Tarptautinės ekonomikos konspektai

Turinys
I. SANTYKINIO PRANAŠUMO TEORIJA 3
1. PAPRASTASIS SANTYKINIO PRANAŠUMO TEORIJOS MODELIS 3
2. GAMYBOS GALIMYBIŲ RIBOS 3
3. UŽSIENIO PREKYBOS NAUDA 4
4. SANTYKINIS PRANAŠUMAS KYLANT ALTERNATYVINIAMS KAŠTAMS. ARBA POST RICARDO ARGUMENTAI. 5
II TARPTAUTINĖS PREKYBOS TEORIJA – PAKLAUSOS ASPEKTAS 6
1. IMPORTO PAKLAUSOS KREIVĖ IR PREKYBOS SĄLYGOS 6
2. LAISVOS PREKYBOS POVEIKIS POREIKIŲ PATENKINIMUI (INDIFERENTIŠKUMO KREIVĖS) 7
1. HECKSCHER-OHLIN TEORIJA 8
STOLPER-SAMUELSON TEOREMA 9
RYBCZYNSKI TEORIJA 9
GAMYBOS VEIKSNIŲ KAINŲ IŠSILYGINIMO TEOREMA 9
LEONTJEVO PARADOKSAS 9
2. BANDYMAI IŠPLĖSTI HECKSCHER-OHLIN MODELĮ ĮTRAUKIANT NAUJUS GAMYBOS VEIKSNIUS 10
GAMTINIAI IŠTEKLIAI KAIP GAMYBOS VEIKSNYS 10
TECHNOLOGIJA KAIP GAMYBOS VEIKSNYS 10
ŽMOGIŠKASIS KAPITALAS KAIP GAMYBOS VEIKSNYS 10
DARBO JĖGOS KVALIFIKACIJA KAIP GAMYBOS VEIKSNYS 10
KITI GAMYBOS VEIKSNIAI 10
3. ALTERNATYVOS HECKSCHER-OHLIN MODELIUI, SUSIJUSIOS SU APSIRŪPINIMU GAMYBOS VEIKSNIAIS 10
ŠVEDŲ EKONOMISTO STAFFAN LINDER’IO HIPOTEZĖ 10
PREKYBA ŠAAKOS VIDUJE. (PREKYBOS VEIKSNIAI, NETURINTYS BENDRA SU APSIRŪPINIMU GAMYBOS VEIKSNIAIS) 10
MASTO EKONOMIJA IR KAŠTŲ MAŽĖJIMAS 11
RINKŲ SEGMENTAVIMAS (DIFERENCIJAVIMASIS) KAIP PREKYBOS PRIEŽASTIS 12
MUITO IR KITŲ PREKYBOS KLIŪČIŲ POVEIKIS PREKYBAI 12
III. MUITAI 12
MUITŲ TARIFŲ TAIKYMO PRIEŽASTYS 12
TARIFŲ RŪŠYS 12
ŠALIES TARIFŲ LYGIS 13
MUITŲ TAIKYMO PASEKMĖS MAŽAI ŠALIAI 13
Tarifo pasekmės šalies gerovei: Vartotojų nuostoliai 14
Tarifo pasekmės šalies gerovei: Gamintojų perviršis 14
FAKTINIS (TIKRASIS) APSAUGOS LAIPSNIS 15
1. ARGUMENTAI UŽ MUITŲ TARIFŲ PANAUDOJIMĄ 15
NETARIFINES UŽSIENIO PREKYBOS KLIŪTYS 15
IMPORTO KVOTOS 16
Pasekmės 16
IMPORTO DISKRIMINACIJA 16
EKSPORTO SUBSIDIJOS 17
DEMPINGAS 17
2. PASAULINĖ PREKYBOS ORGANIZACIJA 17
Pagrindiniai PPO principai: 17
SVARBIAUSI URUGVAJAUS RAUNDO SUSITARIMAI 17
Tarifai 17
Žemės ūkis 18
Tekstilė 18
Paslaugos 19
Susitarimas dėl techniniu prekybos barjerų 19
Susitarimas dėl intelektualinės nuosavybes teisių prekyboje (TRIPS) 19
GATT 94 19
Dempingas ir antidempinginiai muuitai 19
Subsidijos ir kompensaciniai muitai 19
Apsaugos priemonės 20
EKONOMINIS AUGIMAS IR GAMYBOS VEIKSNIŲ MOBILUMAS 20
1. EKONOMINIS AUGIMAS PAREMTAS APSIRŪPINIMU GAMYBOS VEIKSNIAIS 20
Subalansuoto augimo efektas 20
Pagerėjusio apsirūpinimo kapitalu pasekmės 21
Skurdinantis augimas 21
2. EKONOMINIS AUGIMAS PAREMTAS TECHNINE PAŽANGA 21
Techninės pažangos rūšys 21
Techninė pažanga ir GGR 21
3. GAMYBOS VEIKSNIŲ MOBILUMAS 22
Darbo jėgos mobilumas 22
Kapitalo mobilumas 22
Kapitalo mobilumo poveikis 22
MOKĖJIMŲ BALANSAS 22
Einamoji sąskaita 23
Kapitalo sąskaita 23
Oficialios ta

arptautinės atsargos 23
VIDAUS MAKROEKONOMINĖS PROPORCIJOS IR PREKYBOS BALANSAS 23
ABSORBAVIMO (ĮSISAVINIMO) KONCEPCIJA 23
Taupymas ir investicijos 23
Taupymas ir prekybos balansas 24
Ryšys tarp kapitalo investicijų šalyje ir užsienyje 24
Ar prekybos deficitas blogas dalykas 24
DARBO JĖGOS MIGRACIJA 25
2. MIGRACIJOS POVEIKIS DARBO RINKAI 25
2. “VIDUTINIŲ PAJAMŲ” MIGRACIJOS PARADOKSAI 26
3. MIGRACIJOS ĮTAKA VIEŠIESIEMS FINANSAMS. 27
3.1 Migracijos įtaka “išleidžiančios” šalies viešiesiems finansams 27
3.2 Migracijos įtaka “priimančios” šalies viešiesiems finansams. 27
4. IŠORINIAI PRARADIMAI IR NAUDA 27
5. MIGRACIJOS NEIGIAMŲ PADARINIŲ IŠVENGIMO BŪDAI 28
6. IŠVADOS 28
VALIUTOS KURSAS 28
VALIUTŲ RINKA 28
Valiutu rinkos ir jos operacijos. 28
ŠIUOLAIKINĖ VALIUTŲ KURSŲ POLITIKA 28
1. MOKĖJIMO BALANSO DEFICITO FINANSAVIMAS, PANAUDOJANT REZERVINIUS AKTYVUS. 28
1.1. Laikinas finansavimas 28
1.2. Deficitas be pasekmių 29
2. VALIUTOS MAINŲ KONTROLĖ 29
3. PASTOVIAI FIKSUOTAS VALIUTOS KURSAS 30
4. PLAUKIOJANTIS VALIUTOS KURSAS 30
5. KOMPROMISINIS VALIUTOS KURSAS 31
5.1. Koreguotas susiejimas 31
5.2. Valdomas plaukiojimas 31
VALIUTŲ VALDYBA LIETUVOJE 31
VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO ESMĖ 31
PAGRINDINIAI VVM IR CENTRINIO BANKO SKIRTUMAI 31
LIETUVOS BANKO VEIKLA ĮVEDUS VALIUTŲ VALDYBOS MODELĮ 32
VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO PANAIKINIMAS 33

I. Santykinio pranašumo teorija
Ši teorija padeda rasti atsakymą į tris klausimų grupes: pirma, kodėl valstybės prekiauja, kas į kokią šalį ką eksportuoja ir užž kokią kainą, kokios šalys kokias prekes turi gaminti norint pelningai parduoti jas užsienyje, antra grupė klausymų susijusi su prekybos pasekmėmis – kokia užsienio prekybos nauda, kaip ji pasiskirsto tarp valstybių, ar visos valstybės laimi iš užsienio prekybos, trečias klausimų ratas susijęs su tarptautinės prekybos poveikio nacionalinei ekonomikai ir išteklių pasiskirstymo nustatymui.
Ši labai paprasta teorija buvo sukurta ir išvystyta 19a. pradžioje klasikinės ekonominės teorijos atstovais ir visų pirma David Ricardo (1772-1823). Tai yra jo bandymas įrodyti pasauliui, jog laisva prekyba pranašesnė už su

uvaržytą. Tuo metu kai buvo sukurta ši teorija pasaulinė prekyba buvo stipriai reguliuojama muitais ir kitais apribojimais. Kova su importu buvo pateisinama būtinumu įkurti darbo vietas ir užkirsti kelią aukso išvežimui iš šalies. Adam Smith taip pat kovojo su šia merkantilistine pasaulėžiūra, tačiau jis darė prielaidą, jog kiekviena valstybė turi pakankamai absoliučių pranašumų, leidžiančių eksportuoti tiek, kiek buvo importuota. Bet jeigu šalis neturi absoliučių pranašumų, ar galės vykti prekyba tada?
1. Paprastasis santykinio pranašumo teorijos modelis
Pažintį su šia teorija pradėsime nuo taip vadinamo paprastojo Ricardo modelio. Tarkim, kad yra dvi šalys – Prancūzija ir Vokietija, kurios gamina tik dvi prekes – butaną ir obuolius. Kiekvienos prekės vienetui pagaminti skirtingose šalyse sunaudojam tokie darbo kiekiai (pavyzdžiui, žm./val.);

