Tarptautinis verslas

Turinys

1. Įvadas 3
2. Privatizavimo sąvoka ir ypatybės 4
3. Teisinis privatizacijos reguliavimas ir patirtis Lietuvoje 6
3.1 Valstybės ir savivaldybių turto valdymo ir privatizavimo sistema 6
3.2 Privatizavimo objektų reklama ir jų vertinimo mechanizmas 8
3.3 Valstybinio turto pardavimo metodai, būdai ir privatizavimo sandoriai 8
3.4 Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas ir atstovavimas valstybės interesams 10
4. Privatizacija Rytų Europoje 11
5. Telekomų privatizavimas (pasaulyje ir Lietuvoje) 13
5.1 Pasaulinė privatizacijos patirtis 14
5.2 „Lietuvos telekomo“ privatizavimas 17
6. Išvados 18
7. Literatūra 191. Įvadas
Privatizavimas – šiuolaikinio ekonominės politikos posūkio esminė dalis. Vakaruose tą posūkį prieš kelis dešimtmečius paskatino stiprėjantis įsitikinimas, kad dėl ekonomikos sąstingio bei augančio nedarbo daugiausia kalta valstybinio sektoriaus ekonomikoje plėtra, kad padėtis gali būūti pagerinta tik siaurinant tą sektorių ir plečiant privatų sektorių. Abejones dėl ekonomikos suvalstybinimo skatino ir socialistinių šalių, panaikinusių privatų sektorių, ekonominis atsilikimas bei represinis jų režimų pobūdis.
Ši idėja buvo pradėta įgyvendinti Didžiosios Britanijos ekonominėje politikoje, 1979 m. atėjus į valdžią Margaret Tečer ministrų kabinetui. Radikalaus privatizavimo dėka šioje šalyje, iki tol vadintoje “Europos ligone”, susikūrė bene dinamiškiausia Europos ekonomika.
Didžiosios Britanijos pavyzdžiu pasekė daugelis pasaulio šalių. Susilpnėjus ar žlugus komunistiniams režimams, privatizavimo idėjos atėjo į Kiniją, Rusiją, Rytų bei Vidurio Europą, kur įvyko arrba dar vyksta masinis valstybinio sektoriaus mažinimas bei privataus sektoriaus plėtra.
Daugiau ar mažiau radikalūs privatizavimo procesai vyksta beveik visame pasaulyje. Privatizuojama ne tik pramonė ir žemės ūkis. Daug kur sėkmingai privatizuojamos telekomunikacijos ir energetika, geležinkeliai ir miestų transportas, vandens bei ki

