Tarptautinės investicijų teorijos

Tarptautinės investicijų teorijos

Įvadas..............................3
1. Užsienio investicijos ir tarpnacionalinės korporacijos.........4
2. Užsienio investicijų teorijos.......................8

2.1. Rinkos nepilnumo (trūkumo) arba monopolistinių

pranašumų teorija.......................8

2.2. Tarptautinio investavimo produkto gyvavimo ciklo teorija..9

2.3. Sekimo paskui firmą – lyderį teorija..............11

2.4. Internacionalizacijos teorija.................11

2.5. Finansinės – portfelinės investicijų teorijos.........13

2.6. Eklektinė tarptautinės gamybos teorija............13
3. Užsienio investicijos Lietuvoje.....................15
4. Išvados..............................16
Literatūros sąrašas.............................17

Įvadas

Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Pirmosios užsienio investicijos atliktos XVIII – XIX amžiuje. Jas lėmė įmonių, unikalių ir vertingų išteklių produkcijos gamyba, paieška ir noras užsitikrinti ilgalaikį dalyvavimą išteklių gavimo centruose. Tuo tikslu vyyko vario paieška Čilėje, naftos paieška Vidurio Rytuose. Išteklių poreikis gamybai dažnai siejosi su kitais investicijas priimančiais šalies privalumais: tarptautiniu konkurencingumu, produkto gyvavimo ciklu.
Tris pastaruosius dešimtmečius užsienio investicijas nusako kapitalo mobilumas ir žemų darbo kaštų pastovumo kombinacija. Įeiti į užsienio kapitalo rinkas įmones skatina užsienio rinkos pranašumai: ekonomikos akiratis, produkcijos diferenciacija, finansiniai ištekliai ir jėga, technika ir žinios.
Šiame darbe aptarsime dažniausiai pasitaikančias užsienio investicijų teorijas: tai rinkos nepilnumo (trūkumo) arba monopolistinių pranašumų teorija; tarptautinio investavimo produkto gyvavimo ciklo teorija; sekimo paskui fiirmą – lyderį teorija; internacionalizacijos teorija; finansinių – portfelinių investicijų teorija; eklektinė tarptautinės gamybos teorija.
Šių teorijų kūrėjai įsitikinę, kad šiuolaikinė pasaulio sistema pažangiam centrui leidžia paimti ekonominį pelną ir pervesti turtą iš mažiau išsivysčiusių į išsivysčiusius kapitalistinius ūkius, panaudojant tam tikslui investicijas. Taigi, be

esivystančių šalių atsilikimas yra tiesioginė pasekmė tos kapitalo investicijų politikos, kurią vykdo ekonomiškai ir politiškai stiprios valstybės.
Išanalizuosime tarpnacionalinių korporacijų vaidmenį tarptautiniame investavimo procese. Taip pat susipažinsime su užsienio investicijomis Lietuvoje.

Užsienio investicijos ir tarpnacionalinės korporacijos

Iki Pirmojo pasaulinio karo pagrindinės kapitalo eksportuotojos buvo kai kurios Vakarų Europos valstybės (Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija) ir JAV. Kapitalas daugiausia buvo eksportuojamas į priklausomus kraštus ir kolonijas. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija investavo Kanadoje, Austrijoje, Indijoje; Prancūzija ir Vokietija – daugiausia Europos šalyse. Prancūzija ketvirtadalį savo kapitalų investuodavo Rusijoje, o vokiečiai – Austrijoje, Vengrijoje, kituose Europos kraštuose. Užsienio investicijos buvo skiriamos žaliavų išgavimui.

Pokario periodą galima suskirstyti į keletą etapų:

1. 1945 – 1957 metai. Šiam laikotarpiui būdingi dideli tarptautinės komercijos ir užsienio investicijų ribojimai. Europos valstybės tuo metu pasižymėjo kaip užsienio kapitalo iš JAV importuotojos (Maršalo planas).

2. 1958 – 1968 metai. Taai stabilios ekonomikos raidos etapas pasaulio ūkyje, kur vyko prekybos ir kapitalo apyvartos liberalizacija. Šiuo laikotarpiu nuolat daugėjo tarptautinių firmų, eksportuojančių savo gaminius į užsienį. Technikos pažanga ir naujos konkurencijos formos, šakinė specializacija nulėmė tai, kad tarpnacionalinės ir tarptautinės korporacijos daugiausia koncentravosi pramoninėse valstybėse. Nuo XX a. Septintojo dešimtmečio vidurio tokio tipo firmų kūrimasis labai suaktyvėjo. Kaip tik tuo metu Europoje masiškai kūrėsi gigantiškų JAV korporacijų filialai, kurie padarė didžiulę įtaką pramonės plėtrai. Šį procesą žinomas prancūzų ekonomistas Servanas Šraiberis pavadino “amerikietiškuoju iš

ššūkiu”. Per tą laikotarpį japonų firmos steigė savo filialus daugiausia Pietryčių Azijos šalyse.

