Valstybes biudzeto formavimas ir panaudojimas

ĮVADAS

Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos, gamybinės bei komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių kurimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių piliečių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus, teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą, taip pat tvarkyti išplėstinius ūkininkavimo santykius.
1 pav. Pavaizduotos pagrindinės valstybės vykdomos funkcijos.

1 pav. Valstybės vykdomos funkcijos

Valstybės pareiga yra vykdyti visas taas veiklas, kurių pasiūlos be prievartos nesulauktume iš privačių asmenų. Pavyzdžiui, šiems asmenims nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio užpuolimo ir išlaikyti armiją, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą. Taip pat privatūs asmenys vargiai imtųsi palaikyti vidaus saugumą ir išlaikyti policiją, teismus. Be to, minėtose veiklos srityse privatūs asmenys dažnai gali būti ir nepatikimi.
Valstybė turi vykdyti ir kai kurių produktų gamybą, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti. Pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kaanalus, statyti uostus, elektrines, juos prižiūrėti.
Socialinės paslaugos, kurių įmasi valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims, nes dažnas jų neturės intereso teikti šias paslaugas arba tam neturės lėšų, arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Tai reiškia, ka

ad valstybei reikia rūpintis piliečių bendra gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, kad piliečiai galėtų užsiimti visuomeniniais ar ūkiniais reikalais, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan. Tokių
paslaugų nauda vertine išraiska sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata bei gerove yra labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.
Šiuo metu Lietuvoje nemaža dalimi dar yra nemokamas mokslas, o tai turi didelės reikšmės šalies dabarčiai ir ateičiai.
Valstybė taip pat privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai ir teikti jiems pagalbą.
Beveik visi pripažįsta, kad, esant dabartiniam civilizacijos lygiui, valstybės isikišimas į visuomeninį gyvenimą yra būtinas, nors nesutariama, kiek jai šiame procese reikėtų dalyvauti. Vieni norėtų gyventi laaisviau, tad jie mano, kad šiuolaikinė valstybė visuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau negu jai derėtų. Kitų nuomone, valstybė dar daug skolinga savo piliečiams, kad šie gyventų turtingiau, geriau. Dar prieštaringesni samprotavimai apie tai, kiek valstybė turėtų dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje. Pavyzdžiui:
§ kiek valstybė gali kištis į darbdavio ir samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto gamintojo santykius;
§ ar reikia valstybei reguliuoti prekių judėjimą tarp jos piliečių ir kitų šalių fizinių bei juridinių asmenų, įvedant varžančius muitus ir valiutinę kontrolę;
§ ar gerai daroma, kad mokamos subsidijos už ek
ksportą bei teikiamos įvairios mokesčių lengvatos.
Nėra vienareikšmio atsakymo į tai, kiek žmonių išrinkti atstovai gali reguliuoti
tų žmonių ūkinę veiklą, dalyvauti perskirstant piliečių turtą ir pan. Tik viena aišku, kad normaliai valstybės veiklai ir jos funkcijoms vykdyti būtini pakankami finansiniai ištekliai. Juos paprastai sudaro bendravalstybiniuose (centralizuotuose) ar specialiuose (tikslinės paskirties) fonduose sukaupti ištekliai, būtini tiek centrinės, tiek vietinės valdžios funkcijoms vykdyti.
Mokesčių raida parodė, kad svarbiausias valstybės fondų formavimo šaltinis yra mokesčiai. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai. Kiekvienoje šalyje yra skirtingi mokesčiai. Dažnai taikomi mokesčiai priklauso nuo šalies ekonominės santvarkos, ekonomikos ir socialinio išsivystymo lygio, specifinių tos šalies ekonominių ir socialinių sąlygų. Kartu mokesčių sistemai ir mokesčių lygiui įtakos turi valstybės sandara, įgyvendinama ūkio bei nuosavybės politika ir kiti faktoriai.
Lietuvos Respublikoje pagrindinis ir didžiausias finansinių išteklių fondas yra šalies nacionalinis biudžetas, kurį sudaro valstybės ir savivaldybių biudžetų bendra apimtis. Be to, yra tikslinės paskirties bendravalstybiniai lėšų fondai: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, Kelių fondas. Taip pat sudaryta daug nebiudžetinių lėšų fondai. Tai – Respublikinis privatizavimo fondas, Kaimo rėmimo fondas, Bendrasis paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondas, savivaldybių nebiudžetiniai fondai ir kt.