itas komunalinis ūkis. Kai kur privatizuojamos net socialinio aprūpinimo sistemos, sveikatos apsauga ir švietimas [1].2. Privatizavimo sąvoka ir ypatybės
Privatizavimas – kolektyvizavimo (nacionalizavimo, suvalstybinimo) priešybė. Plačiausia prasme jis reiškia privačios nuosavybės atstatymą – asmens teisės gyventi savo protu pripažinimą, o siauresne – kolektyvizuotų materialinių išteklių perleidimą iš valstybės rankų į privačias rankas, valstybinės nuosavybės pakeitimą privačia nuosavybe, centralizuotos biurokratinės kontrolės pakeitimą komerciniais santykiais rinkoje.
Privatizavimas taip pat reiškia ekonominės veiklos išlaisvinimą. Privačios nuosavybės pranašumai geriausiai atsiskleidžia laisvosios rinkos sąlygomis, kai valstybė nesikiša į ekonominį gyvenimą ir kai visi rinkos dalyviai vienodomis teisėmis veikia atviroje konkurencinėje rinkoje. Valstybės vaidmuo privatizuotos ekonomikos sąlygomis apsiriboja daugiausia teisėsaugos užduotimi – garantuoti, kad kiekvienas rinkos dalyvis galėtų netrikdomas disponuoti savo nuosavybe, kad kiekvienas atsakytų už savo veiklos rezultatus ir kad niekas negalėtų savintis kiito veiklos vaisių [1].
Tai išsprendžia kolektyvinės nuosavybės – „bendro katilo“ – neefektyvumo problemą. Kolektyvistinės visuomenės veikla tampa vis labiau nuostolinga ir ji neišvengiamai turi žlugti. Šią raidos logiką pademonstravo visų komunistinių šalių istorija.
Nuosavybės teisių pripažinimas leidžia kiekvienam „pjauti tik tai, ką jis pats yra pasėjęs“. Tuo iš esmės sumažinamos nuostolingos, parazituojančios veiklos galimybės ir skatinama produktyvi, pelninga kiekvieno žmogaus veikla. Asmeninė atsakomybė už savo gerovę, žadina žmonių kūrybiškumo, sumanumo, verslumo galias. Šių galių išlaisvinimas yra svarbiausioji nauda, kurią visuomenei suteikia privačios nuosavybės pr
ripažinimas. Privatizavimas leidžia efektyviausiai susieti šias galias su visuomenėje esančiais materialiniais ištekliais [1].
Valstybinio turto privatizavimas, t.y. kolektyvinių išteklių perkėlimas į privačias valdas, nieko neatima iš visuomenės, net priešingai: išimti iš „bendro katilo“ jie pradedami naudoti taupiau, efektyviau, racionaliau. Tomis pačiomis jų sąnaudomis pasiekiami vertingesni rezultatai. Privatizuoti ištekliai nedingsta iš visuomenės – savininkų rankose jie pradeda duoti pelną, kurio anksčiau neduodavo arba duoti didesnį pelną negu anksčiau. Tada jie įgyja didesnę vertę už tą, kurią gali turėti, kai būna valstybės rankose.
Privatizavimas turtina visuomenę. Taip yra todėl, kad savininkas (privati įmonė, privati bendrovė) negali veikti nuostolingai, ji turi duoti pelną. Priešingu atveju ji arba bankrutuoja, arba ją perima kitas savininkas, sugebantis ją padaryti pelningą. Tada privatizuoti ištekliai, net jeigu jie iš pradžių patenka į blogo šeimininko rankas, po kurio laiko susiranda geresnį, sumanesnį, išradingesnį – šeimininką. Neprivatizuoti valstybiniai ištekliai naudojami mažiau efektyviai jau vien todėl, kad negali būti perkami ir parduodami rinkoje – vadinasi, jie negali patekti į sumanesnių žmonių, sugebančių iš jų gauti daugiau pajamų, rankas.
Jis taip pat duoda naudos ne tik naujesniems materialinių išteklių savininkams, bet ir jų darbininkams, nes efektyvesnis išteklių naudojimas ir didesnis pajamų srautas leidžia daugiau mokėti už darbo paslaugas. Kuo daugiau šalyje kapitalistų, kuo didesnius turtus jie valdo, tuo geriau darbininkams, ne
es konkurencija tarp kapitalistų neišvengiamai kelia darbo paslaugų vertę ir atlyginimo už tas paslaugas [1].
Privatizavimas duoda naudos mums visiems kaip vartotojams. Tiesą sakant, jie padaro vartotoją tikruoju rinkos vadovu. Pirkdamas arba nepirkdamas tam tikrą prekę arba paslaugą, vartotojas lemia gamintojo pelną arba nuostolį. Tada siekdamas pelno ir vengdamas nuostolių, gamintojas stengiasi įtikti vartotojui – mažesne kaina, kokybiškesne preke, paslaugesniu aptarnavimu.
Duoda naudos valstybei:
 net jeigu valstybinis turtas išdalinamas veltui, valstybė gauna naudos iš to, kad ištekliai nealinami, kad privačiose rankose jie pradeda duoti pelno, ir dalis to pelno – mokesčių pavidalu – papildo valstybės biudžetą;
 jeigu vals.tybinis turtas parduodamas, gautos lėšos gali būti panaudotos biudžeto deficitui sumažinti, valstybės skoloms bei įsipareigojimams padengti.
Ši nauda valstybei gali sugrįžti nauda visiems piliečiams: didėjant biudžeto įplaukoms ir mažėjant neproduktyvioms išlaidoms, galima padidinti, pavyzdžiui, švietimo finansavimą. Efektyvesnė ekonomika ir mažesnės valstybinės išlaidos leistų net sumažinti mokesčius. Mažesni mokesčiai pagyvintų verslą, pritrauktų į šalį naują kapitalą, investicijos padidintų darbo paklausą, pakiltų atlyginimai ir t.t.
Visais šiais požiūriais valstybės nuosavybės privatizavimas turtina visuomenę, atveria plačias ekonominės pažangos ir visų gerovės kilimo galimybes [1].3. Teisinis privatizacijos reguliavimas ir patirtis Lietuvoje
3.1 Valstybės ir savivaldybių turto valdymo ir privatizavimo sistema
Įstatymas reglamentuoja valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldos institucijų įg
galiojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir naudojimo bei disponavimo juo įstatymai.
Valstybės turto valdymas – tai pirmiausia atstovavimas valstybės interesams dalyvaujant ir priimant įvairius nutarimus bendrovių visuotiniuose akcininkų susirinkimuose [3].
Už privatizavimo strategijos kūrimą ir vykdymą atsakingos kelios institucijos. Už privatizavimo strategijos kūrimą ir kontrolę atsakinga Valstybės privatizavimo komisija ir jai pavaldžios miestų bei rajonų privatizavimo komisijos. Valstybės privatizavimo komisijos narių yra 13. Valstybės privatizavimo komisijos pirmininkas skiriamas Prezidento teikimu Seimui. 6 narius skiria ir atleidžia Seimas Vyriausybės teikimu. Kiti 6 nariai skiriami frakcijų teikimu.
Ministerijos (savivaldybės), privatizuojamų įmonių steigėjos, Valstybės privatizavimo komisijos pavedimu į privatizavimo programą įtraukia joms pavaldžius privatizuojamus objektus, o privatizuoti reikiamą informaciją apie objektą rengia įmonių administracija.
Valstybės turtą pasitikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, – valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos bei įstatymo nustatytais atvejais – savivaldybės.
Ataskaitą apie valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą rengia Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. Jis pagal nustatytą tvarką kasmet iki liepos 1 d. teikia Vyriausybei ataskaitą apie valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Vertybinių popierių apskaitą, sąskaitas tvarko Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitas. Jo steigėjai yra Finansų ministerija, Lietuvos bankas ir Nacionalinė vertybinių popierių birža.
Nekilnojamo turto apskaitai tvarkyti Vyriausybė įsteigė Nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinę įmonę, turinčią filialus visoje Lietuvoje [3].

