verslo finansavimas

Pradėti savo verslą yra tas pat, kas iškepti pyragą. Jeigu suminkysime tešlą, išlaikę miltų, kiaušinių, cukraus bei kepimo miltelių proporcijas, iškepsite gardų kepinį. Verslininkas taip pat turi sujungti pagrindinius gamybos veiksnius – žemę, darbą, kapitalą –taip, kad pagamintų produktą arba paslaugą, kuriuos noriai pirktų vartotojai. Prieš pradėdami verslą, nepamirškite, kad tik vartotojų norų ir poreikių pažinimas gali jums garantuoti sėkmę.
Kapitalas – tai pastatai, įrengimai bei mašinos, kuriuos žmonės naudoja kitiems daiktams ir paslaugoms kurti. Ligoninės aprūpinamos lovomis ir Rentgeno aparatais, verslui „Pica į namus” reikalingos kepyklos ir picas išvežiojančios mašinos, maisto prekių parduotuvė neišsiverčia be lentynų, šaldytuvų. Daugelis verslininkų naudoja telefonus ir kompiuterius. Kiekvienas verslas, didelis ar mažas, naudoja kapitalą.
Pradedant naują ar plečiant gyvuojantį verslą, būtina įsigyti išteklius. Ekonomistai šį procesą vadina investavimu.Bet tik nedaugelis žmonių suvokia, kad norint litą investuoti tenka tuo litu sumažinti vartojimą. Pvz.: tarkim, kad mano 16m. sesutė – Jolanta prižiūri naminius gyvulėlius ir šitaip pelno duoną. Ji norėtų įsigyti krepšį klientų katėms saugiai gabenti. Tačiau tas krepšys kainuoja 100Lt, o jii neturi tiek pinigų. Vadinasi, norint jį nusipirkti, teks taupyti. Todėl Jolanta mažiau perka šiandien, kad sutapytus pinigus investavusi į savo verslą galėtų teikti daugiau paslaugų rytoj.

Ekonomikoje vieniems gamintojams pinigų trūksta, kiti jų turi daugiau, negu dabar galėtų išleisti arba investuoti. Je

eigu vieni ieškotų kitų, kad paskolintų arba pasiskolintų , atsirastų daug keblumų.
Taigi šiame referate aš skaidysiu savo temą į dalis ir atsakysiu į klausimus, kurie dažniausiai kyla kalbant apie verslo finansavimą.
Kaip finansų rinkos padeda verslo įmonėms įsigyti gamybos priemones?
Kaip verslo įmonė skolinsi?
Kas yra nuosavybė ir kaip jos dėka finansuojama verslo plėtra?
Kaip verslai taupo?
Kas yra fondų rinka ir kodėl ji svarbi?
Kas yra balansas ir nuostolių ataskaita?

Nuo taupymo prie investavimo

Bet kurioje mūsų ekonomikos srityje, nutarus taupyti, teks ko nors atsisakyti, kaip šitai darė ir Jolanta. Žmonės laiko savo santaupas bankuose ir už jas gauna palūkanas. Šitaip jie tampa finansų rinkos dalyviais. Šioje rinkoje turintys laisvų pinigų gali už tam tikrą mokestį leisti jais pasinaudoti tiems, kurie nori jų pasiskolinti.

Finansų rinka yra be gal svarbi laaisvosios rinkos ekonomikos dalis. Lentelėje Nr. 1 parodysiu, kaip finansų rinka suveda santaupų turėtojus ir verslininkus, investuojančius tas santaupas į gamybos priemones. Turėdami daugiau gamybos priemonių, verslo įmonė gamins daugiau prekių ir teiks daugiau paslaugų. Verslo firmai plečiantis ir daugiau uždirbant, ji atsilygins jums ir kitiems taupytojams, leidusiems pasinaudoti savo santaupomis. Galėsite geriau gyventi, kartu leisdamas savo santaupoms didinti mūsų visų ekonomikos galią.
Taigi finansų rinkose susitinka dvi grupės. Vienai jų priklauso žmonės kaip ir jūs – taupytojai, kurie ieško , kas daugiau sumokės už te