3. XX. a. aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir devintasis dešimtmetis dažnai vadinami “europietiškuoju iššūkiu”. Tuo laikotarpiu nepaisant amerikiečių dominavimo, pastebimai spartėjo Europos firmų filialų kūrimasis JAV. Nuo jų stengėsi neatsilikti ir Japonija.

Pagrindinės to reiškinio priežastys buvo šios:
a) neigiamo JAV mokėjimų balanso didėjimas ir dolerio kurso pokyčiai;
b) didžiulė JAV rinka;
c) gamybinių sąnaudų skirtumo tarp JAV ir kitų valstybių mažėjimas;

R.A.Gižas, Tarptautiniai ekonominiai santykiai, 2003, p. 103
d) būgštavimas dėl JAV protekcionizmo prekybos politikoje;
e) kapitalo importavimo ribojimų mažinimas;
f) siekimas pereiti prie amerikietiškųjų technologijų, geresnio gamybos organizavimo ir veiksmingos rinkodaros;
g) neamerikietiškųjų korporacijų strategija, siekianti palaužti JAV korporacijų dominavimą.
Trijų jėgos centrų – JAV, Vakarų Europos, Japonijos – pasaulio tiesioginių investicijų eksporto dalis sudaro apie 80 procentų Jungtinės Amerikos Valstijos, nepaisant kitų šalių pastangų, ir toliau lieka stambiausios kapitalo eksportuotojos. Svarbų kapitalo eksporto vaidmenį vaidina Didžioji Britanija, Vokietija ir Japonija. Šiose valstybėse kapitalų rinkos nėra taip atviros ir liberalizuotos kaip JAV.
Užsienio investicijos įvairiose šalyse daro skirtingą įtaką ekonominei ir socialinei raidai, ir jų lyginamoji dalis atskiruose nacionaliniuose ūkiuose nevienoda.
Jau ne pirmąjį dešimtmetį tiesioginės užsienio investicijos didėja sparčiau nei tarptautinė prekyba. Tiesioginiai investuotojai – tarpnacionalinės (TNK) ir tarptautinės korporacijos užtikrintai pirmauja pasaulio ekonomikos internacionalizacijos procese. Tačiau XX a. paskutiniojo dešimtmečio patirtis parodė, kad keičiantis pasaulinei situacijai, tobulėja ir

r TNK strategija.
Tiesioginės užsienio investicijos yra pagrindinė globalizacijos, kuri vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, varomoji jėga. Dabar yra daugiau kaip 30 tūkstančių tarpnacionalinių kompanijų, o jų filialų net per 270 tūkstančių.
Intensyvią šio proceso plėtrą nulėmė tai, kad vis daugiau firmų, tarp jų ir iš besivystančių šalių, investuoja, atsižvelgdamos į didėjančią konkurenciją bei rinkų liberalizaciją, į atsiradusias naujas iki šiol neegzistavusias kapitalinių įdėjimų sritis. Korporacijų strategijose dominuoja firmų susiliejimai ir kitų firmų įsigijimas. Firmų susiliejimo ir įsigijimo bumas, prasidėjęs XX a. pabaigoje, yra viena svarbiausių tiesioginių užsienio investicijų didėjimo priežasčių.
Kita svarbi priežastis yra ta, kad atsirado naujų užsienio kapitalo investavimo galimybių: daugelyje šalių buvo liberalizuotos ir išsklaidytos atitinkamos ekonomikos sritys ir, antra vertus, vyriausybės vis palankiau žiūri į užsienio kapitalo ir technologijų pritraukimą.

R. A. Gižas, Tarptautiniai ekonominiai santykiai, 2003, p. 104

R. A. Gižas, Tarptautiniai ekonominiai santykiai, 2003, p. 105
Daugiau kaip 500 stambiausių pasaulio TNK investuoja kapitalą užsienyje. Šiaurės Amerikos tarpnacionalinės korporacijos traktuoja Europą kaip svarbiausią savo kapitalinių įdėjimų regioną, ypač gaminant pažangių technologijų reikalaujančius gaminius. Tą patį galima pasakyti ir apie Europos TNK : labiausiai pageidaujama investicijų vieta – JAV, o japonų tarpnacionalinių korporacijų, didžiausi interesai susikerta Azijos šalyse. Savo ruožtu Amerikos ir Europos TNK taip pat nemažai dėmesio skiria Azijai.
Pagal tiesioginių užsienio investicijų apimtis ir mastą pirmoje vietoje yra JAV, po