1 pav. Savivaldybės turto administravimas

Objektų rengimas privatizuoti

Kiekvienas privatizavimo objekto valdytojas Vyriausybės nustatyta tvarka privalo pateikti dokumentus ir kt. informaciją apie privatizavimo objektą Turto fondui ir potencialiems pirkėjams. Konfidenciali informacija potencialiems pirkėjams turi būti pateikiama tik prieš tai gavus jų rašytinius įsipareigojimus saugoti šią informaciją. Privatizavimo sandoryje gali būti nustatyti konfidencialios informacijos saugojimo reikalavimai.
Konfidenciali informacija yra informacija, kuriai tokį statusą savo sprendimu suteikia įmonė. Konfidenciali informacija negali būti LR įstatymų nustatyta vieša informacija.
Privatizavimo objekto valdytojas bei įmonės administracijos vadovas ir vyriausias finansininkas pagal savo kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka atsako už šio įstatymo nustatytų duomenų iškraipymą, suklastojimą ir pavėluotą pateikimą [3].3.2 Privatizavimo objektų reklama ir jų vertinimo mechanizmas
Privatizuoti rengiami objektai plačiai reklamuojami įvairiuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose. Kiekvieną mėnesį Turto fondas leidžia oficialų leidinį – „Informacinį privatizavimo biuletenį“, kuriame skelbiamos visų privatizuojamų objektų privatizavimo programos. Taip pat kas mėnesį rengiamas reklaminis informacinis leidinys „Žinios“ (lietuvių kalba), kuriame nušviečiamos privatizavimo aktualijos, vykstantys konkursai ir derybos, įvardijami einamojo mėn. privatizuojami objektai. Ši informacija rengiama ir anglų kalba. Leidžiami ir kt. leidiniai, tokie kaip: „Respublika“, „Lietuvos Rytas“, Lietuvos rajoniniai laikraščiai ir t.t. [3].3.3 Valstybinio turto pardavimo metodai, būdai ir privatizavimo sandoriai
Vyriausybė, vykdydama privatizaciją, turi nuspręsti, kaip valstybinis turtas bus perduodamas į privačiojo sektoriaus rankas. Šį sprendimą labai sunku priimti, nes, be ekonominių veiksnių, tokių kaip turto vertinimas, privatizacijai didelę įtaką turi politika. Pateikiami keli veiksniai, turintys įtakos privatizacijos metodui:
1) turto nuosavybės istorija;
2) valstybinių įmonių finansinė ir konkurencinė padėtis;
3) vyriausybės ideologinis požiūris į rinką ir kontrolę;
4) buvusi, esama ir potenciali numanoma šalies ateities kontrolės struktūra;
5) poreikis privatizacijos proceso metu veikti svarbių interesų grupių naudai;
6) vyriausybės sugebėjimas patikimai gerbti investuotojų nuosavybės teises, įgytas išpardavus aktyvus;
7) kapitalo rinkos sąlygos ir egzistuojanti šalies institucinio valdymo darbotvarkė;
8) potencialių investuotojų patikimumas;
9) vyriausybės noras leisti užsienio investuotojams valdyti įsigytą turtą.
Privatizacijos metodai, pagal J. Brada‘os yra šie: privatizacija restitucijos būdu; parduodant valstybės nuosavybę; masinis arba investicinių čekių privatizavimas ir privatizacija iš „žemiau“. Be šių išvardintų metodų egzistuoja yra daugybė įvairiausių kitų.
Privatizacijos būdai:
1) viešas akcijų pardavimas;
2) viešas aukcionas;
3) viešas konkursas;
4) tiesioginės derybos;
5) valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės arba savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje;
6) nuoma išsiperkant.
Privatizavimo sandoryje turi būti nustatyta, kad:
1) laiku nesumokėjus nuomos mokesčio mokami 0,1 proc. delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną. Jeigu 6 mėn. skola už nuomą yra didesnė už pinigų sumą, kurią potencialus pirkėjas privalo sumokėti arba skolos trukmė viršija 6 mėn., tai sutartis nutraukiama ir įmokėta suma negrąžinama;
2) nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą ir įmokėta suma negrąžinama, jei nesilaikoma privatizavimo sandoryje nustatytų sąlygų;
3) nuomininkas turi apdrausti išsinuomotą turtą;
4) nuomininkas be privatizavimo objekto valdytojo leidimo neturi teisės subnuomoti turto [3].3.4 Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas ir atstovavimas valstybės interesams
Nekilnojamas turtas