Butanas Obuoliai
Prancūzija 6 2
Vokietija 1 1
Akivaizdu, jog abi prekės Prancūzijoje gaminamos su didesnėmis darbo sąnaudomis ir kad Vokietija turi absoliutų pranašumą gaminant abi šias prekes. Iš pradžių abi šalys gamina abi prekes. Tačiau, tarkime, jog Prancūzija palaipsniu pradeda mažinti butano gamybą ir išlaisvintą darbo jėgą panaudoti obuolių gamyboje. Papildomai pagaminti obuoliai yra siunčiami į Vokietiją, savo ruožtu Vokietija mažina obuolių gamyba ir išlaisvintą darbo jėgą panaudoja papildomo butano gamybai, kuri siunčia į Prancūziją. Kas atsitiks?
Prancūzijai sumažinus butano gamybą 1 vienetų, bus išlaisvinti 6 darbo vienetai, kurie galės pagaminti 3 papildomus obuolius. Jeigu šie obuoliai bus pa
asiųsti į Vokietiją, tai jie leis obuolių gamybą Vokietijoje sumažinti 3 vienetais ir tokiu būdu išlaisvinti 3 darbo vienetus. Tačiau Vokietijoje reikalingas tik vienas darbo vienetas pagaminti vienam butano vienetui ir tokiu būdu atstatyti jo gamybos sumažinimą Prancūzijoje. Lieka laisvi du vokiško darbo vienetai, kurie gali būti panauduoti papildomų obuolių ar butano gamyboje. Kokios bus tokios gamybos išteklių permetimo iš vienos šakos į kitą ir užsienio prekybos šiomis prekėmis pasekmės:

Butanas Obuoliai
Prancūzija -1 +3
Vokietija +2=(1+1) -2=(-3+1)

+1 +1
(mūsų pavyzdyje 2 laisvi vokiško darbo vienetai buvo padalinti po lygiai, po vieną vienetą papildomo butano ir obuolių gamybai).
Taigi, pasauliui bus geriausia, kai Prancūzija gamins vien obuolius, o Vokietija – vien butaną ir šiomis prekėmis keisis, todėl kad pasaulyje darbo ištekliai bus panaudoti efektyviausiai, nes pasaulyje bus galima pagaminti po papildomą vienetą obuolių ir butano.
Reikia atkreipti dėmesį, jog šios pasekmės priklauso ne nuo absoliutaus darbo našumo lygių, bet tik nuo jų santykio (proporcijų) kiekvienoje šalyje. Todėl išvada liks ta pati, jeigu, pavyzdžiui darbo našumas Prancūzijoje pakils 10 kartų arba Vokietijoje kris 100 kartų. Svarbu, kad darbo našumų skirtumas (santykis) gaminant skirtingas prekes lieka tas pats – 6/1 daugiau nei 2/1. Šis santykis parodo, kiek reikia paaukoti (atsisakyti) vienos prekės norint pagaminti papildomą vienetą kitos prekės. Pavyzdys rodo, jog butano gamyba Prancūzijoje skaičiuojant obuoliais yra 3 kartus brangesnė negu Vokietijoje, ir
r atvirkščiai, kad obuolių gamybos kaštai Vokietijoje skaičiuojant butanu yra 3 kartus aukštesni, negu Prancūzijoje.
Vienos prekės gamybos kaštus vertindami kitos prekės vienetais mes naudojamės alternatyvinių kaštų sąvoką. Be abejo, butanas nėra gaminamas iš obuolių, arba atvirkščiai, tačiau tikrieji butano kaštai šaliai, gali būti išmatuoti obuolių kiekiu, kuris būtų buvęs pagamintas darbo jėgos, užimtos butano gamyboje, jeigu ji būtų panaudota obuolių gamyboje. Vienos prekės alternatyviniais kaštais vadiname tam tikros kitos prekės kiekį, kurio reikia atsisakyti, norint pagaminti (ar gauti) vieną vienetą pirmosios prekės.
Išvados: Rikardo teorija parodo, kiek vienos prekės gamyba yra efektyvesnė palyginus su kitų prekių gamyba, kokias prekes šalis turi eksportuoti, tačiau ji nepasako, kurias prekes reikia aplamai gaminti, kokioms prekėms pasaulyje yra paklausa. Tai buvo pirmas būdas nustatyti atskirų prekių santykinį pranašumą – lyginant skirtingų prekių darbo našumų lygius.
2. Gamybos galimybių ribos
Pirmoje dalyje buvo kalbama apie atskirų prekių gamybos našumą, bet buvo abstrahuojamasi nuo jų kiekio. Čia jau bus atsižvelgta ir į šalies gamybos apimtis. Tam reikia žinoti ne tik našumą, bet ir darbo jėgos kiekį. Tarkime,jog turi Vokietija 600 vienetų darbo jėgos, o Prancūzija – 500.

50 100 (600/6)
Jeigu Prancūzija visa darbo jėgą panaudos butano gamyboje, ji jo pagamins
100 vienetų, jei obuolių – 300 vienetų ir panašiai. Įvairius galimus gamybos variantus esamų resursų ribose parodo įstriža linija, kuri yra vadinama Prancūzijos gamybos galimybių riba (GGR). Ji parodo, kokį kiekį prekių šalis gali pagaminti su turimais ištekliais ir esant pilnam jų panaudojimui. Visi ant jos esantys gamybos variantai yra efektyvūs. Taške C gamyba reikalaus papildomų išteklių, o taške B gamyba bus neefektyvi, nes nepanaudojami visi ištekliai. Panašiai galima aprašyti ir Vokietijos GGR.
GGR linijos nuotolis nuo kampo priklauso nuo turimų išteklių (mūsų pavyzdyje darbo jėgos) ir jų panaudojimo efektyvumo (darbo našumo). Tuo tarpu linijos pasvirimo laipsnis priklauso nuo santykinio pranašumo proporcijų. Prancūzijos proporcija buvo 6:2, o Vokietijos 1:1. Santykinio pranašumo proporcijos geometriškai atsispindi ir GGR linijose, Prancūzijos ji tris kartus statesnė nei Vokietijos, nes atsisakius butano gamybos ji gali tris kartus padidinti obuolių gamyba, GGR pasvirimo laipsnis rodo vienos prekės gamybos transformavimo į kitos prekės gamybą ribinį laipsnį. Tai kiekis vienos prekės, kuriuo pirmosios prekės gamyba turi būti sumažinta, norint su išlaisvintais ištekliais pagaminti papildomą vienetą antros prekės. Kuo GGR kreivė statesnė, tuo aukštesnis transformavimo laipsnis ir tuo didesnis santykinis pranašumas. Tai antras – geometrinis – būdas nustatyti prekes santykiniam pranašumui.
Nustatyti atskiros šalies GGR, parodančią jos efektyvios gamybos ribas, yra labai svarbu. Bet mums rūpi ir pasaulinės gamybos efektyvumas. Be abejo pasaulis negali gaminti efektyviai, jeigu atskiros šalys gamins neefektyviai, tai yra ne ant GGR linijos. Taigi, kokia bus pasaulio GGR?
Tarkim, kad abi šalys gamina vien obuolius. Tada taške A pasaulyje galima pagaminti viso 800 obuolių (300 Prancūzija ir 500 Vokietija). Jeigu abi šalys gamins vien butaną (taškas C), tada pasaulyje jo galima pagaminti viso 600 vienetų (100 Prancūzija ir 500 Vokietija). Linija AC parodo įvairius tarpinius gamybos variantus, kai šalys gamina abu produktus. Taške B šalys jau specializuojasi Prancūzija gamina vien obuolius, o Vokietija tik butaną. Tarp A ir B Prancūzija specializuojasi gaminti obuolius, o Vokietija gamina abi prekes. Atkarpoje BC atvirkščiai – Vokietija specializuojasi, o Prancūzija gamina abi prekes.
Padarykime prielaidą, jog abi šalys specializuosis gaminti produktus priešingai jų santykiniam pranašumui, tai yra Prancūzija specializuosis gaminti butaną, o Vokietija – obuolius. Tada pasaulio GGR bus ABlC.

Matome, kad ABlC yra ABC viduje, o tai reiškia, jog bet koks pasaulio gamybos variantas ant AB1C yra neefektyvus, nes ant linijos ABC galima pagaminti daugiau prekių. Taigi, tik gamyba pagal santykinį pranašumą gali užtikrinti geriausią resursų. panaudojimą. Kuriame linijos ABC taške pasaulis turi gaminti, dar negalima pasakyti, nes nėra žinoma pasaulio paklausa šiems produktams. Geometrinė linija tik parodo, kokios efektyvios gamybos alternatyvos gali būti, bet nepasako, ką ir kiek pasauliui gaminti. Tą galima sužinoti tik įvedus atsižvelgus į paklausos ir kainų veiksnius.
3. Užsienio prekybos nauda
Iki šiol daugiau kalbėjome gamybos aspektu – kiek daugiau prekių galima pagaminti gaminant pagal santykinį pranašumą. Išsiakinome taip pat, jog laisva prekyba leidžia santykinį pranašumą realizuoti praktikoje. Tačiau iki šiol neaišku, kiek kuri šalis laimi gamindama pagal santykinį pranašumą ir laisvai prekiaudama.
Norėdami rasti atsakymą į šį klausimą. panagrinėkime kiekvienos šalies GGR kreives. Ankščiau nubrėžtos kreivės budingos autarkijai, kai kiekviena šalis turi pasigaminti viską, savo vartojimui. Tačiau vykstant tarptautiniai prekybai, galima dalį produktų gaminti sau, o likusią dalį iškeisti. Vykstant prekybai formuojasi pasaulinės kainos, kurių dydis nusistovi kažkurioje vietoje tarp dviejų autarkinių kainų. Tarkim, butano kaina bus lygi 2, o obuolių 1. Prancūzija specializuosis gaminti obuolius ir gamins jų 300. Ji juos gali sunaudoti visus pati arba dalį eksportuoti už 2 obuolius gaudama 1 vienetą butano. Tamsi linija parodo naujas vartojimo galimybes esant laisvai prekybai. Aiškiai matosi, jog iš prekybos Prancūzija laimi, nes vartojimo kreivė yra už GGR. Bet kuriame vartojimo kreivės taške, išskyrus atvejį, kai vartos tik obuolius, Prancūzija gali suvartoti daugiau tiek obuolių, tiek butano.

