai trukdo verslui? ( lentelė )......5
Įmonių skaičius ir jų pelnas (Lietuva 1994m. diagramos.......................7
Verslo valdymo principai.............11
Europos verslo tobulinimo modelis ( schema ).11
Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai.......................15
Verslininkų ir žmonių nesusijusių su verslu nuomonės įvairiais verslo klausimais ( lentelės)..15
Prognozės 2000-iesiems metams........18
10 geriauių pasaulio miestų verslo žmonėms..22
Išvados.......................24
Literatūra....................28
Turinys......................29

Leave a Comment