o to Didžiosios Britanijos, Prancūzijos TNK. Patraukliausios užsienio investicijoms faktiškai buvo tos pačios šalys – JAV, Didžioji Britanija, Vokietija. Ypač aktyvios investuojant savo kapitalą JAV buvo ir tebėra Vokietijos ir Anglijos TNK.
Aktyvina savo veiklą ir japonų TNK. Jos skverbiasi į Rytų ir Pietryčių Azijos šalis, į pramonines valstybes, norėdamos sukurti regioninius ir globalinius gamybos bei realizavimo tinklus. Siekdamos sustiprinti savo prekių tarptautinį konkurencingumą, japonų TNK pradėjo kurti užsienyje savo “antrosios kartos” filialus. Pavyzdžiui, 47 procentai jų filialų Honkonge ir 43 procentai Singapūre jau sukūrė nuosavus užsienio filialus.
Nuo 1992 metų stambiausių tiesioginių investicijų gavėja besivystančių šalių grupėje yra Kinija. Turint omenyje didelį ekonomikos augimo tempą šioje šalyje ir naujų kapitalinių įdėjimų sričių atsiradimą (ypač infrastruktūros šakose), galima tikėtis, kad užsienio investuotojų dėmesys Kinijai nemažės.
Didėja užsienio investicijų apimtis ir Lotynų Amerikos šalyse. Jos daugiausia koncentruojamos automobilių pramonėje (Meksika ir Brazilija), kalnakasyboje (Čilėje). Investicijų srautus į šį pasaulio regioną pirmiausia lėmė specifinės šalių ekonominės sąlygos. Pavyzdžiui, kai XX a. pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje Argentinoje, Venesueloje ir Peru buvo privatizuojamos stambios kompanijos, užsienio investicijų gerokai padaugėjo, paskui sumažėjo. Investicijos į kalnakasybą ir automobilių pramonę taip pat netolygios.
Afrikos šalys, kaip ir anksčiau, lieka kiek nuošalyje nuo tarptautinių procesų. Kapitaliniai įdėjimai į šią pasaulio dalį yra lėtesni nei kituose regionuose. Pačiame Afrikos kontinente įvyko didžiulių geografinės kapitalinių įdėjimų struktūros pokyčių.

R.A.Gižas, Tarptautiniai ekonominiai santykiai, 2003, p. 106
Pavyzdžiui, 1990 m. daugiau kaip 40 procentų visų tiesioginių užsienio investicijų tekdavo Pietų Afrikos valstybėms, o dabar joms tenka apie 25 proc. Investicijų traukos sritimi tapo Šiaurės Afrikos valstybės. Ypač šia žemyno dalimi domisi Vakarų Europos 9Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos) TNK.
Vakarų firmos, patekusios į Vidurio ir Rytų Europos rinkas, dažnai nusivilia savo veiklos rezultatais, nes jų viltys per trumpą laiką gauti pelną dažnokai nepasiteisina. Tuo tarpu šio regiono rinka suteikia galimybę toms firmoms, kurios yra pasirengusios investuoti ilgesniam nei 5 – 7 metai laikotarpiui.
Užsienio investuotojai atkreipia dėmesį į tai, kad regione didėja darbo jėgos kaina, kurią sukelia infliacija ir užsienio firmų tarpusavio konkurencija, pritraukiant labiau kvalifikuotus darbuotojus. Pastarieji, nors ir yra aukštos kvalifikacijos specialistai, nėra per daug produktyvūs ir nelabai teišmano šiuolaikinę vadybą.
Nepaisant to, nuo 1995 m. akivaizdus didesnis užsienio investuotojų suaktyvėjimas Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Tai galima paaiškinti ne tik dar viena privatizavimo banga, nusiritusia šioje Europos dalyje, bet ir prasidėjusiu ekonomikos kilimu (Lenkijoje, Čekijoje). Didėjantys investicijų srautai į buvusias socialistines valstybes rodo, kad tarptautinis kapitalas pastebi Rytų Europos šalių pažangą kelyje į rinkos ekonomiką.
Tiesioginės užsienio investicijos padeda tarpnacionalinėms korporacijoms įsigyti naujų technologijų, kurios yra sukuriamos kitose šalyse. Strateginių aljansų su tarptautinėmis kompanijomis kūrimas padeda taupyti investicines lėšas (pvz.., mokslo tiriamiesiems darbams atlikti), kai kiekvienas aljanso partneris koncentruoja savo išgales tose srityse, kur turi lyginamąją persvarą.
Šiuolaikiniame pasaulyje labai komplikavosi prekybos prekėmis ir paslaugomis bei užsienio investicijomis priklausomybė. Šiomis sąlygomis Pasaulio prekybos organizacija (PPO) priversta kurti ne tiktai daugiašales tarptautinės prekybos, bet ir investicinės veiklos reguliavimo taisykles. Orientuodama į globalinę liberalizaciją, PPO stengiasi nustatyti, koks turi būti laisvosios prekybos ekvivalentas tiesioginių užsienio investicijų srityje.
1996 m. PPO konferencijoje Singapūre priimtoje deklaracijoje numatyta sukurti darbo grupę, kuri analizuotų prekybos ir investicijų tarpusavio ryšius. Daugelis daugiašalės svarbių kapitalinių įdėjimų liberalizacijos principų įtraukti į regionines prekybos sutartis. Kaip pavyzdį galima pateikti atitinkamus Europos Sąjungos šalių susitarimus: kompanijos, įkurtos vienoje iš šalyje dalyvėje, gali veikti visoje Europos Sąjungos ekonominėje erdvėje.
Taigi globalinių susitarimų perspektyvos dėl tarptautinių investicijų perspektyvos yra susijusios daugiausia su prieštaravimų tarp industrinės Šiaurės ir besivystančių Pietų įveikimu. Nors yra išimčių, tačiau besivystančios šalys vis dažniau tampa užsienio kapitalo recipientėmis, o pramoninės valstybės aiškiai dominuoja kaip tiesioginių užsienio investicijų šaltiniai.

