Tarptautinės prekybos reguliavimo priemonės Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 31. UŽSIENIO POLITIKA 41.1. Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas 42. TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMO PRIEMONĖS 62.1. Tarifiniai užsienio prekybos instrumentai 62.2. Netarifiniai užsienio prekybos instrumentai 92.2.1. Kiekybiniai užsienio politikos metodo instrumentai 102.2.2. Užmaskuoti užsienio prekybos politikos metodo instrumentai 122.2.3. Finansiniai tarptautinės prekybos politikos instrumentai 133. TARPTAUTINĖS PREKYBOS PRIEMONĖS LIETUVOJE 18IŠVADOS 23LITERATŪRA 24ĮVADASTarptautinė prekyba – tai pasikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių. Tarptautinė prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygomis. Valstybinis ekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygį įmonėse. Šiandieną be tarptautinės prekybos plėtros neįmanoma pasaulinė ekonomikos raida. Tvarką kaip valstybės gali tarpusavyje prekiauti nustato valstybių priimami nutarimai, juose nurodoma, ką juridiniai ir fiziniai asmenys gali išvežti parduoti iš valstybės ir ką gali įsivežti. Taigi mano referato tikslas – atskleisti tarptautinės prekybos reguliavimo priemones Lietuvoje.Pirmas darbo skyrius skiriamas užsienio politikos sąvokai ir jos tipams, taip pat valstybinio reguliavimo aptarimui.Antrame darbo skyriuje trumpai aptariamos tarptautinės prekybos reguliavimo priemonių rūšys ir savybės, taikymo sritys.Trečiame darbo skyriuje aprašomos Lietuvoje naudojamos tarptautinės prekybos reguliavimo priemonės.Darbo pabaigoje pateikiamos galutinės išvados ir apibendrinimai.1. UŽSIENIO POLITIKAKiekviena valstybė vykdo užsienio politiką, kuria siekiama apsaugoti savo šalies rinką ir įmones nuo pernelyg didelės konkurencijos ar nesąžiningo konkuravimo. Valstybė gali laisvai pasirinkti kokią užsienio politiką vykdys. Pagal valstybės kišimąsi į tarptautinę prekybą, galima išskirti dvi politikas:a) protekcionistinę prekybos politiką,b) laisvosios prekybos politiką.Protekcionizmas – valstybės formuojama politika, kurios tikslas – apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant tarifinius ir netarifinius prekybos politikos instrumentus.Į pasaulinę rinką besiveržiančioms mažai išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims tenka imtis priemonių, padedančių apsaugoti augančią nacionalinę ekonomiką nuo stiprios užsienio konkurencijos. Šiuo metu grynos laisvosios prekybos dar negali būti, kadangi ekonomikos vystimasis įvairiose šalyse prasidėjo ne vienu metu. Kiekviena valstybė siekia eksportuoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir riboti jų importą.Laisvoji prekyba – politika, kai valstybė minimaliai kišasi į užsienio prekybą, kuri savo ruožtu vystosi veikiant laisvai kintančioms pasiūlos ir paklausos santykį lemiančioms jėgoms.Pagrindinis laisvosios prekybos teiginys: kiekviena šalis turėtų plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios, palyginti su kitomis šalimis, tai šaliai patogiausios. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra šie: § ji skatina abipusiai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, § didina visų šalių potencialiai galimą nacionalinį produktą.Taigi valstybė vykdydama užsienio politika siekia apsaugoti savo rinką ir gauti ekonominės naudos, atsižvelgdama į esamą rinkos situaciją valstybė siekia savo tikslų, vykdydama protekcionistinę arba laisvąją prekybą.

1.1 Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas

Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas gali būti:§ vienpusis, kada valstybinio prekybos apribojimo priemonės naudojamos šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybos partneriais. Dažniausiai tokie vienpusiai veiksmai (kvotų importui nustatymas, tarifų atskiroms prekėms įvedimas ir pan.) naudojami atsižvelgiant į analogiškus kitų valstybių veiksmus. Neretai tokių veiksmų rezultatas – padidėjusi įtampa tarp prekybos partnerių.§ dvipusis, kada prekybos politika vykdoma derinant abiejų valstybių – prekybos partnerių – interesus ir veiksmus. Pvz., abiem šalims susitarus gali būti įvesti konvenciniai muitai, nepažeidžiantys nė vienos iš partnerių interesų, suderinami techniniai reikalavimai prekių žymėjimui, pakuotei, pripažįstami kokybės sertifikatai ir pan.§ daugiapusis, kada prekybos politika aptariama ir reguliuojama daugiašaliais susitarimais. Vienas ryškiausių tokių daugiašalių susitarimų pavyzdžių – Generalinis susitarimas dėl muitų ir tarifų (GATT), taikomas Europos Sąjungos (ES) šalių prekybiniuose santykiuose.

Politikai ir ekonomistai vis dar nesutaria dėl to, ar valstybė turėtų laikytis protekcionizmo principų, suteikiančių sąlygas vystytis nacionalinei ekonomikai, ar laisvosios prekybos principų, leidžiančių tiesiogiai sulyginti nacionalinius prekybos išteklius su tarptautiniais. Atrodytų, kad ilgų diskusijų šiomis temomis metu jau galėjo būti rastas realus atsakymas, įrodantis kurios nors vienos politikos pranašumą. Bet praktika pateikia akibrokštą: įvairiais pasaulinės ekonomikos laikotarpiais labiau pasiteisino tai viena, tai kita politika. Niekuomet nebuvo efektyvi kuri nors viena atskirai: efektyviausiai veikia protingas abiejų politikų derinimas atsižvelgiant į situaciją.

Lietuva yra pasirinkusi liberalų prekybos ir kapitalo judėjimo režimą. Mūsų šalis vykdo apie 70 proc. užsienio prekybos su tomis užsienio šalimis, su kuriomis ji yra pasirašiusi laisvos prekybos sutartis. Lietuvos ūkyje protekcionizmo lygis žemas. Taigi valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas susitarimų lygmenyje gali būti vienpusi…s, dvipusis ir daugiapusis.2. TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMO PRIEMONĖSNors yra tikrai nemažai prekybos tarp valstybių privalumų, daug šalių, įskaitant ir Lietuvą, įvairiais būdais riboja tą prekybą. Esti keletas apribojimo būdų:1) tarifinės reguliavimo priemonės;2) netarifiniai reguliavimo instrumentai (kiekybiniai, paslėptieji, finansiniai).