VALSTYBĖS BIUDŽETAS

BIUDŽETO ESMĖ IR REIKŠMĖ, JO SUDARYMAS IR STRUKTŪRA

Valstybės biudžetas – lėšų fo

ondas, reikalingas valstybės reikmėms patenkinti (valstybė – visi piliečiai).
Lietuvos Respublikos biudžeto sudarymo tvarką reglamentuoja biudžeto sandaros įstatymas. Valstybės biudžeto sistema susideda iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Biudžete yra sukaupiama nacionalinių pajamų dalis. Iš biudžeto yra skiriamos lėšos:
§ šalies švietimui;
§ sveikatos apsaugai;
§ krašto apsaugai;
§ gamtos apsaugai;
§ kultūrai;
§ mokslui;
§ teisėsaugos organams;
§ valstybės valdžios įstaigoms išlaikyti (vyriausybė, prezidentūra);
§ valstybės valdymo įstaigoms (biudžetinėms);
§ ambasadoms, konsulatams;
§ tarptautiniams ryšiams su kitomis valstybėmis palaikyti;
§ kitoms programoms vykdyti.
Dalis biudžeto gali būti skiriama dotacijoms rajonų, miestų biudžetams papildyti, žemės ūkiui bei žemės ūkio įmonėms subsidijuoti.
Biudžete paprastai sudaromas vyriausybės rezervo fondas padengti toms išlaidoms, kurių negalima numatyti tvirtinant biudžetą, pavyzdžiui, stichinėms nelaimėms, potvyniams.
Biudžeto pajamos skirstomos į dvi dalis – mokestines ir nemokestines. Mokestinės pajamos sudaro apie 95-97% viso valstybės biudžeto. Nemokestinės pajamas (apie 3-5% biudžeto) sudaro:
1. pajamos iš valstybės nuosavybės;
2. įplaukos, gautos pritaikius sankcijas, t.y. baudos už pajamų ir kitų apmokestinamųjų objektų slėpimą;
3. mokestis už aplinkos teršimą;
4. kitos nemokestinės pajamos.
Sukauptos pajamos yra paskirstomos daugeliui vartotojų. Mokesčiai yra pagrindinis valstybės pajamų šaltinis.
Mokesčiai – tai valstybės ar vietinės valdžios nustatyti privalomieji mokėjimai į atitinkamo lygio biudžetą (valstybinį, savivaldybių, SoDros).
Už šiuos privalomuosius mokėjimus jokia paslauga tiesiogiai mokėtojui neteikiama arba už įmokas nėra atlyginama. Kiekvienas mokestis susideda iš jo mokėtojo, t.y. subjekto, objekto, šaltinio, apmokestinamųjų vienetų, mokesčio tarifų arba kvotų, mokesčio bazės.
Mokesčio subjektas (mokėtojas) yra fizinis arba juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymais numatytus mokesčius ir ri
inkliavas.
Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčio mokėtoju (mokesčio nešėju). Mokesčio nešėjas juridiškai neatsakingas už mokesčio mokėjimą, bet dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkelimo tvarkos yra tikrasis mokesčio mokėtojas. Tokia mokesčio perkelimo sistema taikoma vartojimo mokesčiams (pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčiui -PVM, akcizui). Valstybinės mokesčių organizacijos šiuos subjektus įtraukia į privalomųjų mokesčių mokėtojų sąrašus. Asmens pareiga mokėti tam tikrą mokestį nutraukiama, kai mokestis sumokamas arba kai jis įstatymiškai atšaukiamas.
Mokesčio objektais laikomos įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei kreditinių operacijų rezultatai ir kiti objektai. Atskiras mokestis turi vieną ar kelis apmokestinimo objektus. Tai priklauso nuo mokesčio pobūdžio. Pavyzdžiui, žyminis ar konsulinis mokestis turi daug apmokestinamųjų objektų, o įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis – vieną objektą.
Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos (pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai), iš kurių mokami mokesčiai. Atskirais atvejais mokesčio objektas ir šaltinis gali sutapti, pavyzdžiui, pelnas, asmeninės pajamos.
Apmokestinimo vienetas – tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto
matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų rnokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės rnokesčio – aras, hektaras ir pan.
Mokesčio tarifas yra rnokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčių tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais. Procentiniai rnokesčių tarifai finansinėje praktikoje taikomi kaip proporciniai ir progresiniai, o kartais ir regresiniai. Proporciniai rnokesčių tarifai skaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamojo objekto apimties (juridinių asmenų pelno rnokestis Lietuvoje), o progresiniai tarifai didėja, augant objekto apimčiai (dirbančių nepagrindinėje darbovietėje pajamų mokestis Lietuvoje).