eisę pasinaudoti jų santaupomis. Kitai grupei priklauso verslininkai, norintys nusipirkti įrenginius ir kitą kapitalą. Kaip verslai įsigyja pinigų finansų rinkose? Jie skolinasi pinigus, parduoda naujas akcijas (nuosavybę). Verslo įmonės gali plėsti savo verslą ir be finansų rinkos pagalbos. Tačiau šiuo atveju joms teks dalį savo pelno – jeigu pelnas yra – grąžinti į gamybą.

Kada verslo įmonės skolinasi
Akcijų platinimas –tai ne vienintelis būdas gauti lėšų savo verslui plėtoti. Finansų rinkoje veikiantys bankai gali teikti paskolas. Paskolos teikiamos paprastai tik toms įmonėms, kurios turi originalią verslo idėją, išdėstytą verslo plane.
Be to, bankas dar nori įsitikinti, ar įmonės finansų istorija įrodo, kad verslas patikimas. Jeigu įmonė numato paskolą naudoti kapitaliniams ištekliams pirkti, ji bus ilgalaikė.
Ilgalaikė paskola yra grąžinama po vienerių ar daugiau metų. Verslai gali imti ilgalaikes paskolas, parduodami skolos pažymėjimus, vadinamus obligacijomis. Obligacija patvirtina, kad akcinė bendrovė arba vyriausybė pasižada grąžinti skolą obligacijos savininkui. Už savo santaupas obligacijas perkantys žmonės iš tikrųjų skolina savo pinigus verslui ar vyriausybei. Už tai jie gali gauti palūkanas. Lietuvoje verslo įmonės obligacijų neparduoda. Pagal LR įstatymus tai gali daryti tik vyriausybė.

Skolinimasis ilgam
Kai akcinės bendrovės nusprendžia išleisti naujas obligacijas, jos paprašo investicinių bankų, kad parduotų jų obligacijas. Pvz., 1996 metų pradžioje investiciniai bankai užsakė laikraštyje „The Wall Street Journal” išspausdinti pe

er visą puslapį reklamą, skelbiančią apie jų parduodamas bendrovės „El Paso Electric Company” išleistas naujas obligacijas už 285.9 milijono dolerių. Obligacijos galios iki 2011 metų (tada jos bus supirktos atgal). Taigi šių obligacijų dėka bendrovė gauna paskolą 15 metų. Kiekvienos obligacijos (kaip paprastai ir kitų obligacijų) nominalioji vertė yra lygi 1000 dol., ir jos savininkui kas metai yra mokamos pastovios 94 dol., palūkanos. Obligacijų turėtojai yra bendrovės kreditoriai ir įstatymų nustatyta tvarka bendrovė privalo mokėti jiems metines palūkanas. Pasibaigus obligacijų galiojimo laikui, bendrovė privalo grąžinti obligacijų nominaliąją vertę jų savininkams. Jei būtumėte nupirkęs vieną šių obligacijų, kuri kainuoja 1000 dol., jums už sumokėtus pinigus būtų mokamos 9.4% palūkanas (94$/1000$=9.4%).
Skolinimasis trumpam
Kartais verslo įmonė veikloje esti savaitę ar mėnesį trunkančių laikotarpių, kai piniginės įplaukos nepadengia visų išlaidų. Daugiau pinigų išleidžiama negu gaunama ir pradeda jų stigti. Tokiais atvejais verslas trūkstamų pinigų trumpam pasiskolina. Verslai grąžina šias trumpalaikes paskolas per metus, todėl tokiomis paskolomis retai naudojamasi naujiems pastatams, įrenginiams ar kitokioms gamybos priemonėms pirkti. Priešingai, trumpalaikėmis paskolomis padengiamos kasdienės verslo išlaidos – atlyginimai, žaliavų ir prekių pirkimas. Dažniausios trumpalaikių paskolų rūšys yra šios: prekybos kreditai, finansų institucijų paskolos, kitų bendrovių suteiktos paskolos. Pastaroji trumpalaikės paskolos rūšis negali būti naudojama.