1 lentelė Tarptautinės prekybos politikos priemonėsMetodai Prekybos politikos instrumentai Nukreipti į reguliavimą eksporto importoTarifiniai Muitų mokesčiaiTarifų kvotos ++Netarifiniai Kiekybiniai KvotosLicenzijosLaisvas susitarimas ++ ++ Užmaskuoti Valstybės užpirkimaiReikalavimai, kad sudėtyje būtų vietinės žaliavosTechniniai apribojimaiMokesčiai ir rinkliavos ++++ Finansiniai SubsidijosKreditavimasDempingas +++

Kaip matome aukščiau pateiktoje lentelėje (1 lentelė), tarptautinės prekybos politikos priemonės skirstomos į tarifines ir netarifines, o pastarosios – į kiekybines, užmaskuotas ir finansines. Toliau aptarsime šias priemones detaliau.2.1. Tarifiniai užsienio prekybos instrumentaiTarifiniai užsienio prekybos instrumentai:§ Muitų mokesčiai§ Tarifų kvotosMuitas – pagal muito tarifą nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.Muitai atsirado beveik tuo pačiu metu kaip ir prekyba. Žinoma, jais nebuvo siekiama dabartinei muitų politikai keliamų uždavinių ir tikslų: muitų ėmimas (dažniausiai už pervažiavimą per kam nors priklausančią žemę) buvo puikus būdas pasipelnyti. Viduramžiais ir vėlesniais laikais muitai buvo imami ne tik ties valstybės siena, bet ir įvairiose krašto vietose. Juos ėmė atskiri ponai ties savo žemių ribomis ir laisvi miestai ties savo sienų vartais. Prieš pusantro šimto metų tikriausiai buvo svarbiau muitais atsiriboti nuo kitų stiprių šalių prekių įvežimo į šalį ir jos kolonijas (pvz., Didžiosios Britanijos). Ne taip svarbu buvo ginti vietinių gamintojų interesus. Jau nuo XVIII amžiaus, kai Britanijos parlamentas savo kolonijose Amerikoje pamėgino įvesti muitus cukrui ir arbatai, iki šių dienų muitų politika neretai tampa revoliucijų ir politinių kovų pretekstu.Muitų tarifai ir kvotos yra pagrindinis valstybės prekybos politikos instrumentas, įteisintas tarptautinėmis normomis.Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas įvairiai:Ų vertinant iš pasaulinės rinkos pozicijų muitų tarifas yra prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas.Ų konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atveju muitų tarifas gali būti prilyginamas muito mokesčiui.Muito mokesčiai atlieka tokias tris pagrindines funkcijas:1. Fiskalinė funkcija. Tai taikytina ir importo, ir eksporto mokesčiams, kadangi šie pinigai patenka į valstybės biudžetą.2. Protekcinė funkcija. Šią funkciją atlieka tik importuojamų prekių muitų mokesčiai, kadangi jais vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekes nuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažina tokių prekių konkurencingumą šalyje.3. Balansavimo funkcija. Ją atlieka muito mokesčiai eksportuojamoms prekėms, kurių eksporto valstybė nepageidauja ar šių prekių kainos nacionalinėje rinkoje yra daug mažesnės nei pasaulinėje.

2 lentelėMuitų rūšysMuitų rūšysPagal draudimo lygį Pagal rėmimo pobūdį Pagal tarptautinės prekybos operacijas Pagal pobūdį Pagal kilmę Pagal tarifų kilmę Pagal skaičiavimo būdą Pagal paskirtįDraudžiamiejiNedraudžiamieji AdvalioriniaiSpecifiniaiMišrūs ImportoEksportoTranzito SezoniniaiAntidempingoKompensaciniai AutonominiaiKonvenciniaiPreferenciniai PastovūsKintami NominalūsEfektyvūs SpecialiejiFiskaliniaiProtekciniaiIšlyginamiejiRetorsiniaiDraudžiamieji muitai – itin aukšti tarifų muitai. Eksportuoti į tokią šalį praktiškai neįmanoma. Kartais šie muitai taikomi tokioms prekėms, kurios vidaus rinkoje yra daug brangesnės nei kitose šalyse, todėl nenorima tokių prekių įsileisti į vidaus rinką. Tokie muitai žlugdo prekybą.Nedraudžiamieji muitai — tai mažesnių tarifų muitai, kurie nesužlugdys prekybos, bet ją nuolat silpnins.Advalioriniai – procentas nuo prekės kainos.Specifiniai – tam tikra suma už prekės vienetą.Mišrūs, t.y. derinami advalioriniai ir specifiniai muitai.Importo muitai – mokesčiai, uždedami importuojamoms prekėms, patenkančioms ir pasiliekančioms vidaus rinkoje.Eksporto muitai – mokesčiai, uždedami iš šalies eksportuojamos prekėms. Tai labai reti muitai, kuriuos kraštutiniais atvejais naudoja šalys, gaminančios labai pigias prekes lyginant su tokių pat prekių kaina, vyraujančia pasaulinėje rinkoje. Eksporto muitus įvedusi valstybė siekia, kad į jos biudžetą patektų daugiau pinigų.

