Tarptautinės migracijos vystymosi Lietuvoje istorinė apžvalga: ikisovietinis periodasĮvadasIki ankstyvųjų 1940-ųjų tarptautinė migracija Lietuvoje, nors ir vėluodama, plito pagal tą patį modelį kaip ir daugumoje Europos šalių, turėjusių aiškią vakarų-šiaurės krypties orientaciją. Dėl sovietinės okupacijos bei politinių apribojimų įvairaus pobūdžio išvykoms į užsienį, migracija įgavo gana specifinius bruožus ir 1940-1980 m. daugiausia buvo nukreipta į rytus, t. y. į buvusią TSRS.Atidengus ”geležinę uždangą” 1980-ųjų pabaigoje, migracija vėl pakrypsta į vakarus. Tačiau neatrodo, jog dabartinė migracijos situacija Lietuvoje atitiktų vakarietišką modelį – ji įgauna bruožų, būdingų Centrinei Europai, esančiai tarp rytų ir vakarų, pietų ir šiaurės. Be to, jai visa dar daug įtakos turi praeitis.Ikisovietinis laikotarpisPirmieji duomenys apie emigraciją iš Lietuvos siejami su XVII a., kai 1654 m. riteriui iš Kuršo (kuršių žemės) Jokūbui Kelteriui jo krikštatėvis Anglijos Karalius Jokūbas I padovanojo Tobago salą Karibų jūroje, kurioje buvo įkurta naujakurių kolonija iš Kuršo ( Lietuva ) ( Jakštas, 1965 m. ). Nuo tada iki XIX a. yra surinkti tik paskiri duomenys apie individualius emigracijos atvejus iš Lietuvos.Daugiau ar mažiau skelbtina emigracija Lietuvoje pasirodo tik nuo XIX a. vidurio, žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei. Pirmiausia, 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš rusus vertė nemažą gyventojų dalį, ypač dvasininkus ir smulkius bajorus, palikti Lietuvą.1867-1868 m. badas (ekonominiai veiksniai ), privalomos 25 m. karinės tarnybos Rusijos Armijoje įvedimas ir tautinė priespauda (politiniai veiksniai), silpna ekonomikos ir gamybos plėtra bei didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse buvo pagrindinės emigracijos augimo priežastys.Apskritai XIX a. pabaiga gali būti charakterizuojama kaip pirmosios masinės emigracijos bangos iš Lietuvos į vakarus, daugiausia JAV, pradžia, beveik tuo pat metu sutampanti su šių procesų pradžia ir kitose Rytų Europos šalyse.
1869-1899 m. emigrantų skaičius iš Lietuvos vien tik į Jungtines Valstijas siekė 50.000 žmonių. Šie duomenys nėra itin tikslūs, nes iki 1899 m. JAV Imigracijos biuras neregistravo lietuvių kaip”lietuvių”. Dažniausiai jie buvo laikomi lenkais ar rusais.Tik nuo 1899 m. pradėta gauti daugiau ar mažiau tiksli lietuvių emigrantų į JAV statistika. Pagal oficialią statistiką, nuo 1899 iki 1914 m. į JAV, t.y. į šalį, kuri buvo emigrantų iš Lietuvos galutinis tikslas (lentelė 1.1), emigravo 252.594 lietuvių (Račkauskas, 1915 m. ) – ).LENTELĖ 1.1 Emigracija iš Lietuvos į JAV, 1899-1914 m.Metai Iš viso Vyrai Moterys Vyrai (procentais)1899 6 858 5 291 1 567 77.151900 10 311 7 683 2 628 74.521901 8 815 6 499 2 316 73.731902 11 629 8 576 3 053 73.751903 14 432 10 721 3 711 74.291904 12 780 8 834 3 926 69.31905 18 604 13 842 4 762 74.351906 14 257 9 429 4 828 66.141907 25 884 18 716 7 168 72.311908 13 720 8 522 5 198 62.121909 15 254 10 284 4 970 67.421910 22 714 15 360 7 354 67.631911 17 027 10 473 6 554 61.511912 14 078 8 098 5 980 57.531913 24 647 16 069 8 578 65.21914 21 584 12 282 9 302 59.91Total 252 946 170 699 81 895 67.58Šaltinis: Račkauskas, V.K., Amerika, Niujorkas.Tradiciškai kaimo gyventojai ir bedarbiai sudarė emigrantų daugumą (94,7%), akivaizdžiai dominuojant vyrams (67,6%) (Vaitiekūnas, 1997). Kitą didelę emigrantų dalį sudarė vadinamieji “laisvieji žmonės”, pavyzdžiui, žmonės, turintys skolų ir besiviliantys užsidirbti pakankamai pinigų joms sumokėti (Truska, 1961).Amžiaus struktūra (90,2% emigrantų buvo 14-45 metų) rodo, kad visų pirma tai buvo darbo migracija. Be to, emigrantams, turintiems daugiau kaip 60 metų, nebuvo leidžiama važiuoti į JAV (Kurchevkij, 1913).Emigrantų skaičius į kitas vakarų šalis buvo daug mažesnis. Iki 1914 metų tik apie 14.000 žmonių emigravo į Didžiąją Britaniją, apie 10.000 – į Pietų Ameriką, 5.000 – į Kanadą.Emigracijos srautas per siuos metus buvo labai didelis, beveik toks pat kaip natūralus prieaugis, todėl Lietuvos populiacijos augimas vyko labai lėtai. Be to, grįžtamosios migracijos atvejai nebuvo dažni – tik 17% emigravusių po kurio laiko grįždavo į Lietuvą. Grįžusių migrantų skaičius galėjo būti daug didesnis, jei Lietuvos ekonominė situacija būtų buvusi palankesnė (Žilinskas,1919).Galima pamėginti