Čia reikia atkreipti dėmesį į du dalykus. Esant laisvai prekybai Prancūzija nebūtinai abiejų prekių vartos daugiau, negu autarkijos sąlygomis. Prancūzas turi pasirinkti tašką, kuriame jam vartoti, priklausomai nuo savo poreikių – B ar C. Vartojimas abiejuose taškuose kainuoja tiek pat, bet reiškia skirtingą, vartojimo struktūrą. Prancūzija kaip šalis laimi iš prekybos, tai yra visi prancūzai kartu paėmus iš prekybos išlošia. Bet vieni prancūzai gali laimėti, kiti pralaimėti. Supaprastintame Ricardo modelyje vidinis šalies pajamų perskirstymas neatsispindi.
Koks gi yra šio laimėjimo šaltinis? Pagrindinis šaltinis yra autarkinių ir pasaulinių kainų skirtumas. Prancūzijoje autarkinė butano kaina yra aukštesnė už pasaulinę. Pirkdama butaną už žemesnę pasaulinę kainą ji gali jo daugiau nupirkti. Specializuodamasi gaminti obuolius už vieną eksportuotą obuolį ji įsigyja daugiau butano importuodama negu pati pasigamindama Prancūzijoje. Žiūrint iš Vokietijos pozicijų, viskas yra atvirkščiai. Jos autarkinė butano kaina yra žemesnė už pasaulinę, todėl ji gamina ir eksportuoja butaną, o importuoja obuolius.
Mūsų pavyzdyje abi šalys laimi iš prekybos. Tačiau laimima ne visada. Jeigu šalies autarkinė kaina yra lygi pasaulinei kainai ji iš prekybos nelaimės ir visa nauda teks prekybos partnerei. Kuo pasaulinė kaina aukštesnė už autarkinę, ar atvirkščiai, kuo autarkinė kaina žemesnė už pasauline, tuo šalis daugiau laimi iš eksporto ir tuo mažiau laimi prekybos partneris. Tačiau nė vienai šaliai prekyba pagal santykini pranašumą neatneš žalos. Mūsų pavyzdyje AB atkarpoje daugiau naudos turės Prancūzija, BC – Vokietija, o taške B nauda pasiskirstys tarp dviejų šalių priklausomai nuo pasaulinės kainos lygio.
4. Santykinis pranašumas kylant alternatyviniams kaštams. arba post Ricardo argumentai.
Ricardo darė prielaidą, jog alternatyviniai kaštai yra pastovūs, tai yra norint pagaminti papildomai 3 obuolius reikia atsisakyti vieno vieneto butano nepriklausomai nuo to kiek mes obuolių gaminsime. Tačiau iš tikrųjų taip gali nebūti. Daugeliui šakų yra būdingi augantys alternatyviniai ribiniai kaštai, tai yra daugiau gaminant obuolių reikia vis daugiau atsisakyti butano. Ricardo neatsižvelgė ir į tai, jog pasaulyje nėra absoliučios specializacijos nes visos šalys gamina panašius produktus, tik skirtingais kiekiais, pavyzdžiui obuolius gamina visos šalys. Nebuvo atsižvelgta ir į transportavimo kaštus ir kitus veiksmus.
Vėlesnių laikų mokslininkai bandė patikslinti santykinio pranašumo teoriją atsižvelgdami į tai, jog permetant gamybą iš vienos šakos į kitą vis daugiau produktų pirmoje šakoje reikia atsisakyti norint pagaminti papildomą vienetą produkto besiplečiančioje šakoje, tai yra nagrinėjo santykinį pranašumą kylančių alternatyvinių, kaštų sąlygomis. Esant šioms prielaidoms mūsų GGR kreivių forma keičiasi, tokiu atveju jos tampa išlinkusiomis į vidų. Kodėl?

Tarkim, jog Prancūzija gamina taške A, kuriame didesnė dalis išteklių skiriama obuolių gamybai. Jeigu ji nori sumažinti obuolių gamybą ir padidint butano gamybą, reikia permesti į kitą šaką išteklius, kurie ten nėra pritaikyti (pavyzdžiui dujininkus į obuolių gamybą), nors yra našūs gaminant butaną. Iš kitos pusės, jeigu Prancūzija gamins daugiausia butaną (taškas C), ir dar norės sumažinti obuolių gamybą ir padidinti butano gamybą, tai tą ji padarys žymiai lengviau. Todėl čia naujosios kreivės nukrypimas nuo senosios bus mažiausias. Tačiau ir pirmuoju, ir antruoju atveju matome, kad kuo šalis labiau specializuojasi (artėja prie obuolių ar butano ašies), tuo didesni kaštai reikalingi papildomam specializuoto produkto vienetui pagaminti, arba kitais žodžiais tariant tuo aukštesnis transformavimosi laipsnis.
Ir augančių kaštų sąlygomis prekyba duoda tą patį efektą, kaip ir esant pastoviems kaštams. Abi šalys laimi iš prekybos ir kiekviena jų siekia gaminti produktus, kurių gamyboje ji turi santykinį pranašumą. Tačiau šiomis sąlygomis šalys nesiekia pilnos specializacijos, nes ribinių kaštų augimas neleidžia šalims pažeisti lygybės principo. Taigi, pilna specializacija nepasiekiama ir abiem šalims išlieka naudinga prekiauti.
Anglų ekonomistas MacDougall 1937 metais remdamasis JAV ir Anglijos prekybos statistika bandė patikrinti Ricardo Santykinio pranašumo teorijos korektiškumą. Jis palygino prekybos apimtis tarp JAV ir Anglijos atsižvelgdamas į darbo našumo ir darbo užmokesčio skirtumus. Paaiškėjo, jog JAV eksportas buvo didesnis už Anglijos pagal tuos produktus, kurių gamybos darbo našumo skirtumas viršijo 2 kartus (JAV darbo užmokestis buvo aukštesnis 2 kartus). Taigi, pavyzdys parodė, jog būtent aukštesnis darbo našumas leido JAV įgyti santykinį pranašumą.
Lietuvoje pigesnė darbo jėga mažina gamybos kaštus ir sudaro prielaidą įgyti santykinį pranašumą prieš, pavyzdžiui, ES prekes. Tačiau jeigu darbo našumo atsilikimas yra didesnis, negu yra žemesnis darbo užmokestis, tai pigi darbo jėga anaiptol neleis Lietuvai įgyti santykinio pranašumo prieš kitas Rytų Europos šalis.
II Tarptautinės prekybos teorija – paklausos aspektas
Santykinio pranašumo teorija padeda paaiškinti tarptautinės prekybos struktūrą. Ji taip pat leidžią pagrįsti kodėl iš laisvos prekybos laimi abi šalys. Tačiau nežinodami paklausos mes negalėsime tiksliai pasakyti, kiek kokių prekių viena šalis galės eksportuoti į kitą, tai yra kokioms prekėms kokiam jų kiekiui užsienyje yra paklausa. Be paklausos negalima pilnai suprasti ir pasiūlos. Tik prieš pastatydami pasiūlai paklausą mes galėsime pasakyti kiek kokiu prekių ir už kokią kainą pasaulis galės parduoti ir pirkti.
Iš ekonominės teorijos žinote, kaip pasiūlos ir paklausos kreivės leidžia parodyti, kaip formuojasi kaina. Jas galima pritaikyti ir analizuojant prekybą tarptautinėje ekonomikoje, tik čia viskas yra sudėtingiau. Yra dvi prekės, abi tiek importuojamos, tiek eksportuojamos, ir du rinkos dalyviai, eksportuojanti ir importuojanti šalys, vienu metu esančios tiek pirkėjais, tiek pardavėjais. Tai bendros pusiausvyros problema. Ji sprendžiama remiantys John Stuart Mill (1806-1873) abipusės paklausos dėsniu. Santykinio pranašumo teorija ir abipusės paklausos dėsnis yra du kertiniai akmenys, ant kurių remiasi klasikinė tarptautinės prekybos teorija.
1. Importo paklausos kreivė ir prekybos sąlygos
Tarkim, kad Prancūzija prekiauja obuoliais ir butanu pasaulinėmis kainomis Jeigu Prancūzijoje susidaro papildoma paklausa (virš pasiūlos) butanui, tai remiantis tuo, jog Prancūzija specializuojasi gaminti obuolius, ji yra išimtinai importuojamam butanui. Tačiau remiantis Walras dėsniu, jog paklausa visada yra lygi pasiūlai ir kad dviejų prekių papildomų paklausų suma visada yra lygi nuliui (nes paklausa visada yra kokios nors ekvivalentiškos vertės pasiūla), papildoma paklausa butanui yra kartu ir ekvivalentiška obuolių pasiūlai eksportui. Ši pasiūlos ir paklausos lygybė yra pasiekiama nepriklausomai nuo to yra pasaulinėje rinkoje pusiausvyra ar nėra, tai yra nepriklausomai nuo to, parduos kas nors Prancūzijai butaną ir ar pirks, iš jos obuolius.

Kreivė parodo, kiek Prancūzija norės importuoti butano priklausomai nuo pasaulinės kainos lygio. OD yra butano autarkinė kaina. Esant žemesnei kainai už autarkinę importo apimtys priklausys nuo kainos dydžio. Kai pasaulinė kaina viršys autarkinę kainą, Prancūzija norės jau butaną eksportuoti, o jei ne – importuoti. Taškas A parodo paklausos dydį butanui, lygų OB, kuri susidaro esant kainai OC. Taškas E parodo, kiek Prancūzija norės eksportuoti butano (EF).
Remiantis Walras dėsniu, OBAC yra ne tik butano paklausa, bet ir Prancūzijos obuolių pasiūla eksportui. Esant pasaulinei butano kainai žemesnei už autarkinę OD Prancūzija eksportuos obuolius ir importuos butaną, esant aukštesnei – eksportuos butaną ir importuos obuolius.
Pasaulinių kainų svyravimas apie autarkinę kainą sudaro prielaidas substitucijos ir pajamų efektams susidaryti. Substitucijos efektas: butano santykinių (pasaulinių) kainų kritimas skatins vartotojus mažinti obuolių vartojimą ir didinti butano vartojimą. GGR kreivėje gamybos taškas nuo butano ašies pajudės link obuolių ašies. Galutinis rezultatas bus tas, jog padidės papildoma paklausa butanui ir atsiras papildoma pasiūla obuolių. Esant tokioms tendencijoms atsiras ir vadinamas pajamų efektas – santykinės butano kainos kritimas netiesiogiai reikš, jog santykinai išaugs obuolių eksportuotojų pajamos, nes dabar už tas pačias eksporto pajamas jie galės įsigyti daugiau butano. Atitinkamai sumažės butano pardavėjų pajamos, nes dabar už tas pačias eksporto pajamas jie galės įsigyti mažiau obuolių.