Tranzito muitai nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms.Sezoniniai – tai tokie muitai, kuriais operatyviai reguliuojama tarptautinė prekyba, ypač sezoninėmis prekėmis (žemės ūkio produkcija).Antidempingo muitai naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos iš šalies ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių jų įv…ežimo ar išvežimo momentu ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams.Kompensaciniai muitai taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamybai buvo skiriamos subsidijos (jei jų importas pažeidžia vietinių analogiškų prekių gamintojų interesus).Autonominiai – muitai, įvedami valstybės. Dažniausia tokie muitai tvirtinami įstatymu, o jų tarifus nustato prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijos.Konvenciniai (sutartiniai) tarifai įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu (pvz., GATT arba muitų sąjunga).Preferenciniai muitai taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal su kitais kraštais sudarytas sutartis. Nuo 1971 m. preferenciniai muitai taikomi iš besivystančių šalių importuojamai produkcijai.Pastovūs – tai tokie muitų tarifai, kurių sumas nustato valstybė ir jų nebekeičia.Kintami – tai muitų tarifai, kurių sumos gali keistis susidarius valstybės apibrėžtoms situacijoms (pasikeitus pasaulinių ar vidaus kainų lygiui, subsidijoms ir pan.)Nominalūs dydžiai nurodomi muitų tarifuose. Jie pateikia tik bendrą valstybės vykdomos muitų politikos vaizdą .Efektyvūs – tai realus muitų tarifų lygis, nustatomas galutinėms prekėms, apskaičiavus muitus sudėtinėms pagrindinėms ir šalutinėms dalims.Specialieji – atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ir jų sąjungų veiksmus valstybės atžvilgiu.Fiskaliniai – kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valstybės pajamas. Šiais muitais apkraunamos tos prekių rūšys, kurioms krašte priskaičiuojamas akcizo mokestis, nes kitaip užsienio gamintojai nemokėtų nei akcizų, nei muitų ir atsidurtų geresnėje padėtyje nei krašto gamintojai.Protekciniai – kai prekės apmokestinamos norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio įmonių konkurencijos. Jais apmokestinamos šalyje gaminamos, bet akcizo mokesčiai neapdėtos prekės, ir muitai nustatyti daug didesni nei krašto akcizai.Išlyginamieji – kai prekės apmokestinamos norint išlyginti importinių ir savos gamybos prekių kainas. Mažesnes kainas gali lemti mažesni užsienio mokesčiai, pigesnė gamyba arba įvairiais būdais teikiamos išvežimo premijos.Retorsiniai muitai taikomi apmokestinant prekes ir kitas vertybes, įvežamas iš tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms. Retorsiniai muitai lemiamos reikšmės gali turėti tik tuomet, jei juos ima vykdyti didelė (t.y. ekonomiškai stipri), plačią importo rinką turinti šalis.Kvota – importo kiekio ribojimas.Tarifinė kvota – atsakingos ministerijos arba kitos valstybės institucijos ūkio subjektui išduotas leidimas įvežti tam tikrą kiekį prekių be muito arba taikant mažesnį muito tarifą, atitinkamai stokojant tų prekių vidaus rinkoje arba pagal sudarytų laisvosios prekybos sutarčių nuostatas.Taigi muitai atlieka fiskalinę, protekcinę ir balansavimo funkcijas. Atsižvelgiant į įvairius bruožus, skiriamos kelios muitų rūšys.2.2. Netarifiniai užsienio prekybos instrumentaiValstybė vykdydama užsienio prekybos politiką gali panaudoti ir netarifinius instrumentus, siekiant padėti ir apsaugoti savo šalies įmones, todėl kiekvienai įmonei yra reikalinga žinoti su kokiais netarifiniais užsienio prekybos barjerais ji gali susidurti tarptautiniame versle.2.2.1. Kiekybiniai užsienio politikos metodo instrumentaiKiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, lemianti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti.Kiekybinius apribojimus, kuriais reguliuojama tam prekyba tam tikromis prekėmis, vyriausybė gali nustatyti vienašališkai arba remdamasi tarptautiniais susitarimais. Kiekybiniams apribojimams priskiriamos kvotos, licencijos ir savanoriški susitarimai.Kiekybiniai užsienio prekybos metodo instrumentai:§ kvotos;§ licenzijos;§ laisvas susitarimas.Labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma – kvotos arba kontingentas. Abi šios formos reiškia beveik vieną ir tą patį, išskyrus tai, jog kontingentas dažniau naudojamas sezoninėms kvotoms apibūdinti.Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamoms ar importuojamoms prekėms apriboti nustatytam kiekiui ar sumai, numatytam laikotarpiui.Kvotų tikslai:
Ų Eksporto — įvedamos remiantis tarptautiniais susitarimais, kuriuose kiekvienai šaliai nustatoma konkretaus produkto eksporto dalis. Šalies vyriausybė gali nustatyti eksporto kvotas siekdamos sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių išvežimą (pvz., cukraus eksportas Ukrainoje 1990 m.).Ų Importo kvotas įveda nacionalinės vyriausybės, siekdamos apsaugoti vietinius gamintojus, išlyginti prekybos balansą, reguliuoti paklausą ir pasiūlą vidaus rinkoje. Importo kvotos gali būti nustatomos kaip atsakas į kitų vyriausybių diskriminacines prekybos politikas.Pagal apimtį kvotos skirstomos į:Ų Globalines – nustatomas konkrečiam laikui konkrečios prekės eksportui ar importui nepriklausomai nuo to, iš kokios šalies prekė importuojama ar į kurią šalį eksportuojama. Tokiomis kvotomis paprastai siekiama užtikrinti vidaus vartojimo lygį, o jų apimtis nustatoma kaip prekės vidaus gamybos ir vartojimo skirtumas.Ų Individualias – globalinės kvotos rėmuose nustatomas kiekvienai šaliai, eksportuojančiai ar importuojančiai prekę. Dažniausia tokios kvotos nustatomos dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius eksporto ir importo privalumus toms šalims, su kuriomis sieja glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai.Kitas išorinis ir glaudžiai su kvotomis susijęs vyriausybės būdas ekonominei veiklai reguliuoti vadinamas licencijavimu.Licencijavimas – išorinės ekonominės veiklos reguliavimas, vyriausybei išduodant leidimus prekės eksportui ar importui, nustatytiems kiekiams ir nustatytam laikotarpiui.Licencijavimas gali būti sudėtinė kvotų įvedimo proceso dalis arba savarankiškas vyriausybės reguliavimo instrumentas. Pirmuoju atveju licenzija yra tik dokumentas, patvirtinantis teisę įvežti ar išvežti prekę nustatytos kvotos rėmuose, antru atveju gali būti įvairių formų:Ų Vienkartinė licenzija – vyriausybės konkrečiai firmai ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui išduodamas raštiškas leidimas prekėms įvežti ar išvežti, vienam išorinės prekybos sandoriui įvykdyti;Ų Generalinė licenzija – ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui išduodamas leidimas įvežti ar išvežti konkrečią prekę neapribojant sandorių skaičiaus.Ų Globalinė licenzija – tam tikram laikotarpiui išduodamas leidimas įvežti ar išvežti nurodytą prekę į bet kokią pasaulio šalį neribojant nei kiekio, nei kainos.Ų Automatinė licenzija – leidimas, kuris išduodamas vos tik gavus eksportuotojo ar importuotojo pareiškimą ir kuris vyriausybinės institucijos negali būti atšauktas.Licencijavimą naudoja daugelis pasaulio šalių, visų pirma – besivystančių, kurios siekia reguliuoti valstybės importą. Išsivysčiusios šalys licenzijas dažniausiai naudoja kaip dokumentą, patvirtinantį importuotojo teisę įvežti prekę nepažeidžiant nustatytų kvotų.Kiekybinis importo apribojimas šalyje gali būti įtvirtinamas ne tik vyriausybei įvedus importo tarifą ar kvotas, bet ir eksportuojančios šalies vyriausybei prisiėmus vadinamuosius „savanoriškus” eksporto apribojimus.„Savanoriški” eksporto apribojimai — kiekybiniai eksporto apribojimai, paremti vieno iš partnerių įsipareigojimu apriboti pr…ekybą arba bent jau neplėsti eksporto apimties, priimtu oficialiu tarpvalstybiniu ar neoficialiu, kvotų prekės eksportui nustatymo susitarimu.Šiuos apribojimus vyriausybės dažniausia pasirenka tais atvejais, kai pajunta politinį spaudimą gerokai didesnės importuojančios šalies, grasinančios įvesti vienašališkas importo apribojimo priemones, jei mažesniosios šalies vyriausybė atsisakys „savanoriškai” apriboti eksportą, nuostolingą jos vietiniams gyventojams.2.2.2. Užmaskuoti užsienio prekybos politikos metodo instrumentaiUžmaskuoti užsienio prekybos politikos metodo instrumentai:Ų Techniniai apribojimaiŲ Vidaus mokesčiai ir rinkliavosŲ Vyriausybinių pirkimų politikaŲ Vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimasNe mažiau kaip kiekybiniai netarifinių prekybos politikos metodai yra svarbūs įvairūs užmaskuoti protekcionizmo metodai, apimantys įvairius ne muito tipo apribojimus, nustatomus centrinės vyriausybės ir netgi vietinės valdžios institucijų. Dažniausiai užmaskuoto protekcionizmo metodai smarkiai pažeidžia suderintus tarptautinės prekybos principus.Kai kurių vertinimų duomenimis, egzistuoja keletas šimtų užmaskuoto protekcionizmo rūšių, kuriomis šalys gali vienašališkai apriboti importą ir eksportą. Šios rūšys yra tokios:Techniniai apribojimai – užmaskuoti prekybos politikos metodai, kai kuriamos nacionalinės techninės, administracinės ir kt. normos ir taisyklės trukdo įvežti prekes iš užsienio šalių. Labiausiai paplitę techninio tipo barjerai – reikalavimai pateikti importuojamų prekių kokybės sertifikatus, laikytis nacionalinių standartų, specifinių prekių pakuotei ir žymėjimui nustatytų sanitarinių normų, vartojimo apsaugos įstatymo reikalavimų, atlikti sudėtingesnius muitinės formalumus ir daugelis kitų.