Vadovaudamasis LR Vyriausybės 1998 08 04 nutarimu Nr. 1005 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto perdavimo valstybės įmonei Valstybės turto fondui tvarkos“, 1990 04 30 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 507 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių perdavimo“ bei atskirais LR Vyriausybės nutarimais, Valstybės turto fondas valdo 1874 nekilnojamojo turto objektus [3].

2 pav. Valstybės turto fondo valdomi nekilnojamojo turto objektai4. Privatizacija Rytų Europoje
Kalbant apie privatizacijos procesus Rytų Europoje, pirmiausia reikia suvokti, kad privatizacija besikeičiančios ekonomikos sąlygomis nėra paprastas valstybės nuosavybės perdavimas privatiems asmenims. Tai greičiau procesas, kai pati nuosavybės institucija iš naujo įvedama Rytų Europos šalyse ta prasme, kuria šį terminą naudoja teisininkai ir ekonomistai.
Kiekvienos socialinės – ekonominės santvarkos pagrindą sudaro problemą – kaip efektyviai panaudoto visuomenei prieinamus išteklius. Kai tik šie ištekliai neribojami iškyla vadinamoji „ bendro problema“. Panagrinėkime atvejį primityvios visuomenės, kurioje niekas neturi išimtinių teisių į žemę, kiekvienas bendruomenės narys gali laisvai ja naudotis savais tikslais [2].
Tokioje visuomenėje kiekvieną kartą, kai žmogus investuoja savo laiką ir pinigus į žemės dirbimą, jam tenka padengti visus naujo derliaus išauginimo kaštus, o atsiimti gali tik mažą bendro rezultato dalį ir priešingai, kai žmogus paima ką nors iš bendro, jam tenka visa paimto dalyko nauda, o dengia jis dalelę tam dalykui sukurti reikiamų kaštų. Tokio tipo santvarkoje nuolat skatinama mažiau gaminanti ir daugiau suvartoti, todėl išeikvojama tiek išteklių, kad visuomenei tai gali būti nepageidaujama.
Yra du standartiniai bendro problemos sprendimo būdai: nustatyti taisykles ir nuosavybės teises. Pirmuoju atveju priimamas bendras sprendimas dėl bendrųjų išteklių naudojimo ir priverstinai taikomas tiems, kurie mėgina pasinaudoti kitų pastangomis veltui. Antruoju atveju ištekliais išimties tvarka leidžiama naudotis tik kai kuriems asmenims. Jie dengia visus pasirinktų ir jiems skirtų išteklių panaudojimo kaštus, taip pat gauna visą naudą, taigi yra atitinkamai skatinami rinktis atvejus, duodančius didžiausią grynąjį pelną. Pirmuoju atveju ištekliai naudojami remiantis politiniais sprendimai, antruoju – remiantis asmens maksimaliu suinteresuotumu ir rinka, kaip išteklių paskirstymo mechanizmai.
Visos visuomenės priima politinius sprendimus tam tikriems ekonomikos aspektams reguliuoti, tuo tarpu socialistinės Rytų Europos sistemos praktiškai visus sprendimus priėmė dėl gamybos per politinę sistemą, o gamyklų darbuotojai atliko valstybės funkcionierių vaidmenį. Terminas „komandinė ekonomika“ tiksliai apibūdina būtent šį rinkos mechanizmų vengimą, taip pat tai, kad apskritai visus su nuosavybe susijusius susitarimus pakeitė administracinė sistema, kai valstybė teikė pirmenybę tiesioginei kiekvieno asmens veiklos kontrolei, o ne rėmėsi jos asmeniniu suinteresuotumu. Šia prasme socialine Rytų Europos ekonomika neturėjo jokios nuosavybės sistemos, kuri valdytų gamybinę veiklą. Todėl visai nenuostabu, kad Rytų Europos šalyse beveik neįmanoma atsakyti į paprastą klausimą – kas kam valstybinėse įmonėse priklauso: teisinės nuosavybės apibrėžimas paprasčiausiai netiko senoje sistemoje, pagrįstoje tiesioginėmis nuorodomis, kaip elgtis gamyklų vadovams.
Poreikis iš naujo įvesti nuosavybės instituciją Rytų Europos šalių gamybos ištekliams reiškia, kad šių šalių ekonomikų struktūros reforma negali vykti tiesiogiai makroekonomikos lygmeniu. Tai labai svarbu įsisąmoninti, turint omenyje nesenas daugelio Rytų Europos šalių pastangas vykdyti reformas.
Privatizacija Rytų Europoje – ne vien tik nuosavybės pakeitimas. Tai labai sudėtinga socialinė ir ekonominė reforma, turinti pakeisti kiekvienos firmos veikimo pobūdį bei kiekvieną sprendimo priėmimo būdą. Rytų Europos šalys žlugs toliau, jeigu greitai nebus pereita prie privačios nuosavybės ir išardyta nelanksti komunistinė pramonės struktūra.
