Tolydžios plėtros idėjos pasaulyje

VILNIAUS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS FAKULTETAS

Tolydžios plėtros idėjos pasaulyje

VILNIUS
2002

TURINYS

ĮVADAS 3
2.TOLYDŽIOS PLĖTROS KONCEPCIJOS IŠTAKOS 4
2.1. PRIELAIDOS TOLYDŽIOS PLĖTROS ATSIRADIMUI 4
2.2. EKOLOGINĖS EKONOMIKA IR JOS VIETA MOKSLŲ VISUMOJE 5
3. IŠŠŪKIS GAMTAI 10
3.1. DEMOGRAFINIŲ POKYČIŲ ĮTAKA APLINKOS KOKYBEI 10
3.2. GAMTINIŲ IŠTEKLIŲ PAKANKAMUMO PROGNOZĖS. 12
3.2.1.ŽEMĖS, VANDENS IR MIŠKO IŠTEKLIAI 12
3.2.1.1.Žemės ištekliai 12
3.2.1.2.Vandens ištekliai. 13
3.2.1.3.Miško ištekliai 14
3.2.2.MINERALINIAI IŠTEKLIAI. 15
3.2.2.1.Anglis. 15
3.2.2.2.Nafta. 15
3.2.2.3.Gamtinės dujos. 16
3.2.2.4.Hidroenergija. 16
3.2.2.5.Metalų rudos. 16
3.3.ENERGETINIŲ KRIZIŲ IR MINERALINIŲ ŽALIAVŲ TARPUSAVIO PRIKLAUSOMYBĖ. 17
3.3.1 7-8-jo dešimtmečio energetikos krizės. 17
3.3.2.Neigiamos krizės pasekmės. 17
3.3.3.Teigiamos krizės pasekmės. 17
3.3.4. Energetinių išteklių problema šiuolaikiniame pasaulyje 18
3.3.4.1.Problemos sprendimo būdai. 18
3.4. IŠTEKLIŲ PASISKIRSTYMO NETOLYGUMAS. 19
3.4.1.Pasaulinių išteklių pasiskirstymas. 19
3.4.2.Gamtinių išteklių suvartojimo ir atsargų santykis 19
3.4.3 Dirbamosios žemės ir vandens išteklių pasiskirstymas 19
3.4.4.Gamtinių išteklių įtaka pasaulinei ekonomikai 20
3.5.UŽTERŠTUMAS IR JO AIŠKINIMAS REMIANTIS IŠORINIAIS IR VIDINIAIS (PPRIVAČIAIS) KAŠTAIS 20
3.6.ATLIEKŲ PROBLEMA. 23
3.7.OPTIMALAUS UŽTERŠTUMO KIEKIO NUSTATYMAS 25
4. EKOLOGINIŲ PROBLEMŲ SPRENDIMŲ KRYPTYS. 27
4.1.CIKLINIS VARTOJIMAS 27
4.2.FUNDAMENTALIŲ POREIKIŲ PATENKINIMO IR GYVENIMO KOKYBĖS GERINIMAS, REMIANTIS TOLYDŽIOS PLĖTROS KONCEPCIJA 28
4.3. SUBALANSUOTOS PLĖTROS STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMAS REMIANTIS TARPTAUTINĖMIS APLINKOSAUGINĖMIS KONVENCIJOMIS 30
IŠVADOS. 35

Įvadas

2.Tolydžios plėtros koncepcijos ištakos

2.1. Prielaidos tolydžios plėtros atsiradimui

Didelę įtaką ekonominės plėtros, atsižvelgiant į aplinkosauginius interesus, idėjai turėjo JTO organizacijos pranešimas “Mūsų bendra ateitis”(1987m., vadovavo G. Brundlandas). Jo tikslas –globalinių priemonių naujai ekonominės plėtros koncepcijai parengimas. Pranešimas pasiūlė ilgalaikes aplinkosaugines strategijas, kurios užtikrintų tolygų ekonomikos vystymąsi ateityje, o taip pat išnagrinėtos priemonės, remiantis kuriomis pasaulinė visuomenė efektyviai iššnaudotų turimus gamtinius išteklius. JTO komisijos išvados it rekomendacijos buvo teigiamai sutiktos JTO Asamblėjos. Patys svarbiausi sprendimai – Rio de Žaneiro konferencijos (1992m.) dokumentų rinkinys. Ypač didelę reikšmę turi “Agenda XXI”(“Darbotvarkė XXI”), kurioje išdėstytos ekonominio bei socialinio vystymosi gairės ateinančiajam amžiui.
Naujo ti

ipo ekonomikos augimo pagrindu turėtų tapti tolydžios plėtros koncepcija( sustainable development). Šiuo metu egzistuoja daugiau nei 50 tolydžios plėtros apibrėžimų. Vienas priimtiniausių yra šis, paminėtas pranešime:” tolydi plėtra-toks vystymasis, kuris patenkina dabarties poreikius, tačiau nesukelia grėsmės ateinančių kartų poreikių patenkinimui”. Šis apibūdinimas apima dvi pagrindines sąvokas:
 poreikių , visų pirma pačių skurdžiausių sluoksnių, kas turėtų tapti prioritetu;
 apribojimų, sąlygotų turimų technologijų ir užtikrinančių ateities poreikių patenkinimą.
Visos išsivysčiusios pasaulio šalys siekia tolydžios plėtros idėjų įgyvendinimo. Be to praktiškai visi oficialūs dokumentai remiasi tolydžios plėtros idėjomis, kaip pagrindine ideologija.
Kuriant tolydžios plėtros strategiją remiamasi 4 pagrindiniais straipsniais:
1. atsinaujinančių išteklių – jų kiekis (kraštutiniu atveju galimybė atkurti) negali mažėti tam tikrą laikotarpį, t. y. jie turi būti nors minimaliai atkuriami;
2. neatsinaujinančių išteklių – turi būti diegiamos priemonės, užtikrinančios maksimalų šių atsargų palaikymo lygį beei jų pakaitalų panaudojimo skatinimą.
3. atliekų – turi būti numatoma jų sumažinimo galimybė bei skatinamos mažai atliekų “gaminančios” technologijos.
4. taršos – aplinkos užterštumas ateityje neturi viršyti dabartinio lygio.jis turi būti mažinamas iki socialiai ir ekonomiškai priimtino lygio.
Šiuo metu išskiriamos 2 tolydžios plėtros koncepcijos:
 “silpnos” plėtros;
 “stiprios” plėtros.
“Stipraus” tolygumo šalininkai dažnai išreiškia palaiko “antiekonominę” koncepciją, o “silpno” šalininkai yra kiek nuosaikesni ir palaiko modifikuoto ekonomikos augimo idėją. Tačiau abi grupės nusiteikusios prieš neribotą “bendrosios rinkos” plėtrą, maksimalaus vartojimo skatinimą ir kt.
Sukurti 2 tolydžios plėtros įgyvendinimo būdai:
 “ Totaliaus išsivalymo” koncepcija, jo
os pagrindas yra ekologiškai švari energija, technologijos nepaliekančios atliekų, cikliška gamyba. Tačiau visiškai uždaro ciklo technologijos realiai neįgyvendinamos, nes jos labai brangios, o kartais net neįmanomos.
 Riboto vartojimo strategija. Teigiama, kad žmonija vartoja per daug, kas ir tapo pagrindine ekologinių problemų priežastimi.

Antroji XXa. pusė žymi neregėtais ekonominio vystymosi tempais. Tačiau ekonominė plėtra vis mažiau ėmė paisyti gamtinės aplinkos galimybių, leidžiamų užterštumo normų.

2.2. Ekologinės ekonomika ir jos vieta mokslų visumoje

Ekologinė ekonomika yra nauja transdisciplininė mokslo šaka ir studijų kryptis, kuri savyje sujungia ekosistemų ir ekonominių sistemų ryšius plačiąja prasme. Šitų ryšių buvimas ir nulemia didelę dalį dabar egzistuojančių žmonijos globalinių problemų; jie taip pat yra labai svarbus užtikrinant ateities kartoms gerovę ir jokia kita disciplina negalėtų pakeisti ekologinės ekonomikos sprendžiant šiuos klausimus. Ekologinė ekonomika arba subalansuotos plėtros ekonomika skiriasi nuo tradicinės ekonomikos ir ekologijos plačiu problemų supratimu bei savo pliuralistine prigimtimi.

Į

Tradicinė ekonomika
Aplinkos ekonomika ir poveikio aplinkai vertinimas

Išteklių ekonomika ir poveikio aplinkai vertinimas
Tradicinė ekologija

Viršuje kairiau esantis langelis atskleidžia tradicinės ekonomikos sritis, ryšius tarp ekonominių sistemų, pavyzdžiui, kalnakasyba, gamyba ar namų ūkis. Tradicinę ekologiją atspindi apačioje dešiniau esantis langelis, kur tiriami ryšiai tarp ekologinių sistemų ir jų tarpusavio sąveika. Apatinis kairiau esantis langelis nurodo srautus keliaujančius iš ekologinės sistemos į ekonominę. Ši tyrimų sritis da

ažniausiai priklauso išteklių ekonomikai ir poveikio aplinkai vertinimui: išsenkamų ir neišsenkamų gamtos resursų naudojimas ekonominei veiklai. Viršuje dešiniau esantis langelis reprezentuoja ekonomikos sistemose sukurtų produktų naudojimą ekologinėse sistemose. Šiuos ekonominių sistemų produktais galėtų būti nepageidautini šalutiniai gamybos produktai bei vartojimo atliekos. Tai priklauso ekologinės ekonomikos sričiai ir poveikio aplinkai vertinimui: tarša bei jos sumažinimas, prevencija ir mediacija.
Tradicinės ekonomikos objektas yra individas, o jo pomėgiai ir pirmenybės yra pagrindinė varomoji jėga. Yra daroma prielaida, jog resursų bazė yra neribota dėka technologinės pažangos ir pakeičiamumo. Ekologinė ekonomika atspindi daugiau holistinį požiūrį-visi žmonės sudaro vieną visumą ir veikia kaip vienas komponentas visoje sistemoje. Žmonija turi specialią rolę ekologinės ekonomikos teorijoje – jie supranta savo rolę sistemoje ir yra atsakingi už tolesnę jos subalansuotą plėtrą. Šis požiūris yra artimas tradicinei ekologijai, kurioje skirtingai resursų bazė yra ribota, o žmonės yra tik viena iš daugelio rūšių egzistuojančių sistemoje. Toliau pateikta lentelė atspindi pagrindinius ekologinės ekonomikos, tradicinės ekonomikos ir tradicinės ekologijos skirtumus (R.Costanza 5 psl.)