Techniniai barjerai ne visada naudojami kaip protekcionizmo metodai. Neretai jie įvedami ne siekiant apsaugoti vidaus rinką, bet stengiantis apsaugoti gyventojus.Vidaus mokesčiai ir rinkliavos – užmaskuoti prekybos politikos metodai, kuriais stengiamasi padidinti importuojamos prekės kainą šalies viduje ir taip sumažinti jos konkurencingumą vidaus rinkoje. Šių priemonių gali imtis ir centrinės, ir vietinės vyriausybinės valdžios institucijos. Dažniausia apmokestinamos importuojamos prekės. Mokesčiai gali būti labai įvairūs, tiesioginiai (akcizas, pardavimo mokestis, PVM) arba netiesioginiai (rinkliavos už muitinės formalumus, registraciją ir kt., pakartotinos rinkliavos). Vidaus mokesčiai ir rinkliavos tampa diskriminaciniais tik tuo atveju, jei yra taikomi tik importuojamoms prekėms, o vidutinių gamintojų prekės neapmokestinamos. Jei vidaus apmokestinimo taisyklės vienodos ir šalyje pagamintoms, ir importuojamoms prekėms, tai tokios politikos kokybės ir kainų konkurencijos sąlygos yra vienodos. Daugeliu atveju vidaus mokesčiai yra didesni už importo muitų dydį. Be to, jų dydis gali keistis priklausomai nuo vietinės rinkos vidaus (konjunktūros) padėties.Vyriausybinių pirkimų politika – užmaskuotas prekybos politikos metodas, kai iš vyriausybinių organų ir įmonių reikalaujama pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių firmų, nepaisant to, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios politikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas.Reikalavimas gamyboje naudoti vietinės gamybos komponentus – užmaskuotas vyriausybės politikos metodas, kai įstatymų leidėjai nustato galutinio produkto, parduodamo vidaus rinkoje, dalį, kuri turi būti pagaminta nacionalinių gamintojų. Paprastai reikalavimą naudoti vidaus komponentus įtvirtina išsivysčiusios šalys, siekdamos pakeisti importą: sukurti nacionalinės gamybos ir importuojamų prekių bazę, ateityje atsisakyti importuojamų prekių. Išsivysčiusių šalių vyriausybė vidaus komponentus reikalauja naudoti siekdama išvengti gamybos perkėlimo į besivystančias šalis su pigesne darbo jėga ir apsaugoti užimtumo lygį.2.2.3. Finansiniai tarptautinės prekybos politikos instrumentaiSiekiant apsaugoti vidaus rinką nuo importo drauge su kiekybiniais ir užslėptais netarifiniais prekybos politikos metodais tarptautinės prekybos praktikoje naudojami ir finansiniai metodai. Finansiniai metodai yra paremti finansavimu, kuriuo mažinamos eksportuojamų prekių kainos ir didinamas tokių prekių konkurencingumas tarptautinėje rinkoje. Eksportas gali būti finansuojamas iš valstybės biudžeto, valdžios įstaigų, bankų, įvairių fondų ir kt. Jį finansuoti gali ir privatus sektorius – patys eksportuotojai ir juos aptarnaujantys bankai.Eksporto finansavimą, kaip vieną iš prekybos politikos metodų, reikia skirti nuo eksporto ir importo operacijų finansavimo ir kreditavimo, kai apyvartinio kapitalo bankai finansuoja ar kredituoja konkrečius komercinius sandorius. Kai eksporto finansavimas tampa vienu iš prekybos politikos metodų, kitų šalių kompanijos diskriminuojamos savo valstybės gamintojų ir eksportuotojų naudai.Labiausiai paplitę finansinės prekybos politikos metodai:§ subsidijos§ kreditavimas § dempingasSubsidija – piniginė išmoka, nukreipta į nacionalinių gamintojų palaikymą ir netiesioginę importo diskriminaciją.Vidaus subsidija – labiausiai užmaskuotas finansinės prekybos politikos ir importo diskriminacijos metodas, kai prekės, šalies viduje konkuruojančios su importuojamomis, finansuojamos iš biudžeto.Eksporto subsidija – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, kai šalies eksportuotojams skiriamos biudžetinės išmokos, suteikiančios jiems galimybę pardavinėti savo prekes kitų šalių pirkėjams daug mažesne nei vidaus rinkoje kaina ir didinti eksportą.Jei valstybė mano, kad būtina skatinti nacionalinių gamintojų prekių eksportą, ji gali vienokia ar kitokia forma teikti jiems subsidijas iš biudžeto.Subsidijų išmokos gali būti:Ų Tiesioginės – kai eksportuotojui, įvykdžiusiam eksporto operaciją, betarpiškai išmokama suma, lygi gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tiesioginės subsidijos reiškia dotacijas gamintojui, išeinančiam į tarptautines rinkas. Tačiau tiesiogines subsidijas draudžia tarptautinės prekybos taisyklės (TPO). Subsidijų skyrimas yra labai aiškus prekybos partneriams ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.Ų Netiesioginės – užmaskuotas eksportuotojų dotavimas, kai eksportuotojams, parduodantiems pagamintą produkciją mažesne nei rinkos kaina, taikomos mokesčių mokėjimo lengvatos, grąžinami importo muitai ir pan.Ų Vidaus subsidija – labiausiai užmaskuotas finansinės prekybos politikos ir importo diskriminacijos metodas, kai prekės, šalies viduje konkuruojančios su importuojamomis, finansuojamos iš biudžeto.Subsidija gamintojams garantuoja importo apribojimą, panašų į gaunamą nustačius importo kvotas, tačiau ne tokią nuostolingą nacionalinei ekonomikai. Tiesa, ekonomikos nuostolių atsiranda ne tik dėl negatyvios apsaugos, bet ir dėl to, kad subsidijos finansuojamos iš biudžeto, t.y. mokesčių sąskaita.
Specifinis vidaus subsidijos atvejis yra importo subsidijavimas, kuris buvo būdingas Rusijai ir kai kurioms kitoms šalims 1990 metų pradžioje, atsiradus pereinamąja! ekonomikai. Būtinybė subsidijuoti importą atsirado pirmiausia atsisakius dirbtinai palaikyti nacionalinės valiutos keitimo kursą ir perėjus prie kintamo valiutos kurso. Galų gale dirbtinai užkelti valiutos kursai smarkiai krito, o šalies ekonominiam vystimuisi palaikyti būtinas importas iš daugelio šalių tapo neįmanomas, nes šios prekės pasidarė per brangios vietos pirkėjams. Todėl vyriausybės buvo priverstos dalį importo finansuoti biudžeto sąskaita ir teikti subsidijas importuotojams.Dažnai šalys ne tik subsidijuoja atskiras šakas, konkuruojančias su importuojamais produktais, bet ir teikia subsidijas eksportuotojams.Eksporto subsidija – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, kai šalies eksportuotojams skiriamos biudžetinės išmokos, suteikiančios jiems galimybę pardavinėti savo prekes kitų šalių pirkėjams daug mažesne nei vidaus rinkoje kaina ir didinti eksportą.Tačiau per… didelis importo muitų ir eksporto subsidijų naudojimas gali duoti atvirkštinį efektą. Šį paradoksą, kuris laikomas labiau teorine galimybe nei ekonomine realybe, pirmą kartą pastebėjo Čikagos universiteto ekonomistas Loidas Metsleris.Metslerio (Metzler) paradoksas: importo tarifas gali sumažinti importuojamos prekės vidaus kainą, o ne ją padidinti, jei įvedus tarifą smarkiai sumažės tos prekės santykinė kaina pasaulinėje rinkoje. Eksporto subsidija gali sumažinti importuojamos prekės vidaus kainą, o ne ją padidinti, jei šios prekės santykinė kaina pasaulinėje rinkoje smarkiai sumažės.Eksporto kreditavimas – finansinis netarifinis tarptautinis prekybos politikos metodas, finansinis stimuliavimas iš vyriausybės, siekiant vystyti eksportą.Eksporto kreditai būna:· Trumpalaikiai – iki l metų, naudojami vartotojiškų prekių ir žaliavų eksportui kredituoti.· Vidutiniai – nuo l iki 5 metų, naudojami mašinų ir (rengimų eksporto kreditavimui).· Ilgalaikiai – ilgesniam nei 5 metai laikotarpiui, naudojami investicinėms prekėms ir didelių projektų eksportui kredituoti.Neretai eksportas subsidijuojamas jį kredituojant.Eksporto kreditavimas gali būti įvairių formų:1. Subsidiniai kreditai nacionaliniams eksportuotojams – kreditai, kuriuos suteikia šalies bankai mažesne nei rinkos procento norma.2. Šalies kreditai kitų šalių importuotojams — išduodami tik esant būtinai sąlygai – perkant prekes tik iš tokį kreditą suteikiančių šalių įmonių.Nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimai, kurie apima ir komercinę (importuotojo nesugebėjimas apmokėti už prekes), ir politine (nenumatyta vyriausybės veikla, neleidžianti importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimus eksportuotojui) riziką.Organizacinė eksporto kreditų teikimo forma ir eksporto kreditavimo agentūrų ir šalių tarpusavio santykiai yra sudėtingi. Tokia agentūra gali būti vyriausybės ministerijos departamentas, ministerijos teisėmis dirbanti savarankiška organizacija ir net privati įmonė, kontroliuojama vyriausybės. Neretai nacionalinės eksporto kreditą teikiančios agentūros, siekdamos koordinuoti politiką ir keistis informacija apie klientus, pasirašo eksporto finansavimo sutartis ir su kitų šalių agentūromis. Vieni iš didžiausių eksporto kreditus teikiančių agentūrų susivienijimų yra:Eksporto kreditinė grupė – vyriausybių ir agentūrų atstovų grupė, teikianti eksporto kreditus, reguliuojanti vidutinių eksporto kreditų teikimą dvejiems ar daugiau metų.