Prekybos kreditas prilygsta kredito kortelei. Pirkėjų išlaidos įrašomos į pirkėjo sąskaitą ir už jas su

umokama vėliau. Tik šiuo atveju pirkėjai yra verslai, kurių tiekėjai sutinka tiekti skolon medžiagas ir t.t.
Finansų institucijų – bankų arba finansinės akcinės bendrovės – suteiktos paskolos yra kita trumpalaikių paskolų rūšis.
JAV stambiausi verslai dažnai skolinasi iš kitų bendrovių.

Nuosavasis kapitalas verslui plėsti

Verslo įmonė gali gauti papildomą finansavimą ne tik skolindamasi, bet ir iš naujų savininkų. Nuosavasis kapitalas yra nuosavybės teisę reiškianti sąvoka, todėl daugelis žmonių šį būdą vadina finansavimu nuosavuoju kapitalu. Individualios įmonės savininkas gali „parduoti” savo verslo dalį ir šitaip sukurti bendriją. Bendrija gali priimti naujų dalininkų arba virsti akcine bendrove, parduodama akcijas. Ir, be abejo, akcinė bendrovė gali gauti papildomą finansavimą, išleisdama naujas akcijas.

Kitaip nei obligacijų savininkai, akcinės bendrovės skolintojai (kreditoriai) akcininkai yra jos savininkai. Pvz., bendrovė „ALSA” išleido 70 tūkst. Akcijų. Jei įsigytumėte vieną iš šių akcijų, taptumėte šios bendrovės 1/70000 dalies savininku. Jums taip pat priklausytų 1/70000 jos uždirbto pelno.
Tačiau kitaip negu obligacijų savininkai, kuriems visada mokamos palūkanos, akcininkai gali gauti savo pelno dalį tik direktorių valdybai nusprendus išmokėti pelno dalį, vadinamą dividendais.

Paprastosios ar privilegijuotosios?

Visos akcinės bendrovės išleidžia paprastąsias akcijas. Paprastųjų akcijų savininkai turi teisę skirtyti bendrovės pelną bei dalyvauti ją valdant. Jie renka direktorių valdybą. Tačiau daugelis bendrovių išleidžia ir privilegijuotąsias akcijas. Privilegijuotųjų akcijų savininkai paprastai neturi teisės balsuoti, tačiau naudojasi dviem privilegijomis.
Pirma, jiems pirmiems išmokami pastovūs dividendai, o tik po to dividendai išmokami paprastųjų akcijų savininkams. Antra, panaikinus bendrovę, jiems anksčiau už paprastųjų akcijų savininkus grąžinama priklausanti bendrovės turto dalis (likutinio turto, kuris lieka sumokėjus skolas).

Kada verslai taupo
Patys verslai yra svarbūs santaupų šaltiniai. Didelė verslų santaupų dalis vadinama nusidėvėjimu. Nusidėvėjimas –tai įrankių, staklių ir kitų gamybos priemonių fiziškas susidėvėjimas ir moralinis senėjimas. Nusidėvėjimo vertė yra įtraukiama į prekių arba paslaugų gamybos kaštus. Tačiau jeigu tokie gamybos kaštų elementai, kaip antai žaliavos arba darbo užmokestis, turi būti padengiami kaskart pardavus prekes, tai gamybos priemonių nusidėvėjimui skirtos lėšos gali būti kaupiamos ir tampa verslo finansavimo šaltiniu. Verslo įmonės gali investuoti šiuos pinigus į naujas gamybos priemones, pakeisdamos susidėvėjusias.

Pvz.,mano sesutė Jolanta turės kada nors pakeisti susidėvėjusį krepšį gyvulėliams nešioti. Gaudama atlyginimą už savo paslaugas, ji tam tikrą sumą atideda naujam krepšiui pirkti. Šie pinigai yra jos verslo santaupos. Lietuvos statistika pagrindinio kapitalo nusidėvėjimą įvertina pagrindinio kapitalo suvartojimo rodikliu (2-as paveikslėlis).