Palyginimo kriterijus Tradicinė ekonomika Tradicinė ekologija Ekologinė ekonomika
Bazinė pasaulėžiūra Mechanistinė, statiška, atomistinė. Individualūs pomėgiai ir pirmenybės yra pateikiami kaip varomoji jėga. Daroma prielaida, jog resursų bazė yra neribota dėka technologinės pažangos ir pakeičiamumo. Evoliucinė, atomistinė.
Genetiniame lygmenyje vykstanti evoliucija yra pagrindinė varomoji jėga. Resursų bazė yra ribota. Žmonija yra ti

ik viena iš daugelio gyvybės rūšių, bet retai studijuojama.

Dinaminė, sistemiška, evoliucinė.
Žmogaus pomėgiai ir supratimas, technologija atspindi ir plačias galimybes ir apribojimus. Žmonės supranta savo rolę sistemoje ir yra atsakingi už tolydžią jos plėtrą.
Laiko suvokimas Mažas.
Maksimaliai 50 metų, dažniausiai 1-4 metai. Įvairialypis laiko supratimas.
Pradedant dienomis baigiant eromis.

Įvairialypis laiko supratimas.
Pradedant dienomis baigiant eromis. Galima laikotarpių sintezė.
Erdvės supratimas Nuo vietinio iki tarptautinio.
Erdvės struktūra nekintanti. Trys pagrindiniai lygiai: individai, įmonės, šalys.

Nuo lokalinio iki regioninio.
Dauguma tyrimų yra vykdomi ir apsiriboja mažose ekosistemos dalyse tačiau visos ekosistemos nagrinėjimas tampa vis reikšmingesnis. Nuo lokalinio iki regioninio.
Lygių (pakopų) hierarchija.

Gyvybės rūšių įsitraukimas Tik žmonija.
Augalai ir gyvūnai neįtraukiami, nebent kaip prisidedanti reikšmė prie tyrimo objekto.

Visos rūšys išskyrus žmoniją.
Bandymai atrasti pirmykštę, žmogaus nepaliestą ekosistemą. Visa ekosistema įskaitant ir žmoniją.
Pripažįsta ir tiria ryšius tarp žmonijos ir likusios gamtos dalies.

Pirminis tikslas makro lygmenyje Ekonomikos augimas Rūšių išsaugojimas Ekologinės ir ekonominės sistemos subalansuotumas.
Pirminis tikslas mikro lygmenyje Maksimalus pelnas (įmonei), maksimali nauda (individui).
Visos priemonės mikro tikslams įgyvendinti veda prie makro lygmenyje sudaryto tikslo įgyvendinimo. Išoriniai kaštai ir nauda dažniausiai ignoruojama. Maksimali reprodukcinė sėkmė.
Visi veiksniai, veikiantys teigiamai mikro lygmenyje nustatytą tikslą, veda į makro lygmenje sudaryto tikslo įgyvendinimą.

Tikslas turi atspindėti abiejų sistemų tikslus.
Valdžios, socialinės ir kultūros institucijos turi sušvelninti konfliktus tarp ekologinių ir ekonominių institucijų mikro lygmenyje nustatytų tikslų, apsaugoti mikro lygmenyje veikiančias institucijas nuo trumparegiškų tikslų vystymo.
Nuomonė apie technologinę pažangą Labai optimistinė. Pesimistinė arba nėra neapibrėžta. Optimistinė, bet tiksliai neapibrėžta.
Akademinis mokslo statusas Disciplininis.
Monistinis, pagrįstas matematiniais metodais. Disciplininis.
Labiau pliuralistinis nei ekonomika, tačiau vis tiek pagrįstas techninėmis priemonėmis. Mažas atlygis už komandinį bendrą darbą. Transdisciplininis.
Pliuralistinis, tyrimo objektas – įvairios problemos.

Evoliucija yra pagrindinė sąvoka ir ekologijoje ir ekologinėje ekonomikoje. Tai pokyčių vyksmas sudėtingoje sistemoje persiduodant įvairioms savybėms, kuriomis gali būti organizmų išorinės ir elgesio savybės perduodamos genais ar tautų kultūros ypatumai perduodami žmogaus darbo produktais, knygomis ir kitais rašytiniai šaltiniais, pasakojamąja literatūra. Evoliucija reiškia daugiau dinamišką ir prisitaikančią, bet nepusiausvyrinę ir statišką sistemą, kurią propaguoja ekonomikos mokslas. Skirtingai ekonomikoje evoliucija yra suprantama kaip progresas, kuris kartais reiškia net vystymosi krypties pasikeitimą.
Ekologinėje ekonomikoje evoliucija įgauna dvigubą atspalvį – savyje jungia ir biologinius, ir kultūrinius pasikeitimus. Kaina, kurią žmonija sumoka už galimybę greitai adaptuotis, yra pavojus, kad ji taps per daug priklausoma nuo trumpo laikotarpio rezultatų, tikslų įgyvendinimo ir pradės ignoruoti ilgo laikotarpio tikslus, kas ves į netolygų, nesubalansuotą vystymąsi.
Žmogus yra sąmoningas galvodamas apie biologinę ir kultūrinę planetos evoliuciją ir negali išvengti buvimo antropocentrišku. Bet ilgu laikotarpiu, jei žmonija sugebėtų efektyviai tvarkytis planetoje ir protingai naudoti jos išteklius, ji prisiimtų platesnį biocentrinį požiūrį ir išsiugdytų pagarbą kitų gyvybės rūšių planetoje atžvilgiu.

3. Iššūkis gamtai

3.1. Demografinių pokyčių įtaka aplinkos kokybei

Labai dažnai subalansuotos plėtros ekonomika yra apibūdinama kaip toks vystymasis, kuris patenkina dabarties poreikius, tačiau nesukelia grėsmės ateinančių kartų poreikių patenkinimui. Šis apibrėžimas yra skirtingai suprantamas ir interpretuojamas ekonomistų. Vieni šį subalansuotumą ar tolydumą supranta kaip pastovią būseną, nes pasaulinė ekonomika jau pasiekė savo augimo ribas ir toliau plėtotis ir augti pagal subalansuotos plėtros koncepciją nebegali, todėl tolesnė plėtra laikantis šio principo yra neįmanoma. Kiti ekonomistai teigia, jog tolesnis ekonomikos augimas yra būtinas ateities plėtrai ir norint išvengti tolesnio gamtos niokojimo. Jie taip pat priduria, kad labai svarbu, jog pačios skurdžiausios valstybės taip pat vystytųsi, nes skurdo mažinimas turi tiesioginę įtaką ir subalansuotos plėtros politikos vykdymui ir tai įrodo labai tamprūs ryšiai tarp skurdo, gamtos niokojimo ir greito populiacijos augimo, o trumpiau – žmonės gimdo taršą, o skurdas gimdo žmones. Iš čia galima padaryti išvadą, jog žmonijos populiacijos planavimas turėtų būti svarbi dalis kuriant mūsų planetos tolimesnę aplinkosauginę strategiją.
Samprata, jog visuomenė vystosi trimis etapais yra jau senai pripažinta. (grafikas-sustainable economics-54 psl)