Berno sąjunga – Tarptautinė kreditų ir investicijų draudimo sąjunga – patariamoji eksporto kreditavimu užsiimančių agentūrų institucija, padedanti keistis informacija trumpalaikio eksporto kreditavimo srityje.Dempingas – netarifinis finansinis tarptautinės prekybos politikos metodas, apimantis prekės pateikimą užsienio rinkoms mažesne kaina negu normalus kainų lygis tose šalyse.Būtinos dempingo įgyvendinimo sąlygos yra:Ų paklausos elastingumo prekei skirtumas skirtingose šalyse – paklausa, šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai nei paklausa užsienyje; Ų netikros konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatinėti ir diktuoti kainas;Ų daug rinkos segmentų, t.y. galimybė gamintojui atitverti vidaus rinką, kurioje jis parduoda prekę aukštesnėmis kainomis negu užsienio rinkoje, kur jis tai daro daug žemesnėmis kainomis.Dempingas gali būti vykdomas atskirų firmų, siekiančių užkariauti savo produkcija užsienio rinką, sąskaita arba iš valstybės eksportuotojams skiriamų subsidijų.Dempingo formos gali būti tokios:Ų Atsitiktinis dempingas – epizodinis likutinių prekių pardavimas užsienio rinkoje mažesnėmis kainomis. Toks dempingas yra tada, kai vidaus gamybos apimtys viršija vidaus rinkos talpumą, o įmonei iškyla dilema — arba visai nepanaudoti dalies gamybinių pajėgumų ir negaminti prekės, arba pagaminti prekę ir užsienio rinkoje parduoti ją daug žemesne nei vidaus kaina.