Tarkim, jog butano kaina nukrito nuo OC iki OE. Prancūzijai dabar reikės eksportuoti tik OBFE kiekį o ne OBAC kiekį obuoliu, norint nusipirkti OB kiekį butano. Tai reikš Prancūzijos prekybos sąlygų pagerėjimą. Prekybos sąlygos parodo, kiek vienetų importo šalis gali įsigyti už kiekvieną savo eksporto vienetą. Mūsų pavyzdyje Prancūzijos prekybos sąlygos yra atvirkščiai proporcingos Vokietijos prekybos sąlygoms. Kuo eksporto kainos aukštesnės ir importo žemesnės, tuo prekybos sąlygos geresnės ir tuo šalis daugiau laimi iš užsienio prekybos.
Šis pajamų padidėjimas reiškia, jog prancūzai galės daugiau vartoti abiejų prekių, tačiau jie gali pasirinkti, kas jiems geriau – substitucijos efektas ar pajamų efektas. Taške E pirmenybė teikiama substitucijai, nes čia pajamų efektas lygus nuliui. Bet jie gali gauti pakankamas eksporto pajamas, kad galėtų judėti paklausos kreivės kryptimi į dešinę, tai yra kad galėtų pasinaudoti pajamų efektu (daugiau vartoti ar turėti daugiau laisvo laiko ir panašai).
Prancūzijos importo paklausos kreivė parodo, kaip šalies ūkis turi elgtis esant įvairiems santykinių kainų variantams. Turėdami informaciją apie Vokietiją mes jau galime tirti pasaulinių rinkų vystymąsi. Aišku, kad Vokietija importuoja tai, ką Prancūzija eksportuoja ir vice versa (kitoms sąlygoms nekintant). Mūsų pavyzdžiu Prancūzija eksportuos obuolius, o Vokietija – butaną. Kadangi jau turime Prancūzijos butano importo paklausos kreivę, nubrėžkime dar ir Vokietijos butano eksporto pasiūlos kreivę. Pagal Mill abipusės paklausos dėsnį, dviejų kreivių susikirtimas parodo santykinės pasaulinės kainos dydį ir pasaulinės prekybos struktūrą.
Prancūzija už kainą OC iš Vokietijos importuos OB vienetų butano. Vokietija gi iš Prancūzijos importuos OBAC vienetų obuolių. Tik taške A, kur susikerta dvi kreivės, pasaulinės rinkos bus pusiausvyroje. Jeigu, pavyzdžiui, pasaulinė butano kaina nukristų iki OE, tai Vokietija eksportuotų taške I, tuo tarpu Prancūzijos butano importo paklausa išaugtų iki H taško. Tokiu būdu pasaulyje atsirastų papildoma paklausa butanui ir papildoma pasiūla obuolių. Tik taške A paklausa ir pasiūla susibalansuoja.

Iš ekonominės teorijos žinome dar vieną paklausos atributą – elastingumą. Jis yra būdingas ir užsienio prekybai, kurios elastingumas parodo kaip šalies ekonomika reaguos į pasaulinių kainų pasikeitimą.
Importo paklausos elastingumas parodo, kiek procentų padidės prekės importo paklausa, jeigu vienu procentu pagerės jos prekybos sąlygos, tai yra 1 procentu, nukris importo kaina. Elastingumas bus didesnis už 1, jeigu importo kainai nukritus 1 procentu importo apimtis išauga daugiau negu 1 procentu. Tuo būdu prekybos sąlygų pagerėjimas ves prie to, jog esant elastingai paklausai dalis didins išlaidas importui, o esant neelastingai paklausai – mažins.
Kadangi importui skirtos lėšos gaunamos iš eksporto pajamų tai iš importo elastingumo koeficiento atėmę 1 gausime tam tikros prekės eksporto elastingumą. Eksporto elastingumas yra tik kita pusė importo elastingumo. Jis parodo, kiek procentų išaugs prekės eksporto pasiūla 1 procentu pagerėjus jos prekybos sąlygoms.
2. Laisvos prekybos poveikis poreikių patenkinimui (indiferentiškumo kreivės)
Siekiant išsiaiškinti užsienio prekybos ir paklausos poveikį atskirų individų ar visuomenės gerovei yra naudojamos indiferentiškumo kreivės. Jos rodo įvairias prekių kiekių kombinacijas, kurios esant tam pačiam pajamų lygiui atneš vartotojui vienodą naudingumą (utility).

Ši figūra parodo tipiškos Prancūzijos vartotojos, Marie, indiferentiškumo kreives. Pirmos kreivės A taške jos krepšelis susideda iš 5 obuolių ir 2 vienetų butano. Pati kreivė parodo įvairias produktų kombinacijas, kurios gali patenkinti Marie poreikius tame pačiame pasitenkinimo lygyje. Todėl E taškas jai irgi bus vienodai priimtinas, Toliau esančios kreivės, be abejo, Marie poreikius patenkins geriau – C taške ir obuolių, ir butano yra daugiau. Taške B pravesta kreivė butų jau blogesnė vartojimo alternatyva, negu A. Kreivės forma yra subjektyvus dalykas ir priklauso tik nuo Marie skonio bei vartojimo preferencijų. Kreivės išlenkimo į išorę kampas parodo vieno produkto substitucijos kitu produktų požiūrių ribinį laipsnį.
Mes čia nubrėžėme vienos prancūzės indiferentiškumo kreivę. Agreguojant daug individualių kreivių daugiau ar mažiau tiksliai galima gauti ir visos Prancūzijos tautos kolektyvinių skonių kreivę. Kaip gi užsienio prekyba pakeis tautos gerovę?

Tamsia linija pažymėta GGR, punktyrine – tautos skoniai (indiferentiškumo kreivės). Jeigu šalys neprekiaus, tai ji gali gaminti ir vartoti geriausiu atveju ant GGR kreivės, pavyzdžiui, taške A. Vartojimas į dešinę nuo GGR joms yra nepasiekiamas.