2. Užsienio investicijų teorijos

2.1. Rinkos nepilnumo (trūkumo) arba monopolistinių pranašumų teorija

Rinkos nepilnumo (trūkumo) arba monopolistinių pranašumų teorija teigia, jog turėjimas svarbių privalumų, sukuriančių monopolistinį pranašumą šalies viduje, suteikia galimybę per užsienio investicijas įsiskverbti į užsienio rinkas. Tokiu būdu užtikrinami konkurenciniai privalumai – tai kompanijos specifinės charakteristikos, kurios leidžia kompanijai veikti efektyviau nei konkurentai, siekiant gamybos efektyvumo, mažesnės kainos, geresnio serviso konkrečioje šalyje. Tokie pranašumai gali būti, pavyzdžiui, aukštesnė technologija, visuotinai žinomas firmos ženklas ar sutaupymas dėl gamybos masto.
Didelės įmonės užsiima tarptautiniu verslu, siekdamos susikurti artimas monopolijai sąlygas:
1) Už šalies sienų išeinantys licenciniai susitarimai padalija užsienio rinkas ir užkerta kelią konkurencijai santykyje su patentuotu produktu.
2) Užsienio produkcija šalyse, kuriose labai žemi darbo jėgos kaštai, leidžia pagrindinei kompanijai sunaikinti vietinius konkurentus ir išstumti juos iš rinkos.
3) Užsienio žaliavų šaltinių ar kitų išteklių užsienio paskirstymo kanaluose laimėjimas reiškia, kad įmonė internacionalizuoja visą aprūpinimą, teikimą ir paskirstymo sistemą vienoje organizacijoje, taigi sumažina nežinomybę ir riziką bei apriboja konkurenciją.

R. A. Gižas, Tarptautiniai ekonominiai santykiai, 2003, p. 109 – 110
V. Vengrauskas, N. Perminienė, Tarptautinis verslas, 2002, p. 42
Į užsienį investuoja įmonės, turinčios savybių, kurių vietiniai ir užsienio konkurentai neturi, ir jeigu egzistuoja barjerai, neleidžiantys konkurentams šių savybių įgyti. Tokios savybės galėtų būti gamybos masto ekonomija, marketingo ir organizacinio valdymo sugebėjimai; privilegijuotas priėjimas prie finansinių ar žaliavų išteklių; pranašesnių technologijų naudojimas. Tokios savybės gali būti reikšmingos tiek, kad kompensuotų operacines išlaidas užsienyje ir vadinamos “firmos specifika”, “nuosavybės specifika” ir “padėties specifika”.
Nuosavybės specifikos veiksniai yra kompanijos akcinio kapitalo dydis, vyriausybės paramos ir subsidijų gavimas, ir atitinkamos teisės į intelektinę nuosavybę. Vietos specifikos pranašumai apima žemus vietoje gaminamų produktų kaštus, mažus transportavimo kaštus, paprastą komunikaciją, vietinių verslo palaikymo paslaugų galimybes, kvalifikuotą ir pigią darbo jėgą. Firmos specifikos pranašumai apima nuosavybės teises, specifinio marketingo taikymą, patrauklias produkto savybes, patentus, ekonominius pranašumus ir priėjimą prie kapitalo rinkos.

2.2. Tarptautinio investavimo produkto gyvavimo ciklo teorija

Tarptautinio produkto gyvavimo ciklo teorija plačiai taikoma marketinge, tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose, įgyja dar vieną aspektą, susijusį su informacija, technologijomis ir darbo jėgos kaštais kuriant produktą. Ši teorija teigia, kad naujiems produktams sukurti reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir didelių kapitalo įdėjimų, kurie koncentruojasi itin išsivysčiusiose šalyse. Produkto gyvavimo ciklo teorija paaiškina užsienio investavimą, t.y. atsižvelgiant į produkto gyvavimo stadiją, galima nustatyti, kada naudingiau produktą gaminti pirminėje bendrovėje, o kada investuoti ir gaminti užsienyje.
Produktams, kaip ir žmonėms, būdingas tam tikras gyvavimo ciklas, kurį sudaro gimimo, brandos, senėjimo ir žlugimo fazės. Įžanginė fazė susijusi su didelėmis išlaidomis (marketingui, testavimui, paleidimu) ir galimais finansiniais praradimais. Ankstyvieji vartotojai gali būti patraukti produktų naujumo.

