Įvadas
Tik apie mažytę grupelę žmonių galėtume pasakyti, kad jie turi viską, ko norėtų. Dauguma žmonių turi apsieiti be kai kurių daiktų, kuriuos turėti jie labai norėtų: jiems tenka paaukoti kai kuriuos savo norus. Vadinasi, žmonės turi preferencijų skalę — tarsi sąrašą, kuriame prekės ir paslaugos yra surašytos jų preferencijos (jų pasirinkimo, tinkamumo, prioriteto tam vartotojui) tvarka. Gyvybiniai arba būtiniausi vartojimo reikmenys — maistas, drabužiai, būstas, medicinos pagalba — yra tos skalės viršuje ir apskritai mūsų būtiniausių prekių poreikiai niekam negali būti paaukoti; aplinkybėms suusiklosčius, mes pasiruošę už tuos gyvybinius dalykus atiduoti visą savo uždarbį. Žemiau tų gyvybiškai svarbių prekių preferencijų skalėje bus daiktai, kurių mums reikia sau komfortui padidinti ir gyvenimo lygiui pakelti, pavyzdžiui, televizoriai, automobiliai, draudimo polisai. Žemiausiai toje skalėje yra ne pirmo būtinumo prekės, pavyzdžiui, šokoladas, kino lankymas, be kurių prireikus nesunkiai išsiverstume.
Kai kuriose visuomenėse arba esant tam tikroms aplinkybėms žmogaus darbo užmokestis gali būti išmokamas natūra, bet apskritai šiuolaikinėse šalyse dauguma iš mūsų gauname pinigus. Todėl kai norime turėti daiktų, kuurie patenkins mūsų poreikius, mainais už juos siūlome dalį uždirbtų pinigų. Šis pinigų siūlymas už mūsų poreikių patenkinimą vadinamas paklausa. Vadinasi, paklausą galime apibrėžti kaip troškimą arba poreikį, egzistuojantį drauge su pasiruošimu ir galėjimu užmokėti už tai, ko norime.
Apibendrintai nusakant, ku
1. Paklausa ir pasiūla
1.1. Prekių ir paslaugų paklausa. Paklausos kitimo veiksniai
Paklausa, pasiūla ir rinkos kainos – dažniausiai vartojamos ekonominės kategorijos rinkos ekonomikoje. Jos išreiškia vartotojo ir gamintojo sąveiką rinkoje.
Svarbios minėtos sąlygos, t.y. ir noras, ir galimybės prekę ar paslaugą įsigyti. Jei vartotojas neturi pinigų, tai jo noras dar nėra paklausa. Kitaip tariant, paklausa turi būti moki, t.y. pirkėjas turi turėti reikiamą pinigų sumą tai prekei ar paslaugai įsigyti. Antra vertus, vien tik pinigų turėjimas taip pat nėra paklausa, jei pinigų savininkas neenori prekės pirkti. Todėl mokiai paklausai būtinos dvi sąlygos: 1) noras ir 2) galimybė prekę ar paslaugą įsigyti.
1 pav. Paklausos kreivė.
Šaltinis: [1; 253]
Ryšys tarp kainos kitimo ir perkamo prekių ar paslaugų kiekio yra pastovus ir nuolat pasikartojantis. Todėl šis ryšys traktuojamas kaip paklausos dėsnis. Pagal šį dėsnį, prekių paklausos kiekis kinta kainų kitimui priešinga linkme.
Krentant kainoms ir visoms kitoms sąlygoms nekintant, paklausa didėja dėl dviejų priežasčių:
1) sumažėjus kainai, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie gali tą prekę įsigyti (toks noras jau buvo, bet neužteko pinigų);
2) kainų sumažėjimas gali pa
Kaina yra pagrindinis prekių ir paslaugų paklausos kitimo veiksnys, bet anaiptol ne vienintelis. Prekių ir paslaugų paklausos apimtis sąlygoja ir kiti veiksniai.
1. Ekonominiai veiksniai. Jiems priskiriamas gyventojų pajamų lygis, vartojamų prekių ir paslaugų pasiūla, prekių ir paslaugų gamybos lygis ir struktūra, apsirūpinimas ilgalaikio vartojimo reikmenimis ir kt.
2. Socialiniai veiksniai – tai socialinė visuomenės struktūra, visuomenės narių pasiskirstymas pagal profesiją, išsilavinimą, papročius ir pan.
3. Demografiniai veiksniai: gyventojų skaičius, jų sudėtis pagal amžių, lytį, šeimos dydis ir sudėtis, gyventojų migracija ir t.t.
4. Gamtiniai ir klimatiniai veiksniai: temperatūra, drėgmė, reljefas, augmenija ir kt.
5. Psichologiniai veiksniai: žmogaus charakteris, temperamentas, interesai, polinkiai, pomėgiai ir kitos asmeninės savybės.
Konkrečių prekių ir paslaugų paklausos kiekį bei kainas sąlygoja šie veiksniai:
1) vartotojų pajamos ir jų paskirstymas,
2) kitų prekių kainos,
3) vartotojų skonis ir mados,
4) gyventojų skaičius,
5) vartotojų optimizmas ar pesimizmas ir kt.
1. Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas. Padidėjus pajamoms sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms (paprastai blogesnės kokybės) prekėms ir padidėja brangesnių ir geresnės kokybės prekių poreikis. Pajamoms mažėjant, viskas vyksta atvirkščiai – padidėja pigesnių ir blogesnės kokybės prekių paklausa, o brangesnių, bet kokybiškesnių prekių paklausa sumažėja.
2. Kitų prekių kainos. Kitų prekių kainų poveikis paklausai priklauso nuo to, ar tos prekės yra substitutai, t.y. viena kitą pakeičiančios, ar komplektinės, t.y. vartojamos kartu. Jei vienos iš prekių substitutų kaina iš
3. Vartotojų skonis ir mados. Tam tikros prekės ar paslaugos paklausa tiesiogiai priklauso ir nuo pirkėjų skonio bei vyraujančios mados. Madingų prekių paklausa paprastai yra didesnė nei serijinės gamybos tiekiamų prekių paklausa.
4. Gyventojų skaičius. Jei visos kitos sąlygos nekinta, tai tam tikros prekės ar paslaugos pasiūlos kiekis tiesiogiai priklauso nuo gyventojų skaičiaus: gyventojų skaičiui didėjant – auga, o mažėjant – mažėja.
5. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas. Vartotojų optimistinis ar pesimistinis požiūris į galimus kainų pasikeitimus taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojas laukia kainų augimo, tai stengsis atsargai įsigyti kuo daugiau prekių – šiuo atveju paklausa išaugs. Jei pirkėjas mano, kad prekės nepabrangusios, o galbūt ir atpigusios, neskubės krautis atsargų ir šiuo atveju paklausa arba išliks nepakitusi, arba sąlyginai sumažės.
1.2. Paklausa ir gyvenimo lygis
Vartotojiška paklausa išreiškia poreikius atsižvelgiant į gyventojų perkamąjį pajėgumą. Esant atitinkamai reikmenų pasiūlai, paklausą realizuojama, t.y. vartotojai išleidžia didesnes pinigines pajamas savo po
Nepatenkinta paklausa gali atsirasti ir tada, kai ji moki, bet viršija pasiūlą, arba neatitinka jos struktūriškai; ji gali būti atidėta kuriam laikui, jei įgytini reikmenys yra per brangūs (palyginti su vartotojo biudžeto galimybėmis arba su laukiamu vartojamųjų verčių naudingu efektu).
2 pav. Elastinga paklausa.
Šaltinis: [4; 343].
Kylant gyventojų pajamų lygiui, geros kokybės reikmenų paklausa didėja, o mažaverčių reikmenų — mažėja (šių reikmenų paklausos elastingumas, didėjant pajamoms, yra neigiamas). Didėjant pajamoms, mažai elastinga yra masiškai vartojamų reikmenų (pavyzdžiui, kasdieninių maisto produktų, laikrodžių ir skalbimo mašinų) paklausa. Labai elastinga yra naujus poreikius tenkinančių gėrybių paklausa: daugelio jų (pavyzdžiui, dailės ir antikvarinių dalykų, brangiųjų metalų dirbinių ir pan.) vartojimas kartu rodo, kad kyla gyventojų materialinė gerovė ir kultūra. Didėjant vienų ilgai vartojamų reikmenų paklausai, dėl pakeičiamumo efekto kitų naujų reikmenų vartojimas gali mažėti. Vienų poreikių elastingumui turi įtakos kitų poreikių tenkinimas net nekintant kainoms bei bendrosioms pajamoms.
Poreikių kompleksas formuoja gyventojų vartojimo stereotipą. Tai — visuma vartojamų materialinių ir nematerialinių gėrybių bei paslaugų, tenkinančių visuomenės narių poreikius esamomis gamybos technologinėmis sąlygomis ir turimomis išteklių atsargomis. Vartojimo stereotipas yra konkrečiam istoriniam laikotarpiui būdingas tam tikrų socialinių grupių (sluoksnių) vartojimo standartas, nusistovėjęs ilgalaikės praktinės patirties rezultatas. Jis apibendrintai atspindi vartotojų nuostatas ir prioritetus, teikiamus įvairiems poreikių tenkinimo būdams ir vartojimo reikmenims ar paslaugoms nagrinėjamu laikotarpiu.
Gyvenimo būdas arba gyvensena, — tai žmogaus gyvybinės veiklos (elgsenos) formų visuma, išreiškianti visuomenės klasių, grupių, individų egzistavimo sąlygas ir apimanti poreikių tenkinimą darbo, laisvalaikio ir buities sferose konkrečiomis istorinėmis sąlygomis. Gyvenimo būdas formuojasi veikiamas socialinių ekonominių santykių, viso konkrečios visuomenės anstato ir atspindi nagrinėjamam subjektui (klasei, grupei ar individui) būdingą pasaulėžiūrą. Jį nusako ir konkrečios vartojimo reikmenų bei paslaugų visumos naudojimas, ir bendravimo, keičiantis veiklos rezultatais, bei poilsio formos.