Be to, privatizacija – ne tik reformos, nukreiptos į rinkos ekonomiką. Tai procesas, kurį patį derėtų privatizuoti. Taip nuo pat pradžių imtų veikti konkurencija ir rinkos mechanizmai, ir nuo to priklausytų kas bus atsakingas už visą reformų eigą. Priešingu atveju valstybė spręs, ką daryti su kiekviena įmone, ir ekonomika įklimps į tokį patį biurokratijos liūną, koks laikė ją paralyžiuotą pastaruosius keturiasdešimt penkerius metus.
Reforma.s turėtų vykdyti tik privačios institucijos, tačiau valstybė galėtų daryti įtaką šiam procesui – suteikti bendrą reguliavimo pagrindą. Pagal įstatymus būtų reguliuojama institucijų – tarpininkių paskatų struktūra, apibrėžtos antitrestinės politikos taisyklės ir tarifai bei suteikiama tam tikra darbo jėgos apsaugos sistema pereinamuoju laikotarpiu.
Čia siūlomas metodas išskiria keleto iš pažiūros nesuderinamo bruožo deriniu. Jis jungia plačiai išplitusią nuosavybę, socialinio teisingumo priemonę su sutelkta kontrole bei ekonominį veiksmingumą. Taip išvengiama pradinio piniginio įmonė vertinimo, o gamybos ištekliai nedelsiant paskirstomi tiems privatiems agentams, kurie juos įvertina brangiausiai. Nuosavybė perduodama Rytų Europos šalių piliečiams, kartu nustatomi ryšiai su užsienio finansinėmis institucijomis, kurios gali užtikrinti priėjimą prie pasaulio finansinių rinkų bei žinių apie valdymo priežiūrą. Ir svarbiausia, suteikiama galimybė greitai pereiti į naują ekonominio valdymo sistemą, galinčią užtikrinti veiksmingą privačią Rytų Europos pramonės kontrolę [2].5. Telekomų privatizavimas (pasaulyje ir Lietuvoje)
Telekomo įmonių privatizavimas XX a. pb. tapo pagrindine privatizavimo programa visame pasaulyje. Iš 123 milijonų JAV dolerių investicijų į rinką per 1990-1996 m. privatizaciją didžiausia dalis – 30 milijonų JAV dolerių, arba 24 proc., gauta iš telekomo įmonių privatizavimo.
Monopolinio valstybės telekomo privatizacija dažnai yra pirmoji didelė privatizacija šalyje ir yra laikoma „strategine“. Ji turi įtakos kapitalo rinkų didėjimui, išplečia vietinę apyvartą ir paruošia dirvą vėlesnėms privatizacijoms, kaip tai įvyko ir Lietuvoje. Sėkmingas telekomų privatizavimas gali būti būsimų privatizacijų pagrindas.
Telekomų privatizavimas rinkai labai naudingas: padidėja rinkos kapitalizacija ir mokumas, pritraukiama užsienio investicijų bei skatinama vietinius investuotojus įsitraukti į šį procesą.
Nagrinėjamas Meksikos, Singapūro, Prancūzijos ir D. Britanijos telekomų privatizavimo procesai. Taip pat Lietuvos telekomo privatizavimas [4].5.1 Pasaulinė privatizacijos patirtis
Daug besivystančių šalių reikalauja didinti investicijas į telekomunikacijų infrastruktūrą. Daugelyje jų telekomų paslaugų kainos buvo subsidijuojamos. Todėl telekomus reikėjo privatizuoti. Šios privatizacijos padėjo įsibėgėti privatizacijai, išsiplėsti vietinėms kapitalo rinkoms, nes pritraukė užsienio investuotojų.
Telekomų pramonė yra tipiška pirmoji didelė privatizacija tiek pramonės šalyse, tiek besivystančiose šalyse. Telekomai pasirenkami, nes:
 įmonės vardas, produkcija ir paslaugos visuomenei yra gerai žinomos. Tai garantuoja investuotojams gerą bazę;
 įmonės rinkos kapitalizacija paprastai yra labai didelė, taigi privatizacija sudaro svarbią šalies akcijų rinkos dalį. Dėl to instituciniai investuotojai stengiasi išlaikyti pusiausvyrą šalies akcijų biržoje norėdami čia investuoti;
 telekomų privatizavimas gali pritraukti užsienio investuotojus pasiūlymų masto, pramonės šakos visuotinumu, jos pajamų dydžiu, taip pat telekomų perspektyvomis, ypač besivystančiose šalyse;
 įmonei tam tikrą laikotarpį po privatizacijos dažniausiai leidžiama išlaikyti didžiąją monopolinių privilegijų dalį, nors išlieka kainų reguliavimo sistema. Įmonė beveik gali būti tikra, jog investicinės paskolos pagerins finansinius rodiklius ir kad jis turės galimybę jas sugrąžinti investuotojams.
Sėkmingas telekomų privatizavimas gali būti pamatas ateinančioms privatizacijoms [4].

