verslo etika

2002
Pratarmė

Sudėtingėjant socialiniui gyenimui, atskiroms praktinės, profesinės veiklos sritims prireikia vis didesnės moralinės kompetencijos, – atsiveria nauji dorovės apmastymo horizontai. Dabartiniuose moralės sąvartynuose, susiduriama su dar dviem priešingais postmoderniais požiūriais į etiką:
nereikia jokios etikos – cenzūros, moralistikos, ideologijos; nemadinga nurodinėti žmogui, kas yra gara, o kas – bloga;
etika yra pragmatiškai vertinga, mums visiems reikalinga, nes ja rementis yra įmanoma sukurti mūsų visų gyvenimo gerovę, tobulinti atskirus socialinės dalykinės veiklos barus; tik sukūrę savo veiklos taisykles (“žaidimo taisykles”) – elgesio standartus, etikos kodeksus, ir jų laikydamiesi, mees geriau jausimės, optimaliau veiksime, rezultatyviau dirbsime, nyks nepasitenkinimo, įtampos, nesaugumo pojūtis, taps humaniškesnis mūsų bendrabūvis.

Pastaraisiais dešimtmečiais vakaruose įsigali antrasis požiųris, t.y. konstruktyvi komunikalioji konsenso – atsakomybės – etika, kuri determinavo etikos institucionalizavimo procesą. Jis apėmė visas socialinio dalykinio gyvenimo sritis: sukurti etikos kodeksai, įsteigti etikos centrai, institutai, įkurtos asociacijos, komitetai, susiformavęs socialinis etinis auditas, etikos tarnautojų (konsultantų, auditorių) specialybė, vykdoma etinė ekspertizė, parenktos įvairių profesijų etikos mokymo programos (skirtos netik jauniems specialistams, bet ir dirbantiemsmokyti). Nors ir kaip būtų keista, &##8211; sparčiausiai šie procesai vyksta verslo sferose: pragmatiški žmones pirmiausiai suprato verslom etikos naudingumą (verslo etiką suvokę kaip savosios sėkmės laidą). Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje JAV jau nebelieka stuktūrų, nepaliestų šio proceso. Jis intensyvus Kanadoje, Australijoje, Japonojoje. Yra daug apraiškų ir Lotynų Am

merikos šalyse (2 Pasaulinis biznio, ekonomikos ir etikos kongresas vyks 2000 m.. liepos mėn. Brazilijoje). Europos šalys, ieškodamas savos specifikos, europietiško biznio etikos varianto, taip pat intensyviai moksliškai tyrinėja dalykine etiką, diegia naujus elgesio modeliusį praktinę veiklą. Jos jau yra sukūrusios specialių struktūrų (European Business Ethics Network (EBEN) ir kt., kurios organizuoja kasmetinės verslo etikos konferencijas, rengia mokslo leidinius, telkia bendradarbiavimui mokslininkus ir praktikus). Netgi postsocialistinėse šalyse šis procesas jau prasidėjęs o Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Estijoje, Rusijoje, Bulgarijoje yra gana ženklus.

Lietuvoje dalykinės socialinės etikos institucionalizavimo apraiškų dar labai maža,bet kasdien galima išgirsti ką nors apie etikos komiteto svarstymą,etikos kodekso priėmimą ar ketinimą jį kurti.Tačiau šie reiškiniai dažnai neadekvačiai suprantami ar jiems nepritariama. Taip į Lietuvos gyvenimą skverbiasi nauji reiškiniai,dažnai nesiderinantys su lietuvių mentalitetui būūdingasenąja moralės samprata. Šių fenomenų reikšmės, turiniai dar nėra pas mus nei išsakyti , nei apmąstyti. Tačiau jau šiuo metu socialine dalykine veikla uzsiimantiems žmonėms, ypač verslininkams prireikia elgesio kodaksų. Ir būtent verslo etikos kodeksai dažniausiai tampa dėmesio ir polemikos objektu.

Todėl šio darbo tikslas yra supažindinti studijuojančius dalykinę etiką, šia sritimi besidominčius su šiuolaikinių elgesio kodeksų patirtimi, sudarymo ypatybėmis, taikymu praktikoje, su jų metodologinėmis ištakomis ir teikiama nauda. Kad tikių klausimų analizė būtų įmanoma, pirmiausia reikia susipažinti su šiuolaikine dalykine et
tika (businessethics), jos sociakultūriniu bei teoriniu kontekstu, pagrindiniais jos konceptualiais parametrais, praktinės funkcijos socialineme gyvenime aptartimi ir besiformuojančios postmodernios – “valdomos etikos” (tempančios šiuolaikinės vadybos dalimi) – ypatumais.