Gerovė, arba gyvenimo lygis, — visų poreikių tenkinimo laipsnis, individų (jų grupių, visuomenės klasių) aprūpintumas jiems gyventi, veikti ir vystytis reikalingomis sąlygomis. Žmonių gerovė yra svarbi visuomeninės reprodukcijos ir poreikių sistemos vystymo bei gyvenimo būdo tobulinimo sąlyga. Apie gerovės kilimą sprendžiama sugretinant objektyviai būtiną ir pasiektą poreikių tenkinimo lygius. Gerovė kyla poreikius tenkinant vis pilniau ir tolygiau. Objektyvus gerovės kriterijus yra visapusiškas kiekvieno asmens išsivystymas.
Tenkinti išsivysčiusius poreikius yra sudėtingiau negu mažiau išsivysčiusius; šie lengviau prisotinami, nes paprastai jie atitinka žemesnį gerovės lygį ir yra mažiau diferencijuoti negu įvairių intelektualinių sferų darbuotojų poreikiai.
Poreikių visuma – tai fizinių ir dvasinių, individualinių ir visuomeninių poreikių kompleksas, susiformavęs tam tikromis istorinėmis sąlygomis ir struktūriškai organizuotas atsižvelgiant į susiklosčiusį gyvenimo būdą ir jį atitinkančią preferencijų hierarchiją bei perspektyvines individo nuostatas [3; 19].
Žmonių gerovė plačiąja prasme yra reikalingų gyvenimo sąlygų sudarymas tenkinant poreikius visose veiklos srityse, būtina kūrybinės saviraiškos prielaida. Siaurąja prasme gerovė dažnai tapatinama su materialiniu turtu. Bet iš tikrųjų šis turtas gali būti tik gerovės sąlyga. Pavyzdžiui, gerovės kilimas reiškia, kad mažiau vertingų reikmenų vartojimas pakeičiamas vertingesniais (vietoj bulvių, duonos vartojama daugiau baltyminių produktų ir t.t.). Gerovės kėlimas yra ne vien materialinių gyvenimo sąlygų sudarymas, bet ir gamybos orientavimas ugdyti racionalius poreikius atsižvelgiant į jų prioritetus; poreikių pobūdžio racionalus valdymas, kad asmenybė galėtų visapusiškai vystytis.
Gamyba kaip materialus poreikių tenkinimo pagrindas formuoja vartotojų poreikius, jų struktūrą bei tenkinimo būdus, įgalina juos tenkinti atgaminama bei atnaujinama vertybių visuma ir yra prielaida naujiems poreikiams bręsti.
Paklausos formavimasis apima ryšius tarp gamybos ir asmeninių vartojimo išlaidų vykstant sąveikai tarp pagamintų vartojimo reikmenų pasiūlos, iš vienos pusės, ir materialinių gėrybių bei paslaugų paskirstymo, asmeninių pajamų naudojimo ir jų lemiamo perkamojo pajėgumo, iš kitos, veikiant asmeniniams ir kitiems poreikiams. Vadovaudamiesi savo preferencijomis ir vertinimais esamomis rinkimosi sąlygomis, gyventojai asmeninio vartojimo sferoje tam tikrą pajamų dalį išleidžia prekėms ir paslaugoms apmokėti.
3 pav. Neelastinga paklausa.
Šaltinis: [4; 345].
Ir vis dėl to kaina yra ne tik vartojamųjų gėrybių visuomeninio naudingumo indikatorius, rodantis, kiek visuomeninių darbo sąnaudų pasiskirstymas atitinka gyventojų paklausos struktūrą. Kartu ji yra svarbus būtinų darbo sąnaudų proporcijų reguliavimo ir vartojimo racionalizavimo įrankis. Kainų mažinimo įtaka poreikių formavimuisi ypač veiksminga: jis skatina vartoti gamybos įsisavintus naujus produktus (cheminius pakaitalus, įvairius buitinius mechanizmus).
1.4. Paklausos ir pasiūlos elastingumas
Atskirų prekių ir paslaugų paklausa ir pasiūla nevienodai reaguoja į kainų pokyčius. Vienų prekių ar paslaugų paklausa ir pasiūla labai jautriai į tai reaguoja, kitų – mažiau, o dar kitų gali ir visai nereaguoti. Norint įvertinti šiuos pokyčius, ekonomikos teorijoje naudojama elastingumo sąvoka.
Elastingumas apibūdinamas kaip paklausos ir pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu. Matematiškai elastingumas apskaičiuojamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis. Kadangi prekių ir paslaugų paklausos ir pasiūlos kiekiai kintant kainoms kinta priešingomis kryptimis, todėl matematiškai apskaičiuojant elastingumą naudojami skirtingi ženklai. Paklausos elastingumo ženklas yra neigiamas, o pasiūlos – teigiamas.
Skiriamos penkios pagrindinės elastingumo formos:
1. Absoliutus elastingumas – tai tokia elastingumo forma, kai be galo mažas kainos pokytis sukelia labai didelį paklausos ir pasiūlos pokytį. Skaitmeninis elastingumas yra begalinis.
2. Santykinis elastingumas – tai toks elastingumas, kai tam tikras kainos pokytis lemia didesnį paklausos ir pasiūlos pokytį. Skaitmeninis elastingumas yra didesnis už vienetą.