Skaičiuojant pagal progresinį tarifą, pasitelkiama mokesčio tarifų skale. Progresinis tarifas gali būti sudarytas pagal paprastą ir sudėtingą (laipsniuotą) progresiją. Pagal sudėtingą progresiją objektas skirstomas į dalis, ir kiekvienai tolesnei objekto daliai skiriamas vis didėjantis tarifo dydis. Sudėtingos progresijos tarifas sušvelnina mokesčio progresiją bei jo naštą. Pvz., JAV korporacijų pelnas apmokestinamas pagal progresinius tarifus, taikant papildomą intervalinį rnokestį, kurį viršijus, rnokesčio objektas vėl apmokestinamas mažesniu tarifu.
Mokesčio bazė – tai pajamų (pelno) suma, aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaiciuojamas rnokestis.
Atskirų valstybių rnokesčių lengvatų sistemos yra skirtingos, nes kiekviena valstybė vykdo savitą rnokesčių politiką. Tačiau išsivysčiusių užsienio šalių mokesčių lengvatų sistemose galima pastebėti šiuos desningumus:
§ lengvatos taikomos tik pagrindiniams mokesčiams, siekiant palengvinti mokesčių naštą socialiai remtiniems žmonėms;
§ lengvatos nustatomos prioritetinėms ūkio šakorns (lemia šalies ūkio efektyvų ekonominį plėtojimą ar kitos priežastys) arba norint padidinti svarbių ūkio šakų pelningumą.
Paplitę tokie mokesčių lengvatų taikymo būdai:
rnažinamas rnokesčio tarifas;
didinarna rnokesčio objekto neapmokestinamoji dalis;
panaikinamas tarn tikro objekto apmokestinimas.
Pagal Lietuvos mokesčių administravimo įstatymą mokesčio lengvata yra mokesčių mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį, arba mokesčio mokėjimo terminas atidėtas, arba mokestį galima sumokėti per keletą kartų.
Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai taip pat skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, nors praktiškai nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių ir riba priklauso nuo mokesčio perkėlimo galimybės. Pvz., PVM pagal ėmimo būdą yra netiesioginis mokestis, tačiau kai neįtraukiamas į prekės ar paslaugos kainą, tampa tiesioginiu mokesčiu. Teorijoje ir praktikoje susiklostė požiūris, kad pagal tiesioginius mokesčius apmokestinamos pajamos (pelnas), turtas, o pagal netiesioginius – vartojimas (išlaidos).
Mokesčio suma gali būti nustatoma trimis budals:
1. prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų susidarymo ar gavimo vietoje (pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio). Šiuo metodu dažniausiai apmokestinamos daugiau ar mažiau fiksuotos pajamos.
2. pagal pajamų deklaraciją (mokesčio mokėtojo oficialų pareiškimą apie gautas per ataskaitinį laikotarpį pajamas). Tokiu metodu apmokestinami vieno asmens daugelis pajamų šaltinių ir daugiau ar mažiau nefiksuotos pajamos.
3. pagal kadastrą. Kadastras yra pagal tam tikrus požymius suklasifikuotas tipinių apmokestinimo objektų sąrašas, nurodant vidutinį jų pajamingumą, ir paprastai naudojamas nustatant žemės ir verslo mokesčius.
Kaip jau minėta šalių mokesčių sistemoje dažnai išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi mokesčių subjektų turtui bei pajamoms, jie imami tiesiai iš mokesčių mokėtojų. Šiuo atveju atsižvelgiama į mokesčių mokėtojo pajamingumą ir šeimyninę padėtį. Be to, kiekvienas mokėtojas tiksliai žino, kokią dalį valstybės išlaidų jis apmoka.
Tiesioginiai mokesčiai skirstomi į:
1) Realinius:
§ Žemės mokestis,
§ Namų mokestis,
§ Verslo mokestis,
§ Vertybinių popierių mokestis.
2) Asmeninius:
§ Pajamų mokestis,
§ Piniginių kapitalų pajamų mokestis,
§ Korporacijų pelno mokestis,
§ Viršpelnio mokestis,
§ Kapitalo prieaugio mokestis,
§ Palikimo mokestis,
§ Turto mokestis ir kt.
Prie netiesioginių mokesčių priskiriami paslaugų bei prekių mokesčiai; jie itraukiami į kainą ar tarifus (PVM, akcizai, muitai). Parduodamas prekes ar paslaugas, savininkas gauna iš mokėtojo ir mokesčio sumą, kurią vėliau perduoda valstybei. Ši mokestį vienodai moka turtingi ir vargingi žmonės, kai įsigyja prekę ar paslaugą:.
Netiesioginiai mokesčiai skirstomi į:
1. Akcizus:
§ Individualūs (alaus, cukraus, benzino),
§ Universalūs (apyvartos mokestis, pridėtinės vertės mokestis)
2. Muitus:
§ Importiniai,
§ Eksportiniai,
§ Tranzitiniai,
§ Fiskaliniai,
§ Protekciniai,
§ Preferenciniai,
§ Antidempinginiai,
