Ūkinė veikla Visuomenė gyvuoja ir plėtojasi, tik tenkindama savo materialius ir dvasinius poreikius. Jiems tenkinti reikalingos gėrybės. Materialias gerybės pateikia visuomeninė gamyba. Jos funkcija – iš išteklių, kuo taupiau juos naudojant, pagaminti ir paskirstyti materialias gėrybes visuomenės poreikiams tenkinti. Visuomeninė gamyba yra visuomenės gamybinės ir ūkinės veiklos vienybė: būtina ne bet kaip, o taupiau pagaminti ir paskirstyti. Visuomenei svarbu ne tik taupiai gaminti materialias gėrybes, bet ir paskirstyti jas taip, kad visų jos narių gerovė augtų, kad būtų užtikrintas apibrėžtas socialinis teisingumas. Šias problemas visuomenė ir sprendžia savo ūkine veikla. Taigi, ūkinė veikla – tai materialių gėrybių iš ribotų išteklių gamyba ir paskirstymas, remiantis ekonominiu skaičiavimu, turint tikslą didinti išteklių savininkų turtą ir užtikrinti apibrėžtą socialinį teisingumą. Trumpiau – tai tokia visuomeninė gamyba, kurioje taikomas ekonominis skaičiavimas. Vadinasi, gamybinė veikla yra būtina, bet nepakankama sąlyga turtui kurti ir socialiniam teisingumui įgyvendinti. Pakankama sąlyga yra ūkinė visuomenės veikla. Kiekviena ūkinė veikla būtinai yra gamybinė, bet ne kiekviena gamybinė veikla yra ūkinė. Plėtojantis visuomenei, jos ūkinė veikla darėsi vis sudėtingesnė. Vis sudėtingesnė darėsi ekonomikos materiali bazė – gamybinė veikla: keičiasi ištekliai, itin greit kinta technologija. Kinta ir dvasiniai dariniai, veikiantys ūkį, ūkis vis labiau socializiuojasi, kinta ekonominiai vertinimai ir matai. Vis didesnį vaismenį ūkinėje veikloje vaidina laikas – jis tampa ekonominiu laiku, t.y. vis griežčiau jis vertinamas ekonominiais matais(išvystytame rinkos ūkyje itin svarbią reikšmę įgauna palūkanų norma – specifinis ekonominio laiko matas). Daugėja ir sudėtingėja tarpinės formos, kuriomis reiškiasi ūkinė veikla, visų pirma – teisinės(dabartinį ūkį reguliuoja tūkstančiai įstatymų, nutarimų ir t.t.). Dabar ūkinė veikla labai išsišakojusi, turintį aibę formų, gausybę ūkio subjektų ir be galo daug ūkio objektų.
Istorinė visuomenės raida išplėtė ir ūkinės veiklos sritį. Tai ne tik pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas, ne tik prekyba ir bankininkystė, bet ir komunalinės paslaugos, turizmas, sportas ir netgi švietimas, teatras ir t.t. Ekonomiksas yra šiuolaikinės teorinės ekonomikos pagrindinė srovė, susiformavusi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo, kaip ir visų ekonomikos mokslų, objektas yra ekonomika, ūkis, ūkinė veikla. Ekonomiksas tiria tam tikrą ūkinės veiklos aspektą – ūkinę veiklą racionalumo požiūriu.Trumpai tariant, tiria bendriausius esminius ryšius, t.y. dėsnius, lemiančius ūkinės veiklos racionalumą ir socialinį teisingumą.