V. Vengrauskas, N. Perminienė, Tarptautinis verslas, 2002, p. 42 – 43

V. Kvainauskaitė, Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai, 2003, p. 66

Paprastai šie vartotojai yra jaunesni, labiau išsilavinę ir turtingesni nei likusi rinkos dalis. Šioje stadijoje konkurencijos nėra. Įvedimo fazė pasižymi intensyvia reklamos politika, kuria siekiama sukurti pasitikėjimą produktu ir lojalumą šiai šakai.
Produkto paklausos augimo laikotarpiu (brandos fazė) konkurencija turi vis didesnį poveikį konkrečios paslaugos ar prekės pardavimui, todėl siekiama stabilizuoti savo rinką ir suteikti produktui patrauklumo naujuose rinkos segmentuose. Gali būti sukuriamos papildomos produkto savybės, pagerinta jo kokybė, išplėsta paskirstymo sistema. Įgyvendinama papildoma rėmimo strategija, siekiant užkariauti rinkos dalį, mažinamos kainos, ieškoma naujų produkto panaudojimo galimybių.
Rinkai prisisotinus, produktas įžengia į smukimo fazę. Keičiasi vartotojų poreikiai, produktas gali būti laikomas techniškai pasenusiu. Produkto gyvavimo ciklas turi būti baigtas, kad augančios laiko, jėgų ir išteklių sąnaudos nebūtų švaistomos žlungančio produkto gamybai.
Įmanomas variantas, kad produktas pasiekęs gyvavimo ciklo pabaigą, kitose šalyse gali būti ir toliau sėkmingai parduodamas. L. T. Wellsas patobulino šią teoriją, aiškindamas, kad produkto gyvavimo ciklas paaiškina tiesiogines užsienio investicijas iš Vakarų multinacionalinių kompanijų į besivystančias šalis. Produktai besivystančioje šalyje beveik nesusiduria su konkurencija. Vėliau juos pradeda kopijuoti vietiniai verslininkai, suteikdami naujų savybių, papildomų lydinčių paslaugų, todėl prasideda atkaklesnė konkurencija, mažėja kainos ir eksportuoti šių produktų nebeapsimoka. Siekdama ir toliau konkuruoti su vietinėmis įmonėmis, užsienio įmonė gali steigti vietoje gamyklą, stengtis suformuoti gerą įmonės įvaizdį ir efektyvius komunikacinius ryšius su tos srities agentūromis ir paskirstytojais. Tokiu būdu tiesioginės užsienio investicijos besivystančiose šalyse gali konkuruoti su vietinėmis mažesniais kaštais paremtomis verslo įmonėmis.
Ši teorija plačiau propaguota 1950 – 1960 metais, bet jos populiarumas žlugo dėl tam tikrų apribojimų:
1) naujų produktų inovacija tokia greita, kad produkto gyvavimo ciklas per trumpas, kad jį apsimokėtų pradėti gaminti užsienio šalyje;
2) nors įmonės mažiau išsivysčiusiose šalyse gali gaminti produktus pigiau nei Vakarų šalių konkurentai, jos negali jų efektyviai transportuoti, parduoti ir paskirstyti;
3) kartu paleidžiami nauji produktai išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse;
4) gamybai pasirenkama mažais kaštais pagrįsta šalis, tai yra ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse gamyba nevykdoma;
5) alternatyva tiesioginėms užsienio investicijoms – Vakarų šalių įmonės gali licencijų arba sutarčių pagrindu gaminti prekes mažiau išsivysčiusiose šalyse.
Produkto gyvavimo ciklo teorija iš anksto nenumato produkto gyvavimo galimybių. Sunku numatyti, kaip kiekvieno ciklo trukmę paveiks marketingo veiksmai.

2.3. Sekimo paskui firmą – lyderį teorija

Kartais kompanija priverstinai investuoja užsienyje. Tokius atvejus aiškina sekimo paskui klientus arba sekimo paskui konkurentus teorijos. Yra daug kompanijų, kurios parduoda savo produkciją užsienyje netiesioginiu būdu, tai yra jų gaminiai yra kitų kompanijų gaminių komplektuojamosios dalys.