apibūdinti migraciją, vykusią rytų kryptimi. Remiantis apytikriais duomenimis, 1897-1914 metais apie 35.000 lietuvių apsistojo Rygoje, 30.000 – Sankt Peterburge, 15.000 – Liepojoje, 7.000 – Odesoje, 2.000 – Maskvoje (Truska, 1961). Šie persikėlimai gali būti charakterizuojami tik kaip emigracija de facto, nes tais laikais Lietuva buvo Rusijos Imperijoje.I pasaulinio karo metu masinė emigracija iš Lietuvos sustojo ir pokario metais nepakilo aukščiau ankstesniojo lygio. Pagrindinė priežastis – griežti JAV Kongreso išleisti imigracijos įstatymai, nustatantys nežymią lietuvių kvotą – tik 382 žmonės per metus (Jakštas, 1965). Taigi JAV prarado lyderiaujančios šalies, kaip pagrindinio lietuvių emigrantų tikslo, poziciją. Emigracija į kitas šalis tęsėsi, bet mastai buvo daug mažesni, imigracija netgi viršijo išvykimų skaičių iš Lietuvos Tik po 1926 karinio coup d’etat, emigracija vėl pagausėjo, bet ši banga, nors ir labai intensyvi, buvo laikina.1.2. LENTELĖ Emigracija iš Lietuvos, 1923-1939Metai Pietų Amerika Kitos šalys Iš viso1923-5 1 638 6 975 8 6311926-30 41 482 17 886 59 3681931-39 2 969 8 621 11 590Šaltinis: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, (1978), vol. 3., Vilnius.Nepaisant to, kad emigracija iš Lietuvos, lyginant su prieškario laikotarpiu, žymiai sumažėjo, pagal emigracijos mastą Lietuva vis dar tebebuvo tarp pasaulio lyderių, nedaug teatsilikdama nuo klasikinio imigracijos pavyzdžio – Airijos Respublikos (Vaitiekūnas S. 1977). 1926 m. 10 000 Lietuvos gyventojų teko 47 emigrantai. Tuo tarpu kitose Europos šalyse, išskyrus Airiją (101), šis rodiklis buvo daug žemesnis: Estija – 22, Lenkija – 20, Vokietija – 10, Ispanija – 20, Italija – 32. Šiuo laikotarpiu pasikeitė ir emigracijos kryptys: Pietų Amerika (Argentina, Brazilija, Urugvajus).EMIGRACIJA IŠ LIETUVOS 1923-1939 M.(procentais)Šaltinis: Vaitiekūnas S. 1997 “Gyventojų migracijos Lietuvoje 1918-1939”, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, serija: geografija ir geologija, 13 tomas.Tuo tarpu emigracija iš Lietuvos buvo netgi skatinama – Kaune (laikinoji Lietuvos sostinė 1920-1940 m.) buvo įkurti keli biurai, kuriuose buvo teikiama informacija ir konkreti pagalba, emigruojant į Pietų Ameriką ir kitas šalis. Neturtingi ar bežemiai valstiečiai bei darbininkai sudarė emigrantų daugumą, todėl buvo manoma, jog emigracija sumažins šalies nedarbo lygį. Iš kitos pusės, priimančios šalys, ieškodamos papildomos darbo jėgos taip pat rėmė imigrantus. Pietų Amerikos žemvaldžiai netgi padengdavo visas kelionės išlaidas, o imigrantus atgabenusio laivo komanda gaudavo premiją. Todėl emigracija, ypač į Braziliją, Argentiną ir Urugvajų – padidėjo. Iš tikrųjų emigrantų skaičius buvo didesnis nei atsispindi 1.2. lentelėje – oficiali 1923 -27 m. emigracijos apskaita rėmėsi išduotų užsienio pasų skaičiumi, tuo tarpu daugelis imigrantų paliko Lietuvą, neturėdami legalių dokumentų. Tikslesni statistikos duomenys galimi tik nuo 1928 metų, tačiau net ir šiuo laikotrapiu žmonės, vykstantys dirbti į Vokietiją ar Latviją, nebuvo laikomi emigrantais. Tuo tarpu šios sezoninės emigracijos apimtys buvo gana stulbinančios. 1928 -38 m. sezoninių darbo migrantų skaičius vien į Latviją kasmet svyruodavo apie 13.000. Tarp darbo migrantų Latvijoje buvo sutikta žmonių netgi iš Vilniaus regiono, kuris buvo gana toli ir tuo metu priklausė Lenkijai (Kopac 1938, Ormicki 1938). Pagrindinės šio fenomeno priežastys buvo nepaprastai didelis kaimo gyventojų perteklius (pagal kai kuriuos šaltinius jis sudarė 200 – 250.000 žmonių) ir didesnis darbo užmokestis kaimyninėse šalyse. Remiantis nustatyta Lietuvos valdžios darbo migracijos pagal amžių proporcija, vyrai sudarė daugumą.
Kadangi legalios darbo migracijos duomenys yra tik fragmentiški, sudėtinga įvertinti darbo migraciją į Vokietiją. Laikina darbo migracija į kitas šalis nebuvo reikšminga.Tarpukario laikotarpiu migracija į ir iš Tarybų Sąjungos buvo daugiau simbolinė. Pavyzdžiui, 1931 metais į TSRS emigravo 305 žmonės,1932 metais -jau tik 52. 1930 metų ekonominė krizė pasireiškė reikšmingu emigracijos iš Lietuvos sumažėjimu. Jau ir iki Sovietų okupacijos 1940 metais ji buvo negausi.Parengta iš:International Migration in Lithuania: Causes, Consequences, Strategy, 1997, ed. By A. Sipaviciene. Vilnius: Lithuanian Institute of Philosophy and Sociology.