Šis paveikslas jau parodo gamybos ir vartojimo lygius esant laisvai prekybai. Prancūzija gamina taške H ir HE obuolių kiekį eksportuoja į Vokietiją mainais už EF kiekį butano. Taigi Prancūzija vartos jau taške F. Jeigu autarkijos sąlygomis Prancūzų vartojimas buvo ant GGR tai dabar jis jau yra už GGR kreivės linijos. Reiškia laisvos prekybos sąlygomis prancūzai vartoja daugiau, negu gamino autarkijos sąlygomis, jie iš prekybos laimėjo.
Vokiečiai, gi gamina taške F, esančiame ant GGR, o vartoja take H, esančiame jau už GGR kreivės, tai yra vartoja daugiau.
1. Heckscher-Ohlin teorija
Surinkus informaciją apie turimus gamybos veiksnius ir jų gamybos funkcijas kiekvienoje šakoje gausim šalies GGR kreivę. Tačiau kas apsprendžia šalies gamybos šakinę struktūrą, kas nulemia, jog skirtingos šalys turi skirtingą santykinį pranašumą, tai yra kodėl Prancūzija turi santykinį pranašumą gaminant obuolius, o Vokietija – gamina butaną, į tai Ricardo teorija atsakymo neduoda. Tačiau atsakymą į tai duoda Heckscher-Ohlin teorija, sukurta Švedijoje 1919 metais. Ją sukūrė Eli Heckscheris, o ketvirtame dešimtmetyje išplėtė ir išpopuliarino jo mokinys Bertil Ohlin (Nobelio premijos laureatas). Vėliau šią teoriją matematiškai patikrino Paul Samuelson.
Autoriai prekybos struktūros analizę pradeda nuo klausimo, kodėl prieš prasidedant užsienio prekybai skirtingose šalyse tam pačiam produktui susiformuoja skirtingi autarkinių kainų lygiai. Mūsų pavyzdyje tai būtų klausimas, kodėl Vokietijoje butano gamyba 6 kartus našesnė nei Prancūzijoje, o pastarojoje obuolių gamyba santykinai 3 kartus našesnė nei Vokietijoje. Heckscher-Ohlin nuomone, pagrindinė skirtingo darbo našumo priežastis glūdi gamybos veiksnių proporcijose.
Heckscher-Ohlin teorija teigia, jog šalys eksportuoja prekes, kurių gamybai intensyviai naudoja savo perteklinius išteklius ir importuoja prekes, kuriu gamybai naudoja ribotus gamybos išteklius. Kas gi yra tas perteklinis veiksnys ir ką tai reiškia intensyvus jo naudojimas? Kaip pavyzdį paimkime darbo veiksnį.
Šalis turi darbo jėgos perteklių, jeigu joje santykis tarp darbo ir kitų gamybos veiksnių yra didesnis nei likusiame pasaulyje. Tai galima išmatuoti vertinę išraiška lyginant, pavyzdžiui, darbo užmokesčio santykį su kapitalo pajamomis arba lyginant darbo užmokesčio lyginamąjį svorį savikainoje, kainoje arba šakos produkte. Produktas intensyviai naudoja darbą tada, kai darbo kaštų dalis produkto vertėje yra didesnė nei kituose produktuose (kitaip tariant, produktas yra darbui imlus). Panašiai galima apibrėžti perteklingumą bei naudojimo imlumą žaliavoms, energijai, technologijoms, kapitalui.
Vokietijoje butanas kainuoja pigiau, nes Vokietija turi daugiau butano žaliavos. Prancūzijoje santykine išraiška (vertinant butano vienetais) pigiau kainuoja obuoliai. Pasaulyje yra nemaža valstybių, kurios yra turtingos turėdamos vienų ar kitų gamybos veiksnių perteklių (geras žemes, naftos, geležies rūdos, 300 dienų per metus saulę ir panašai.). Todėl jeigu turimus perteklinius gamybos veiksnius šalis panaudotų intensyviai, tai atitinkamų prekių ar paslaugų gamyba būtų santykinai pigesnė nei kitose šalyse. Mūsų pavyzdyje santykinai geresnis apsirūpinimas (factor endowment) gamybos veiksniais ir jų intensyvus panaudojimas lemia, kad prasidėjus prekybai Vokietijai geriau eksportuoti butaną, o Prancūzijai – obuolius. Gamybos veiksnių proporcijų įtaka užsienio prekybai yra didelė. Šalys, turinčios daug kapitalo sieks eksportuoti produktus, kurių gamybai sunaudojama proporcingai daug kapitalo (tai yra kapitalui imlius produktus), o importuos produktus, kurių gamybai panaudota daug darbo (tai yra darbui imlius produktus). Kainų lygis siunčia signalus apie gamybos veiksnių proporcijas. Šalyse su brangia darbo jėga būtų kvaila gaminti prekes, reikalaujančias daug darbo, kai tokios prekės gali būti importuotos iš žemo darbo užmokesčio šalių. Šalyse su pigia darbo jėga būtų kvaila gaminti kapitalo imlias prekes, kurios daug efektyviau gali būti pagamintos šalyse, kur yra daug pigaus kapitalo. Tokiai šaliai kaip Lietuva, kur kapitalo trūksta ir jis brangus, yra geriau gaminti darbui imlias prekes, jas eksportuoti ir importuoti kapitalui imlias prekes.
Ar pasitvirtina ši teorija praktikoje?
Statistika rodo, jog pigi darbo jėga telkiasi besivystančiose šalyse, ir jos gamina paprastus, bet pigius gaminius. Daugiausia kapitalo yra išsivysčiusiose šalyse ir jos gamina aukštos kokybės kapitalui imlius gaminius. Mokslininkų daugiausia yra JAV, Japonijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje ir šios šalys turi santykinį pranašumą kuriant naujus gaminius bei diegiant naujas technologijas. JAV yra daug geros dirbamos žemės ir iš ten eksportuojama daugiausia žemės ūkio produktų. OPEC šalys turi naftos perteklių ir daug jos eksportuoja. Japonija turi daug kvalifikuotos ir motyvuotos darbo jėgos, todėl importuoja žaliavas, o eksportuoja gatavus gaminius. Pastaraisiais metais labai suklestėjo naujosios industrinės valstybės, nes daug investavo į šiuolaikines technologijas ir mokslą, kur įgijo santykinį pranašumą ir dabar eksportuoja savo gaminius net į JAV.
Taigi, statistika patvirtina, jog Heckscher-Ohlin teorija daugeliu atvejų korektiška ir šiuolaikinėmis sąlygomis. Tačiau pasaulinėje prekyboje įvyko nemaža pakitimų, atsirado naujų tendencijų, kurias sunku paaiškinti Heckscher-Ohlin teorija. Ypač šiuolaikinėje prekyboje išsiskiria dvi tendencijos. Viena, vis labiau plečiasi prekyba tarp industrinių valstybių, kuriose apsirūpinimas gamybos veiksniais panašus. Šeštame dešimtmetyje ši prekyba sudarė apie 40 procentų pasaulinės prekybos, o 1995 metais jau virš 70. Tačiau pagal Heckscher-Ohlin teoriją suvienodėjant ekonomikoms priežastims prekybai vykti lieka vis mažiau sąlygų. Atvirkščiai, prekyba pagal Heckscher-Ohlin turėtų vykdyti daugiau tarp industrinių ir besivystančių šalių. Antra tendencija, kurią sunku paaiškinti remiantis Heckscher-Ohlin teorija, tai prekyba šakų viduje, tai yra apsikeitimas panašiais apdirbamosios pramonės gaminiais. Pastaruoju metu atsirado nemaža naujų teorijų, kurios bando rasti šioms teorijoms teorinį pagrindą.
Stolper-Samuelson teorema
Šie ekonomistai įrodė, jog šalyje iš užsienio prekybos vieni laimi, o kiti pralaimi. Teorema teigia, jog pereinant iš autarkijos į laisvą prekybą didėja pajamos to gamybos veiksnio, kuris intensyviai panaudojamas šakoje(se), kur kainos kyla, ir mažėja pajamos to veiksnio, kuris intensyviai panaudojamas šakose su krentančiomis kainomis. Mūsų pavyzdyje butanas yra darbui intensyvi prekė, o obuoliai kapitalui intensyvi prekė. Pagal šią teoremą, jeigu abi prekės bus gaminamos, butano santykinės kainos padidėjimas padidins darbo užmokestį palyginus su žemės renta ir darbo pajamos palyginus su kapitalo pajamomis išaugs. Taigi, jeigu kyla kainos darbo imliose šakose, tai turi santykinai išaugti čia dirbančiųjų atlyginimai palyginus su abiejų prekių kainomis ir sumažinti rentą palyginus su abiejų prekių kainomis. Tačiau, tai nereiškia, kad dirbantieji laimės absoliučiai. Tiesa, I. Kravio atliktas tyrimas parodė, jog eksporto šakos iš tikrųjų moka aukštesnius darbo užmokesčius. Ši teorema parodo, kaip prekyba įtakoja į pajamų pasiskirstymą šalies viduje. Tuo ji papildo Heckscher-Ohlin teoremą, parodydama, jog perteklinis veiksnys išlošia daugiau iš prekybos negu pralošia ribotas veiksnys. Tačiau jeigu veiksnys pastoviai pralošinės, tai Vyriausybė turi įsikišti ir jam padėti, nes pastarajam laisva prekyba neš vien nuostolius.
Rybczynski teorija
Ji teigia, kad pasikeitimai gamybos veiksnių proporcijose keičia ir santykinį pranašumą. Pagal jį vieno gamybos veiksnio kiekio padidėjimas (tarkim, kapitalo) palyginus su kitais veiksniais (tarkim, darbo jėga) pakeičia santykinį pranašumą produktų, kurie intensyviai naudoja šį veiksnį, į naudą. Pigesnis kapitalas padidins šalies santykinį pranašumą gaminant kapitalui imlias prekes. To pasėkoje kapitalui imlių produktų gamyba augs, o darbui imlių produktų gamybą kris, nes padidės jų importas. Taigi, kai šalis daugiau sukaupia kapitalo ir darbo užmokestis auga sparčiau nei kapitalo kaštai, šalis pradeda daugiau gaminti ir eksportuoti kapitalui imlių prekių. Pavyzdžiui, 1900-1909 metais 51 procentą Japonijos eksporto sudarė tekstilės ir siuvimo gaminiai, 1950-59 metais 38 procentus, bet tik 4 procentus 1980-87 metais. Panaši tendencija ir su Didžiosios Britanijos eksportu.
Viso šio proceso pasekme gali būti taip vadinama “Olandiška liga” ir deindustrializaviams, atsiradę kai buvo pradėta įsisavinti dujų telkinius Šiaurės jūroje. Pasirodė, kad kuo labiau plėtėsi dujų gavyba, tuo sunkiau buvo apdirbamosios pramonės gamintojams. Panašiai ir Norvegijoje. To priežastis yra ta, kad auganti šaka nukonkuruoja kapitalą ir kitus gamybos veiksnius iš kitų šakų.
Gamybos veiksnių kainų išsilyginimo teorema
Ji teigia, kad laisva prekyba tarp dviejų šalių veda prie gamybos veiksnių kainų tose šalyse susilyginimo. Jeigu esant laisvai prekybai abi šalys tęs abiejų prekių gamybą šių gamybos veiksnių kainos faktiškai susilygins. Taigi, mūsų pavyzdžiu, jeigu Prancūzija ir Vokietija gamins tiek obuolius, tiek butaną ir laisvai prekiaus, tai darbo užmokestis Prancūzijos taps lygiu darbo užmokesčiui Vokietijoje. Tas pats bus ir su žemės nuomos kaina. Lietuvai laisvai prekiaujant su Vokietija darbo jėgos kaina Lietuvoje turėtų palaipsniui kilti iki Vokietijos lygio.
Ši teorema tiesiogiai išplaukia iš Heckscher-Ohlin teorijos, tai yra prekyba vyksta todėl, kad šalių apsirūpinimas gamybos veiksniais yra skirtingas ir gamybos veiksniai negali laisvai judėti. Tačiau jeigu prekyba tarp dviejų šalių būtų visiškai laisva, ar būtų gamybos veiksnių mobilumas tarp šalių? Jokio !!!!!! Ogi todėl, kad laisva prekyba išlygintų gamybos veiksnių kainas ir nebūtų jokio stimulo mobilumui. Taigi, laisva prekyba yra tarptautinio gamybos veiksnių mobilumo pakaitalas. Bet specializacija užkerta kelią gamybos veiksnių kainų išsilyginimui, ir tokiu atveju prekyba tik iš dalies pakeičia gamybos veiksnių mobilumą.
Tačiau tikrovėje gamybos veiksnių kainų išsilyginimas yra gan ribotas. Tai ir dėl transportavimo apribojimų, ir dėl įvairių prekybos ir darbo jėgos judėjimo apribojimų.
Yra labai daug nesuinteresuotų laisva prekyba ir gamybos veiksnių kainų išsilygimu grupių: darbuotojai šalyse su brangia darbo jėga, kurie nesuinteresuoti nei pigios darbo jėgos, nei darbui imlių prekių importu; kapitalo savininkai šalyse, kur trūksta kapitalo ir taip toliau.
Leontjevo paradoksas
Šeštame dešimtmetyje Amerikoje visi manė, kad darbo jėga JAV buvo retas ir brangus gamybos veiksnys, o kapitalas yra pakankamas ir pigus veiksnys. Todėl pagal Heckscher-Ohlin buvo manoma, kad JAV turi eksportuoti kapitalui imlius produktus ir importuoti darbui imlius gaminius. 1954 atliktas statistinis testas šio teiginio, deja, nepatvirtino. Remiantis 1947 metų duomenimis Leontjevas palygino Amerikos eksporto ir importo šakų darbo imlumą. Rezultatas buvo stulbinantis, nes pasirodė, jog eksportas buvo mažiau kapitalui imlus negu importas. Vėlesnių metų tyrimai JAV tik patvirtino šį paradoksą. Tačiau Heckscher-Ohlin teorija nebuvo atmesta, nes kitų šalių, ypač besivystančių, atžvilgiu veikė gerai. Ekonomistams pradėjus ieškoti paradokso priežasčių, buvo pradėta manyti, jog yra dar kažkokie kiti veiksniai, kurie įtakoja į JAV prekybos struktūrą. Jais gali būti skirtinga darbo jėgos struktūra (kvalifikuota ir ne), kapitalo ir gamtinių išteklių skirtumai ir taip toliau.
Prekybos srautų analizė pasirodė svarbi ir darbo jėgos užimtumo veiksnių analizei. Juk daugelis mano, jog importas mažina užimtumą su importu konkuruojančiose šakose. Tuo remiantis reikalaujama, jog tokių šakų gaminiams turi būti taikomi aukšti importo tarifai.
Tačiau importo mažinimas gali vesti prie eksporto sumažėjimo. Šio ryšio priežastys:
1. Eksporto gamybai naudojami importuojami ištekliai. Pastarųjų pabrangimas ves prie eksporto pabrangimo.
2. Užsienio šalys, negalėdamos eksportuoti, negalės ir importuoti dėl prarastų pajamų. Ypač tai pasakytina apie didelę šalį.
3. Užsienio vyriausybės gali pradėti keršyti.
4. Sumažinus importą pakils valiutos kursas ir pabrangs eksportas.
2. Bandymai išplėsti Heckscher-Ohlin modelį įtraukiant naujus gamybos veiksnius
Gamtiniai ištekliai kaip gamybos veiksnys
Kai kurie ekonomistai teigia, kad aiškinant Heckscher-Ohlin modelį neužtenka naudoti tradicinį gamybos veiksnių apibrėžimą įtraukiant tik įprastą triadą – kapitalą, žemę ir darbą. Į veiksnius turi būti įtraukti ir gamtiniai ištekliai. Jaroslav Vanek mano, kad tai gali padėti paaiškinti Leontjevo paradoksą. Pagal šią koncepciją teigiama, kad daug gamtinių išteklių JAV tapo santykinai reti ir, kad gamtiniams ištekliams imlūs gaminiai yra kartu ir kapitalui imlūs. Todėl JAV pradėjo importuoti gamtiniams ištekliams imlius gaminius nežiūrint, kad turi kapitalo perteklių.
Technologija kaip gamybos veiksnys
Tas faktas, kad JAV eksportuoja daug šiuolaikinių technologijų gaminių duoda pagrindą kai kuriems ekonomistams teigti, jog JAV turi santykinį pranašumą mokslo ir vystymo darbuose (RandD). Todėl, nežiūrint į tai, kad šių prekių gamyba reikalauja aukštų kaštų, jų iš JAV eksportuojama vis daugiau. Empiriniai tyrimai dažnai, nors ir ne visada, patvirtina šį teiginį. Tačiau tada kyla klausimas, kur yra šio pranašumo šaltinis. Jį galima paaiškinti net ir gamybos veiksniais, nes RandD pranašumo pagrindinis veiksnys yra kvalifikuota darbo jėga.
Technologijų kaitos poveikis prekybai kartais aiškinamas produkto ciklu (Louis Wells ir Raimond Vemon). Pagal juos, naujas gaminys yra sukuriamas JAV, kuri turi santykinį pranašumą RandD. Iš pradžių pradėtas gaminti JAV vietinei rinkai, palaipsniui jis išplinta ir į kitas pasaulio rinkas. Galiausiai tas gaminys standartizuojamas ir jo einamieji gamybos kaštai krenta. Jį pradeda gaminti užsienio firmos, iš pradžių tik vidaus rinkai kaip importo substitutus, kol galų gale pradeda eksportuoti į JAV ir pardavinėti ten žymiai mažesnėmis kainomis. Tada JAV firmos jau turi kurti naujus gaminius. Pavyzdžiui, spalvotas TV buvo sukurtas JAV, tačiau dabar JAV beveik negaminamas (tik Zenith). Tiesa, su kompiuteriais tendencija kita, JAV šioje srityje santykinio pranašumo neužleidžia. Ši teorija nebuvo tinkamai patikrinta empiriniais duomenimis, nors pavyzdžiui, elektronikoje ji dažnai pasitvirtina. Tačiau pastaraisiais metais yra ir priešingų tendencijų, kai gamyba vėl sugrįžta į išsivysčiusias šalis. Jeigu anksčiau pigios darbo jėgos šalys turėjo santykinį pranašumą surenkant elektronikos gaminius, tai dabar beveik jokio, nes naujų elektroninių plokščių taikymas sumažino gyvo darbo sąnaudas iki minimumo. Darbo jėgos kaštų dalis daugelyje elektronikos gaminių tesiekia 5-15 procentų ir komponentų vežimas į užsienį surinkimui neteko prasmės dėl didesnių kitų kaštų (transporto, draudimo, finansavimo ir taip toliau).
Žmogiškasis kapitalas kaip gamybos veiksnys
Gamyboje naudojamas ne tik fizinis, bet ir žmogiškasis kapitalas. Jeigu šį kapitalą prilyginti fiziniam kapitalui, tai darbo užmokestį galima laikyti ne apmokėjimu už paslaugas, o kapitalo grąža. Daugelis studijų parodė, jog žmogiškasis kapitalas yra reikšmingas veiksnys ir kad JAV eksportas yra imlus šiam kapitalui. Paskaičiavus šio kapitalo dydį, jį galima pridėti prie fizinio kapitalo, dėl ko kapitalo dydis padidės ir ta gamyba, kuri anksčiau buvo darbui imli, dabar taps kapitalui imli. Kartais literatūroje žmogiškasis veiksnys traktuojamas ir kaip atskiras gamybos veiksnys.
Darbo jėgos kvalifikacija kaip gamybos veiksnys
Vienas iš jos autorių – Donald Keesing. Kiekvienos valstybės darbo jėga nėra homogeniška, o susideda iš kelių skirtingos kvalifikacijos grupių. Remiantis tuo bandoma atskleisti, koks yra ryšys tarp darbo jėgos kvalifikacijos struktūros ir eksporto bei importo struktūros. Ši teorija yra artima žmogiškojo kapitalo teorijai, tačiau gerokai padidina gamybos veiksnių skaičių (priklausomai nuo kvalifikacijos grupių skaičiaus). Šalys, turinčios daug kvalifikuotos darbo jėgos, turės santykinį pranašumą, gamindamos produktus, reikalaujančius daug kvalifikuotos darbo jėgos, tačiau neturės naudos, jeigu kvalifikuotą jėgą naudos paprastų gaminių gamybai.
Kiti gamybos veiksniai
Kai kas mano, jog neužtenka prie gamybos veiksnių priskirti vien kapitalą, žemę ir darbą. Prie jų siūloma priskirti ir specifinius šakos ar net įmonės veiksnius. Įvairovė ypač pastebima įmonių valdymo lygyje. Juk ne tiek daug pasaulyje yra išskirtinių valdymo talentų (kaip kad buvo Eiji Toyoda ar yra Gates arba Iococa). Tą patį galima pasakyti apie projektuotojus, dizainerius ir panašai. Jeigu kuri šalis įgyja tokius išskirtinius gamybos veiksnius, tai ji ir išplečia su jų pagalba pagamintų produktų eksportą. Šiuo atveju mes kalbame ne apie įgimtus, bet įgytus, gal būt net laimingo atsitiktinumo dėka, veiksnius. Gamybos veiksnių apibūdinimo išplėtimas leidžia paaiškinti net tai, kodėl vyksta prekyba automobiliais tarp JAV ir Japonijos.
3. Alternatyvos Heckscher-Ohlin modeliui, susijusios su apsirūpinimu gamybos veiksniais
Pastaraisiais metais atsirado naujų teorijų, kurios santykinį pranašumą aiškina ne tradiciniu gamybos veiksnių apsirūpinimo lygiu, o naujais veiksniais.
Švedų ekonomisto Staffan Linder’io hipotezė
Ji pagrindinį dėmesį skiria apdirbamosios pramonės gaminių paklausai, manant, jog pirminių produktų santykinį pranašumą paaiškina apsirūpinimas gamybos ištekliais. Šios teorijos pagrindiniai teiginiai yra du.
Eksportuojamos gali būti tos prekės, kurios turi vietine rinka. Tai paaiškinama tuo, jog būtent vietinėje rinkoje išbandomos to gaminio savybės, paklausa ir marketingas. Taigi, ši teorija daro prielaidą, kad tarp dviejų šalių gali vykti prekybą tik tomis prekėmis, kurios jau turi vietinę paklausą. Tokiu būdu, negalima pradėti prekių gaminti iš karto užsienio rinkai. NB: Lietuvoje daug įmonių gamina vien užsienio rinkai.
Prekių ratą, kuriam yra vietinė rinka, apsprendžia pajamų vienam gyventojui lygis. Taigi, manoma, kad disponuojamos pajamos lemia vartotojų paklausos lygį ir struktūrą. Skirtingo išsivystymo lygio šalyse yra ir skirtinga vartojimo struktūra.
Šie du teiginiai reiškia, kad dviejų šalių prekybos potencialas tuo didesnis, kuo jų pajamų vienam gyventojui lygis artimesnis ir išsivystymo lygis panašesnis. Skirtingas išsivystymo lygis reiškia, jog vietinės rinkos skirtingos ir tik kai kurios prekės turės rinkas abiejose šalyse. Ši teorija veda prie visiškai priešingų, negu Heckscher-Ohlin hipotezė išvadų. Pagal Heckscher-Ohlin didesnis prekybos potencialas yra tarp skirtingų šalių, o pagal Linderį – tarp vienodų šalių. Tačiau net ir šios teorijos negali papildyti viena kitą, nes, pavyzdžiui, Linderio teorija nesako, kuri šalis kokias prekes eksportuos, o Heckscher-Ohlin teorija tai paaiškina remiantis skirtingu apsirūpinimu gamybos veiksniais. Ir nors ši teorija iš dalies gali paaiškinti, kodėl didesnė pasaulinės prekybos dalis vyksta tarp išsivysčiusių šalių, ji empiriškai nebuvo įrodyta.
Prekyba šakos viduje. (Prekybos veiksniai, neturintys bendra su apsirūpinimu gamybos veiksniais)
6 dešimtmetyje buvo pastebėtos ir kitokios tendencijos, kurių negalima buvo paaiškinti Heckscher-Ohlin teorija. Vis didesnė ir didesnė prekybos dalis vyko tarp išsivysčiusių šalių, kurios turėjo panašias gamybos veiksnių proporcijas ir paklausos sąlygas. Pastaraisiais metais industrinės šalys iš besivystančių šalių perka mažiau negu 20 procentų savo importo, o 12 industrinių valstybių 2/3 prekybos vyksta tarpusavyje. Prekybos apimtis tarp JAV ir Kanados yra apie 4 kartus didesnė, negu tarp JAV ir Meksikos. Taigi, prekyba vyksta daugiausia tarp šalių, gaminančių panašias kapitalui imlias prekes.
Bela Balassa net yra sukūręs prekybos šakos viduje (interšakinės prekybos – IŠP ) indeksą (formulę):
, kur E – eksportas, I – importas.
Aukščiausias indeksas yra lygus 1,0. Jis bus tada, kai šakos eksportas bus lygus šakos importui. Minimalus indeksas lygus 0. Išraiška /E-I/ reiškia, kad ignoruojamas ženklas, tai yra nesvarbu, ar tai plius, ar minus. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos indeksas > 0,8, JAV apie 0,6, o besivystančių šalių tik apie 0,1 ar mažiau.
Kaip paaiškinti tarpšakinės prekybos augimą?
Vienas iš bandymų paaiškinti šį fenomeną remiasi tuo, jog įvairiose šalyse yra skirtingos gamybos veiksniu proporcijos atskirose produkto gamybos fazėse. Pavyzdžiui, drabužių susiuvimas iš liekanų vienose šalyse brangesnis, kitose pigesnis. Esant skirtingiems darbo kaštų lygiams vienos šalies firmos gali siųsti savo pusgaminius į kitas šalis atlikti ten darbui imlią operaciją. Pavyzdžiui, Vokietijos firmos gali siųsti į Lietuvą pusgaminius susiūti drabužius ar surinkti laidus automobiliams, o paskui parsivežti gatavus gaminius atgal. Gaunam ir eksportą, ir importą. Tokia prekyba, aišku, derinasi su Heckscher-Ohlin teorija. Tačiau toks paaiškinimas labiau tinka prekybai tarp industrinių šalių ir besivystančių šalių, negu prekybai tarp pačių industrinių šalių paaiškinti. Pastarąją idėją žymiau argumentuočiau, nes ją galima paaiškinti remiantis specializacija, padedančia sumažinti kaštus. Toliau paliesime keletą modelių, kurie bando susieti prekybą su dėl specializacijos gilėjimo mažėjančiais kaštais.
Masto ekonomija ir kaštų mažėjimas
Tai mažėjančių kaštų arba masto ekonomijos teorija. Pagal ją, šalių gamybos veiksnių struktūra negali atskleisti prekybos priežasčių, nes daugelis šalių turi labai panašius veiksnių elementus ir jų santykius. Pagal šią teoriją, šalys su panašiomis gamybos veiksnių proporcijomis laimės iš prekybos to atveju, jeigu specializuosis gaminti skirtingų šakų produktus tokiu mastu, kad galėtų pasiekti masto ekonomiją, tai yra galėtų sumažinti kaštus ar padidinti pajamas produkto vienetui. Pagal šį modelį (modelius), santykinis pranašumas atsiranda dėl to, kad šaliai specializuojantis gaminti kokius tai produktus mažėja jų gamybos kaštai. Šiai teorijai paaiškinti galima pritaikyti Ricardo Santykinio pranašumo teoriją, tik vietoj to, kad lyginti darbo našumo lygius reikia palyginti skirtingų šakų gamybos kaštų skirtumus. Anksčiau mes nagrinėjome kylančių kaštų modelį, kai gaminamos dvi skirtingos prekės ir vienos jų gamybos ištekliai permetami į kitos prekės gamybą. Tačiau jeigu paimtume dvi panašias prekes, tai GGR kreivė parodytų, jog atsisakant vienos prekės gamybos naujai prekei pagaminti reikėtų vis mažesnių pirmos prekės išteklių, tai yra kuo šalis gamina daugiau vienos prekės, to mažiau ji atsisako kitos prekės. Jeigu nebūtų prekybos, tai papildomo pirmos prekės kiekio mes neturėtume kur dėti, nes paklausos struktūra išlieka panaši. Santykinį pranašumą įgaus ta šalis, kuri sugebės pagaminti prekes su santykinai žemesniais kaštais (pavyzdžiui, JAV lėktuvus, o Japonija laivus). Čia, kaip ir Ricardo pastovių kaštų atveju, šalys gali siekti pilnos specializacijos.
Ši teorija kol kas nėra pilnai patikrinta, visų pirma, kokį poveikį masto ekonomija turi laimėjimo iš prekybos pasiskirstymui tarp šalių. Juk masto ekonomija veda prie monopolijos susidarymo pasaulyje, pavyzdžiui, IBM. Ar IBM atveju laimi tik JAV, o kitos šalys pralaimi, ar nepralaimi niekas? Antra vertus, siaura specializacija ir prekyba, paremta vienos prekės eksportu, gali sužlugdyti valstybę. Žlugdantis eksporto augimas atsiras tada, kai šalis eksploatuos vieną veiksnį neatsižvelgdama į rinkos reakciją (ribotą paklausą). Tada pasaulinės kainos gali kristi ir sužlugdyti šalį.