Jei šios kompanijos plečia savo veiklą užsienio šalyse, joms gali ekonomiškai, pavyzdžiui, dėl transportavimo išlaidų, neapsimokėti pirkti šias dalis. Tuomet, nenorėdamos prarasti klientų, savo veiklą kartu plečia ir pirmosios kompanijos. Šakose, kuriose yra nedaug gamintojų, dažnai susiklosto situacija, kai iš karto keletas investuotojų, kartais visai nepriklausomai vienas nuo kito, sukuria gamybinius pajėgumus konkrečioje šalyje per labai trumpą laikotarpį. Dažniausiai tai aiškinama vidiniais arba išoriniais pasikeitimais, veikiančiais oligopolininkus vienu metu.

2.4. Internacionalizacijos teorija

Internacionalizacijos teorija remiasi sutarčių sudarymo kaštais, patiriamais sudarant sutartis: tai derybų, kontrolės, sutarties pasirašymo kaštai. Tiesioginės užsienio investicijos prieš kitas alternatyvas pasirenkamos todėl, jog sutarčių (licencijų, privilegijų, tiekimo) sudarymo ir vykdymo kaštai pernelyg aukšti ir egzistuoja didesnė kompanijos veiklos užsienyje rizika nei pačiai įmonei turint ir valdant savo padalinius užsienyje. Internacionalizacijos sąvoką ši teorija aiškina kaip kompanijos plėtimąsi, skverbiantis į naujas rinkas, pereinant į naujas jos prekių gyvavimo ciklo stadijas.

V. Vengrauskas, N. Perminienė, Tarptautinis verslas, 2002, p.40 – 41

V. Kvainauskaitė, Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai, 2003, p. 67

Optimalus sprendimas dėl tiesioginių užsienio investicijų turi būti priimtas, įvertinus produkto stadiją, firmos konkurencinius privalumus bei alternatyvių projektų kaštus.
Tiesioginės investicijos skiriamos naujų įmonių steigimui ir senų gamybų modernizavimui. Visais atvejais kapitalo investuotojas yra įmonės savininkas, kuris turi sprendžiamojo balso teisę priimant gamybos organizavimo ir valdymo sprendimus. Tiesioginės investicijos gali būti skirtos:
1) naujos technikos ir technologijos įsigijimui;
2) užsienio šalyje veikiančios bendrovės akcijų ir obligacijų supirkimui.
Tiesioginės investicijos yra tarpnacionalinių korporacijų viešpatavimo pasaulinėje rinkoje pagrindas. Pakanka supirkti maždaug 25 procentus paprastųjų akcijų, kad būtų galima realiai disponuoti užsienio įmonės turtu.
Pasauliniu mastu tiesioginės kapitalo investicijos sparčiai didėja. Kapitalas išvežamas ne tik į ekonominiu požiūriu silpnai išsivysčiusias šalis, bet ir į industrines šalis, kurios pačios turi perteklinį kapitalą.
Tiesioginių užsienio investicijų formos:
1) Naujų įmonių statyba. Privalumai: nereikia ieškoti partnerių; lengvai formuojama nauja įmonės veiklos strategija ir politika; kuriamos naujos darbo vietos. Trūkumai: nėra finansavimo šaltinių; sunkumai einant į rinką; didelis atotrūkis tarp investicijų pradžios ir to momento, kai objektas pradedamas eksploatuoti; kultūriniai skirtumai.
2) Esamų įmonių užsienyje pirkimas. Privalumai: greitai perimamas įmonės turtas ir kontrolė; nereikia formuoti personalo, rūpintis patentų, licencijų ar kitų reikalingų dokumentų gavimu. Trūkumai: sunku prisitaikyti prie vietinių sąlygų; reikia didelių finansinių išteklių; ilgas jau veikiančios įmonės paieškos laikotarpis; galimi konfliktai su įmonės personalu.
3) Bendros su užsienio kapitalu ir užsienio kapitalo įmonės įkūrimas. Privalumai: vietinio partnerio dalis įstatiniame kapitale gali būti papildomas finansavimo šaltinis; vietinis partneris suteikia daug informacijos apie savo šaką ar rinką. Trūkumai: sunku rasti patikimą partnerį; gali kilti nesutarimų organizaciniais, marketingo ar finansiniais klausimais.

V. Kvainauskaitė, Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai, 2003, p. 66

V. Kvainauskaitė, Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai, 2003, p. 67
Tiesioginių investicijų užsienyje formos leidžia įmonėms išlaikyti savo tarptautinio verslo kontrolę ir didinti pelno procentą. Tačiau tiesioginės užsienio investicijos žymiai rizikingesnis ir sudėtingesnis įmonės internacionalizavimo būdas nei kiti. Dėl jų firmos patiria didelę politinę ir ekonominę riziką, galimi nuostoliai tuo atveju, jei nepalankiai keistųsi valiutos kursas. Svarbi ir valstybinė politika: šalys, iš kurių investuojama, gali trukdyti investicijoms tiesiogine pelno ar kapitalo kontrole; šalys, į kurias investuojama, gali skatinti investicijas apdraudimu nuo politinės rizikos.