Pirma fazė Antra fazė Trečia fazė

Pirmoji fazė pasižymi dideliu mirtingumo rodikliu ypač tarp jauniausių ir seniausių populiacijos narių. Gimstamumo rodiklis svyruoja taip pat labai kaip ir mirtingumo; iš esmės šioje stadijoje jų vidutinės vertės yra lygios. Šiuos abu rodiklius tiesiogiai veikia ekonominės sąlygos, t.y. maisto, švaraus vandens kiekiai ir pakankamumas, badas, epidemijos. Šios fazės populiacija auga iki tokio kiekio, kur gyvenimo lygis yra pakankamai žemas palaikyti pusiausvyrą tame taške su vienodai dideliu mirtingumu.
Antroji fazė turi du etapus. Pirmajame mirtingumo rodiklis staigiai nukrinta, bet gimstamumo rodiklis pasilieka toks pat arba dar netgi išauga. Toks staigus mirtingumo sumažėjimas yra sąlygotas produktyvumo augimo (ypač žemės ūkio sektoriuje), kuris išveda populiaciją nuo bado slenksčio, ir, matyt, daugiau techninės pažangos viešosios sveikatos ir medicininės priežiūros sektoriuje. Šis didelis skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo rodiklių veda prie labai staigaus populiacijos augimo šuolio. Antrame šios fazės etape gimstamumas smunka greičiau nei mirtingumas, taigi populiacijos augimo tempai pradeda stabilizuotis. Tokie pokyčiai yra sąlygoti socialinių- ekonominių faktorių : švietimo lygio, realių pajamų didėjimu ir didesniu moterų įsitraukimu į darbo jėgos sudėtį.
Trečioji fazė pasižymi stabilia populiacija su aukštu pragyvenimo lygiu ir standartais, kuri yra palaikoma žemais mirtingumo ir gimstamumo rodikliais.
Pagal šiuos aprašymus galima daryti išvadas apie aplinkos būklę esant šioms fazėms. Pirmojoje fazėje turėtų būti suvartojama tiek kiek pagaminama, o gaminama patenkinti tik savo poreikius, nes produktyvumo lygis yra žemas ir neskatinantis mainų plėtotės. Antroji fazė, o ypač jos pirmasis etapas, turėtų pasižymėti dideliu gamtinių resursų eksploatavimu ir aplinkos niokojimu. Trečiojoje fazėje gamtinių resursų vartojimas sumažėtų dėl pažangių technologijų vystymosi ir efektyvumo.
Turint tokius išsamius kiekvienos šalies aprašus yra išties sunku nustatyti vienareikšmiškai kokioje fazėje yra dabar pasaulio populiacija. Išties skirtumai tarp šalių išsivystymo lygio yra tokie dideli, jog kažin ar teisinga būtų ieškoti vienintelio atitikmens iš šių fazių. Geriausiu variantu reikėtų įvertinti atskirai šalis. Išsivysčiusios šalys patektų į trečiąją fazę, besivystančios į antrąją, atsirastų ir tokių, gyvenančių pagal pirmosios aprašą.

3.2. Gamtinių išteklių pakankamumo prognozės.

Vienas ryškiausių ekologinės degradacijos pavyzdžių yra katastrofiškai miškingumo sumažėjimas arba geologinių išteklių sumažėjimas. Prieš 10 tūks. metų, kai dar nebuvo žemdirbystės, Žemėje buvo 75mln. k2,m. miškų, o šiuo metu jų liko tik 40mln. k2,m. be to žmogaus rankos nepaliestų miškų liko tik 15 mln. k2,m. Rusijoje, Kanadoje, Amazonės regione, o visose kitose Pasaulio vietose miškai jau pakeisti antriniais.
Šiuo metu miškų kirtimas vis labiau spartėja, kasmet iškertama 20tūks. k2,m. miškų. Miškų masyvai mažėja dėl ariamųjų plotų didėjimo, medienos suvartojimo augimo. Didžiausios grėsmės regionais tapo tropiniai miškai( Brazilija, Tailandas , Filipinai, Indonezija) . paskutiniaisiais dešimtmečiais minėtų miškų sumažėjo 20%. Jeigu situacija nepasikeis, tikėtina kad po pusamžio tropiniai miškai išvis išnyks, nes jie kertami 15 kartų greitesniu tempu nei atsinaujina. Šie miškai vadinami “planetos plaučiais”, nes jie užtikrina atmosferos aprūpinimą deguonimi. Juose susikaupę daugiau nei ½ planetos floros ir faunos.
Kasmet blogėja ir dirvos kokybė bei plotai. Per metus netinkami tampa 7mln. ha. dirbamosios žemės. Ypač neigiamai dirvą veikia vėjo ir vandens erozija, taip pat cheminė tarša (užterštumas sunkiaisiais metalais, cheminiais junginiais) bei fizinis poveikis (derlingojo sluoksnio plonėjimas dėl statybų bei kalnakasybos darbų). Dar viena degradacijos priežastis yra ganyklų plotų ekstensyvus naudojimas, ypač besivystančiose valstybėse.
Degradacijos procesas bene greičiausiai vyksta sausringose žemėse, daugiausia Afrikoje ir Azijoje.

3.2.1.Žemės, vandens ir miško ištekliai

3.2.1.1.Žemės ištekliai

Žemės plotas – 510 milijonų kvadratinių kilometrų, tačiau sausuma užima tiktai 149 mln. 2,km, visas likęs plotas padengtas vandens telkinių: vandenynų bei jūrų..
Sausumos fondo struktūra: 11proc – dirbama žemė, 23 proc. – pievos ir ganyklos, 30 proc.- miškai, 3 proc. – antropogeniniai landšaftai, 33 proc. – žemo produktyvumo žemės plotai.
Dirbamosios žemės plotai,%: Indija – 57,1, Lenkija – 46,9, Italija – 40,3, Prancūzija-35,3, Vokietija – 33,9, JAV – 19,6, Kinija -10,3, Rusija – 7,8, Australija – 6, Kanada – 4,9 Egiptas – 2,8. minėtose šalyse, kaip ir likusiame pasaulyje, žemių naudotinų ūkininkavimui liko labai mažai. Kadangi kas buvo galima, tas jau eksploatuojama žemdirbių, o likęs plotas – mažo produktyvumo plotai.
Pasaulyje pastebimos žemės blogėjimo ( degradacijos) tendencijos. Taigi kasmet dėl erozijos netinkamais tampa 6 – 7 mln. ha., o dėl padidėjusio druskingumo bei užpelkėjimo 1,5 mln. ha. Milžiniška problema tapo dykumų plėtrą, kurios jau padidėjo apie 9 mln. 2,km, kas atitinka tokių šalių kaip JAV arba Kinija plotui.

3.2.1.2.Vandens ištekliai.

Visoje Žemėje yra 1386 mln. 3,km vandens, tačiau 97,5% sūraus., o jeigu išlikusio kiekio atskaičiuoti ir poliarinius ledynus, tai gautume, kad tinkamo naudoti vandens yra 0,3 % visų hidrosferos atsargų. Vandens suvartojimas pastoviai augo (3,km): 1950m. – 1100, 1980m. – 3300, 1990m. – 4100. šiuo metu dėl vandenį tausojančios politikos priemonių jo suvartojimo augimo tempai ženkliai sumažėjo ir 2000m. buvo suvartota 3,4780km vandens. Vien tik JAV per metus sunaudoja 3,550km vandens.
Pagrindinis gėlo vandens šaltinis – upės 47 tūks. 3,km), tačiau realiai įmanoma panaudoti tik pusę kiekio, esančio upėse. Taigi JAV šiuo metu suvartoja 30 % per metus pratekančio vandens ( nors iš tikrųjų 20 % vandens paklausos padengiama iš požeminių vandenų).
Daugiausia vandens suvartoja: žemės ūkis (69%), pramonė (21%), komunalinis ūkis (6%) ir vandens saugyklos.
Pasauliniame žemės ūkyje išlieka gėlo vandens paklausos augimo tendencija, kadangi priimta manyti, jog pagrindinė maisto produktų trūkumo priežastis yra vandens, o ne apdirbamosios žemės plotų nepakankamas.
Efektyvesnio vandens panaudojimo priemonės:
1. vandens suvartojimo mažinimas. Visų pirma diegiant vandenį taupančias technologijas bei pritaikant antrinį vandens panaudojimą.
2. vandens apsauga nuo išgaravimo ar išsiliejimo transportuojant.
3. racionalaus vandens vartojimo namų ūkiuose skatinimas.

3.2.1.3.Miško ištekliai

Pasaulyje yra 40,1 mln. 2,km miškų iš kurių (mln.2,km ) : 8,1 – Rusijoje, 3,2 – Brazilijoje, 2,6 – Kanadoje, 2,0 – JAV. Tačiau per paskutiniuosius 200m. miškų plotas sumažėjo apie 2 kartus. O nuo 1960 iki 1990m. 13%. Šiuo laikotarpiu labiausiai nukentėjo tropiniai Azijos miškai. Palyginus mažai paliesti miškai išliko: azijinėje Rusijos dalyje, Kanadoje, Amazonės ir Kongo baseine.
Nepaisant didelių medienos atsargų Rusijoje, Šiaurės Amerikoje, Šiaurės Europoje ir Pietų Amerikoje, ekstensyvus miškų ūkis gali privesti prie medienos trūkumo. Todėl ekonomikoje reikia diegti medienos panaudojimą tausojančias technologijas.

3.2.2.Mineraliniai ištekliai.

Prognozuojami pasauliniai mineraliniai ištekliai viršija 12,5 trilijonų tonų. Jeigu jie bus išgaunami dabartiniais tempais, tai šios rūšies iškasenų turėtų pakakti 1000m. pastarąsias atsargas sudaro: anglis(iki 60proc.), nafta ir dujos ( apie 27 proc.) bei durpės.

3.2.2.1.Anglis.

Tarp energetinių išteklių daugiausia žinomą anglies radimviečių. Pasaulinės ištyrinėtos anglies atsargos viršija 5 trilijonų tonų, o tikėtinų yra apie 1,8 trilijonų tonų.
Anglies atsargos rastos 75 valstybėse. Didžiausios radimvietės yra šiose šalyse(mlrd.t.): JAV-445, Kinija – 272, Rusija – 200, PAR-130, Vokietija-100, Australija-90, Didžioji Britanija-50, Kanada-50, Indija-29 ir Lenkija-25. anglies atsargos yra didesnės nei bet kurių kitų energetinių išteklių ir jeigu jos išgavimo tempai išliks tokie patys, tai žmonijai jos turėtų pakakti 400m.
Daugelyje Europos šalių viršutiniai anglies klodai jau išnaudoti, o ją kasti iš 1000m, gylio yra nerentabilu, esant dabartinei technologijai. Dėl šios priežasties ekonomiškai apsimoka kasti anglį Vakariniame JAV baseine, Rytiniame Sibire, PAR bei Australijoje. Palyginimui, 1 tonos anglies gavyba Vokietijoje apsieina 3 kartus brangiau nei PAR, įskaičius net transportavimo išlaidas.