Ų Numatytas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų sumažinimas, kuriuo stengiamasi išstumti konkurentus i…š rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas. Tai gali reikšti prekių eksportą kainomis, kurios yra mažesnės nei vidaus rinkoje arba netgi nepadengiančiomis gamybos kaštų.Ų Nuolatinis dempingas – nuolatinis prekių eksportas mažesne nei normali kaina.Ų Atvirkštinis dempingas – eksporto kainų padidinimas, palyginti su tų pačių prekių pardavimo kainomis vidaus rinkoje. Si dempingo forma pasitaiko ypač retai ir dažniausiai yra nenumatytų didelių valiutos kursų svyravimų rezultatas.Ų Abipusis dempingas – dviejų šalių priešpriešinė prekyba sumažinanttos pačios prekės kainas.

Sąlygos vykdyti dempingą dažniausiai susidaro tada, kai paklausos elastingumas vidaus rinkos kainai yra mažesnis nei užsienio. Tai leidžia santykinę monopoliją vidaus rinkoje turinčioms įmonėms parduoti savo prekę daug didesnėmis kainomis nei užsienio rinkoje, kur paklausa daug elastingesnė kainai ir kur konkurencija didesnė.Dempingą draudžia tarptautinės prekybos taisyklės (TPO) ir daugelio šalių vietiniai antidempingo įstatymai. ]tarus dempingą atliekamas specialus tyrimas, kurio metu lyginamos tam tikros arba analogiškos prekės siūlomos dempingo kainos su kainomis, dominuojančiomis nustatytą laikotarpį šalyje, kur vykdomas dempingas, arba trečiųjų pasaulio šalių rinkoje. Rimtu dempingo įrodymu laikomas prekių pardavimas mažesnėmis kainomis nei kaštai, reikalingi joms pagaminti. Remdamosi tyrimo duomenimis, jei dempingo faktas yra įrodytas, šalys turi teisę įvesti vienapusiškus antidempingo muitų apribojimus.Antidempingo muitas — laikina rinkliava, lygi prekių pardavimo kainų vidaus ir užsienio rinkose skirtumui, kurią įveda importuojanti šalis, siekdama neutralizuoti negatyvius dempingu pagrįstos neteisingos kainų konkurencijos rezultatus.3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS PRIEMONĖS LIETUVOJEŠiame skyriuje aptarsiu Lietuvoje taikomas tarptautinės prekybos reguliavimo priemones.Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje taikomi šių rūšių muitai:1. Bendrieji – siekiant reguliuoti Lietuvos užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą.2. Specialieji — kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus Lietuvos atžvilgiu.3. Antidempingo – kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės negu eksportuojančios valstybės vidaus rinkoje, ir dėl to panašių prekių Lietuvos gamintojams susidaro žala, nes jie irgi priversti mažinti kainas.4. Kompensaciniai — kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai ar netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija.5. Protekciniai (apsaugos) – kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, dėl kurių Lietuvos gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją.Eksportuojamoms ir importuojamoms prekėms vienu metu gali būti taikomi kelių rūšių muitai.Pagal muitų taikymo pobūdį jie skirstomi į:1) nuolatinius – taikomus visą laiką;2) sezoninius – taikomus tam tikrą metų laikotarpį.Muitai taikomi visoms eksportuojamoms ir importuojamoms prekėms, išskyrus tas, kurios yra atleidžiamos nuo muitų Vyriausybės nustatytomis sąlygomis ir apribojimais, tarptautiniais susitarimais su užsienio šalimis.Muitai nustatomi, remiantis muito norma, kuri yra parametras, naudojamas muito dydžiui apskaičiuoti. Susistemintas bendrųjų muitų normų, taikomų eksportuojamoms ir importuojamoms prekėms, rinkinys vadinamas muitų tarifu.Muitų norma pagal muito apskaičiavimo metodą yra:1) vertybinė arba advaliorinė, kuri nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės;2) specifinė arba kiekybinė, kuri nurodoma kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui;3) mišrioji, kurios viena dalis nurodoma prekės muitinės vertės procentais, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui.Nustatant muitų normas, prekės klasifikuojamos pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą, kuri sudaroma pagal Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos tarptautinę konvenciją, priimtą 1983 m. birželio 14 d. Briuselyje, šios konvencijos 1986 m. birželio 24 d. protokolą ir Europos Sąjungoje prekėms klasifikuoti taikomą Kombinuotąją muitų tarifų ir statistikos nomenklatūrą.

Dar vienas tarifinių apribojimų instrumentas – tarifinės kvotos. Lietuvoje taikomos:1) vertybinės (advaliorinės) – nurodomos procentais nuo prekės muitinės vertės (dažniausiai taikomos); 2) specifinės (kiekybinės) – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūraliam matavimo vienetui. 3) mišriosios – viena dalis nurodoma procentais nuo prekės mutinės vertės, kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės matavimo vienetui. Abi dalys sudedamos arba taikoma didesnioji dalis.