3. Vieneto elastingumas – tai tokia elastingumo forma, kai pakitus kainai, proporcingai pakinta prekės ir paslaugų paklausa ir pasiūla. Skaitmeninis elastingumas lygus vienetui.
4. Santykinis neelastingumas – tai toks elastingumas, kai tai tam tikros kainos pasikeitimas sukelia mažesnį paklausos ir pasiūlos pasikeitimą. Skaitmeninis elastingumas mažesnis už vienetą.
5. Absoliutus neelastingumas – tai tokia elastingumo forma, kai paklausa ir pasiūla nereaguoja į kainų pokyčius. Skaitmeninis elastingumas lygus nuliui.
Galima rinkoje ir tokia situacija, kai kylant kainoms paklausa ne mažėja, bet kurį laiką dėl įvairių priežasčių didėja. Tokia situacija vadinama Gifeno paradoksu. Tokia situacija galima, jei šios prekės yra plačiai vartojamos ir jų pabrangimas nuskurdins vartotojus. Jie privalo atsisakyti prabangesnių prekių ir dar daugiau vartoti tradicinių prekių, pavyzdžiui, duonos.
Tiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumą sąlygoja dvi pagrindinės priežastys – substitucija ir laikas.
Jei yra tinkamų substitutų, tai kylant vienų prekių kainoms perkamos kitos prekės. Pirmųjų prekių paklausa kris, antrųjų – išaugs. Taigi esant tinkamiems substitutams, prekių ir paslaugų paklausa yra elastinga. Jeigu substitutų nėra, tuomet pirkėjai nereaguoja į kainos pakitimus ir perka tą patį prekių kiekį. Tokių prekių paklausa yra neelastinga arba nelabai elastinga.
Panašiai substitucijos efektas veikia ir pasiūlą. Jeigu tuos pačius resursus galima panaudoti kelių prekių gamybai, tai vienos iš jų kainos augimas sąlygos resursų perliejimą į jos gamybą (pasiūla išaugs), o kitų prekių kainos sumažės. Šiuo atveju tiek vienų, tiek kitų prekių substitutų pasiūla bus elastinga. Priešingai, jei sunku panaudoti tuos pačius resursus kitos prekės gamybai, tuomet jos kainų kitimas nepakeis pirmosios prekės apimties ir jos pasiūlos. Pasiūla bus neelastinga.
Laikas taip pat didina paklausos ir pasiūlos elastingumą. Laikas yra būtinas substitutų paieškoms, norint padidinti pajamas ir pan.
Kai kurie veiksniai veikia atskirai tik paklausos arba pasiūlos elastingumą.
Paklausos elastingumui poveikį turi pajamos ir biudžeto dalis, skirta prekėms ir paslaugoms pirkti. Skirtingas prabangos ir būtiniausių prekių elastingumas. Prabangos prekių paklausa yra elastinga, o pirmo būtinumo ir kai kurių “specifinių” prekių (alkoholinių gėrimų, tabako, parfumerijos, kosmetikos ir kt.) paklausa neelastinga.
Pasiūlos elastingumą stipriai veikia prekių saugojimo galimybės ir kaštai. Greit gendančių produktų elastingumas yra mažas, lengvai saugomų pasiūla elastinga, nes pardavėjas gali manipuliuoti jų kiekiu, reaguodamas į kainos kitimą ir sparčiai didinti arba mažinti pasiūlą.
2. Vartojimo struktūros kitimo tendencijos ir regioniniai ypatumai
Kai kurios gyventojų išlaidų bei vartojimo struktūros kitimo tendencijos yra universalaus pobūdžio; kintant socialinėms ekonominėms sąlygoms, keičiasi tik tų tendencijų pasireiškimo bei sąveikos su kitomis tendencijomis forma ir intensyvumas. Augant visuomenės gamybinėms jėgoms ir jos narių poreikių visumai, kylant realiųjų pajamų lygiui, palaipsniui mažėja išlaidų dalis, skiriama žmogaus fiziologiniams poreikiams tenkinti ir biologiniam gyvybingumui palaikyti; drauge absoliučiai ir santykiškai didėja išlaidos intelektualiniams poreikiams (kultūrai, švietimui), turizmui, žaidimams ir kitoms kūrybinio poilsio formoms.
Yra ir tokių vartojimo struktūrinės dinamikos tendencijų, kurios būdingos tik tam tikriems visuomenės istorinės raidos etapams, pavyzdžiui, perėjimo nuo natūrinių prie prekinių piniginių santykių laikotarpiui, poreikių stereotipo gilesnių pakitimų (susijusių su naujų brangių ilgai vartojamų reikmenų masinės gamybos išplėtimu) laikotarpiams, karinės arba „deficitinės” ekonomikos laikotarpiams. Į specifines tų laikotarpių sąlygas bei regionines vartojimo ypatybes turi būti atsižvelgiama tiriant bendrųjų vartojimo dėsningumų nukrypimus nuo įprastinių jų formų.