Iš gautų pajamų atėmę nusidėvėjimo dydį ir sąnaudas, verslininkai patys sprendžia, kaip naudoti uždirbtą pelną. Bendrovės paskirsto savo pelną į tris dalis. Pirma, yra sumokami pajamų mokesčiai. Pagal Lietuvos Akcinių bendrovių įstatymą bendrovė mokėjo anksčiau 29% pelno mokestį, na o nuo š.m. sausio 1d. 24%. Antra, dalį savo pelno bendrovės išmoka akcininkams dividendais.

Galiausiai verslai ir taupo, pasilikdami (kaupdami) dalį savo pelno. Nenuostabu, kad šis pelnas yra vadinamas sukauptuoju pelnu arba nepaskirstytu pelnu.Kaip ? Ūkininkai dalį derliaus palieka kitų metų sėjai, taip ir bendrovės dalį savo pelno skiria naujoms gamybos priemonėms pirkti. Taupydami ir investuodami savo pelną, verslai gali didinti savo kapitalą.
Nepaskirstytasis pelnas yra svarbus finansavimo šaltinis mažoms, naujoms ir greitai besiplečiančioms verslo įmonėms. Paprastai tokios įmonės savo akcininkams dividendų nemoka; pelnas paliekamas bendrovėje ir naudojamas jos plėtrai. Jei ateityje didindamos gamybos apimtį verslo įmonės uždirbs daugiau, galės mokėti dividendus ir šitaip atlygins akcininkams už naudojimąsi jų santaupomis.

Fondų rinka
Kiekvieną dieną viso pasaulio fondų rinkose, kitaip dar vadinamose vertybinių popierių rinkose, žmonės perka ir parduoda akcijas. Yra dvi akcijų rinkų rūšys. Kaip ir naujų ir senų automobilių rinkos, lygiai taip veikia naujų akcijų ir anksčiau išleistų akcijų rinkos. Naujų akcijų rinka dažnai yra vadinama naujų emisijų rinka arba pirmine rinka. Šioje rinkoje investiciniai bankai parduoda akcinių bendrovių išleistas naujas akcijas. Žmonės, nusipirkę akcijų pirminėje rinkoje, toliau parduoda jas jau antrinėje rinkoje. Šią rinką vadiname fondų rinka.
Tai reiškia, kad akcijoms įsigyti fondų rinkoje išleisti pinigai atitenka ne verslams, o tas akcijas pardavusiems žmonėms. Galėtų atrodyti, kad finansų rinkose pinigų ieškančioms bendrovėms fondų rinka neturėtų rūpėti. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, ir fondų rinka vaidina lemiamą vaidmenį. Jei nebūtų antrinės rinkos ir jos teikiamos galimybės prekiauti akcijomis už grynuosius pinigus, mažai atsirastų norinčių išpirkti naujas pirminėje rinkoje parduodamas bendrovių akcijas. Tada ir verslams, ieškantiems pinigų rinkai plėtoti, ateitų sunkūs laikai.

Obligacijų rinka

Antinėse rinkose leidžiama prekiauti ne tik akcijomis, bet ir bendrovių (jeigu jų yra) bei valstybės obligacijomis. Prekiaujama anksčiau išleistomis akcijomis obligacijomis. Galiausiai obligacijų rinkoje išleisti pinigai atitenka kitiems obligacijų savininkams, bet ne obligacijas išleidusioms bendrovėms ar valstybei. Vis tiek obligacijų rinka vaidina svarbų vaidmenį, nes padeda verslams ir valstybei platinti naujas obligacijas. Žmonės tikrai nelabai norėtų pirkti naujų obligacijų emisijų, jei netektų galimybės lengvai jų perparduoti obligacijų rinkoje.