2.5. Finansinės – portfelinės investicijų teorijos

Finansinė investicija koncentruota į likvidžių akcijų ar obligacijų valdymą, tai yra tų akcijų, kuriomis galima laisvai prekiauti rinkoje. Išskiriamos finansinės ir strateginės investicijos. Finansinės investicijos yra , kai firma perka akcijas, obligacijas, kitą finansinį turtą, norėdama suformuoti portfelį. Strateginė investicija koncentruota į įmonės įsigijimą ir valdymą. Pagrindinis strateginės ir finansinės investicijos skirtumas tas, kad pirmoji reikalauja tiesioginės investavimo kontrolės, o antroji nereikalauja jokios investavimo vadybos.
Portfelinė užsienio investicija – tai mažesnė kaip 10 procentų balsavimo teisių užsienio investicija, kuri laikoma netiesiogine. Portfelinės investicijos skiriamos vertybinių popierių supirkimui, siekiant pelningiau investuoti laikinai laisvus finansinius išteklius. Portfelinės investicijos pritraukiamos išplatinant valstybės, stambių korporacijų, didelių miestų savivaldybių obligacijas ir paprastąsias akcijas. Portfelinės investicijos neleidžia valdyti ir kontroliuoti užsienio įmonių, bet sudaro sąlygas pasisavinti palūkanas arba dividendus.

2.6. Johno Dunningo eklektinė tarptautinės gamybos teorija

Johno Dunningo eklektinė tarptautinės gamybos teorija teigia, kad tikimybė, jog įmonė investuos į užsienį, priklauso nuo specifinių firmos veiksnių, vietos specifinių veiksnių, kurie suteikia naudingumo investuoti į tam tikrą šalį, ir

K. B. Paulavičius, V. Navickas, Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai, 2000, p. 52
internacionalizavimo pranašumų, kurie verčia naudoti vidinius darbo, kapitalo ir technikos žinių šaltinius įmonės viduje, o ne naudotis pašaliečiais, tokiais kaip licencijos, importo agentai, paskirstytojai.
Nors internacionalizacijos teorija ir nurodo, kodėl firmos pasirenka užsienio investicijas kaip įėjimo į užsienio rinkas būdą, ji nenusako, kodėl produkcija turi būti gaminama ar parduodama užsienyje. Ši problema buvo įvertinta eklektinėje teorijoje, kuri sujungė monopolijos ir internacionalizacijos privalumus, kad būtų suformuota bendra užsienio investicijų teorija. Ši teorija naudinga tuo, kad įgalina priimti sprendimą ne tik atsižvelgiant į kainas ar paklausos veiksnius, bet ir įvertinti rinkos dydį, rizikingumą, vietą. Sprendimas apie investicijas turi būti priimtas, atsižvelgiant į šias tris veiksnių grupes:
1) savininko privalumus – apimančius kompanijos konkurencinius privalumus, tokius kaip turimą technologiją, valdymo struktūros lankstumą, galimybę gauti kreditavimą plėtrai ir panašiai;
2) vietos privalumas – apimančius kompanijos tikslinės šalies rinkos kainų tendencijas, ekonominę ir politinę šalies riziką, rinkos reguliavimą;
3) tarptautinius privalumus, kuriuos įgis firma įėjimui į užsienio rinką tiesiogines investicijas naudodama vietoj kitų galimų alternatyvų.

V. Vengrauskas, N. Perminienė, Tarptautinis verslas, 2002, p. 43

V. Kvainauskaitė, Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai, 2003, p. 66
3. Užsienio investicijos Lietuvoje

Užsienio kilmės kapitalo investavimą į šalies ūkį reglamentuoja Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas, priimtas 1995 m. birželio 13 d., Nr. 1 – 938. Lietuvoje prie tiesioginės užsienio investicijos priskiriama tokia kapitalo investicija, kuri užsienio investuotojui suteikia įmonės valdyme daugiau nei 10 procentų balsavimo teisių. Užsienio investicija mažesnė kaip 10 procentų balsavimo teisių priskiriama portfelinėms kapitalo investicijoms. Investicijos Lietuvoje ir užsienyje pateiktos 1 lentelėje:

1 lentelė

** Tiesioginės investicijos užsienyje Mln. litų 2003 m. IV ketvirtis 10,30 -94,20
** Tiesioginės investicijos Lietuvoje Mln. litų 2003 m. IV ketvirtis 334,61 -727,47
** Investicijų portfelis užsienyje Mln. litų 2003 m. IV ketvirtis -34,10 56,45
** Investicijų portfelis Lietuvoje Mln. litų 2003 m. IV ketvirtis 124,95 -64,06
** Kitos investicijos užsienyje Mln. litų 2003 m. IV ketvirtis 22,58 -603,54
** Kitos investicijos Lietuvoje Mln. litų 2003 m. IV ketvirtis 1 554,84 2 310,85

Lietuvos banko duomenys. Ketvirtoje skiltyje pateikti naujausi duomenys, o penktoje – praėjusio laikotarpio duomenys.