2.1. Preferencijos ir vartojimo struktūros
Bendros vartojimo apimties didėjimas yra tiesiogiai susijęs su viso poreikių komplekso prisotinimu ir kokybiniu jo struktūros tobulinimu. Didėjant vartojimui, prisotinimo netolygumai mažėja nepriklausomai nuo to, ar gretinsime skirtingus rajonus, ar socialines (ekonomines) gyventojų grupes, ar skirtingus laikotarpius. Poreikių prisotinimo lygį rodo esamo vartojimo santykis su jo normomis, atitinkančiomis racionalų poreikių tenkinimo lygį.
Kylant gyvenimo ir pajamų lygiui, būtiniausių reikmenų (maisto, drabužių) vartojimas laipsniškai didėja iki tos ribos, kurią lemia fiziologiniai poreikiai ir kokybinės jų tenkinimo sąlygos.
Kylant realiųjų pajamų lygiui, ne pirmo būtinumo reikmenims tenkančių išlaidų lyginamojo svorio didėjimas laipsniškai lėtėja artėjant santykiniam poreikių prisotinimui. Prisisotinant socialinių paslaugų bei kultūrinių vertybių poreikiams, išlaidos jiems toliau santykiškai didėja bei tampa elastiškesnės ir todėl, kad į nusistovėjusį vartojimo stereotipą įsipina nauji poreikių tenkiriimo objektai ir būdai.
Paprastai vartotojai pirmenybę teikia, kaip minėta, tradiciniams gyvybiniams poreikiams. Jiems palaipsniui prisisotinant, vis daugiau dėmesio skiriama socialinio prestižo, estetiniams, bendravimo ir kt. motyvams. Elastingesnė darosi ir tradicinė jau vartojamų reikmenų bei paslaugų paklausa:
1) dėl poreikių tenkinimo alternatyvų plėtimosi, juos tenkinančių reikmenų ir jų naudojimo būdų pakeičiamumo;
2) dėl socialinio naujų reikmenų paklausos plėtimosi efekto;
3) socialinės diferenciacijos mažinimo planinės tendencijos.
Kultūrinių poreikių tenkinimo ir darbinių kūrybinių sugebėjimų vystymo svarbą atspindinčios preferencijos (pavyzdžiui, kokiomis proporcijomis reikia skirstyti perspektyvinius kapitalinius įdėjimus sveikatos apsaugai, kultūros bei švietimo vystymui yra mažiau stabilios ir dažnai ne tokios ryškios. O racionali jų subordinacija konkretaus vartotojo lygiu yra ne tik reikšminga asmenybės saviraiškos forma, bet ir svarbiausia socialinės ekonominės pažangos forma, kuria įgyvendinamos konstitucinės garantijos dėl kiekvieno visuomenės nario teisės tiek į švietimą, mokslą, tiek į sveikatos apsaugą.
Karo ir krizių sąlygomis arba susidarius deficitinės ekonomikos situacijai (ėmus stigti perspektyvių paklausių vartojimo išteklių) nukrypstama nuo įprastinių vartojimo preferencijų. Trūkstant parduotuvėse reikalingų prekių, vartotojai yra priversti dalį savo piniginių išteklių atidėti būsimam vartojimui, sudarinėja paklausių prekių atsargas virš racionalaus jų lygio arba perka ne tai, kas reikalingiausia. Tad disproporcijos tarp pasiūlos ir paklausos trikdo ekonominės pusiausvyros palaikymo mechanizmą, daro jį nestabilų. Bendrai ekonominei padėčiai normalėjant, stabilizuojasi ir gyventojų poreikių tenkinimo preferencijos.
2.2. Poreikių dinamika ir ekonominio augimo veiksniai
Ilgai vartojamiems reikmenims įsigyti reikia sukaupti tam tikras lėšas. Be to, tokie reikmenys perkami tik tuo atveju, jeigu jų kaina neviršija tam tikros ribos, vadinamojo paklausos (pajamų) slenksčio. Šį slenkstį galima peržengti arba padidėjus pajamoms, arba atsisakant tenkinti kai kuriuos ankstesnius poreikius. Štai kodėl, gyventojams pradėjus masiškai vartoti automobilius, buitines elektrotechnines bei elektronines mašinas (šaldytuvus, skalbimo mašinas, virtuvės kombainus), televizorius, stereofoninės muzikos sistemas, vartojimo struktūra tam tikrą laikotarpį ryškiai deformuojama, palyginti su tradiciniu jos stereotipu.
4 pav. Absoliutus paklausos elastinumas (ED = ).
Šaltinis: [6; 476].
Pingant ilgalaikio vartojimo reikmenims ir laipsniškai prisotinant jų paklausą, taip pat didėjant gyventojų pajamoms, šeimos biudžetas vėl subalansuojamas ir normalėja tradicinių poreikių tenkinimo lygis. Šis dėsningumas padeda paaiškinti statistiškai stebimus išlaidų maistui ir aprangai laikino sumažėjimo kai kuriose gyventojų grupėse laikotarpius net palankiomis ekonominio vystymosi sąlygomis. Su šios tendencijos pasireiškimo ypatybėmis yra susiję tie atvejai, kai išlaidų maistui lyginamasis svoris bendrose vartojimo išlaidose padidėja kylant gyvenimo lygiui dėl gyvulinės kilmės baltymų bei kitų vertingesnių maisto produktų lyginamojo svorio didėjimo (citrusinės kultūros, importiniai vaisiai ir kt.).