Lietuvos nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB)

Pirmoji birža Lietuvoje veikė Klaipėdoje nuo 1775 iki 1945 metų. Joje buvo prekiaujama eksportinėmis prekėmis: mediena, linais, grūdais. 1923 – 1940m. greta Lietuvos banko savo veiklą pradėjo ir birža, kurioje vyko prekyba užsienio valiuta bei vyriausybės vertybiniais popieriais. Vilniuje 1926 –1936m. taip pat veikė vertybinių popierių birža.
Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990m. prasidėjo ekonomikos pertvarka laisvosios verslininkystės principais. Akivaizdu, kad vienas pagrindinių žingsnių šiame kelyje buvo valstybinio turto privatizavimas. Šio proceso metu buvo išleistas didelis kiekis akcijų. 1992m. rugsėjo 3d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu buvo įsteigta Nacionalinė vertybinių popierių birža. I-oji biržos sesija įvyko 1993m. rugsėjo 14d. Jos metu prekybos sąrašą buvo įtrauktos 19 firmų, kurios siūlė 22 pavadinimų vertybinius popierius. Biržos prekyboje dalyvavo 19 finansų maklerių įmonių, buvo parduotos 368 akcijos, prekybos apyvarta sudarė tik 1630,5 Lt. Tuo metu, kai vertybinių popierių birža buvo įsteigta, vertybinių popierių ir sertifikatų nebuvo, vienintelis akcininkų teises patvirtinantis dokumentas buvo laikinieji akcininkų pažymėjimai. Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Vyriausybė nusprendė įsteigti dematerializuotą vertybinių popierių rinkos modelį.
1997m. sausio 1d. jau buvo įregistruota 1403 akcinių bendrovių, 157 investicinių akcinių bendrovių ir 16 bankų vertybiniai popieriai.

Kaip veikia Nacionalinės Vertybinių popierių biržos prekybos sistema?

Tarkime, kad jūs nutarėte įsigyti tam tikros rūšies vertybinius popierius. Birža – tai ne parduotuvė, į kurią gali ateiti bet kas įsigyti jam patikusią prekę, jeigu jai pirkti turi pinigų. Teisę prekiauti vertybinių popierių biržoje Lietuvoje turi tik Finansų maklerio įmonės. Norint verstis finansų maklerio veikla, būtina gauti Vertybinių popierių komisijos licenziją. Taigi, jeigu nusprendėte įsigyti vertybinių popierių, turite kreiptis į Finansų maklerio įmonę. Biržos prekybos sistema yra centralizuota ir, kaip jau žinome dematerializuota. Sandoriai biržoje sudaromi remiantis pavedimais, kuriuos finansų maklerių įmonės perduoda į biržą savo vardu. FMĮ gali prekiauti ir kliento, ir savo lėšomis. Į biržos prekybos sąrašą yra įtraukti dviejų rūšių vertybiniai popieriai: akcijos ir Vyriausybės vertybiniai popieriai. Atitinkamai jiems yra taikomi skirtingi prekybos metodai.

Pirmasis prekybos metodas skirtas akcijoms. Akcijų rinkos kaina nustatoma, atsižvelgiant į paklausą ir pasiūlą, laikantys maksimalios apyvartos principų. Pavedimai pirkti arba parduoti akcijas pateikiami iki kotiravimų pradžios. Kotiravimo metu ir po jo FMĮ daryti įtakos rinkos kainai negali. Visi pavedimai nustatant rinkos kursą vertinami vienodai, t.y. neatsižvelgiama nei į pardavimo laiką, nei į pasiūlytą akcijos kainą. Toks prekybos principas buvo pasiūlytas Paryžiaus biržos ir yra vadinamas “Juodosios dėžės principu”. Dabar šiuo principo yra atsisakyta, ir finansų makleriai turi teisę susipažinti su gautais pavedimais iki kotiravimo pradžios ir pagal tai atšaukti savo pavedimus arba juos pakoreguoti.