3.2.2.2.Nafta.

8-jo dešimtmečio pradžioje tikėtini naftos ištekliai buvo vertinami 80 mlrd. t. , o 1998m. sausio 1d. 139,7mlrd. t. Be to naftos gavybos iš netradicinių šaltinių potencialas gali siekti net 750 mlrd. t.
ištyrinėti naftos klodai yra pasiskirstę taip (1998m. duomenimis, proc.): Saudo Arabija-25,4, Irakas-11, JAE-9,4, Kuveitas-9,3, Iranas-9,1, Venesuela-6,8, Rusija-4,8, Kinija-2,4, JAV-2,4.
Pasaulinių ištyrinėtų naftos atsargų turėtų pakakti 45 metams. Tuo tarpu OPEC šalys, esant dabartiniam naftos išgavimo tempui, ja yra apsirūpinę 85m., tame tarpe Saudo Arabija – 90m., Kuveitas ir JAE-140m., JAV tiktai 10-12m., Rusija-23m.
Daug kartų buvo paneigtos hipotezės apie greitą naftos išsenkamumą. Vien tik 2-oje XXa. pusėje atrasti milžiniški naftos klodai: Persijos įlankos regiono šalyse, Šiaurės Afrikoje, Vakarų Sibire, Aliaskoje, Šiaurės ir Kaspijos jūrose bei Arkties vandenyne.
Iš tikrųjų esant dabartinėms technologinėms galimybėms įmanoma išgauti tik 30-35 procentus Žemės gelmėse esančios naftos.

3.2.2.3.Gamtinės dujos.

Didžiausios radimvietės yra ( didėjimo tvarka): Rusijoje, Vakarų Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Pietų Europoje.
Ištyrinėtų atsargų (skaičiuojant dabartiniu išgavimo tempu) turėtų pakakti 71 metams.

3.2.2.4.Hidroenergija.

Nors hidroenergija nepriskiriama mineraliniams ištekliams, tačiau ji ne mažiau reikšminga už minėtus išteklius.
Pasaulinis ekonominis vandens energijos potencialas siekia 9,7-9,8 trilijonus kW/h, tačiau šiuo metu išnaudojamas tik 21 procentu. Šis išteklius ypač populiarus Vakarų ir Centrinėje Europoje(70 proc.), JAV(38 proc.), Rusijoje(20proc.) .

3.2.2.5.Metalų rudos.

Prognozuojama, kad šios rūšies išteklių turėtų pakakti 260m. prognozuojamų metalo rūdų atsargų yra 600mlrd. t.., o dabar naudojamų klodų 250mlrd. t. Didžiausios pasaulyje radimvietės yra šiose šalyse:: Brazilija, Australija, Kanada, Rusija, JAV, Kinija, Indija, Švedija.

3.3.Energetinių krizių ir mineralinių žaliavų tarpusavio priklausomybė.
3.3.1 7-8-jo dešimtmečio energetikos krizės.

Apsirūpinimo energija problema yra išvestinė iš žaliavų, kadangi daugelis šiuo metu naudojamų energijos rūšių gaunamos, perdirbus tam tikras žaliavas.
Minėta problema pateko į globalių gretas po 1972-1973m. naftos krizės, kai OPEC šalys beveik visos vienu metu beveik 10 kartų padidino naftos kainas. Panaši situacija atsitiko ir 8-jame dešimtmetyje, kas paskatino kalbas apie antrąją energetinės krizės bangą. Minėtų įvykių pasėkoje naftos kainos per 1972-81 metus išaugo 14,5 kartų. Tai buvo pavadinta “pasauliniu naftos šoku”, kuris baigė pigios naftos era ir sukėlė daugelio kitų energetinių išteklių pabrangimą.

Kai kurie to meto analitikai naftos kainų šoktelėjimą vertino kaip sąlygotą pasaulinių energetinių išteklių išsenkamumo ir prognozavo ilgalaikę energetinių išteklių “bado” erą.

3.3.2.Neigiamos krizės pasekmės.

Dėl energetinės krizės labiausiai nukentėjo besivystančios šalys. Buvo net suabejota kai kurių iš jų sugebėjimu vystytis ekonomiškai, o kelioms net prognozuotas ekonominis žlugimas. Tik 30 besivystančių šalių turi išteklių būtinų jų ūkių funkcionavimui, o visos kitos privalo importuoti mineralines žaliavas.

3.3.3.Teigiamos krizės pasekmės.

Visų pirma paskatintas mineralinių išteklių eksportas iš jais turtingų valstybių bei jų glaudesnis bendradarbiavimas.
Antra, krizės pastūmėjo į priekį energiją tausojančias technologijas. Tokiu būdu energijos suvartojimas išsivysčiusiose šalyse sumažėjo ketvirtadaliu.
Daug daugiau dėmesio kreipiama į alternatyviuosius energijos šaltinius.
Ketvirta, krizės paskatinti didelio masto geologiniai tyrinėjimai. Todėl buvo atrasta nemažai naujų naftos bei gamtinių dujų radimviečių, pav.: Šiaurės jūroje bei Aliaskoje.
Atradus naujų mineralinių išteklių atsargų pesimistines išsenkamumo prognozes pakeitė optimistinės. Jei 8-jame dešimtmetyje manyta, jog išteklių užteksią 30-35 metams, tai 9-jame prognozuota, kad naftos pakaks 42m., gamtinių dujų-67m., anglies-440m.
Nors ir išnyko absoliutaus energetinių išteklių trūkumo grėsmė, tačiau pati minėtų išteklių išsenkamumo problema egzistuoja.

3.3.4. Energetinių išteklių problema šiuolaikiniame pasaulyje

Šiuo metu energetinė/žaliavų problema analizuojama iš dviejų perspektyvų. Visų pirma, auganti gamyba ir naudingųjų išteklių gavyba sąlygojo ryškius aplinkos pakitimus. Metalurgijos, chemijos,naftos gavybos ir kitose sferose funkcionuojančios įmonės neigiamai veikia oro, dirvos, vandens, miškų, biologinių išteklių būklę, lemia klimato kaitą bei keičia žmogaus gyvenimo įpročius. Pasaulinis vandenynas bei sausumos plotai tampa vis labiau užteršti dėl augančio avarinių situacijų naftos gavybos plėtros rajonuose, vis augančių naftos transportavimo bei vamzdynų tiesimo apimčių.

3.3.4.1.Problemos sprendimo būdai.

Vis dėlto daugelio mokslininkų nuomone pasaulinės ekonomikos vystymasis nebus ribojamas energetinių išteklių arba žaliavų trūkumo.
Pastaruoju metu energetinių išteklių bei žaliavų problemos sprendimas priklauso nuo:
1. paklausos kainų dinamiškumo, kainų elastingumo jau egzistuojančioms atsargoms;
2. besikeičiančio poreikio dėl paspartėjusios technologinės pažangos;
3. energetinių bei mineralinių išteklių pakeičiamumo kitomis medžiagomis
4. tolesnės technologinės pažangos vystymosi krypties bei išradimų.

Energijos tausojimas , į kurį orientuojantis ekonomika galėtų sparčiau vystytis, didžiausią naudą duoda valstybei. Energijos vartojimo lygis ir energetikos efektyvumas turėtų įvairiais aspektais(įtaka gamtai, socialinei gyventojų būklei) atitikti šalies ūkio išsivystymo lygį.
3.4. Išteklių pasiskirstymo netolygumas.

3.4.1.Pasaulinių išteklių pasiskirstymas.

Gamtiniai ištekliai yra labai netolygiai pasiskirstę. Tiktai 20 – 25 valstybės turi daugiau nei 5% pasaulinių išteklių. Ir tik kelios didžiosios valstybės valdo likusią didžiąją dalį pasaulinių gamtinių išteklių, o ypač energetinių išteklių.
Faktiškai nei viena šalis neturi tiek ir tokių išteklių kokių reikėtų sėkmingam bei visaverčiui šiuolaikinės ekonomikos funkcionavimui, todėl nė viena valstybė neapsieina be mineralinių išteklių importo. Pavyzdžiui JAV visiškai priklauso nuo tokių išteklių kaip uranas, volframas, chromas, magnis importo. JAV importuoja 15 -20% išteklių, Europos Sąjunga – 70 – 80%, Japonija – 90 – 95% .

3.4.2.Gamtinių išteklių suvartojimo ir atsargų santykis

Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja gana reikšmingi skirtumai tarp valstybių turimo ir suvartojamo gamtinių išteklių kiekio. Pavyzdžiui JAV gyvena 4,5 % pasaulio populiacijos, ji disponuoja 20% pasaulio mineralinių išteklių, tačiau suvartoja 40% min. išteklių, visų pirma energetinių. Kiti 30% min. išteklių tenka Vakarų Europai, Kanadai, Japonijai, kurios, kartu paėmus, disponuoja 20% gamtinių išteklių, o jų populiacija sudaro 9 % pasaulinės. Taigi išsivysčiusios šalys, turinčios apie 40% gamtinių išteklių, suvartoja 70 % pasaulinių gamtinių išteklių.
Tuo tarpu besivystančios šalys, kuriose gyvena 60 % pasaulio gyventojų ir kurios turi apie 35 % pasaulio išteklių, jų suvartoja tik 16 %. Tačiau pastaruoju metu dėl paspartėjusio Pietryčių Azijos šalių vystymosi, besivystančios šalys suvartoja vis daugiau ir daugiau mineralinių išteklių.