Šiuo darbu tikimasi inspiruoti aktyvesnius ir adevesnius tikrovei etinių klausimų svarstymus ir įsitraukti į kai kuriuos Lietuvos viešajame diskurse jau neretai kylančius ginčus dėl etinių dilemų. Čia, kaip ir visame pasaulyje, tampa svarbu skatinti (“kultivuoti” sugebėjimą atpažinti etines problemas tokias, kokios jos yra iš tikrųjų – tirti, kaip ir kodėl žmonės elgesi, o ne tik kaip jie turėtų elgtis.

Knygoje iškeliamos pagrindinės problemos, apibrėžiami išties taškai, įvadinio verslo etikos suvokoniai, stengiantis juos sieti (suderinant arpriešinant) su vyraujančiais moralės stereotipais bei etikos dogmomis. Šioje studijoje, nors ir siekiant apimti kuo platesnį problemų spektrą, – vis delto nepretenduojama į pilną ir išsamų visų aspektų išnagrinėjimą – įvairialypė dalykinė etikos problematika determinuoja labai platų svarstymų horizontą, sunkiai aprėpiamą pradiniame naujųjų fenomenų nagrinėjimo etape.

Postkomonistinėse šalyse vykstant ekonominėms, politinėms ir kitoms reformoms, atsiranda reikšmingų pokyčių ir doroviniame žmonių gyvenime. Todėl iškyla būtinybė kritiškai reflikuoti tradicinę moralę bei sukurti naują – nedemokratinę filosofinės etikos versiją. Praktikoje dabartinė etika jau pasireiškia kaikuriais naujais aspektais. Jie žymi kardinalius jos pokyčius, determinuotus šiuolaikinės epochos sąlygų.

Šiuo metu įvairiose post socialistinių šalių struktūrose, – tiek stambioje visuomenės institucijoje, tiek smulkiose ve

eiklos srityse, – pradedami taikyti šiuolaikiniai etiniai kodeksai, kuriamos etinės komisijos ar komitetai, atliekamos etinės ekspertizės. Kai kuriose srityse bandoma naujus etinius kodeksus derinti su tradiciniais moraliniais, tačiau dažniausiai jie yra prieštaringi, atrodo nesuderinami. Taip yra dėl to, jog paprastai pas mus šiuolaikiniai kodeksai nėra pagrindžiami (diskursu – Vakarų šalių struktūrose veikiantys analogiški etiniai kodeksai tiesiog kopijuojami verčiant iš anglų, vokiečių kalbų. Dažniausiai šis procesas suvokiamas kaip nuo seno įsigalėjusių profesinių etinių kodeksų plitimas, kaip bendrųjų moralinių taisyklių taikymas tam tikroms profesijoms, įvairiems praktinės veiklos barams.

Tačiau į post komunistines šalis tiesiog perkeliami vakarietiškieji “ethics codes” iš esmės skiresi nuo tradicinių moralinių kodeksų. Naujieji etiniai kodeksai, sukurti pagal rinkos santykių suformuotą moralės tipą, išplaukia iš kitos – prieštaraujančios mūsų kultūroje dominuojančiai – etinės pradigmos. Tai empiristinės, racionalistinės, konsekvencialistinės, realistinės, pozityvistinės etikos parsdigma. Šis etikos tipas mūsų kultūroje nėra nei kritiškai suprastas, nei teoriškai įsisamonintas. Tačiau kapitalistinėms realijoms skverbentis į popstkomunistines šalis, pamažu įsitvirtina ir šis moralės tipas. Todėl iškyla daugybė klausimų, susijusiu su naujojo moralės tipo įsivyravimu: kokia jo esmė, Kaip jis dera su konkretaus socialumo mentalitetu, tautos kasdieninėmis moralinėmis nuostatomis, įvaizdžiais, stereotipais, ar atitinka krašto įsivyravimo lygį, tam tikra dorovės evoliucijos stadiją; koks jo santykis su realia, esamybėje funkcionuojančia dora, socialumo ethosu? Svarbu kokios objektyvios determinantės ir
r sociakultūriniai faktoriai apskritai leidžia funkcionuoti moralinėms normoms bei principams, o kokie – ne, t.y. daro šias normas beviltiškai nefunkcionalias?