Pardavimas išsimokėtinai sparčiai plėtėsi socialistinėse šalyse. Mat jis padeda gyventojams palankiomis sąlygomis daug sparčiau įsigyti naujų ilgalaikio vartojimo reikmenų, ypač jaunoms šeimoms. Už išsimokėtinai suteiktą kreditą neretai imama daugiau kaip 10% palūkanų. Statant namus ir įgyjant kitus reikalingiausius reikmenis, numatytos kredito lengvatos persikeliantiems į naujas gyvenvietes, jaunoms šeimoms ir gyventojams, persikeliantiems į naujus įsisavinamus šalies rajonus.
Mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis visuomeninėje gamyboje didėja kūrybinio darbo sąnaudos, jis vis labiau intensyvėja. Dėl to, ypač išsivysčiusiose šalyse, gerokai pakito asmeninių išlaidų ir vartojimo struktūra. Anksčiau ekonominis augimas labai daug priklausė nuo gamybinių jėgų daiktinių elementų (mašinų, darbo įrankių) kaupimo. Dabar vis didesnę įtaką socialiniam ekonominiam vystymuisi daro sukaupta mokslinė ir techninė informacija, taip pat darbo jėgos kvalifikacijos lygis, industrinis žinių įdiegimas. Ekonominio efektyvumo didėjimo tempai vis labiau priklauso nuo socialinės infrastruktūros, nuo paslaugų sferos šakų, kurios saugo ir atstato (sveikatos apsauga, poilsio tarnybos) bei didina (švietimas, kultūra) darbo jėgos visuomeninę vertę, palaiko ir lavina jos intelektualinius sugebėjimus. Todėl darbo jėga ir materialiniai visuomenės ištekliai iš betarpiškos gamybos šakų palaipsniui perskirstomi į paslaugų sferą. Sąlygas šiam procesui sudarė aukštas darbo našumo lygis materialinėje gamyboje.
5 pav. Santykinis paklausos elastingumas (ED > 1).
Šaltinis: [6; 476].
Kūrybiniai sugebėjimai formuojasi ne tik darbo procese, naudojant ir turtinant įsisavintas mokslines ir gamybines žinias, bet ir vis produktyviau naudojant didinamą laisvalaikį. Sąlygas jam didinti sudaro tiek darbo našumo didėjimas gamybinėje sferoje, tiek paslaugų sferos vystymasis, buitinių darbų mechanizavimas. Buitinės elektronikos diegimas intensyvina ir įvairina laisvalaikio naudojimą, plečia bendrojo lavinimosi galimybes (radijas, televizija).
Namų ūkyje vis plačiau vartojama buitinė elektrotechnika ir mechaniniai įrengimai sudaro palankias sąlygas, ypač moterims, labiau išsilaisvinti nuo buities darbų, joms įtraukti į visuomeninę gamybą ir laisvalaikiui plėsti.
Darbo vietose ir gyvenamosiose patalpose bus daug plačiau taikomos elektrovakuminės ir kondicionavimo sistemos, padedančios sudaryti kur kas palankesnes, higieniškas veiklos ir gyvenimo sąlygas, operatyviau reguliuoti temperatūros, drėgnumo ir kitus parametrus net pagal savijautą.
Į visas veiklos sferas skverbiasi asmeniniai ir buitiniai kompiuteriai, elektroniniai loginio sprendimo įrenginiai. Gyvenimo būdą keičia gyvenamųjų namų ir kitų objektų statybos, mitybos, turizmo ir net poilsio industrializavimas, t.y. srovinių masinio aptarnavimo metodų taikymas mechanizuojant gyventojams teikiamas paslaugas bei sudarant galimybę taupiau ir įvairiau naudoti laiką.
6 pav. Vieneto paklausos elastingumas (ED > -1).
Šaltinis: [6; 477].
Kinta tradicinės seniai vartojamų reikmenų funkcijos, jas papildo naujos. Elektroniniai rankiniai laikrodžiai tampa drauge ir mikrokalkuliatoriais arba derinami su miniatiūriniais tranzistoriniais radijo imtuvais, prietaisais individualiai diagnostikai arba net portatyviniais televizoriais. Mikroelektronika atveria neregėtas galimybes žmonėms palaikyti radijo ir videoryšius iš bet kurios vietos ir praktiškai bet kuriuo metu.
Ilgai vartojamų reikmenų kiekį riboja ne vien šeimos biudžetas, bet ir tai, kad jiems reikia vietos, priežiūros, remonto. Todėl svarbu asmeninę nuosavybę racionaliai derinti su grupiniu, kolektyviniu rečiau naudojamų ir brangesnių daiktų vartojimu. Todėl net ir nedideles pajamas gaunančios šeimos turėtų didesnes galimybes naudotis pilnesniu perspektyvinio vartojimo ilgalaikių reikmenų komplektu, efektyviau naudoti pačius reikmenis.