Schemoje AB=CD=EF, tuo tarpu FG > DE > BC. Tai reiškia, jog pagaminti tą patį 1-os prekės kiekį kas kart reikia paaukoti vis mažesnį ir mažesnį 2-os prekės kiekį, pirmu atveju FG, o trečiu tik BC. Autarkijos sąlygomis specializacijos teikiamais kaštų mažinimo pranašumais negalima pasinaudoti, nes antros prekės gamybos sumažėjimas pakeltų jos kainas ir gamybos lygis atsistatytų. Su pirma preke būtų atvirkščiai. Gamybai padidėjus kainos kristų ir reikėtų mažinti gamybą. Esant laisvai prekybai, papildomą vienetą prekes galima parduoti užsienyje, o antros prekės rinkos nišą užpildytų importuojamos prekės. Tuo būdu, viena šalis prekes galėtų gaminti taške H, kita taške G. Abiejų šalių vartojimo lygis pakiltų nuo Z iki J, tai yra iki naujos indiferentiškumo kreivės. Abiejų šalių laimėjimas bus ZJ, jeigu abi pasieks absoliučią specializaciją ir gamins taškuose H ir G.
Tačiau iš kur tas specializacijos efektas? Jo šaltiniu gali būti masto ekonomija iš Learning by doing ( mokymasis dirbant). Tai vienas iš galimų veiksnių, kodėl kylant gamybos apimčiai vieno produkto vieneto gamybos kaštai mažėja. Patirties kreivė:

Kreivė parodo tik efektyvumo išaugimą priklausomai nuo produkcijos apimties, bet nerodo kitų veiksnių poveikio (investicijos, išsimokslinimo augimas ir taip toliau). Tai, kad darbo našumas kyla augant darbo patirčiai, pirmą kartą buvo pastebėta praeito šimtmečio pradžioje Švedijoje, Horndalio metalurgijos įmonėje. Manoma, kad didėjant produkcijos apimčiai, krenta ir kapitalo bei valdymo kaštai.
Kokia yra mikroekonominė mažėjančių kaštų prigimtis, kas yra masto ekonomijos šaltiniu? Literatūroje nurodomas keletas šaltinių.
a. Įmonės lygio masto ekonomija, kai kaštai krenta didėjant įmonės dydžiui. Didesnėse įmonėse gilesnis darbo pasidalijimas, labiau specializuota įranga ir pilnesnis jos panaudojimas, konvejeriai ir panašai.
b. Firmos lygio masto ekonomija, kai firma turi daug įmonių ir gaunamas standartizavimo efektas.
c. Šakos lygio masto ekonomija, kai daug šakos įmonių laimi iš išvystytų išorinių paslaugų, infrastruktūros ir panašiai. Pavyzdžiui, laikrodžių gamyba Šveicarijoje arba Silicon slėnis elektroninių plokščių gamyboje Kalifornijoje.
Rinkų segmentavimas (diferencijavimasis) kaip prekybos priežastis
Tai naujas reiškinys, nesusijęs su masto ekonomiją, o greičiau esantis jo priešybe. Kylant ekonomikos išvystymo lygiui ir gyventojų pajamoms poreikiai vis labiau diferencijuojasi ir individualėja. Jeigu masto ekonomijai yra būdingas poreikių ir pasiūlos standartizavimas, tai čia priešingai, fragmentariškumas. Tai neišvengiamai veda prie produktų įvairovės padidėjimo ir prekybos išaugimo. Pavyzdžiui, skirtingose šalyse skirtingų drabužių modeliai. Arba, tarkim, sportinių automobilių niša.
Muito ir kitų prekybos kliūčių poveikis prekybai
Beveik nėra pasaulyje šalių, kurios visiškai nesikištų į užsienio prekybos eigą. Ypač daug kliūčių yra įvedusios besivystančios šalys. Industrinės šalys yra kita problema – subsidijavimas. Visos šios kliūtys gerokai iškraipo objektyvų santykinį pranašumą. Todėl kartais pagrįstai manoma, kad nukrypimai nuo Rikardo ar Heckscher-Ohlin, tokie kaip Leontjevo paradoksas, gali atsirasti ir dėl prekybos sąlygų iškraipymų.