Transformuojantis visuomenės tipui, kinta ir kultūriniai etyiniai veiksniai, reguliuojantys individų nuostatas, elgesį, vertinimus. Visuomenėje paprastai egzistuojatam tikri elgesio modeliai ir jų vertinimas, apibendrintos kultūrinės orientacijos, vyrauja apibrėžtos reikšmės, įtvirtintos etalonuose, stereotipuose, principuose, normose, pačiame mąstyme, kalboje, simbolikoje. Šis bendras dėsningumas yra ypač akivaizdus uždarose visuomenėse. Būtent tokia uždara, prieš pereidama į naują savo egsistencijos etapą buvo Lietuvos visuomenė. Pokyčiai visuomeniniame gyvenime daugumai socialinių etinių reiškinių suteikia visiškai kitokį turinį bei naujų reikšmių, reikalaujančio ilgo apmastymo. Šios reikšmės, įsigalėjusios stereotipuose ir moralinėse nuostatose, atlieka normatyvinę funkciją: reguliuoja – priima arba atmeta – kitas reikšmes, kontroliuoja jų skverbimąsi į žmonių sąmonę. Šiandien naujoms religijoms, nederančioms su vyraujančiais moraliniais stereotipais, dažnai moraliai nepritarema, o kartais susilaukiama net pasmerkimo. Taip paprastai atsitinka demokratinėms pertvarkoms bei su jomis susijusiai veiklai. Nauji reiškiniai ir juos kuriantys subjektai dažnai moraliai pasmerkiami, remantis ne racionaliu mąstymu, o visuomenės mentalitete glūdinčiomis emocijomis, stereotipais – senosios sąmonės reliktais. Tuo tarpu pati dalykų ir procesų logika sąlygoja kitas dorovines nuostatas – jas tam tikra visuomenės dalis jau priima ir vadovaujasi jomis savo veikloje. Esant tokiai situacijai susikertama dėl vertybinių nuostatų, atsiranda konfliktų, sąmyšių, išsivysto kova tarp senų ir naujų moralės apraiškų. Dažnai polemika tarp vertybių, jų kaita, objektyviai nulemta demokratinių ekonominių reformų, šiuo atveju suvokiama kaip dorovinė degradacija.

Tokioje situacijoje žmonėms sunku adekvačiai įvertinti socialinius etinius reiškinius, susiformuoti atitinkamas moralines nuostatas, pasirinkti deramus elgesio ir pasaulėžiūros variantus. O ati lemia nestabilumo, krizės pojūtį. Pokyčiai ekonomineme gyvenime, – ypač nuosavybės subjekto kaita, rinkos santykių įsigalėjimas – formuoja naują socialinę kultūrą, lemia naujus veiklos tipus, pakitusias gyvenimo programas, formas ir stilius; neišvengiama ir paties subjektų kaita: kuriami nauji žmonių tarpusavio santykiai, atsiranda naujų socialinių vaidmenų, jų statusas ir prioritetai tampa dinamiški. Visi šie faktoriai skatina morališkai pagrįsti inovacinius veiklos procesus, sąlygoje būtinybę formuoti naujas gyvenimo koncepcijas, poreikį naujai identifikuoti ir saviidentifikuotis. Kol viso to nėra, vakarietiškos tvarkos (šiuo atveju etikos kodeksų) kopijavimas nėra veiksmingas. Kad verslo etika formuotųsi, labai svarbu saviindentifikuotis versliškoje veikloje. Poreikio atsiradimas – dėsningas reiškinys. Žmogus visada stengiasi morališkai pagrysti savo veiklą. Šis poreikis, kaip vidinis psichologinis suvokimas, suformuoja ir palaiko savigarbą. O ji savo ruožtu neleidžia žmogui nepadoriai pasielgtis – ne dėl kitų, bet sau, ne priverstinai, o savo noru, ne iš baimės, o iš įsitikinimo. Versložmonių veiklos etinis pagrindimas yra seniai susiformavęs (ypač dėl laisvosios rinkos santykių įsigalėjimo). Jis fiksuotas filosojijos istorijoje, – tam tikrose etinėse koncepcijose. Intelektualinė pažintis su jomis atskleistų stichiškai susiformavusius verslininko įvaizdžius ir intuityves pastangas surasti savo veiklos moralinį pagrindimą, taip pat suteiktų racionalių argumentų savo pozicijai palaikyti, nuostatoms aiškinti, padėtų kontrargumentuoti verslo opozicionieriams. Lietuvoje priešteravimas tarp žemo verslininkystės moralinio įvaizdžio ir jo didelės socialinės, politinės reikšmės – akivaizdus faktas. Iš jo logiškai kyla etinė verslo argumentacija. Kad būtų sėkmingai įgyvendinamos ekonominės reformos, būtina šį prieštaravimą adekvačiai suvokti, tinkamai įvertinti, moksliškai analizuoti ir tikslingai, metodiškai naikinti. Objektyviai keičiantis socialiniai, ekonominiai realybei, subjektyviai kinta tik nedaugelio visuomenės narių etinės sampratos. Jau išryškėja individualistinės ir utilitaristinės orientacijos. Ir čia jos neišvengiamai patiria dorovinį konfliktą su tradicinėmis katalikiškomis (artimo meilės, altruizmo, nuolankumo, fatalumo, tapatumo) ir jau tvirtai įdiegtomis į visuomeninę sąmonę socialistinėmis (kolektyvizmo, egalitaruzmo, unifikacinėmis) moralės nuostatomis, pažiųūromis.