Užsienio kapitalo investuotojais gali būti: fiziniai ir juridiniai asmenys, juridinio asmens teisių neturinčios personalinės įmonės, susijusios su asmenų ar įmonių grupėmis, užsienio šalių vyriausybės arba jas atstovaujančios valstybinės institucijos, transnacionalinės korporacijos, privatūs ir visuomeniniai finansiniai fondai (pensijų, draudimo, investavimo).

http://wwwlb.lt/lit/statistics/nsdplt.htm
Pagrindinės šalys investuotojos (mln. Lt)

2 lentelė

Tiesioginės užsienio investicijos

2002 01 01 2002 10 01 2003 01 01 2003 10 01

iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso %
Iš viso 10661,9 100,0 12586,7 100,0 13183,8 100,0 13290,5 100,0
Danija 1982,9 18,6 2024,6 16,1 2261,9 17,2 2312,1 17,4
Švedija 1720,6 16,1 1881,8 15,0 2016,3 15,3 2059,8 15,5
Vokietija 984,5 9,2 1236,4 9,8 1263,6 9,6 1356,9 10,2
JAV 882,6 8,3 1074,3 8,5 1141,9 8,7 1139,3 8,6
Suomija 619,4 5,8 800,6 6,4 814,7 6,2 1135,0 8,5
Estija 1071,5 10,1 1445,1 11,5 1547,2 11,7 1022,4 7,7
Rusija 167,1 1,6 746,6 5,9 687,3 5,2 667,3 5,0
Jungtinė Karalystė 689,7 6,5 674,8 5,4 709,5 5,4 662,0 5,0
Norvegija 399,2 3,7 399,2 3,2 388,5 2,9 421,3 3,2
Šveicarija 342,6 3,2 374,1 3,0 373,6 2,8 415,5 3,1
Kitos šalys 1801,8 16,9 1929,2 15,2 1979,3 15,0 2098,9 15,8

Tiesioginės užsienio investicijos ketvirčio pradžioje, mln. Lt 1 pav.

http://wwwstd.lt/web/main.php?=366

http://wwwstd.lt/web/main.php

Užsienio kapitalo dalyvavimas ir jo įtaka yra vienas iš esminių faktorių, nulemiančių nacionalinės kapitalo rinkos bei visos šalies ekonomikos vystymąsi. Užsienio kapitalo investicijų lygis taip yra šalies ekonominio ir politinio patrauklumo bei jos potencialo rodiklis.
Užsienio kapitalo pozicijų tvirtumas Lietuvoje gali būti apibrėžiamas keliais aspektais:
1) bendros investicijos į Lietuvos ūkį,
2) įtaka atskirose ūkio šakose,
3) užsienio investicijų dalis antrinėje kapitalo rinkoje – Nacionalinėje Vertybinių Popierių Biržoje,
4) užsienio investuotojų dalis naujo kapitalo įplaukose.

Išvados

Nė viena iš paminėtų teorijų tinkamai nepaaiškina visų tarptautinių kompanijų užsienio investavimo elgsenos aspektų. Kiekviena šių teorijų išryškina vieną ar kitą investavimo motyvą. Tačiau visos teorijos yra fragmentiškos ir nevisapusiškos bei pagrįstos skirtingomis ideologinėmis perspektyvomis. Be to, šios teorijos ignoruoja psichosocialinį ir žmogiškąjį veiksnį tarptautinėje vadybinėje elgsenoje, vyriausybės poveikį tautoms.
Teorijos dažnai viena kitai prieštarauja, todėl gali būti vertinamos ne kaip teorijos, bet ir kaip jų autorių nuomonės. Iš dalies taip yra todėl, kad tarptautinio verslo fenomenas gana komplikuotas ir greitai kintantis, todėl nė viena bendra teorija negali būti galima ir nediskutuotina ilgą laiką.

Literatūros sąrašas

1. Vengrauskas V., Perminienė N. (2002) “Tarptautinis verslas” (p. 40 – 43). Kaunas: Technologija.
2. Paulavičius K. B., Navickas V. (2000) “Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai” I dalis (p. 49 – 60).
3. Grižas A. R. (2003) “Tarptautiniai Ekonominiai santykiai” (p. 102 – 111).
4. Kvainauskaitė V. (2003) “Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai” (p.64 – 71). Kaunas: Technologija.
5. Paul T. McGRATH (1999) “Tarptautinės ekonomikos pagrindai” (p.103-110).
6. Lietuvos banko duomenys www.lb.lt
7. Finansai ir investicijos www.finansai.tripod.com
8. Statistikos Departamento duomenys www.std.lt

Leave a Comment