„Meksikos telekomas“

„Meksikos telekomas“ yra vienintelė licencijuota fiksuoto telefono ryšio paslaugas teikianti įmonė Meksikoje. Jai priklauso viešosios telefonų stotys, nacionalinis telefonų tinklas ir pagrindinis visuomeninis tolimojo telefono ryšio priemonės.
MT privatizacija 1990-1992 m. suvaidino didžiausią vaidmenį Meksikos privatizavimo programoje ir užtikrino padidėjusią telekomo paklausą. Privatizacija vyko dviem etapais – kontrolinis paketas buvo parduotas „Mexican“ konsorciumui ir užsienio investuotojams 1990 m. gruodį ir 2,2 milijono JAV dolerių akcijų pasirodė pirminėje viešojoje apyvartoje. 1991 m. pirminio pasiūlymo sėkmė lėmė antrąjį pasiūlymą 1992 m. gegužę, kuris padidėjo iki 1,4 milijono JAV dolerių. Visos akcijos buvo parduotos už 5 milijonus JAV dolerių ir ši suma atiteko Meksikos vyriausybei.
1993 m. Meksikos rinką ištiko krizė, MT ir Meksikos akcijų birža pradėjo atsigauti tik 1993 m. viduryje, kai Europos fondai ėmė ją remti. 1994 m. viduryje, kai Europos fondai ėmė ją remti. 1994 m. ekonomika atsigavo, ir MT akcijos šoktelėjo nuo 11,75 peso iki 75 JAV dolerio.
1994 m. pesą vėl ištiko krizė ir MT akcijos krito 60 proc. Tarptautiniai investuotojai prarado pasitikėjimą Meksika. 1995 m. ekonomika atsigavo, MT akcijos vėl pakilo. 1990-1994 m. Meksikos kapitalo rinka labai padidėjo. 1990-1994 m. atėjo daug užsienio investuotojų. Dėl peso krizės dauguma jų buvo atsitraukę, bet vėl sugrįžo 1996 m.