Antrasis prekybos metodas taikomas Vyriausybės vertybiniams popieriams. Palyginti su pirmuoju metodu, pagrindinis skirtumas yra tas, kad čia nėra taikomas vienodo kurso principas. Sandoriai yra registruojami pradedant aukščiausia kaina. Prekyba V VP vyksta kiekvieną dieną dviem ciklais. Kiekvienas ciklas baigiasi sandorių registravimu. Jeigu po pirmojo ciklo liko neįvykdytų arba nevisiškai įvykdytų pavedimų, jie dalyvauja antrame cikle. Iki sandorių finansų makleriai gali susipažinti su gautais pavedimais, atšaukti savo pavedimus ir pateikti naujus,

Kodėl investuojame į akcijas arba obligacijas?

Besiplėtojant verslai ir visa ekonomika investuotojui atlygina dividendais. Didėjant bendrovių pardavimų apimtims ir pelnui, jos gali mokėti savo akcininkams didesnius dividendus. O jei bendrovės savo pelnus reinvestuoja, tai dar nereiškia, kad akcininkams teks laukti dividendų tik dar labiau padidėjus pajamoms, Vietoj to, kada tik panorėję jie gali parduoti turimas akcijas fondų akcijų rinkoje.

O nuo ko priklauso šis noras? Jei žmonės tikisi, kad ateityje verslai uždirbs daugiau ir mokės didesnius dividendus, jie pirks daugiau akcijų, kartu didės ir jų kaina. Vėliau akcininkai savo akcijas galės parduoti brangiau, negu pirko. Šis kainų skirtumas yra vadinamas pelnu iš kapitalo padidėjimo.

Nepaisant to, ar investuotojams atlyginama dividendais, ar jie savo akcijas parduoda už didesnę kainą, abiem atvejais jie gauna naudą iš verslo plėtros ir iš ekonomikos suklestėjimo.

Investicijų fondai

Nors per ilgą laikotarpį akcijų rinkoje galima nemažai uždirbti, tačiau didžiuliai joje vykstą trumpalaikiai svyravimai daro šią vietą pinigams taupyti rizikingą. Maža to, niekas tikrai nežino, kurias akcijas verta pirkti ir kada pirkti. Todėl daugelis žmonių renkasi investicijų fondų akcijas. Investicijų fondai – tai tokios akcinės bendrovės, kurios perka ir parduoda akcijas, obligacijas ir kitus vertybinius popierius. Kadangi investicijų fondai turi labai dideles pinigų sumas, jie gali pirkti daug skirtingų vertybinių popierių ir šitaip sumažinti investicijos riziką. Rizika yra mažesnė todėl, kadangi vienų ar kelių vertybinių popierių padaryti nuostoliai bus padengiami pelnu iš kitų investicijų. Be to, investicijų fondai gali nusamdyti profesionalius investicijų tvarkytojus.

Investicijų fondai skiriasi vieni nuo kitų savo tikslais, kainomis ir rezultatais.

Tikslai. Kai kurie investuotojai siekia ilgalaikio pelno. Kiti jo nori gauti kaip galima greičiau. Tretieji vertina saugumą ir pastovumą. Investicijų fondų vadybininkai investuoja į vertybinius popierius, kurie tenkina ypatingas sąlygas. Pavyzdžiui, pinigų rinkoje veikiantys investicijų fondai siūlo savo investuotojams stabilumą, saugumą ir likvidumą, nes patys investuoja į trumpalaikius valstybės ir akcinių bendrovių išleistus vekselius bei obligacijas.

Didesnių dividendų ar pelno iš kapitalo padidėjimų ieškantys investicijų fondai investuoja į akcinių bendrovių paprastąsias akcijas, obligacijas bei jų derinius.

Kainos.Daugelis, nors ir ne visi, investicijų fondų ima iš savo investuotojų mokestį už fondo akcijų pirkimą ar pardavimą. Be to, visi yra nustatę metinį mokestį už savo teikiamas paslaugas. Šių mokesčių dydis įvairiuose fonduose yra skirtingas.