§ Specifiniai,
§ Vertybiniai (advalioriniai)
3. Fiskaliniuis monopolinius:
§ Spiritinių gėrimų,
§ Tabako ir jo gaminių,
§ Degtukų,
§ Druskos ir kitlų prekių.
Netiesioginio mokesčio nesutampa asmuo, faktiškai apmokėjęs mokestį ir asmuo, kurio pareiga šį mokestį įnešti į biudžetą.
Lietuvos Respublikos rnokesčių sistemoje mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokami į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokami į savivaldybių biudžetus).
Taigi mokesčiai sąlyginai skirstorni į vietinius ir valstybės. Atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, galima sakyti, kad Lietuvos savivaldybių biudžetuose beveik nėra savų lėšų, nes užsienio šalyse dažniausiai vietiniai mokesčiai bei iš jų gautos lėšos laikomos savomis, kurioms vietos savivaldos institucijos turi įtakos nustatant tarifus, apmokestinimo bazę ir pan. Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymo teisės yra labai ribotos. Tokia teisė savivaldybės gali pasinaudoti tik nustatydamos prekyviečių mokestį, taip pat mažinti ar didinti patento mokesčio tarifus iki 50 proc., mažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą iki 50 proc.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą būtų galima pavaizduoti taip:
1. Vietiniai (savivaldybių):
§ Fizinių asmenų pajamų mokestis
§ Žemės mokestis
§ Valstybinės žemės ir vandens telkinių nuomos mokestis
§ Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis
§ Žyminis mokestis
§ Prekyviečių mokestis
§ Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis.
2. Valstybės :
§ Juridinių asmenų pelno mokestis
§ Pridėtinės vertės mokestis
§ Akcizai
§ Tarptautinės prekybos ir sandorių rnokesčiai
§ Žyminis mokestis
§ Konsulinis mokestis
§ Mokestis už valstybinius gamtos turtus
§ Naftos ir dujų išteklių mokestis
§ Mokestis už gamtos teršimą
§ Atskaitymų automobi1ių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti
§ Įnašai į Valstybinio socialinio draudimo fondą
§ Įnašai į sveikatos draudimo fondą.
Kaip jau buvo minėta, kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestinimo objektas ir tarifai. Todė1 siekiant geriau suprasti Lietuvos mokesčių sistemą, tikslinga suklasifikuoti mokesčius pagal apmokestinimo objektus ir tarifus bei mokesčių apskaičiavimo būdą.
Lietuvos Respub1ikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus:
1) Pajamų ir pe1no:
§ Fizinių asmenų pajamų mokestis
§ Juridinių asmenų pelno mokestis
2) Turto:
§ Žemės mokestis
§ Nekilnojamo turto mokestis
§ Paveldimo arba dovanojamo turto mokestis
3) Vidaus prekių ir paslaugų
§ Pridėtinės vertės
§ Akcizai
4) Prekybos ir prekybos sandorių:
§ Prekyviečių mokestis
§ Muitai
5) Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokos:
§ Socialinis draudimas
§ Sveikatos draudimas
6) Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis:
§ Konsulinis mokestis
§ Žyminis mokestis
§ Naftos ir dujų išteklių mokestis
§ Mokestis už valstybinius gamtos išteklius
§ Mokestis už aplinkos teršimą
§ Žemės nuomos mokestis
§ Atskaitymai automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti.
Žemiau pateikta Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių tarifus ir jų apskaičiavimo būdą:
1. Mišrūs tarifai:
§ Fizinių asmenų pajamų mokestis
§ Akcizai
2. Progresiniai
§ Mokestis už aplinkos teršimą
3. Proporciniai:
§ Juridinių asmenų pelno mokestis
§ Įnašai socialiniam draudimui
§ Sveikatos draudimas
§ Žemės mokestis
§ Žemės nuomos mokestis
§ Nekilnojamojo turto mokestis
§ Atskaitymai kelių fondui
§ Muitai
§ Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis
§ Naftos ir dujų išteklių mokestis
§ PVM.
4. Vienetiniai:
§ Patentai
§ Žyminis mokestis
§ Konsulinis mokestis
§ Mokestis už valstybinius gamtos išteklius
§ Prekyviečių mokestis.
Taigi, Lietuvoje apmokestinami tokie objektai: pajamos, pelnas, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, šalies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai. Daugumai mokesčių Lietuvoje taikomi proporciniai, progresiniai ir vienetiniai tarifai. Akcizų apskaičiavimui taikomi proporciniai ir vienetiniai tarifai.
Paanalizuosime 1999 m. Lietuvos Respublikos biudžeto pajamų sudėtį. 1999 m. biudžeto pajamos buvo pasiskirstę taip:

1 lentelė. Mokesčių ir įmokų lyginamoji dalis nacionalinio ir kitų biudžetų sudėtyje 1999 m.

Biudžeto pavadinimas Viso, tūkst. Lt Lyginamoji dalis, proc. Iš jų mokesčiai, įmokos, tūkst. Lt Jų lyginamoji dalis
Nacionalinis biudžetas 8983600 100 8376071 93,2
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas 4203779 100 4029432 95,9
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas 1756406 100 1338959 76,2
VISO 14943785 100 13744462 92,0

Kaip matome, daugiausia pajamų Lietuvos Respublikos biudžetas gauna iš PVM ir akcizų, fizinių asmenų pajamų mokesčio, juridinių asmenų pelno mokesčio ir kt.

BIUDŽETO BALANSAS

Biudžeto balansas gali būti trejopas:
§ subalansuotas biudžetas (kai biudžeto pajamos lygios biudžeto išlaidoms),
§ biudžeto perviršis (kai biudžeto pajamos yra didesnės už biudžeto išlaidas) ir
§ biudžeto deficitas (kai jo išlaidos viršija pajamas).
Jeigu biudžetas yra ne subalansuotas, o deficitinis, susidaro valstybės skola. Vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš dviejų pagrindinių šaltinių: Centrinio banko ir privataus sektoriaus (piliečių, įmonių ir pan.).
Skolinamasi ne bankinio kredito forma, o parduodant iždo vekselius ir obligacijas. Iždo vekseliai yra vyriausybės pasižadėjimas sumokėti vekselio savininkui nurodytą vekselyje sumą, praėjus 90 dienų nuo vekselio išdavimo. Perkant iždo vekselius, palūkanos diskontuojamos kainoje, t.y. vekselis parduodamas už nominalią kainą, atėmus iš jos faktiškai tuo metu esančią palūkanų normą.
Vyriausybės obligacijos taip pat yra vyriausybės pasižadėjimas ateityje sumokėti nurodytą sumą. Obligacijos gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai vyriausybiniai vertybiniai popieriai. Trumpalaikių obligacijų grąžinimo terminas gali būti apie 90 dienų, o ilgalaikių – iki 25 metų. Priešingai negu iždo vekseliai, obligacijos parduodamos pagal jų nominalią vertę, o jų savininkai kasmet gauna
Sumą, atitinkančią toms obligacijoms nustatytą fiksuotą palūkanų normą. Iždo vekseliai ir obligacijos parduodamos vertybinių popierių biržoje.
Jei vyriausybė suformavo biudžeto perviršį, tai viršijanti suma gali būti panaudojama vekseliams ir obligacijoms išpirkti, t.y. valstybės skolai sumažinti. Kai vyriausybė skolinasi iš banko, tai susiję su naujų pinigų atsiradimu. Valstybės skolinimuisi iš banko nėra ribų ir tai susiję su pinigų emisija.
Biudžeto deficitas sukelia specifinę problemą. Jis yra infliacijos veiksnys. Vyriausybė didindama savo išlaidas arba sumažindama mokesčius, sukelia visuminės paklausos išaugimą. Padidėja ne tik Nacionalinės pajamos, bet kartu pakyla kainų lygis. Kai vyriausybė suformuoja deficitinį biudžetą augant visuminei paklausai ir kainų lygiui padidėja pinigų poreikis. Ligi šiol buvęs cirkuliacijoje pinigų kiekis jau nepajėgia aptarnauti išaugusios prekių bei paslaugų apyvartos tokiomis pat kaip anksčiau są1ygomis. Rezultatas – pakyla palūkanų normos ir tai reiškia, kad investicijų sąlygos ir apimtis sumažėja, nes palūkanų norma yra vienas iš svarbiausių investicijos išlaidų veiksnių. Jei biudžeto deficitas formuojamas metai iš metų, valstybės skola auga. Valstybės skola pasireiškia palūkanų augimu. Didelė skola verčia vyriausybę didinti mokesčius. Būtinumas išmokėti valstybės skolą apsunkina šalies ekonominę padėtį.
Dažniausia biudžeto deficito priežastis – ekonomikos smukimas ir šiuo atveju deficitinis biudžetas yra pateisinamas, nes visuminės paklausos didinimas valstybės skolintomis pajamomis leidžia į gamybą įtraukti laisvus išteklius ir išplėsti nacionalinių pajamų apimtį.