Nagrinėjant paklausos ir vartojimo struktūros kitimus, svarbu atsižvelgti į funkcinį sąryšį tarp ilgo vartojimo reikmenų naudojimo ir paslaugų vartojimo. Tai — jų savitarpio (bent dalinis) pakeičiamumas ir papildomumas (visuomeninis transportas ir asmeniniai automobiliai, skalbyklos ir individualinės skalbimo mašinos), kuris ateityje turi gerokai išsiplėsti. Nereikia pamiršti ir vadinamųjų susijusių išlaidų, ypač įsigyjant ilgai vartojamus techniškai sudėtingus įrenginius, jų eksploatavimo, priežiūros bei remonto išlaidų.
Skirtingos santvarkos šalyse socialiniai šio sąryšio padariniai neretai yra nevienodi. Pavyzdžiui, masinis televizijos ir videomagnetofonų paplitimas Vakaruose sukėlė brangiai kainuojančių kino, teatro, baleto ir kitų masinių kultūros įstaigų krizę: daugelis jų uždarytos arba naudojamos rengiant per kabelinę televiziją transliuojamas apmokamas programas ir kt. tikslams.
Išlaidų poilsiui, turizmui ir pasilinksminimams didėjimas yra susijęs ne tik su turtingesnių gyvenimu, aukštesniu jo lygiu, bet ir su darbo intensyvėjimu dėl sparčios mokslo ir technikos pažangos. Masinio turizmo industrijos plėtojimas, kartu reikalaudamas plėsti draustinių teritorijas, padeda kovoti su neigiamais urbanizacijos ir civilizacijos laimėjimų vartojimo padariniais – užteršimo didėjimu, triukšmu, gyvenamosios vietos nutolimu nuo darbavietės, nuo tradicinių poilsio ir laisvalaikio zonų, gamtos.
7 pav. Santykinis paklausos neelastingumas (ED < 1).
Šaltinis: [6; 477].
Svarbu ne tik išsiaiškinti vartotojų pomėgių, jų preferencijų pakitimus ir žinoti, kurie poreikiai išliks apžvelgiamoje perspektyvoje. Taip pat svarbu žinoti, kaip kinta skirtingų socialinių grupių vartotojų vertinimų sistema, kodėl pirmenybė teikiama tiems, o ne kitiems poreikiams bei jų tenkinimo būdams. Poreikių kitimo dėsningumų pažinimas padeda tiksliau vertinti alternatyvias situacijas renkantis priimtiniausius jų tenkinimo variantus kintančiomis sąlygomis [2; 167].
Didėjant lemiamai žmogaus darbo ir apskritai kūrybinių sugebėjimų įtakai visuomeninės gamybos efektyvumui, atsiranda ir plečiasi naujos poreikių rūšys. O nusistovėję tradiciniai poreikiai neretai įgauna kokybiškai naują prasmę bei socialinę išraišką. Pavyzdžiui, laisvalaikis pasidaro reikalingas ne tik fizinėms jėgoms sugrąžinti, bet ir bendrojo išsilavinimo ir kultūros lygiui bei profesinei kvalifikacijai kelti.
Trumpalaikio ir ilgalaikio reikmenų bei paslaugų vartojimo proporcijoms atsiliepia netolygus šių gėrybių grupių kainų kitimas. Gerėjant buitinės elektronikos ir elektrotechnikos kokybei, jai tobulėjant funkciniu požiūriu, jos kainos didėja saikingai, o kai kuriais atvejais gali net mažėti dėl visuomeninio darbo našumo didėjimo. O paslaugų tarifai didėja pralenkdami vidutinį vartojamų reikmenų kainų indekso lygį, nes aptarnavimo sferoje didesnis yra gyvojo darbo sąnaudų lyginamasis svoris, kyla jo kvalifikacija.
2.3. Regioniniai vartojimo dėsningumų pasireiškimo ypatumai
Gyventojų poreikių ir vartojimo dėsningumai reiškiasi nevienodai intensyviai, skirtingomis formomis, sparčiau arba sulėtintai. Palyginę išsivysčiusių agrarinių ir industrinių regionų gyventojų vartojimą, įsitikinsime, kad pirmuosiuose vyrauja maisto prekių vartojimas, o antruosiuose — pramoninių prekių vartojimas. Agrariniuose – pramoniniuose rajonuose yra likę daugiau natūralinio vartojimo formų bei elementų negu pramoniniuose – agrariniuose. Šakinė ekonomikos struktūra turi įtakos ir bendrųjų pajamų bei visuomeninių vartojimo fondų formavimuisi. Regionų gamybinių jėgų išdėstymo bei demografinių išteklių skirtingumai atsiliepia ir svarbiausių jų dėsningumų reiškimosi ypatybėms. Skirtingas daugiausia protinio ir daugiausia fizinio darbo žmonių skaičiaus santykis, nevienodas aprūpinimas vietiniais ir centralizuotai skirstomais materialiniais ištekliais, skirtingi rinkos fondai — visa tai sąlygoja struktūrines gyventojų vartojimo ypatybes nepriklausomai nuo specifinių (nacionalinių, geografinių ir pan.) veiksnių įtakos poreikių tenkinimo dėsningumams. Reiškiasi nevienodos demografinės tendencijos, kinta pensininkų skaičiaus ir naujagimių skaičiaus santykis. Taip pat susiklosto būdingi skirtingų etninių grupių bei tautybių gyventojų (mitybos, rengimosi, laisvalaikio leidimo) ypatumai. Dėl to įvairiuose regionuose, nors bendras jų gamybinių jėgų išsivystymo lygis mažai tesiskiria, poreikių tenkinimo struktūros kitimo tendencijos reiškiasi specifinėmis formomis. Antai Šiaurės Vakarų regione gyventojai daugiau vartoja pieno, o Vidurinės Azijos respublikose mažesnė yra kiaulienos paklausa, skiriasi nusistovėjęs vaisių vartojimo lyginamasis svoris, kultūros poreikių bei jų tenkinimo struktūra, nevienodai išplėtota buitinio aptarnavimo sfera, skiriasi pati jos struktūra ir tai, kurioms paslaugoms teikiamas pirmumas.
