ROMANTIZMAS
XIX a. įsivyrauja naujas meno stilius, vadinamas romantizmu. Priešingai racionaliajam XVIII a. klasicizmui, kuris rėmėsi tarsi objektyviai (savaime) egzistuojančiais grožio, harmonijos, tvarkos dėsniais, romantizmas atskleidžia maištingą žmogaus jausmų pasaulį, yra grindžiamas subjektyvumu, nepakartojamu kiekvieno kūrėjo individualumu.Meno turiniu romantizmo laikais tampa konkretaus žmogaus jausmai, lyriniai išgyvenimai. Kartais jie paprasti, kasdieniai, intymūs, o kartais ypatingi, menininko vaizduotėje dar labiau sutirštinti, dramatizuoti (Žeriko, Delakrua paveikslai, Skoto, Žorž Sand romanai, Berliozo simfonijos ir pan.). Menininkai romantikai nepatenkinti esamu gyvenimu, svajoja apie geresnį, kovoja prieš neteisybę, užjaučia skriaudžiamuosius. Jie patys keliauja į kraštus, kur vyksta išsilaisvinimo kovos, liejasi kraujas (Baironas, Mickevičius). Romantikai ilgisi kažko tobulo, idealaus, ko neranda šioje žemėje, dažnai nusivilia, ieško nusiraminimo tolimuose viduramžiuose, egzotiškame rytų tautų gyvenime.Pasinėrę į jausmų pasaulį, romantikai nesirūpino naujomis, vien jiems būdingomis kūrinių formomis, konstrukcijomis, o laisvai naudojo, perfrazavo anksčiau sukurtąsias. Todėl romantizmas – vienintelis iš didžiųjų meno stilių – nesukūrė savo originaliosios architektūros (XIX a. II pusės architektūra vadinama eklektika, istorizmu, nes atkartoja senųjų meno stilių formas), nesukūrė romantinės skulptūros, taikomosios dailės.Romantizmas viešpatavo literatūroje ir muzikoje. Šiose meno šakose jis egzistavo ilgai, pergyveno kelias stadijas, o kai kuriuose, pavėluotai į Europos kultūrinį gyvenimą įsijungusiose kraštuose (tarp jų ir Lietuvoje), sutinkamas ir XX a. pradžioje.Romantizmas tampriai susijęs su nacionalinio išsivadavimo judėjimu, su tautų kova už nepriklausomybę. Menininkai – romantikai domėjosi savo tautos istorija, aukštino, idealizavo jos praeitį. Jie studijavo liaudies meną, folklorą, gausiai jį panaudojo savo kūryboje. Romantizmo laikais Europoje atsiranda nemažai naujų nacionalinio meno, tame tarpe muzikos mokyklų (Lenkijoje, Čekijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Danijoje).
Romantikai siekė menų sintezės, suartėjimo. Skirtingai negu klasicizme, kur kiekviena meno rūšis buvo griežtai atribota, su tik jai būdingomis kūrybos taisyklėmis ir išraiškos priemonėmis, XIX a. menininkai galvojo, kad viename kūrinyje sujungus kelias meno rūšis (dažniausiai literatūrą ir muziką) stiprėja kūrinio įtaigumas, poveikis. Vienu svarbiausių muzikos žanru tampa daina, vertinama opera, įvyksta jos reforma (Vagneris). Klesti ir programinė instrumentinė muzika, susijusi su ryškiais, detaliai papasakotais literatūriniais vaizdais. Neretai programa pateikiama iš anksto, kad klausytojas geriau orientuotųsi gan neįprastuose romantikų kūriniuose. Programiniais tampa ne tik mėgstamiausias instrumentinis žanras – nedidelė pjesė, miniatiūra, bet atsiranda ir programinė simfonija, simfoninė poema, koncertinė uvertiūra. Muzikos programiškumas, vaizdumas įtakoja muzikos kalbą, pastebimas kūrinių faktūroje, orkestruotėje. Jis reikalauja sudėtingesnės, efektingesnės harmonijos, įvairesnių sąskambių, naujų tembrinių atspalvių, efektų. Pamažu didėja ir įvairėja orkestras, jis pildosi naujais instrumentais (Vagneris, Berliozas).Romantinės muzikos pobūdis, jos lyrizmas, programiškumas, improvizaciškumas paveikė ir muzikos kūrinių formas, tame tarpe sonatinį simfoninį ciklą, sonatos formą. Ciklo dalių skaičius dabar įvairuoja (nuo 2 iki 7) priklausomai nuo autoriaus sumanymo. Pastebima ir kita tendencija: sonatinio simfoninio ciklo dalys glaudžiasi, jungiasi tarpusavyje į vienos dalies formą: taip ilgainiui atsirado simfoninės poemos žanras. Kūrinio vientisumą dar sustiprina muzikinės medžiagos monotematizmas (Listas).Sonatos formoje ryškėja šalutinės lyrinės partijos vaidmuo, temų plėtojimo dalyje dažniau naudojamas variacinis jų vystymas.Kompozitoriai romantikai mėgsta smulkias pjeses, dainas jungti į ciklus. Suteikdami jiems bendrą programinį pavadinimą ir vienydami juos bendra idėja, jie pabrėžia labiau ne dalių giminingumą, o jų kontrastą.Romantizmas daugiau ar mažiau palietė visas gyvenimo, kultūros, meno (net moralės, elgesio) puses. Palietė ir interpretaciją. Paganinio, Listo, Vėberio, Šopeno ir kitų žymių XIX a. atlikėjų – virtuozų grojimas pasižymi padidintu jausmingumu, jautrumu, afektacija. Jie mėgsta rubato, daug dėmesio skiria garso atspalviams, dinaminiams niuansams.