PRAKTINĖ DALIS BEI IŠVADOS

Remiantis LIETUVOS RESPUBLIKOS 2000 M. GRUODŽIO 19 D. ĮSTATYMO NR. IX-454, panagrinėsime 2001 m. valstybės biudžetą. Žemiau pateiktos 2001 m. valstybės biudžeto pajamos (ištrauka, kadangi, kaip jau minėta, didžiąją dalį valstybė biudžeto įplaukų sudaro mokesčiai) bei patikslinto (įsigaliojo nuo 2001 08 01) biudžeto asignavimai (išlaidos).

Lietuvos Respublikos

2000 m. gruodžio 19 d.

įstatymo Nr. IX-89

1 priedėlis

LIETUVOS RESPUBLIKOS 2001 METŲ
VALSTYBĖS BIUDŽETAS

tūkst. Lt
Pajamos Iš viso
MOKESTINĖS PAJAMOS
Juridinių asmenų pelno mokestis 315000
Pridėtinės vertės mokestis 3698478
Akcizai 1281369
Loterijų ir azartinių lošimų mokestis 25000
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius 42105
Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai 131600
Mokestis už aplinkos teršimą 4388

Lietuvos Respublikos

2000 m. gruodžio 19 d.

įstatymo Nr. IX-89

2 priedėlis

LIETUVOS RESPUBLIKOS 2001 METŲ
VALSTYBĖS BIUDŽETO ASIGNAVIMAI
tūkst. Lt
Pavadinimas Iš viso Iš jų:

paprastosioms išlaidoms nepaprasto-sioms išlaidoms

iš viso iš jų darbo užmokes-čiui

Bendrosios valstybės paslaugos 656853 617166 355728 39687

2 priedėlio tęsinys
iš jų:
valstybės valdymo išlaidos 190414 175798 102948 14616
fundamentalūs moksliniai tyrimai 160625 152125 80922 8500

Krašto apsauga 718105 626520 279782 91585
iš jų:
Krašto apsaugos ministerija 569838 498056 202181 71782

Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga 945660 893393 596065 52267

Švietimas 1014447 953762 490013 60685

Sveikatos priežiūra 586906 518983 44280 67923

Socialinė apsauga, globa ir rūpyba 633763 623504 56859 10259

Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra 235901 225138 38670 10763

Kuro ir energijos tiekimo paslaugos 6099 6099 3224

Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė ir veterinarija 667539 595455 59336 72084
Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba 151772 100454 8188 51318

Transportas ir ryšiai 66757 53724 14383 13033

Kita ekonominė veikla 70554 64757 34239 5797
iš jų:
Aplinkos ministerija ir jos valdymo sritis 43460 38603 18604 4857

Išlaidos, nepriskirtinos pagrindinių funkcijų grupėms 1660100 1560729 37712 99371
iš jų:
valstybės skolos aptarnavimo išlaidos 1069464 974445 95019
dotacijos ir kompensacija savivaldybėms 253248 253248

IŠ VISO: 7414456 6839684 2018479 574772

Panagrinėsime, ar iš tikrųjų planuotas 2001 m. biudžetas buvo įvykdytas.
Finansų ministerijos duomenimis, 2001 m. valstybės biudžeto pajamų planas įvykdytas 97,5% – negauta 163,6 mln. Lt pajamų. Planus sugadino gerokai mažesnės nei planuota PVM įplaukos bei metų viduryje nepagrįstai padidintas pajamų planas.
Per 2001 m. valstybės biudžetas gavo 6,345 mlrd. Lt pajamų. Tai – 563,5 mln. Lt, arba 9,7%, daugiau, negu buvo surinkta 2000 m., tačiau 163,6 mln. Lt mažiau, nei buvo numatyta praėjusių metų viduryje padidintame pajamų plane. Pernai liepos pradžioje patikslinus 2001 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, pajamų planas buvo padidintas 80 mln. Lt, nors jau I pusmetį buvo išryškėjusi akivaizdi pajamų atsilikimo nuo plano tendencija – per 6 mėn. pajamų surinkta 59,7 mln. mažiau nei planuota. II ketvirčio pajamų atsilikimas nuo plano siekė 98 mln. Lt, pajamų planas buvo įvykdytas tik 93,9%. Tokį atsilikimą paveldėjusi dabartinė Vyriausybė teigia sustabdžiusi pajamų kritimą, todėl metinį planą pavyko įvykdyti 97,5%.