3.4.3 Dirbamosios žemės ir vandens išteklių pasiskirstymas

Išsivysčiusios šalys išaugina 40% kviečių, 50% kukurūzų, tiekia reikšmingą dalį mėsos, pieno, vilnos gaminių.
9 – jo dešimtmečio pradžioje besivystančios šalys tiekė apie 46% žemės ūkio produktų, tokių kaip kava, kakavos pupos, arbata, natūralus kaučiukas.

3.4.4.Gamtinių išteklių įtaka pasaulinei ekonomikai

Netolygus gamtinių išteklių pasiskirstymas daro didelę įtaka pasauliniam darbo pasidalijimui bei ekonominiam bendradarbiavimui.
Dėl pastaraisiais metais sumažėjusio materialinių ir gamtinių išteklių suvartojimo išsivysčiusiose ir šalių priklausomybė nuo importo. Tačiau paspartėjęs Azijos šalių vystymosi tempas veda prie energetinių išteklių suvartojimo augimo.
Pastebima ir eksporto sumažėjimo tendencija. Jos priežastimi tapo padidėjęs didžiųjų regionų(Vakarų Europa, Kinija, Indija) apsirūpinimas reikalingomis prekėmis ir ištekliais. Sumažėjusi mineralinių išteklių dalis pasauliniame eksporte sąlygota sintetinių medžiagų, audinių bei plastmasių diegimo pramonėje.

3.5.Užterštumas ir jo aiškinimas remiantis išoriniais ir vidiniais (privačiais) kaštais

Nors visuomenė skiria labai daug dėmesio gyvenimo kokybei, tačiau Adamo Smito “nematoma ranka” negali išspręsti aplinkosauginių problemų ir todėl aplinkosaugos valdymas yra priskiriamas vyriausybės veiklos sričiai ir yra būtinas. Laisvojoje rinkoje, nesikišant į ją vyriausybei, privačių firmų sprendimai gali padaryti daug žalos aplinkai arba išeikvoti gamtinius išteklius.
Aplinkosauga galima priskirti prie viešųjų gėrybių pagal šį apibrėžimą: “Visuomeninė gėrybė suteikia naudą visiems. Neįmanoma išskirti nei vieno vartotojo, nepaisant, kas už ją sumokėjo. Visuomeninės gėrybės nauda yra neišsenkanti: jeigu ja naudojasi vienas asmuo, tai kitiems vartotojams gėrybės teikiama nauda nesumažėja”(Wonnacott, 357psl.).
Užterštumas sąlygoja privačių ir visuomeninių kaštų skirtumą. Privatūs arba vidiniai kaštai yra tos išlaidos, kurias patiria asmenys, tiesiogiai gaminantys ir vartojantys prekes, o išoriniai – tai išlaidos, kurias patiria kiti asmenys, tiesiogiai nesusiję su prekės pagaminimu. Kaip pavyzdys yra aplinkos užterštumas . O visuomeniniai kaštai prilygsta privačių ir išorinių kaštų sumai. Jei kiekvieno produkto vieneto gamybai yra į aplinką išleidžiamas tam tikras teršalų kiekis, tai kiekvienas teršalų vienetas yra pastovus nuostolis tiems, kurie gyvena netoliese ir kiekvienam gamybos apimties vienetui tenka pastovūs išoriniai užterštumo kaštai(RK1). Kai išoriniai kaštai pridedami prie vidinių(RK), gauname kaštus tenkančius visuomenei(RKV).

Išorinių kaštų buvimas sąlygoja neteisingą išteklių paskirstymą bei panaudojimą.

Paklausa D rodo ir visuomeninę bei privačią naudą. S1 yra firmos pasiūla, kuri taip pat įvertina ir vidinius privačius kaštus – vieninteles išlaidas, su kuriomis susiduria prekės gamintojas. S1 ir D susikirtimo taškas E1 yra tobulos konkurencijos rinkos pusiausvyra.
Visuomenei taškas E1 nėra efektyvus, nes jame susilygina tik ribinė visuomeninė nauda ir ribinės privačios išlaidos. Efektyvu bus tada, kai ribinė visuomeninė nauda susilygins su ribinėm visuomeninėm išlaidom ir pusiausvyra bus taške E2. Tobulos konkurencijos sąlygomis firmos gamina pernelyg daug aplinką teršiančios produkcijos (Q1>Q2).
Kad gamybos apimtis Q1 yra neefektyvi sako ir tai , kad paskutinio Q1 produkcijos vieneto gamyba nėra vertinga – jo nauda, pavaizduota ilga rodykle žemiau paklausos kreivės, yra mažesnė už jo pagaminimo visuomeninius kaštus(juos atitinka abi rodyklės). Efektyvumo sumažėjimą vaizduoja trikampis, esantis tarp taško E2 ir trumpos rodyklės.
Galimi šios problemos sprendimo būdai, atitinkantys subalansuotos plėtros principus:
1. Vyriausybė gali padidinti efektyvumą, apmokestindama kiekvieną produkcijos vienetą mokesčiu, prilygstančiu išoriniams ribiniams kaštams (trumpajai rodyklei). Mokestis išorinius kaštus padaro vidiniais firmos kaštais, o pasiūlos kreivė pasislenka iš padėties E1 į E2.
2. Vyriausybė turėtų sukurti šioje situacijoje rinką ir netrukdyti jai veikti – įtvirtindama nuosavybės teises vyriausybė sukurtų rinką, kurioje veiktų Adamo Smito “nematomos rankos” principas ir tuo pačiu bus mažinamas ar pašalinamas neefektyvumas. Užterštumo problema iškyla ten, kur nėra apibrėžtų nuosavybės teisių. Nėra skirtumo, ar nuosavybės teisė priklausys teršėjui ar nuo taršos kenčiančiajam – pirmu atveju kenčiantys nuo taršos žmonės bus suinteresuoti mokėti firmoms sumą, atitinkančią išorinius kaštus, už kiekvieną sumažinto teršimo vienetą, o firma bus suinteresuota mažinti aplinkos teršimą; antru atveju kenčiantys nuo taršos žmonės gautų kompensacijas iš teršėjo už kiekvieną taršos vienetą, prilygstančias išoriniams kaštams. Vyriausybė gali nustatyti gamybos apimčių ribas teršiančioms firmoms.

3.6.Atliekų problema.

Antra pasaulinės ekologinės sistemos degradacijos priežastis-tarša, pramoninės ir nepramoninės žmogaus veiklos, atliekomis. Minėtų atliekų kiekiai yra milžiniški ir pastaruoju metu jos pasiekė tokias apimtis, kad net iškilo pavojus žmogiškosios civilizacijos egzistavimui. Atliekos skirstomas į kietas, skystas ir dujines.
Kasmet žmonija “pagamina” virš 50mlrd. t. kietųjų atliekų. Prognozuojama, kad iki 2025m. šie kiekiai išaugs 4-5 kartus. Pažymėtina, kad šiuo metu tik 5-10% išgaunamų žaliavų tampa galutine produkcija, o 90-95% perdirbimo procese tampa tiesioginėmis atliekomis.
Kietosiose atliekose didžiausią dalį užima pramoninės ir kalnakasybos procese atsirandančios atliekos. Tokios rūšies atliekų ypač daug Rusijoje, Japonijoje ir JAV. O kietųjų buitinių atliekų vienam žmogui lyderiauja JAV, kurių vienam gyventojui tenka 500-600kg. šiukšlių per metus. Nepaisant vis didėjančios kietųjų atliekų utilizacijos pramonės ( ji daugelyje šalių vis dar pradinėje stadijoje arba išvis neegzistuoja) viršutinio Žemės sluoksnio užterštumas auga.
Skystomis atliekamos visų pirma teršiama hidrosfera, daugiausia nafta ir nutekamaisiais vandenimis.Bendrasis nutekamųjų vandenų tūris 9-jame dešimtmetyje pasiekė 3,1800km.
Užteršimas nafta daro didžiausią žalą atmosferai bei jūrų vandenims, kadangi naftos plėvelė trukdo dujų, šiluminiams bei vandens garų/drėgnumo mainams. Anot kai kurių duomenų kasmet į Pasaulinį vandenyną patenka apie 3,5 mln. t. naftos.
Vandens užterštumo problema jau tapo globalia. Maždaug 1,3 mln. žmonių kasdien vartoja užterštą vandenį, dėl ko kyla įvairių epidemijų. Dėl tos pačios priežasties mažėja ir sugaunamos žuvies kiekis.
Grėsmingu tampa ir atmosferos užteršimas dulkėmis bei dujomis, kurios atsiranda:
 kaip kuro ir biomasės degimo produktas;
 statybos bei kalnakasybos darbų procese.
Daugiausia į atmosferą patenka kietųjų dalelių, sieros dioksido, azoto oksido bei anglies monoksido. Kasmet į Žemės atmosferą patenka 60 mln. t. kietųjų dalelių, kurios skatina smogo susidarymą bei sumažina atmosferos skaidrumą.. sieros dioksidas ir azoto oksidas – pagrindiniai rūgščių lietų susidarymo šaltiniai. Žymią neigiamą įtaką atmosferai turi ir anglies monoksidas. Beveik 2/3 minėtų dujų į atmosferą išmeta išsivysčiusios šalys.
Dar didesnio masto pavojų kelia metano bei anglies dioksido sukeliamos pasekmės- “šiltnamio efektas”. 1950-1990metais CO2 išmetimas padidėjo 4 karus iki 6 mlrd. t. per metus. Prie tokios gausios dujų emisijos labiausiai prisidėjo: JAV-25%, ES narės-13%, NVS narės – 13%, Japonija-5%.
Ekologinės sistemos degradavimas lemiamas ir gamybinių atliekų. Priskaičiuojama apie 100 tūks. rūšių nuodijančių aplinka. tai chemikalai, pesticidai, pašarų papildai, kosmetinės, gydomosios ir kitokios priemonės. Minėtos atliekos gali būti kietos, skystos ar dujinės, taigi kenkia atmosferai, hidrosferai ir litosferai.
Pastaruoju metu didelę grėsmę kelia freonai, kurie naudojami purškiamosiose bei šaldomosiose priemonėse bei įrengimuose. Nors jų neigiamas poveikis žinotas jau seniai, tačiau freonų gamybos niekas nestabdė, o atvirkščiai tik didino.
Galų gale kai kuriose Žemės vietose karts nuo karto atsiranda ozono skylės( ypač virš Arkties ir Antarktidos). Tačiau freonai tai ne vienintelė priežastis. Mokslininkai nagrinėja ir tokių veiksnių kaip viršgarsinių lėktuvų bei tarpplanetinių sistemų (“Shuttle”, “Proton”,”Energy”), taip pat ir kitų antropogeninių veiksnių įtaką.
Viena pagrindinių ekologinės degradacijos pasekmių – planetos genofondo nuskurdimas. Amerikos mokslininkų tyrinėjimų duomenimis, per pastaruosius 200 metų išnyko 900 augalų bei gyvūnų rūšių.
Visi minėti faktai byloja apie pasaulinės ekologinės sistemos degradaciją ir ekologinės krizės aštrėjimą. Socialiniai padariniai jau pasirodo visu gražumu: produkcijos trūkumas, sergamumo augimas, ekologinės migracijos mastų augimas.