„Singapūro telekomas“

1993 m. buvo privatizuojamas „Singapūro telekomas“. Telekomo privatizavimas buvo įvertintas 24 milijonais JAV dolerių, t.y. tris kartus brangiau nei Singapūro oro linijų privatizavimas. Dėl to akcijos padidėjo 30 proc.
Vietiniai iš pradžių buvo neryžtingai dėl pirmojo aukciono kainų ir aukštos akcijų kainos. Tačiau „Singapūro telekomas“ buvo laikomas pelningu ir saugiu investavimo objektu – vyriausybė valdė 90 proc. kapitalo. „Singapūro telekomo“ privatizacijos trūkumai: per didelė pradinė kaina; kadangi Morgan Stanley Capital International indeksas buvo nelankstus, tai daugelis investuotojų nesiryžo pirkti akcijų, o jų savininkų neskatino jų parduoti; akcijų biržos depresija – birža atsigavo tik 1994 m.
Po šios privatizacijos Singapūro vyriausybė svarstė apie galimą uosto, transporto paslaugų įmonių ir kt. įmonių privatizaciją [4].

Telekomunikacijų kontrolė D. Britanijoje

D. Britanijos valdžia, telekomą privatizavusi 1984 m., privatizavo visas kitas pagrindines komunalinių paslaugų pramonės šakas – dujas – 1986m., vandenį – 1989 m. ir elektrą – 1990 m. Kilo diskusijos, ar šių pramonės šakų privatizacija vi.enodai naudinga akcininkams ir vartotojams.
Pastarųjų telekomo įvykių analizė rodo, kad kontrolė apribojo monopolijos galią ir kad valdytojų sprendimų įtaka buvo įvairi – vieni sprendimai buvo naudingi vartotojams, kiti – „Telekomui“, tretieji – „Telekomo“ konkurentams. Šių įvykių analizė gali būti naudingai pritaikyta ir kitoms įmonėms, kurios buvo privatizuotos skirtingu laiku ir yra valdomos pagal įvairius kontrolinius aspektus.