Pajamų iš akcizų gauta 11,1 mln. Lt daugiau negu planuota, įplaukos už valstybinius gamtos išteklius buvo 55,2 mln. Lt didesnės, tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčių viršum plano surinkta 2,2 mln. Lt. 14,4 mln. Lt viršytas palūkanų už valstybės kapitalo naudojimą planas, 5,2 mln. Lt – dividendų, 29,8 mln. Lt – palūkanų už paskolas, 31,7 mln. Lt – palūkanų už depozitus pajamų planai.
Pajamų iš azartinių lošimų mokesčio planuota gauti 25 mln. Lt, tačiau įplaukos iš šio mokesčio tesiekė 20.000 Lt.
Sunkiausiai sekėsi rinkti PVM – įplaukos iš šio mokesčio pernai buvo 186,6 mln. Lt mažesnės negu prognozuota. Juridinių asmenų pelno mokesčio surinkta 55,8 mln. Lt mažiau.
Išankstiniais duomenimis, valstybės biudžeto deficitas metų pabaigoje buvo 734,9 mln. Lt (planuotas – 906 mln. Lt).
Savivaldybių biudžetai pernai gavo 100,9 mln. Lt pajamų mažiau ne planuota, o nacionalinio biudžeto pajamų negauta 264,6 mln. Lt.

Niekam ne paslaptis, kad dauguma dirbančiųjų gauna neoficialius atlyginimus. Pagrindinė priežastis – mokesčiai. Atkreipkime dėmesį, kad nuo atlyginimo sumokama 67,2 proc. mokesčių:
§ 33 proc. pajamų mokestis,
§ 34 proc. – SoDrai,
§ 0,2 proc. – garantinis fondas.
Naujasis Pelno mokesčio įstatymas, įsigaliojęs sausio 1 d., įtvirtino visą eilę naujovių, lyginant su Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymu, kuris buvo taikomas iki šiol. Anot Finansų ministerijos, įstatymo tikslas – sukurti ir įtvirtinti aiškią, suprantamą, į žinių visuomenės ir laisvo kapitalo judėjimo užtikrinimą orientuotą įmonių pelno apmokestinimo tvarką.
Pelno mokestį moka:
· Lietuvos apmokestinamasis vienetas (juridiniai asmenys, įskaitant individualias įmones ir ūkines bendrijas);
· užsienio apmokestinamasis vienetas (užsienio valstybėse įsteigti užsienio valstybių juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, taip pat bet koks kitas apmokestinamasis vienetas);
· užsienio apmokestinamojo vieneto nuolatinė buveinė.
Pelno mokesčio nemoka biudžetinės įstaigos, Lietuvos bankas, pelno nesiekiantys vienetai, valstybė ir savivaldybės bei valstybės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos.
Įstatyme, atsižvelgiant į tarptautinę praktiką, nustatyta, kad Lietuvos apmokestinamojo vieneto bazė yra visos Lietuvoje ir užsienyje uždirbtos pajamos (pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir pajamos, kurių šaltinis yra ne Lietuvoje), o užsienio apmokestinamojo vieneto mokesčio bazė yra Lietuvos teritorijoje per nuolatines buveines uždirbtos pajamos, susijusios su užsienio vieneto veikla Lietuvoje bei užsienio vieneto “prie šaltinio”, t.y. ne per Lietuvoje esančią nuolatinę buveinę, gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje. Įstatyme (4 str. 4 d.) išvardinta, kokios užsienio vieneto gautos pajamos apmokestinamos “prie šaltinio”.
Nuo 2002 m. sausio 1 d. įtvirtinti tokie pelno mokesčio tarifai:
15 procentų mokesčio tarifu apmokestinama:
· Lietuvos vieneto ir užsienio vienetų nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas (iki šiol buvo taikytas 24 proc. tarifas);
· dividendai ir kitos pajamos iš paskirstytojo pelno (nuo 2003 m. sausio 1 d.).
10 procentų mokesčio tarifu apmokestinama:
· užsienio vieneto pajamos “prie šaltinio”.
13 procentų mokesčio tarifu apmokestinama:
· smulkaus verslo vienetų (darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir pajamos neviršija 500 tūkst. Lt) apmokestinamasis pelnas. Iki šiol buvo taikytas 15 proc. tarifas.
Be to, tie vienetai, kurių pajamos per paskutiniuosius 3 mokestinius laikotarpius neviršijo 100 tūkst. litų per mokestinį laikotarpį, gali taikyti piniginį apskaitos principą (gali vesti supaprastintą apskaitą).
Įstatyme įtvirtinta supaprastinta apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarka.
Be to, apmokestinamos visos užsienio vienetų gaunamos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje. Leidžiami atskaitymai – visos faktiškai patirtos įprastinės vieneto veiklai sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ir ekonominei naudai gauti (įstatyme atsisakoma detalaus sąnaudų vardinimo). Įstatyme išvardinama, kokios pajamos yra neapmokestinamos, taip pat kokie yra ribojamo dydžio leidžiami atskaitymai.
2002 m. vertinami kaip pelno mokesčių sistemos pereinamasis laikotarpis – Juridinių asmenų pelno mokesčio bei Fizinių asmenų pajamų mokesčių įstatymuose numatytos lengvatos nėra taikomos, išskyrus:
· pratęsiamas lengvatų, susijusių su užsienio kapitalo investicijomis, bei lengvatų kredito unijoms taikymas iki 2003 m. pabaigos;
· žemės ūkio įmonėms, laisvųjų ekonominių zonų įmonėms ir įmonėms, kuriose dirba riboto darbingumo dirbantieji, lengvatų taikymas pratęsiamas iki atskiro LR Seimo sprendimo.
Išmokami dividendai apmokestinami 29 proc. tarifu, išlieka ta pati beviltiškų skolų pripažinimo ir jų nurašymo į sąnaudas tvarka, ta pati avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo tvarka.
Lietuvos mokesčių mokėtojams mokesčių naštą galima sumažinti ne tik mažinant tarifus, apmokestinimo bazę, bet ir taupiai naudojant mokestinius išteklius, t.y. priimant nedeficitinį biudžetą, kruopščiai apskaičiavus, kiek galima skirti lėšų valstybės valdymo, apsaugos, socialinių, mokslo bei švietimo funkcijų vykdymui.
Kai kurių specialistų nuomone, dauguma mokesčių įstatymų Lietuvoje buvo vedami išsivysčiusių Vakarų Europos šalių pavyzdžiu, neatsižvelgiant į išskirtines vietos sąlygas, nesiremiant mokesčių teoriniais pagrindais (apmokestinimo principais, mokesčių vykdomomis funkcijomis, mokesčių naštos bei apmokestinimo ribos rodikliais).
Nepakanka vien tik paskaičiuoti bendrąjį mokesčių naštos rodiklį. Svarbiau sužinoti, kokia pajamų dalis, sumokėjus mokesčius, lieka tam tikros ekonominės veiklos mokesčių mokėtojo verslui plėtoti ir asmeniniams poreikiams tenkinti. Kai mokesčių našta per didelė, sumažėja gyventojų perkamoji galia, o tada mažėja ir mokestinės įplaukos į biudžetą.