3.7.Optimalaus užterštumo kiekio nustatymas

MRK – užterštumo mažinimo ribiniai kaštai, t.y. kaina , kuri didėja, mažėjant užterštumo kiekiui. Ši kreivė prasidės taške Q1, jeigu aplinkos teršimas nebus ribojamas kokiu nors būdu. Kai teršimas pradedamas mažinti , kreivė MRK kils į viršų ir į kairę pusę. Pačioje pradžioje valymo išlaidos bus mažos, nes pirmiausiai firmose bus taikomi pigiausi užterštumo mažinimo būdai. Kuo daugiau teršimas mažinamas tuo labiau didėja tolimesnio valymo išlaidos. Kaip pavyzdys tokių kaštų gali būti įvairūs valymo įrenginiai.
URK – tai esančio užterštumo ribinė kaina, pavyzdžiui, kenčiančių nuo užterštumo žmonių išlaidos, susijusios su užterštu oru ar vandeniu. Esant užterštumui Q2, šie kaštai yra maži – pirmieji užterštumo vienetai yra sėkmingai absorbuojamai gamtos. Didėjant užterštumui, papildomai išmetami teršalų kiekiai tampa vis labiau juntami ir kenksmingi, t.y. judant į dešinę URK kyla aukštyn.
Įvertinant abi kreives, geriausia situacija yra užterštumo sumažinimas iki taško Q3, kuriame MRK=URK. Bet kuris kitas užterštumo kiekis yra mažiau pageidaujamas. Visiems užterštumo kiekio vienetams į dešinę nuo taško Q3, URK yra didesnė negu MRK – būtų klaidinga nesustabdyti tolesnį aplinkos teršimą. Kita vertus, teršimo mažinimo politika (bet kuri situacija į kairę nuo taško Q3) taip pat sąlygoja nuostolius. Šį užterštumo kiekį pašalinti būtų labai sunku dėl pernelyg didelės kainos, kurią rodo kreivė MRK.

4. Ekologinių problemų sprendimų kryptys.

4.1.Ciklinis vartojimas

Kaip jau minėta pasauliniu, kaip ir regioniniu mastu, gamtiniam kapitalui ir ekosistemos būklei sistemiškai kenkiama didinant medžiagų išgaunamų iš Žemės plutos koncentraciją ir augant visuomeniniam produkcijos suvartojimui. Kadangi šie kiekiai kelis kartus viršija normalius lygius, tai minėto proceso neigiamas poveikis gali sukelti žmonių ir ekosistemos sveikatos, klimato kaitos, ežerų rūgštingumo padidėjimo ir daugelio kitų problemų, kurių pobūdį ir mastą sudėtinga numatyti.
Išgaunant ir apdirbant žaliavas iš Žemės plutos, gaminant, vartojant ir sandėliuojant produktus beveik 100,000 pavadinimų junginių patenka į biosferą, sukeldami pritrenkiančią neigiamų poveikių virtinę. Svarbu pažymėti, kad atliekos išmetamos į biosferą yra netinkamai apdorotos, išmestos netinkamoje vietoja, netinkamu metu ir netinkamais kiekiais. Kaip rezultatas, daugybė junginių patenka į biosferą, susimaišo su vandenynų vandeniu, atmosfera dirva ir galų gale patenka į gyvenamąsias erdves. Bet kokio junginio dabar sukaupti kiekiai neturi precedento per 4 mlrd. Žemės evoliucijos metų. Jų poveikis apima
 žmonių ir biosferos sveikatingumo (vėžys, apsigimimai, endokrininės ir imuninės sistemos nusilpimas,astmos);
 klimato kaitos(nuo anglies dioksido, metano ir kt. junginių); ozono sluoksnio išretėjimo(nuo freonų);rūgščių lietų(nuo sulfato ir nitrato oksidų) ir daug kitų problemų.
Tam, kad sustabdyti kenksmingų medžiagų kaupimąsi biosferoje būtina performuoti linijinį gamybos ir vartojimo būdus į ciklinius. Be kita ko, mineralai bei naftos produktai iš žemės plutos turi būti išgaunamos ne greičiau nei jų natūralios atsargos saugiai atsistato. Medžiagos jau dalyvaujančios gamybos procese neturi patekti į biosferą,tai gali būti pasiekta atskiriant toksinus, reikalaujant, kad patys gamintojai, remdamiesi atliekų kaip žaliavų, utilizuotų atliekas. Šios problemos būtų lengviau sprendžiamos, mažinant vandens, energijos bei žaliavų suvartojimą gamybos procesuose, nemažinant dabartinio gamybos lygio. Pavyzdžiui, minėtiems materialiems srautams užtikrinti galėtų būti panauti atsinaujinantys energijos šaltiniai.

Tuo pačiu , cikliškas gamybos ir vartojimo procesas užtikrina žaliavų srautų suderinamumą su gyvybinių sistemų poreikiais. Vykdomas atsižvelgiant ir į fundamentalius žmonijos poreikius, užtikrins ekonominį saugumą, suvienodindamas ekonominį aktyvumą. Šis tikslas gali būti pasiektas ne tik todėl, kad sumažės energijos šaltinių išsekimo grėsmė bei OPEC įtaka naftos kainoms ir išgaunamiems jos kiekiams, o taip pat dėl subalansuoto vartotojų vartojimo, kadangi bus atsisakyta vartojimo “bangomis”, jį pakeičiant pastoviu paslaugų bei vertybių srautu.

Ciklinė vartojimo ir gamybos krypties efektyviam vykdymui užtikrinti būtina sukurti įstatyminę bazę tiksliai apibrėžiančią gavybą, gamybą, vartojimą ir perdirbimą, kuris apsaugos nuo kenksmingų medžiagų patekimo į biosferą. Minėti procesai reiškia esminį gamybos ir vartojimo įpročių kaitą, tačiau abu radikalieji pertvarkymai pagerins ekosistemos ir žmonijos sveikatą, atskleis naujas verslo galimybes. Pavyzdžiui, NIKE jau keičia sportukų dizainą, kad galima būtų perdirbti sunešiotus ir pagaminti naujus. Tai lyg “visžalia” nuoma, kurios metu dalis susidėvėjusio gamybinio kilimo kas 6 mėnesius išimama iš rinkos ir perdirbimo procese tampa nauja. Senas tampa nauju beveik be medžiaginių nuostolių ir su socialinio kapitalo pelnu.

4.2.Fundamentalių poreikių patenkinimo ir gyvenimo kokybės gerinimas, remiantis tolydžios plėtros koncepcija

Nors didžioji išsivysčiusių pasaulio valstybių dalis kenčia nuo vartojimo prekių ir paslaugų pertekliaus vis dar yra daug regionų, kur žmonės kenčia nuo alkio, nepakankamos medicininės priežiūros, gyvena avarinės būklės namuose.

Pagrindinės tolydžios ekonomikos tikslas- elementariųjų poreikių patenkinimas.
Ekonomistas Max-Neef, ilgą laiką studijavęs daugelio tautybių žmones, išskyrė devynias poreikių grupes:

1. lėšos pragyvenimui;
2. saugumas
3. kūryba
4. tapatumas
5. supratimas
6. bendradarbiavimas
7. laisvė
8. meilė, prisirišimas;
9. laisvalaikis.

Šie poreikiai gali būti patenkinti keturiais pirminiais būdais: pirmasis yra neformalus- namų ūkių ekonomikos ribose, antrasis siūlo išplėsti šią plotmę iki bioregionų, trečiasis ir ketvirtasis būdas –valstybinių ar net tarptautiniu mastu.tačiau pats efektyviausias kelias ekonominiam saugumui užtikrinti- suvienyti visus keturis minėtus sprendimų kelius.