„Prancūzijos telekomo“ privatizavimas

Privatizacija Prancūzijoje – tai procesas, kurio pradžia galime laikyti 1986 m. J. Chiraco vyriausybės privatizavimo programą bei tų pačių metų įstatymą, leidžiantį valstybę imtis įvairių socialinių ir ekonominių priemonių.
Privatizacijos procesas Prancūzijoje siejamas su prieš tai vykusių daugeliu nacionalizacijos etapų bei su liberalėjančiomis politinėmis tendencijomis, kurios priklausydavo nuo politinės valdžios daugumos Parlamente bei vyriausybėje. PT privatizavimas taip pat siejamas su dešiniųjų jėgų persvara šalies politinėje valdžioje.
Su PT privatizavimu susiję norminiai aktai gali būti skirstomi į dvi grupes: reguliuojantys privatizaciją bei telekomunikacijos paslaugas. Pagrindinės privatizavimo institucijos yra: Privatizacijos komisija. Telekomunikacijas reguliuojantys teisės aktai buvo atitinkamai keičiami pagal liberalistines tendencijas pervedant šį sektorių iš valstybės monopolijos į vis labiau privatų sektorių.
Pagrindinė PT privatizacijos priežastis buvo Europos Bendrijų telekomunikacijų rinkos liberalizavimas bei dereguliavimas. Įvertindama pasaulines telekomunikacijų tendencijas, Vyriausybė 1990 m. ėmėsi liberalių reformų šioje srityje. PT privatizavimo tikslai buvo pasiekti – į akcijų pirkimą įsitraukė didelė visuomenės dalis. Privatizacija atnešė pelno bei turėjo įtakos įmonės tarptautiniam prestižui. PT šiuo metu yra ketvirta pasaulyje tarp telekomunikacijų kompanijų [4].5.2 „Lietuvos telekomo“ privatizavimas
AB „Lietuvos telekomas“ yra didžiausias telekomunikacijų paslaugų teikėja Lietuvoje, savo klientams galinti pasiūlyti daugiau nei 200 paslaugų – ne tik fiksuoto telefono ryšio, bet ir su internetu susijusių bei duomenų perdavimo, didmeninių ir kitų paslaugų.
„Lietuvos telekomas“ buvo įregistruota kaip akcinė bendrovė 1997 06 16, Vilniuje. Nuo 2000 06 12 bendrovės akcijomis prekiaujama Lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje, taip pat Londono vertybinių popierių biržoje.
Ryšių ir informatikos ministerijos 1992 01 01 patvirtino valstybinę įmonę „Lietuvos telekomas“, kuri buvo sudaryta susijungus daugumai regioninių telekomunikacijų tinklų ir vietinių kompanijų. Valstybinė įmonė „Lietuvos telekomas“ 1997 06 16 tapo AB „Lietuvos telekomas“.
1997 12 08 Seimo posėdžių sekretoriatas įregistravo Telekomunikacijų įstatymo projektą, nustatantį telekomunikacijų veiklos reguliavimo pagrindus.
„Lietuvos telekomo“ akcijų pardavimo konkursas buvo vykdomas ir sandorio dokumentai patvirtinti vadovaujantis LR Vyriausybės 1998 04 14 nutarimu Nr. 443 patvirtintais įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros arba svyraujantys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo nuostatais.
Bendrovė – pirmaujanti telekomunikacijų paslaugų teikėja regione. „Lietuvos telekomo“ misija:
1. Siūlyti verslo klientams ir šalies gyventojams tokias ryšio paslaugas, kurios labiausiai tenkina jų poreikius.
2. Būti į vartotojų poreikius atsižvelgiančia bendrove, skatinančia pokyčius, kuriančią ateitį ir taip atveriančia kelią visuomenės ekonominei plėtrai bei jos piliečių gerovei.
3. Kurti trumpalaikius ir ilgalaikius pelno planus, kad būtų nuolat didinama Bendrovės vertė [4].6. Išvados
1. Dabar privatizacija vyksta visame pasaulyje – komunistinėse, socialistinėse ir kapitalistinėse, išsivysčiusiose ir neišsivysčiusiose, demokratinėse ir diktatūrinio režimo šalyse. Daugiau nei šimtas šalių pritaria privatizacijai ir dar daugiau svarsto, ar ji reikalinga.
2. Privatizavimas – šiuolaikinio ekonominės politikos posūkio esminė dalis.
3. Privatizacija buvo pradėta įgyvendinti D. Britanijos ekonominėje politikoje, 1979 m. atėjus į valdžią Margaret Tečer ministrų kabinetui.
4. Pastarasis išsprendžia kolektyvinės nuosavybės – „bendro katilo“ – neefektyvumo problemą.
5. Valstybinės nuosavybės privatizavimas turtina visuomenę, atveria plačias ekonominės pažangos ir visų gerovės kilimo galimybes.
6. Pasaulinė praktika rodo, kad privatizuotų įmonių pagrindiniai rodikliai gerėja.
7. Nustatytas ryšys tarp nuosavybės formos ir įmonės efektyvumo rodiklių. Privati nuosavybė lemia didesnius produktyvumo didėjimo rodiklius ir išlaidų mažėjimą. Daliniai pasikeitimai iš valstybinės nuosavybės į privačią mažai veikia firmos ilgalaikio produktyvumo didėjimą.
8. Šalies teisinė sistema turi didelę įtaką po privatizacijos vykstantiems pokyčiams.
9. Privatizacija Rytų Europoje – tai sudėtinga reforma, turinti pakeisti kiekvienos firmos veikimo pobūdį bei kiekvieno sprendimo priėmimo būdą.
10. Telekomų privatizavimas XX a. pabaigoje tapo pagrindine privatizavimo programa visame pasaulyje.
11. Telekomo privatizacija neaplenkė ir „Lietuvos telekomo“.7. Literatūra
1. „Privatizavimas: ką jis reiškia ir kam jis reikalingas“. 1998 m. 20 psl.
2. R. Frydman, A. Rapaczinski „Privatizacija Rytų Europoje: Ar mažėja valstybės įtaka?“. Kaunas, 1996, 226 psl.
3. V. Obrazcovas, E. Steve Savas, E. Enrikas Jančauskas „Valstybės ir savivaldybių turto valdymas ir privatizavimas: teorija ir praktika“. Monografija. 1 knyga. LTU, Vilnius, 2003, 327 psl.
4. V. Obrazcovas, E. Steve Savas, E. Enrikas Jančauskas „Valstybės ir savivaldybių turto valdymas ir privatizavimas: patirtis ir praktika“. Monografija. 2 knyga. LTU, Vilnius, 2004, 329 psl.

Leave a Comment