Postsocialistinėse šalyse neišvengiamai kyla klausimas: ar geba ankstesnės, kultūroje įsitvirtinusios orientacijos, įsitikinimai, normos, principai patenkinti kokybiškai naujo visuomenės vystymosi periodo poreikius? Ar bendruomeninės, tautinės, religinės moralinės nuostatos (dabar jau sumišusios su elementais, įdiegtais į samonę socializmo epochoje) tinkamos būti naujo tipo visuomeninių santykių dorovės pamatu, apskritai – civilizuotam sociumui derančia savivoka? Postsovietinėje visuomenėje yra nereta buitinė, kasdieninė nuomonė, kad demokratija, laisvė, nauji ekonominiai santykiai ir moralė, rinka ir etika, verslas ir padorumas yra visiškai nesuderinami dalykai. Tvirtinimas, kad rinkos santykiai yra amoralūs, dažnai priimamas kaip aksioma. Gausybės sampratų, rinkos ekonomikos šayse suvokiamų kaip legalių armoralių, postsocialistinių šalių žmonės dažnai napriima, nes tai sąmonėje asocijuojasi su moraliniais negatyvais; ir nors jau pastebimi poslinkiai teigiamo laisvosios rinkos etinio vertinimo link, tačiau viešajame diskurse tai nėra pakankamai ženklu.

Verslo ir etikos santykį determinuoja socialinis, ekonominis, politinis, teisinis kontekstas. Etinai faktoriai daro didelę įtaką ūkiniai veiklai, ekonomikos reformoms. Lietuvoje jie dažniausiai neigiamai veikai verslą dėl įsigalėjusių antiversliškų moralinių nuostatų. Tai determinuioja daugelį ekonominės reformos nesėkmių.Tačiau pati moralinių nuostatų ir ekonomikos problema, o svarbiausia – verslo etikos funkcinė reikšmė, siekiant ekonominio efektyvumo (ir atitinkamai – civilizuoto gyvenimo) visuomenėje nėra adekvačiai suvokta.

Mus dar menkai tepalietė pasulyje jau seniai besitęsianti socialinio kultūrų gyvenimo formų racionalizacija (siekiant universalizacijos), užtikrinant socialinės, teisinės, dorovinės tvarkos legitimacijos), užtikrinanti socialinės, dorovinės tvarkos legitimaciją. Ji vyksta tada, kai konsensualiai keičiamos abstrakčios moralinės normos, etinėsvertybės, “tiesa” (esmė), ir visa tai derinama su apsvarstytais, racionaliai pagrystais, dažnai institucionalizuotais, paremtais reguliatyviniais efektyvios komunikacijos principais, funkcionalumo tikslais, kai moralė ir visuomenės evoliucija racionaliai modeliuojama. Nubrėžiamos tam tikros dorovinių normų, principų ribos: racionalios, tikslingos, pragmatiškos,daugiau ar mažiau suvienodintos (t.y. išplėstos, o ne vertybiškai įvairios, prieštaraujančios viena kitai (t.y. susiaurintos).

NAUDOTA LITERATŪRA:

Vasilienė N. “Verslo etika ir elgesio kodeksai.-K. 1999”
Vyšniauskienė D. Kundrotas V. “Verslo etika-K.1999”

Leave a Comment