Fundamentaliųjų poreikių išskyrimas –pagrindas plėtoti vartojimo ir jo poveikio koncepciją. Pagrindinis pastarosios principas teigia, kad geriau gausus pakankamumas visiems, nei perteklius keliems. Remiantis šiuo požiūriu sumažėtų vartojimas, tačiau kartu pagerėtų pasaulio bendruomenės gyvenimo kokybė.
Gyvenimo kokybė dažniausiai nukenčia nuo šališko resursų paskirstymo ir socialinės nelygybės. Jei socialiniai bei ekologiniai kaštai įvertinami netinkamai gyvenimo kokybė taipogi nukenčia. Minėtų reiškinių padarinius galima stebėti kasdien, be to jų mastai įvairūs: nuo transporto kamščių iki aplinkosauginių problemų, nuo ekonominio nesaugumo iki neveiksnių socialinių institucijų.

Tolydžios ekonomikos koncepcijai gyvenimo kokybė yra pradinis ir pagrindinis teorijos plėtojimo bei įgyvendinimo principas. Nagrinėjamos koncepcijos požiūriu gyvenimo kokybė gerinama kartu atkuriant gamtinius resursus, o ne supriešinant šiuos du dalykus.

Iš tikrųjų gyvenimo kokybė bei natūralus kapitalas yra supriešinami pačių žmonių, visų pirma dėl jų trumparegiškumo, o taip pat dėl nenoro įvertinti socialinius bei ekologinius kaštus realiais dydžiais, o ne dirbtinai juos sumažinant. Atlikti tyrimai parodė, kad JAV valstijų, investavusių į aplinkosaugą ženklias sumas, gyventojai džiaugiasi pagerėjusia gyvenimo kokybe. Klestintis gamtinis kapitalas tai pagrindinė sąlyga, kad galėtume vartoti švaresnį vandenį, kvėpuoti švaresniu oru, naudotis neužteršta dirva. Ekologiškai švari aplinka mažina įvairių susirgimų tikimybę, pav.: vėžio, įvairių kvėpavimo takų ligų ir kt.

Gyvenimo kokybė vienodai priklauso ir nuo investicijų į socialinį kapitalą(švietimas, vykdomoji valdžia, religinės institucijos, kaimynų grupės ir asociacijos, kultūrinis įvairumas, kalbos, bibliotekos bei kt. informacijos saugyklos, sveikatos apsaugos paslaugos, teisinės bei politinės institucijos ir kt). socialinis kaip ir gamtinis kapitalas kenčia nuo nepakankamo investavimo. Tokia padėtis susidarė, nes labai sunku kiekybiškai įvertinti privalumus, kuriuos teikia išplėtotas socialinis sektorius, nors jie yra akivaizdūs.

Tolydi ekonomika pasisako už investicijas į gamtinį, socialinį bei ekonominį kapitalą, kuris skatina socialinę lygybę bei užtikrina pastovų gyvenimo kokybės lygį labai ilgu laikotarpiu. Šie pokyčiai tuo pačiu skatintų perėjimą nuo pragmatiškų individualių interesų link bendrų visuomeninių.