Tarifines kvotas Lietuvoje reguliuoja ES teisė. Tarifinė kvota – Europos Sąjungos teisės aktų nustatytas tam tikras prekių kiekis, išreikštas natūriniais matavimo vienetais arba per vertę, kuris gali būti importuotas per nustatytą laikotarpį mokant mažesnį negu bendrasis/preferencinis muitas.Tarifinių kvotų, kurios skiriamos pagal muitinės deklaracijos kvotuojamų prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai įforminti priėmimo laiką, administravimas yra muitinio tikrinimo ir muitinio įforminimo proceso dalis, apimanti įvairių Lietuvos muitinės įstaigų bendradarbiavimą tarpusavyje ir Muitinės departamento bendradarbiavimą su Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generaliniu direktoratu (DG TAXUD), kuris administruoja tarifines kvotas ES mastu.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos derybine pozicija Nr. 7 „Žemės ūkis“, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Rinkos reguliavimo programų departamento Pieno kvotų skyrius administruoja pieno kvotas, o Rinkos reguliavimo programų depart…amento Kvotų skyrius (toliau – Kvotų skyrius) administruoja šias žemės ūkio rinkos reguliavimo priemones:§ Pluoštinių linų gamybos kvotas ir paramą.§ Paramą už sausųjų pašarų gamybą.§ Bulvių krakmolo gamybos kvotas ir paramą.Kvotų skyriaus tikslas yra skatinti ekonominę žemės ūkio ir kaimo plėtrą, vykdant kvotų ir paramos už sausųjų pašarų, pluoštinių linų, bulvių krakmolo gamybą administravimą, leidimų gaminti linų pluoštą išdavimą ir siekti, kad parama žemės ūkiui būtų teikiama laiku, o skirtos lėšos panaudotos pagal tikslinę paskirtį. Tikslingas šių priemonių administravimas, kuris reglamentuojamas ES ir LR teisės aktais, užtikrina stabilią rinką, geros kokybės produkciją bei palankias kainas ir neuždelstus atsiskaitymus.Licencijavimas – tai dar viena Lietuvoje taikoma tarptautinės prekybos reguliavimo priemonė. Taigi licencijavimas taikomas šiose srutyse:§ Alkoholinių gėrimų ir alkoholio produktų prekybos licencijavimas; § Dujų perdavimas, paskirstymas, laikymas ir tiekimas; § Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugos; § Kelionės organizavimo paslaugos; § Nefasuotų naftos produktų prekyba; § Skirtų realizuoti netauriųjų metalo laužo ir atliekų supirkimo licencijavimas; § Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito ir tarpininkavimo licencijavimas; § Tabako gaminių prekybos licencijavimas; § Tekstilės ir plieno prekių importo licencijavimas; § Veikla elektros energetikos sektoriuje; § Vėliavų gamybos licencijavimas.

Siekdama sureguliuoti ekonominės veiklos su užsieniu padarinius LR vyriausybė jau nuo 1991m reglamentavo prekių ir paslaugų įvežimo ir išvežimo tvarką. Lietuvos prekybos plėtojimą bei netarifines užsienio prekybos reguliavimo priemones koordinuoja Ūkio ministerija. Kiekybiniai tarptautinės prekybos reguliavimo metodai Lietuvoje: 1) Prekių muitinis įvertinimas. Praktikoje, importuojant pr, buvo nurodoma sumažinta jų kaina, todėl 1996m. birželį Vyriausybė priėmė nutarimą “dėl importuojamų pr kainų jų muitiniam įvertinimui”. Jo paskirtis kovoti su nesąžiningu deklaravimu. Kainos buvo rekomendacinės, bet muitininkai galėjo reikalauti papildomo pr muitinės vertės nustatymo. Nuo 1998 vertinimas vykdomas remiantis Muitinės kodeksu, suderintu su PPO.2) Minimalios importo kainos. Yra ne tik priemonė, turinti lygiavertį poveikį kiekybiniams apribojimams ir pažeidžia visas LT laisvos prekybos sutartis bei PPO nuostatas, bet ir sudaro sąlygas apskritai eliminuoti konkurenciją ir faktiškai neribotai ginti gamintojus. Didelė problema jos neviešumas. 3) Kvotiravimas. Ribotas pr kiekis, kurį galima imp ar exp. Kvota naud: apsaugoti gamintojus nuo užsienio konkurencijos ir užkirsti deficitinių vidaus rinkos pr išvežimą. LT kvotas tvirtina LR Vyriausybė, o išduoda žemės ir miškų ūkio ministerija. Jau 1991m galima buvo išvežti iš LT kvotiruojamas žaliavas, medž, produkciją, maisto ir nemaisto pr, kultūros ir meno vertybes tik turint kvotą ir licenziją. 1992 trūkstant maisto pr, buvo nustatytos kvotos tam tikriems maisto produktams, mainant juos į žaliavas. 1997m nustatytos kvotos importuojamoms be muito pr; veliau – neišpilstytų alkoholinių gėrimų ir jų žaliavos importo kvotos. LT pr, kurios įtrauktos į valstyb užsakymą, exp kvotos nustatymo pagrindas – valstyb užsakymo apimtis. Produkcijos perviršis nėra kvotiruojamas. Kvotiruojamų pr sąrašas siaurėja, nes LT stodama į PPO turi riboti ir atsisakyti kvotų. 4) Licencijavimas. Pasaulyje labai naudojamas, Lietuvoje nėra populiarus (atvejai susiję su strateginių pr importu, narkotinėmis medž, radio-elektronine įranga, ginklais ir kt pr, kurių importo licenzijavimas nesusijęs su gamintojų apsauga). 1991m eksporto ribojimas licenzijų pagalba, dėl barterinių mainų su TSRS šalimis, valstyb nuosavybės vyravimo ir blokados. Maistiniai ir nemaistiniai alkoholio tirpalai gali būti imp tik su Valstyb tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos išduotom licenzijom. Taikant automatinio licenzijavimo sistemą nuo 1999 pagal žū… ministerijos licenzijas buvo imp: jautiena, kiauliena, žuvys, javai, grikiai, krakmolas, cukrus, kt. Licenzijas naftos prod išduoda Energetikos ministerija, tabakui – Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba (suderinus su Ūkio, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Finansų ministerijomis). Priklausomai nuo prekės rūšies, licenzijas eksportui išrašo: ŽŪ, Sveikatos apsaugos, Miškų ūkio, Energetikos Ministerijos, Valstybinė veterinarijos tarnyba.