Ekonominiu požiūriu nevienodai išsivysčiusių šalių gyventojų vartojimo struktūros skirtumai yra analogiški skirtingas pajamas gaunančių socialinių grupių vartojimo struktūrų skirtumams toje pačioje šalyje arba skirtingais jos gamybinių jėgų raidos laikotarpiais. Kylant gyvenimo lygiui, daugiau vartojama gyvulinės kilmės baltyminių produktų (tai netaikytina tradiciškai aukšto mėsos vartojimo lygio regionams — Mongolijai, Argentinai ir t.t.), kultūros reikmenų, santykiškai ir absoliučiai didėja išlaidos laisvalaikiui, švietimui ir sveikatos apsaugai.
Į regionų specifiką atsižvelgiama planuojant perspektyvinį vartojimo vystymąsi.
IŠVADOS
1. Paklausa yra prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali įsigyti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama, ryšys, kai visos kitos sąlygos yra nekintamos.
2. Papildymo efektas pasireiškia tuo, kad, didėjant ilgo naudojimo prekių paklausai, didėja reikmenų ir paslaugų vartojimas, susijęs su tų prekių eksploatacija, priežiūra ir pan.
3. Kainų svyravimas rinkoje yra signalas gamintojui apie pasiūlos apimtis. Jei kaina mažėja, tai reiškia, jog reikia mažinti gamybos apimtis, o jei kyla – reikia jas didinti, nes šiuo atveju bus galima gauti papildomą pelną. Taip kainų svyravimai reguliuoja produktų kiekį rinkoje.
4. Kainos didėja arba mažėja tol, kol pardavėjai ir pirkėjai “ištiria rinką”, t.y. kol pasiekiama kaina, ties kuria vienos ar kitos prekės pasiūla ir paklausa susilygina.
5. Kainų minimumo ar maksimumo efektas priklauso nuo prekių ir paslaugų paklausos ir pasiūlos elastingumo.
6. Vartojimo stereotipo kitimus, susijusius su masiniu naujų ilgai vartojamų mašinų įsigijimu, skatina bei lengvina vartotojiškojo kredito, pirkimo išsimokėtinai sistemos taikymas ir plėtojimas.
7. Svarbiausias vartojimo struktūros kitimo tendencijas atspindi ilgalaikiai asmeninių išlaidų struktūros pakitimai ir jų tarptautiniai sugretinimai.
8. Vartojimo lygio kilimas ne tik įgalina tolygiau tenkinti poreikius, bet ir išryškina kai kuriuos objektyvius regioninius vartojimo ypatumus. Esant nevienodoms kai kurių poreikių tenkinimo tradicijoms ir skiriantis vartojimo prioritetams, neišvengiamai skiriasi ir bendras vartojimo stereotipas, būdingas vieno ar kito regiono gyventojams.
LITERATŪRA
1. Levy Michael, Weitz Barton A. Retailing management. Irwin, Boston, 1998. 736p.
2. Donald Waters. Operations management producing goods & services. – Adission-Wesley publishing company. 1996. 627p.
3. Ivlinas Tomas S. Ekonomikos teorija.-Vilnius, Mintis, 1991. 150p.
4. Beck C. Better Schools: A Value Perpective. London, Falmer Press, 1990. 725p.
5. Gordon J. R. A Diagnostic Approach to Organizational Behavior. Allyn & Bacon, 1993. 578p.
6. Hunt J. G. Toward a Leadreship Paradigm Chape. Newbury Park, CA: Sage, 1995. 646p.
7. Pranulis V., Pajuodis A., Urbonavičius S., Virvilaitė R., Marketingas.- Vilnius, The baltic press, 2000, 469p.
8. Lukoševičius V., Stankevičius P. Teorinė ekonomika. Vilnius, VPU. 1998. 167p.
9. Urbanskienė R. Reklama ir rėmimas.-Kaunas. 1995. 70p.
10. P.Kotler. Marketing Management: The millenium edition, Upper Saddle River, New Jersey: Prentice Hall, 200p.
11. Virvilaitė R. Marketingas.-Kaunas, Technologija, 79p.
12. http://cyberatlas.internet.com/markets/retailing/article/0,1323,6061_761911,00.html
13. http://www.ie.ncsu.edu/fangroup/ps.dir/icn.pdf
14. http://bear.cba.ufl.edu/centers/mks/abstracts/vol17/no2/andersonandsimester.html