Pagal Finansų ministerijos duomenis, savivaldybėms nepavyksta sumažinti kreditorinių skolų, todėl besitęsiančią problemą, Finansų ministerijos nuomone, padėtų išspręsti komisija, kuri stebėtų padėtį, nagrinėtų priežastis ir pagal kompetenciją spręstų klausimą dėl skolų mažinimo. Finansų ministerija siūlo sudaryti komisiją, kuri stebėtų, kaip biudžetų ir valstybės fondų asignavimų valdytojai, pirmiausia – savivaldybės, mažina kreditorines skolas. Komisija nagrinės asignavimų valdytojų, nuolat turinčių didelių skolų, sąrašus. Jeigu valstybės biudžeto pajamų planas bus vykdomas, komisija pagal kompetenciją spręs klausimą dėl kreditorinių skolų mažinimo. Ir tik tais atvejais, jeigu valstybės biudžeto pajamų planas nebus vykdomas, Vyriausybės patvirtintos programos bus finansuojamos pagal Finansų ministerijos parengtus valstybės biudžeto atitinkamo mėnesio asignavimų planus, kuriems pritarė Vyriausybė. Finansų ministerijos duomenimis, balandžio 1 d. bendroji valstybės biudžeto asignavimų valdytojų, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų kreditorinė skola sudarė 244,5 mln. Lt, iš jos 97,5% – savivaldybių biudžetų skolos. 2000 m. liepos 1 d. bendroji biudžetų ir fondų kreditorinė skola buvo 443,1 mln. Lt – 53,4% jos sudarė savivaldybių biudžetų skolos.

Remiantis LIETUVOS RESPUBLIKOS 2001 M. GRUODŽIO 13 D. ĮSTATYMO NR. IX-643 numatomas valstybės biudžetas – 8868023 tūkst. Lt pajamų ir 10003411 tūkst. Lt asignavimų, biudžeto deficitas – 1135388 tūkst. Lt.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. – Kaunas: Technologija, 1998.
2. Meidūnas V., Puzinauskas P. Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2001.
3. LR įstatymai
4. “Verslo Žinios” laikraščių 2000, 2001 m. apžvalga

Leave a Comment