4.3. Subalansuotos plėtros strategijos įgyvendinimas remiantis tarptautinėmis aplinkosauginėmis konvencijomis

Globalinės taršos pasaulyje optimali aplinkos apsaugos politika yra galima tik esant tarptautinei ar net globalinei emisijų kontrolės koordinacijai. Atvejis, kai visos šalys sprendžia tarplaikinio pasirinkimo optimizacijos problemą ir nustato optimalius taršos kiekius savo valstybėse, kurie užtikrina ekologinę pusiausvyrą ir ekonominį augimą, yra pavojingas vien dėl išsisukinėjimo (free-riding) problemos atsiradimo. Viena vertus, kai kurių rūšių taršos globalinis poveikis neigiamai įtakoja atskirų šalių vienašališkas pastangas mažinti emisijų kiekius, kita vertus, švaresnė aplinka globaliniu mastu, prieinama visoms valstybėms, yra akstinas nesijungti į tarptautinius aplinkosauginius susitarimus būtent remiantis išsisukinėjimo problema. Deja, šiai dienai pasaulyje nėra tokios institucijos, kuri turėtų įgaliojimus koordinuoti viso pasaulio aplinkosauginę politiką; kurios įgaliojimai koordinuoti emisijų kiekius būtų suteikiami per savanoriškus susitarimus tarp savarankiškų, nepriklausomų valstybių.
Šiandien daug tarptautinių aplinkosauginių susitarimų jau yra įsigaliojusios. Naujai įsigalioję susitarimai pasižymi tokiomis savybėmis: jie dažniausiai į bendros aplinkosauginės politikos vykdymą įtraukia tik pogrupį diskutuojančių ir geriausių kelių susitarimų vykdymui ieškančių valstybių, kurios sudaro tik dalį susitarimus pasirašiusių valstybių – signatarių (dalinė kooperacija); šios aktyvios valstybės – iniciatorės naudoja technologinius mainus ir vystymosi pagalbą kaip pagrindinį instrumentą pritraukti ir kitas neaktyvias šiuo požiūriu valstybes – signatares ar į susitarimus dar neįsitraukusias valstybes (kaip pavyzdys gali būti tarptautinis susitarimas dėl freonų emisijų kontrolės).
Kaip vienas iš veiksnių galinčių užtikrinti subalansuotą plėtrą yra tarptautinių aplinkosauginių susitarimų pavertimas veiksmingais, kas užtikrintų optimalų aplinkos apsaugos lygį.
Tarkime, jog yra n šalių (kai n ≥ 2), kurios sąveikauja bendroje aplinkoje ir derisi dėl tam tikro teršalo kontrolės. Kiekviena šalis i gauna ekonominę naudą naudodama gamtos išteklius kaip produkcijos gamybai naudojamą veiksnį ir naudodama aplinką kaip teršalų talpyklą. Kiekvienos šalies i gerovė priklauso nuo jos pačios emisijų ei ir nuo kitos šalies emisijų e-i, kur e-i yra vektorius (e1.ei-1,ei+1.en).
I-tosios šalies nauda ir žala gali būti užrašyta gerovės funkcija Pi(e) = Bi(ei) – Di(ei,e-i), kur Bi(ei) yra nauda iš gamtos išteklių naudojimo gamybai ir vartojimo reikmėms; Di(ei,e-i) – žymi žalą (gerovės nuostolius), kurią sukelia teršalų emisijos , o e yra visų šalių emisijų vektorius (e1.en) =( ei, e-i ).
Šalys nustato taršos kiekį tam tikru laikotarpiu. Tegu di būna maksimalus emisijų kiekis i-tajai šaliai. Ji yra apskaičiuojama maksimizuojant aplinkos naudą Bi(ei) , neatsižvelgiant į kaštus Di(ei,e-i). Be to, di gali atspindėti šalies dydį ar išsivystymo lygį. Toks emisijų atsiradimo procesas(jį galima pavadinti „emisijų žaidimu“, kuriame kiekviena šalis pasirenka atitinkamą gamybos kiekį ir aplinkos apsaugos lygį) tarp n šalių gali būti apibrėžtas šitokia triada (N,S,P) ir atitinkamomis taisyklėmis: N = {1.n} yra šiame procese dalyvaujanti grupė „žaidėjų“; S = S1 ×.×Sn , (kur Si = [0, di]) yra taršos strategijų aibė; P = (P1(e).Pn(e)) yra šalių gerovės vektorius.
Atsižvelgiant į tai, kad tarša dažniausiai paliečia ne tik valstybę – teršėją, bet ir kitas valstybes, kurios nėra atsakingos už taršos atsiradimą, kiekviena valstybė gali savarankiškai spręsti bendradarbiauti ar ne su savo kaimynėmis su tikslu sumažinti taršą. Čia būtina pažymėti, kad bendradarbiavimo susitarimai dažniausiai nėra privalomi. Sprendimas dėl bendradarbiavimo yra padaromas kaip išvada po „emisijų žaidimo“, kuriame kiekviena spėja kitos (bendradarbės arba nebendradarbės) pasirinkimą dėl emisijų kiekio.
Analizuojant šio strateginio „žaidimo“ galimus rezultatus priimame prielaidą, kad šalys daro savo pasirinkimą vienalaikiškai (visos vienu metu) ir nežinodamos, o tik spėdamos kitų šalių pasirinkimus. Šio uždavinio sprendimą su jau anksčiau minėtomis sąlygomis pateikia Nash pusiausvyros radimas. Šalies i geriausio pasirinkimo funkcija atrodytų taip: Ri(e) = {ei : Pi(ei,e-i(≥Pi(si, e-i,)))}, visiems si iš aibės Si. Ši funkcija žodžiais galėtų būti paaiškinta taip: i-toji šalis renkasi tokį taršos (emisijų) kiekį, kuris užtikrina maksimalią gerovės funkcijos reikšmę, perbėgant visas galimas taršos kiekio reikšmes – nuo 0 iki maksimaliai leistinos di .
Jei šalys tarpusavyje nebendradarbiauja taršos problemos sprendime tai kiekviena šalis be jokių apribojimų rinksis tik sau palankų ir norimą taršos kiekį ir šis pasirinkimas bus neefektyvus pagal Pareto. Tokia pati situacija su šalių pasirinkimo baigmėm laukia ir tuo atveju, jei šalys yra susivienijusios ir sprendžia kartu globalinę taršos problemą, tačiau jų susitarimas veikia neefektyviai (kuo galima įsitikinti toli neieškant pavyzdžių šių dienų pasaulyje). Tokių susitarimų neefektyvumo priežastis galima paaiškinti kartelių neveiksmingumo aiškinimais: kiekvienas kartelio dalyvis, siekdamas sau didesnio pelno renkasi tą sprendimą, kuris jam atrodo pats pelningiausias, net jei reikėtų nusižengti susitarimui ir sukčiauti, o radus sprendimų aibėje, kuri gali būti prilyginta Kalinio dilemai, Nash pusiausvyrą, paaiškėja, jog net ir tarptautinius susitarimus sudariusioms valstybėms yra paranku „sukčiauti“ ir nesilaikyti užsibrėžtų reikalavimų. Čia susiduriame su ta pačia problema kaip ir spręsdami viešųjų gėrybių įrengimo klausimus – „išsisukinėjimo problema“ („free-riding“).
Optimalaus pagal Pareto sprendimo variantas galimas tik esant stabilioms aplinkosauginėms koalicijoms. Galimas ir toks variantas, kad iš pradžių susidaro koalicija iš j narių (2 ≤ j ≤ n), o po to dėl įvairių priežasčių ir paskatų kitos neveiksmios susitarimų dalyvės prisijungia prie veikiančios koalicijos. Jos prisijungtų tik tuo atveju, jei šalies gerovės lygis būtų pasiektas aukštesnis dalyvaujant aplinkosauginėje koalicijoje nei joje nedalyvaujant ar būnant pasyviu nariu. Veiksni aplinkosauginė koalicija skatintų jos dalyves prieš pasirenkant taršos kiekį ir gamybos apimtį laikytis nustatytų reikalavimų ir sudarytų sąlygas taršos leidimų antrinės rinkos atsiradimui.
Tegu Pi(j) būna šalies i gerovės lygis, kai ji nusprendžia bendradarbiauti ir įsijungia į tarptautinio susitarimo politikos vykdymą, o Qi(j) – gerovės lygis, kai šalis i neįsijungia į aplinkosauginę koaliciją. Tegu J – yra aplinkosauginės koalicijos narių grupė, o J0 – nedalyvaujančių šioje koalicijoje šalių skaičius. Taip pat darome prielaidą, jog visos šalys yra panašios ir jų gerovės funkcijos forma iš esmės nėra skirtinga. Minimalus reikalavimas tam, kad susidarytų aplinkosauginė koalicija yra šis: kiekvienos aktyviai dalyvaujančios susitarime šalies gerovės lygis turi būti didesnis nei tai šaliai pasirinkus alternatyvią strategiją, t.y., nedalyvaujant susitarime. Išvada: Koalicija, suformuota iš j dalyvių yra naudinga ir pelninga, jei P(j) > P0 visoms šalims, priklausančioms J.
Tačiau tai tėra tik minimalus reikalavimas stabiliai aplinkosauginei koalicijai susiformuoti, bet jis nėra pakankamas. Pagrindinė kliūtis, dėl ko neveikia tarptautiniai susitarimai yra „išsisukinėjimo problema“ („free – riding“). Optimali pagal Nash pusiausvyrą strateginių sprendimų baigtis yra išsisukinėjimas. Formaliai užrašius šią problemą lemtingas palyginimas yra tarp P(j) (šalies nauda priklausant koalicijai) ir Q(j-1) (šalies nauda, kai ji išstoja iš koalicijos ir leidžia šalių grupei, kurios skaičius dabar j-1 pasirašyti susitarimą). Tada Q(j-1) – P(j) yra i-tosios šalies paskata dezertyruoti, pasitraukti iš susitarimo, kurį sudaro j narių – signatarų; kai tuo tarpu P(j+1) – Q(j) yra paskata šaliai, kuri nebendradarbiauja, prisidėti prie j narių koalicijos, kuri vėliau tampa j+1 koalicija. Išvada: koalicija, sudaryta iš j narių, yra stabili jei nėra paskatos dezertyruoti, t.y., Q(j-1) – P(j) <0 , visoms šalims dalyvaujančioms susitarime J, ir nėra paskatų plėsti koaliciją, t.y., P(j+1) – Q(j) <0 , visoms šalims iš J0. Tokios išvados atitinka literatūroje pateiktas oligopolinių kartelių stabilumo prielaidas.
Daug diskusijų sukelia idėja, kad aplinkosauginių koalicijų stabilumą ir plėtrą galima užtikrinti finansiniais transferais iš šalių – signatorių į šalis, dar neprisijungusias prie koalicijos. Jei nėra šalių, kurios įstengtų laikytis tarptautinių susitarimų ir dar mokėtų šalims – kandidatėms tam tikrą sumą už prisijungimą prie susitarimo, tai ši idėja automatiškai tampa nelogiška ir neteisinga. Kitu atveju, jei yra šalių, prisiimančių tokius įsipareigojimus, kad tie transferai būtų finansuojami jie neturi viršyti šalių, kurios juos moka, naudos iš dalyvavimo susitarime. Transferas neturėtų būti didesnis nei nauda, kurią gauna j šalių prisijungdamos prie j+1 koalicijos. Be to, tam kad įjungti dar vieną narį į j koaliciją, transferas T turi būti didesnis nei nuostoliai j+1 prisijungiančiai šaliai. Taigi čia yra dvi sąlygos:
[P(j+1) – P(j)] ≥ T > [Q(j) – P(j+1) ]
Ši sąlyga daro įmanoma galimybę koalicijų plėtimą per transferus, kaip paskatą prisijungti prie tarptautinio susitarimo. Naujai prisijungusi valstybė j+1 nesitraukia iš susitarimo ir laikosi jo reikalavimų, jei T > Q(j) – P(j+1) . Tačiau pagal apibrėžimą stabilios koalicijos šalims – donorėms atsiranda paskata išsisukinėti būtent dėl šitų mokėjimų, kurie sumažina šalies naudą iš dalyvavimo tarptautiniame aplinkosauginiame susitarime. Tuomet išvada aiški: aplinkosauginė koalicija, tokiu būdu sudaryta iš j+1 šalių – narių tampa nestabili ir neveiksni.
Tam, kad išvengti šios keblios situacijos yra keliami tokie reikalavimai:
1. Transferai turi būti finansuojami iš koalicijos narių ir neturi viršyti šalių – donorių naudos, kuri gaunama plečiant koaliciją.
2. Bet koks naujų šalių įsijungimas praplečiant koaliciją turi būti efektyvus pagal Pareto. Vadinasi, jei praplėtus koaliciją galima gauti daugiau naudos, niekam nepabloginus padėties, tai šis veiksmas yra efektyvus pagal Pareto.
Susitarime dalyvaujančios šalys sprendžia savarankiškai, ar plėsti susidariusią aplinkosauginę koaliciją, jei dvi prieš tai esančios sąlygos yra patenkintos.

Išvados.

Dabartiniame pasaulinės ekonomikos modelyje yra užprogramuota globalinė katastrofa. Todėl daugelio mokslininkų yra pripažinta, kad lūžis šiuolaikinėje visuomenėje yra būtinas ir neišvengiamas. Tačiau tada kiltų problema, kurios sprendimas reikalautų milžiniškų mokslo resursų, kadangi reikėtų nuspręsti kaip pakeisti dabartinės visuomenės gamybos ir vartojimo įpročius, kad ekonomika nenustotų augusi, bet iš nekiltų grėsmė Žemės ištekliams ir apskritai visos žmonijos egzistavimui.

Jau kelis dešimtmečius kuriami ir plėtojami tausojančios ekonomikos plėtros modeliai, apimantys faktiškai visas tolydaus socialinio, ekologinio ir ekonominio gyvenimo sferas. Tačiau kaip ir daugelis teorinių idėjų jų pritaikomumas realybėje yra gana ribotas.
Visų pirma, dėl politikų abejingumo ar dar nepakankamo koncepcijos populiarumo. Antra, nevisiško teorijos atitikimo praktikai. Trečia, didelių kaštų susijusių su fundamentaliu gamybos ir vartojimo pasikeitimu, todėl vis atidėliojimas spartesnis tolydžios plėtros koncepcijos įgyvendinimas.

Kita vertus, nepaisant jau sukurtų modelių gausos vis dar nėra pilnai išplėtoto tolydumo užtikrinimo scenarijaus, o tik nurodyti galimos krypties pagrindiniai matmenys ir įgyvendinimo principai. Tačiau remiantis šiais, ne visiškai išbaigtais skaičiavimais, galima nuspėti kokio masto pokyčiai laukia industrinių, ypač ekstensyviai naudojančių išteklius, šalių. Ateityje šis pleriminarus vertinimas bus papildytas konkrečiais skaičiavimais ir rodikliais, pav.: kiek išteklių pasaulis gali vartoti tolydžia maniera, o kiek nekeisdamas dabartinių įpročių. Taip pat turėtų būti sukurtos ir naujos strategijos, kurios pavaizduotų kaip išteklių sumažinimas padidintų užimtumo lygį bei keltų visos visuomenės gerovę.

Taigi prieš pradedant įgyvendinti tolydžios plėtros idėją realybėje, dar daug darbo turi būti atlikta teoriniame lygmenyje bei keičiant pačių žmonių bei politikų požiūrį į novatorišką ekonomikos koncepciją.

Literatūros sąrašas:

1. David Pearce “Blueprint for Sustainable Economy”, 2001m.
2. R. Costanza “Ecological Economy”, 1991m.
3. H. E. Delly & John B. Cobb “for Common Good”, 1994m.
4. P.ir R. Wonnacott “Mikroekonomika”, 1994m.
5. А. С. Булатов “Mировая экономика”, 1999m.
6. www.concervationeconomy.com

Leave a Comment