Rezultatai.Vieniems investicijų fondams geriau sekasi siekti savo tikslų, kitiems – prasčiau. Jūs, kaip investuotojas, galite įvertinti šių fondų veiklos rezultatus visiškai taip pat, kaip vertinate fondų biržose kotiruojamų verslo rezultatus. Net profesionalūs investuotojai – investicijų fondų valdytojai – retai gali kelerius metus laikytis rinkos viršuje. Dėlto kai kurie investicijų fondai siūlo investuoti į indeksinius fondus, kurie laikosi rinkos indekso.

Jūsų vietos bibliotekoje yra įvairūs žurnalai, kuriuose gausu informacijos apie verslus ir akcijų rinkas. Šie leidiniai kiekvieną dieną pateikia naudingų duomenų apie rinką. Be to, žinynai skelbia išsamius duomenis apie specifines akcines bendroves. Kad ir kokį informacijos šaltinį naudotumėte, juose tikrų tikriausiai bus pateikta duomenų, paimtų iš pramonės ir finansų ataskaitų, balanso lentelių ir pajamų ataskaitų.

Verslo apskaita
Įsivaizduokite, kad, norėdami patyrinėti, kaip verslui sekasi, stengiatės gauti jo nuotrauką. Fotoaparato dėka galima būtų užfiksuoti tuo metu buvusios verslo būklės vaizdą, juo remdamasis firmos veiklą ir tirtumėte. Vaizdo kamera nenutrūkstamai rodytų visus įvykius- verslo veiklą nagrinėtumėte stebimo laikotarpio metu. Apskaitos sistema pateikia abiejų šių rūšių vaizdus. Nuotraukos analogas yra tam tikro laikotarpio sąskaitų balansų lentelė. O filmo analogas- pelno ataskaita, rodanti verslo veiklą tam tikrą laiko tarpą.

Sąskaitų balansų lentelėje parodomas visas bendrovės turtas, visi jos įsipareigojimai ir jos nuosavasis kapitalas, bet kuriuo metu esantis lygus turto ir įsipareigojimų skirtumui. Pajamų ataskaitoje parodomos visos įmonės pajamos, kaštai bei jų skirtumas per tam tikrą laiko tarpą. Apskaitos sistemų esti įvairių, bet toliau pateikti pavyzdžiai yra labai tipiški.

Pelno (nuostolių) ataskaita

Pelno (nuostolių) ataskaita parodo, kiek per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) verslas uždirbo arba prarado. Lentelėje pateikta pajamų ataskaita iliustruoja, kad per vienerius metus visame pasaulyje bendrovė “Disney” pardavė pramogų industrijos gaminių ir suteikė paslaugų už 12112,1 mln. dolerių. Šių gaminių kūrimas bei pardavimas ir paslaugų teikimas bendrovei kainavo 9995,4 mln. dol. Be to buvo sumokėta 736,6 mln. dol. mokesčių, taigi “Disney” sumokėjus mokesčius liko 1380,1 mln. dol. grynojo pelno.

“Disney” grynasis pelnas priklauso kompanijos savininkams- akcininkams. Iš viso buvo 524000000 akcijų, o tai reiškia, kad 1994 metais kiekviena akcija uždirbo po 2,63 dol. Kaip ir kitų bendrovių, taip ir “Disney” direktorių valdyba balsavo, kad tik dalis pelno, t. y. 180,1 mln. dol., bus išmokėta dividendais. Likęs pelnas, kuris sudaro 1200,1 mln., buvo paliktas bendrovėje ir naudojamas jos plėtrai.

Išvados
Laisvosios rinkos ekonomikoje finansų rinkos vaidina svarbų vaidmenį. Per jas taupytojų pinigai pasiekia verslus, o šie juos investuoja į naujas gamybos priemones. Verslams finansų rinkos reikalingos tam kad pasinaudotų santaupoms jas skolindamiesi, parduodami naujas akcijas ir patys taupydami pinigus.