III. Muitai

Iki šiol mes kalbėjome apie nesuvaržytos tarptautinės prekybos teikiamą naudą. Tačiau pasaulyje nebuvo net ir trumpo laikotarpio, kurio metu nebūtų naudojami įvairus prekybos apribojimai. Tos politikos priemonės, kurios naudojamos prekybai apriboti vadinamos prekybos barjerais. Labiausiai paplitęs prekybos barjeras – tai tarifas. Šioje paskaitoje mes kalbėsime apie prekybos barjerų pasekmes gamybai, vartojimui, kainoms, prekybos apimtims ir gerovei.
Muito tarifas – tai mokestis, uždedamas prekėms, kai jos kerta šalies sieną. Tarifas yra istoriškai labiausiai paplitusi prekybos apribojimo priemonė. Didžiausi muito tarifai pasaulyje buvo praeito šimtmečio pabaigoje ir šio šimtmečio 4 dešimtmetyje taikomi apie 40-50 procentų apmuitinamoms prekėms, tačiau pastaruoju metu vidutinis tarifo dydis tarptautinėje prekyboje gerokai sumažėjo, tuo tarpu kai kitų apribojimų taikymas gerokai išsiplėtė. Muitų tarifo mažinimui didelės įtakos turėjo derybos PPO rėmuose.
Muitų tarifų taikymo priežastys
Pirma, tarifas kaip ir bet kuris kitas mokestis gali būti taikomas tada, kai šalis nori sumažinti kokios nors prekės vartojimą. Tarifo įvedimas pakelia prekės kainą ir pabrangina jos vartojimą.
Antra, tarifas įvedamas tada, kai vyriausybė ieško papildomų biudžeto pajamų šaltinių. Tokiais tikslais tarifai retai taikomi industrinėse valstybėse, kurios turi daug kitų priemonių tai pasiekti. Jei praeito šimtmečio viduryje JAV biudžeto pajamose muitai sudarė arti 90 procentų, tai dabar vos 2. Besivystančios šalys, kurios neturi stipraus administracinio aparato mokesčiams surinkti, dažnai taiko muitus, kurie yra lengviau administruojami prie sienos negu mokesčiai surinkami šalies viduje.
Trečia, tarifas įvedamas ar didinamas tada, kai reikia apriboti importą, siekiant sumažinti prekybos balanso deficitą. Tokiu atveju tarifas gali būti uždedamas visoms arba bent jau daugumai prekių.
Ketvirta ir dažniausia priežastis – tai protekcionistinė politika kaip būdas apsaugoti vieną ar kitą namų šaką nuo konkurencijos ir tos pačios prekės užsienio gamintojų pusės. Tarifo taikymas šiems tikslams leidžia vietiniams gamintojams tiek užimti didesnę rinkos dalį, tiek ir pakelti savo gaminių kainas.
Tarifai dažniausiai taikomi importui, o ne eksportui. JAV taikyti muitus eksportui draudžia net konstitucija.
Tarifų rūšys
Kaip ir bet kurie kiti mokesčiai tarifai gali būti specifiniai ir advalioriniai. Pirmųjų atveju nustatomas tam tikro dydžio mokestis kiekvienam importuojamos prekės vienetui, pavyzdžiui 50 USD vienam televizoriui. Antruoju atveju tarifas nustatomas procentais nuo importuojamos prekės vertės, pavyzdžiui, 60 procentai nuo televizoriaus vertės. Abi tarifų rūšys turi tiek trūkumų, tiek pranašumų.
Pagrindinis specifinių muitų pranašumas yra lengvas jų administravimas. Muitininkui tereikia suskaičiuoti, kiek įvežama vienetų televizorių. Pagrindinis specifinių muitų trukumas yra tame, kad jie neatsižvelgia į kainų kitimą. Metams bėgant prekių kainos kyla, o tarifo dydis išlieka toks pats. Siekiant išlaikyti tą patį tarifo poveikį, nominalinį tarifą reikia pastoviai koreguoti atsižvelgiant į kainų kaitą. Antras specifinių tarifų trukumas yra tas, jog jie uždeda didesnę mokestinę naštą žemesnės, o ne aukštesnės kokybės prekėms kiekvienoje tarifikuojamų prekių grupėje. Pavyzdžiui, 60 USD tarifas televizoriams bus ekvivalentiškas 50 procentų advalioriniam tarifui juodo-balto vaizdo televizoriui, kainuojančiam 120 USD, ir tik 10 procentų dideliam spalvotam televizoriui, kainuojančiam 600 USD. Be abejo, specifinius tarifus galima diferencijuoti, bet tada jie praras dalį savo pranašumo, paprasto administravimo.
Pagrindinis advaliorinių muitų pranašumas yra tas, kad jų nominalinis dydis kyla ir krenta kartu su prekės kaina. Tuo būdu, tarifo apsauginis poveikis išsaugomas ir kylant kainoms. Išaugus prekės kainai dvigubai, dvigubai daugiau surenkama ir mokesčių, nors tarifo dydis ir išlieka tas pats. Taikant advaliorinį tarifą, skirtingos kokybės prekės jau yra apmokestinamos skirtingos vertės muitu. Mūsų pavyzdyje 10 procentų tarifas reikš 12 USD nespalvotiems ir net 60 USD spalvotiems televizoriams.
Pagrindinis advaliorinių muitų trukumas yra jų administravimo sunkumai. Norint paimti 10 procentų muitą, būtina nustatyti televizoriaus vertę. Jo muitinį vertinį vertinimą gali sudaryti gamybos kaštai, gamybos šalies mažmeninė kaina, importo šalies didmeninė kaina, importo šalies mažmeninė kaina. Visų keturių muitinių vertinimų dydis yra skirtingas, taigi, kyla klausimas, kuris iš jų turėtų būti naudojamas. Praktikoje kaip muitinis vertinimas imama FOB (eksportuojamos šalies pakrovimo kaina) arba CIF kaina (kaštai, draudimas, transportavimo kaštai). Tarifą uždedanti šalis ir prekę eksportuojanti firma į muitinį vertinimą žiūri skirtingai. Muitininkas siekia, kad būtų nustatyta kuo didesnė prekes vertė, nes taip surenkama daugiau muito mokesčių. Prekės savininkas siekia, kad prekė būtų įvertinta kuo mažiau. PPO rėmuose buvo padėta daug pastangų siekiant išspręsti ginčą dėl muitinio vertinimo. Jau Kenedžio raunde (pasibaigęs 1979) buvo priimtas pirmasis Muitinio Vertinimo Kodeksas. Kita problema su muitais yra importuojamos prekės priskyrimas muito kategorijai, nes skirtingose kategorijose gali būti taikomas skirtingo dydžio muitas. Lietuvoje taikoma kombinuotoji muitų tarifų nomenklatūra, kuri turi tūkstančius kategorijų.
Dar viena muitų problema – tai kyšininkavimas, korupcija ir kontrabanda. Siekdamos užkirsti kelią šiems neigiamiems reiškiniams kai kurios šalys (Indonezija, Filipinai ir kitos) savo muitinėse naudoja privačios Šveicarijos firmos Societe Generale de Surveilance (SGS) paslaugas. Pavyzdžiui, Indonezijoje jau pirmaisiais firmos veiklos metais pajamos iš muitų išaugo 58 procentais, nors importas ir sumažėjo 9 procentais.
Šalies tarifų lygis
Šalys skirtingoms prekėms taiko skirtingo lygio tarifus, tačiau ekonomistai ir politikai dažnai nori žinoti, koks yra bendras vienos ar kitos šalies tarifinės apsaugos lygis. Tai nėra lengva padaryti, nes tūkstančius tarifų reikia apjungti į vieną vidutinį tarifą. Yra taikomi du budai jam apskaičiuoti.
Pirmas būdas – tai apskaičiuoti paprastą be jokių svorių aritmetinį vidurkį. Tarkim, jeigu šalis importuoja 2 prekes po 50 USD ir vienai taiko 10 procentų, o kitai 20 tarifą, tai vidutinis tarifas bus 15% (10+20/2). Nesvertinio vidurkio būdas tinka tada, kai šalis importuoja apytikriai panašius įvairių prekių kiekius. Tačiau šis būdas yra netikslus tada, kai šalis importuoja skirtingus įvairų prekių kiekius. Tada yra taikomas antras būdas – svertinis vidurkis, kai atsižvelgiama ir į importuojamų prekių kiekį. Pavyzdžiui, jei pirmos prekės importuojama 80% nuo visų prekių ir jai taikomas 10% tarifas, o antros – importuojama 20% nuo visų prekių ir jai taikomas 20% tarifas, tai tarifo vidurkis bus 12%: (80/100 x 10 + 20/100 x 20) = 12.
Vertinant bendrą šalies protekcionizmo lygį abiejų tarifų nustatymo būdų trūkumas tas, kad jie neatsižvelgia į tas prekybos apimtis, kurios būtų, jeigu nebūtų muitų, tai yra neatsižvelgia į tai, kad gal būt netaikant jokių apribojimų abiejų prekių importas sudarytų ne 100 USD, o gal būt 100 mln. USD. Imkim pirmąjį pavyzdį, kai šalis importuoja 2 prekes, A ir B, po 50 USD kiekvieną. Dabar tarkime, jog B prekei muitas buvo padidintas nuo 15 iki 100 procentų ir šios prekės importas visai sustojo. Bendras importas dabar bus ne 100 USD, bet 50 USD. Tarifo svertinis vidurkis bus lygus irgi 10 procentų, nes antros prekės importas lygus 0. Gaunam paradoksą: padidinus vienos prekės tarifą iki 100 procentų bendras šalies tarifo vidurkis sumažėjo nuo 15 iki 10 procentų, tačiau juk šalis netapo atviresnė.
Vidutinis tarifas pasaulyje pokario metais sumažėjo no 40 iki 4 procentų, tačiau nemažam prekių kiekiui vis dar taikomi labai aukšti muitų tarifai, pavyzdžiui, siūvimo gaminiams.
Muitų taikymo pasekmės mažai šaliai

Remiantis šia schema mes panagrinėsime muito įvedimo pasekmes įvedančios šalies gamybai, vartojimui ir kainoms.
Turime Y prekės pasiūlos ir paklausos kreives, kurios susikerta taške E. Esa

Leave a Comment