Tarptautinės migracijos vystymosi Lietuvoje istorinė apžvalga: ikisovietinis periodas
Įvadas
Iki ankstyvųjų 1940-ųjų tarptautinė migracija Lietuvoje, nors ir vėluodama, plito pagal tą patį modelį kaip ir daugumoje Europos šalių, turėjusių aiškią vakarų-šiaurės krypties orientaciją.
Dėl sovietinės okupacijos bei politinių apribojimų įvairaus pobūdžio išvykoms į užsienį, migracija įgavo gana specifinius bruožus ir 1940-1980 m. daugiausia buvo nukreipta į rytus, t. y. į buvusią TSRS.
Atidengus ”geležinę uždangą” 1980-ųjų pabaigoje, migracija vėl pakrypsta į vakarus. Tačiau neatrodo, jog dabartinė migracijos situacija Lietuvoje atitiktų vakarietišką modelį – ji įgauna bruožų, būdingų Centrinei Europai, esančiai tarp rytų ir vakarų, pietų ir šiaurės. Be to, jai visa dar daug įtakos turi praeitis.
Ikisovietinis laikotarpis
Pirmieji duomenys apie emigraciją iš Lietuvos siejami su XVII a., kai 1654 m. riteriui iš Kuršo (kuršių žemės) Jokūbui Kelteriui jo krikštatėvis Anglijos Karalius Jokūbas I padovanojo Tobago salą Karibų jūroje, kurioje buvo įkurta naujakurių kolonija iš Kuršo ( Lietuva ) ( Jakštas, 1965 m. ). Nuo tada iki XIX a. yra surinkti tik paskiri duomenys apie individualius emigracijos atvejus iš Lietuvos.
Daugiau ar mažiau skelbtina emigracija Lietuvoje pasirodo tik nuo XIX a. vidurio, žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei. Pirmiausia, 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš rusus vertė nemažą gyventojų dalį, ypač dvasininkus ir smulkius bajorus, palikti Lietuvą.
1867-1868 m. badas (ekonominiai veiksniai ), privalomos 25 m. karinės tarnybos Rusijos Armijoje įvedimas ir tautinė priespauda (politiniai veiksniai), silpna ekonomikos ir gamybos plėtra bei didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse buvo pagrindinės emigracijos augimo priežastys.
Apskritai XIX a. pabaiga gali būti charakterizuojama kaip pirmosios masinės emigracijos bangos iš Lietuvos į vakarus, daugiausia JAV, pradžia, beveik tuo pat metu sutampanti su šių procesų pradžia ir kitose Rytų Europos šalyse.
1869-1899 m. emigrantų skaičius iš Lietuvos vien tik į Jungtines Valstijas siekė 50.000 žmonių. Šie duomenys nėra itin tikslūs, nes iki 1899 m. JAV Imigracijos biuras neregistravo lietuvių kaip”lietuvių”. Dažniausiai jie buvo laikomi lenkais ar rusais.
Tik nuo 1899 m. pradėta gauti daugiau ar mažiau tiksli lietuvių emigrantų į JAV statistika. Pagal oficialią statistiką, nuo 1899 iki 1914 m. į JAV, t.y. į šalį, kuri buvo emigrantų iš Lietuvos galutinis tikslas (lentelė 1.1), emigravo 252.594 lietuvių (Račkauskas, 1915 m. ) – ).
LENTELĖ 1.1 Emigracija iš Lietuvos į JAV, 1899-1914 m.
Metai Iš viso Vyrai Moterys Vyrai (procentais)
- 1899. 6 858 5 291 1 567 77.15
- 1900. 10 311 7 683 2 628 74.52
- 1901. 8 815 6 499 2 316 73.73
- 1902. 11 629 8 576 3 053 73.75
- 1903. 14 432 10 721 3 711 74.29
- 1904. 12 780 8 834 3 926 69.3
- 1905. 18 604 13 842 4 762 74.35
- 1906. 14 257 9 429 4 828 66.14
- 1907. 25 884 18 716 7 168 72.31
- 1908. 13 720 8 522 5 198 62.12
- 1909. 15 254 10 284 4 970 67.42
- 1910. 22 714 15 360 7 354 67.63
- 1911. 17 027 10 473 6 554 61.51
- 1912. 14 078 8 098 5 980 57.53
- 1913. 24 647 16 069 8 578 65.2
- 1914. 21 584 12 282 9 302 59.91
- 1.2 LENTELĖ Emigracija iš Lietuvos, 1923-1939
- 1930. Metų ekonominė krizė pasireiškė reikšmingu emigracijos iš Lietuvos sumažėjimu. Jau ir iki Sovietų okupacijos 1940 metais ji buvo negausi
Parengta iš:
International Migration in Lithuania: Causes, Consequences, Strategy, 1997, ed. By A. Sipaviciene. Vilnius: Lithuanian Institute of Philosophy and Sociology.