Paslėpti prekybos politikos metodai Lietuvoje per 8 nepriklausomybės metus naudoti tokie: 1) Techniniai barjerai (reikalavimai laikytis nacional standartų, gauti prod sertifikatus, spec įpakavimas ir ženklinimas, nustatytų sanitarinių ir higieninių normų laikymasis). Labiausiai paplitęs – pr įpakavimas ir ženklinimas. Nuo 1998 m galioja naujo pavyzdžio tabako ir alkoholio banderolės, patvirtintos Finansų ministerijos. Turi būti klijuojamos taip, kad nebūtų galima atplėšti pakuotės jų nesuplėšius, naudoti pakartotinai. Techniniai, sanitariniai ir fitosanitariniai reikalavimai derinami su ES, tačiau kaip prekybą ribojanti priem yra antraeilis – svarb yra apsisaugoti nuo ligų ir kenkėjų. 2) Vidaus mokesčiai ir rinkliavos (PVM, akcizai, žyminiai mokesčiai) LT taikomi kaip papildomos saugos priemonė. Akcizo mokestis (1999m įsakymu) yra imamas už: vyną (stiprumas iki 13 ir 13-18 proc), šampaną, alų, cigaretes, variklių benziną, reaktyvinių variklių kurą, žibalą, šokoladą, kava, bižuteriją, elektrą, cukrų. PVM: už alų, tabako gam, cukrų, benziną, tepalus, žibalą. Taikomas 18 proc PVM, yra ir pr, kurioms netaikomas. Žyminis netaikomas plačiai. 3) Valstybiniai užsakymai nuo 1990 metų. tai valstybės poreikių produkcijai tenkinimo priemonė. Apmokėjimą garantuoja valstybė. Pereinamuoju laikotarpiu tai viena iš racionaliausių ryšių tarp ūkinių subjektų organizavimo formų. Užsakymo apimtį, sudėtį ir vykdytojus tvirtina Vyriausybė. Paslėpti apribojimai plačiai taikomi per nepriklausomybės laikotarpį, dabar mažinama, nes draudžia PPO. Vis dar taikomi: ribotas įpakavimas ir ženklinimas, PVM, valstybiniai užsakymai.Kaip matome, dalis antrame skyriuje aptartų tarptautinės prekybos reguliavimo priemonių naudojamos ir Lietuvoje – muitai, tarifinės kvotos, licencijavimas, subsidijos ir kt.Gegužės 1 d. Lietuvai tapus ES rinkos nare, panaikinti visi muitų mokesčiai ir prekybiniai apribojimai tarp jos ir ES valstybių narių[5]. Lietuvos gamintojams atsivėrė dar geresnės galimybės plėtoti gamybą ir prekybą skverbiantis į didžiausią pasaulyje ES rinką.Jokie muitinės formalumai prie ES vidinių sienų nebeatliekami, gabenamos prekės neturi būti pateikiamos muitinei ir paprastai muitinės netikrinamos. Vežant prekes per ES šalis nereikia pateikti importo ar eksporto deklaracijų. Kroviniai gabenami tik turint tam tikrus transporto ir prekybos dokumentus. Prie vidinių sienų leidžiama atlikti tik atrankinį muitinį patikrinimą, kuriuo siekiama užkirsti kelią neteisėtam narkotikų ar kitų grėsmę visuomenei keliančių prekių gabenimui. Radus pažeidimų, dėl jų gali būti apkaltintas ne tik prekių savininkas, bet ir vežėjas[6].ES teisė draudžia taikyti skirtingas apmokestinimo sąlygas importuotoms prekėms ir taip diskriminuoti jų pardavėjus.Trečiųjų šalių atžvilgiu taikoma bendra užsienio prakybos ir muitų politika. Svarbiausia ES šalių užsienio prekybos reguliavimo priemonė – bendrasis muitų tarifas[5]. Informacija apie ES taikomas tarifinio reguliavimo priemones pateikta Integruoto tarifo sistemoje TARIC. Naudojantis šia informacine baze galima sužinoti, kokios muitų ir kitų mokesčių normos taikomos tam tikroms iš trečiųjų šalių įvežamoms prekėms….IŠVADOSApibendrinant galima teigti, kad daugelis prekybos politikos reguliavimo priemonių turi ir ,,pliusų“ ir ,,minusų“, bet visuomet reikia stengtis rasti pusiausvyrą tarp eksporto ir importo ribojimo ir laisvės. Tik esant pakankamai laisvės, vykdant tarptautinę prekybą, bus įmanoma pasaulinė ekonominė plėtra, tačiau kiekviena šalis turi nepamiršti apsaugoti savo vidaus rinką nuo konkurentų.Tarptautinė prekyba atneša valstybėms tiek naudos, tiek neigiamų pasekmių. Pagrindinė nauda yra ta, kad:· valstybės gali pelnytis specializuodamosi tuose produktuose, kuriuos juos gali gaminti su didžiausiu santykiniu pranašumu, ir pirkdamos tuos, kurių negali efektyviai gaminti;· didėjanti bendroji eksportuojamų prekių paklausa didina užimtumą, skatina darbo užmokesčio augimą;· tarp savęs susijusių tarptautinės prekybos santykiais kompanijų grupė gali gauti naudos dėl sumažėjusių administravimo mokesčių.Tačiau galima pastebėti ir neigiamų aspektų:· tarptautinė prekyba didina eksportuojamų prekių kainas šalies viduje, nes mažėja jų pasiūla vidaus rinkoje;· importas padidina bendrąją prekių pasiūlą, nes vidaus rinką papildo importuojamos prekės. Tada mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumas įmonėse, gaminančiose prekes, artimas importuojamoms. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu derinti eksportą ir importą – importuoti tik tas prekes, kurias valstybė nesugeba pati pagaminti arba jų pagaminimo kaštai yra labai dideli. Lietuvos prekybos balansas yra pasyvus, nes mūsų valstybė daugiau importuoja nei eksportuoja.
Įtakos tarptautinei prekybai bei jos įtakai ekonomikai turi valstybių tarptautinės prekybos politika. Kalbant apie šią politiką, galima išskirti dvi pagrindines kryptis – tai laisvoji prekyba ir protekcionizmas. Protekcionizmo politikoje yra naudojamos įvairios užsienio prekybos suvaržymo priemonės. Labiausiai paplitusios yra muitai ir kvotos. Be muitų ir kvotų yra įvedami kiti importo apribojimai, pvz., importuojamos prekės turi atitikti pasaulinius kokybės standartus, vartojimo saugumo, aplinkos apsaugos reikalavimus, taip pat taikomos sankcijos.LITERATŪRA1. Martinkus B., Žilinskas V.. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 2001.2. Kvainauskaitė V. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. – Kaunas: Technologija, 2003.3. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt. Makroekonomika. – Kaunas: Technologija, 2001.4. Drilingas B. ir kt. Makroekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 1997.5. Žukaitė R. Laisvas prekių ir paslaugų judėjimas// Vadovo pasaulis. – 2004/7-86. Sytas A. Muitų nėra, bet tikrinimas išlieka// Verslo žinios. – 2004,gegužės 27.