Ūkinė veikla Visuomenė gyvuoja ir plėtojasi, tik tenkindama savo materialius ir dvasinius poreikius. Jiems tenkinti reikalingos gėrybės. Materialias gerybės pateikia visuomeninė gamyba. Jos funkcija – iš išteklių, kuo taupiau juos naudojant, pagaminti ir paskirstyti materialias gėrybes visuomenės poreikiams tenkinti. Visuomeninė gamyba yra visuomenės gamybinės ir ūkinės veiklos vienybė: būtina ne bet kaip, o taupiau pagaminti ir paskirstyti. Visuomenei svarbu ne tik taupiai gaminti materialias gėrybes, bet ir paskirstyti jas taip, kad visų jos narių gerovė augtų, kad būtų užtikrintas apibrėžtas socialinis teisingumas. Šias problemas visuomenė ir sprendžia savo ūkine veikla. Taigi, ūkinė veikla – tai materialių gėrybių iš ribotų išteklių gamyba ir paskirstymas, remiantis ekonominiu skaičiavimu, turint tikslą didinti išteklių savininkų turtą ir užtikrinti apibrėžtą socialinį teisingumą. Trumpiau – tai tokia visuomeninė gamyba, kurioje taikomas ekonominis skaičiavimas. Vadinasi, gamybinė veikla yra būtina, bet nepakankama sąlyga turtui kurti ir socialiniam teisingumui įgyvendinti. Pakankama sąlyga yra ūkinė visuomenės veikla. Kiekviena ūkinė veikla būtinai yra gamybinė, bet ne kiekviena gamybinė veikla yra ūkinė. Plėtojantis visuomenei, jos ūkinė veikla darėsi vis sudėtingesnė. Vis sudėtingesnė darėsi ekonomikos materiali bazė – gamybinė veikla: keičiasi ištekliai, itin greit kinta technologija. Kinta ir dvasiniai dariniai, veikiantys ūkį, ūkis vis labiau socializiuojasi, kinta ekonominiai vertinimai ir matai. Vis didesnį vaismenį ūkinėje veikloje vaidina laikas – jis tampa ekonominiu laiku, t.y. vis griežčiau jis vertinamas ekonominiais matais(išvystytame rinkos ūkyje itin svarbią reikšmę įgauna palūkanų norma – specifinis ekonominio laiko matas). Daugėja ir sudėtingėja tarpinės formos, kuriomis reiškiasi ūkinė veikla, visų pirma – teisinės(dabartinį ūkį reguliuoja tūkstančiai įstatymų, nutarimų ir t.t.). Dabar ūkinė veikla labai išsišakojusi, turintį aibę formų, gausybę ūkio subjektų ir be galo daug ūkio objektų.
Istorinė visuomenės raida išplėtė ir ūkinės veiklos sritį. Tai ne tik pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas, ne tik prekyba ir bankininkystė, bet ir komunalinės paslaugos, turizmas, sportas ir netgi švietimas, teatras ir t.t. Ekonomiksas yra šiuolaikinės teorinės ekonomikos pagrindinė srovė, susiformavusi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo, kaip ir visų ekonomikos mokslų, objektas yra ekonomika, ūkis, ūkinė veikla. Ekonomiksas tiria tam tikrą ūkinės veiklos aspektą – ūkinę veiklą racionalumo požiūriu..Trumpai tariant, tiria bendriausius esminius ryšius, t.y. dėsnius, lemiančius ūkinės veiklos racionalumą ir socialinį teisingumą. Kiekvienas mokslas siekia atskleisti esminius, galiausiai – priežastinius ryšius tarp tyrinėjamų reiškinių, procesų, jų esmių. To siekia ir ekonomiksas, nagrinėdamas ūkinės veiklos racionalumą ir socialinį teisingumą. Masinėje ūkinėje veikloje išryškėja tam tikri pasikartojimai, kitimo tendencijos – visa tai, ką mokslas paprastai vadina dėsniais, principais, nuostatomis ir t.t.Ūkinės veiklos dėsniai. Dėsnis – tai esminis, dažniausiai priežastinis, pasikartojantis ryšys tarp reiškinių, jų esmių. Ekonomikos dėsnis yra esminis ryšys tarp ūkio reiškinių, jų esmių. Ūkio reiškiniai – tai turto ir jo judėjimo faktai. Esminiai ryšiai, kuriais remiasi ūkinė veikla, sąlygiškai gali būti skirstomi į priežastinius, paprastai ryšius tarp esmių, ir funkcinius – ryšių tarp ūkio reiškinių. Pirmaisiais daugiau domisi politinė ekonomija, siekdama atskleisti vis gilesnę socialinę ūkio reiškinių esmę; antraisiais – ekonomiksas, kuriam pirmiausia rūpi, kaip racionaliai veikia ūkis. Nesunkiai pastebimas ryšys, tarkime, konkrečios prekės paklausos ir pasiūlos bei jos kainos. Už paklausos „slypi“ pirkėjai, kaip pinigų savininkai ar tik jų tvarkytojai, naudotojai. Už pasiūlos – prekės pardavėjai, kurie savo ruožtu gali būti prekės savininkai ar tik jos tvarkytojai, realizuotojai. Per pirkimą ir pardavimą kainos dėka pirkėjai ir pardavėjai santykiauja, bendradarbiauja. Taip atsiranda esminis ryšys tarp kainos ir paklausos bei pasiūlos, ryšys, reguliuojantis prekių mainus.Ūkinė veikla istoriškai kinta, t.y. kinta ūkio reiškiniai ir net jų esmės. Todėl ekonomikojeveikia įvairios trukmės esminiai ryšiai. Vieni būdingi tam tikroms jos stadijoms, kiti – tik pakopoms ir pan. Skirtingos stadijos, pakopos gali remtis technologiškai skirtinga gamybine veikla, skirtingomis nuosavybės formomis ir skirtingu tų nuosavybių socialiniu pobūdžiu, skirtingu visuomenės išsiluoksniavimu ir t.t. ūkinės veiklos pobūdi keičia tautos charakteris, jos istorija ir kultūra. Dėl to ir ūkinės veiklos esminiai ryšiai, ypač ryšiai tarp ūkio reiškinių, turi istorinį ir net etninį antspalvį, sudėtinga savo raiškos forma. Ūkinė veikla yra sudėtinga, turi daug aspektų. Tačiau kartu ji ir vientisa, sudaro sistemą. Ją nusakantys ekonomikos mokslų dėsniai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš apibrėžtų posistemių. Kiekvienas toks posistemis aprašo apibrėžtąūkinės veiklos pusę ar aspektą, tam tikru tyrimo lygiu ir pan. – yra apibrėžtas ekonomikos mokslas, ekonomikos mokslas, ekonomikos disciplina.