Kad pasiskolintų pinigų, bendrovės dažnai parduoda ilgalaikės skolos pažymėjimus, vadinamus obligacijomis. Obligacijų savininkai skolina bendrovei pinigus ir šitaip tampa jos kreditoriai. Kol naudojamasi skola, obligacijų savininkai gauna palūkanas, o kai obligacijos terminas pasibaigia,- ir nominaliąją obligacijos vertę. Verslo įmonės skolinasi ir trumpam, naudodamiesi prekybos kreditais, taip pat finansų institucijų paskolomis, skolinasi ir tiesiogiai iš kitų bendrovių, jeigu jos turi atliekamų pinigų ir tai leidžia daryti šalies įstatymai.

Obligacijų turėtojai yra bendrovės kreditoriai, o tuo tarpu akcininkai- bendrovės savininkai. Norėdami surinkti lėšų, bendrovės dažnai išleidžia naujų akcijų parduoti finansų rinkose. Visos bendrovės parduoda paprastąsias akcijas, bet kai kurios parduoda dar ir priveligijuotąsias akcijas, kurios dėl savo pirmumo teisės būti apmokėtos yra panašios į obligacijas.

Savo akcininkų vardu verslo įmonės taip pat taupo pinigus per turimų gamyklų ir įrenginių nusidėvėjimą. Taupoma ir tada, kai dalis pelno neišdalijama akcininkams kaip dividendai, o pasiliekama kaip nepaskirstytas pelnas. Paprastai ekonomikoje verslų santaupos yra daug didesnės negu asmeninės.

Bendrovės naujas akcijas parduoda, išleisdamos jų naująją emisiją, t. y. pirminėje rinkoje. Nusipirkę šių akcijų, investuotojai toliau gali jomis prekiauti tarpusavyje antrinėse rinkose, kurias dauguma žmonių vadina birža. Pinigai, išleisti prekiaujant akcijomis fondų biržoje, atitenka ne akcijas išleidusioms bendrovėms, o investuotojams, kurie pardavinėja savo akcijas.

Fondų biržos organizuojamos kaip vertybinių popierių biržos, pvz., fondų birža, ir kaip decentralizuotos, kompiuterizuotos biržos.

Investuotojams ir visiems kitiems, kurie domisi firmos finansų būkle, daug ką pasakys firmos pelno( nuostolių) ataskaita ir sąskaitų balansas. Balansas parodo firmos turtą ir įsipareigojimus. Aktyvų ir įsipareigojimų skirtumas yra vadinamas nuosavuoju kapitalu. Pajamų ataskaitoje išvardijamos pajamos ir išlaidos. Ji suteikia informaciją apie verslo pelningumą.

Literatūra

Dr. Nina Klebanskaja ir Dr. Zigmas Lydeka, “Taikomoji ekonomika”, 1997m., “Lietuvos Junior Achievement”, Vilnius.
Buškevičiūtė E. , Mačerinskienė I., “Finansų analizė”, Kaunas; Technologija, 1998 m. 245 psl.
Girdzijauskas S. “Finansiniai skaičiavimai bankininkystėje, komercijoje, draudime, versle”, KTU, 1997 m. 120 psl.
Gediminas Smalenskas “Įmonių kapitalo ir kredito padengimo skaičiavimai”, mokomoji knyga, Vilniaus Universiteto leidykla, 1999 m.

Turinys

Įvadas..............................2
Nuo taupymo prie investavimo..............................3
Kada verslo įmonės skolinasi?..............................3
Nuosavasis kapitalas verslui plėsti..............................5
Paprastos ar privilegijuotosios?..............................5
Kada verslai taupo?..............................5
Fondų rinka..............................6
Obligacijų rinka..............................7
Lietuvos nacionalinė vertybinių popierių birža.............................7
Kaip veikia Nacionalinės Vertybinių popierių biržos prekybos sistema?...............8
Kodėl investuojame į akcijas arba obligacijas?.............................8
Investicijų fondai..............................9
Verslo apskaita..............................10
Pelno (nuostolių) ataskaita..............................11
Išvados..............................12
Literatūra..............................14

Leave a Comment